Ri­čar­das JA­KU­TIS

Prieš keliolika die­nų ty­liai at­šven­tęs 76-ąjį gim­ta­die­nį, šiau­lie­tis fo­to­me­ni­nin­kas Al­gir­das Mus­nec­kis be fo­toa­pa­ra­to ne­pra­lei­džia nė die­nos. Jis – dau­ge­lio fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dų ir kon­kur­sų dip­lo­man­tas bei pri­zi­nin­kas, lei­di­nių ir ka­ta­lo­gų apie fo­tog­ra­fi­ją su­da­ry­to­jas ir au­to­rius, pa­ro­dų ku­ra­to­rius, fo­toa­pa­ra­tų ko­lek­ci­nin­kas.

Al­gir­das Mus­nec­kis fo­tog­ra­fi­ja pra­dė­jo do­mė­tis 1956-ai­siais, stu­di­juo­da­mas tuo­me­čia­me Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, kai bend­ra­kur­sis pa­kvie­tė jį pa­žiū­rė­ti, kaip da­ro­mos nuo­trau­kos. Pa­si­ruo­ši­mas pa­sta­rų­jų ga­my­bai (lan­gų dangs­ty­mas pa­klo­dė­mis, ryš­ka­lo, van­dens ir fik­sa­žo su­pils­ty­mas į lėkš­tes), rau­do­nos lem­pos įjun­gi­mas, fo­to­po­pie­riu­je pa­ma­žu ryš­kė­jan­tys pa­žįs­ta­mųjų vei­dai pa­li­ko neiš­dil­do­mą įspū­dį. Tas ste­buk­lų va­ka­ras pas drau­gą pa­ska­ti­no do­mė­tis fo­tog­ra­fa­vi­mu, fil­mų ryš­ki­ni­mu, nuo­trau­kų da­ry­mu.

Me­ni­nin­kas ža­vi­si se­no­sio­mis fo­tog­ra­fi­jo­mis, iš­gy­ve­nu­sio­mis is­to­ri­jos vin­gius, vis dar ža­vin­čio­mis ko­ky­be, su­pa­žin­di­nan­čio­mis su žmo­nė­mis, ano me­to ar­chi­tek­tū­ra, šven­tė­mis ir kas­die­ny­be. Pri­jau­čian­tis se­na­jai fo­tog­ra­fi­jai A. Mus­nec­kis neat­si­li­ko, žen­gė ko­ja ko­jon su fo­tog­ra­fi­jos to­bu­lė­ji­mu, įval­dė skait­me­ni­nį fo­toa­pa­ra­tą, kau­pia kom­piu­te­ri­nes laik­me­nas. Jis sa­ko, jog šiuo­lai­ki­nės kom­piu­te­ri­za­ci­jos lai­kais pa­to­gu ne tik jau­niems, bet ir vy­res­niems, įval­džiu­siems kom­piu­te­ri­nes fo­top­rog­ra­mas.

A. Mus­nec­kis žo­dį „fo­to-g­ra­fi­ja“ api­bū­di­na trum­pai – tai „ra­šy­mas švie­sa“. Jo nuo­trau­kos pa­per­ka nuo­šir­du­mu ir pa­pras­tu­mu, švie­sos ir še­šė­lių kont­ras­to žais­min­gu­mu. Tai tik­ro­vės in­terp­re­ta­ci­ja, pra­smių paieš­kos, vaiz­dų ka­lei­dos­ko­pas, stam­bių ir bend­rų pla­nų de­ri­ni­mas. Su­si­pi­na do­ku­men­ti­nis fik­sa­vi­mas ir me­ni­nis su­ma­ny­mas, ku­ria­mas žiū­ro­vo kon­tak­tas su me­ni­niu ob­jek­tu. Fo­tog­ra­fi­jo­se – mū­sų ne­pas­te­bė­tas pa­sau­lis, žvel­gi į nuo­trau­kas ir ma­tai gy­vą erd­vę. Tie­sa, ne­pa­sa­ky­si, kad čia nė­ra int­ri­gos ir di­na­mi­kos. Bet svar­biau­sia, kad iš­nyks­ta fo­to­me­ni­nin­kas ir fo­toa­pa­ra­tas. Tai pa­da­ry­ti ga­li tik pro­fe­sio­na­las.

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Iš­gir­dęs Eduar­do Ma­no­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją nu­stem­bi. Gy­ve­ni­mas vie­nas, o at­ro­do, kad ja­me tel­pa dau­gy­bė gy­ve­ni­mų.

Gi­męs Lie­tu­vo­je, Dak­ta­riš­kių kai­me, Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, bū­da­mas tre­jų me­tų vai­kas su tė­vais ir bro­liu bu­vo iš­vež­tas į Ta­dži­kis­ta­ną ir au­go smė­lė­to­je ste­pė­je – Vach­šo slė­ny­je. No­rė­jo tap­ti la­kū­nu, ta­čiau trem­ti­nių vai­kui ne­bu­vo leis­ta įgy­ven­din­ti sva­jo­nės. Tuo­met Eduar­das įgi­jo aukš­tą­jį fi­lo­lo­go iš­si­la­vi­ni­mą ir dir­bo žur­na­lis­tu Mask­vo­je, Len­ki­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je. Da­bar jis vėl gim­ti­nė­je. Čia, Šau­ko­to ka­pi­nė­se, pa­lai­do­ti jo tė­vai, ku­rie, grį­žę iš trem­ties, gim­ti­nė­je gy­ve­no dar pen­kio­li­ka me­tų. Sū­nus ir duk­ra, tie­sa, li­kę Mask­vo­je. Sū­nus – di­zai­ne­ris, dir­ban­tis vie­no­je Ru­si­jos kom­piu­te­rių fir­mų, duk­tė – ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja. Sve­čiuo­tis pas sū­nų Eduar­dui ypač sma­gu, nes čia jį pa­si­tin­ka krykš­tau­jan­tys anū­kai.Žils­te­lė­jęs, bet tie­sus, nors gy­ve­ni­mo daug lau­žy­tas vy­ras ne­sė­di ran­kų su­dė­jęs, nors, at­ro­dy­tų, gy­ve­ni­mo var­gai ir pen­si­nin­ko sta­tu­sas ra­gin­tų il­sė­tis. Eduar­das fo­tog­ra­fuo­ja, ra­šo, ren­gia pa­ro­das...„Džiaugs­mas gy­ven­ti Lie­tu­vo­je“, – sa­ko Eduar­das. Ats­kir­tas nuo tė­vy­nės, jis jos la­bai il­gė­jo­si ir grį­žęs nu­spren­dė gim­ti­nės gro­žį įam­žin­ti nuo­trau­ko­se, juo­lab kad Lie­tu­vą jis iš­vy­do bū­da­mas jau bran­daus am­žiaus. Apie tai, ko­kia ji gra­ži, ži­no­jo tik iš tė­vų pa­sa­ko­ji­mų. Nus­te­bo, kad tai, ką pa­ma­tė, pra­no­ko vi­sus jo lū­kes­čius.Kiek­vie­nas me­ni­nin­kas tą pa­tį reiš­ki­nį ma­to ki­taip. E. Ma­no­vo fo­tog­ra­fi­ja tu­ri sa­vo dva­sią, pa­si­žy­mi har­mo­nin­gu vi­su­mos po­jū­čiu, drau­ge at­sklei­džiant at­ski­rų de­ta­lių ža­ve­sį. Eduar­do no­ras – vi­siems pa­ro­dy­ti gim­ti­nės gro­žį, gė­rė­tis, ste­bė­tis, džiaug­tis. Juk mes esa­me la­bai tur­tin­gi uni­ka­lia gam­ta – aug­me­ni­ja, gy­vū­nais, smė­ly­nais, van­de­ni­mis, sa­vi­ta pa­sta­tų ar­chi­tek­tū­ra. Pri­si­me­nu Eduar­do pa­sa­ko­tą links­mą is­to­ri­ja, kaip jis su drau­gais klai­džio­da­mas ieš­ko vie­no ar ki­to ob­jek­to, ku­rį no­rė­tų­si įam­žin­ti nuo­trau­ko­je. Pa­var­gę, ne­be­no­rė­da­mi to­liau ei­ti drau­gai klau­sė, kiek dar li­kę iki tos vie­tos. „Gal koks ki­lo­met­ras“, – at­sa­kė Eduar­das. Nuė­jus ki­lo­met­rą, vėl jo klau­sė, kiek dar li­kę. Jis vėl tą pa­tį at­sa­kė. Drau­gai pra­dė­jo ant Eduar­do pyk­ti, bet pa­sie­kę tiks­lą ir pa­ma­tę, kaip ap­link gra­žu, nu­ri­mo.Ypač gra­žių įver­ti­ni­mų su­lau­kė Kau­no ka­ri­nin­kų ra­mo­vė­je ir Sei­mo rū­muo­se su­reng­ta Eduar­do Ma­no­vo fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da „Gam­tos pa­le­tė“. Lie­tu­vą ap­ke­lia­vo ir ki­ta pa­ro­da – „Lie­tu­va ma­no šir­dy­je“. Daug pa­ro­dų su­reng­ta ir Šiau­liuo­se. Eduar­do troš­ki­mas – kad jo nuo­trau­ko­se įam­žin­tą ša­lį iš­vys­tų kuo dau­giau žmo­nių. Su­ži­no­jęs apie Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Gast­roen­te­ro­lo­gi­jos sky­riaus dar­buo­to­jų no­rą pa­puoš­ti sa­vo sky­rių, jis nu­spren­dė do­va­no­ti de­šimt sa­vo fo­tog­ra­fi­jų, o 22-ie­jų Kry­žiaus kal­no nuo­trau­kų cik­lą pa­do­va­no­jo Šiau­lių vys­ku­pi­jos ku­ri­jai.
 

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Gruo­džio mė­ne­sį Šiau­lių dra­mos teat­re nu­ma­to­ma re­ži­sie­riaus Gy­čio Pa­de­gi­mo prem­je­ra „Igua­nos nak­tis“. Pa­gal ame­ri­kie­čių dra­ma­tur­go Te­ne­sio Vil­jam­so pje­sę ku­ria­mo spek­tak­lio ko­man­dos na­rė dai­li­nin­kė Bi­ru­tė Uk­ri­nai­tė pa­siū­lė itin ne­ti­kė­tą įspū­din­gą sce­nog­ra­fi­jos spren­di­mą – sce­nos sie­na, grin­dys, kė­dės bus su­dė­lio­tos iš dė­lio­nės („puzz­le“) ga­ba­liu­kų. „Žmo­gus su­si­lip­do ir iš triu­si­kė­lių, ir iš ko­ji­nai­čių, ir iš dva­si­nio pa­sau­lio. Bū­na – iš­si­bars­tai ir su­si­de­di“, – šyp­so­si dai­li­nin­kė.

Rei­kia stip­riai įkvėpti ir su­si­dė­lio­si

T. Vil­jam­so pje­sės mū­sų teat­ruo­se sta­ty­tos ne kar­tą, ta­čiau Šiau­lių dra­mos teat­ro žiū­ro­vams re­ži­sie­rius G. Pa­de­gi­mas pri­sta­tys Lie­tu­vo­je dar ne­ma­ty­tą pje­sę „Igua­nos nak­tis“. Į spek­tak­lio kū­ry­bi­nę ko­man­dą re­ži­sie­rius pa­kvie­tė dai­li­nin­kę B. Uk­ri­nai­tę, su ku­ria dir­ba ko­ne pen­kio­li­ka me­tų ir yra su­kū­ręs per 30 spek­tak­lių.

Ke­liau­ja re­ži­sie­rius po ša­lies teat­rus, sta­ty­da­mas spek­tak­lius, drau­ge vyks­ta ir dai­li­nin­kė. Kar­tą pa­da­vė jis dai­li­nin­kei pje­sę „Igua­nos nak­tis“, ji ją per­skai­tė ir su­pra­to, kad su­kur­ti sce­nog­ra­fi­ją bus sun­ku. Juk te­ma la­bai bui­tiš­ka – te­rei­kia ve­ran­dos ir džiung­lių.

Ėmė su­kti gal­vą dai­li­nin­kė, kaip iš­veng­ti tra­di­ci­nio spren­di­mo – dirb­ti­nių au­ga­lų. Gal­vo­ju­si il­gai, kol su­mąs­čiu­si – pa­nau­dos dė­lio­nę, ku­ri šiaip ar taip at­skleis ir spek­tak­lio pa­grin­di­nę min­tį. Juk žmo­gus, bū­na, iš­si­bars­to ir su­si­de­da. O ką da­ry­ti, jei iš­si­bars­tai? „Gry­no oro stip­riai įkve­pi ir vėl su­si­dė­lio­ji“, – nu­si­šyp­so Bi­ru­tė.

„Igua­nos nak­tis“ pa­sa­ko­ja apie bu­vu­sio ku­ni­go Še­no­no, da­bar tu­riz­mo kom­pa­ni­jos eks­kur­si­jų va­do­vo, pa­stan­gas iš­si­va­duo­ti iš vie­nat­vės ir nu­si­vy­li­mo. Jis at­vyks­ta į Mek­si­kos džiung­lė­se esan­tį vieš­bu­tį, ku­ria­me šei­mi­nin­kau­ja aist­rin­ga kan­di mo­te­ris.

Pje­sės au­to­rius at­sklei­džia aud­rin­gas emo­ci­nes ir sek­sua­li­nes jė­gas, ku­rios val­do žmo­nių san­ty­kius, ir prieš­pas­ta­to jas as­me­niš­kiems žmo­gaus dva­sios po­rei­kiams. He­ro­jus blaš­ko­si tarp geis­mo ir kal­tės, tarp kil­nių po­lė­kių ir vi­siš­ko nu­si­vy­li­mo.

Še­no­nui ten­ka grum­tis su tam­siau­siais sa­vo de­mo­nais už sie­kį su­lauk­ti at­lei­di­mo ir iš­ga­ny­mo. Ta­čiau tai ne jo iš­ga­lėms – pri­rei­kia dau­ge­lio jį su­pan­čių žmo­nių pa­lai­ky­mo, ku­rie tar­si sa­vai­me atei­na jam į pa­gal­bą, vei­kiau­siai kar­tu ap­gin­da­mi ir sa­vo dva­sią.

Spek­tak­lio „Igua­nos nak­tis“ dai­li­nin­kė Bi­ru­tė Uk­ri­nai­tė, no­rė­da­ma įsi­gy­ven­ti į sce­nog­ra­fi­ją, net tris die­nas bu­vo pa­lin­ku­si ties vie­no tūks­tan­čio de­ta­lių dė­lio­ne.

Vien sie­nai – 500 de­ta­lių

Ki­lus idė­jai pa­nau­do­ti dė­lio­nę spek­tak­lio sce­nog­ra­fi­jai, Bi­ru­tė pa­ti nu­spren­dė pa­ban­dy­ti ją su­dė­lio­ti. Ji pri­si­pa­žįs­ta šio žai­di­mo nie­ka­da ne­mė­gu­si, ne­leis­da­vu­si ir vai­kui dė­lio­ti, to­kias do­va­nas slėp­da­vu­si dėl ga­ly­bės „šiukš­lių“.

Bi­ru­tė nu­si­pir­ko dvie­jų tūks­tan­čių da­lių dė­lio­nę ir pa­lin­ko ties ja ke­lias die­nas. Ne­pa­vy­ko. Ta­da nu­si­pir­ko tūks­tan­čio de­ta­lių dė­lio­nę ir per 3-4 die­nas su­dė­lio­jo tik ne­di­de­lį ga­ba­lė­lį. „Jau gal­vo­jau, kad bet ką ga­lė­čiau ati­duo­ti tam, ku­ris už ma­ne tą dar­bą pa­da­rys, bet pa­ma­žu įvei­kiau sa­ve. Juk kiek­vie­nam dar­bui rei­kia įdir­bio. Idė­ją rei­kia „pa­jus­ti“ ne tik min­ti­mis, bet ir ran­ko­mis“, – sa­ko ji.

Dai­li­nin­kė nie­kur ne­ga­lė­jo ras­ti dė­lio­nės su gam­tos vaiz­dais ir tik po vi­sų kū­ry­bi­nių kan­čių ne­ti­kė­tai to­kią ap­ti­ko „sku­du­ry­ne“. „Taip juk ne­bū­na... Pa­si­ro­do, bū­na“, – nu­si­juo­kia ji.

Re­ži­sie­rius Gy­tis Pa­de­gi­mas spek­tak­lio re­pe­ti­ci­jo­je.		Ame­ri­kie­čių dra­ma­tur­gas T. Vil­jam­sas neiš­si­pil­džiu­sių lai­mės troš­ki­mų ir žiau­rios tik­ro­vės konflik­tus at­sklei­džia po­pu­lia­rio­se pje­sė­se „Geis­mų tram­va­jus“, „Or­fė­jas nu­si­lei­džia į pra­ga­rą“, „Ka­tė ant įkai­tu­sio skar­di­nio sto­go“ ir kt.

Da­bar, kai sce­nog­ra­fi­ja baig­ta, Bi­ru­tė sa­ko, kad pa­si­rin­ku­si dė­lio­nės va­rian­tą „nu­šo­vė du zui­kius“: pa­bė­go nuo bu­ta­fo­ri­nių la­pų, bet sce­nog­ra­fi­jo­je džiung­lės bus, tik jos ne­bus pa­teik­tos ele­men­ta­riai.

Šiau­lių dra­mos teat­ro dar­bi­nin­kams ir dai­li­nin­kui ko­ne pu­sant­ro mė­ne­sio te­ko pjaus­ty­ti ir da­žy­ti dė­lio­nės da­lis iš fa­ne­ros. Vien sie­nai su­kur­ti pa­nau­do­ta per pen­kis šim­tus 40 cm il­gio ir plo­čio de­ta­lių. Bi­ru­tė sa­ko, kad dė­lio­nės for­ma pri­tai­ky­ta spe­cia­liai „Igua­nos nak­čiai“. Tik iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do, kad de­ta­lės vie­no­dos, ta­čiau taip nė­ra.

Iš dė­lio­nės pa­ga­min­tos ir grin­dys, du­rys, kė­dės. Vien kė­dėms pa­nau­do­ta apie tūks­tan­tį da­lių. „Nors dar­bo ir daug, dar­bi­nin­kai dir­ba su mei­le. Pjaus­to ir ma­tai, kad jiems links­ma, kad jie žai­džia su de­ta­lė­mis“, – sa­ko Bi­ru­tė.

Teat­ro dar­bi­nin­kai ir dai­li­nin­kas pu­sant­ro mė­ne­sio plu­šo, kol iš­pjaus­tė ir su­kū­rė sce­nog­ra­fi­ją.

Igua­na žiū­rės ir kvė­puos

Spek­tak­ly­je vai­di­na No­me­da Bė­čiū­tė, Da­nie­lius Bud­rys, Min­dau­gas Ju­re­vi­čius, Ai­das Ma­tu­tis, Ro­ma­nas Dud­ni­kas, Eduar­das Pau­liu­ko­nis, Vla­das Ba­ra­naus­kas, Sil­va Po­vi­lai­ty­tė, Vai­do­tas Ka­tu­tis, Li­na Bo­cy­tė, Ni­jo­lė Mi­ron­či­kai­tė, Mo­ni­ka Šal­ty­tė, Do­na­ta Kie­lai­tė, Vik­to­ri­ja Kri­vic­kai­tė, Juo­zas Bin­do­kas ir Au­ri­mas Pin­tu­lis. Anot Bi­ru­tės, ak­to­riams su­kur­ti kos­tiu­mus ne­bu­vo sun­ku – jie vil­kės pa­pras­tais 1935-1940 m. Mek­si­kai bū­din­gais dra­bu­žiais. „Prem­je­ra įvyks žie­mą, veiks­mas vyks karš­tą va­sa­ros die­ną, tad ak­to­riai tik­rai ne­su­šals“, – šyp­so­si dai­li­nin­kė.

„Igua­nos nak­ties“ sim­bo­li­ka sie­ja­ma su mek­si­kie­čių pa­pro­čiu nak­tį lai­ky­ti pa­gau­tą igua­ną ir po tam tik­ro ri­tua­lo iš­kil­min­gai ją su­val­gy­ti. Spek­tak­ly­je paaiš­kės, ar pa­vyks Še­no­nui pa­siek­ti vi­di­nę lais­vę ir ne­prik­lau­so­my­bę.

„Bus ir igua­na – maž­daug pu­sant­ro met­ro il­gio rop­lys, ku­ris spek­tak­lio me­tu tu­pės, žiū­rės ir kvė­puos, jei tik pa­vyks gau­ti prie­tai­są, ku­ris „pri­vers“ jį kvė­puo­ti“, – sa­ko Bi­ru­tė.

Po­vi­las LUN­GĖ

Žo­dis „tra­fa­re­tas“ tik­rai ne­pa­tik­tų tiems, ku­rie mėgs­ta ori­gi­na­lu­mą. Juk tai to pa­ties at­kar­to­ji­mas, kaip ir štam­pas, kli­šė, kal­kė, ste­reo­ti­pas, šab­lo­nas. Bet ir šiuo­se da­ly­kuo­se ga­li­ma įžvelg­ti šio to neįp­ras­to ir ne­kas­die­nio. Juk dar vi­sai ne­se­niai dau­gu­ma na­mie sie­nas iš­da­žy­da­vo tra­fa­re­tais. Ši „ma­da“ iš mū­sų na­mų išė­jo į gat­ves - ant pa­sta­tų sie­nų vis dau­giau ga­li­ma pa­ma­ty­ti gra­fi­ti­nių tra­fa­re­tų, ska­ti­nan­čių stab­te­lė­ti ir su­si­mąs­ty­ti apie ak­tua­lias pro­ble­mas.

Kas­dien mo­no­to­niš­kai kry­puo­jant į dar­bą ar į pre­ky­bos cent­rą, net ir ma­ža me­ni­nė di­ver­si­ja ant nu­triu­šu­sios sie­nos pra­skaid­ri­na nuo­tai­ką, ve­ja ša­lin dep­re­si­ją, tik, aiš­ku, ne vi­siems... Arū­no UO­GIN­TO nuo­tr.

Pa­si­da­ry­ti la­bai pa­pras­ta

Gra­fi­ti­niai tra­fa­re­tai – sma­gus, ta­čiau ne vi­sa­da le­ga­lus sa­vi­raiš­kos bū­das. Jais ga­li­ma ne tik pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve pa­sau­liui, bet ir at­kreip­ti dė­me­sį į vi­suo­me­nei ak­tua­lias pro­ble­mas.

Ko rei­kia pa­pras­čiau­siam tra­fa­re­tui su­kur­ti? Kar­to­no lakš­to, pei­liu­ko ir, aiš­ku, purš­kia­mų da­žų. Gra­fi­ti­niuo­se tra­fa­re­tuo­se neap­siei­na­ma ir be po­sa­kių ar ci­ta­tų. Teks­tas, tar­si „at­spaus­din­tas“ ant pa­sta­to sie­nos, yra skir­tas praei­viams, kad šie į jį at­kreip­tų dė­me­sį. Tra­fa­re­to spal­vos ga­li bū­ti įvai­rios, bet daug spal­vų ta­me pa­čia­me dar­be var­gu ar iš­vy­si. Daž­niau­siai pa­si­tel­kia­mas kont­ras­tas – švie­sus pie­ši­nys ant tam­sios sie­nos ar­ba at­virkš­čiai.

Lyg su­ras­tas lo­bis

Nors tra­fa­re­tai yra lai­ki­ni – nu­si­tri­na lai­kui bė­gant ar juos pa­pras­čiau­siai už­da­žo „ne­tvar­ka“ ne­pa­ten­kin­ti pa­sta­tų sa­vi­nin­kai, jie vis tiek iš­lie­ka il­giau nei ki­tos gra­fi­čių me­no for­mos. Tra­fa­re­ti­niai pie­ši­niai at­lie­ka­mi la­biau ap­gal­vo­to­se vie­to­se – mies­to cent­re ar ant ap­leis­tų pa­sta­tų. Jie su­vo­kia­mi ne kaip gra­fi­čiai, bet kaip vi­suo­me­nei skir­tos ži­nu­tės ar fres­kos. Tai ne­reiš­kia, kad tra­fa­re­tai yra la­biau le­ga­lūs nei bet ko­kia ki­ta gra­fi­čių rū­šis, pa­pras­čiau­siai jų at­li­ki­mo vie­ta pa­si­ren­ka­ma ne spon­ta­niš­kai. Pro­ce­są są­ly­go­ja ir pie­ši­nio dy­dis, ir pub­li­ka, ku­ri jį ma­tys, ir pa­ti ap­lin­ka.

Pap­ras­tai gra­fi­ti­nin­kų pa­si­ren­ka­mos vie­tos tu­ri pa­na­šu­mų – daž­niau­siai tai se­ni, ap­leis­ti, griū­van­tys pa­sta­tai. Žmo­nių, ku­rie to­kio­se vie­to­se pa­ma­to pie­ši­nius, bū­na ne­daug, ta­čiau jei jau jie ap­ti­ko to­kį kū­ri­nį, jis jiems tam­pa tar­si su­ras­tu lo­biu. Tra­fa­re­tų me­no ak­ty­vis­tai sie­kia ko­mu­ni­kuo­ti su vi­suo­me­ne, to­dėl pie­ši­nius pa­lie­ka net ant di­džių­jų pre­ky­bos cent­rų ar val­džios pa­sta­tų.

Nau­do­ti po­li­ti­niais tiks­lais

Tra­fa­re­ti­nio gra­fi­čio kil­mė sie­ja­ma su lo­ty­nų tau­to­mis – tiek Pie­tų Eu­ro­pos, tiek Pie­tų Ame­ri­kos. Pir­mo­sios gat­vių tra­fa­re­tų užuo­maz­gos pa­si­ro­dė tur­būt jau per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą (1939-1945 m.). Ita­lų fa­šis­tai šią tech­ni­ką nau­do­jo, kad vie­šo­se vie­to­se vi­zua­liai skleis­tų po­li­ti­nę pro­pa­gan­dą dik­ta­to­riaus Be­ni­to Mus­so­li­ni val­džiai rem­ti. To­kia pat me­to­di­ka bu­vo nau­do­ja­ma ir bas­kų bei mek­si­kie­čių pro­tes­tų 1970-ai­siais me­tu. Iš po­li­ti­niais tiks­lais nau­do­tų prie­mo­nių vė­liau ir iš­si­vys­tė gat­vės me­no ša­ka – tra­fa­re­tai. Ang­liš­kai ji va­di­na­ma „sten­cil graf­fi­ti“ ar­ba tie­siog „sten­cil“ (tra­fa­re­tas).

Da­bar tra­fa­re­ti­niai gra­fi­čiai iš­gy­ve­na at­gi­mi­mą. Šis gat­vių me­nas pa­skli­do po vi­są pa­sau­lį, ras­da­mas sa­vo pa­se­kė­jų Pie­tų Ame­ri­ko­je, Ry­tų Eu­ro­po­je ir Af­ri­ko­je. Pie­ši­nių be­tar­piš­ku­mas lei­džia lais­vai, pa­si­tel­kus hu­mo­rą, bend­rau­ti su praei­viais. Tai tar­si prieš­nuo­dis di­džių­jų pre­ky­bos tink­lų, kor­po­ra­ci­jų ar po­li­ti­kos rek­la­mai.

Me­ni­nė di­ver­si­ja

Anot me­ni­nin­ko Arū­no Uo­gin­to, me­ni­nė di­ver­si­ja, tep­lio­nė, van­da­liz­mas – tai epi­te­tai, ku­rie mū­suo­se nuo­lat ly­di gat­vės dai­li­nin­kų pie­ši­nius. „Mes – ver­tin­to­jai – net ne­su­si­mąs­to­me, kad taip jau­ni me­ni­nin­kai „ko­men­tuo­ja“ ar „iliust­ruo­ja“ mū­sų pa­čių pa­lik­tas griu­ve­nas, ne­baig­tus sta­ty­ti ob­jek­tus ir ap­skri­tai ne­sut­var­ky­tą ap­lin­ką... Be to, ir pa­ts mies­tas, ma­žas ar di­de­lis jis bū­tų, tai griū­va, tai vėl sta­to­mas, ir nuo­la­ti­nis kai­tos pro­ce­sas ypač aki­vaiz­dus ša­li­ke­lė­se, – sa­ko jis. – Kas­dien mo­no­to­niš­kai kry­puo­jant į dar­bą ar į par­duo­tu­vę, net ma­ža me­ni­nė di­ver­si­ja ant nu­triu­šu­sios na­mo sie­nos su be­si­bu­čiuo­jan­čiais po­li­ci­nin­kais ar ci­ga­re­tę rū­kan­čiu ske­le­tu pra­skaid­ri­na nuo­tai­ką, ve­ja dep­re­si­ją, tik, aiš­ku, ne vi­siems...“

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Į Šiau­lių jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­rą už­su­kę vy­res­ni žmo­nės vis dar pa­si­tei­rau­ja, kur din­go kaž­ka­da čia gy­ve­nęs šer­nas, vo­ve­rės, fa­za­nai. „At­sa­ko­me, kad šer­ną su­val­gė­me, o jei iš tik­rų­jų, tai tiek šer­nai ne­gy­ve­na“, – šyp­so­si cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Jū­ra­tė Rep­šie­nė. 1966-ai­siais įkur­ta Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų sto­tis, vė­liau per­va­din­ta į cent­rą, ta­po vai­kų ir suau­gu­sių­jų  mė­gia­ma vie­ta. Šiemet centras švenčia 45 metų jubiliejų.

		Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Jū­ra­tė Rep­šie­nė sa­ko, kad cent­ro rai­te­liai ir ki­no­lo­gai gar­si­na Šiau­lius Eu­ro­po­je.

No­ri pa­bū­ti ša­lia žir­go

Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­ro įsteig­tus bū­re­lius lan­ko dau­giau nei 300 moks­lei­vių. Ja­me vei­kia flo­ris­tų, žūk­lės, eko­me­no, ki­no­lo­gų, gam­tos ir bui­ties, gam­tos ir ama­tų, zoo­lo­gų, na­mi­nių gy­vū­nė­lių, eko­lo­gų, žir­gi­nio spor­to ir kt. bū­re­liai.

Jū­ra­tė Rep­šie­nė, Jo­ji­mo sky­riaus va­do­vė, pa­sa­ko­ja, kad šį sky­rių lan­ko nuo 50 iki 100 vai­kų. Jau­nie­ji rai­te­liai yra pel­nę pir­mą­sias vie­tas tarp­tau­ti­nė­se var­žy­bo­se Es­ti­jo­je ir Lie­tu­vo­je.

„Gai­la, kad ne­ga­li­me priim­ti vi­sų no­rin­čių­jų – „ne­tel­pa­me į lai­ką“. Žie­mą grei­tai su­tems­ta, o ma­nie­žo ne­tu­ri­me, to­dėl su­spė­ja pa­spor­tuo­ti tik vie­na moks­lei­vių gru­pė. Bai­gia­me iš­mok­ti jo­ti lau­ke tam­so­je švie­čiant ži­bin­tams“, – sa­ko ji.

Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­re yra de­vy­ni sa­vi ir pen­ki pri­va­tūs žir­gai. „Ne­bū­ti­nai vi­si vai­kai jo­di­nė­ja. Yra to­kių, ku­rie te­no­ri tie­siog pa­bū­ti ša­lia žir­go – jį pa­glos­ty­ti, pa­ga­ny­ti“, – sa­ko Jū­ra­tė.

		Kie­mo sie­la kurt­cha­rė Ai­ta – vi­sų nu­glos­ty­tas ir su ka­ti­nais drau­gau­jan­tis šuo.

Ne­se­niai ark­li­dė­se įsi­kū­rė ožys Gied­rius. Žir­gy­no pri­žiū­rė­to­jas ra­do pri­kly­du­sį ir at­ve­dė. Tik nie­kaip neįp­ran­ta­ma prie ožio kva­po... Ožio šei­mi­nin­ko net po­li­ci­ja ne­su­ra­do, tad ir gy­ve­na ra­guo­ta­sis.

