Eva JAG­MI­NAI­TĖ

Va­žiuo­da­ma ke­liu Šiau­liai-Pa­lan­ga, ro­dyk­lę į Tel­šius vi­sa­da pa­ste­bė­da­vau. Ho­ri­zon­te be­si­ma­tan­tis eže­ras, baž­ny­čios bokš­tas kė­lė smal­su­mą ir no­rą ten stab­te­lė­ti. Vis dėl­to ne­pri­si­ruoš­da­vau šiam Že­mai­ti­jos mies­te­liui skir­ti dė­me­sio, o tra­di­ci­nio kaš­to pa­tie­ka­lo kas­ti­nio – vi­suo­met pa­ra­gau­da­vau ir pas te­tą Klai­pė­do­je. Ta­čiau vos at­si­ra­do pro­ga ap­lan­ky­ti Tel­šius, ne­dve­jo­da­ma sė­dau į trau­ki­nį ir grei­čiau nei per va­lan­dą bu­vau vie­to­je. Ta­čiau ne ka­ted­ros po­žy­miai, kraš­to žmo­nių sve­tin­gu­mas ar bui­ties mu­zie­jus ma­ne su­ža­vė­jo. Jei pa­klau­si­te Tel­šių gy­ven­to­jų, ką ver­tė­tų ap­lan­ky­ti, be­maž kiek­vie­nas jums nu­ro­dytų že­mai­tiš­ką ki­niš­ką ir ja­po­niš­ką Alf­re­do Jo­nu­šo so­dy­bą ir paaiš­kins, kaip iki jos nuei­ti. Sim­bo­liš­ka, kad so­dy­ba įsi­kū­ru­si Mu­zie­jaus gat­vė­je. Be­je, vie­ti­niai ją va­di­na tie­siog „Ja­po­ni­ja“.

Japonų kultūros gerbėjas įkūrė ir Kinijos kampelį - tai Briuselyje esančio "Mini Europos" parko Kinijos fragmentas.		Sodybos šeimininkas, kruopščiai apgalvojęs kiekvieną sodybos detalę, nepamiršo Rytų šalių tiltelių ir vartų.

Du­rys at­ver­tos vi­siems

Pro Mu­zie­jaus gat­vė­je įsi­kū­ru­sią so­dy­bą net ir nie­ko apie ją ne­ži­nan­čiam sun­ku bū­tų pra­va­žiuo­ti. Dar ne­praė­jus pro var­te­lius akį pa­trau­kia ja­po­niš­ki ži­bin­tai, ori­ga­mi paukš­čiai ir iš­ka­ba „Alf­re­da Jo­nu­ša že­mai­tėš­ka – ja­po­nėš­ka so­dy­ba – mu­zie­jus“. Vi­si už­ra­šai čia – ja­po­nų, ki­nų ar­ba že­mai­čių kal­ba. Aki­mirks­nį net sua­be­jo­ji, ar kas nors šia­me kraš­te kal­ba bend­ri­ne lie­tu­vių kal­ba. Už var­te­lių di­džiu­lė­je val­ty­je su­sė­du­si iš me­džio iš­drož­ta že­mai­čių ir ja­po­nų ka­riuo­me­nė, gink­luo­ta ie­ti­mis, plau­kia į Ry­tus. Prie var­te­lių pa­si­ti­kęs tra­di­ci­niais ja­po­nų rū­bais pa­si­rė­dęs Alf­re­das Jo­nu­šas ta­ria „Ko­ni­chi­va“ (lai­mė Die­vo, kad Lon­do­ne ma­no kur­so drau­gas bu­vo ja­po­nas ir ži­nau, kad tai ne keiks­ma­žo­dis, o man­da­gus pa­si­svei­ki­ni­mas).

