Irena BUDRIENĖ

Tris dienas – ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį – mieste šėlusios viešųjų erdvių tarpdisciplinio meno tarptautinės kūrybinės dirbtuvės šiauliečių pamėgtose vietose sukėlė linksmą bruzdesį. Savo elgesiu ir darbais menininkai ne vieną prajuokino, nustebino ar net šokiravo. Bet toks ir buvo tikslas. Po renginio viename socialiniame tinklalapyje buvo išplatintas pranešimas: "PER Forma" baigėsi, tegyvuoja "PER Forma 2"!

Objektų meno grupės vienos dienos darbai išsirikiavo prie Dailės galerijos. Autorės nuotr.

Pasak organizatoriaus Gedimino Rudžio, nors Lietuvoje nėra išplitusi šiuolaikinio meno kultūra, vis dėlto ji artima tam tikro rato žmonėms: jaunimui, studentams, dėstytojams. Yra ir aktyviai kuriančių menininkų, o visuomenė įtraukiama per tiesiog gatvėse vykstančius renginius.

Akcijos – specialiai skirtos Šiauliams

Dirbtuvėse dalyvavo nemažai menininkų iš užsienio, kurių kūryba buvo specialiai pritaikyta mūsų miestui. "Mes kvietėme ne atvežti savo darbus, bet laiškuose nusiuntėme jiems nufotografuotas viešąsias Šiaulių erdves, kad jie patys išsirinktų tas vietas, kuriose galėtų rengti akcijas", – sakė G. Rudys. Jis paminėjo Lino Domaracko vadovaujamos Aplinkos meno grupės veiklą, skirtą nebaigtiems darbams užbaigti. "Jie pamatė sulaužytus suoliukus, kai lentų nebėra, nesutvarkytus kelmus, paliktus tarp šaligatvio plytelių, ir nusprendė pažymėti juos įvairiomis spalvomis. "Menas ir tvarka dera", – reziumuoja vaikinas.

Kad tarptautinės kūrybinės dirbtuvės būtų surengtos kaip tik Šiauliuose, lėmė palankiai susiklosčiusios atsitiktinės aplinkybės ir geranoriški žmonės. Gediminas Rūdys, būdamas Gargždų kultūros centro meno vadovu, o kartu ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto absolventu, Plungės kultūros centro direktoriaus Romo Matulio išprovokuotas nusprendė savo bakalauro darbui parengi rimtą projektą ir gauti finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo. Šiauliai, o ne Klaipėda, pasirinkti dėl pažįstamų ir patogių menininkams pasireikšti viešųjų erdvių. Vaikino tėvas Bronius Rudys patarė dirbtuves rengti ne vieną, o kelias dienas, režisuoti pasisiūlė režisierė R. Lukoševičiūtė, valdyti finansus – Šiaulių dailės galerijos direktorė Roma Atkočiūnienė. Žodžiu, viskas klostėsi kaip sviestu patepta.

Po atidarymo višta padėjo kiaušinį

Ketvirtadienio vakarą aikštelėje prie Šiaulių dailės galerijos tarptautinės kūrybinės dirbtuvės "PER Forma" atidarytos žiūrovams pateikiant performanso ir akcijos kokteilį. Nuobodžią paskaitą skaitantį pranešėją dalyviai išdažė įvairias dažais, tribūną nugriovė, o vietoj jos pastatė milžinišką pramoninę ritę, ant kurios užsilipę prakalbas drožė organizatoriai, rėmėjai ir savivaldybės atstovai. Tuo pačiu metu medyje pasislėpęs vaikinukas kalbančiuosius barstė ryžiais. Tą patį darė ir keistai apsirengusi mimė, tik ji barstė žiūrovus, slapčia prisėlinusi jiems iš už nugaros. Akibrokštą žiūrovams iškrėtė ir vaikinukas, šliūkštelėjęs jiems po kojų kibirą vandens. Norintieji malšino troškulį prie nežinia iš kur ištraukto gazuoto vandens automato. Bene ramiausiai elgėsi narve tupinti višta, traukianti vaikų dėmesį. Beje, ji organizatoriams atnešė pelno - jau kitą dieną padėjo ne auksinį, bet vis dėlto kiaušinį, vėliau dar vieną...

Menininkai nudažė ketvirtį kolonos - tiek, kiek gavo paramos "PER formos" archyvo nuotr.		Renginio dalyvė višta padėjo ne auksinį, bet vis dėlto kiaušinį. Autorės nuotr.

Šešios meno zonos

Menininkai pasiskirstė į šešias meno zonas, kurias sudarė objektų, ženklų, aplinkos meno, performanso, mados dizaino ir videoperformansų grupės. Kiekvienas programoje galėjo rasti sau artimą meno sritį.

Medines skulptūras kūrusią objektų grupę rėmė Kurtuvėnų regioninis parkas. Vienuolika menininkų gamtos prieglobstyje kurtas skulptūras vakare eksponavo prie Dailės galerijos. Pasak Broniaus Rudžio, grupė sugebėjo pateikti vienos dienos darbo ataskaitą. Ataskaitinėse dailininkų parodose pateikiama ataskaita už metus, o čia – ataskaita už vieną dieną.