Žir­gy­ne links­mai šuo­liuo­ja ne tik žir­gai. Kie­mo sie­la kurt­cha­rė Ai­ta – vi­sų nu­glos­ty­tas ir su ka­ti­nais drau­gau­jan­tis šuo. Sa­vo vie­tą tu­ri ir kie­mą sau­go pri­kly­dęs miš­rū­nas Še­šė­lis. „Nė vie­no žmo­gaus per ke­lis me­tus šuo ne­pri­si­lei­do. Bu­vo gy­vū­nų glo­bos drau­gi­ja jį iš­si­ve­žu­si, bet jis pra­si­grau­žė už­tva­ras ir grį­žo. La­bai gud­rus šuo – žie­mą, kai šal­ta, mie­ga ant mėš­lo, pa­ly­di va­ka­rais ark­li­nin­kus na­mo, tik ne­si­lei­džia glos­to­mas. Ma­tyt, jį kas nors la­bai smar­kiai įskau­di­no“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Pa­lie­ka prie du­rų

Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­re yra eg­zo­ti­nių gy­vū­nų, kam­ba­ri­nių gė­lių kam­pe­liai. Vai­kai ga­li lan­ky­ti lau­ko au­ga­lų ko­lek­ci­nį sky­rių, ku­ria­me va­sa­rą so­di­na au­ga­lus, rei­ka­lin­gus flo­ris­ti­niams žie­mos dar­bams. Eg­zo­ti­nių gy­vū­nų kam­pe­ly­je pri­žiū­ri­mi tie gy­vū­nai, ku­rių ne­be­no­rė­jo au­gin­ti – at­ne­šė ar slap­čia prie du­rų pa­li­ko – jų šei­mi­nin­kai. Čia gy­ve­na žal­čiai, pi­to­nas, igua­nos, ge­ko­nai, kro­ko­di­lai, pe­lė­da, šeš­kai, pa­pū­gos, pe­lės, žiur­kė­nai ir ki­ti gy­viai.

		Ak­lą il­gauo­de­gį žal­tį la­bai mėgs­ta vai­kai.
		Pe­lė­da cent­re gy­ve­na jau 11 me­tų. Gal­vą ji pa­su­ka 270 laips­nių kam­pu.
Eg­zo­ti­nių gy­vū­nų kam­pe­ly­je netyla triukšmas – pa­pū­gos čiauš­ka be per­sto­jo.

Jū­ra­tė sa­ko, kad cent­ras vi­sa­da ieš­ko šei­mi­nin­kų šiems gy­vū­nams. Zoo­lo­gų bū­re­lio moks­lei­vių ran­kų ir šir­dies ši­lu­ma, dė­me­sys, prie­žiū­ra itin rei­ka­lin­gi gy­vū­nams. To­li gra­žu ne kiek­vie­nam vai­kui šei­mo­je lei­džia­ma lai­ky­ti gy­vū­nė­lį, tad čia ga­li iš­si­pil­dy­ti jų sva­jo­nė kuo nors rū­pin­tis.

„No­ri­si ti­kė­ti, kad šie vai­kai nie­kuo­met ne­pa­liks, neat­si­sa­kys gy­vū­nė­lio, įgis dau­giau at­sa­ko­my­bės rū­pin­da­mie­si ne tik gy­vū­nais, bet ir žmo­nė­mis“, – sa­ko Jū­ra­tė.

Du mu­zie­jaus di­rek­to­riai

Van­dos Ka­va­liaus­kie­nės 1990 m. įkur­tas Ka­ti­nų mu­zie­jus, anot sta­tis­ti­kos, lan­ko­mas la­biau nei gar­su­sis Kry­žių kal­nas. Jį ap­lan­ko ne tik Šiau­lių ar ša­lies vai­kai – su­lau­kia­ma lan­ky­to­jų net iš Ja­po­ni­jos, Ar­gen­ti­nos, Is­pa­ni­jos ir kt. ša­lių.

Da­bar­ti­nė mu­zie­jaus va­do­vė As­ta Lu­ko­šiū­tė sa­ko, kad mu­zie­jaus šei­mi­nin­kė – tik­rai ne ji. Mu­zie­jaus di­rek­to­rė yra sep­ty­nio­lik­me­tė ka­tė Fi­lo­me­na, o di­rek­to­rius – ne­se­niai mu­zie­ju­je ap­si­gy­ve­nęs ka­ti­nas Gu­čis.

Čia su­kaup­ta per 10 tūkst. eks­po­na­tų, at­ke­lia­vu­sių iš įvai­rių pa­sau­lio ša­lių. Nė­ra nė die­nos, kad mu­zie­ju­je ne­bū­tų lan­ky­to­jų eks­kur­si­jų.

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Ma­nau, nu­ste­bo­te iš­vy­dę šiuos šiau­lie­čio di­zai­ne­rio Vil­man­to Damb­raus­ko nuo­trau­ko­se įam­žin­tus mū­sų mies­to me­ni­nin­kus. Ži­nia, po­rtre­tas – su­dė­tin­gas žan­ras, su­do­min­ti ki­to žmo­gaus vei­du, po­vy­za nė­ra leng­va, nors tai bū­tų ir iš­skir­ti­niai žmo­nės.

Žmo­gaus ieš­ko­ti tarp žmo­nių – dar an­ti­kos iš­min­čių sie­kis. An­ti­kos lai­kų po­rtre­tas, pra­dė­jęs at­skleis­ti žmo­gų per pa­sau­lį, itin spar­čiai im­tas plė­to­ti ba­ro­ko epo­cho­je, plin­tant rea­lis­ti­nio vaiz­da­vi­mo ten­den­ci­joms, o vi­so­ke­rio­pai su­kles­tė­jo mo­der­niai­siais lai­kais. Bet štai pra­si­dė­jęs am­žius kei­čia as­me­ny­bės ver­tės su­vo­ki­mą, ma­da su­ke­lia neat­pa­žįs­ta­mas trans­for­ma­ci­jas, de­konst­ruk­ci­ją, to­dėl po­rtre­tas – ne toks jau leng­vas už­da­vi­nys šiuo­lai­ki­niam me­ni­nin­kui.

V. Damb­raus­kas pa­tei­kia ne tik po­rtre­tus – tai iš­ti­sos is­to­ri­jos. Pa­ra­le­lės tarp vei­do bruo­žų ir fo­no, įvai­rūs ra­kur­sai, pa­sau­lė­vaiz­džio ir bū­se­nos įpras­mi­ni­mas. Me­ni­nin­kas tar­si ne­fo­tog­ra­fuo­ja, o ra­šo. Iš­ti­sus ro­ma­nus, ku­rie - lyg H. He­sės mi­ni­mi „ma­ži džiaugs­mai“. Žmo­nė­se juk glū­di tik­ros tur­tin­gos is­to­ri­jos, te­rei­kia jas at­skleis­ti. Emo­ci­nės bū­se­nos ir nuo­tai­kų kai­ta. Ats­pin­dys to, kas ar­ti­ma. Au­to­rius iš pra­džių pa­kvie­čia žiū­rė­ti, po to - skai­ty­ti ir gal­vo­ti. Ab­sor­buo­ja vi­sus įma­no­mus in­di­vi­dua­lius bruo­žus. Vi­sos nuo­trau­kos su­da­ro tar­si vien­ti­są cik­lą – am­žiaus po­rtre­tą. Per­so­na­žus api­brė­žia lai­ko­tar­pis, vi­suo­me­nės li­ki­mas, iš­reiš­kia­ma gy­ve­ni­mo slink­tis. Įdo­mu, kad po­rtre­tai tar­pu­sa­vy­je ir­gi, at­ro­do, ku­ria dia­lo­gą.

V. Damb­raus­ko kū­ry­bą pa­va­din­čiau šiek tiek siur­rea­lis­ti­ne, nors jis pa­bė­ga nuo de­ta­lių, ku­rios nė­ra do­mi­nuo­jan­čios. Jo įam­žin­ti žmo­nės tar­si ko nors lau­kia. Bet juk, ži­nia, lau­kian­tys žmo­nės yra gra­žūs. Vis­ką ga­li­ma trak­tuo­ti kaip gy­ve­ni­miš­ko­jo teat­ro už­dan­gą. Me­ni­nin­ko po­rtre­tuo­jamiesiems ne­stin­ga iš­di­du­mo, bet drau­ge jau­ti jų pa­pras­tu­mą ir ar­tu­mą, vi­siš­kai neišs­ki­riant iš­ki­lu­sio au­to­ri­te­to ga­lios. Fo­tog­ra­fuo­jan­čia­jam nė­ra leng­va iš­lai­ky­ti žmo­gaus ir ap­lin­kos ry­šį, gi­lin­tis į vi­su­mą, gau­ti sig­na­lus ir pa­teik­ti taip, kad pa­si­ro­dan­čios są­sa­jos ne­bū­tų at­si­tik­ti­nės. V. Damb­raus­kas šias kliū­tis įvei­kia. Vi­so­se fo­tog­ra­fi­jo­se pa­lie­ka­ma pla­ti erd­vė, ap­va­ly­ta nuo bet ko­kių pa­ša­li­nių puoš­me­nų, tam­pan­ti ly­gia­ver­čiu per­so­na­žų par­tne­riu. Aiš­ku, vi­sad iš­lie­ka uni­ka­lios kū­rė­jo ta­pa­ty­bės pro­ble­ma. Pui­ku, jei at­si­ran­da gra­žus tan­de­mas: me­ni­nin­ko (šiuo at­ve­ju fo­to­me­ni­nin­ko), pa­ro­dan­čio ki­to me­ni­nin­ko (po­zuo­to­jo) ge­bė­ji­mą keis­tis, ypač pra­si­brau­ti į nau­jus, dar neatsk­leis­tus jo esy­bės pa­vi­da­lus. V. Damb­raus­kas fo­tog­ra­fuo­ja­mų­jų ne­sle­pia, bet vis­ką da­ro itin tak­tiš­kai, mė­gin­da­mas pa­kar­to­ti rea­ly­bę.

Vil­man­to Damb­raus­ko po­rtre­tai – me­ni­nis do­ku­men­tas, pa­mąs­ty­mas apie Lie­tu­vos ir mū­sų mies­to kū­rė­jų bei laik­me­čio ta­pa­ty­bę.

Alek­sand­ras Os­ta­šen­ko­vas		Ričardas Dailidė		Juozas Bindokas
Pet­ras Rakš­ti­kas		Aloy­zas To­lei­kis		Vai­do­tas Ja­nu­lis
Vi­lius Pu­ro­nas		Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis		Vytenis Rimkus

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

„Ryš­kias­pal­viai ru­de­niš­ki la­pai – tai ru­dens mei­lės laiš­kai va­sa­rai“, – šyp­so­si šiau­lie­tė pro­fe­sio­na­li flo­ris­tė Mig­lė Plu­kie­nė ir me­nui nea­be­jin­gus žmo­nes šian­dien, spa­lio 14 d. 17 val., kvie­čia į ru­de­ni­nės flo­ris­ti­kos pa­ro­dos ati­da­ry­mą sa­lo­ne „Skiz­ze“, Var­po g. 27. Pa­ro­da pa­va­din­ta „Gi­lių ka­va“, o ją su­kur­ti au­to­rę įkvė­pė jau­kūs vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai ir Gin­ta­rės Ado­mai­ty­tės pa­sa­ka „Gi­lių ka­va“.

Mig­lė Plu­kie­nė: „Svei­ki­nu vi­sus su­lau­kus ru­dens ir no­riu jo pa­pra­šy­ti dar daug šil­tų ir sau­lė­tų die­nų, ru­de­niš­kų spal­vų, nuo­sta­bių vo­ra­tink­lių su ra­sos la­še­liais, ge­ro gry­bų bei obuo­lių der­liaus, įkvė­pi­mo ne tik sau, bet ir Jums vi­siems, mie­lie­ji.“

Ru­duo gi­lių ka­vą ge­ria lė­tai

Vie­ną gra­žų ru­dens va­ka­rą šiau­lie­tė Mig­lė Plu­kie­nė su vy­ru Li­nu ir drau­gais jau­kiai lei­do lai­ką pa­vė­si­nė­je po ąžuo­lu. Sau­lės spin­du­lių pa­glos­ty­tas me­dis neiš­lai­kė – bum bum bum pro pa­vė­si­nės sto­go py­nu­tes ant va­ka­ro­to­jų gal­vų pa­bi­ro gi­lės... Ir ta­da Mig­lė pri­si­mi­nė, kaip jos se­ne­lis vir­da­vo gi­lių ka­vą. Pri­si­rink­da­vo jų miš­ke, mir­ky­da­vo pie­ne, džio­vin­da­vo, kep­da­vo, pa­ties pa­si­ga­min­tu ma­lū­nė­liu mal­da­vo. Gi­lių ka­vą pli­ky­da­vo pie­nu, ger­da­vo ją pa­ts ir vai­šin­da­vo sve­čius.

Mig­lė dar pri­si­mi­nė, kad kaž­kur pa­lė­pė­je yra G. Ado­mai­ty­tės pa­sa­kų kny­ge­lė. Vie­na pa­sa­ka, ku­rią ke­tu­rių vai­kų ma­ma skai­tė da­bar jau ūg­te­lė­ju­siai duk­rai Ga­bi­jai, įstri­go at­min­tin lyg nuo­sta­baus su­bti­lu­mo kū­ri­nys. Pa­sa­ka va­di­na­si „Gi­lių ka­va“.

„Ieš­ko­jau tos kny­ge­lės ne­ži­nia kiek. Ga­lų ga­le su­si­kau­piau, per­ver­čiau vi­sus daik­tus, kol pa­ga­liau ra­dau. Pa­sa­ką per­skai­čiau ne tik jau­niau­siam sū­ne­liui Ado­mui, bet ir su­gal­vo­jau su­reng­ti flo­ris­ti­kos pa­ro­dą „Gi­lių ka­va“, – šyp­so­si Mig­lė.

Į pa­ro­dą už­su­ku­sie­ji net tik ga­lės pa­si­gro­žė­ti flo­ris­ti­kos dar­bais, bet kū­ri­nių dė­ka su­si­pa­žins ir su pa­sa­ka apie Va­sa­ros ir Ru­dens drau­gys­tę.

„Yra pa­sau­ly­je že­mė, kur gy­ve­na Ru­duo. Toks vie­ni­šas Ru­duo. Ru­dap­lau­kis ir tru­pu­tį straz­da­no­tas. To­li to­li nuo jo, ki­ta­me pla­čios upės kran­te, gy­ve­na Va­sa­ra. Ru­duo lau­kia ne­su­lau­kia, ka­da ji pa­si­ro­dys. Va­sa­ra la­bai re­ta vieš­nia Ru­dens že­mė­je. Ta­čiau at­si­tin­ka kar­tais taip, kad at­plau­kia ji beirk­le val­ti­mi. Įno­rin­ga da­ma ta Va­sa­ra! Nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, ko iš Ru­dens pa­pra­šys – lie­taus ar liū­ties, men­ko vė­je­lio ar vėt­ros. (...) Lai­min­ga Ru­de­niui per me­tus bū­na tik vie­na aki­mir­ka. Vie­na vie­nu­tė­lė. Ta aki­mir­ka to­kia trum­pa ir to­kia lai­min­ga, kad Ru­duo ir pa­ts ne­be­ži­no, ar tik ne pa­ts ją su­gal­vo­jo, no­rė­da­mas pa­guos­ti sa­ve. O bū­na taip: jau pa­bos­ta Va­sa­rai, jau įky­ri jai žy­din­tis pa­sau­lis, jau pa­vargs­ta ji le­pin­ti žmo­nes ra­sa pa­ry­čiais, sau­le die­no­mis, vė­sa va­ka­rais, žvaigž­dėm nak­ti­mis. Šo­ka ta­da ji į sa­vo val­tį ryž­tin­ga ir stip­ri ir skrie­ja neat­sig­ręž­da­ma pas Ru­de­nį. Jie ge­ria gi­lių ka­vą. Ge­ria dvie­se. Ru­dap­lau­kio ru­dens ve­ran­do­je, ant sta­taus pla­čios upės kran­to. Ru­duo sten­gia­si ger­ti la­bai iš lė­to. Dar žo­dis, ki­tas... Vis­kas. Vieš­na­gė bai­gia­si.

Le­kia Ru­dens laiš­kai į Va­sa­ros že­mę, o ku­rie ne­nu­le­kia – krin­ta ant že­mės, krin­ta į upę. Le­kia Ru­dens laiš­kai, ra­šy­ti ant me­džių la­pų, bet ne­ži­no Ru­duo, ar mo­ka Va­sa­ra skai­ty­ti tai, kas pa­ra­šy­ta jau­kio­mis spal­vo­mis: gel­to­nai, rus­vai, ru­dai, rau­do­nai, ža­liai. Bet ži­no: jei Va­sa­ra bu­vo šal­ta, kū­rens ji tuos laiš­kus – la­pus, ir kve­pės jos va­sar­na­mis ne­pap­ras­tai ska­niai. Kve­pės ru­de­niu.“

Prie­mo­nės – iš kie­mo

Mig­lės na­muo­se da­bar pa­ts karš­ty­me­tis. Flo­ris­tė įtemp­tai ku­ria ir sa­ko, kad į pa­ro­dą atė­ję lan­ky­to­jai, be jo­kios abe­jo­nės, bus pa­vai­šin­ti gi­lių ka­va. Be­si­mė­gau­da­mi jos aro­ma­tu ir ąžuo­lo do­va­no­tu karš­čiu iš­vys, kaip Mig­lė su­kū­rė beirk­lę val­tį, ku­ria Va­sa­ra sku­ba pas Ru­de­nį. Pa­ma­tys ir kom­po­zi­ci­ją iš Ru­dens mei­lės laiš­kų Va­sa­rai.

„O štai čia yra Vėt­ra, ku­ri, ne­lauk­ta ir ne­ti­kė­ta, su­trik­do Va­sa­ros ir Ru­dens ka­vos gė­ri­mą“, – pa­ro­do si­dab­ro pū­ku pa­si­den­gu­sių la­pų kom­po­zi­ci­ją flo­ris­tė. Ją su­kū­rė iš au­ga­lo – ru­de­ni­nės plu­kės – ir tai sim­bo­liš­ka. Mig­lės flo­ris­ti­kos stu­di­ja va­di­na­si „Plu­kė“. Juk ji – Plu­kie­nė.

Me­ni­nin­kė ve­da prie trip­ti­ko – iš gi­lių ke­pu­rai­čių, ro­jaus obuo­liu­kų ir vilk­dal­gio la­pų su­kur­tų pa­veiks­lė­lių. „Gi­lių ke­pu­rė­lės – lyg ka­vos puo­du­kai“, – paaiš­ki­na pa­šne­ko­vė ir ro­do, ko­kią puokš­tę su­kū­rė ir iš vy­nuo­gių stie­bų žie­vės, špa­ra­gi­nių pu­pe­lių ir jų virkš­čių. Vi­sas me­džia­gas flo­ris­ti­kos pa­ro­dai Mig­lė su­rin­ko iš sa­vo kie­mo gė­ly­nų-žo­ly­nų.

„Vi­sas sa­ma­nas nuo ūki­nio pa­sta­to sto­go nu­krapš­čiau“, – nu­si­juo­kia mo­te­ris ir ro­do, kaip minkš­tu­tė­lių aksominių sa­ma­nų kau­bu­rė­liais ap­smaigs­tė putp­las­čio ku­bą. Ku­bo vir­šu­je dar bus puokš­tė. Ją pa­ro­dos lan­ky­to­jai taip pat iš­vys pa­ro­do­je.

Pa­ro­dos lan­ky­to­jai pa­ma­tys ir ži­di­nį, ku­ria­me Ru­duo su Va­sa­ra ver­da gi­lių ka­vą. Jį flo­ris­tė su­kū­rė iš dump­lai­nių. „Ma­no mo­čiu­tės na­muo­se ru­de­nį vi­sa­da bū­da­vo dump­lai­nių puokš­tė. Ta­da ste­bė­jau­si, ne­jau ji jo­kios ki­tos puokš­tės ne­ga­li pa­si­merk­ti. Da­bar man dump­lai­niai – ne­pap­ras­to gro­žio au­ga­las“, – šyp­so­si flo­ris­tė.

Mig­lės pa­ro­da ga­le­ri­jo­je „Skiz­ze“ – jau ant­ro­ji. Pa­va­sa­rį ji ren­gė pa­ro­dą, skir­tą šv. Ve­ly­koms. Į nau­ją pa­ro­dą ji grei­čiau­sia pa­kvies ir žie­mą, kai ne­be­liks mies­tuo­se mies­te­liuo­se nė vie­no la­po, kai Ru­de­niui ne­be­bus ant ko ra­šy­ti laiš­kų. Juk Žie­ma taip pat ra­šo laiš­kus Ru­de­niui.

Trip­ti­kas.
Ži­di­nys, ku­ria­me ver­da­ma gi­lių ka­va.		Dar ke­li ak­cen­tai ir kom­po­zi­ci­ja iš špa­ra­gi­nių pu­pe­lių, jų virkš­čių, vy­nuo­gių stie­bų žie­vės ir gi­lių ke­pu­rė­lių bus baig­ta.
Sma­gus ąžuo­lo po­kštas, jau­kūs vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai ir pa­sa­ka „Gi­lių ka­va“ Mig­lę įkvė­pė su­kur­ti to­kio pat pa­va­di­ni­mo flo­ris­ti­kos pa­ro­dą.		Ke­li ro­jaus obuo­liu­kai, gi­lių ke­pu­rai­tės ir puokš­tė so­do pa­vė­si­nė­je baig­ta.

Ri­čar­das JA­KU­TIS

To šiais me­tais lin­ki­ma šiau­lie­čiui skulp­to­riui Ka­ziui Bim­bai. Ne vel­tui, nes šie me­tai skulp­to­riui neei­li­niai – še­šias­de­šimt­me­tis ir va­sa­rą įvy­ku­si di­džiu­lė ret­ros­pek­ty­vi­nė pa­ro­da mies­to dai­lės ga­le­ri­jo­je, be to, pa­si­ro­dė jo kū­ri­nių al­bu­mė­lis-ka­ta­lo­gas (su­da­ry­to­ja Ka­mi­lė Ado­mai­ty­tė). Tad jei viš­čiu­kai skai­čiuo­ja­mi ru­de­nį, Ka­ziui Bim­bai tik­rai yra ką skai­čiuo­ti.

„Ran­duo­tas žmo­gus ieš­ko ke­lio į na­mus“, 2005 m.		„Es­se ho­mo“, 2011 m.		„Nuk­ry­žiuo­ta­sis“, 2009 m.

Šią va­sa­rą pa­ro­do­je bu­vo eks­po­nuo­ja­ma per tris­de­šimt įvai­rių kū­ry­bos pe­rio­dų skulp­tū­rų iš ak­mens ir me­džio. Ma­žiau­sia skulp­tū­ra - 12 cen­ti­met­rų, di­džiau­sia – 1,70 met­ro. Ka­dan­gi vi­sų skulp­tū­rų pa­ro­dų sa­lėn su­vež­ti bu­vo neį­ma­no­ma, dau­ge­lį jų dai­lės ger­bė­jai ga­lė­jo iš­vys­ti nuo­trau­ko­se. Į pa­ro­dą kvie­tė ir bul­va­re ša­lia Dai­lės ga­le­ri­jos iš me­ta­lo lau­žo su­kur­tos skulp­tū­ros – kū­ry­bi­niai eks­pe­ri­men­tai. Pa­ti pa­ro­da pri­sta­tė dau­giau nei tris­de­šimt me­tų trun­kan­tį K. Bim­bos kū­ry­bi­nį ke­lią, ku­ria­me sak­ra­li­nės skulp­tū­ros - Kris­tus ant kry­žiaus, šven­tie­ji - ir abst­rak­tes­nių for­mų kū­ri­niai. Ir mo­te­rų fi­gū­ros. Me­ni­nin­kas pri­pa­žįs­ta, kad dau­ge­lis skulp­to­rių vaiz­da­vo ir mo­te­ris, ir vy­rus, o jis at­si­dė­jęs tik mo­te­rims, nes, anot jo, nie­ko nė­ra gra­žiau nei mo­te­riš­kos for­mos, o pa­ti me­džia­ga – ak­muo, mar­mu­ras – dik­tuo­ja to­kias... Bet svar­biau­sia, kad ši pa­ro­da aki­vaiz­džiai pa­ro­dė skulp­to­riaus to­bu­lė­ji­mo ke­lią ir ga­lu­ti­nį re­zul­ta­tą – pro­fe­sio­na­lu­mą. Ne vel­tui me­no­ty­ri­nin­kas Vy­te­nis Rim­kus pa­ro­dą pa­va­di­no ypa­tin­gu  ne tik Šiau­lių, bet ir Lie­tu­vos me­no reiš­ki­niu.

Ka­zys Bim­ba - nau­jo žo­džio ieš­kan­tis mo­nu­men­ta­lis­tas.		„Atei­nan­tis“, 1999 m.

„Ka­zio Bim­bos skulp­tū­ros skir­tos dva­si­niam žmo­gaus at­gi­mi­mui“, - gir­dė­jau kal­ban­čius skulp­to­riaus kū­ry­bos ger­bė­jus. Ne­ga­li­ma ne­pri­tar­ti. Jo kū­ri­niuo­se kū­nas glau­džiai sie­ja­mas su sie­la. Ar di­die­ji jo pa­mink­lai, ar ma­žos, sa­vi­tos fak­tū­ros skulp­tū­ros yra vi­sa­da poe­tiš­kos ir nie­ka­da ne­me­luo­jan­čios, tik­ros. To­dėl ir su­pran­ta­mos vi­siems.

Ats­ki­ra ir da­bar ak­tua­li kal­ba ga­lė­tų bū­ti apie skulp­tū­rą ka­pi­nė­se. Džiu­gu, kad čia

Ant­ka­pi­nis pa­mink­las, 2008 m.		„Šv. Pran­ciš­kus“, 2009 m.

K. Bim­bos in­dė­lis di­džiu­lis. Gal kas nors ir pa­sa­kys, kad ka­pi­nė­se dirb­ti nė­ra gar­bin­ga, ta­čiau tuoj ga­li­me pri­si­min­ti, kad tar­pu­ka­riu pa­mink­la­dir­biai mū­sų kraš­te bu­vo aukš­to ly­gio pro­fe­sio­na­lai. Kai da­bar ap­si­lan­kai ka­pi­nė­se ir pa­ma­tai daug ne­sko­nin­gų, ki­či­nių ant­ka­pių, ste­bie­si, kad jie sto­vi Lie­tu­vo­je, ku­ri iš­gar­sė­ju­si sa­vo kryž­dir­bys­te. K. Bim­bos kū­ry­bos ant­ka­piai iš­kart ski­ria­si nuo ki­tų sa­vo es­te­ti­niu sko­niu ir pra­tę­sia po­zi­ty­vią­sias lie­tu­vių ka­pi­nių pa­mink­lų tra­di­ci­jas. Be abe­jo, skulp­to­riui skau­du, kad pa­dau­gė­jo stan­dar­ti­nių for­mų pa­mink­lų, at­ve­ža­mų iš Ki­ni­jos. Lie­tu­vos ka­pi­nė­se vy­rau­ja juo­da spal­va, o Vo­kie­ti­jo­je to­kių ant­ka­pių nė­ra nė 10 pro­c.

„Troš­ku­lys“, 2004 m.		Ant­ka­pi­nis pa­mink­las, 2007 m. Ka­mi­lės ADO­MAI­TY­TĖS nuo­tr.

Jei­gu K. Bim­bą rei­kė­tų va­din­ti mo­nu­men­ta­lis­tu, tai ieš­kan­čiu nau­jo žo­džio, nes šiuo­lai­kiš­ku­mas jo kū­ri­niuo­se nea­be­jo­ti­nas. Jo skulp­tū­ros lyg ju­dė­tų, jo­se dau­giau vy­rau­ja ran­kos mos­to min­tis ne­gu tik­ros ran­kos. Vis­kas taip su­bti­lu, kad lau­ki, kol to­ji ran­ka ar net vi­sa fi­gū­ra pa­ju­dės. Iš­ra­din­gu­mas, fan­ta­zi­ja, darbš­tu­mas – šie trys žo­džiai, ma­no gal­va, tin­ka­miau­siai api­bū­di­na šiau­lie­čio skulp­to­riaus kū­ry­bą. Ir beiš­ky­lan­ti ki­tų skulp­to­rių įta­ka (J. Lip­chitz, H. Moo­re,

A. Gia­co­met­ti) ne­su­men­ki­na kū­rė­jo sa­vi­tu­mo. Nuos­ta­biai gra­žiai jo kū­ry­bo­je su­si­pi­na tra­di­ci­jos ir mo­der­nu­mas. Mo­der­niais kū­ri­niais skulp­to­rius ieš­ko skir­tin­gų, ne­ti­kė­tų for­mų ir pri­ver­čia pa­žvelg­ti į jas ki­tu ra­kur­su. Tie­sa, mo­der­nu­me jis il­gai neuž­si­bū­na, žiū­rėk, tuoj vėl grę­žia­si į kla­si­ką - grįž­ta prie tik­ro­viš­kų fi­gū­rų. Toks jau Ka­zys Bim­ba yra - api­man­tis vis­ką ir me­džia­go­je (nuo me­džio iki ak­mens ir me­ta­lo), ir bū­ty­je (nuo gi­mi­mo iki mir­ties).

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Paė­mę į ran­kas ne­se­niai pa­si­ro­džiu­sį Alek­sand­ro Os­ta­šen­ko­vo fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mą „Ma­no Šiau­liai“ nu­stem­ba­me iš­vy­dę, kad fo­to­me­ni­nin­kas pri­sta­to mies­tą prie­šin­gai, nei lie­pia vy­rau­jan­ti ko­mer­ci­nė vaiz­do lo­gi­ka. Re­gi­me jį šiek tiek ki­to­kį – tarp pir­ki­mo ir var­to­ji­mo. Iš­vys­ta­me, ką kas­die­ny­bė­je šiaip jau go­žia ga­lin­gi vaiz­do blo­kuo­to­jai.

Da­bar dau­ge­lis no­ri grei­to fo­tog­ra­fi­jos re­zul­ta­to, ta­čiau

A. Os­ta­šen­ko­vas ne vie­nam kad­rui iš­lau­kia mo­men­to, ste­bi švie­są, pa­ren­ka ne­ti­kė­tą fo­tog­ra­fa­vi­mo kam­pą. Pa­gal­bon fo­to­me­ni­nin­kas pa­si­tel­kia lai­ką. Pas­ta­tai, gat­vės, kie­mai, me­džiai... Daž­nai rū­ke, bet ne­pra­ran­dan­tys gro­žio, di­din­gi. Bū­na vie­to­vių, ku­rios gra­žiau­siai at­ro­do, kai be­si­lei­džian­ti sau­lė gra­žiai nu­da­žo dan­gų, tems­tant, kai už­si­de­ga ži­bin­tai ir pa­sta­tų švie­sos. Mies­to rit­mas, at­ski­ros pa­sta­tų de­ta­lės, kont­ras­tai fo­to­me­ni­nin­ko nuo­trau­ko­se pa­de­da iš­vys­ti Šiau­lių trans­for­ma­ci­ją. Me­ni­nin­ko tiks­las – su­do­min­ti, įtrauk­ti, pa­ska­tin­ti su­si­mąs­ty­ti ne tik apie ma­to­mus vaiz­dus.

A. Os­ta­šen­ko­vo fo­tog­ra­fi­jo­se iš­vys­ti dvi sau­les: vie­ną – tik­rą, ki­tą – at­spin­dė­tą par­duo­tu­vės vit­ri­no­je ar au­to­mo­bi­lio lan­ge. Fo­to­me­ni­nin­kas įro­do, kad kar­tais de­ta­lės įdo­mios kaip ir bend­ras vaiz­das.