A. Jo­nu­šo te­kan­čios sau­lės ša­lies pa­sau­lis tel­pa į tra­di­ci­nio so­do skly­pą, vos sep­ty­nis arus. „Esu la­bai lai­min­gas, kad žmo­na ma­nęs dar ne­pa­li­ko. Vi­sus sa­vo iš ju­ve­ly­ri­nių dir­bi­nių už­dirb­tus pi­ni­gus in­ves­tuo­ju į šios te­ri­to­ri­jos to­bu­li­ni­mą“, – pra­dė­jus ke­lio­nę po te­kan­čios sau­lės ša­lį pa­sa­ko­ja so­dy­bos šei­mi­nin­kas. Nors Ki­ni­jos ir Ja­po­ni­jos ro­jų na­mų kie­me me­ni­nin­kas pra­dė­jo kur­ti prieš 40 me­tų, pir­mie­ji lan­ky­to­jai čia įleis­ti prieš ket­ve­rius me­tus. Da­bar čia at­va­žiuo­ja moks­lei­vių bei tu­ris­tų iš Lat­vi­jos, Šve­di­jos, Ja­po­ni­jos. So­dy­bo­je ne kar­tą lan­kė­si ir ja­po­nai, ne vie­nas jų – aukš­to ran­go pa­rei­gū­nas.

„Kai at­vyks­ta gar­būs sve­čiai, lei­džiu jiems iš­šau­ti iš kie­me sto­vin­čios pa­tran­kos. Ta­čiau tuo­met kai­my­nams au­sis už­gu­la ir jie skun­džia­si, kad viš­tos ko­ne dvi sa­vai­tes kiau­ši­nių ne­de­da“, – rim­tai pa­sa­ko­ja A. Jo­nu­šas.

Sodybos įkūrėjas ir puoselėtojas Alfredas Jonušas savo pasakojimais pakeri net ir skeptiškai nusiteikusius lankytojus.

En­tu­zias­tų ma­žai

So­dy­bos šei­mi­nin­kas, gi­męs ir au­gęs Tel­šiuo­se, yra tik­ras že­mai­tis, tu­ri tarp­tau­ti­nį ju­ve­ly­ro ser­ti­fi­ka­tą, yra Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rys, Kau­no po­li­tech­ni­kos uni­ver­si­te­te yra įgi­jęs ma­ši­nų tech­no­lo­gi­jos spe­cia­ly­bę. Dau­giau nei prieš dvi­de­šimt me­tų jo ini­cia­ty­va į­kur­ta Že­mai­čių ir ja­po­nų drau­gi­ja, ku­riai jis pir­mi­nin­kau­ja.

Idė­ja įkur­ti te­kan­čios sau­lės ša­lies kam­pe­lį sa­vo kie­me A. Jo­nu­šui ki­lo 1964 me­tais, kai kny­go­je iš­vy­do ja­po­nų ar­chi­tek­to pro­jek­tuo­tą To­ki­jo olim­pi­nėms žai­dy­nėms skir­tą sta­ti­nį. „Ta­da ir pra­dė­jau do­mė­tis šia ša­li­mi, vė­liau ki­lo no­ras pa­mė­gin­ti jos oa­zę su­kur­ti sa­vo na­muo­se, – atė­jus į ja­po­niš­ką mie­ga­mo­jo kam­ba­rį pa­sa­ko­ja šei­mi­nin­kas. – Pats lan­kiau­si Ja­po­ni­jo­je 1992-ai­siais. Štai pluoš­tas kvie­ti­mų į ju­ve­ly­ri­nių dir­bi­nių pa­ro­das, ku­rio­se ne­da­ly­va­vau pri­trū­kęs lė­šų ke­lio­nei.“  Nors jo­kių tur­tų, be so­dy­bos, A. Jo­nu­šas per gy­ve­ni­mą ne­su­kau­pė, jis – op­ti­mis­tas. Pas­te­bė­jęs ma­no žvilgs­nį, mes­tą į sie­no­je iš­kirs­tą vos 20 cm skers­mens lan­ge­lį, jis iš­kart sku­ba paaiš­kin­ti. „Lan­ge­lis čia ne be rei­ka­lo. Tre­čio mė­ne­sio tre­čią die­ną – vie­nin­te­lį kar­tą per me­tus – per jį sau­lė nuo­sta­biai ap­švie­čia Fu­dži­ja­mos kal­ną, tar­si ban­dy­da­ma nu­tirp­dy­ti kal­no vir­šū­nė­je esan­tį snie­gą“, – ro­dy­da­mas ant sie­nos prie­šais nupieš­tą kal­ną paaiš­ki­na šei­mi­nin­kas.