Vanduo savaitgalio voniai – iš fontano

Performansų grupė nustebino ne vienu provokuojančiu reginiu. Štai penktadienio vakarą į Prisikėlimo aikštę užsukę šiauliečiai galėjo pasigrožėti vonioje besiteškenančiomis merginomis. Šios buvo ne tik gražios, bet ir draugiškos – kvietė žiūrovus prie jų prisidėti ir net siūlėsi paskolinti maudymosi kostiumą. Kad vanduo būtų šiltas, organizatoriai po vonia užkūrė lauželį, o kai pasidarė nepakenčiamai karšta – šliūkštelėjo pora kibirų šalto vandens, kurį sėmė tiesiai iš centrinio miesto fontano prie Savivaldybės.

Susirinkusiųjų ausiai potyrių įvairovę pasiūlė Ginto Gascevičiaus ir kompanijos garso performansas, kai garsai buvo išgaunami be jokio muzikos instrumento, naudojant tik aido efektą ir įgarsinimą. Semiamo vandens garsas, ant dviračio rato pilamo vandens garsas, metalinio kibiro žvangesys, į skardą atsitrenkusio žmogaus skleidžiamas garsas ir jų aidas - visa tai susimaišė į tobulą garso "mišrainę", kurią šiauliečiams jau siūloma išvežti į Europoje vykstančius stichinės muzikos koncertus.

Pauliaus Arlausko "kokaino" piešiniai.		Beno Šarkos ugnies šou. "PER formos" archyvo nuotr.

Eristikonas – menininkų bendravimo vieta

Linas Domarackas ir Tusia Dabrowska prie galerijos sukalė išdidinto mastelio Eristikono stalą ir kėdes, kad prie jo bet kurios srities menininkai galėtų bendrauti. Susirinkę šokėjai šoko ant to salo, dažasvydininkai svaidėsi dažais, poetai rašė eilėraščius. Menininkai svajojo, kad stalas galėtų būti iš patvarios medžiagos – betoninis, stacionarus. Tada Šiauliai taptų kultūrinių mainų miestu, kur menininkai galėtų rengti viešas diskusijas. Kodėl gi ne? Gal tikrai galėtume turėti susitikimų, bendravimo ir viešų diskusijų Eristikoną? Bronius Rudys sakė, kad toks menininkų stalas būtų atsvara vartojimo kultūrai.

Bet kol kas menininkų Eristikonas – medinis. Tusia rašo ant jo eilėraščius. Tą patį ji daro Varšuvoje ir Niujorke. Linas – piešė.

Troškulį malšino "gazirovkės" automatas. Autorės nuotr.

Benas Šarka – urvinis ugnies žmogus

Judesio ir ugnies fiesta – taip būtų galima apibūdinti Beno šarkos pasirodymą, vykusį vėlai vakare prie Dailės galerijos. Vos dengiančiu drabužėliu, visą kūną išsitepęs balkšvu moliu jis buvo panašus į aborigeną, kuris jau išmoko elgtis su ugnimi. Kruopščiai pasirengęs šou – kiekvieną gniužulą suvyniojęs atskirai ir iš jų padaręs kokoną, Benas pritvirtina prie jo rankeną ir degantį ima sukti vertikaliai, kitus – horizontaliai. Jis gulasi, didina sukimo greitį, kokonas atsitrenkia į žemę – žiežirbos pasipila į visas puses. Kokonas suyra, iš jo iššoka degantys kamuoliai. Benas pradeda bėgioti su degančiais fakelais, aplink save padaro ugnies žiedą, stumdo degančius rutulius, prisidega ir vėl ridena, plikom rankom degantį sviedinį išmeta į viršų. Šviesa, garsas, ant kūno džiūstantis molis, ugnis.

Po to visi suguža į galeriją, kad pamatytų Pukos (Pauliaus Arlausko) kokaino piešinius. Nors iš tikrųjų tai – granito skaldelė. Paulius sako, kad piešimo priemonės – nesvarbu, ar kokainas, ar aliejiniai dažai. Svarbiausia, atsiranda menininkų judėjimas, tokios veiklos poreikis.

Gyčio Padegimo vaizduotės lavinimo pratimai

Po bendro kartų vakarėlio išaušta sekmadienis, kai Gytis Padegimas sukviečia jaunimą į pratybas (workshopą) Dailės galerijoje. Viskas prasideda nuo mokymosi paspausti ranką ir pažiūrėti kitam žmogui į akis. Kitas pratimas sudėtingesnis – jaunimas mokomas būti politikais ir spausti ranką į žmogų žiūrėdamas iš aukšto, per atstumą. Šis greitai perpranta manierą ir tampa itin oficialus ir atitolęs.

Po to visi susėda ant žemės, kad patreniruotų svarbiausią kūrybingo žmogaus raumenį – vaizduotę. "Vienodos reklamos ir mokymo programos mus suparalyžiavo ir mes neperžengiame savęs. Bandysime lavinti vaizduotę, kuri padeda ne tik kurti, bet ir išgyventi, pavyzdžiui, tremtiniams. Jie turėjo sąsiuvinukus, kur rašė, piešė. Dvasios vaizduotės jėga padeda žmogui, bet tam reikia susikaupti", – išmintimi dalijasi Gytis Padegimas.