Ki­ta iš­skir­ti­nė Alek­sand­ro nuo­trau­kų da­lis – žmo­nės. At­ro­do, kad kiek­vie­nas jų net at­lie­ka sa­vo vaid­me­nį lyg teat­re. Tie­sa, tie žmo­nės sa­vi ir kiek­vie­nam ar­ti­mi, ar snū­du­riuo­tų sto­te­lė­se, ar gro­žė­tų­si pa­ro­da, ar links­mai šne­ku­čiuo­tų­si ba­re. Fo­to­me­ni­nin­kas sa­ko ne­no­rįs į žmo­gų žiū­rė­ti tik for­ma­liai. Jam rū­pi tai, kas vyks­ta žmo­gaus vi­du­je. Štai vai­kų na­mai ir ten gy­ve­nan­čios mer­gai­tės klau­si­mas „Ar dar atei­si?“ ar­ba mo­ti­na, kas­dien atei­nan­ti prie sū­naus ka­po.

Aiš­ku, dau­ge­lis ga­li teig­ti, kad fo­tog­ra­fi­ja mies­te tu­ri daug ga­li­my­bių. Abe­jo­ju, ar ga­li­ma su­tik­ti, juk kiek­vie­nam kad­rui rei­kia iš­lauk­ti tin­ka­mo mo­men­to. Net ir tam, kas vyks­ta spon­ta­niš­kai ar žai­bo grei­čiu, rei­kia nuo­jau­tos ir bū­ti pa­si­ruo­šu­siam.

Vie­na, dėl ko no­rė­tų­si pa­kri­ti­kuo­ti fo­to­me­ni­nin­ką, tai lai­ki­nu­mo nuo­jau­ta jo fo­tog­ra­fi­jų mies­te. Bet vėl, kai pa­gal­vo­ji, tai kiek­vie­nas il­gi­mės trum­pos, bet pra­smin­gai iš­gy­ven­tos aki­mir­kos. Juk sen­ti­men­ta­lūs smū­giai kai ka­da yra rei­ka­lin­gi. Fo­to­me­ni­nin­kas ne­si­ruo­šia tik bar­ti šiuo­lai­ki­nių lai­kų ir il­gė­tis tik­rų­jų ver­ty­bių. Jam įdo­mi ir ši die­na. Jis sa­ko mies­te ieš­ko­jęs sa­vęs. Kai pra­de­di gi­lin­tis į nuo­trau­kas, pa­jun­ti, kad mąs­tai taip pat, kaip ir me­ni­nin­kas, įam­ži­nan­tis mies­tą. Skir­tin­gos spal­vos, ryš­ku­mas, bet iš­gy­ve­ni tą pa­tį. A. Os­ta­šen­ko­vas pri­me­na apie mies­to gau­de­sy var­to­to­jiš­kos vi­suo­me­nės už­mirš­tą žiū­rė­ji­mą į dan­gų.

	Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.

Tai jau šeš­ta­sis A. Os­ta­šen­ko­vo fo­toal­bu­mas, prieš tai iš­leis­ti: „Kry­žių kal­nas“ (1993 m.), „Ki­tas kran­tas“ (2005 m.), „Šiau­liai“ (2006 m.), „Ma­no mies­tas“ (2006 m.), „Mir­ties so­das“ (2008 m.). 1999 m. jam su­teik­tas Tarp­tau­ti­nės me­ni­nės fo­tog­ra­fi­jos fe­de­ra­ci­jos (FIAP) fo­tog­ra­fo me­ni­nin­ko (AFIAP) gar­bės var­das. Nuo 1973 m. pa­ro­do­se da­ly­vau­jan­tis fo­to­me­ni­nin­kas yra su­ren­gęs per 50 per­so­na­li­nių pa­ro­dų Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je, yra dau­giau nei 130 na­cio­na­li­nių ir tarp­tau­ti­nių pa­ro­dų da­ly­vis, pel­nęs per 50 ap­do­va­no­ji­mų. Spa­lio 18 d.

A. Os­ta­šen­ko­vas iš­vyks į Mask­vą, kur Ru­si­jos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gos ga­le­ri­jo­je bus pri­sta­ty­ta jo ret­ros­pek­ty­vi­nė pa­ro­da, ku­rio­je bus eks­po­nuo­ja­mos ir gim­to­jo mies­to nuo­trau­kos.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Iki spalio vidurio Šiau­lių de­ko­ra­vi­mo stu­di­jo­je „Me­no­ja“ vyks­ta au­to­ri­nė Edi­tos Var­ne­lie­nės lė­lių pa­ro­da „Ei­me pa­žais­ti kaip ma­žos mer­gai­tės“. Kvie­ti­mas pa­žais­ti su lė­lė­mis tik­rai ne­reiš­kia, kad me­ni­nin­kės su­kur­tos lė­lės – žais­lai. Paž­vel­gęs į pa­slap­tin­gai be­si­šyp­san­čią bo­bu­ly­tę, dvi­ra­tį mi­nan­čią mer­gai­tę, už­si­sva­jo­ju­sį klou­ną su­pran­ti, kad kū­rė­jai ten­ka iš­ma­ny­ti lip­dy­mą, siu­vi­mą, bat­siu­vys­tę, ju­ve­ly­ri­ką, ta­py­bą ir daug ki­tų da­ly­kų. Ant­raip me­no kū­ri­niais lė­lės ne­taps.

Lė­les ku­rian­čiai Edi­tai Var­ne­lie­nei te­ko įval­dy­ti bat­siu­vės, siu­vė­jos, kir­pė­jos ama­tą, tap­ti skulp­to­re ir me­ta­lo šli­fuo­to­ja. Edi­tos VAR­NE­LIE­NĖS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

My­li­miau­sias – klou­nas

Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą atė­ju­sios Edi­tos Var­ne­lie­nės bend­ra­min­tės ne­gai­lė­jo me­ni­nin­kei pa­gy­rų. Pas­te­bė­tas Edi­tos kruopš­tu­mas, su­si­kau­pi­mas, at­si­da­vi­mas. Kai ku­rie pra­si­ta­rė, kad ga­vę Edi­tos lė­lę do­va­nų ap­si­py­lė džiaugs­mo aša­ro­mis.

Me­ni­nin­kė sa­ko lė­les ku­rian­ti vos dve­jus me­tus. Jau vai­kys­tė­je mė­go pieš­ti, lip­dy­ti ir, kaip vi­sos ma­žos mer­gai­tės, žais­ti su lė­lė­mis. Mo­kė­si Šiau­lių vai­kų dai­lės mo­kyk­lo­je, Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me gi­li­no­si į me­ni­nį me­ta­lo ap­dir­bi­mą, ju­ve­ly­ri­ką.

Mo­te­ris ku­rį lai­ką kū­rė pa­puo­ša­lus, ta­čiau daug me­tų sva­jo­jo iš­mok­ti kur­ti lė­les. Ne bet ko­kias sku­du­ri­nu­kes, o to­kias, ku­rios tam­pa me­no kū­ri­niais ir ga­li pa­puoš­ti na­mus.

Edi­ta bu­vo įsi­gi­ju­si rei­kia­mų me­džia­gų kū­ry­bai, ta­čiau mo­de­li­nas ir pa­pjė ma­šė prie­mo­nės gu­lė­jo stal­čiu­je. Su­ži­no­ju­si, kad de­ko­ra­vi­mo stu­di­jo­je ren­ka­si mo­te­rys, ku­rios mo­ko­si kur­ti lė­les, ji iš­syk ten nuė­jo. Re­zul­ta­tas – pa­ro­da, ku­rios eks­po­na­tai – 10 ne­pap­ras­to gro­žio itin kruopš­čiai su­kur­tų lė­lių.

Lė­lei su­kur­ti me­ni­nin­kė su­gaiš­ta 1-2 mė­ne­sius. Dir­ban­ti vals­ty­bi­nė­je įstai­go­je su kū­ry­ba vi­siš­kai ne­su­si­ju­sį dar­bą mo­te­ris vi­są lais­va­lai­kį ski­ria lė­lėms. Iš kur se­mia­si idė­jų? Iš vi­sur – var­to žur­na­lus, nar­šo in­ter­ne­te. Bū­na, kad pa­ma­to ko­kį nors gra­žų ak­se­sua­rą ir su­pran­ta, kad jam su­teik­ti gy­vy­bės ga­li tik su­kur­ta lė­lė.

Štai pa­ma­tė tarp sen­daik­čių dvi­ra­tu­ką ir su­kū­rė mer­gy­tę, mi­nan­čią jo pe­da­lus. Pa­ma­tė mi­nia­tiū­ri­nius ba­lio­nus – su­kū­rė klou­ną, ku­ris tuos ba­lio­nus lai­ko su­spau­dęs.

„Klou­nas – pa­ti my­li­miau­sia ma­no lė­lė. No­rė­jau su­kur­ti jį liūd­ną, bet ne­pa­vy­ko. Apsk­ri­tai man ne­pa­vyks­ta su­kur­ti lė­lę liūd­nu vei­du – lū­pų kam­pu­čiai pa­tys į vir­šų už­si­rie­čia“, – šyp­so­si Edi­ta.

Gra­žuo­lę ga­li nu­si­pirk­ti ir par­duo­tu­vė­je

Edi­tos kū­ry­ba jau se­niau bu­vo pa­ste­bė­ta. Vie­nas žur­na­lų bu­vo pa­skel­bęs kon­kur­są lė­lių kū­rė­jams. Me­ni­nin­kė nu­siun­tė ke­tu­rių lė­lių fo­tog­ra­fi­jas ir ta­po kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja.

Edi­ta sa­ko, kad, pa­vyz­džiui, Ru­si­jo­je lė­lių kū­ry­ba – at­ski­ra me­no rū­šis. Ren­gia­mos tarp­tau­ti­nės to­kių lė­lių pa­ro­dos, o su­kur­tos gra­žuo­lės kai­nuo­ja itin daug. Ji pa­ti ban­dė lė­lę pa­gal už­sa­ky­mą su­kur­ti, ta­čiau ne­pa­vy­ko. „Kur­ti lė­lę pa­gal už­sa­ky­mą – priim­ti iš­šū­kį. Tik šiukš­tu ne­ga­li­ma gal­vo­ti apie at­ly­gį, nes tai žlug­do kū­rė­ją. Kai dir­bu, iš­gy­ve­nu pa­le­tę emo­ci­jų, vi­zi­jų. Ste­biu žmo­nes, fik­suo­ju jų ju­de­sius, vei­do iš­raiš­ką. Kar­tą net sū­nų bu­vau pa­so­di­nu­si, kad man po­zuo­tų. Tie­sa, jo esu kar­tą pa­pra­šiu­si krū­ti­nę lė­lei nu­lip­dy­ti“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

Pa­sak kū­rė­jos, jai ga­na grei­tai ta­po aiš­ku, kad vien ta­py­bos ir ju­ve­ly­ri­kos ži­nių ir ga­bu­mų lė­li­nin­kui ne­pa­kan­ka. Juk lė­lę rei­kia ap­reng­ti, tad kū­rė­jas tu­ri bū­ti ir bat­siu­vys, ir siu­vė­jas. Ją rei­kia su­šu­kuo­ti, tad ten­ka bū­ti kir­pė­ja. Vei­das, ran­kos, ko­jos lip­do­mi iš mo­de­li­no, tad ten­ka bū­ti skulp­to­riu­mi, iš­ma­ny­ti me­ta­lo ap­dir­bi­mą, šli­fa­vi­mą, bū­ti įval­džiu­siam de­ku­pa­žo tech­ni­ką.

Paž­vel­gęs į Edi­tos su­kur­tas lė­les, iš­syk ga­li pa­sa­ky­ti, kad jos to pa­ties kū­rė­jo ran­kų dar­bo. Tai ne prie­kaiš­tas – jau­na lė­li­nin­kė jau tu­ri sa­vo brai­žą. „La­biau­siai ne­mėgs­tu kur­ti lė­lių gra­žuo­lių. Gra­žuo­lę ga­li nu­si­pirk­ti ir par­duo­tu­vė­je“, – paaiš­ki­na me­ni­nin­kė.

Eva KAZ­LAUS­KIE­NĖ

Vie­nas, du, trys... Su­kau­kia si­re­na ir tra­sa pa­si­lei­džia neįp­ras­ta ne­mo­to­rė prie­mo­nė, ku­rio­je tik stab­džiai, ra­tai ir vai­ras. Apie 100 met­rų jai įsi­bė­gė­ti pa­de­da stū­mė­jai, nuo dry­žuo­tų kuo­liu­kų ji pri­va­lo rie­dė­ti nie­kie­no ne­pa­de­da­ma, tik vai­ruo­to­jo val­do­ma. Taip Telšiuose šeštadienį pra­si­dė­jo ke­lio­nė „Nuo meš­kos iki meš­kos“, t. y. apie 300 met­rų il­gio tra­sa nuo­kal­ne.

Ne vi­si lenk­ty­nių da­ly­viai ga­lė­jo pa­siek­ti trokš­ta­mą grei­tį, nes kliū­tys nuo­ta­kal­nė­je ver­tė įmant­riai vin­giuo­ti.

„Zom­biai“ kars­te

Dar ge­ro­kai iki ren­gi­nio pra­džios iš­ri­kiuo­tas spal­vin­gas trans­por­to prie­mo­nes ap­žiū­ri­nė­jo smal­suo­liai. Ma­žie­ji sku­bė­jo nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti su neįp­ras­tais rie­dy­nių eki­pa­žų per­so­na­žais, di­des­nius do­mi­no trans­por­to prie­mo­nių at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja bei pro­gno­zės, per kiek ke­ti­na­ma įveik­ti tra­są.

Rie­dy­nių da­ly­viams ne­ma­lo­nią staig­me­ną pa­tei­kė gam­ta,  li­kus tik aki­mirks­niui iki neįp­ras­tų trans­por­to prie­mo­nių lenk­ty­nių pra­džios tra­są nu­plo­vu­si gau­siu lie­tu­mi. Ta­čiau tai ne­su­ma­ži­no ko­man­dų ryž­to ko­vo­ti.

Star­tą pa­skel­bė per­nai me­tų nu­ga­lė­to­jai – grei­čiau­siai tra­są įvei­ku­si ko­man­da „Zom­biai“. Per­nai jie, ap­lenk­da­mi vin­giuo­ti ver­čian­čias kliū­tis, fi­ni­šo li­ni­ją kir­to kars­tu ant ra­tų. Rie­dy­nių da­ly­viai, ku­rių ko­man­do­je ga­lė­jo bū­ti ne dau­giau pen­kių, ne­sle­pė, kad grei­tis pri­klau­so nuo ko­man­dos na­rių pa­lai­ky­mo ir žiū­ro­vų ova­ci­jų.

Šios var­žy­bos tu­ri sa­vo tai­syk­les, vie­na svar­biau­sių – ant­rą­kart ne­ga­li­ma da­ly­vau­ti su ta pa­čia rie­dy­ne, to­dėl da­ly­viams kas­met ten­ka pa­suk­ti gal­vą ir su­bliz­gė­ti ori­gi­na­lu­mu. Šių me­tų ren­gi­ny­je bu­vo ke­le­tas nau­jo­vių: ste­bė­to­jai bu­vo pa­kvies­ti atei­ti pa­si­puo­šę mė­ly­nais ar­ba ža­liais rū­bais, o ko­man­doms su­gal­vo­tas rie­dy­nių sim­bo­lis – obuo­lys, ku­rį vie­ni ka­bi­no ant trans­por­to prie­mo­nių, ki­ti nuo­grau­žo­mis pa­puo­šė kak­lą.

Vie­niems – re­kor­das, ki­tiems – dė­me­sys

Ko­man­das už ori­gi­na­lu­mą, konst­ruk­ci­jos su­dė­tin­gu­mą, grei­tį ir nuo­tai­ką ver­ti­no kom­pe­ten­tin­ga ko­mi­si­ja. „Ro­jaus eksp­re­su“ pa­leng­va į pa­kal­nę rie­dė­jo vel­nias, pa­si­rai­tęs kel­nes, ku­riam la­biau pa­ti­ko mė­gau­tis žiū­ro­vų dė­me­siu, nei siek­ti re­kor­di­nio grei­čio. „Nie­kas į pra­ga­rą ne­sku­ba“, – ko­men­ta­vo ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai. Vers­lu­mo ne­sto­ko­jan­tis vel­nias tu­rė­jo ir tiks­lą už­si­dirb­ti, nes ant jo dvi­ra­čio pui­ka­vo­si skel­bi­mas apie „par­duo­da­mas dū­šias“. Jam pa­do­va­no­ta laik­raš­čio „Penk­ta­die­nio že­mai­tis“ pre­nu­me­ra­ta.

Už su­dė­tin­giau­sią konst­ruk­ci­ją ap­do­va­no­tas links­muo­lis Flins­tou­nas, pa­kal­nę įvei­kęs me­di­niu dvi­ra­čiu. Anot jo, lai­mė­ti jam pa­vy­ko dėl ma­giš­ko prieš kiek­vie­ną nu­si­lei­di­mą rė­kia­mo už­kal­bė­ji­mo „ja­ba­da­ba­du“.

Nuo­tai­kin­giau­sia – „Jau­ni­mie­čių“ ko­man­da, rie­dė­ju­si il­gu na­me­liu ant ra­tų. Nuo­kal­ne be­si­lei­džian­tį na­me­lį vi­jo­si meš­ka su me­džio­to­ju, o abu juos er­zi­no rie­dy­nės ga­le įsi­tai­siu­si meš­ke­rio­to­ja, ku­ri ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­jo­je su­gau­tą žu­vį įtei­kė ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riams.

Už ori­gi­na­lu­mą pri­zas ati­te­ko „Vuo­nia.lt“ ko­man­dai. Du pus­nuo­giai vo­nia va­žia­vę vai­ki­nai taš­kė pu­tas ir van­de­nį šauk­da­mi, kad jų šam­pū­nas ne­grau­žia akių.

Tau­tos bal­so no­mi­na­ci­ją, t. y. dau­giau­sia žiū­ro­vų sim­pa­ti­jų, pel­nė „Thun­der­birds-skrai­dyk­lė“, ku­rią vai­ra­vo ele­gan­tiš­ki pi­lo­tai. Jau­niau­siam da­ly­viui Žy­giui Da­naus­kui ko­mi­si­ja sky­rė pa­guo­dos pri­zą.

Ma­žie­siems ne­mo­to­rių trans­por­to prie­mo­nių lenk­ty­nių da­ly­viams itin pa­ti­ko nuo­tai­kin­gas „Flins­tou­nas“.		Vie­ni rie­dė­jo kuo grei­čiau, ki­ti links­mi­no su­si­rin­ku­siuo­sius taš­ky­da­mi pu­tas, pil­da­mi van­de­nį, praus­da­mi vie­nas ki­tą.

Ryk­lys ir ge­ra­šir­dis sli­bi­nas iš Šiau­lių

Nep­ra­len­kia­ma, tra­są abie­juo­se va­žia­vi­muo­se įvei­ku­si per 26 se­kun­des, bu­vo ko­man­da „Nas­rai“. Ji į pa­kal­nę lei­do­si dvi­ra­čiu-ryk­liu.

Nep­ra­len­kia­ma rie­dy­nių „Nuo meš­kos iki meš­kos“ tra­so­je bu­vo tryliktoji „Nas­rų“ ko­man­da, per 26 se­kun­des pa­kal­nės pa­pė­dę pa­sie­ku­si ryk­liu.		Iš Šiau­lių į rie­dy­nes at­vy­ko ge­ra­šir­dis „Gar­ba­nuoc sli­bėns“.

Spe­cia­liais pri­zais ap­do­va­no­ti ir „Tran­da­liets 2“ ko­man­dos na­riai bei šiau­lie­tis Eli­gi­jus Žic­kis su rie­dy­ne „Gar­ba­nuoc sli­bėns“. Pas­ta­ra­sis per­nai lenk­ty­nė­se „Nuo meš­kos iki meš­kos“ ap­do­va­no­tas už ori­gi­na­liau­sią trans­por­to prie­mo­nę – mil­ži­niš­ką krep­šį. Lie­tu­vo­je ren­gia­mų rie­dy­nių sen­bu­vis E. Žic­kis sa­ko, kad rie­dy­nei pa­ga­min­ti rei­kia lai­ko, kruopš­tu­mo ir lė­šų. Iš putp­las­čio šiau­lie­čio pa­da­ry­tas be­si­šyp­san­tis sli­bi­nas lei­do­si į pa­kal­nę skam­bant val­sui. Šiai ne­mo­to­rei trans­por­to prie­mo­nei bu­vo su­gal­vo­tas šū­kis „Su sli­bi­nu ant meš­kos“. Nors sli­bi­no sva­jo­nė įsi­bė­gė­jus nuo kal­no pa­kil­ti į dan­gų neiš­si­pil­dė, žiū­ro­vai šiau­lie­čiui ne­gai­lė­jo dė­me­sio.

Vel­nio tiks­las rie­dy­nė­se - par­duo­ti kuo dau­giau „dū­šių“.		Jauniausias riedynių dalyvis Žygis Danauskas į riedynes atvyko skaridyne „Paukštelys“.

Neat­sa­kin­gu­mo au­ka

Gal­būt ma­giš­kas skai­čius 13 (tiek ko­man­dų da­ly­va­vo rie­dy­nė­se), o gal tė­vų neap­dai­ru­mas pa­ki­šo ko­ją ir lai­ki­nai te­ko su­stab­dy­ti rie­dy­nes dėl ne­ma­lo­naus in­ci­den­to. Nuo kal­no di­de­liu grei­čiu vin­giuo­ta tra­sa pa­si­lei­du­si tre­čiuo­ju nu­me­riu pa­žy­mė­ta „Va­na unt te­ki­nių“ ta­po ne­val­do­ma ir tren­kė­si į žiū­ro­vus. Lai­mė, dau­gu­ma rie­dy­nių „Nuo meš­kos iki meš­kos“ ste­bė­to­jų spė­jo pa­si­trauk­ti, ta­čiau vie­nas vai­kas bu­vo nu­blokš­tas at­rie­dė­ju­sios vo­nios. Jį iš­ve­žė grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lis. Tie­sa, po ke­lių aki­mir­kų tė­vai vėl lei­do sa­vo at­ža­loms iš­bėg­ti į tra­są, kad ge­riau ma­ty­tų lenk­ty­nes. O or­ga­ni­za­to­riams per­spė­jus ne­leis­ti vai­kų lip­ti nuo ša­li­gat­vio į gat­vę, jie ne­rū­pes­tin­gai at­rėž­da­vo: „Vai­kai ne­pa­ma­tys nie­ko, jei sto­vės to­liau.“ „Tai pa­sta­ty­ki­te tra­sos vi­du­ry, ta­da ma­tys pui­kiai ir bus dau­giau šan­sų, kad nu­blokš“, – bu­vo pa­siū­ly­ta vie­nai to­kiai ma­mai, ku­ri ėmė klyk­ti po to, kai žiū­ro­vas ant ša­li­gat­vio sau­giai pa­trau­kė jos at­ža­lą.

Dau­giau rie­dy­nių „Nuo meš­kos iki meš­kos“ nuo­trau­kų ga­li­te pa­ma­ty­ti nau­jie­nų po­rta­lo www.etap­lius.lt rub­ri­ko­je „Gy­ve­ni­mo bū­das“.

Al­vy­das JA­NU­ŠE­VI­ČIUS

Penk­ta­die­nio pa­va­ka­rę Gin­kū­nuo­se įsi­kū­ru­sio Lab­da­ros cent­ro „Sa­ma­ri­ja“ sta­dio­ne su­si­rin­ko ož­kų au­gin­to­jai. Šven­tės šei­mi­nin­kai - čia pat įsi­kū­ręs lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­das „Aga­pao“, ku­ria­me gy­ve­na iš al­ko­ho­lio ir nar­ko­ti­kų liū­no iš­si­gel­bė­ję žmo­nės. Prieš ke­le­tą me­tų „Aga­pao“ pra­dė­jo ga­na re­tą mū­sų kraš­tuo­se veik­lą - pie­ni­nių ož­kų au­gi­ni­mą. Da­bar jie jau drą­siai žen­gia į ož­kų pro­duk­tų rin­ką ir su­kvie­tė šiau­lie­čius bei mies­to sve­čius į ož­kų tei­kia­mos pro­duk­ci­jos de­gus­ta­ci­ją, ku­rią ly­dė­jo liau­dies dai­nos ir jau­nų­jų ak­to­rių at­lie­ka­ma mu­zi­ka.

Šven­tė­je vy­ra­vo pui­ki nuo­tai­ka.

Šven­tė be svai­ga­lų

Lie­tu­vos pie­ni­nių ož­kų aso­cia­ci­ja dar ne­gau­si, ta­čiau ož­kų sū­rių, pie­no bei ki­tų pro­duk­tų nau­da re­tas abe­jo­ja. Pie­ni­nių ož­kų aso­cia­ci­jai pri­klau­so ir „Aga­pao“ ož­kų ūkis.

Šven­tė pra­si­dė­jo trum­pais svei­ki­ni­mo žo­džiais ir sū­rių de­gus­ta­ci­ja. Sta­lai bu­vo nu­klo­ti įvai­riau­sios rū­šies ož­kų sū­riais. Bu­vo ga­li­ma pa­ra­gau­ti ir pie­no ir ož­kų mė­sos. De­gus­ta­ci­ja bu­vo ne­tra­di­ci­nė, nes šiuos svei­kus ož­kų pro­duk­tus ne­siū­ly­ta už­ger­ti vy­nu ar alu­mi. Ta­čiau, gi­ros – kiek tik no­ri.

Šiau­lie­čiai, su­si­rin­kę „Aga­pao“ cent­re mė­ga­vo­si įvai­riais bū­dais pa­ga­min­tais ož­kų sū­riais. Vie­nus ra­ga­vo be jo­kių prie­dų ir tu­rin­čius ož­kos sū­riams bū­din­gą kva­pą. Ki­tus – su prie­sko­niais ar­ba už­tep­tus ant duo­nos, įmai­šy­tus į sa­lo­tas.

Ne vie­nas pri­si­mi­nė, kad vai­kys­tė­je ož­kos sū­riai daž­niau­siai bū­da­vo pa­na­šūs į plokš­čius ak­me­nis, ku­riuos po tru­pu­tį su­čiulp­da­vo­me. Ta­čiau čia šis pri­si­mi­ni­mas bu­vo nu­stum­tas at­gal į praei­tį. Pa­si­ro­do, kad iš ož­kos pie­no, la­bai nau­din­go žmo­gaus or­ga­niz­mui, ga­li­ma pa­ga­min­ti ir minkš­tus, ir sal­džius, ir net į par­me­za­ną pa­na­šius sū­rius. Paaiš­kė­jo, kad mums jau įpras­tą fe­tos sū­rį ga­mi­na ne­bū­ti­nai pran­cū­zai ar ita­lai. To­kį mo­ka iš­gau­ti ir „Aga­pao“ ūkio meist­rai, per ke­le­tą me­tų su­kau­pę ne­ma­žai pa­tir­ties.

Su­si­rin­ku­siuo­sius links­mi­no skam­ban­ti gy­va liau­dies mu­zi­ka. Mu­zi­kan­tai ne tik gro­jo, bet ir de­monst­ra­vo su ožiais su­si­ju­sius inst­ru­men­tus: pū­tė ož­ra­gį, mu­šė ožio oda ap­temp­tą būg­ną. Šven­tę už­bai­gė nuo­tai­kin­gas „Nai­sių va­sa­ros“ teat­ro kon­cer­tas. Jau­nie­ji ak­to­riai, dau­ge­liui pa­žįs­ta­mi iš gar­saus se­ria­lo, į sa­vo dai­nas įpy­nė fra­zių apie sū­rius, pie­ną ir ož­kas.

Ož­kos pie­no pro­duk­tų de­gus­ta­ci­jo­je bu­vo ga­li­ma pa­ra­gau­ti įvai­riau­siais bū­dais pa­ga­min­tų sū­rių.

Svei­kiau už kar­vės pie­ną

Nuo se­no ož­kos pie­nas va­di­na­mas jau­nys­tės bal­za­mu. Šven­tės or­ga­ni­za­to­riai siū­lė sve­čiams pa­si­do­mė­ti ož­kų pie­no ir jo pro­duk­tų tei­kia­mo­mis ga­lio­mis. Šio gy­vu­lio pie­nas gy­do ne­ma­žai li­gų, ja­me gau­su vi­ta­mi­nų ir svar­bių žmo­gaus or­ga­niz­mui fer­men­tų. Pie­nas pa­de­da grei­čiau at­gau­ti jė­gas po sun­kaus fi­zi­nio ir pro­ti­nio dar­bo.

Yra ži­no­ma, kad praė­ju­sia­me am­žiu­je Švei­ca­ri­jo­je bu­vo to­kių sa­na­to­ri­jų, kur gy­dy­ta ož­kos pie­nu ir ty­ru kal­nų oru.

Svečius vaišino ne tik sūriais, bet ir kepta ožkiena bei šiupinine.

Ož­kos pie­ną pa­ta­ria­ma ger­ti ser­gant eg­ze­ma, bron­chų ast­ma, mig­re­na, ko­li­tu, skran­džio opa, ke­pe­nų, tul­žies li­go­mis, esant vi­du­rių už­kie­tė­ji­mui. Jis tu­ri dau­giau vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų ne­gu kar­vių pie­nas.

Ož­kos sū­ry­je esan­tis me­tio­ni­nas ir cho­li­nas ge­ri­na ke­pe­nų veik­lą. Pa­ta­ria­ma sū­rį val­gy­ti ir tiems, ku­riems su­tri­ko inks­tų veik­la, ky­la spau­di­mas.

Labdaros centre gyvena ne tik tikros ožkos, bet ir pagamintos iš javų bei vilnos.

Kas ne­pa­ra­ga­vo – ne­sup­ras

Sū­rio meist­rai įro­dė, kad ož­kos pie­nas tin­ka ga­min­ti bet ko­kiam sū­riui: sal­džiam, fe­tos ar fer­men­ti­niam. Tie­sa, pa­sta­rą­jį pa­ga­min­ti rei­kia su­kaup­ti daug ži­nių ir pa­tir­ties. Fer­men­ti­niam sū­riui bū­ti­nos pa­lan­kios są­ly­gos fer­men­tuo­tis. „Aga­pao“ pla­nuo­ja už­siim­ti ir to­kio sū­rio ga­my­ba. Tam rei­kės įsi­reng­ti vė­sų ir drėg­ną rū­sį.

Jau­nie­ji ak­to­riai plė­šė links­mas dai­nas.		Su­si­rin­ku­siesiems skambėjo gy­va liau­dies mu­zi­ka. „Šiau­liai plius“ ar­chy­vo nuo­tr.

Šven­tės pa­bai­ga. Lau­žo dū­mai iš­da­vė, kad sve­čiams pa­teik­tos dar ne vi­sos pa­slap­tys. Po sū­rių de­gus­ta­ci­jos vi­si bu­vo vai­ši­na­mi šiu­pi­ni­ne sriu­ba ir plo­vu su ož­kie­na, taip pat kep­ta ož­kos mė­sa. Sriu­ba išė­jo idea­li – tirš­ta ir su daug ing­re­dien­tų. O plo­vo ne­li­ko per ke­lias mi­nu­tes.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šalia "Laiptų" galerijos vakar ir šiandien galima pamatyti sustatytus molbertus, ant medinių karkasų sudėliotus paveikslus, drožinius. Keturios dešimtys kūrybingų rankų tris dienas kūrė, o dvi dešimtys talentingų galvų svarstė apie šviesos ir tamsos kovą bei draugystę. Kaip ir kiekviename Monmartro festivalyje, netrūko nei geros muzikos, nei nuotaikos.

Vakar menininkai tyliai pradėjo tris dienas truksiantį kūrybos procesą. Autoriaus nuotr.

Įkvėpimas visai šalia

Tarptautinis meno festivalis–projektas pavadintas "Lux lucet in tenebris". Išvertus tai reiškia "Šviesa nugali tamsą". Pagrindinė tema "Saulės miestas" neribojo menininkų kūrybos, nes šiame žodžių derinyje gali tilpti ir mažas spindulėlis, ir visas pasaulis.