Per­si­py­nė ir Ki­ni­jos tra­di­ci­jos

Sup­ra­tęs, kad Ja­po­ni­jos ir Ki­ni­jos kul­tū­ros yra pa­na­šios, me­ni­nin­kas dar neu­žim­ta­me so­dy­bos plo­te­ly­je ėmė kur­ti Ki­ni­jos pa­sau­lė­lį. Vis dėl­to di­džiau­sias dė­me­sys ski­ria­mas ja­po­nų kul­tū­rai. Vi­sas so­dy­bos plo­tas kur­tas tra­di­ci­nio sau­so ja­po­niš­ko so­do prin­ci­pu. Iš ak­me­nu­kų su­dė­lio­tas Ja­po­ni­jos sa­ly­nas, ku­ria­me, ja­po­nų džiaugs­mui, Ja­po­ni­jai pri­skir­tos Ku­ri­lų sa­los.

Vis­kas so­dy­bo­je su­kur­ta A. Jo­nu­šo ran­ko­mis. Ne­ga­li ne­pas­te­bė­ti se­niau­sios pa­sau­ly­je Ho­riu­dži šven­tyk­los pa­go­dos ma­ke­to, No teat­ro kau­kės Oka­me ko­pi­jos, VII a. vai­di­lu­tės Ha­ni­va ko­pi­jos, ja­po­nų teat­ro Ka­bu­ki sce­ni­nių vaiz­dų. Fu­dži kal­no pa­pė­dė­je – ar­ba­tos gė­ri­mo na­me­lis, šv. Vie­nuo­lio skulp­tū­ros ir ki­ti se­no­sios Ja­po­ni­jos kul­tū­ros sim­bo­liai.

„Ne­pa­miš­ki­te pa­glos­ty­ti Bu­dai pil­vo, ki­taip ne­bū­si­te tur­tin­gi. Mer­gai­tės glos­to kai­rią­ja, vy­rai – de­ši­nią­ja ran­ka“, – ei­nant til­te­liu pri­me­na A. Jo­nu­šas. Ener­gin­gas ja­po­nų kul­tū­ros ger­bė­jas so­dy­bos šei­mi­nin­kas ro­do ja­po­niš­ką pir­te­lę, smil­ka­li­nę, Hi­me­dži – Bal­to­jo gar­nio pi­lies ma­ke­tą. Ši pi­lis – vie­na lan­ko­miau­sių Ja­po­ni­jos pi­lių, pa­sta­ty­ta XVII a. Hi­me­dži mies­te. Per sa­vo is­to­ri­ją pi­lis ne­bu­vo su­griau­ta, dėl to ji iki mū­sų die­nų iš­li­ko au­ten­tiš­ka. Hi­me­dži pi­lis yra įtrauk­ta į UNES­CO pa­vel­do są­ra­šą. Bal­to­jo gar­nio pi­li­mi pa­sta­tą ja­po­nai pa­va­di­no dėl to, kad su šiuo paukš­čiu aso­ci­juo­ja­si aukš­tos bal­tai tin­kuo­tos pi­lies sie­nos. Jos pa­grin­di­nio bokš­to, iš­reiš­kian­čio tra­di­ci­nį ja­po­niš­ką sti­lių, sto­gai pa­ko­po­mis iš­ky­la aukš­tai virš pi­lies ir žvel­gia į Hi­me­ji mies­tą ir ply­tin­čias ša­lies Kan­sai pro­vin­ci­jos apy­lin­kes.

