Lina ZDANEVIČIŪTĖ

Šiaulių "Aušros" muziejaus padalinyje – Dviračių muziejuje - atidaryta keliautojų vilniečių fiziko Sigito ir skulptoriaus Daumanto Kučų fotografijų paroda "Dviračiais Šilko keliu". Sūnus ir tėvas kartu su 58-ais tarptautinės ekspedicijos keliautojais dviračiais panoro visiems įrodyti, kad senuoju Šilko keliu, vedančiu iš Graikijos į Kiniją, dviračiais galima pasiekti 2008-ųjų olimpinę sostinę Pekiną. Beveik pusmetį trukusios kelionės įspūdžius abu žygeiviai pristatė parodoje eksponuojamose 34 fotografijose.

S. Kučas įsitikinęs, kad važiuodamas dviračiu gali pamatyti daugiau ir neprarasti kontakto nei su gamta, nei su žmonėmis.

Tarptautiniame žygyje dviračiais "Olympia–Beijing 2008" dalyvavo net 14 šalių komandos. Pradėję kelionę Senojoje Olimpijoje rugpjūčio 7 dieną, ją keliautojai po 171 dienos baigė Pekine. Maršrutas vedė per Graikiją, Turkiją, Gruziją, Azerbaidžaną, Turkmėniją, Uzbekiją, Kirgiziją ir Kiniją. Keliautojai, tarp kurių buvo ir Kučai, 2008 metų olimpinę sostinę pasiekė likus dienai iki žaidynių atidarymo.

Muziejui - dviratis "keliautojas"

Po kelionės aplink pasaulį S. Kučas užsuko ir į Šiaulius. Anot jo, buvo maloniai priimtas ir nusprendė savo kelionių dviratį padovanoti "Dviračių" muziejui. "Dviratis dar veikiantis, juo būtų buvę galima dar keliauti, tačiau tebūna jis saugus muziejuje, - juokavo keliautojas. - Kelionei Šilko keliu nusipirkau naują "Koga–Miyata" firmos dviratį. Rinkausi pagal savo poreikius ir kainą, aišku, atsižvelgiau ir į dviračio svorį. Pirmąją dvylikos tūkstančių kilometrų kelionę nuo Olimpijos iki Pekino mano naujasis dviratis puikiai atlaikė, juo galima važiuoti dar daug metų."

Kartu su Sigitu Kuču keliavo ir jo sūnus Daumantas, kuris labai nustebino tėvą. "Man didžiausias siurprizas buvo, kad sūnus ryžosi vykti į šią kelionę. Malonu, kad sūnus domisi tuo, ką aš darau", - sakė dviratininkas S. Kučas.

Pats Sigitas visus skatina keliauti dviračiais, kadangi žino tą jausmą, kai gali džiaugtis gamta ir viską regėti savo akimis. Anot jo, važiuodamas dviračiu gali pamatyti daugiau ir neprarasti kontakto nei su gamta, nei su žmonėmis.

Į Šilko kelią - netikėtai

"Mes kas ketverius metus keliaujame. 2004 metais važiavome iš šiauriausio Europos taško – Narkavos - į Olimpiją per vienuolika šalių. Tada nuo Olimpijos kartu su lenkais sugalvojome kitą kelionę į Pekiną. Mes daug kelionių organizuojame kartu su jais", - pasakojo kelionių iniciatorius S. Kučas.

Sigitas prisimena, kad važiuodamas matydavo piemenų, kurie norėdavo nufotografuoti dviratininkus, nors paprastai būna atvirkščiai. "Piemenys šiais laikais labai modernūs ir nebedainuoja, o klausosi muzikos telefonu", - juokėsi Sigito sūnus Daumantas. Jis prisimena ir ne vieną malonią akimirką, kai sulaukė pagalbos. "Kinijoje į aukštą kalną važiavo motociklininkas, kuris liepė man įsikibti į jį, tad broliškai kartu įvažiavome į kalną", - prisimena jis. Daumanto tikslas buvo pati kelionė, o ne važiavimas dviračiu.