Festivalis priviliojo ne tik vietinius, bet ir sostinės bei kaimyninių šalių menininkus. Iš Vilniaus atvyko Giedrė Riškutė, Genovaitė Skrabulienė, Kęstutis Šiaulytis, Kunigunda Dineikaitė, iš Latvijos - Aldis Klavinš, Andris Millers, Inta Klasone, Rolands Gross, Maris Čačka. Iš Baltarusijos su visa paroda atkeliavo Jurij Jakovenko. Apjuostųjų skiriamąja "Laiptų" galerijos darbine prijuoste gretose - ir panevėžietė Elena Salnik bei šiauliečiai Irena Šliuželienė, Vilius Šliuželis, Vita Žabarauskaitė, Sigitas Prancuitis, Ričardas Garbačiauskas, Kazys Bimba, Vilius Biskis, Kornelijus Užuotas, Vilmantas Dambrauskas, Marytė Ruzgytė ir Vaidotas Janulis.

"Čia mano motyvas", - taria dailininkas Kornelijus Užuotas ir padeda ant molberto žalią obuolį. Ant jo šliaužia nedidelė sraigė. Kažko dar trūksta. Kornelijus padeda šalia kitą obuolį, tik perlaužtą. Jame akivaizdžiai jau gyveno kirminas, o dabar svečiuojasi skruzdėlės.

Monmartro naujokas, tačiau senas "Laiptų" galerijos draugas Kęstutis Šiaulytis jau pirmąją festivalio dieną piešė kiekvieno pageidavusiojo portretus, kuriuos vadina etiudais arba šaržais.

Kiti menininkai taip pat laisvai liejo dažus. Tik svečias iš Baltarusijos, atrodo, taupė. Jo tapybos stilius ypač kruopštus ir smulkus - dėlioja tašką prie taško ir tik retkarčiais pakelia akis į triūsiančius kolegas, kuriems, susibūrusiems "Laiptų" galerijos sodelyje, net ir obelų pavėsyje darėsi tvanku. Tenka gurkšnoti vandenį, apelsinų arba "miežių sultis". Dar vienas bokalas "įkvėpimo" ir jau galima pradėti tapyti.

Kornelijaus Užuoto meniniai motyvai voliojasi tiesiog po kojomis.		Kęs­tu­tis Šiau­ly­tis etiu­dus pradėjo piešti jau atidarymo dieną.

Menas be sienų

Devintasis meno pleneras "Šiaulių Monmartro respublika" ketvirtadienio rytą prasidėjo pamaldžiai. 22 menininkai apsilankė Kryžių kalne ir šalia esančiame vienuolyne. Pasistiprinę pietumis, visi kibo į darbą.

"Iš ryto kėlėmės anksti, nes važiavome į Kryžių kalną, kur buvo užsakytos šv. Mišios už visus menininkus. Grįžome šiek tiek šventesni ir kibome dirbti. Reikia pažymėti, kad daug priemonių menininkams suteikė šventės rėmėjai. Pasirodo, kad ir Šiauliuose galima gauti kokybiškų priemonių tapybai, grafikai", - pasakoja "Laiptų" galerijos direktorė ir festivalio siela Janina Ališauskienė.

Grafikos guru baltarusis Jurij Jakovenko net ir teptuku tapo mikroskopiniais taškeliais.

Monmartras šiemet gali didžiuotis svečiais iš artimojo užsienio bei teigti, kad čia susirinko visa Latvijos profesūra. Ypatingas svečias - baltarusis Jurij Jakovenko, kurio paroda turėtų palikti įspūdį ilgam. Aukščiausios prabos meistras galerijos sodelyje savo grafikos įrankius pakeitė į plonyčius teptukus ir patogiai įsitaisęs piešė smulkius ornamentus.

Diena prasidėjo ir baigėsi su malda. Menininkams ir visiems šiauliečiams ketvirtadienio vakarą bažnyčioje koncertavo Vilniaus styginių kvartetas ir sopranas Judita Leitaitė.

Gė­lių klom­ba ta­pu­si so­fa –  tra­di­ci­nis Mon­mart­ro fes­ti­va­lio at­ri­bu­tas.

Šiandien pleneras visą dieną vyks sodelyje šalia "Laiptų" galerijos, o vakare - vėl geros muzikos dozė. Editos Piaf dainas atliks Nacionalinio dramos teatro aktorė Rasa Rapalytė, kuriai akompanuos akordeonininkas Kazys Stonkus.

Šeštadienį dailininkai persikels į miesto centrą prie P. Višinskio paminklo, kur toliau veiks kūrybinės dirbtuvės, tačiau praeiviai galės pasigėrėti ne tik procesu, bet ir jau baigtais šviežiais darbais. Pirmą valandą prie "Žiburio" knygyno bus skaitoma XX amžiaus pirmos pusės lietuvių ir lenkų poezija. Festivalį vainikuos originalus magijos šou, kuris vyks "Laiptų" galerijoje. Tai bus dar niekur neregėtas siurprizas. Žiūrovai pamatys, kad menininko reikmenys gali būti ir magijos rekvizitais.

Mindaugas VILNIUS

Gyveno kartą trys paršiukai – Nifnifas, Nafnafas ir Nufnufas. Kiekvienas jų pasistatė namą - Nifnifas iš šiaudų, Nafnafas iš pagaliukų, o Nufnufas iš plytų. Kartą atėjo piktas vilkas ir nugriovė silpniausius namelius iš šiaudų ir pagaliukų. Broliai vos spėjo pasislėpti mūriniame Nufnufo name. Pasaką apie tris paršiukus ir visuomet alkaną piktą vilką žino ir maži, ir dideli. Kartu su šia istorija gyvas ir stereotipas, kad šiaudiniai namai yra nepatvarūs, skirti tik pasakų gyventojams. Tačiau vis dažniau mūsų apylinkėse galime pamatyti išskirtinių namų, o kai kurių tikrąsias konstrukcines medžiagas atskirsite tik pažvelgę pro "teisybės langelį".

Žvilgsnis į praeitį

Statyti iš šiaudų briketų pradėta XIX a. pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, atsiradus garo varikliais varomoms presavimo mašinoms. Į dabartinėje Nebraskos valstijoje plytinčias stepes atsikraustę naujakuriai ūkininkai susidūrė su medienos ir kitų statybai tinkamų medžiagų trūkumu, todėl savo būstus ėmė ręsti iš šiaudų ryšulių. Teigiama, kad pirmas šaltiniuose užfiksuotas šiaudinis pastatas buvo pastatytas apie 1897 metus ir tarnavo penkerius metus, kol jį suėdė karvės. Siekiant apsaugoti pastatus nuo panašaus likimo, o šiaudines sienas - nuo drėgmės, jas imta tinkuoti moliu. Netrukus toks statybos būdas ėmė populiarėti, pradėta statyti ne tik gyvenamuosius namus, bet ir mokyklas, bažnyčias, netgi dvarus. Seniausias, iki šių dienų išlikęs ir vis dar tebenaudojamas šiaudinis namukas pastatytas 1903 metais. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, suklestėjus statybinių medžiagų ir chemijos pramonei, šiaudinė statyba pamažu buvo užmiršta, tačiau šimtmečio pabaigoje, ėmus populiarėti ekologinėms idėjoms, atgimė iš naujo.

Ten, kur trūksta medienos arba reikalingas mažas namas, populiaresnis bekarkasių šiaudinių namų statybos būdas, kai ant specialiai paruošto pamato šiaudų briketai dedami tartum plytos, paskui perveriami, sutvirtinami mediniais (dažniausiai lazdyno) virbais, rišami juostomis. Šiuo atveju šiaudinės sienos tampa laikančiąja konstrukcija. Tokių šiaudinukų statyba yra greita ir pigi, tačiau tinkama tik tuo atveju, kai statomi nedideli pastatai, kurių sienos ilgis neviršija 6 metrų. Šiaudų briketų sienas statyti galima tik esant nelietingam orui.

Statant didesnius namus, būtinas laikantysis karkasas, kuris vėliau užpildomas šiaudų briketais. Šiaudinių namų statytojai juokauja, kad pasirinkus šį būdą darbai vyksta ne visai įprasta tvarka – pirmiausia įrengiamas karkasas, paskui uždengiamas stogas ir tik tada statomos sienos. Tokios statybos privalumas – statyti galima bet kokiu oru.

Populiarėjant ekologinei statybai, imta gaminti ir specialius suspaustų šiaudų skydus, iš kurių montuojami namai. Skydinės konstrukcijos pastatų statyba yra brangiausia, tačiau pasižymi greičiu, leidžia sutaupyti daug laiko.

Neturi pinigų? Statykis namą

Pirmasis Lietuvoje savo jėgomis pasistatęs šiaudinį namą J. Kačerauskas teigia, kad tokiam žingsniui ryžosi paskatintas architekto, šiaudinių namų statybos Lietuvoje pradininko Petro Devižio. Tuo metu ieškojęs variantų, kur su savo šeima galėtų įsikurti, tačiau lėšų tam neturėjęs vyras atskleidė savo problemą bičiuliui.

"Petro atsakymas buvo: "Neturi pinigų? Statykis namą! Tokį, kuris nieko nekainuoja", - juokiasi J. Kačerauskas.

P. Devižio supažindintas su statybos iš šiaudų briketų galimybėmis, gautą literatūrą išstudijavęs Jonas nusprendė pradėti statytis savo namą. Ryžto nesumenkino net tai, kad tuo metu jis neturėjo jokios rimtesnės statybinio darbo patirties. Pirmą vasarą pavyko pastatyti karkasą ir sudėti šiaudus, antrą – nutinkuoti, pašiltinti, ir netrukus šeima jau galėjo įsikelti gyventi.

"Kadangi tai buvo pirmas toks namas, tai kai kur buvo eksperimentuota, kai kas galbūt ne visiškai pasiteisino, kai kur buvo šiek tiek suklysta. Tačiau visa tai - smulkūs, pataisomi dalykai, neužgožiantys esmės – name šiltai, jaukiai jau gyvenama septynerius metus", – teigia J. Kačerauskas. Dabar jis jau, galima sakyti, yra profesionalus šiaudinių namų statytojas, ne tik pastatęs apie dešimt didesnių ar mažesnių namų, bet ir rengiantis seminarus, praktinius mokymus visiems, besidomintiems šiaudine statyba.

Šiuo metu savo jėgomis, padedant artimiesiems bei draugams, šiaudinį namą besistatantys Darius ir Jolanta sako, kad mintys apie jį kilo perskaičius prieš kelerius metus pasirodžiusią knygą "Šiaudiniai namai" bei sudalyvavus seminaruose. Paklaustas, kodėl ryžosi statyti būtent šiaudinuką, Darius šypteli: "Iš ubagystės." Tačiau čia pat priduria: "Jei rimčiau, sužavėjo tai, kad tokie namai ekologiški, šilti ir palyginti pigūs."

Nutinkuotas šiaudinis namas iš pažiūros mažai kuo skiriasi nuo kitų. Jei nematytum jo statybos eigos, net neatspėtum, kokios medžiagos yra po tinko ar dažų sluoksniu, todėl name yra įrengiamas „teisybės langelis“.

Sudegs? Supus? Sugrauš pelės?

Šiaudinių namų statytojai neslepia – skeptiškai vertinančių tokį statybos būdą žmonių yra gana daug.

"Kartą prie mūsų namo atvažiavo grupė statybininkų. Apvaikščiojo, apžiūrėjo, o išvažiuodami išreiškė mums užuojautą, esą tik veltui leidžiame laiką ir pinigus", – pasakoja Darius.

Vos prakalbus apie namą iš šiaudų, skeptikai ima teigti, jog tokie namai ypač degūs. Iš tiesų statybų proceso metu supresuoti šiaudai sienose dar kartą stipriai suspaudžiami, todėl tarp jų esančio oro liepsnai tiesiog nepakanka. Be to, šiaudinės sienos tinkuojamos keliais molio arba gipso tinko sluoksniais, kurie apsaugo šiaudus nuo ugnies. Atlikti tyrimai rodo, kad šiaudinis namas nėra nė kiek degesnis už kitų tipų namus.

Specialistų teigimu, šiaudinių namų statybai labiausiai tinka rugių šiaudai. Jie tvirčiausi, turi antiseptinių savybių, jų nemėgsta graužikai. Tinka ir kvietrugiai, tačiau jų savybės šiek tiek nusileidžia rugiams. Molio tinkas ne tik saugo šiaudines sienas nuo kenkėjų, bet ir natūraliai reguliuoja patalpų mikroklimatą. Tinkamai apdorotos sienos yra tvirtos, "kvėpuoja", jose nesikaupia drėgmė. Kadangi nutinkuotas šiaudinis namas iš pažiūros neretai mažai kuo skiriasi nuo kitų namų, susiklostė tradicija viduje, matomoje vietoje, palikti nenutinkuotą šiaudų lopinėlį – vadinamąjį "teisybės langą."

Drėgmė – didžiausias šiaudinio namo priešas, todėl šiaudiniai namai išsiskiria aukštais pamatais ir šiek tiek platesnėmis pastogėmis.

Kalbėdami apie šiaudinukus, jų statytojai pirmiausia pabrėžia, kad tai ekologiški, gamtą tausojantys ir sveiki namai. Ne mažiau svarbu ir tai, kad jie pasižymi ypač gera šilumine varža, tad šiaudinio namo šeimininkams šildymo sezonas nesukelia jokio galvos skausmo.

"Vilniuje naujai pastatyto, dujomis šildomo 200 m2 modernaus šiaudinio namo gyventojai 2010 m. gruodį namui šildyti bei karštam vandeniui išleido 230 Lt", – teigia J. Kačerauskas.

Ir apie kainą

Prakalbus apie šiaudinio namo kainą ir ėmus klausinėti, ir profesionalūs statytojai, ir besistatantys savo jėgomis vieningai teigia, kad ją nurodyti yra be galo sudėtinga. Didelę bet kurio namo savikainos dalį sudaro darbo kaina. Šiaudiniai namai šiuo atžvilgiu – ne išimtis. Kuo daugiau darbų besistatantys pasiryžę atlikti patys, tuo labiau kaina mažėja. Kitas aspektas – paties namą besistatančiojo poreikiai, komforto suvokimas ir kt. Esama pavyzdžių, kai žmonės pasistato namukus už keliolika tūkstančių litų, yra ir kelis šimtus tūkstančius kainavusių statinių.

Kartą prie mūsų namo atvažiavo grupė statybininkų. Apvaikščiojo, apžiūrėjo, o išvažiuodami išreiškė mums užuojautą, esą tik veltui leidžiame laiką ir pinigus.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Vandens šventė - tai daugybę šiauliečių pritraukiantis renginys prie ir ant Rėkyvos ežero. Kasmet nuo 2002-ųjų čia vyksta regata Olego Truchano taurei laimėti, organizuojamas koncertas ir linksmybės šimtams šiauliečių. Šiemet šventės dalyviams ir stebėtojams pasisekė, kad vandens ežere buvo daugiau nei debesyse.

O. Truchano taurės regatos dalyviai puošė ežerą burėmis.		Neptūnas brido iš vandens mojuodamas trišakiu.

Neptūnas mojavo trišakiu

Vandens šventė prie Rėkyvos ežero prasidėjo tradiciškai – nedraugiškai nusiteikusiu dangumi. Tik kai dainininkui Radžiui trečią kartą užstrigo fonograma, nušvito saulė ir susirinkę žmonės dar labiau pralinksmėjo. Radžis nepasimetė ir baigė dainas dainuoti be muzikos.

Be moteriškių širdis virpinusio dainininko, šventėje koncertavo ir studija "Svirplys" su Romuliadu Šokoliadu (Romualdas Trijonis), modernaus folkloro grupė "Aisva", Vudis. Trumpai purškęs lietus pavakarę visai nurimo, todėl šokti ir trypti dangus netrukdė. Mažesnieji ridenosi pripučiamais kamuoliais, vyresni šoko po skėčiais. Močiutės patogiai sėdėjo ant suoliukų ir besišypsodamos klausėsi koncerto.

Ežere pasirodė kateris, iš kurio išlipo šventės siela Neptūnas. Jau kelintus metus šį personažą įkūnija Šiaulių dramos teatro aktorius Rolandas Dovydaitis. Jis prisistatė Poseidono giminaičiu ir palinkėjo visiems gero vakaro.

Spor­ti­nin­kai dėl stip­raus vė­jo vos iš­lai­kė bur­lai­vius neap­vir­tu­sius.		Šiau­lie­čiai ža­vė­jo­si bu­rė­mis nuo Rė­ky­vos til­to.

Vėjas nešė per bangas

Savaitgalį virš Rėkyvos ežero plaukė ne tik muzika, bet ir burės. Čia vyko regata keliautojo, fotografo ir gamtosaugininko Olego Truchano taurei laimėti. Ji rengiama jau devintus metus iš eilės.

Olegas Truchanas - garsus keliautojas, fotografas, gamtosaugininkas ir etnografas. Jis gimė ir gyveno Šiauliuose. Čia įgijo fotografijos žinių. Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (dabar – Juliaus Janonio gimnazija). Šiauliuose susidomėjo ir buriavimu bei kitokiu vandens sportu.

Dai­ni­nin­kas Ra­džis links­mi­no či­go­niš­ka ma­nie­ra tlie­ka­mais lie­tu­viš­kais šla­ge­riais.

Kartu su šeima dėl sovietų okupacijos pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į Australiją, kur liko iki gyvenimo pabaigos. O. Truchanas žuvo Tasmanijoje 1972 metų sausio 6 dieną, tyrinėdamas Gordono upę. Lietuvis savo visuomenine veikla išgelbėjo kone visą Tasmanijos gamtą. Tuomet pramonė pradėjo skverbtis į žmogaus nesudarkytą Tasmanijos salos gamtą.

O. Truchano taurės regatoje dalyvavo 59 dalyviai iš visos Lietuvos. Dvi dienas trukusiose varžybose šio vandens sporto mėgėjai rungėsi penkiose kategorijose. Didžiausioje - "Optimist" jachtų - klasėje nenugalimas buvo Kristupas Vaičiukauskas iš Platelių.

"Laser Radial" klasėje nugalėjo šiaulietis Kęstutis Berezinas. Kilinių klasėje, kurioje jachtos įgulą sudaro trys sportininkai, nugalėjo kuršėniškių komanda: Aidas Kasputis, Arnas Prapuolenis ir Ugnė Kasputytė.

Pramogų netrūko ir ant kranto. Autoriaus nuotr.

Ant burlentės nepavejamas ir greičiausias buvo biržietis Vitalijus Jesiūnas. Šverbotinių jachtų klasėje nugalėjo šiauliečiai Eugenijus Drazdauskas, Irmantas Eidukas ir Aurelijus Buivydas.

Šventės organizatorė buriavimo trenerė Irutė Žičkuvienė teigia, kad varžybos vyko įtemptai ir kovingai. Antrą dieną vėjas pakilo iki 6 metrų per sekundę. Burlaiviai tiesiog skrido vandens paviršiumi.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Jaunas talentingas lietuvių kilmės JAV lakūnas Feliksas Vaitkus 1935 m. vienas perskrido Atlantą. Taip simboliškai jis užbaigė Stepono Dariaus ir Stasio Girėno didvyrišką, tačiau tragiškai pasibaigusį skrydį 1933-iaisiais. Paradoksalu, kad F. Vaitkaus skrydžio atminimą išsaugojo airiai, o ne lietuviai.

F. Vait­kaus vin­je­tė.		Lakūno su­ti­ki­mas Gruz­džiuo­se 1935 me­tais.

Pirmoji "Lituanica"

Apie S. Dariaus ir S. Girėno skrydį žino kiekvienas, nors kartą rankose laikęs dešimties litų banknotą. Jų skrydis prasidėjo lygiai prieš 78 metus. Apie šiuos du vyrus dainuojamos dainos, jų vardu pavadintos gatvės kone kiekviename mieste.

Istorijos šaltiniai teigia, kad du atkaklūs lakūnai 1932 m. nusipirko lėktuvą, kurį kruopščiai tobulino metus. Amerikos lietuviai surinko pinigų skrydžiui per Atlantą paremti, nes rimto rėmėjo taip ir neatsirado.

1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. lėktuvas "Lituanica" pakilo iš Niujorko. Įvykio liudininkai prisimena, kad lėktuvas pakilo sunkiai, nes buvo gausiai pakrautas degalais ir tepalais.

Jau liepos 16 d. vakarą uždegti Kauno radijo stoties bokštų žibintai laukė parskrendančių dangaus brolių. Aleksoto oro uoste buvo susirinkusi apie 25 tūkst. žmonių minia. Lėktuvas turėjo atskristi liepos 17 dieną apie 2-3 valandą nakties, tačiau didvyrių Lietuva nesulaukė.

Skrisdama pro Berlincheno miestelį, "Lituanica" nukrito dėl iki šiol vis dar neišaiškintų priežasčių. Tuo metu siautė didžiulė audra. Lėktuvas sudužo šalia Kuhdamo kaimo Soldino apylinkėse (dabartinė Lenkijos teritorija).

F. Vaitkaus lėktuvas "Lituanica II" po avarinio nusileidimo Arijoje netoli Balinrobo miestelio.

Didvyrių testamentas

Praėjus vos porai metų, į dangų pakilo Felikso Vaitkaus pilotuojamas lėktuvas "Lituanica II". Narsuolis užsimojo atlikti S. Dariaus ir S. Girėno pradėtą darbą. Kartais sakoma, jog tai buvo pirmųjų lakūnų testamento išpildymas.

F. Vaitkus gimė 1907-aisiais lietuvių šeimoje. Jo tėvai į Ameriką emigravo dar 1904-aisiais. Legendinį skrydį finansavo Čikagos lietuvių bendruomenė.

1935 m. rugsėjo 21 d. F. Vaitkus vienmotoriu lėktuvu "Lituanica II" pakilo Floyd Benneto aerodrome Niujorke. Ore išbuvęs 23 valandas, įveikęs daugiau nei penkis tūkstančius kilometrų, jis jau skrido virš Airijos. Dėl blogo oro lėktuvas sunaudojo per daug degalų. Pilotas jautėsi pervargęs nuo kovų su audromis, todėl nusprendė leistis.

Lakūno žemėlapis buvo netikslus, jame nebuvo pažymėtas visai netoli esantis aerodromas. Besileisdamas ant laukų netoli Balinrobo miestelio, jis gerokai aplamdė savo lėktuvą. Iš pradžių manyta, kad orlaivis sudužo nepataisomai, tačiau netoliese esančiose dirbtuvėse buvo suremontuotas už 400 svarų.

Visas pasaulis sužinojo, kad drąsuolis lietuvis įveikė Atlantą, tačiau nepasiekė gimtinės. Pasklido legendos apie laimės kūdikį, kuris iš sudužusio lėktuvo išlipo be menkiausio įbrėžimo. Vien įveikti Atlantą vienam tais laikais buvo nutrūktgalviškas žygdarbis. F. Vaitkus buvo šeštasis įveikęs Atlantą lėktuvu ir ketvirtasis tai padaręs vienui vienas.

F. Vaitkaus skrydis pradžiugino ne tik Lietuvą, bet ir Airiją. Balinrobe F. Vaitkaus skrydžio minėjimas - didžiausia miestelio metų šventė. Čia įkurtas muziejus, kuriame eksponuojamos lėktuvo liekanos su F. Vaitkaus autografais. Eksponuojamos istorinės nuotraukos, surinkta lakūno biografija.

Po skrydžio F. Vaitkus keliavo po Lietuvą, kur tiek miestuose, tiek miesteliuose buvo sutinkamas didžiuliais paradais su kareivių rikiuotėmis ir orkestrais. Lietuviams šio lakūno žygdarbis tarsi nuplovė S. Dariaus ir S. Girėno paliktas žaizdas. Grįžęs į JAV, jis ir toliau tarnavo karinėse pajėgose. Studijavo aeronautiką Viskonsino universitete. Mirė Vokietijoje 1956 metais.

Laiškas, kuris kartu su F. Vaitkumi perskrido Atlantą.		Pašto ženklas legendiniam skrydžiui atminti.

Sunaikinta atmintis

O kas nutiko antrajai "Lituanicai"?

Istorikai ir kiti specialistai visada žinojo apie F. Vaitkaus skrydį, tačiau sovietmečiu jis buvo ištrintas iš visuomenės atminties. "Lituanica II" po legendinio skrydžio, kritimo ir remonto buvo dislokuota Šiaulių Zoknių kariniame oro uoste. 1940 metais čia pradėjo šeimininkauti Rusijos kariai, kurie legendinį lėktuvą, kaip ir daugumą kitų, panaudojo pratyboms kaip bombardavimo taikinius. Sovietiniam režimui F. Vaitkaus atminimas buvo neparankus, nes lakūnas buvo aukštas JAV karininkas.

Zoknių karinis oro uostas 1935-aisiais. Iš Petro KAMINSKO asmeninio archyvo

Dabar kolekcininkai negali pasidžiaugti dideliu atvirukų ar pašto ženklų su F. Vaitkumi kiekiu, tačiau galima pamatyti kitokių šį skrydį primenančių vertybių.

1933-iaisiais Lietuvos ir JAV pašto sistemos sutarė, kad laiškai gali būti gabenami oro keliu. F. Vaitkaus lėktuvas taip pat gabeno laiškus, vieną kurių savo atvirukų kolekcijoje turi šiaulietis Petras Kaminskas.

Daug istorinės medžiagos yra surinkęs Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Tarptautinio bendradarbiavimo vyriausiasis specialistas Alvydas Tamošiūnas. Apie F. Vaitkų žurnalistė Edita Mildažytė neseniai sukūrė dokumentinį filmą "Solo virš Atlanto".

Tiesa, Airijoje besiformuojančios lietuvių bendruomenės pastebėjo, kad airiai mūsų lakūną laiko savo didvyriu. Kodėl mes apie jį žinome tiek mažai?

Oksana LAURUTYTĖ

"Šiauliečiai dėl mūsų pasistengė iš visos širdies, o miestas taip gausiai išpuoštas, kad niekas negali nepastebėti, koks puikus renginys vyksta", - šypsojosi Taisa Aruma, latvių liaudies šokių "Katvari" vadovė. Šypsojosi ir kiti į tarptautinį folkloro konkursą-festivalį "Saulės žiedas" atvykę užsienio šalių kolektyvų nariai ir dėkojo organizatoriams, miesto vadovui įteikė ir iš jo gavo atminimo dovanų. Tačiau didžiausią dovaną - susipažinimą su tolimų ir artimų šalių kultūra, džiaugsmą akims, ausims ir širdims - gavo šiauliečiai. Ketvirtą kartą surengto ir dar tebevykstančio festivalio dalyviai negailėjo savęs šokdami, dainuodami, grodami - širdžių šiluma pasidalijo ir žiūrovai, ir dalyviai.

Šventinė "Saulės žiedo" eisena buvo spalvinga ir džiaugsminga. Festivalio dalyviai šoko, dainavo, grojo

Orus stebi NATO kariškiai

Trečiadienį į tarptautinį folkloro konkursą-festivalį "Saulės žiedas" atvykę užsienio šalių kolektyvai susitiko su Šaulių meru Justinu Sartausku, kuriam įteikė dovanų - gėrimų, skanėstų, kompaktinių diskų, piniginę, o Nepalo delegacija ant galvos uždėjo juodą Nepalo kepuraitę su ženkliuku - sukryžiuotais kardais. Ką reiškia šis ženklas, meras žadėjo išsiaiškinti koncertų metu.

Festivalio direktorė Rūta Stankuvienė, pasveikinusi festivalio dalyvius su pirmąja naktimi Šiauliuose, atskleidė paslaptį - jei lis, tai tik trumpai ir nedaug. Pasirodo, direktorė dukart per dieną skambina NATO kariškiams, kurie valandos tikslumu pasako, koks bus oras.

Paaiškėjo, kad kariškiai tikrai žino, ką kalba - vidurdienį prasidėjęs lietus greitai liovėsi gadinti nuotaiką, tad vakare į konkursą atvykę vienuolikos užsienio šalių ir būrys Lietuvos kolektyvų galėjo ramiai prisistatyti Šiauliams šventinėje "Saulės žiedo" eisenoje.

Eisenoje buvo galima išvysti Karelijos (Rusija), Austrijos, Slovakijos, Lenkijos, Latvijos, Nepalo, Slovėnijos, Sicilijos (Italija), Baltarusijos ir, žinoma, Lietuvos atstovus, pasipuošusius tautiniais rūbais. Svečių turėjo būti daugiau, tačiau kolektyvai iš Nigerijos, Kolumbijos, Jordanijos ir Serbijos neatvyko, nes negavo vizų.

"Mes labai norime padėkoti konsului Robertui Tamošiūnui, kuris padėjo gauti vizas, ir atvežėme linkėjimų nuo Karelijoje esančio lietuvių kolektyvo "Rasa", - džiaugėsi iš Petrozavodsko atvykusio liaudies ansamblio "Karjala" meno vadovas Andrej Anisimov. Karelai sako norėję atvykti į užpernai rengtą festivalį, tačiau negavo vizų. Šiemet pasisekė, tad jie labai džiaugiasi, kad gali parodyti, kuo unikali finougrų kultūra, ir dalyvauti konkurse.

Konkurse erotinių žaidimų nerodė

IV tarptautinis folkloro konkursas-festivalis unikalus tuo, kad jo metu dalyviai ne tik koncertuoja, bet ir dalyvauja vieninteliame Rytų Europoje rengiamame konkurse. Šiame konkurse kolektyvai rungiasi dėl "Grand Prix". Premijos įteikimo ceremonija vyks sekmadienį 19 val. baigiamojo festivalio koncerto didžiojoje scenoje metu.

Festivalio dalyviai Šiaulių merui Justinui Sartauskui dovanojo ir vyno, ir suvenyrų, ir net piniginę, kad jau būtų pradėti rinkti pinigai kitam "Saulės žiedui".

Dvi dienas tarptautinė komisija Kultūros centre vertino kolektyvų pasirodymus. Dalyviai rodė, kuo jų kultūra yra unikali - šokį, dainą, muziką - ir kaip meistriškai gebama tai pristatyti.

Tiesa, ne visi kolektyvai drįso parodyti autentišką folklorą. Karelijos liaudies ansamblio "Karjala" meno vadovas Andrej Anisimov sakė, kad finougrų kultūra unikali žaidimais. Jie neturi žodžio "šokis". "Mes ir šokius žaidžiame, ir kadrilį vaikštome", - šypsojosi jis.

Anot pašnekovo, karelų kultūra garsėja erotiniais žaidimais, kurių konkurse etikos sumetimais nerodyta ir jaunimas dabar, žinoma, jų nebežaidžia. Vienas tokių - žvakės gesinimas. Vaikinai ir merginos šiam žaidimui ruošdavosi iš anksto - prisivalgydavo žirnių. Tada būdavo uždegama žvakė ir jaunuoliai, atsukę į ją pasturgalius, mandagiai tariant "vėjuodavo". Kieno "vėjelis" įžiebdavo didžiausią liepsną, tas nugalėdavo. "Į žvakės šviesą atsuktas užpakalis atrodydavo labai erotiškai", - sakė pašnekovas.

Kitas žaidimas, dažniausiai žaidžiamas per Kalėdas, buvo "numirėlio žadinimas". Vaikinas vaidindavo numirėlį. Atsiguldavo nuogas ant stalo ir būdavo pridengiamas "marška". Burnoje laikydavo įsikandęs obuolį, kad šypsena baisi atrodytų. Po stalu įsitaisydavo kitas vaikinas. Merginos eidavo prie "numirėlio" ir turėdavo bučiuoti. Po stalu besislepiantis vaikinas puldavo merginą ir čiupinėdavo jos intymias vietas. "Visko būdavo, net marškiniai tokių žaidimų metų plyšdavo. Karelijoje rengtuose liaudies susibūrimuose būdavo daug tokių žaidimų. Jaunimas žaisdavo, žaisdavo ir prisižaisdavo. Nebūtų žaidimų, nebūtų ir santuokų", - juokėsi A. Anisimov.

Atsisveikinimas - sekmadienį vakare

Trečiadienį vakare kolektyvai koncertavo didžiojoje scenoje, pastatytoje prie "Senojo dvaro". Koncertas "Mūsų valstybė - saulės žiede", buvo skirtas Valstybės dienai ir vieneriems metams iki penktųjų TAFISA pasaulio sporto žaidynių paminėti.