		Kiekviena skulptūra kieme turi savo prasmę ir simboliką.

Ar­ba­tos gė­ri­mo ce­re­mo­ni­jai – iš­skir­ti­nis dė­me­sys

Ma­ža­me na­mu­ke – ar­ba­tos gė­ri­mo kam­ba­rys, į ku­rį įei­nant rei­kia nu­siim­ti ke­pu­rę, o ant že­mės klū­pan­čios gei­šos pa­šo­nė­je ver­da ar­ba­ti­nis. Iš­kart pri­si­mi­niau, kaip kur­so drau­gas ja­po­nas pa­kvie­tė į sve­čius ir man­da­giai pa­pra­šė prieš įei­nant nu­siau­ti ba­tus, ma­niau, kad juo­kau­ja. Pag­rin­di­nis ar­ba­tos gė­ri­mo kam­ba­rio bruo­žas – kuk­lu­mas. Va­ka­rie­čiams sun­ku su­vok­ti šio ri­tua­lo vi­su­mą, nes ar­ba­tos gė­ri­mo ce­re­mo­ni­jos tra­di­ci­ja neat­sie­ja­ma nuo vi­sos ja­po­nų kul­tū­ros, dzen­bu­diz­mo fi­lo­so­fi­jos. Ar­ba­tos gė­ri­mo ce­re­mo­ni­jos idė­ja pa­pras­ta: vi­sa, kas su­pa žmo­gų, ir pa­ts žmo­gus tar­nau­ja vie­nu tiks­lu – ku­ria vien­ti­su­mą, gro­žį, aki­mir­ką, pa­pras­tu­mą. Gar­bi­na­mas aki­mir­kos uni­ka­lu­mas, vi­sa ko har­mo­ni­ja ir gam­ta. Pap­ras­tai 2,6 m² ar­ba­tos na­me­lis sta­to­mas iš na­tū­ra­lių me­džia­gų – me­džio ar po­pie­riaus, vy­rau­ja na­tū­ra­lūs at­spal­viai. Lan­gai kvad­ra­ti­niai, iš­dės­ty­ti asi­met­riš­kai. Švie­sa kren­ta tie­siai į spe­cia­lią ni­šą su me­no kū­ri­niu, va­di­na­mą­ja to­ka­no­mą, ir iš­ryš­ki­na jo­je esan­čio kū­ri­nio gro­žį.

At­kū­rė bun­ke­rį

Tęs­da­mas ke­lio­nę po so­dy­bą A. Jo­nu­šas stai­ga ima kal­bė­ti apie par­ti­za­nus. Paaiš­kė­ja, kad jis yra su­rin­kęs dau­gy­bę in­for­ma­ci­jos apie juos Tel­šių ra­jo­ne. Bu­vu­sia­me me­džio­to­jų na­me­ly­je įreng­ta eks­po­zi­ci­ja „Die­vo krės­lo“ miš­ko par­ti­za­nams ir tė­vui Pra­nui,  sa­va­moks­liam me­cha­ni­kui, at­min­ti. Šią vie­tą A. Jo­nu­šas va­di­na bun­ke­riu ir ro­do į ra­šo­mą­ją ma­ši­nė­lę, spau­dos pre­są, kros­ne­lę bei gink­lų ma­ke­tus. Na­me­lio sto­gą šei­mi­nin­kas iš vi­daus iš­ka­lė eg­lių kan­ko­rė­žiais. Jiems pri­kal­ti su­nau­do­jo 20 kg vi­nių. Tel­šių ra­jo­ne en­tu­zias­tas par­ti­za­nams at­min­ti pa­sta­tė apie 20 sa­va­dar­bių kry­žių.