Irena BUDRIENĖ

Kad laisvadieniai neapsiribotų vien tingiu drybsojimu lepinantis saulės voniomis, galima poilsiauti aktyviau – vaizdingomis Lietuvos vietomis keliauti dviračiu. Tačiau taip keliaujant reikia suplanuoti maršrutą, pasirinkti saugią ir kokybišką trasą, pagalvoti, kur įmanoma apsistoti, kokius gamtos ir kultūros paveldo objektus galima aplankyti pakeliui. Bene dėkingiausios šiuo požiūriu yra pajūrio dviračių trasos. Čia geriausiai išplėtota dviračių turizmo infrastruktūra, o maršrutą galima paįvairinti kelione laivu. Vieną ilgąjį savaitgalį taip ir padarėme: atkeliavę į Klaipėdą sėdome ant dviračių, persikėlėme keltu į Smiltynę ir pradėjome minti pasirinktu maršrutu aplink Kuršių marias.

Lietuviškąja Venecija vadinamas Mingės kaimas yra unikalus - jis įsikūręs abiejuose Minijos upės krantuose. Etnografinėse sodybose svetingai priimami turistai.

Mūsų maršrutas iš pradžių vedė į pietus Kuršių nerija iki Nidos (52 km.) Pakeliui aplankėme visas čionykštes gyvenvietes: Juodkrantę, Pervalką ir Preilą. Pasirinktas keliavimo būdas leido tarsi susilieti su puikiu Kuršių nerijos kraštovaizdžiu – plačiai atmerktomis akimis fiksuoti gamtos sukurtą unikalų grožį bei visa krūtine traukti jūra ir pušimis kvepianti orą. Kelionėje žavi etnografinės žvejų sodybos nendriniais stogais, po žvejybos džiūvančiais tinklais, pamario švyturiai, medinės Raganų kalno skulptūros, kraupoka kormoranų ir pilkųjų garnių kolonija...

Kadangi ši mūsų maršruto atkarpa daugeliui gerai žinoma, neišsiplėsiu apie ją pasakodama. Daug didesnis atradimas buvo tai, ką aptikome laivu persikėlę į kitą Kuršių marių krantą. Nidoje yra ne vienas tokias paslaugas teikiantis laivas. Mūsiškis mielai priėmė mus su visais dviračiais. Kelionę paįvairino gidės pasakojimas bei pakeliui į lietuviškąją Veneciją – Minijos (Mingės) kaimą, kur mes ir plaukėme - aplankytas Uostadvaris su atstatyta vandens kėlimo stotimi. Persikėlę į Nemuno deltą Pamario keliais planavome sugrįžti į Klaipėdą.

Atplaukę į abiejuose žuvingos Minijos upės krantuose įsikūrusį Mingės kaimą, buvome sužavėti tradicinės pamario architektūros nameliais, veikiančia jachtų prieplauka ir svetingais gyventojais. Laivo kapitonas, pakvietęs į seniausią Mingės kaimo sodybą, iš penkių rūšių žuvies išvirė tikrą jūrininkų žuvienę, kuria pavaišino visus laivo keleivius. Buvo atskleistos ir geros žuvienės virimo subtilybės: kad buljonas būtų skaidrus, į bebaigiamą virti sriubą kapitonas įpylė šlakelį degtinės ir įmetė šiek tiek laužo anglių. Skanesnės žuvienės dar neteko ragauti.

Atsisveikinę su šauniuoju kapitonu, iš lietuviškąja Venecija vadinamos Mingės numynėme į Ventės gyvenvietėje esančią "Ventainės" prieplauką, kur įsikūręs užsieniečių bei buriuotojų pamėgtas kempingas ir viešbutis. Kadangi oras buvo puikus, čia knibždėte knibždėjo poilsiautojų, užsiimančių, kas kam arčiau širdies – maži vaikučiai ir jų mamos turškėsi seklioje marių pakrantėje, tėčiai buriavo ar plaukiojo jachtomis, daugiausia iš Danijos nameliais ant ratų suvažiavę užsieniečiai anksti rytą traukė žvejoti.

Ventės rago tinklai. Iškyšulyje prie Kuršių marių netoli Nemuno upės žiočių įkurta paukščių žiedavimo stotis. Autorės nuotr.

Ši puikiai aprūpinta privati prieplauka yra mažiausia rytiniame krante, bet jos šeimininkas aktyviausiai veikia siekdamas atgaivinti laivybą. Jis kuria projektus, kad būtų atgaivintas žiedinis vandens kelias rytiniu Kuršių marių pakraščiu nuo Ventės rago iki Drevernos, iš čia Vilhelmo kanalu, Minija ir Atmata atgal į "Ventainę". Šeimininkas pakeitė kranto reljefą, išrovė nendrių sąžalynus, išgrindė krantinę akmenimis ir pasistatė įplauką ir plokščiadugnį laivą, kuris jau kursuoja reguliariuoju maršrutu į Nidą.

Aplankę Ventės ragą – iškyšulį prie Kuršių marių, visai netoli Nemuno upės žiočių, labiausiai žinomą dėl jame įkurtos praskrendančių paukščių žiedavimo stoties, miname pro Kintus link Drevernos. Tiesa, dar senojoje Kintų kepyklėlėje sušveičiame po šviežutėlę bandelę, aplankome didžiąją Kintų tują. Medžio aukštis - 18,2 m, kamieno skersmuo metro aukštyje – 1,02 m, lajos skersmuo - apie 10,5 m. Tikslių duomenų, kas ir kada pasodino Kintuose šią įspūdingą tują, nėra. Miškininkų nuomone, tuja buvo pasodinta pastačius girininkijos pastatą, kuriam dabar apie 100-110 metų. Į Dreverną miname trumpesniu keliu per mišką. Karštą dieną mėgaujamės medžių teikiamu pavėsiu, pakeliui randame mėlynių ir bruknių.

Tris šimtus gyventojų teturinti Drevernos gyvenvietė, įsikūrusi rytinėje Kuršių marių pakrantėje, yra atkampi Priekulės (Klaipėdos r.) seniūnijos vietovė, bet turi ambicijų tapti kurortine. Viltis čionykščiai gyventojai sieja su naująja 30 mažųjų laivų galinčia aptarnauti prieplauka. Deja, viena brangiausių prieplaukų pamario krašte negali pasigirti išvystyta infrastruktūra krante. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad artimiausiu metu čia turėtų būti pastatytas viešbutis ir restoranas. Tiesiai priešais Dreverną kitoje Kuršių marių pusėje yra Juodkrantė. Gyvenvietes jungia penkių kilometrų ilgio laivakelis.

Nuo Drevernos iki Klaipėdos vėl trumpiname kelią, pasirinkdami vieškelį palei Vilhelmo kanalą. Dvi valandas mynę pedalus pasiekiame Klaipėdą. Tai tik vienas galimų maršrutų pajūryje. Jei buvo įdomu, kitą kartą parašysiu apie kelionę dviračiais nuo Klaipėdos iki Latvijos sienos.