"Laba diena, Šiauliai!" - choru iš scenos žiūrovus pasveikino svečiai. Žiūrovai lietuviškus pasveikinimus sutiko audringais plojimais. "Namasteeeee!" ("Dievas manyje sveikina Dievą tavyje", - aut. past.), - džiaugsmingai svečius iš Nepalo sveikino renginio vedėja. "Namasteeee!" - džiaugėsi širdingai pasveikinti menininkų klubo iš Katmandu svečiai.

Itin daug džiaugsmo patyrė mažieji festivalio lankytojai - aptvare smagiai šokinėjo du ožiukai, kuriuos vaikai galėjo ne tik paglostyti, pašerti, bet ir sugalvoti jiems vardus ir nupiešti. Vaikų piešiniai dalyvaus naujienų portalo "Etaplius.lt" ir bendrovės "Gubernija" rengiamame konkurse. Gražiausių piešinių nugalėtojai bus apdovanoti "Gubernijos" giros gėrimu "Du ožiukai". Artūro STAPONKAUS nuotr.

Atidarymo koncertas tęsėsi iki nakties, na, o šiandien, penktadienį, nuo 15 val. festivalio dalyviai žiūrovų laukia koncerte prie Dailės galerijos, nuo 17 val. - prekybos centre "Saulės miestas", o 19 val. - vėl didžiojoje scenoje. Šeštadienį linksmybių siautulys bulvare prasidės jau nuo 11 val. ryto.

Oksana LAURUTYTĖ

Praėjusį šeštadienį klube "Martini" vykusiame grožio konkurse "Mis Šiauliai 2011" nugalėtoja tapo 177 cm ūgio septyniolikmetė šiaulietė Deimantė Petrauskaitė. Gražiausios Šiaulių merginos titulą laimėjusi gražuolė tiesiu taikymu pateko į "Mis Lietuva 2011" finalą, kuris vyks liepos 6-ąją Palangos vasaros estradoje. Konkurso organizatorė Vaida Židonytė žada, kad palaikyti Deimantės finale su plakatais vyks visos Šiaulių konkurso dalyvės.

Atskleidė savo vaikystę

Konkurso "Mis Šiaulių kraštas 2011" dalyvės komisijos narius, klubo svečius bei jų palaikyti atėjusius artimuosius nukėlė į vaikystę. Buvo parodytas trumpas filmukas apie merginas, nugalėjusias grožio konkursuose nuo 2007-ųjų. Parodytos ir šių metų konkurso dalyvių dešimtuko vaikystės nuotraukos.

Net 500 spalvotų balionų išpuoštame klube netrūko geros nuotaikos, vaikiškų dainelių, spalvotų suknelių ir aikystę menančių didelių kaspinų. Konkurso dalyvės priminė, kokia graži, trapi ir kupina šviesiausių svajonių yra mergaičių vaikystė.

"Visos mergaitės svajoja tapti princesėmis. Parodydami, kaip vaikystėje atrodė konkurso finalistės, suteikėme daug šiltų emocijų žiūrovams", - sakė konkurso organizatorė Vaida Židonytė.

Organizatorė prisipažino šiek tiek bijojusi, kad konkurso finalas, surengtas klube, gali nustebinti žmones, tačiau sumanymas pasiteisino. "Jauki erdvė, merginų paprastumas ir žaismingumas visus sužavėjo", - džiaugėsi V. Židonytė.

Finaliniame "Mis Šiauliai 2011" konkurse dalyvavo 10 merginų, tačiau karūna atiteko tik vienai. Komisijos narius sužavėjo ir gražiausios šiaulietės titulą "Mis Šiauliai 2011" laimėjo J. Janonio gimnazijos gimnazistė Deimantė Petrauskaitė. Komisijos vienbalsiai išrinktai nugalėtojai atiteko daugybė rėmėjų dovanų bei teisė dalyvauti konkurso "Mis Lietuva 2011" finale.

Grožio konkurse pirmosios vicemis titulą laimėjo Eglė Lesčinskaitė, antrąja vicemis išrinkta Viktorija Vaidžiulytė. "Mis Talentas" tapo Gintarė Daniusevičiūtė. Ši nuostabaus balso gražuolė komisiją sužavėjo sugiedojusi "Ave Maria". Kitos merginos dainavo, šoko, skaitė eiles, rodė savo darytas fotografijas, bandė papirkti komisiją iš savo keptų sausainių sukurta įspūdinga puokšte.

Keturios konkurso "Mis Šiauliai 2011" laureatės laimėjo poilsinę kelionę į Rodo salą (Graikija).

Pasisekė ir kitoms finale dalyvavusioms merginoms. Visos finalininkės, kaip ir kasmet, kartu su konkurso organizatore V. Židonyte keliaus pailsėti į pasirinktą Lietuvos kurortą.

Palangos laukia gražuolių antplūdis

Grožio konkurse Deimantė dalyvauja nebe pirmą kartą. Pernai tame pačiame konkurse ji laimėjo pirmosios vicemis titulą.

"Esu labai laiminga ir dėkinga mamai, nes ji mane paskatino dar kartą dalyvauti šiame konkurse. Žinoma, dėkoju ir Vaidai už palaikymą, patarimus", – džiaugsmo ašarų neslėpė D. Petrauskaitė.

Konkurso "Mis Šiaulių kraštas 2011" nugalėtoja Deimantė jau prisijungė prie dar trylikos konkurso "Mis Lietuva 2011" finalo dalyvių.

Gražuolės dainavo, šoko, skaitė eiles, rodė savo darytas fotografijas, bandė papirkti komisiją kepiniais ir sąmoju. Artūro STAPONKAUS nuotr.

V. Židonytė sako, kad šiųmečio konkurso dalyvės buvo itin draugiškos. Sekmadienį susirinkusios vakarieniauti jos nusprendė, kad pasipuoš konkurso marškinėliais, pūstais sijonėliais ir nešinos plakatais palaikys Deimantę grožio konkurso finale Palangoje. "Žiūrovai galės įvertinti, kurios merginos gražesnės - šiaulietės ar gražuolės iš visos Lietuvos", - šmaikštavo V. Židonytė.

Manekenė ir grožio namų "Classy Beauty" savininkė V. Židonytė konkursą "Mis Šiaulių kraštas" atgaivino prieš penkerius metus. Organizatorė pati konkurse yra laimėjusi "Mis Foto" ir "Mis Publika" titulus.

Šiųmečio konkurso atrankoje dalyvavo per 300 merginų. Rengėjams teko įdėti nemažai triūso, kol buvo atrinktas finalininkių dešimtukas.

Atranka buvo paskelbta internete, merginų prašyta nurodyti ūgį, svorį, atsiųsti fotografijų. Organizatoriai buvo gavę ir kompiuterio programomis padailintų nuotraukų.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Kai vėjas išverčia medį ar nugriauna reklaminį stulpą, pamatome, koks jis galingas. Vėjas gali sukti turbinas, nešti laivus per bangas. Jis lengvai pakelia žmogų ir nuneša į kitą ežero krantą. Netikite? Susipažinkite su jėgos aitvarų mėgėjais.

ei kartą pavyko pakinkyti vėją, "kaitavimo" mesti jau nebeįmanoma.

Sniegu, vandeniu ir ledu

Ne vienam teko rankose laikyti paprastą aitvarą. Ne vienas ir pagalvojo - jeigu aitvaras būtų daug didesnis, ar jis mane pakeltų? Taip, jei tai yra jėgos aitvaras, vadinamasis "kaitas".

"Kaitavimas" - Lietuvoje jau prigijusi pramoga ir sporto šaka. Žmogų tempiantis aitvaras gali būti įvairaus dydžio, o sportininkas gali rinktis, kokiu paviršiumi nori skrieti: ledu, sniegu ar vandeniu.

Šiaulietis Bernardas Maksimavičius jėgos aitvarų sportu užsiiminėja jau šešerius metus. Visą gyvenimą jį traukė ekstremalumas ir judesys. "Bandžiau viską, išskyrus šaškes", - sako Bernardas, jėgas mėginęs graikų-romėnų imtynėse, išdarinėjęs triukus motociklu. Tačiau tikrą sielos džiaugsmą rado pakinkęs vėją.

"Motociklas greitai atsibodo. Prieš aštuonerius metus davė draugas išbandyti "kaitą". Užsidegiau ir nuo to laiko stengiuosi nepraleisti progos paskrajoti su vėju", - pasakoja sportininkas.

Bernardas prisimena, kad iš pradžių nesisekė. Prakaitas liejosi upeliais. Kai draugo aitvaras kartą skaudžiai tėškėsi į žemę, vaikinas suprato, kad teks įsigyti savo, nes jau neatsispirs šiam pomėgiui. Tad pardavė motociklą ir įsigijo dėvėtą aitvarą.

Pasak Bernardo, jėgos aitvaras gali būti naudingas ir sveikatai. Kartą slidinėdamas jis susilaužė raktikaulį. Net daktarai siūlė mesti visus ekstremalius užsiėmimus, tačiau "kaitavimas" padėjo greičiau išgyti. "Nugaros skausmus taip pat išsigydžiau aitvaru. Plaukimas vandeniu prilygsta meditacijai ir psichologo konsultacijai. Gydytojai teigia, kad jėgos aitvarai - sveikas sportas, tačiau viskam yra ribos. Juk retas olimpietis yra sveikas", - tikina ekstremalas.

Rekomendacija - mokytis

Sakoma, kad mokytis "kaituoti" geriausia žiemą ant sniego. Pavojingiausia - ant ledo su pačiūžomis, nes galima įvystyti didžiulį greitį. Jei vandens paviršiumi skriejama apie 40 kilometrų per valandą greičiu, tai ant ledo - apie 60. Vasarą smagiausia ant jėgos aitvaro lentos skrieti per bangas.

„Kaitas“ – didžiulis aitvaras.		Jei pradedi tikėti, kad esi stipriausiais, žiūrėk, papūs gūsis ir nuneš kaip viščiuką.

Profesionalai nepataria pradedantiesiems nerti stačia galva į šį sportą. Reikėtų daug ko išmokti: valdyti aitvarą, atsistoti ant lentos, jausti savo kūną ir viską suderinti. Yra ir "kaituotojų" etikos taisyklės, pavyzdžiui, vėjas gali supainioti dviejų sportininkų aitvarų virves - stropas, tada reikia susitarti, kuris kurį praleis.

Didžiausia pradedančiųjų smalsuolių klaida – manymas, kad viskas čia labai paprasta ir elementaru. Dažnai fiziškai stiprūs jaunuoliai nepagalvoja, kad vėjas stipresnis už bet kokius raumenis, nes jo jėga - didžiulė. Pabandykite užsikabinti už pravažiuojančio sunkvežimio ir jį sulaikyti. Skriejant per bangas, vanduo yra asfalto kietumo. Tad jėgos aitvarų mėgėjai, kaip ir alpinistai, mėgsta sakyti, kad stichijos nenugalėsi. Ji leidžia mėgautis arba skaudžiai pamoko.

Skirtingam vėjui ir sportininko svoriui yra pritaikyti skirtingo dydžio jėgos aitvarai. Pradedantiesiems būtinas šalmas bei kitos apsaugos priemonės, tinka riedutininkų, slidininkų, motociklininkų. "Kaituojant" šaltame vandenyje, praverstų ir specialus narų kostiumas.

Vėjas lyg mustangas - nesusitarsi, bet jei leidžiasi kinkomas - pirmyn!		Bernardas jėgos aitvarais susidomėjo daugiau nei prieš septynerius metus.

Gyvenimo būdas

Pasak Bernardo, Šiauliai jėgos aitvarų sportui - dėkinga vieta. Puikiai tinka Rėkyvos ežeras. Norintiems patirti gerokai aštresnių įspūdžių - visai netoli Baltijos jūra.

Tačiau Lietuvos "kaituotojai" vis dėlto dažnai vyksta paskraidyti bangomis į Latviją. Kaip ir daugumoje pramoginių sričių, Latvija lenkia mus visa galva.

Bernardo MAKSIMAVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Tie, kurie gali sau leisti, važiuoja ir į šiltesnius kraštus. Čia "kaituoti" geriau: ilgesnis vėjo sezonas, lygesnis vėjas. Bernardui teko pakinkyti vėją už Atlanto, Floridoje. Ekstremalas pastebėjo, kad mūsų jėgos aitvarų mėgėjai sportiškesni.

Vėją, beje, mielai pasikinko ir moterys. "Kartais manęs klausia, ar "kaitavimas" reikalauja daug fizinės jėgos. Taip, - nusišypso pašnekovas. - Iš pradžių kiekviena sportinė veikla to reikalauja. Paskui užsigrūdini, pripranti."

Pastaruoju metu Bernardas vis daugiau laiko skiria dar vienai savo aistrai - fotografijai. "Vienas kitam netrukdo, tik papildo", - teigia jaunuolis ir prisipažįsta, kad "kaitavimas" ir fotografija panašūs - užsimetei įrankius ant pečių ir eini kur nori.

Eva JAGMINAITĖ

Vienas didingiausių baroko paminklų šiaurės rytų Europoje prikeltas naujam gyvenimui. Prieš savaitę Tytuvėnuose iškilmingai lankytojams atidarytas restauruotas bernardinų vienuolynas, kuriame įsikūrė ir vienintelis Šiaulių vyskupijoje Sakralinis muziejus. Iškilmes paženklino ir kitas svarbus įvykis – Tytuvėnų vasaros festivalis. Į restauruoto vienuolyno atidarymo šv. Mišias, šventinius koncertus bei Šv. Antano atlaidus susirinko kone visas Lietuvos kultūrinio pasaulio elitas, kunigai ir vyskupai. Nei kultūros ministras Arūnas Gelūnas, nei Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė negailėjo gerų žodžių ne tik rekonstrukcijos iniciatoriams, bet ir darbininkams, kurie dirbo negailėdami dienų ir naktų.

Už daugiau nei 10 milijonų rekonstravus Tytuvėnų vienuolyną, eilės laukia ir Tytuvėnų bažnyčia. Reikėtų atnaujinti fasadą, vidų, kiemelio arkas.		Restauratoriai, nuvalydami storą dažų sluoksnį, kantriai po milimetrą atkūrė autentiškas vienuolyno sienų freskas.

Eksponatai iš visos apskrities

Per metus Tytuvėnų vienuolyną aplanko daugiau nei septyni tūkstančiai turistų, o bažnyčioje amžina meilę prisiekia sužadėtiniai ne tik iš Šiaulių, Kelmės ar kitų artimų apylinkių, bet ir klaipėdiečiai, kauniečiai, vilniečiai. Kunigas Rimantas Žaromskis neabejoja, kad rekonstravus vienuolyną padidės ne tik turistų susidomėjimas šiuo unikaliu architektūriniu paminklu, bet dėl savito grožio šią bažnyčią žmonės dažniau rinksis ir krikštynoms ar santuokos sakramentui.

Buvusios bibliotekos patalpose įkurdintame Sakraliniame muziejuje - eksponatai iš visos Šiaulių apskrities. Dalį jų muziejus pasiskolino, kitus surinko bažnyčios klebonas R. Žaromskis. Kunigas pats važinėjo po apskrities bažnyčias ir prašė vieninteliam Šiaulių vyskupijos Sakraliniam muziejui padovanoti liturginių reikmenų, paveikslų, kitų sakralinių daiktų. Už tokį didelį kruopščiai atliktą darbą gerų žodžių negailėjo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Restauruojant didžiulis dėmesys buvo skirtas vienuolyno sienoms – nuvalius dažų sluoksnį naujam gyvenimui buvo prikeltos freskos. Lankytojai akies krašteliu gali pažvelgti ir į pagal autentišką paveikslą atkurtas vienuolių celes.

Darbai nesustos

Vienuolyno restauracija kainavo daugiau nei dešimt milijonų litų. Daugiausia lėšų (9 mln.) gauta iš Europos Sąjungos, 1 mln. prisidėjo mūsų šalies Vyriausybė, dar 140 tūkst. skyrė Kelmės rajono savivaldybė.

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas (antras iš kairės) įsitikinęs, kad Tytuvėnų vienuolyno ansamblis - vienas svarbiausių Lietuvos kultūrinio paveldo objektų.		Bažnyčios kiemelio arkadose netilo klasikinės muzikos garsai.

Į atidarymą atvykęs kultūros ministras A. Gelūnas pažadėjo ir toliau ieškoti lėšų toliau rekonstruoti Tytuvėnų vienuolyną ir bažnyčią, nes nedelsiant reikia pakeisti vienuolyno stogą, atnaujinti bažnyčios išorę ir vidų, renovuoti vienuolyno kiemelio arkas. Ministras Tytuvėnus pavadino vienu didžiausių Lietuvos kultūros perlų. "Tai mūsų bilietas ir investicija į ateitį. Tikiuosi, kad kolegos Vyriausybėje mane išgirs. Čia būtina plėtoti ir kitą infrastruktūrą, sudaryti sąlygas turistams apsistoti, patogiai pasistatyti automobilius. Galiu pripažinti, kad šiam objektui iki šiol buvo skiriama per mažai dėmesio, tačiau reikia nepamiršti, kad vietos, kaip ši, yra ne tik mūsų dvasingumo simbolis, bet ir svarbus kultūrinio paveldo akcentas", - darbų pabaigtuvėmis džiaugėsi A. Gelūnas.

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ne tik džiaugėsi, kad atgaivintas dar vienas katalikų bendruomenei svarbus unikalaus paveldo objektas, bet ir priminė, kad bažnyčia už tokį paveldą turi jausti didžiulę atsakomybę ir nenustoti vykdyti švietėjiškos veiklos.

Iškilmingas restauruoto vienuolyno atidarymo šv. Mišias laikė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Drauge su juo palaimos susirinkusiesiems ir šviesios ateities vienuolynui meldė Lietuvos dvasininkai. Autorės nuotr.

Besituokiančių sužadėtinių patogumui ateityje ketinama įkurti civilinės santuokos patalpas, iš kurių jaunavedžiai galės žengti tiesiai prie altoriaus. Ketinama atkurti biblioteką. Beje, būtent vienuolyno kiemas šeštadieniais knibždėte knibžda besifotografuojančių jaunavedžių, nes autentiški arkiniai vienuolyno koridoriai ir sienos itin mėgiamos fotografų ir operatorių.

Istorinės statybos geradarių pastangomis

Atrodytų, jog pats Aukščiausiasis saugo vienuolyną, kuris iki šių dienų išliko beveik nepaliestas karų ir gaisrų.

Ketvirtąjį gyvavimo šimtmetį skaičiuojančio - 2014-aisiais 400 metų sukaktį švęsiančio - architektūrinio ansamblio ištakos Tryškiuose. Juose 1614-ųjų gegužės 1-ąją Andriejus Valavičius bernardinų vienuoliams surašė aktą dėl ketinimo Tytuvėnuose statyti vienuolyną. Šiuo tikslu iškart skyrė 700 auksinų. Vėliau kasmet A. Valavičius skyrė vis po didesnę sumą, iš viso 10 tūkst. auksinų. Fundatorius pageidavo, kad bažnyčios ir vienuolyno pastatai būtų puošnūs ir gražių proporcijų. Po jo mirties 1620 metais 1000 auksinų altoriui ir bažnyčios interjerui įrengti skyrė Kotryna Valavičienė. Ji 60 lietuviškų grašių kapų skyrė A. Valavičiaus epitafijos marmurinei lentai, o 1630-aisiais testamentu Tytuvėnų bažnyčiai užrašė dar 300 auksinų.

Net šešiolika metų užsitęsusioms bažnyčios ir vienuolyno statyboms pagalbos ranką ištiesė LDK iždininkas Jeronimas Valavičius, užrašęs vienuolynui didelius sklypus Tytuvėnuose. Jis skyrė dotacijas pinigais ir javais, teikė kitokią paramą.

1618 m. iškilmingai padėtas kertinis akmuo. Bažnyčios statybą savo lėšomis rėmė ir Gardino seniūnas P. Valavičius. Žemaičių bajorai bažnyčiai ir vienuolynui dovanojo lėšų, vertingų daiktų. E. Valavičius pirko paveikslus ir sumokėjo už didįjį varpą.

"Tiuningas" - liežuvis neapsiverčia šios meno pakraipos vadinti transporto priemonių puošyba, tobulinimu... Tai daugiau nei kaspinų rišimas ant veidrodėlių ar naujų ratlankių montavimas. Meistrai gali neatpažįstamai pakeisti automobilio formą, o ant kėbulo nupiešti ne tik kaukolę, bet ir Didįjį kanjoną. Entuziastai geba motociklo rėmą paversti riedančiais žmogaus griaučiais, o automobilį – važinėjančia sofa.

Šis motociklas, riedantis Amerikos keliais, pasaulyje garsėja savo išskirtiniu dizainu.		Motoroleris "Vespa GT" - tarsi medinis.

Miniatiūrinė dažykla

Posakis, kad vyrai – vaikai, tik šių žaislai didesni, gana teisingas. Jam pritartų praktiškai visi automobilių puošybos ir tobulinimo srityje dirbantys meistrai.

Šiaulietis Tadas Juodžiukynas jau penktus metus kone kasdien laiko ant kelių skardos gabalą ir margina jį aerografu. Tai mažytis dažymo aparatas, galintis išpurkšti 0,2 milimetro storio dažų liniją. Kol jais padengs visas motociklo detales, meistras gali užtrukti ir dvi savaites. Darbo kaina - nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų, priklausomai nuo piešinio ploto, sudėtingumo, dažų kokybės.

Laisvo laiko beveik neturintis menininkas piešia ne tik fantastinių filmų herojus ar kaukoles, bet viską, kas transporto priemonės savininką gali leisti pasijusti išskirtiniu.

T. Juodžiukynas teigia, kad dabar dagiausia užsakymų sulaukia iš baikerių, kurie nori liepsnomis papuošti savo plieninius žirgus, tačiau atsiranda ir tokių, kurie pasirengę "ištatuiruoti" visą automobilio kėbulą. Neseniai aerografijos meistras gavo užsakymą iš Airijos. Teks vykti į šią šalį išmarginti amerikietišką vilkiką.

Menininkas teigia, kad vairuotojai paprastai pageidauja visiškai nedidelių akcentų, kurie papuoštų variklio dangtį ar sparną. Akivaizdu, kad tiems, kurie gali sau tai leisti, kaina nėra svarbiausias dalykas. Daug svarbiau kokybė.

Ir pats T. Juodžiukynas mielai važinėjasi nestandartišku automobiliu - savo "Chrysler" jis papuošė fantastinių filmų herojais. Tai ir savotiška reklama, nes kaip kitaip pažinsi gerą meistrą. Tad po baikerių sąskrydžių visada padaugėja klientų.

Užtenka tik aptakų, kad pasikeistų automobilio stilius.		Tadas Juodžiukynas savo automobilį išpiešė fantastinių filmų herojais.

Fantazijai ribų nėra ir Lietuvoje...

"Palauk, tuoj atvažiuos medinė "Vespa", tuomet pamatysi, ką galima padaryti aerografu", - sako T. Juodžiukynas. Tuo pat metu privažiuoja legendinis itališkas motoroleris, kurį rusai sovietmečiu bandė nukopijuoti.

Šiauliečio verslininko Andrejaus Solovjovo nuomone, tai išskirtinė transporto priemonė: "Kokia senutė bebūtų, ji vis tiek veikia. Rusų nukopijuota "kiaulė" gedo be perstojo. "Vespa" nepakitusiu korpusu gaminama iki šiol."

Motoroleris "Vespa GT" iš tiesų atrodo tarsi pagamintas iš medžio ir nulakuotas. Kruopščiai išpieštos rievės, rąstų sujungimai. A. Solovjovui išskirtinai nudažyti motoroleriai tarnauja kaip puiki reklama, be to, ir pačiam malonu riedėti išskirtine transporto priemone. Verslininkas svajoja kitą "Vespą" nudažyti taip, tarsi ji būtų suklijuota iš skardos gabalėlių ir sukniedyta: "Atrodytų kaip prieškarinis lėktuvas. Užsidėčiau piloto šalmą, odinę striukę. Su tokiu bet kokiame baikerių parade nebūtų gėda."

...ir užsienyje

Pasaulis verčiasi per galvą dėl automobilių perdirbimo, tobulinimo ir gražinimo. Mechanikai iš Anglijos Edd China ir David Davenport sukūrė važiuojančią sofą. "Casual lofa" - taip mechanikai pavadino savo kūrinį. Šis riedantis baldas įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip greičiausias baldas pasaulyje, gebantis įsibėgėti iki 140 kilometrų per valandą. Baldas sumontuotas ant angliškojo "Mini Couper" bazės. Viduje - 1300 kubinių centimetrų darbinio tūrio variklis. Karšto šokolado aparate įmontuota greičių dėžė. "Coca Cola" skardinė - tai pavarų perjungimo svirtis, o vairas - vidutinio dydžio picos padėklas. Prietaisų skydelis su spidometru įmontuoti į kavos staliuką ir vazoną su tikra gėle.

Tai vienintelis baldas, kuriuo teisėtai leidžiama važinėtis Londono ir apskritai Anglijos gatvėmis.

"Casual lofa" - greičiausia pasaulyje sofa ant "Mini Couper" ratų. Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

"Tiuningo" įmones gelbėja užsieniečiai

Nors vieni apsiriboja tik tapyba ant automobilio, kiti nori ko nors dar išskirtinesnio. Šiaulietis Petras Bložė sako, kad jo veikla gerokai skiriasi nuo T. Juodžiukyno meno. Dažniausiai automobiliams primontuojami "paderinti" aptakai ("spoileriai") ir slenksčiai. Tada bet kokia serijinės gamybos mašina atrodo įspūdingiau.

Tiesa, užsakymų gerokai sumažėjo. Per savaitę – vos vienas kitas. Anksčiau Šiauliuose veikė kelios panašios įmonės, tačiau dabar jų beveik neliko arba dirba minimaliu pajėgumu. Verslą gelbėja emigrantai, kurie atvyksta čia atsinaujinti savo automobilių. Dažnai klientų padaugėja po filmų, tokių kaip "Greiti ir įsiutę", premjerų.

Entuziastai pakeičia visą automobilio sandarą – pailgina priekį, kad atrodytų agresyviau, išplečia sparnus, kad tilptų milžiniški ratai. Net paprastas duris galima pakeisti taip, kad jos atsidarytų į viršų. Dažnas ir saloną pakeičia neatpažįstamai.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Miestas puoselėja dvi gražias tradicijas, skirtas Vaikų gynimo dienai paminėti. Pirmoji - mažiausieji renkasi P. Višinskio aikštėje į šventę "Aš - mažasis šiaulietis". Kita - Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos smuikininkės vyksta į sostinę koncertuoti. Pernai jos koncertavo Prezidentūroje, šiemet - Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Geltona - vaikystės spalva

Pėsčiųjų bulvaro arkos šalia paminklo P. Višinskiui vėl nušvito ryškiai geltonais balionais. Gatvėje zujo daugybė vežimėlių, laimingų mamų, besišypsančių smalsuolių. Mažylių šventė "Aš - mažasis šiaulietis" šiemet vyko jau septintą kartą.

Nusidriekė ilga vežimėlių eilė. Kiekvienas mažasis šiaulietis, gimęs nuo pernai iki šių metų gegužės 1 dienos, turėjo galimybę gauti dovanų iš miesto mero Justino Sartausko. Kiekvienam atvykusiam mažyliui buvo įteiktas mero pasirašytas pažymėjimas su vaiko nuotrauka, puodelis, balionai, saldainiai. Neatvykusiems dovanos bus pristatytos kitais būdais.

Miesto centre susirinko šimtai mažųjų šiauliečių, gimusių nuo 2010 metų gegužės 1 dienos.		Prie šventės prisidėjo V tarptautinio šokio festivalio-konkurso "Aušrinė žvaigždė" dalyviai. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiaulių miesto savivaldybė, vadovaudamasi Civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis, pakvietė susirinkti į pėsčiųjų bulvarą apie 1090 šeimų. Dalyvauti šventėje buvo užregistruoti 608 mažyliai, todėl prie arkos nusidriekė nemažos vežimėlių eilės.

Amfiteatre renginio dalyviams šoko vaikų šokių kolektyvai, suvažiavę į V tarptautinį šokio festivalį-konkursą "Aušrinė žvaigždė".

Šventės sumanytoja ir organizatorė Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Videta Samienė sako, kad mamos jau būna girdėjusios apie šią šventę ir nekantriai jos laukia.

Šiauliai - smuikininkų sostinė

Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos smuikininkės, vadovaujamos mokytojos Nijolės Prascevičienės, vyko į Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčią, kurioje dalyvavo labdaringame koncerte "Vaikai už vaikus". Šventės moto: "Auka neišgelbės viso pasaulio mažųjų, bet kiekvienas vaikas mamai - visas pasaulis."

Šiaulių jaunosioms smuikininkėms Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje dirigavo maestro Donatas Katkus, pritarė Šv. Kristoforo orkestras. Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.		Karštis neslopino šventinės nuotaikos. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Bažnyčia pasižymi išskirtine akustika. Šventovė jau tapo tradicine kamerinių koncertų vieta.

Koncerto lankytojų paaukoti pinigai buvo skirti Prienuose gyvenančiai Urtei Švenčionytei gydyti. Mergaitei nustatyta smegenų kirmino hipoplazija. Lietuvoje ši liga negydoma. Pagalba gali būti suteikta tik Genadijaus Ševčenkos vadovaujamoje kamieninių ląstelių klinikoje Maskvoje, o visas gydymas kainuoja 34 tūkst. litų.

Liga baisi, tačiau mergaitė turi svajonę - nori išmokti groti smuiku. Simboliška, kad šioje labdaros akcijoje griežė vien styginiai instrumentai. Pasirodžius mažajai sostinės smuikininkei, toliau į sceną lipo tik Šiaulių solistės. Pabaigoje kone dvi dešimtys jaunųjų mūsų miesto smuikininkių atliko keletą bendrų kūrinių. Po koncerto smuikininkėms ir pritariančiam Šv. Kristoforo orkestrui dirigavęs maestro Donatas Katkus ištarė: "Šiauliai - smuikininkų sostinė, nes čia vaikai pamilsta šį instrumentą."

Modestas NAVICKAS

Drabužių dizainerė šiaulietė Diana Nevedomskytė žinoma ne tik Lietuvoje - jos kolekcijos demonstruotos tarptautinėse parodose bei mados savaitėse. Praėjusią savaitę aukštosios mados podiumo spindesiu dizainerė pradžiugino Vilniaus gyventojus ir svečius.

Mada senamiesčio požemiuose

Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje prasidėjęs renginys vėliau nusileido į požemius, kur pristatyta proginių - D. Nevedomskytės vakarinių šilkinių suknelių - kolekcija "Je t‘aime". Šie dizainerės darbai jau buvo rodyti Rygos mados savaitės renginiuose.

Rankų darbo "haute couture" stiliaus šilko suknelės plaikstėsi, spindėjo ir žavėjo moteriškumu. Naujausioje dizainerės kolekcijoje - laisvai krentantis, pačios dizainerės dažytas natūralus šilkas bei organza ir odinės detalės. Senove dvelkiantys XV a. požemiai bei aktoriaus Romualdo Rakausko skaitomi meilės sonetai sukūrė subtilią romantišką atmosferą, persmelktą paslaptimi, subrandinta elegancija ir vidine ramybe. Būtent tokioms - stiprioms, bet kartu ir emocingoms- moterims dizainerė siūlė "prisijaukinti" šilką. Aplinka, apraizgyta natūralia mistika, savotiškai jaudino.

Modeliai vienas po kito pateikdavo naujų žavesio pliūpsnių, jie tiesiog plazdeno, atrodė lyg realūs ir kartu kupini galingos energijos. Be to, pati aplinka suteikė kažką ypatingo.

Kolekcijos pristatymas vyko ne ant podiumo. Modeliai sukiojosi tiesiog šalia žmonių, o sukneles žiūrovai galėjo pasiekti ištiesę ranką – taip tarsi buvo sukurtas įspūdis, kad tik tiek juos skiria nuo svajonės išsipildymo.