Uzbekijos vaizdas užfiksuotas Daumanto fotoaparatu Kučų asmeninio archyvo nuotr..

Fotografija – lengviausias būdas keliauti

Parodos koordinatorė Aušra Jasiukevičiūtė ir keliautojo Daumanto Kučo draugė pasakojo, kokių įspūdžių parvežė keliautojai ir ką jai pačiai teko pajusti atrenkant nuotraukas parodai. "Tik grįžę iš kelionės Sigitas ir Daumantas papasakojo daug įvairių nuotykių, bet man padarė įspūdį tai, kad jie grįžo gerokai atviresni pasauliui, išplėtę savo suvokimo ir tolerancijos ribas, ne tik fiziškai sutvirtėję. Aišku, juos ribojo kelias, jie nedaug galėjo nukrypti į šoną, tad ir įspūdžiai sąlygoti jo. Daumantas sako, jog tai buvo lyg žvalgyba - važiavo ir dairėsi, kur būtų galima grįžti dar kartą ir labiau pasigilinti, ilgiau pabūti. Daumantui, kaip dailininkui, keliavimas dviračiu truputį per greitas, o keliavimas pėsčiomis leidžia pamatyti, pastebėti dar daugiau, tačiau tokio atstumo nenueitum", - sakė Daumanto draugė.

Pasak jos, eksponuojamų vaizdų kolekcija tėra labai mažas atspindys to, ką keliautojai matė, ir net pasakojimai, bandant nusakyti kvapus, pojūčius, būsenas, tikrai nepajėgūs atskleisti tos visumos.

Aušros nuomone, šie vaizdai tampa brangiu turtu, pasaulio mozaikos gabalėliais, išplečiančiais ir laukusiųjų kasdienybę, pasaulio vaizdinį tiems, kurie negali sau leisti tokių kelionių.

"Aš pati, žiūrėdama ir atrinkdama nuotraukas, "nukeliavau" visą kelią kartu, įkvėpiau dykumų ir kalnų oro, kurį, viliuosi, pajus ir parodos lankytojai. Ši nuotraukų kolekcija yra mano pačios subjektyvus požiūris į žygį, nes man, kartu nekeliavusiai, turint laisvę spręsti, kuri nuotrauka atskleistų vieną ar kitą šalį, nepavyko sudėti kuo įvairesnės įspūdžių gausos", - sakė ji. Kliūtys buvo tokios, kad reikėjo sutilpti į labai mažą parodų erdvę.

"Vis dėlto linkėčiau pažiūrėjus nuotraukas panorėti keliauti į tolimus kraštus, į nežinią. Žygio dalyvė Nijolė sako, kad po kelionės žmogus žino, jog gali viską. Žygeiviams grįžus iš kelionės, ta galimybių laisvė vis dar yra jaučiama", - kalbėjo Aušra Jasiukevičiūtė.

Pilietiškumo ugdyti - į Sibirą

Eva JAGMINAITĖ

Kovą šiauliečiams buvo pristatyta ekspedicija "Misija Sibiras 2008". Sibire patirtų įspūdžių pasiklausyti atėjo daugiausia vyresnioji karta, tremtiniai bei akademinė bendruomenė. Šiandien "Šiauliai plius" pradeda naują rubriką "Pilietiškumo ugdyti - į Sibirą". Jūsų dėmesiui - interviu su nuolatiniu "Misijos Sibiras" koordinatoriumi, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) programų vadovu Arnu Marcinkumi.

Biriusinsko kapinėse apleistus kapus eskpedicijos dalyviai pavertė tvarkingomis kapinaitėmis.

- Kaip gimė projekto "Misija Sibiras" idėja?

- Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), siekdama atkreipti dėmesį į Lietuvos jaunimo patriotiškumo ugdymo reikšmę, 2006 metais surengė pirmąjį projektą "Ekspedicijos į trėmimo ir žūties vietas". Ypatinga šio projekto sėkmė 2007-aisiais paskatino galvoti apie "Misijos Sibiras" tęstinumą, todėl 2008 metais įvyko jau penktoji ekspedicija, dabar ruošiamasi į šeštajai. Reikia pripažinti, kad visuomenėje patriotiškumas jaunimui vis dar dažnai pristatomas kaip pareiga, kurią privaloma atlikti be išlygų ar supratimo. Todėl daugelis jaunuolių patriotiškumą suvokia kaip jiems tolimą, vyresniems būdingą jausmą, tačiau svarbiausi Lietuvos istorijos aspektai turi būtų jaunimui aiškinami ir pateikiami jiems suprantama kalba.

Vien pirmosiomis trėmimo dienomis – birželio 14-16 d. – buvo represuota per 17 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Per 11 trėmimo metų iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 130 tūkstančių žmonių, koncentracijos stovyklose įkalinta apie 150 tūkstančių lietuvių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, tremtyje ir lageriuose išgyveno daugiau kaip du trečdaliai lietuvių. Iš jų apie 80 tūkst. iki 1960 m. sugrįžo į Lietuvą, o kiti liko už Lietuvos ribų. Iš viso Lietuvoje ir už jos ribų (lageriuose ir tremtyje) žuvo ar buvo nužudyta apie 100 tūkst. lietuvių.

- Kaip atrenkami projekto dalyviai?

- Pirmiausia peržiūrimos anketos paga kurias paaiškėja, kaip jaunuoliai mato "Misiją Sibiras". Šiemet sulaukta daugiau kaip 1600 pretendentų anketų. 2008-aisiais projekto organizatorius nustebino itin didelis lietuvių išeivių susidomėjimas šiuo projektu. Norą dalyvauti ekspedicijoje pareiškė ir anketas užpildė daug užsienio lietuvių, gyvenančių Didižiojoje Britanijoje, Airijoje, Skandinavijos šalyse, JAV, Argentinoje bei Indijoje.

Arnas Marcinkus - ekspedicijos senbūvis. LiJOT programų vadovas įsitikinęs, jog "Misija Sibiras" - ideali pilietškumo mokykla.

- Ar tiesa, kad dalyviai į projektą atrenkami po bandomojo žygio?

- Praėjusiais metais iš visų gautų anketų buvo atrinkti 72 geriausieji, kurie buvo pakviesti į bandomąjį žygį Dzūkijos miškuose. Žygio metu komisija galėjo tiesiogiai pabendrauti su pretendentais, pamatyti, kaip jie prisitaiko komandoje, ar geba pakelti fizinį krūvį. Jaunuoliai buvo mokomi svarbiausių ekspedicijoje reikalingų dalykų. Mokymus vedė patyrę ekspeditoriai - Gintautas Alekna (ekspeditorius, lydėjęs grupę Sibire - aut. past.) ir Gražina Žukauskienė.

Bandomojo žygio dalyviai savo kelionę pėsčiomis pradėjo netoli Druskininkų. Pirmąją dieną nueita beveik 30 km iki nakvynės vietos prie Kastinio ežero. Antroji diena buvo šiek tiek lengvesnė ir - pėsčiomis buvo įveiktas "tik" 25 kilometrų atstumas iki Perlojos miestelio, kuriame laukęs autobusas visus pavargusius, bet laimingus, parvežė namo. Nakvynės vietoje, visiems susėdus prie laužo, buvo dalijamasi mintimis, kaip kuris įsivaizduoja ekspediciją, jos tikslus, viešinimo būdus. Kiekvienas turėjo galimybę dar kartą organizatoriams pristatyti savo motyvaciją.

- Kam skiriamas didžiausias dėmesys?