Savo kūriniais dizainerė norėjo parodyti, jog koks bebūtų mados diktatas, ji leidžia asmenybei rinktis ir nuspręsti, kurį siūlymą priimti, kas artimiau bei kas mieliau. Būtent šiai pasirinkimo galimybei ji ir teikia pirmenybę. Juk stiliaus pajautimą sudaro gebėjimas judėti visose trijose laiko erdvėse – dabartyje su šviežiomis detalėmis, klasika tapusioje praeityje ir paslapties dvelksmu alsuojančioje ateityje. Harmoningai viską suderinus, kiekvienas sau susikursime nepakartojamą skoningą stilių.

Oksana LAURUTYTĖ

"Oi, toli mums iki CSI kriminalistų. Mano svajonė ateityje turėti specialistą, kuris galėtų informacinių technologijų tyrimus atlikti - juk nusikaltimai persikelia į virtualią erdvę. Laukiame geresnių laikų ir tikimės", - sako Stasys Gelžinis, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro vadovas. Kokios yra Šiaulių kriminalistų galimybės, renkant įkalčius nusikaltimo vietoje ir juos tiriant?

Įkalčiai - tyrėjams

S. Gelžinis vedasi į kabinetą ir pasakoja, ką dirba ir kiek veiklos turi 28 biuro specialistai, aptarnaujantys apskritį. Kiekviename policijos komisariate yra po specialistą, kuris vyksta į įvykio vietą, fotografuoja įkalčius ir paima įvairius pavyzdžius. Šiaulių AVPK yra 20 pareigūnų, dirbančių ne tik įvykio vietose, bet ir laboratorijose.

Dokumentų, ginklų ir trasologinių tyrimų poskyrio specialistams darbo tikrai netrūksta. Pareigūnams tenka tirti įsilaužimo įrankius, laužtuvus, raktus, "prakrūtus", radus jų dalis nustatyti visumą, tirti pjovimo, kirtimo pėdsakus. "Įvyko kabelio vagystė, štai ir aiškinasi pareigūnai, ar rastu kirviu jis buvo nukirstas, ar - ne. Jei buvo išpjautas miškas, pareigūnai nupjauna kelmo viršų ir aiškinasi, ar rasti rąstai tikrai pavogti iš nurodytos vietos", - sako biuro vadas.

S. Gelžinio teigimu, specialistai nustato, ar rastus pėdsakus paliko būtent konkretūs batai, automobilio ratai. Įvykio vieta apžiūros metu fotografuojama, imami rankų, kojų palikti atspaudai. Tiriama ne tik tai, kas įprastai rodoma televizijos serialuose, bet ir žmogaus lūpos, dantys, ausys, padai. Juk jie visi - individualūs. Pėdsakai ir kiti daiktiniai įrodymai fiksuojami tam skirtomis kriminalistinėmis priemonėmis, tačiau kartais tenka ir gabalą grindų, staktos ar kilimo su įkalčiais išpjauti. "Žinoma, atsižvelgdami į aplinkybes jų negadiname - darome išliejas ar fiksuojame kitais būdais", - sako pašnekovas.

Įkalčiai perduodami bylą tiriantiems pareigūnams, kurie pagal bylos aplinkybes ir nusprendžia, kokius tyrimus paskirti. Pasak S. Gelžinio, yra pėdsakų, kurie gali būti tiriami metų metus, bet būna maisto produktai, kurie genda, todėl su jais dirbama nedelsiant. Jei nusikaltimo vietoje buvo rasta obuolio nuograuža, pareigūnai ją nufotografavo, padarė išliejas, kad būtų matyti įtariamojo dantų atspaudai. Vėliau juos galima palyginti su įtariamojo dantimis.

DNR nustato kolegos sostinėje

"Ne viską galime padaryti Šiauliuose. Jei reikia DNR tyrimo, pavyzdžius tyrėjai siunčia į Lietuvos policijos Kriminalinių tyrimų centrą. Nuorūkos, krauju sutepti daiktai, kramtomoji guma, plaukai, sperma - visa tai supakuojama ir siunčiama ištirti", - sako pašnekovas.

O kaip paimamas įtariamojo DNR tyrimui reikalingas mėginys? Specialistas, mūvėdamas pirštinėmis ir užsidėjęs kaukę, įtariamajam iš burnos specialia sterilia šluotele paima seilių.

Šiauliuose neatliekami sudėtingi tyrimai, kuriems reikalinga brangi aparatūra (sprogmenų, šūvio, gaisro pėdsakai). Neatliekamas ir mikrodalelių tyrimas. Jo pavyzdžiai paimami lipnia plėvele, ją užklojant ant tiriamo paviršiaus, pavyzdžiui, automobilio sėdynės, kur sėdėjo įtariamasis. Sulaikius įtariamąjį, jo kelnės ir plėvelė su įkalčiais siunčiamos į Lietuvos teismo ekspertizės centrą.

S. Gelžinis parodo stiklainį, kuriame - baltos flanelės atraiža. Ji reikalinga kvapo tyrimui atlikti. "Vienodai kvepiančių žmonių nėra", - sako pašnekovas ir pasakoja, kad tyrimui naudojama flanelė tiesiama ant paviršiaus, ant kurio sėdėjo įtariamasis. Paimamas ir įtariamojo kvapo pavyzdys.

Abu pavyzdžiai siunčiami į Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro Kinologijos ir odorologijos valdybą. Ar kvapo pavyzdžiai yra to paties žmogaus, padeda nustatyti kinologų šunys-biodetektoriai. "Vis dėlto teigiama išvada nebūtų lemiamas veiksnys teisme skiriant bausmę. Tai būna paskata tyrėjui ieškoti kitų įrodymų", - sako biuro vadovas.

"Pirštų atspaudų savininkas - per kelias minutes"

Daktiloskopinių tyrimų skyriaus kriminalistai jau metus naudojasi specialia automatizuota daktiloskopine sistema, kuri labai palengvina darbą. Pakanka į programą įvesti nuskenuotus pirštų ir delnų atspaudus ir programa per kelias minutes praneša, kam priklauso šie atspaudai. Žinoma, jie jau turi būti įvesti į sistemą.

Gintautas Zapareckas, Daktiloskopinių tyrimų skyriaus vyresnysis specialistas, sako, kad sistemoje yra visos šalies duomenų bazės ir net Šengeno šalių duomenys. Įdomu tai, kad sistema pateikia ne tik asmens vardą, pavardę, bet ir fotografiją. Ne paslaptis, kad yra asmenų, kurie, imant pirštų atspaudus, prisistatė svetima pavarde. Pasitaiko, kad pavardės būna dvi, o pirštų atspaudai - vieni. Dažnai daktiloskopinė sistema padeda nustatyti rastų neatpažintų asmenų tapatybę.

Šiemet daugiau darbo atsirado ir balistinių tyrimų specialistams. Dėl naujų įstatymų padaugėjo žmonių, norėjusių įsigyti ginklą ar legalizuoti turimą dujinį ginklą. Nusipirkus ginklą savigynai, kas penkerius metus savininkui jį tenka atnešti kriminalistams išbandyti - "atšaudyti". Pareigūnai privalo turėti šautuvo šaudmenų pavyzdžius, kad įvykus nusikaltimui galėtų nustatyti ginklą.

Tiriant nusikaltimus, neretai praverčia sudarytas fotorobotas. Anot specialistės Sandros Šumbarauskienės, jį sudaryti nėra paprasta, nes liudininkai dažniausiai įsidėmi tik įtariamojo akis ar plaukus. Sudarytą fotorobotą kartais tenka ir ištrinti, pradėti jį kurti iš naujo. "Programa netobula, daug nepaimprovizuosi. Pernai teko sudaryt apie 15 fotorobotų, šiemet - vos porą", - sako specialistė.

"Ar apskritis dar neprasigėrė?"

Kriminalistinių tyrimų biuro Cheminių ir maisto produktų skyriuje kvapas - savotiškas. Ant grindų priversta maišų, kuriuose - 164 naminės degtinės "bambaliai". "Čia dar nieko. Kai visos trys pradedame naminę pilstyti, va tada kvapas būna", - juokiasi trys laboratorijoje dirbančios specialistės. Moterys sako, kad seniau, kai laboratorija nebuvo suremontuota ir joje nebuvo sumontuota gera ventiliacijos sistema, tiriamos naminės degtinės ar alaus kvapas sklido po visą pastato korpusą. Į netoliese esantį Kelių policijos biurą užsukę vairuotojai įtariai dairydavosi, kuris iš jų atėjo "padaręs burnelę".

Skyriaus viršininkė Irina Retivova sako, kad darbo kasmet vis daugiau. Kolegos iš Panevėžio šiauliečių klausia, ar Šiaulių apskritis dar neprasigėrė. Pagal tai, kokį naminės degtinės kiekį tenka ištirti, galima susidaryti vaizdą, kokia milžiniška yra alkoholio paklausa. Pernai laboratorijoje teko ištirti net 2667 objektus, o šiemet per tris mėnesius - jau 559.

Praėjusią savaitę laboratorijos specialistės turėjo nustatyti, ar trys atgabenti aparatai naminei degtinei gaminti yra tam skirti ir ar jais buvo gaminta degtinė. "Jie juk atgabenti iš miškų, aprūkę, purvini. Stengėmės kuo greičiau ištirti, kad juos išgabentų iš laboratorijos. Čia nuolat kaip sandėlyje", - kalba specialistės.

Stasys Gelžinis, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro vadovas, sako, kad kvapo mėginys paimamas paprašius įtariamojo flanelę priglausti prie kūno po marškiniais ir pusvalandį palaikyti.

Pernai pareigūnai išbandė 201 ginklą, o šiemet per tris mėnesius - net 102. Kolekcionavimas - pareigūnams nesvetimas.

Specialistės turi nustatyti pagrindinius alkoholinių skysčių fizikinius ir cheminius rodiklius, o išvadas pateikti ikiteisminio tyrimo pareigūnams.

Oksana LAURUTYTĖ

Pirmadienį Šiauliuose prasidėjęs Šiaulių universiteto rengiamas VIII tarptautinis meno festivalis "Studentiškas pavasaris" miestui suteikė jaunatviško džiaugsmo, kūrybos ir talento pliūpsnį. Net keturis renginius - solistų konkursą, teatrų festivalį, projektą "Baltų vienybė po saule" ir koncertą "Nuo džiazo iki roko" - apglėbęs festivalis sukvietė talentingiausius jaunuolius iš įvairių pasaulio šalių.

Spalvinga eisena paskelbė projekto "Baltų vienybė po saule" koncerto pradžią.

Solistų konkurse nugalėjo būsimoji medikė

Pirmadienį Šiaulių dailės galerijoje įvyko solistų konkursas, kuriame varžėsi dvylika dainininkų iš Kauno Vytauto Didžiojo, Lietuvos sveikatos mokslų, Liepojos (Latvija) ir Šiaulių universitetų.

Solistų konkurso sumanytojas Juozas Lygutas teigė norėjęs, kad konkurse savo dainavimo gebėjimus pademonstruotų nebūtinai muzikos specialybių studentai. Siekta, kad pasirodytų įvairių specialybių jaunuoliai, kurie turi puikų balsą, bet dainavimas jiems - pomėgis.

"Norėjome nevirti savo sultyse. Norėjome ir kad tie, kurie mokys vaikus muzikos, turėtų scenos patirties. Labai smagu, kad kolegos sutiko dalyvauti", - sakė jis.

Ekspertų komisijai vadovavęs profesorius Vladimiras Prudnikovas gyrė konkurso rengėjus už sudarytą galimybę pasirodyti jauniems solistams. Be maestro, komisijoje buvo auksinio balso konkurso "Triumfo arka" 2009 metų dalyvė Diana Tiškovaitė ir Šiaulių dramos teatro aktorė Inga Norkutė.

Absoliučia konkurso nugalėtoja pripažinta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto antrakursė Toma Grigalaitytė. Mergina - šiaulietė, yra baigusi J. Janonio gimnaziją.

Į konkursą ją pakvietęs buvęs vokalo dėstytojas J. Lygutas apgailestavo, kad mergina ne pasirinko dainininkės kelio, o nusprendė studijuoti mediciną. "Jūs galite dainuoti", - nugalėtoją skatino ir komisijos pirmininkas V. Prudnikovas.

Antrojo laipsnio diplomai įteikti Šiaulių universiteto Muzikos pedagogikos pirmakursiui Karoliui Akulavičiui ir Vilniaus pedagoginio universiteto antrakursiui Mantui Sirtautui.

Trečiojo laipsnio diplomais apdovanotos Vilniaus pedagoginio universiteto pirmakursė Eglė Šlimaitė ir antrakursė iš Liepojos universiteto Agnese Čiče.

Pasibaigus konkursui, maestro V. Prudnikovas pradžiugino klausytojus užtraukdamas lietuvių liaudies dainą "Kalnai ant kalno". Šiltai priimtas ir Dianos Tiškovaitės bei Augustino Šimkaus duetas.

Teatrų festivalyje "Po saule" - žinomi šalies aktoriai

Tris dienas teatro mėgėjai galėjo mėgautis jaunųjų aktorių vaidinamais spektakliais Šiaulių universiteto mokomajame teatre. Ketvirtadienį šeštasis tarptautinis studentų teatrų festivalis "Po saule" buvo uždarytas.

Teatrų festivalio "Po saule" svečiai - aktorė Eglė Gabrėnaitė ir Ramūnas Cicėnas.		Tris dienas vykusio festivalio "Po saule" žiūrovai išvydo 12 Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų teatro studijų krypties studentų sukurtų spektaklių.

Festivalyje, be Šiaulių universiteto menų fakulteto estrados meno studentų, sulaukta jaunųjų kolegų iš Vilniaus kolegijos, Klaipėdos universiteto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei studentiškų teatrų iš Latvijos, Olandijos ir Portugalijos - iš viso apie šimtą dalyvių. Pernai jubiliejiniame penktajame festivalyje pirmą kartą sulaukęs svečių iš užsienio festivalis tęsia tarptautinio renginio tradicijas.

Festivalio metu scenoje rodyti performansai, šokis, spektakliai pagal lietuvių literatūros klasikų bei F. Dostojevskio kūrinius. Per tris dienas žiūrovai išvydo 12 spektaklių.

"Tai ypatingas teatro studijų krypties festivalis, vienintelis toks Lietuvoje. Smagu, kad sulaukėme garbių svečių: Jono Vaitkaus, Eglės Gabrėnaitės, Ramūno Cicėno, Reginos Šaltenytės, Dariaus Meškausko, Maros Kimelės", — sakė festivalio sumanytoja, ŠU menų fakulteto Estrados meno katedros vedėja Marija Žibūdienė.

Pasirodymus stebėję Klaipėdos teatrologijos specialybės studentai išrinko geriausius spektaklių aktorius. Apdovanojimas "Jaunoji teatro viltis" įteiktas dviem kiekvieno spektaklio artistams. Apdovanoti šie ŠU Menų fakulteto estrados meno specialybės studentai: Ernesta Šmitaitė, Simonas Kilius, Arnas Butkus, Valda Pavinkšnytė, Rasa Šiaučiūnaitė ir Vaidas Praspaliauskas.

Solistų konkurso komisija - Vladimiras Prudnikovas, Diana Tiškovaitė ir Inga Norkutė - buvo dosni. Artūro STAPONKAUS nuotr.		Solistų konkurso nugalėtoja - būsimoji medikė Toma Grigalaitytė.

Spalvinga eisena kvietė į baltų koncertą

Vakar, gegužės 12 dieną, vyko projekto "Baltų vienybė po Saule" lietuvių ir latvių tautinių šokių ir muzikos koncertas "Baltų diena". 220 koncerto dalyvių - aštuoni kolektyvai - prie šalia "Senojo dvaro" pastatytos lauko scenos atžygiavo iškilminga eisena pėsčiųjų bulvaru nuo "Šiaulių" viešbučio.

Šia proga Šiaulių kultūros centre buvo atidaryta Lietuvos ir Latvijos studentų darbų paroda, kurią nemokamai galima aplankyt iki gegužės 18 d.

Šiandien, penktadienį, vyks baigiamasis festivalio koncertas "Nuo džiazo iki roko". Koncerte dalyvaus Šiaulių, Klaipėdos, Rygos aukštųjų mokyklų studentų kolektyvai. Koncerto viešnia – grupė "Thundertale".

Festivalio organizatoriai: Šiaulių universiteto Menų fakulteto Teatro bei Muzikos pedagogikos katedra, Studentų reikalų tarnyba, ES projektas "UBUS".

Arūnas UOGINTAS

Praeitą penktadienį, balandžio 29 dieną, Vilniaus Šiuolaikinio meno centre vyko projekto "Už baltos užuolaidos" uždarymas. Ši ekspozicija - tai paskutinė repeticija prieš Lietuvos ekspozicijos pristatymą Venecijos bienalėje.

Reda ir Arūnas Uogintai. Performansas "Archeologai". 2003 m. Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.

Šiame garsiame pasaulio meno forume dalyvaus 173 Lietuvos menininkai. Jų ekspozicijas mūsų šalies paviljone jungs Dariaus Mikšio projektas. Tarp Bienalės dalyvių yra ir septyni Šiaulių menininkai: Eduardas Juchnevičius, Ričardas Dailidė, Aleksandras Ostašenkovas, Regina Šulskytė, Bronius Rudys, Reda ir Arūnas Uogintai.

Venecijos bienalė pirmąkart buvo surengta 1895-aisiais. Pirmaisiais metais joje buvo akcentuojamas dekoratyvinis taikomasis menas. Tarptautiniu šis renginys tapo tik XX a. pradžioje - nuo 1907-ųjų jame savo paviljonus jau turėjo kelios Europos šalys. Ilgainiui susiklostė tradicija renginį organizuoti kas antrus metus (neporiniais metais). Pamažu Bienalė "praturtėjo" įvairiais renginiais, kurie įgavo tarptautinį pripažinimą, į jos programą įtrauktas ir Venecijos kino festivalis, ir Venecijos architektūros bienalė.

Nors pasaulyje yra daug įvairių vizualaus meno renginių, ši Bienalė vadinama viena garsiausių ir populiariausių. Šiam Venecijos projektui nesvetima ir apdovanojimų karštinė - geriausiam menininkui įteikiamas "Auksinis liūtas", o geriausiam naujokui - "Sidabrinis liūtas".

Lietuvos atstovai Bienalėje pirmą kartą dalyvavo 1999 metais. Tada joje savo darbus eksponavo menininkai Mindaugas Navakas bei Eglė Rakauskaitė. 48-oje Bienalėje savo spektaklį "Roberto Zucco" pristatė ir režisierius Oskaras Koršunovas. 2001-ųjų metų Venecijos meno projekte dalyvavo media menininkas Deimantas Narkevičius. Festivalis tais metais taip pat prodiusavo Eimunto Nekrošiaus "Otelą" pagal Williamo Shakespeare'o tragediją. Būtent jame įvyko pasaulinė šio spektaklio premjera. 2003 metais, 50-ojoje Bienalėje buvo demonstruojama Svajonės ir Pauliaus Stanikų ekspozicija.

Nors 51-ojoje Venecijos bienalėje pristatyti Jono Meko video darbai Europos spaudoje buvo aprašomi gan plačiai, tačiau tik Nomedai ir Gediminui Urbonams 2007 metais pavyko Lietuvai pelnyti šio garsaus meno forumo garbės apdovanojimą.

Pristatydami 54-osios Bienalės Lietuvos paviljono koncepciją, organizatoriai teigė, kad menininkas bandė įsivaizduoti, kaip atrodytų pirmoji tautinė 1907-ųjų metų lietuvių dailės paroda, jei ji būtų surengta šiandien? 1907-aisiais lietuvių dailininkai kūrė skirtinguose geografiniuose kontekstuose, tačiau juos jungė siekis formuoti naujos nacionalinės kultūros pagrindus. Ar šiandien panašus tikslas galėtų sutelkti menininkus, gyvenančius toje pačioje geografinėje plotmėje, tačiau priklausančius skirtingiems kultūriniams kontekstams?

Nacionalinį kultūros programavimą šiandien atlieka Lietuvos valstybė. Kultūros ministerija kasmet skiria premijas bei stipendijas tolimesnei lietuvių menininkų kūrybai. Tokiu būdu valstybė veikia kaip kuratorė, atrenkanti menininkus simbolinei nacionalinei parodai, neturinčiai sienų ir trunkančiai dešimtmečius. Dariaus Mikšio projekte keliamas klausimas, ar įmanoma tokią parodą pamatyti? Kaip tokioje parodoje apsilankyti?

"Už baltos užuolaidos" - tai bandymas parodyti simbolinę šiuolaikinės valstybės kuruojamą parodą, ją paverčiant tikra ekspozicija, nacionaliniu archyvu. Tai kolekcija, kurią sudaro menininkų, 1992-2010 m. gavusių Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos valstybinę stipendiją, vaizduojamojo meno kūriniai.

Regina Šulskytė. "Seserys". 2007 m.

Diskusijos dėl šio projekto, vis netyla. Tačiau tai jau nieko nestebina, nes Lietuvoje turbūt nebūna nei vieno meninio renginio, kuris būtų giriamas. Prisimenu, kad kai 52-ojoje Venecijos bienalėje Nomeda ir Gediminas Urbonai pelnė apdovanojimą, o po to tapo Nacionalinės premijos laureatais, tai ta proga žurnalistė Asta Andrikonytė "Lietuvos ryto" pirmuosiuose puslapiuose nedviprasmiškai linkėjo ("Užkrečianti baimė atsilikti nuo mados", 2008.II.13): "Matyt, neturėtų ilgai padangėmis skrajoti ir šiuolaikinio meno mėgėjai, kad šį kartą taip aukštai įvertintas N. ir G. Urbonų novatoriškumas. Juk dar visai neaišku, ar šių menininkų idėjos išlaikys laiko išbandymus." Taigi, kai toks sarkazmas lydi laureatus, tai visiškai nenuostabu, kad ir šių metų projektas taip kritikuojamas. Pavyzdžiui, "delfi. tv" ("Lietuvos paviljonas Venecijos meno bienalėje - su abejonės prieskoniu", autoriai: Austė Serapinaitė, Robertas Narmontas) portalas cituoja Vilniaus fotografą Gintautą Trimaką, atsisakiusį dalyvauti projekte, nes čia jo darbams skirta per mažai vietos. Autorius teigia, kad iš jo 150 fotografijų ciklo, sukurto per 2006-2008-uosius, į Veneciją keliautų vos viena kita meninė nuotrauka. Tokia reprezentacija jį pristatytų tik kaip statistinį vienetą iš "stipendijantų" sąrašo, o ne kaip originalų kūrėją. Fotografas teigia, kad iš tų 173 menininkų " kai kurie mažai žinomi net Lietuvoje, tad kam jie bus įdomūs Venecijoje..." Ten pat Trimakui antrina scenografas Adomas Jacovskis, kuris "aplamai yra nusiteikęs prieš parodas, kuriose kuratorius yra pagrindinis, kaip čia pavadinti, menininkas, artistas, o dailininkai - tik kaip priedas..." Kažkaip nesinori sutikti su scenografu, puikiai žinančiu, kas teatre yra režisierius ir kad šiuolaikinių bienalių, trienalių - didelių meno projektų - tiesiog nebūna be vadovų ar kuratorių. Jei prisiminsime šio projekto kūrėjui Dariui Mikšiui jo pavydžių kolegų mestus kaltinimus, kad jis "save pristatys kitų rankomis", tai galėčiau pasakyti, kad jo projektas kaip tik tęsia 54-osios Venecijos bienalės parodos kuratorės, Šveicarijos meno kritikės Bice Curiger pasiūlytą temą "ILLUMInations", kuri aktualizuoja šiuolaikinio meno socialumą bei jo vaidmenį formuojant šiuolaikines tapatybes. Taip pat šio pavadinimo antra dalis kelia ir tautiškumo identiteto įžvalgas. Taigi, Mikšio parodos koncepcija visa tai atitinka. Ši kuratorė yra pasisakiusi, kad 54-oji bienalė jai "suteiks galimybę pažvelgti į ypač komunikabilų šiandienos meno aspektą, kuris įtraukia ir įpareigoja žiūrovą, brėždamas šiuolaikinio individo atvaizdą plačiame kolektyviniame ir socialiniame kontekste."

Kalbėti apie tai, kiek šiais metais Lietuvos paviljonas bus lankomas būtų juokinga, nes Venecijos bienalėje negalioja, taip vadinamos, lietuviškos pop kultūros dėsniai. Paprastai tuos kelis mėnesius, kol vyksta paroda, visos ekspozicijos yra lankomos žiūrovų, meno kritikų, kurie dažnai atranda sau "nežinomų" autorių. Dažnai tik jų ir ieško...

O ir ta "nežinomų dailininkų" sąvoka iš sostinėje gyvenančių "iškilių" kūrėjų lūpų jau ne retai įkyriai lydi Respublikos premijų, stipendijų laureatus ar į Vilniaus parodas dalyvauti atvykstančius dailininkus, fotografus ar šiaip kūrėjus iš kitų Lietuvos miestų...

Eduardas Juchnevičius. Linoraižinys. "Saulės riteris". 1991 m.

Taigi, labai linksmai ir nuotaikingai jautėsi šiauliečių menininkų kompanija, naujai išrinkto miesto mero geru mostu palydėti, savivaldybės "mikriuku" atvykę į šios parodos šventinį uždarymą. Buvo išleistas svarus parodos katalogas, santūriai, tačiau solidžiai padedantis žiūrovui rinktis darbus apžiūrai, kuriuos su baltomis pirštinaitėmis noriai nešė parodos padėjėjai. Atgabenti žiūrovo iš katalogo pasirinktus tapybos, grafikos ar video darbus tikrai originali, neįprasta idėja.

Ir dar... apie šiauliečius... Jie pristatyti įvairiomis darbų kolekcijomis: Ričardas Dailidė - 12 spalvotų fotografijų serija iš Niujorko, Liepojos ir Šiaulių; Regina Šulskytė - dvi nuotraukos iš tonuotų atspaudų serijos "Seserys"; Eduardas Juchnevičius - du linoraižiniai: "Europos pagrobimas", "Saulės riteris"; Aleksandras Ostašenkovas - vienas atspaudas "Tolimas prisiminimų slėnis" iš serijos "Mirties sodas"; Bronius Rudys - "Šviesa o šešėlis" autorine technika atliktas darbas; Reda ir Arūnas Uogintai - video-performansas "Archeologai".

Visi šie darbai nuo birželio 3 dienos iki spalio mėn. bus eksponuojami Dariaus Mikšio, taip vadinamojoje, instaliacijoje-performanse "Už baltos užuolaidos", Lietuvos paviljone, Italijoje, Venecijoje, Scuola di San Pasquale Baylon bendruomenės namuose, skirtuose 1925-1927 metais ten įsikūrusiai brolijai (šiandien juo naudojasi Cavalieri di San Marco ordinas).

Oksana LAURUTYTĖ

Senovėje žmonės sakydavo, kad jei pavasarį pirmą pamatysi skruzdėlę, tais metais būsi darbštus kaip skruzdėlė, o jei varlę - sėdėsi sau tingiai po lapu, tykodamas uodo. Akmenės rajono Kamanų rezervato darbuotojams liaudies posakiai nerūpi - jiems vienodai svarbi tiek skruzdė, tiek varlė. Besirūpinantys kiekvienu gyvu padaru gamtininkai šiemet netoli Akmenupio upelio esančio kelio statė užtvaras, kad poruotis "lėtai skubančios" meilės giesmių apakintos varlės nebūtų sutraiškytos lekiančių automobilių.

Per tris savaites Kamanų rezervato darbuotojai nuo mirties po automobilių ratais išgelbėjo 1300 varlių.

Ir varles gelbėjo, ir šiukšles rinko

"Reikėtų gerai pagalvoti, bet manau, kad šiemet ne skruzdę, o varlę pirma pamačiau. Ne, nebijau jų, kaip būna moterims. Man varlės labai gražios", - nusijuokia Kamanų rezervato direkcijos vyriausioji biologė Sigita Sprainaitytė. Biologė džiaugiasi, kad šiemet per tris savaites nuo pražūties buvo išgelbėta net 1300 varlių.

Varlių gelbėjimas Viekšnių gatvėje, šalia Kamanų rezervato direkcijos, organizuotas paprastai. Maždaug 60 metrų į vieną ir į kitą Akmenupio upelio pusę ties keliu buvo pastatyta kokių 30 centimetrų aukščio plastikinė tvora. Jos gale įrengtos talpyklos. Negalinčios prasibrauti ar peršokti per tvorą varlės šokuodavo tvoros pakraščiu tol, kol įkrisdavo į laikinas talpyklas. Kamanų rezervato darbuotojai į kibiriukus varles iš talpyklų 3-4 kartus per dieną surinkdavo ir, pernešę per judrų kelią, paleisdavo.

"Galima varles imti ir su pirštinėmis, ir be jų. Čia kaip kam maloniau. Aš su pirštinėmis imdavau. Į talpyklas patekdavo ir kirstukų, ir pelėnų, ir tritonų, ir rupūžių. Man malonu tokius gerus darbus daryti", - paaiškino Sigita.

Nejau varlėms sudėtinga peršokti per vos 30 centimetrų aukščio tvorą? Gal jos po žiemos išsekusios nuo bado? Sigita sako, kad pavienėms ir neturinčioms poros varlėms, žinoma, nesudėtinga tokio aukščio kliūtis įveikti. Tačiau daugelis pievinių ir smailiasnukių varlių migruoja poromis. "Meilės ištroškę tinginiai patinėliai migruoja užsilipę patelėms ant nugarų. Svorį ant kupros nešančios patelės būna lėtesnės, todėl ir žūva po automobilių ratais. Kai yra tvora, poromis keliaujančios varlės yra saugios", - paaiškina biologė.

O kur varlės keliauja? Pasak Sigitos, jos žiemojo Dabikinės upėje, o pavasarį traukia upeliu aukštyn į saulės prišildytas kūdras. "Ten senvagės, joms ten gerai. Kurkulai jau yra, tad netruks ir buožgalviai pasirodyti", - sako Sigita.

Tvora, sauganti į nerštavietes migruojančias varles, šalia kelio buvo tris savaites. Balandžio 22-ąją ji buvo nuimta, likusios duobės, nuo įkastų plastmasinių talpų, buvo užlygintos.

Kamanų rezervato darbuotojai, statydami tvorą, ne tik varles nuo pražūties išgelbėjo. "Varliagyvių gelbėjimas virto netikėtu socialiniu eksperimentu. Statant užtvarą plačiu spinduliu išrinkome šiukšles, kurių praėjusiais metais čia "užderėjo" gausiau negu varlių. Keliaujantieji automobiliais dažniausiai tokiu būdu atsikrato cigarečių pakelių, saldainių popieriukų, servetėlių, stiklinių ir plastikinių butelių, vienkartinių indų. Padauginkime šį atstumą iš visų Lietuvos pagrindinių kelių kilometražo ir gausime atsakymą, kodėl, nepaisant kasmet vykstančių talkų, "Darom" akcijų dalyviai niekada nepritrūksta darbo", - sako biologė.

Gyvūnija nyksta dėl savanaudiškos žmonių veiklos

Sigita pasakoja, kad užtvarų statymas varlėms gelbėti - nėra naujas metodas. Mokyklos, gamtininkų būreliai, saugomų teritorijų darbuotojai Lietuvoje tokiu būdu gelbsti varliagyvius jau daugiau nei dešimt metų. Kolegos iš Varnių regioninio parko užtvaras stato jau kelerius metus. Kamanų rezervato darbuotojai tokios gamtosauginės veiklos ėmėsi pirmą kartą.

Akcija surengta po to, kai Dr. Jolanta Rimšaitė, atlikdama mokslinį darbą "Kamanų valstybinio gamtinio rezervato varliagyvių įvairovės tyrimai ir skiauterėtojo tritono populiacijos būklės optimizacijos galimybių studija", rekomendavo prie Akmenupio upelio įrengti apsauginį užtvarą. Būtent toje atkarpoje eina masinis varliagyvių migracijos kelias iš žiemoviečių į nerštavietes.

Akmenupio atkarpa pribarstyta lauko riedulių.		Praėjusį penktadienį užtvara buvo nuimta - didysis varlių migravimo sezonas baigėsi. Kamanų rezervato archyvo nuotr.

Atsižvelgdami į rekomendacijas, Kamanų rezervato darbuotojai suprojektavo ir įrengė apsauginį varlių užtvarą Akmenės rajono savivaldybės lėšomis. Tikimasi, kad kasmet pavasarį statomos užtvaros apsaugos nuo varliagyvių žuvimo neršto metu, kuris gali privesti prie sparčiai mažėjančios varlių populiacijos.

Sigita sako, kad gyvūnų migracija nuo neatmenamų laikų žadino smalsumą ir vaizduotę. Lietuvoje tikėta, kad ilgesingai klykaujantys paukščių pulkai rudenį suskrenda į dausas. Dabar jau nuo mokyklos suolo žinoma, jog nepalankų metą jie praleidžia pietų kraštuose ir grįžta į gimtąsias vietas vedini didesnio tikslo – užauginti naują palikuonių kartą.

Vandenynų platybėse tūkstančius kilometrų į veisimosi vietas nukeliauja banginiai ir unguriai, o trapūs Šiaurės Amerikos drugiai monarchai įveikia daugiau nei 3 tūkst. km sekdami karpažoles, ant kurių deda kiaušinėlius. Jie gimsta ir miršta kelyje, tėvų pradėtą gyvybės ratą užbaigia įpėdiniai.

"Kasmetinis varliagyvių žuvimas neabejotinai įtakoja jų populiacijos dydį. Automobilių ratų sutraiškytų gyvūnų vaizdas nėra mielas reginys ir pačiu keliu vykstantiems žmonėms", - sako biologė.

Šį pavasarį varlių migracija prasidėjo tik atšilus orams, balandžio 2 dieną, ir ji vyko pirmosiomis dienomis neintensyviai. Šaltakraujų gyvūnų aktyvumas tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros.

Sigita apgailestauja, kad pamažu pasaulyje nyksta ne tik varlės, bet ir visa gyvūnija. Žmonės melioruoja, sausina žemę, purškia pasėlius chemikalais, tad varlės nebetenka tinkamų sąlygų poruotis, gyventi, maitintis. Nekaltus padarėlius žmonės naikina tik dėl savo gerovės.

Oksana LAURUTYTĖ

Balandžio 15-ąją Šiaulių krašto žurnalistai jau devintąjį kartą rinkosi į unikalią šalyje šventę - "Metų vinys 2011". Ši šventė - lyg Oskarų teikimo ceremonija, kurios metu teikiamos nominacijos – kalvio Algirdo Martinaičio nukaldintos vinys. Jas žurnalistai gauna už įvairius darbo metu patirtus juokingus nutikimus, padarytas klaidas, į eterį ar į spaudą paleistą iki ašarų prajuokinančią apmaudžią frazę. Žurnalistai dėl gautų nominacijų anaiptol nepyksta. Juk kas nedirba – tas neklysta. "Gauti nominaciją reiškia, kad tave kolegos pastebi ir pripažįsta, jog esi jų bendruomenės narys", - sakė Jūratė Sobutienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė.

Šiaulių meras Justinas Sartauskas (antras iš dešinės) Lietuvos žurnalistų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkei Jūratei Sobutienei ir visiems žurnalistams įteikė atminimo dovaną ir gardėsį "Skruzdėlyną".

Kamasutra ir gudrutis

Devintoji Šiaulių krašto žurnalistų šventė surengta "Saulės" koncertinės įstaigos vitražų salėje. Žurnalistai, atstovai spaudai, miesto vadovai į šventę rinkosi plačiai besišypsodami – juk niekam ne paslaptis, kad visi susirinko į humoro vakarą. Pasijuokti iš savęs, savo klaidų ir neįsižeisti.

Šiemet nominacijų ir žurnalistų patirtų nuotykių suskaičiuota mažiau nei pernai. Panašu, kad krizė apkarpė ir "aštriomis plunksnomis" ginkluotų žurnalistų humoro jausmą.

Nominacijos "Ieškokite gudručio" nugalėtoja tapo VšĮ "Šiauliai plius" reklamos redaktorė Sigita Gilienė. Imdama interviu iš Kultūros ministerijos atstovės ji įspėjo, kad, jei kas nors bus ne taip, duos ženklą. Paprastai žmonės įspėjami kostelėjimu, krenkštelėjimu. Tačiau lyg tyčia Sigitą ėmė ir ištiko dusulio priepuolis. Pašnekovė kalba sklandžiai, Sigita bijo sukosėti, tad ima raudonuoti, iš akių pasipila ašaros... Valdininkė sutrinka, bet tęsia mintį. Pasibaigus interviu Sigita paaiškino, kas nutiko ir pašnekovė lengviau atsiduso. Ji jau buvo pamaniusi, kad kalbėjo apie tokius liūdnus dalykus, kad pravirkdė redaktorę...

Antroji nominacija "Kamasutra. Metų kadras" atkeliavo į "Šiauliai plius" redakciją. Ji skirta laikraščio maketuotojui Andriui Tverijonui už paprastumą ir betarpiškumą.

Metų dainius ir provokatorius

Trečiosios nominacijos "Geras klausimas" nominantu tapo Šiaulių apskrities televizijos laidos apie gyvūnus vedėjas Michailas Rostovskis. Už pašnekovui pateiktą klausimą, kuris skambėjo taip: "Kaip vadinasi šita paroda, kokiais tikslais ji buvo surengta ir, reiškia, ar tai skaitosi tarptautinė, kokių apdovanojimų žmonės čia galėjo gauti ir aplamai... Dėl ko čia visi atvažiavo – ar gauti įvertinimus tiktai kažkokius sau pasidaryt reiškia pliusus, kad galėtų veist tuos katinus ar vis dėlto tai yra daug žmonių, kurie atvažiuoja čia savo įdomumui savo hobiui, tiesiog praleisti laisvalaikį?" Pašnekovas akivaizdžiai į tokį klausimą atsakyt vienu ypu nesugebėjo...

"Metų dainiumi" nominuotas "Šiauliai plius" žinių tarnybos žurnalistas Justinas Visockas. Vinis jam įteikta už tokį žinutėje nuskambėjusį sakinį apie krepšinį: "Arvydu Čepuliu pasistiprinęs Šiaulių klubas paskutinėmis minutėmis pralaimėjo nervų karą".

"Metų provokatoriumi" tapo "Šiaulių krašto" žurnalistas Giedrius Vaitkevičius. Jam paskambino vyriškis, prisistatęs Vaidotu Astrausku, ir pasipiktino geriausiųjų 2010-ųjų metų Šiaulių sportininkų rinkimų rezultatais. Jo teigimu, šachmatininkė Viktorija Čmilytė nepagrįstai liko šeštoje vietoje. Ji, pašnekovo žodžiais, turėjo tapti geriausia šalies sportininke.

Žurnalistams stilizuotas vinis nukaldina kalvis Albertas Martinaitis.

Giedrius paskambino V. Čmilytės tėvui pasiteirauti, ar tikrai rinkimai nesąžiningi. Bekalbant žurnalistui kilo įtarimų – labai jau panašūs buvo abiejų pašnekovų balsai. Giedrius patikrino numerius – ir prisistačiusiojo V. Astrausku, ir V. Čmilytės tėvo telefono numeris buvo tas pats. "Gerbiamasis, tai kitu vardu prisistatėte dėl sporto populiarinimo?" - pasiteiravo žurnalistas. "Pagrinde tai taip", - nebeturėjo ką daugiau atsakyti "susidvejinęs" vyras.

O kitą dieną "Šiaulių krašte" išėjo tokia Giedriaus žinutė: "Tarptautinis turnyras Gibraltare vyks dešimčia turų. Tai vienas iš šiaulietės pasirengimo Europos vyrų krepšinio čempionatui, kuris kovą vyks Prancūzijoje, etapų..."

"Čiulbingala"

Nominacijos "Čiulbingala negali nelakštėti" nugalėtoju tapo "Šiauliai plius" žurnalistas Alvydas Januševičius. Už tokius "sparnuotus" tekstus, rašytus portalui Etaplius.lt tiesiai iš varžybų aikštelės:

"Dabar šiauliečių pusėje ne tik taškų persvara, bet ir psichologija. Šamanai pasakytų, kad ir dievai "Šiaulių" pusėje". "Rezultatas laikosi stabilus – dvigubas. "Šiauliai" pirmauja 23-46."

"Prasidėjo paskutinė minutė. "Šiauliai" toliau traiško priešininkus. Visi uteniškiai sukaustyti. Rezultatas švieslentėje auga..." "Minutės pertraukėlė. Gal po jos uteniškiai atsigaus? Gal ras stebuklingą priešnuodį prieš geltonai juodą "Šiaulių" jautį. Kol kas jis panašesnis į buldozerį..." "Šiaulių komandos šokėjos – su naujais sijonėliais. Tai džiugina sirgalius, kurie džiaugiasi ir dėl "Šiaulių sėkmės. Tikėkimės, kad ne per anksti. Deja, naujieji sijonėliai įkvėpė ir priešininkų komandą..."

Kvatojantis kolegoms Alvydas atsiėmė "vinį" ir vėl prajuokino žiūrovus: "Jūs dar neskaitėt, kaip aš apie futbolą rašau..."

"O jūs neskaitėte, kaip aš apie futbolą rašau", - publiką prajuokino "Šiauliai plius" žurnalistas Alvydas Januševičius (pirmas iš dešinės).		Apdovanojimą atsiėmęs "Šiauliai plius" žinių tarnybos žurnalistas Justinas Visockas pokštavo, kad krepšininku jam "pasistiprinti" nėra tekę. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Vinimi "Už gyvenimo nuopelnus" buvo apdovanota buvusi savaitraščio "Šiauliai plius" redaktorė Jūratė Sobutienė.

Į šventę atvykęs naujasis miesto meras Justinas Sartauskas žurnalistams padovanojo milžinišką saldėsį – "skruzdėlyną". "Jūs kaip tos skruzdėlytės renkate naujienas, todėl ir dovana tokia", - sakė J. Sartauskas, kuriam žurnalisto darbas gerai pažįstamas. Juk prieš tapdamas meru J. Sartauskas vadovavo Šiaulių apskrities televizijai.

Dovanų plunksnos broliams ir sesėms atnešė ir apskrities policijos, Šiaulių rajono savivaldybės atstovai. Šventėje koncertavo Aurelija Čižauskaitė ir Virginijus Barzinskas.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Savaitgalį didžiausia Šiaurės Lietuvoje elektroninių ryšių paslaugų bendrovė "S plius" šventė 15 metų jubiliejų. "S plius" kolektyvui geriausia gimtadienio dovana - laimingi šventinio koncerto žiūrovų veidai. Koncerto organizatoriai džiaugiasi, kad šventėje dalyvavo visi ypatingų loterijos prizų laimėtojai. Kiekvienas šventės dalyvis praleido puikų vakarą su sau artimais žmonėmis ir "S plius".

"S plius" kolektyvas ir "Bumcės klubo" daininkai atliko finalinę šventės dainą.

Koncertas šeimai

Bendrovė "S plius" savo 15 metų jubiliejų šiemet atšventė pakviesdama šiauliečius į koncertą, kuriame nenuobodžiavo nei jaunas, nei senas. Pirmoji Šventinės programos dalis buvo skirta mažiesiems, o antrojoje pasirodė Lietuvos scenos žvaigždės.

"Bumcės klubas", kuris šį pavasarį švenčia savo dešimtmetį, dovanojo puikų valandos trukmės koncertą, kuriame skambėjo gražiausios klubo ir Lauros Remeikienės dainos. Šokiais džiugino Šiaulių kultūros centro choreografinis kolektyvas "Aušrelė" bei Šiaulių moksleivių namų šokio studija "Inkognito".

Antrojoje dalyje pasirodė populiariosios muzikos atlikėjai: Irūna Puzaraitė, Marius Jampolskis ir Paulius Sinkevičius. Vėliau scenon žengė grupė "69 danguje", o gimtadienį užbaigė įspūdingas Deivio ir specialiai šiam renginiui suburtos grupės tikro garso koncertas.

Šventinio koncerto scena buvo papuošta ne prasčiau nei prestižiniuose apdovanojimuose. Žiūrovai pastebėjo, kad renginio vedėjai - Asta Stankūnienė bei Tomas Sinkevičius - spindėjo scenoje ne prasčiau nei "Eurovizijos" konferansjė.

"S plius" gimtadienis skaičiuojamas nuo 1996 metų balandžio 1 dienos, todėl melagių dieną "S plius" nesivaržė pasigirti, kad koncerte dainuos net popdievaitė Madonna. Organizatoriai tikina, kad garsenybės - ne pats svarbiausias dalykas. Reikia išmokti pamatyti savo talentus. Tai jau 15 metų sėkmingai daro kompanija "S plius".

Svarbiausia - stipri komanda

"S plius" marketingo direktorė Inga Karickienė tvirtina, kad vienam ar net keliems žmonėms tokį renginį organizuoti neįmanoma: "Džiugu, kad mūsų kolektyve gausu talentingų veiklių žmonių. Kiekvienas norėjo bent šiek tiek prisidėti prie šventės savo darbu ir idėjomis. Nuoširdžiai dirbo visi padaliniai - nuo Reklamos skyriaus iki medijos atstovų."

"S plius" vartotoja šiaulietė Daiva Matulionienė laimėjo prizą - nešiojamąjį kompiuterį.		"Bumcės klubo" mažieji daininkai.

Direktorė pažymėjo, kad renginys praėjo be nesklandumų. Ne vienas šiaulietis po koncerto džiaugėsi ir dėkojo, kad puikiai praleido vakarą su šeima.

I. Karickienė priminė, kad kompanija prieš 15 metų pradėjo dirbti turėdama vos keletą žmonių. Kabelinė televizija tuomet transliavo kelis kanalus ir "sukdavo" filmus iš kasečių. Dabar daug specialistų triūsia tinklų eksploatacijos ir plėtros srityje. Be kabelinės televizijos, transliuojama skaitmeninė bei raiškioji televizija, teikiama fiksuoto ryšio paslauga. Šiauliečiams "S plius" teikia net trijų skirtingų medijų žanrus: regiono televiziją "S plius", savaitraštį "Šiauliai plius" bei naujienų portalą "Etaplius.lt".

Vertingi prizai

Šventės žiūrovai dalyvavo loterijoje, kurioje laimėjo vertingus prizus. Šiaulietė Daiva Matulionienė laimėjo "S plius" partnerio ir draugo - elektroninės parduotuvės "Varlė.lt" Šiaulių filialo įsteigtą prizą - kompiuterį. "Gavau kvietimą kaip lojalus "S plius" vartotojas. Nesitikėjau laimėti, todėl labai džiaugiuosi", - sako D. Tamulionienė, laimėjusi nedidelį, tačiau labai patogų kompiuterį.

Deivis sužavėjo publiką.		Grupė "69" danguje šįkart koncertavo be savo "tamsiosios" pusės - Karinos Krysko.

"S plius" skaitmeninę TV vienerius metus nemokamai galės žiūrėti Raimondas Molnikas iš Šiaulių, o "S plius" internetu vienerius metus nemokamai naudosis Gintaras Terminas iš Radviliškio.

"S plius" per savo gimtadienį pati dalijo dovanas, o priiminėjo padėkos raštus už visokeriopą paramą. "S plius" generaliniam direktoriui Arymantui Klapatauskui šventėje ne kartą padėkota už neišsenkančią paramą miestui, kultūrinių renginių mieste puoselėjimą.

Scenoje Marius Jampolskis ir Irūna dainas pagražina artistiniais elementais. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Tenka pripažinti, kad 70 procentų šiauliečių aptarnaujanti įmonė - unikalus reiškinys Lietuvoje. Bendrovei "S plius" linkėta ateityje tapti neatsiejama kiekvieno šiauliečio namų dalimi.

Prieš pusantro dešimtmečio ėmusioje kurtis bendrovėje dirbo vos aštuoni žmonės, dabar kolektyvas padidėjęs dešimteriopai – įmonėje kasdien dirba per du šimtus įvairių sričių specialistų.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šiaulietis atvirukų kolekcininkas Petras Kaminskas iš savo gausaus archyvo ištraukė unikalių velykinių atvirukų, kurie laikomi pačiais gražiausiais tarpukario filokartijos eksponatais.

Velykiniuose atvirukuose buvo gausu religinės tematikos.

P. Kaminskas pasakoja, kad tarpukario atvirukus galima suskirstyti į dvi kategorijas: miestų vaizdai ir šventiniai atvirukai. Pastaruosius Lietuvoje išpopuliarino žmonės, kurie iš kaimo persikėlė gyventi į miestus. Jie palaikė ryšius su giminėmis, kuriems siuntė atvirukų įvairiomis progomis. Kitoje atviruko pusėje parašydavo, kaip sekasi, teiraudavosi, kas naujo gimtinėje.

Daug atvirukų buvo siunčiama kariuomenėje tarnaujantiems jaunuoliams. Pagal šių atvirukų žymėjimą, datas ir antspaudus galima daug ką pasakyti apie Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus.

Miestų atvirukai yra svarbi istorinė vertybė, nes praūžę karai ir sovietmetis sunaikino nemažai gyvenviečių, smarkiai pakeitė miestų veidą. Tik fotoatvirukuose išliko senieji miestų vaizdai. Atvirukai, išleisti prieš Pirmąjį pasaulinį karą yra labai reti.

Spalvinguose velykiniuose atvirukuose vyrauja atbundanti gamta, kiaušiniai ir pakili nuotaika. Atvirukai iš Petro KAMINSKO asmeninio archyvo

Šventiniai atvirukai populiarūs iki šiol, tačiau ilgainiui keitėsi jų spausdinimo būdas, stilistika. Dabar dažnai siunčiami elektroniniai atvirukai. Tiesa, rankomis pagaminti šie meno kūriniai neprarado vertės.

Tarpukario velykiniuose atvirukuose vyrauja tam laikotarpiui būdingas kičas. Atvirukuose - religiniai elementai, išmarginti kiaušiniai, zuikučiai, paukšteliai. Nepagailėta blizgučių, žirginėlių, ryškių spalvų.

Atvirukai buvo spausdinami Vokietijoje arba Prancūzijoje. Leidėjai ant to paties atvaizdo atviruko užrašydavo sveikinimus keliomis kalbomis, kad juos galėtų naudoti kelių šalių atstovai. Akivaidu, kad atvirukų lietuviškais užrašais pritrūkdavo. Tada pašte dažnai ant jų uždėdavo antspaudą, pavyzdžiui, "Su šv. Velykomis!"

Populiariausios šventės, kurių proga buvo siunčiami atvirukai: Velykos, Kalėdos, Naujieji metai, vardinės. Gimtadieniai anuomet nebuvo populiarūs. Taip pat didelis dėmesys skirtas ir Joninėms, Antaninėms, Kazimierinėms, Oninėms.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Pirmą kartą Lietuvoje organizuojami Šiaulių apskrities muzikos apdovanojimai (ŠAMA), kurie taps tradiciniais - bus rengiami kasmet. Dalyvių registracija ir jų kūrinių priėmimas pratęstas iki balandžio 1 dienos. Organizatoriai pastebėjo, kad daug puikių muzikantų ir grupių iš Radviliškio, Akmenės, Pakruojo, Kelmės ir kitų aplinkinių rajonų nedrįso atsiųsti savo įrašų. Daugelis nepasitiki savo jėgomis, nors puikiai pasirodo įvairiuose konkursuose.

Akordeono virtuozas Martynas Levickis.

Vertybių revoliucija

ŠAMA organizatoriai jau sulaukė laiškų, kuriuose piktinamasi plačiu ŠAMA nominacijų sąrašu. "Jums rašo vestuvių muzikantas Romas. Kodėl neapdovanojate vestuvių muzikantų? Bus apdovanojami DJ, kurių muzikantais nelaikau, popsininkai, už kuriuos aš geriau dainuoju. Manau, žiniasklaida susidomėtų tokiu reikalu."

"Po tokių laiškų galima tikėtis net vestuvių muzikantų piketo, - šypsosi Remigijus Ruokis, vienas apdovanojimų organizatorių. - Jau dabar www.sama.lt minimaliai veikia. Greitai žmonės sužinos, kas mūsų krašte yra tikri muzikantai. Tai savotiška muzikinių vertybių revoliucija."

Šiauliai nuo seniausių laikų garsėja kaip naujovių miestas, turintis savo išskirtinį veidą Lietuvos muzikos padangėje. Pamenate pirmuosius žiemos "Open‘air"? Vien ko verti miesto kolektyvai ir atlikėjai! Tai ir berniukų bei jaunuolių choras "Dagilėlis", profesionalioji "Polifonija", konservatorijos akordeonininkai su Martynu Levickiu ir Egle Bartkevičiūte priešakyje, liaudies ir folkloro ansambliai "Salduvė", "Saulė", "Vaiguva", "Sedula", dainininkė Saulė, Laura, legendiniai atlikėjai Adolfas Jarulis, Virgis Stakėnas, Lainius, kompozitoriai Gediminas Dapkevičius, Tadas Žukauskas, grupės "Vairas", "Jonis", "BIX", "Lygiai Lyja", "Gin‘Gas", "Brainers", "The Colours Of Bubbles", "Kitava", "Stranger Aeons". Neabejotinai savo muzikinį veidą turi kiti aplinkiniai miestai ir miesteliai: Venta, Radviliškis, Kelmė, Akmenė, Pakruojis, Kuršėnai, Šeduva, Joniškis.

Muzikus sveikins muzikai, menininkai, buvę garbūs Šiauliečiai, verslininkai ir kiti nusipelnę asmenys. Iškilmių metu bus atlikta 16 specialiai ta proga paruoštų kūrinių. Ceremonija bus nufilmuota ir transliuojama Lietuvai.

Projektu siekiama atgaivinti Šiaulių muzikantų judėjimą, brandinant naujus bendrus projektus. Organizatoriai savo misiją laikytų įvykdyta, jei apdovanojimų ceremonija taptų tradicija, atliktų kultūrinę, švietėjišką misiją bei skleistų sveiką kultūrinę propagandą.

Ne tik apdovanojimai

Ateityje ŠAMA organizatoriai planuoja žodį "Šiaulių" pakeisti į "Šiaurės". Tuomet ne tik Šiaulių, bet ir Panevėžio, Telšių ir Rokiškio regionų muzikantai neliktų nepastebėti. Organizatoriai ketina apdovanoti ir pažymėti per 300 kolektyvų net 28 nominacijose.

Nenustygstantis muzikos ir šou pasaulio atstovas R. Ruokis teigia, kad numatomas įspūdingas renginys. Prie "Saulės" bus uždarytas eismas. Bus puikus apšvietimas, įgarsinimas, mėlynas kilimas. Kodėl kilimas ne raudonas? Nes mėlyna – muzikos spalva.

R. Ruokis akcentavo, kad apdovanojimai turės išliekamąją vertę. Visi dalyviai (nuotraukos, įrašai, video medžiaga) bus patalpinti interneto svetainėje www.sama.lt, kuri bus tarsi geros muzikos bankas. Savo kūrinius atlikėjams tereikia surašyti į kompaktinę plokštelę arba kitą duomenų laikmeną ir atnešti į muzikos instrumentų parduotuvę "Yamaha", esančią Vasario 16-osios gatvėje, Šiauliuose. Laikmenoje reikėtų trijų muzikos kūrinių mp3 formatu, kelių atlikėjo arba grupės nuotraukų, videoįrašų. Išsamesnę informaciją galima rasti www.atomas.lt.

"Stranger Aeons". ŠAMA archyvo nuotr.

Skandalai ir staigmenos

R. Ruokis tvirtina, kad "minedų" ir "vestuvininkų" kurie perdainuoja svetimas dainas, svetainėje www.sama.lt nebus. Vietos "po saule" numatoma tik tikro žanro muzikantams – jauniems ir patyrusiems, profesionaliems ir mėgėjams. Žanrų sąraše save ras kiekvienas save gerbiantis muzikantas ar dainininkas. Parodyk savo talentą pasauliui!

"Tai gali tapti skandaluingu renginiu, - sako R. Ruokis. - Tikrų muzikantų paieškos sukels pavydo bangą visiems apsišaukėliams."

ŠAMA renginyje žadama nemažai staigmenų iš muzikos pasaulio. Bus pristatyta Lietuvos roko enciklopedija, kurioje yra ir nemažai Šiaulių atstovų. Renginį organizuoja daug buvusių šiauliečių, kurie savo muzikinį kelią pradėjo šiame mieste, o išgarsėjo svetur. Vieni prisidės prie komisijos gretų, kiti papuoš renginį savo koncertais.

Bus pagerbtas "estrados briedžiu" vadinamas dainininkas Adolfas Jarulis. Jis švenčia savo dvigubą jubiliejų: muzikinio gyvenimo 50-metį ir gyvenimo 70-metį. Renginį ves keturi vedėjai: renginį ves aktoriai Dalius Jančiauskas ir Monika Šaltytė, o atlikėjus pristatinės Arvydas Vaičiulis ir Inga Kriščiūnaitė. Sceną apipavidalins dizainerės Gabrielė Januševičiūtė ir Kristina Valančiūtė.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šeštadienį 10 valandą "Bruklino" prekybos centre vyks tarptautinės šunų vikrumo varžybos, kuriose planuoja dalyvauti beveik 80 dalyvių. Tikėtina, kad tai bus didžiausios tokios varžybos Lietuvos kinologijos istorijoje.

Šunų vikrumo varžybose dažnai laimi tie šunys, kurie įdėmiai klauso savo šeimininkų.

Vikrumas - ne vien greitis

Šunų mylėtojų draugijos "Agility" sekcija "Husse-šarmas" pradžiugins šiauliečius grandiozinėmis šunų vikrumo varžybomis, kuriose dalyvaus patys vikriausi šunys iš Lietuvos, Latvijos ir Kaliningrado srities.

Šunų vikrumo varžybos vyksta ir pasauliniu mastu. Tai gana įdomi šunų sporto šaka, kuri gerokai skiriasi nuo to, ką matome parodose arba šunų paklusnumo varžybose. Duodamas startas. Šuo su šeimininku turi nepriekaištingai įveikti keletą kliūčių ir kuo skubiau pasiekti finišą. Šeimininkas prie šuns ir kliūčių negali liestis. Nėra jokio pavadžio. Atliekant rungtį šuns šerti taip pat negalima.

Šunys skirstomi į tris grupes pagal dydį. Taip pat dalyviai varžosi keliose kategorijose pagal pajėgumą. Norint patekti į aukštesnę kategoriją, reikia gerai pasirodyti žemesnėje.

"Tai sportas ir mažam, ir dideliam šuniui", - sako vienas iš organizatorių Vaidas Kazlauskas, kurio augintinis taip pat dažnai dalyvauja tokiose varžybose.

V. Kazlausko nuomone, šunų vikrumo varžybose labai svarbu ne tik greitis, bet ir paklusnumas. Laimi tas, kuris labai klauso šeimininko arba labai greitai įveikia kliūtis. Dažnai labai judrūs šunys prisirenka baudos taškų dėl netiksliai atliktų užduočių, tad laimi atidesni ir paklusnesni.

Šeimininkas, negalėdamas liesti savo augintinio, gali tik bėgti šalia ir duoti komandas. Šuo turi suprasti, kad užšokęs ant kliūties turi sustoti, buomą perbėgti visą, o šokdamas per piramidę privalo atsispirti tinkamoje vietoje. Padėti dalyvauti varžybose įmanoma maždaug po pusantrų metų intensyvių treniruočių.

Šuo - džiaugsmas ir sveikata

Pasaulio čempionatuose gali dalyvauti tik šunys, turintys dokumentus, o tarptautiniuose turnyruose tokių apribojimų nėra. "Visos mamos ir tėvai yra tikri, tik ne visi dokumentus turi. Yra vienas vokiečių aviganis, kuris galėtų varžytis pasaulio čempionatuose, tačiau jis - be dokumentų", - teigia V. Kazlauskas.

Šiauliuose vyksiančiose varžybose, kaip ir pridera pagal taisykles, vyriausias varžybų teisėjas atvyksta su savo sugalvota kliūčių trasa. Sūpynės, piramidė, ratas, barjerai ir kitos kliūtys būna išdėliotos iš anksto nežinoma tvarka.

Vikrumo varžybos tinka bet kokios veislės ir dydžio šunims. nuotraukos iš klubo "Agility" archyvo

O gal įmanoma teisėją papirkti? "Šunys nieko neišmano apie korupciją - pasuks ne ten ir baigsis visi papirkinėjimai. Šunų trumpalaikė atmintis, todėl net iš anksto žinodami trasos išdėstymą gali nelaimėti", - sako V. Kazlauskas.

Pašnekovas įsitikinęs, kad šunų sportu galėtų užsiimti daug jaunimo. Daugelis turi savo augintinius, todėl galėtų su jais užsiimti. Kuo daugiau su gyvūnu bendrauji, tuo jis paklusnesnis ir supratingesnis. Šie gyvūnai turi savo psichologiją.

V. Kazlauskas įsitikinęs, kad šuo žmogui teikia ne tik džiaugsmą, bet ir sveikatą. Gyvūną tenka pavedžioti, pajudėti su juo. Pašnekovas žino nemažai atvejų, kai žmogui, netekusiam gyvūno, suprastėdavo sveikata. Įsigijus kitą, savijauta pagerėdavo.

Šuo - ištikimas gyvūnas. Dažnai kinologai juokauja, jei nori sužinoti, kas tave labiau myli - žmona ar šuo - įkišk abu valandai į automobilio bagažinę. Pradaręs žiūrėk, kas labiau džiaugsis tave pamatęs.

Laura AUKSAITYTĖ

Itin šaltą žiemą šiauliečiai dažnai stebėjosi išvydę miesto teritorijoje slankiojančias lapes, usūrinius šunis. Itin išdrąsėję gyvūnai nevengė ne tik aplink šiukšlių dėžes pasisukioti - taikėsi paėsti iš šunims ar katėms paliktų indų ar susirangyti šuns būdoje. "Laukinius žvėris į miestus veja badas, tačiau žmonės turėtų vengti plėšrūnų draugystės. Pasiutlige sergantys gyvūnai nebebijo žmonių", - sako Inga Ivanauskienė, Šiaulių jaunųjų gamtininkų centro Biologijos skyriaus vedėja.

Vilioja maistas

Pietinio miesto rajono gyventojai šią žiemą ne kartą Lieporių parke galėjo stebėti lapių. Ilgauodegės kūmutės gana drąsiai šmirinėjo po miestą, o ne tokios greitos patekdavo po automobilių ratais. "Mes galime spėti, kad gyvūnus į miestą iš aplinkinių miškų atviliojo lengvai pasiekiamas ėdalas. Šiemet gyventojai lapių mieste stebėjo tikrai nemažai", - sako I. Ivanauskienė.

Gamtininkės teigimu, Lietuvoje šiuo metu stebimas didelis lapių pagausėjimas. Tai, kad gyvūnų daugėja, džiugina, tačiau kyla ir pavojus. Lapės - gyvūnai, kurie dažniausiai platina pasiutligę. Kai laukinis gyvūnas nebebijo žmogaus, eina drąsiai prie jo, gali būti, kad jis serga pavojinga liga. Žmonėms geriau vengti tokių kontaktų.

Šios į Šiaulius užklydusios ilgauodegės likimas nepasigailėjo. Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.		Ir zylėms žiemą sunku rasti lesalo. Lauren BURBANK nuo­tr.

Miestuose be lapių gana dažnai galima stebėti kiaunes, žebenkštis. "Šiuos gyvūnus prie gyvenamųjų namų atvilioja lengvai pasiekiamas maistas - vištos, kiti paukščiai. Kiaunės, šeškai ir žebenkštys pridaro daug žalos. Jie ne tik vagia kiaušinius, bet gali išpjauti visus naminius paukščius, vien iš malonumo, o ne dėl ėdalo", - sako pašnekovė.

Šiaulių jaunųjų gamtininkų centras buvo priglaudęs žebenkštį. Uždarė jį į narvą, bet žvėrelis kažkaip paspruko. "Išpjovė visus mūsų peliukus", - sako I. Ivanauskienė.