- Projekto "Misija Sibiras‘2008" ekspedicijos metu nusprendėme aplankyti ir didžiausią dėmesį skirti lietuvių trėmimo vietoms Irkutsko srityje, Taišeto rajone. Kelionės metu tvarkėme trėmimų vietose esančias apleistas lietuvių kapines: sutvarkėme ir renovavome aštuonias lietuviškas kapinaites, suradome iki šiol nežinomas dvi lietuvių laidojimo vietas, sutikome penkis iki šiol Sibire gyvenančius lietuvius.

Ekspedicija buvo kupina iššūkių ir išbandymų: teko įveikti nemenką atstumą keliaujant Sibiro miškais, taiga, keltis srauniomis šaltomis upėmis, bristi brastomis, kad pasiektume sunkiai prieinamas vietoves ir aplankytume lietuvių kapavietės. Vienos gražiausių Sibire esančių lietuvių kapinių Kvitoke paliko neišdildomą įspūdį visiems ekspedicijos dalyviams savo žemaitiškais mediniais kryžiais.

Seberovo kapinėse pirmiausia reikėjo atsikratyti galybės senų tvorų, kuriomis buvo užversti lietuvių kapai. "Misija Sibiras 2008" archyvo nuotr.

Teko keliauti įvairiausias būdais: skristi, vykti nuomotu automobiliu, stabdyti pakeleivingus automobilius, keltis per upę valtimi, bristi brastomis, keliauti traukiniais, važiuoti uždaroje sunkvežimio priekaboje, žingsniuoti nemenką atstumą taiga. Projekto "Misija Sibiras 2008" dalyviai Sibire nukeliavo apie 100 km pėsčiomis, o iš viso - daugiau nei 12 0tūkstančių km.

"Mūsų ekspedicija baigėsi, tačiau misija tik prasidėjo"

Iš dalyvio dienoraščio

Nors ekspedicija ir baigėsi, tačiau misija iš tiesų tęsiasi visus metus. Jauniems žmonėms, norintiems dalyvauti šiame projekte, labai svarbu suvokti, kad tai ne šiaip įprasta turistinė kelionė. Tapę šio projekto dalyviais turėsite "pareigą" ištisus metus pasakoti savo bendraamžiams apie vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Ekspedicijos pristatymai – viena svarbiausių projekto veiklų. Jų metu siekiama visuomenei pristatyti įvykusią ekspediciją ir jaunimo įgytą patirtį. Projekto pristatymai vyksta bendrojo lavinimo mokyklose, universitetuose bei kolegijose, nevyriausybinėse organizacijose, tolerancijos ugdymo centruose ir kt. 2008 m. sėkmingai įvyko 80 susitikimų įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, taip pat ir užsienyje.

Mokyklos, neretai ir pačios, inicijuoja susitikimus, jiems itin ruošiasi: vienose renginiams būna skirta visa diena, kitos į susitikimus pakviečia ir politinių kalinių, tremtinių chorų, organizuoja parodas, beveik visiems susitikimams klausytojai ruošiasi skaitydami papildomą literatūrą, kalbasi su savo giminačiais, patyrusiais tremtį ir pan. Tokiuose susitikimuose projekto "Misija Sibiras" dalyviai pasakoja ir, šiuolaikinių technologijų padedami, iliustruoja savo išgyvenimus, Sibire kilusias mintis, rodo nuotraukas, cituoja dalyvių dienoraščių ištraukas, pasakoja linksmus nutikimus, kuriuos išgyveno Sibire. Gyvu žodžiu pateikiama informacija labiausiai pasiekia klausytojus, suteikia galimybę užduoti klausimus patiems ekspedicijos dalyviams.

Mokyklos jau dabar kviečia atvykti į jų mokyklą ir pristatyti būsimą "Misija Sibiras 2009" projektą kitų metų rudenį!

(Tęsinys - kitame numeryje)