Į Šiaulius itin dažnai užklysta ir usūrinių šunų. Šie valkataujantys plėšikai nevengia maisto ieškoti sodybose, gali apsigyventi šunų būdose. Usūriniai šunys taip pat dažnai platina pasiutligę, tad geriau vengti kontakto su jais, saugoti nuo jų šunis.

Paukščiai neskuba grįžti

Paukščius žiemą lesinantys šiauliečiai teigia savo lesyklose nebematantys sniegenų, žvirblių. Ar šių paukščių populiacija mažėja? I. Ivanauskienė sako, kad Jaunųjų gamtininkų centro teritorijoje yra labai daug lesyklų. Atskrenda ir žvirblių, sniegenų, tad negalima sakyti, kad jų mažiau. "Net varnos atskrenda, daug kėkštų, net šarkų visą koloniją matėme. Na, gal sniegenų ir mažiau, bet tik dėl gilios žiemos", - sako gamtininkė.

Pavasarėja, tad gamtininkai jau stebi iš šiltųjų kraštų grįžtančius paukščius. Jau parskrido kovai, greitai turėtų pasigirsti vieversių čirenimas, pempių klykavimas. "Pempių dar nemačiau. Išties ši žiema buvo sunki ir žmonėms, ir gyvūnams. Paukščiai neskuba grįžti", - sako pašnekovė.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Lietuvoje ledo rituliui iki NHL kaip iki žvaigždžių. Aukštybėse ir Rusijos ledo ritulininkai. Kaip iki debesų mums ir Latvijos šios sporto šakos atstovai, kurie prieš švedus atrodo tarsi vaikai. Mes – ledo ritulio nulinukai, tačiau labai gabūs ir perspektyvūs.

Ledo ritulys - dinamiškiausia komandinė sporto šaka.

Pažanga

Dar prieš penkerius metus keletas šiauliečių ir kuršėniškių sėsdavo į automobilius ir važiuodavo į Mažeikių ledo areną pasitreniruoti. Jau tuomet vyrai buvo nusipirkę aprangą, apsaugas ir lazdas. Netgi dalyvavo Rygos ledo ritulio mėgėjų varžybose, kuriose dalyvavo apie šimtą vietinių komandų.

Prieš metus aukščiausios prabos ledo ritulininkas Dainius Zubrus aplėkė visus šalies miestus ir padėjo įkurti tikrą Lietuvos ledo ritulio lygą. Komandos susbūrė visuose miestuose, kuriuose buvo įkurta ledo arena.

Aurimas Jokimčius atsakingas už jaunąją ledo ritulininkų kartą. Jis sako, kad per metus į ledo ritulį įniko per 40 vaikų, kurių amžius nuo 4 iki 16 metų. Keletas stipresnių jaunuolių jau perėjo žaisti į pagrindinę Šiaulių komandą "Ledo linija".

Vyrų komandos vadovas Sigitas Kazlauskas neabejoja, kad ledo ritulys tik populiarės, o žaidimo lygis kils kaip ant mielių. Nors šio sporto lygai vos vieneri metai, sezonas bus karštas. 27 Lietuvos komandos suskirstytos į tris divizionus – Rytų, Centro ir Vakarų. Šiauliečių komanda priklauso Vakarų divizionui ir kol kas turnyrinėje lentelėje užima antrą vietą, lyderių pozicijas užleidusi Klaipėdos komandai.

Pavyti Latviją

S. Kazlauskas primena, kad dabartinėje "Ledo linijoje" žaidžia įvairaus amžiaus ledo ritulio mėgėjai ir entuziastai. Vienam žaidėjų – per 50. Tiesa, žaidėjui Telšiuose – net 67-eri. "Mes jau nepretenduojame aukštai kilti. Liksime šios sporto šakos gerbėjai, o jaunimas turi didžiules perspektyvas", - sako "Ledo linijos" vadovas S. Kazlauskas.

A. Jokimčius patvirtina, kad ledo ritulys – "lanksti" sporto šaka. Lipti ant ledo gali ir keturmečiai, o profesionaliai žaisti įmanoma net keturiasdešimties. "Svarbiausia – gerai valdyti pačiūžas. Greitis nuo amžiaus mažai priklauso. Tačiau prieš vėją nepapūsi. Norint pasivyti profesionalus, reikia kruopščiai auginti ir treniruoti jaunąją kartą. Kviečiame garsius trenerius ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, kurie padeda jauniesiems žaidėjams sparčiau tobulėti", - sako jis.

"Ledo linija" diviziono kovose kviečia tris legionierius iš Latvijos. Kitos komandos taip pat turi legionierių iš šios kaimyninės šalies, kurioje ledo ritulio tradicijos turi gerokai gilesnes šaknis.

Aurimas Jokimčius sako, kad ledo ritulys populiarėja tarp įvairaus amžiaus jaunuolių.		Vyrų komandos vadovas Sigitas Kazlauskas neabejoja, kad Šiauliai sužibės savo žaidimu, kai užaugs jaunoji karta. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Jėga ir greitis

A. Jokimčius sako, jog ledo ritulys Lietuvoje gyvavo tik Elektrėnuose. Dabar jis paplito visoje lietuvoje. Per metus pasiekta daugiau nei tikėtasi.

Žaidimo taisyklės gana paprastos. Rungtynėse dalyvauja po 6 žaidėjus. Aukšto lygio kovose žaidėjai keičiasi beveik kas minutę ar dvi, nes krūvis labai didelis. Ledo ritulys žaidžiamas tris kėlinius po 20 minučių, dvi pertraukos trunka po 15 minučių.

Nė vienas puolančios komandos žaidėjas negali kirsti kitos komandos mėlynos linijos anksčiau už ritulį. Kad žaidėjui būtų užfiksuota nuošalė, abi jo pačiūžos turi būti kitos komandos zonoje. Nuošalė taip pat fiksuojama, kai žaidėjas perduoda ritulį komandos draugui per dvi linijas.

Ledo ritulys – šiurkštokas žaidimas, reikalaujantis gero fizinio pasirengimo. Tai ne vien vyrų sportas. Profesionalų komandose pasitaiko ir puikiai žaidžiančių moterų. Jis greičiausias ir iš visų komandinių rungčių: įsibėgėjęs žaidėjas gali čiuožti 27 km per valandą greičiu, o ritulys skrieti 193 km per valandą greičiu.

"Teisėjai žaidėjams leidžia ir pasimušti - juk visi su apsaugomis. Muštynės stabdomos, jei kam nors nukrenta šalmas ar pirštinė. Žaidėjas gaus į kailį, jei nepagarbiai užkliudys priešininkų vartininką", - sako nerašytas, tačiau visame pasaulyje žinomas taisykles A. Jokimčius.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

A-95 markės benzino kainai perkopus 4,5 lito už litrąbenzino, daugelis vairuotojų ima svajoti apie elektromobilį. Kai tik atšils orai, Šiaulių gatvėse pamatysime nedidelį automobilį be durų. Jis riedės nekeldamas triukšmo ir dūmų kamuolių. Tai vienintelis Šiauliuose gamyklinis elektromobilis "Chrysler". Šimtui kilometrų pakaks poros litų už kurą – elektros energiją.

Šiauliečio Almanto Valčiuko vairuojamas amerikietiškas "Chrysler" markės elektromobilis šimtui kilometrų "suvalgo" elektros energijos už du litus.

Kurorto automobilis

Gamyklinį elektromobilį "Chrysler GEM–825" iš JAV parsigabeno šiaulietis amerikietiškų automobilių mėgėjas ir kolekcininkas Almantas Valčiukas. Iš pirmo žvilgsnio automobilis primena golfo mėgėjų mašinėlę, skirtą lazdoms ir kamuoliukams vežioti, tačiau savininkas ragina neapsigauti.

"Tai vasarinis kurortinis automobilis, skirtas kasdien važinėti nedideliu atstumu. Jis ekonomiškas, ekologiškas ir labai patogus šiltesniuose kraštuose. JAV elektromobiliai labai populiarūs Floridoje ir kituose kurortiniuose miestuose. Toks tiktų ir mūsų pajūryje", - sako A. Valčiukas.

Elektromobiliai, anot A. Valčiuko, ne šiaip prabangos prekė. Tai ekonomiška transporto priemonė, šimtui kilometrų suvartojanti elektros vos už du litus. "Naftos pramonė, kuri neleido sparčiai tobulėti panašiems automobiliams, pradeda bliūkšti. Kylančios naftos kainos verčia automobilių gamintojus nejuokais pagalvoti apie vidaus degimo variklio alternatyvą. Automobilių rinkoje situacija yra tokia, kad gamintojas nebegali pataikauti naftininkams, nes žlugs arba pralaimės konkurcinėje kovoje Japonijai, Kinijai ar Korėjai", - tvirtina pašnekovas.

Du litai – 100 km

Viena prancūzų firmų neseniai pristatė elektromobilį, kuris rinkoje kainuos apie 35 tūkst. eurų. Įkrovus bateriją, juo bus galima riedėti per 150 kilometrų. Kinai jau pasigyrė sukurę elektromobilį, kuris nesustodamas gali riedėti net 400 kilometrų. Amerikiečiai pernai pasigyrė sukūrę bateriją, kuri įkraunama greičiau, nei galima pripilti benzino baką. Tokios baterijos kol kas yra per brangios gaminti pramoniniu būdu. A. Valčiukas mano, kad tik laiko klausimas, kada tokios baterijos bus pradėtos gausiai naudoti.

A. Valčiuko automobilis – senesnio modelio. "Chrysler" jau gamina naujos kartos automobilius, kurie vis populiarėja už Atlanto. Amerikiečiai buvo įpratę prie galingų automobilių ir pusvelčiui pardavinėjamo benzino. Tačiau benzinas pabrango, tado amerikiečiai mielai persėda į elektra varomus automobilius arba hibridinius modelius.

Įkrovus bateriją, A. Valčiuko "Chrysler" gali nuvažiuoti apie 50 kilometrų, maksimalus greitis - 40 kilometrų per valandą. Šešios gelio baterijos įkraunamos apie penkias valandas ir atlaiko 3000 krovimų. Nesunku paskaičiuoti, kad mieste toks mažylis labai pinigus.

Baterijos įmontuotos po sėdynėmis, pastarosios apvilktos neperšlampama dirbtine oda, nebijančia lietaus. Automobilis, kaip ir golfo žaidėjų mašinėlė, yra be durų, tačiau sumanieji gamintojai galii pasiūlyti kietas arba brezentines duris. "Nelabai reikia durų. Važiavau per stiprų lietų. Automobilio aerodinaminės savybės puikios – lietus į saloną beveik nepatenka", - gyrė savo pirkinį A. Valčiukas.

Mažytis elektromobilis gali būti "gyvybingas" visą dieną ir nuriedėti 50 kilometrų. Autoriaus nuotr.

Tobulėja kasdien

Elektromobilių gamyba garsėja ir Europos kūrėjai. Prieš kelias dienas automobilių pasaulį sukrėtė žinia, kad "DBM Energy" kompanijos pagamintas elektromobilis "Audi A2" sudegė. Nustatyta, kad tai įvyko ne dėl akumuliatorių.

Aumobilių verslo atstovai nuogąstauja, kad tai gali būti tradicinių automobilių gamintojų provokacija. Elektromobilis kainavo 275 tūkst. eurų. Jo gamybą rėmė Vokietijos federalinė ūkio ministerija. Ta pati kompanija teigė elektromobiliu nesustodama įvaikusi 600 kilometrų.

Paryžiaus automobilių parodoje buvo pristatytas elektromobilis "Renault Zoe", kurį ketinama pradėti gaminti 2012 metais. Jis bus tokio dydžio kaip "Renault Clio" ir tiek pat kainuos - apie 50 tūkst. litų.

Minėto "prancūzo" techniniai duomenys įspūdingi. 80 AG elektrinis motoras, gebantis iki 100 km/h įsibėgėti per 8 sekundes ir pasiekti maksimalų 135 km/h greitį.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šiaulių kultūros centre vyko respublikinis vaikų ir jaunimo populiariosios muzikos konkursas "Dainuok, žiemužėle 2011". Pirmą dieną į sceną kopė dainininkų ansambliai, kitą - solistai.

Festivalio šeimininkai "En-den-du" konkurse nedalyvauja, tačiau visada visus nudžiugina profesionaliu dainavimu. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiauliečiai - pasyvūs

Festivalį "Dainuok, žiemužėle" organizuoja Šiaulių moksleivių namų vaikų muzikos studija "En-den-du" (vadovės Stanislava Rusevičienė ir Laura Dudnikienė).

Šiemet į konkursą atvyko apie 400 dalyvių. Iš kaimyninės Latvijos atvažiavo apie 50 vaikų. Latvijos atstovai atskleidė, kad jų šalyje vyraujanti krizė trukdo surengti panašaus lygio festivalius, o talentingai dainuojančių vaikų - daug.

Šeštadienį vyko vokalinių kolektyvų varžytuvės. Kolektyvų pasirodymus tradiciškai vertino visi kolektyvų vadovai, mokytojai.

Festivalio organizatorė S. Rusevičienė priminė, kad renginio organizatoriai neturi dalyvauti konkurse. "En-den-du" ansamblis garsėja vokaliniais gebėjimais. Čia gausu ir gerų solistų, tačiau, būdami renginio šeimininkai, jie lipa ant scenos be galimybės konkuruoti su festivalio svečiais.

S. Rusevičienė pastebėjo, kad šiauliečių dėmesys konkursui buvo menkas: "Tokio pobūdžio renginių Šiauliuose vyksta nedaug. Gal šiauliečiai bijo stiprios konkurencijos?"

Stiprūs kolektyvai

Šventės organizatoriai ir komisija tvirtina, kad šiemet festivalio dalyvių lygis yra itin aukštas. Nenuostabu, nes dauguma kolektyvų ir solistų yra tarptautinių konkursų laureatai.

Vokaliniai kolektyvai buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes: 6-9, 10-14 ir 15-20 metų.

Mažiausiųjų amžiaus grupėje susirungė 11 grupių. Nugalėtojais tapo studija "Trakšt brakšt" iš Klaipėdos. Estradinio dainavimo studija "Tu ir aš" iš Kauno pelnė antrą vietą, dainos studija "Kregždutė" iš Mažeikių - trečią. Svečiai iš Rygos vokalinio ansamblio "MOMO" tapo diplomantais.

Vyresniųjų grupėje dalyvavo 12 grupių. Šioje kategorijoje absoliutus lyderis buvo kolektyvas "Smaids" iš Jelgavos miesto. Antrą vietą pelnė studijos "Trakšt brakšt" vyresnieji dainininkai, trečią - Šiaulių kultūros centro vokalo studija "Ro ko ko", vadovaujama Rasos Kauneckaitės. Diplomantais tapo kolektyvas "Tu ir aš" iš Kauno ir "Kregždutė" iš Mažeikių.

Vyriausiųjų grupėje pirmą vietą pelnė vokalinė grupė "Vivo" iš Utenos, antra vieta atiteko studijos "Tu ir aš" iš Kauno vyriausiems dainininkams, trečia – Jelgavos popgrupei "Smaids".

Studijos "Mikitukas" solistė Liepa Jurgutavičiūtė laimėjo pirmą vietą mažiausiųjų kategorijoje.

Mažiausiai solistei - festivalio laurai

Sekmadienį vyko solistų konkursas. Šiemet solistų pasirodymus vertino Ilmera Abromavičienė, Šiaulių "Dagilėlio" dainavimo mokyklos pavaduotoja ugdymui, Raimonda Remezienė, Skuodo meno mokyklos muzikos mokytoja metodininkė, ir Ilona Balsytė "Keistuolių" teatro aktorė ir "Kindermusik" mokyklėlės muzikos mokytoja. Komisijos pirmininkas - Vaidotas Juozas Lygutas, Šiaulių universiteto muzikos pedagogikos katedros docentas.

Solistai šiemet rungėsi keturiose amžiaus kategorijose: 5-8, 9-12, 13-15 ir 16-20 metų.

Mažiausiųjų kategorijoje visus sužavėjo šiaulietės mokytojos, mažylių ir mamyčių studijos "Mikitukas" vadovės Eglės Januševičienės mažosios dainininkės. Ketverių metų Liepa Jurgutavičiūtė laimėjo pirmą vietą, o šešerių metų Vėjai Baltutytei komisijos narė Ilona Balsytė skyrė savo prizą už artistiškumą. Antrą vietą pelnė mažoji atlikėja iš Vilniaus Augustė Rutkauskaitė, o trečioji atiteko viešniai iš Daugpilio Janai Zabarovskai.

9-12 metų amžiaus grupėje pirma vieta atiteko Justinai Budaitei iš Mažeikių, antroji - Gabijai Paulikaitei iš Palangos, trečioji taip pat atlikėjai iš Palangos Paulinai Skrabytei. O Viltė Martišiūtė iš Kauno ir Dovilė Ališauskaitė iš Mažeikių tapo diplomantėmis.

13-15 metų amžiaus grupėje sėkmė lydėjo solistus iš Palangos: pirmą vietą iškovojo Aida Bertašiūtė, o Domantas Ulevičius tapo diplomantu. Antrą vietą šioje amžiaus grupėje pelnė šiaulietė trylikos metų moksleivė iš "Juventos" pagrindinės mokyklos Gabija Kušleikaitė, kurios mokytoja Loreta Stankuvienė.

16-20 metų amžiaus grupėje trečią vietą pelnė viešnia iš Daugpilio Viktorija Selicka, o pirma vieta atiteko talentingai solistei iš Ventos šešiolikmetei Ievai Petrikaitei, kurios mokytoja Genovaitė Bučiuvienė. Ieva visus žiūrovus ir komisiją sužavėjo ir vokalo galimybėmis, ir scenine išraiška. Anot komisijos pirmininko, jei šiame konkurse būtų skiriamas "Grand Prix", tai, be abejo, Ieva būtų jį pelniusi.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Mūsų seneliai irgi buvo vaikai ir žaidė. Berniukai jojo ant medinių arkliukų, o mergaitės visus gyvenimo atvejus leido suvaidinti lėlėms. Žagarės krašte jaunos merginos net gegužinėse įsegdavo patikusiems vaikinams į atlapus po mažą lėlytę. Ką tai turėjo reikšti, niekas nebežino.

Autentiška "bajoraitė", rasta Veršių kaime.

Senoliai prisiminė vaikystės lėles

Vida Paulauskienė, Žagarės regioninio parko projektų valdymo specialistė, su gimnazistais apklausė apie šimtą vyresnių Žagarės gyventojų. Klausinėjo, kokiomis lėlėmis jie vaikystėje žaisdavo, kas ir iš ko jas pagamindavo.

Iki šių dienų Žagarėje yra išlikę mažai autentiškų lėlių. Pačių seniausių, rankomis gamintų "kukuliuotų" lėlyčių nerasta. Jas pavyko atkurti tik pagal senolių pasakojimus.

Žmonės prisiminė ir kitokių lėlių. Turtingų šeimų mergaičių lėlės atrodė prabangiau ir buvo siuvamos iš geresnių audinių. "Vieną tokią "bajoraitę" suradome močiutės skrynioje Veršių kaime, - prisimena V. Paulauskienė. - Vien pažiūrėjus į lėlę matyti, kad su ja žaidė dvaro mergaitės."

Kai kurias "bajoraites" pavyko atkurti pagal nuotraukas, tačiau daugiausia - pagal Žagarės krašto metraštininkės Romualdos Vaitkienės pasakojimus.

"Kol dar yra gyvų šio krašto istorijos liudininkų, siekiame surinkti kuo daugiau jų pasakojimų apie jų vaikystės lėles", - sako V. Paulauskienė. Ji suprato, kad lėlės žmonių prisiminimuose siejasi su vaikystės džiaugsmais, laimingiausiomis mažų dienų akimirkomis. Taip pat tai ryšys su močiutėmis ir motinomis, kurios dažnai pagamindavo lėlių savo atžaloms.

Lėlės - senas ritualinis žaislas

Pirmasis žinomas vaikų žaislas yra lėlė. Archeologai ją rado Egipto kapuose. Jai - apie 4000 metų. Lėlės su judančiomis galūnėmis ir pakeičiama apranga pradėtos gaminti jau mūsų eroje.

Senovėje lėlės buvo naudojamos religiniuose ritualuose, nes šis žaislas vaizduoja žmogų. Dažnai su visomis galūnėmis ar net veido bruožais. Lėlės naudojamos mene, interjero puošyboje. Šis žaislas gali būti ir vaiko džiaugsmas, ir siaubo filmo personažas.

V. Paulauskienė sako, jog Žagarės krašte lėlėmis žaidė ne tik vaikai. Močiutės padėjo atkurti unikalias iš siūlų darytas lėlytes, kurias mergaitės pasidarydavo "vakaruškoms". Jas prisisegdavusios pačios ir iškviestam šokti berniukui. Tai panašu į paženklinimą - "jis šį vakarą užimtas". Gal tamsoje savo vaikinus pagal šias lėles atpažindavo? Tai iki šiol mįslė.

Kai Žagarės moterys pasakojo apie savo vaikystės lėles, jos smulkiai prisiminė, pasakojo ir parodė, kaip jos buvo daromos.

Žagarės krašto metraštininkė ir garbės pilietė Romualda Vaitkienė gamina savo vaikystės lėles.		Žagarės romų bendruomenės aktyvistė Rita Simonavičienė padarė kelias lėles, kurioms būdingas jos tautos charakteris.

"Prisiminimai iki šiol gyvi, nes tų laikų mergaitėms buvo didžiausia pramoga – nors trumpam ne žąsis ganyti, o su lėlyte pažaisti. Tokiems žaidimams mergaitės turėdavo savo kampelį, pavyzdžiui, po kėde ar suolu, ant kurio buvo dedama iškepta duona", - pasakoja V. Paulauskienė.

"Kukuliuotos" lėlės

Iš surinktų pasakojimų galima suprasti, kad mergaitės iš nepasiturinčių šeimų dažniausiai pačios darydavosi "kukuliuotas" lėles iš prastesnių medžiagų. Tokių lėlių beveik nereikėjo siūti.

"Kukuliuotas" lėles galima pasidaryti labai greitai. Mažą lėliukę susukdavo iš nosinaitės, lininės drobės skiautės, skarelės. Veidus tokioms lėlėms nupiešdavo pieštuku arba visai nepiešdavo. "Seniau žmonės buvo puikūs pedagogai. Vaikui nebūtina nupiešti lėlės veido, juk vieną akimirką reikės liūdnos lėlės, o kitą - laimingos. Tyčia paliekama vietos vaiko vaizduotei", - pasakoja pašnekovė.

Iš seniausių Žagarės močiučių pasakojimų sužinome, kad "kukuliuotos" lėlės galvytei mergaitės imdavo vienspalvį medžiagos gabalėlį. Į galvytės vidų įsukdavo gabalėlį medžiagos arba prikimšdavo pakulų, vatos, pjuvenų, vilnos. Užrištą galvytę apsukdavo juostele, kurios galai buvo paliekami lėlytės rankoms. Lėlės suknelei imdavo keturkampį medžiagos gabalėlį. Jį perlenkusios, iškirpdavo skylę, pro kurią iškišdavo lėlės galvą. Medžiagą surišdavo per liemenį, ištraukdavo rankas. Medžiagų kraštus sulygindavo, nukirpdamos žirklėmis.

Lėlei paminti tereikia keletos po ranka pasimaišiusių medžiagos atraižų ir fantazijos.		"Kukuliuotos" Žagarės krašto lėlės. Vidos PAULAUSKIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Žaidė vestuves ir laidotuves

Vaikai, žaisdami su lėlėmis, atkartojo suaugusiųjų gyvenimą. Žagarės moterys prisimena turėdavusios įvairių lėlių - visą šeimą, kaimynus, draugus, priešus. Buvo žaidžiamas vaiko auginimas, rūpinimasis juo, pasivaikščiojimas, mokykla, vestuvės ir net laidotuvės. Beje, laidotuvėms lėlytes gamindavo mažas, kad tilptų į degtukų dėžutę.

Vyresnės mergaitės žaisdavo su siūtomis skudurinėmis lėlėmis. Siūtos lėlės buvo šiek tiek įmantresnės. Jas pasiūti trukdavo ilgiau.

Daugumos lėlių kūnai būdavo siuvami iš drobės ir prikemšami pakulų, skudurėlių, rankos ir kojos buvo prisiuvamos atskirai. Plaukai buvo daromi iš pakulų, linų, šiaudų, kartais iš siūlų. Veido bruožai buvo išpaišomi anglimi arba išsiuvinėjami.

Vaikų fantazijos dėka lėlių rūbais virsdavo įvairių gėlių žiedai, medžių lapai. Lėlytėmis virsdavo net kankorėžiai, gilės ar kaštonai. Tokių lėlyčių mergaitės nesaugodavo, kasdien žaisdamos nesunkiai susirasdavo vis kitą.

V. Paulauskienė priminė, jog žodžiais ir pasakojimais viskas nesibaigė. Nemažai Žagarės moterų pačios parodė, kaip reikia gaminti lėles. Lėlių gamyba "užsikrėtė" ne tik Žagarės lietuvės, bet ir latvės, viena romų tautybės atstovė.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Ugniagesių mašinas dievina ne tik vaikai. Jos patinka visiems - raudonos, kaukia ir greitai važiuoja. Galima sakyti, kad Šiauliuose yra toks vaikų rojus, kur tikrų ugniagesių automobilių galima pamatyti bent kelias dešimtis. Vienintelis šalyje ugniagesių automobilių muziejus įkurtas Zokniuose. Jį prižiūri Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos(PGV) 3-iosios komandos ugniagesiai-gelbėtojai.

Mažeikių ugniagesiai padovanojo šį galiūną, skirtą naftos rezervuarams gesinti.

Unikalus muziejus

Sustojame prie milžiniško angaro pačiame miesto pakraštyje netoli Šiaulių oro uosto. Angare kažkada buvo remontuojami sovietų armijos lėktuvai. Dabar čia sukaupta didžioji dalis muziejinių ugniagesių mašinų.

Muziejų 1996 metais įkūrė tuometis Šiaulių miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio viršininkas pulklininkas Rimgaudas Mickus. Jo iniciatyva nuspręsta neišmesti atitarnavusios autotechnikos ir leisti jai kurį laiką pagyventi prasmingai. Viskas prasidėjo nuo vieno automobilio. Dabar - jau 28 eksponatai.

3-iosios ugniagesių komandos viršininko pavaduotojas Darius Motekaitis teigia, kad didžiąją dalį technikos muziejaus šeimininkams padovanojo įvairių šalies priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų kolegos.

Pats seniausias eksponatas muziejuje – tai 1957-ųjų amerikietiškas "Chevrolet 4400". Automobilio viduje - medžio apdaila, erdvu. D. Motekaitis sako, jog šis raudonskruostis gražuolis kažkada tarnavo Švedijoje, vėliau - Telšiuose.

Atvykusi NATO amerikiečių delegacija apstulbo išvydusi šį senutėlį, bet blizgantį automobilį. Prisiminė tik vaikystėje matę ką nors panašaus. Vokietijos NATO kariai patarė rinkti pinigus už bilietus, nes net savo šalyje nematė nieko panašaus.

Seniau atitarnavę automobiliai būdavo supjaustomi - utilizuojami, tačiau dabar jie gyvena naują gyvenimą.

Sovietinė ir vakarietiška technika

Beveik visi muziejuje esantys automobiliai puikiai veikia ir važiuoja. Jie galėtų ir toliau tarnauti visuomenei, tačiau seną morališkai pasenusią techniką keičia nauja. Ugniagesių automobiliai paprastai pravažiuoja labai mažai kilometrų, tačiau tai daro didžiausiu apkrovimu.

1957-ųjų gamybos "Chevrolet 4400".		Sovietinis "ZIL", kurį dar neseniai eksploatavo Šiaulių rajono ugniagesiai, neseniai aprašė vienas rusų žurnalas - švelniai pasišaipė, su kokia technika dirbama Europos Sąjungoje.

Ekspozicijoje yra daug vakarietiškų ir sovietinių automobilių, kurie specialiai sugrupuoti atskirai - kad lankytojai pamatytų techninius skirtumus. Sovietinė technika - griozdiška, nepatogi, o vakarietiški automobiliai gerokai lengvesni, kabinos patogios, erdvios.

Muziejaus lankytojai gali įsitikinti, kaip skiriasi tabenaudojami daugiau nei trisdešimties metų senumo "Zil" ir "Mercedes" ugniagesių automobiliai. Pastarasis net senesnis, tačiau pranašumai akivaizdūs.

D. Motekaitis sako, jog sena technika kaip diena nuo nakties skiriasi nuo šiuolaikinės. Ką anksčiau pakeldavo tik pora vyrų, dabar tai telpa į delną. Tai galima pasakyti apie visas ryšio priemones.

Specialūs automobiliai

Prie angaro lankytojus pasitinka amerikietiškas "International" firmos senutis ugniagesių automobilis ir tanketė. Ne karinės paskirties šarvuotis, o skirtas ypatingiems gelbėjimo atvejams. Pavyzdžiui, nutekėjus radiacinėms medžiagoms.

Ši tanketė gali plaukti ir buvo atgabenta iš Visagino. Aštuonratė transporto priemonė buvo pritaikyta dirbti net branduolinės avarijos atveju.

Šarvuotis "BTR – 60" - vienintelis toks Lietuvoje.  Šiaulių apskrities PGV 3-osios ugniagesių komandos viršininko pavaduotojas Darius Motekaitis (dešinėje) sako, kad muziejuje patinka ne tik vaikams. Pamainos vadas Saulius Liučvaikis (kairėje) sako, jog beveik visa ugniagesių muziejinė technika puikiai veikia.		Ugniagesiai leidžia jauniesiems muziejaus lankytojams pasėdėti eksponuojamų automobilių kabinoje. Autoriaus nuotr.

"Šarvuotis "BTR–60" priklausė radiacinei žvalgybai Ignalinos atominėje elektrinėje, - pasakoja ekskursijos gidas D. Motekaitis. - Jį mums atgabeno su visa įranga."

Pamainos vadas Saulius Liučvaikis sako, kad muziejaus eksponatai labai skiriasi nuo modernios technikos, kuria ugniagesiai naudojasi šiandien.

Muziejuje yra automobilis, kuris būdavo naudojamas ilgai trunkančiuose miškų, durpynų gaisruose. Tai pagalbinis radijo ryšio automobilis. Griozdiška aparatūra - siųstuvai, imtuvai, antenos - daug svėrė, todėl tokia technika morališkai atgyveno. Dabar ugniagesiai turi modernų vagonėlį, kuriame yra stalas, patogios kėdės, kompiuteris, internetas, galimybė pasigaminti maisto, tualetas.

Pati didžiausia technikos priemonė šiame muziejuje - vikšrinė cisterna naftos rezervuarams gesinti. Galiūnas privažiuoja prie rezervuaro, ištiesia savo "snapą" ir paleidžia putojantį skystį. Šis krenta pro tinklelį, virsta putomis ir gesina.

Atvykusieji gali apžiūrėti ir naujausią ugniagesių techniką, kurią įsigijo visai neseniai. Galima apžiūrėti ir ugniagesių žarnų automobilį, kurio būdoje telpa trys kilometrai sujungtos žarnos. Tai patogu ir naudinga, kai gaisras didelis, o vandenį reikia pumpuoti iš vandens telkinio.

Ugniagesiai sako, jog paprastai kiekvienoje autocisternoje yra viskas, ko gali prireikti įvairiuose gelbėjimo darbuose: kopėčios, laužtuvai, kastuvai.

Alvydosas JANUŠEVIČIUS

Beržėnų dvaras įsikūręs Ventos kairiajame krante, už keturių kilometrų nuo Šaukėnų į Užvenčio pusę. Įspūdingų formų statinys, primenantis pilį. Važiuodami pro šalį žmonės pagalvoja: "Turbūt remontuoja. Bokštas su pastoliais." Šie pastoliai nenaudojami styro jau keletą metų, o dvarui atgaivinti neturi lėšų nei savininkai, nei valstybė.

Beržėnų dvaras iš išorės šviečia, tačiau jo būklė kasmet prastėja.

Iš rankų į rankas

Dabartinę savo neogotikinę išvaizdą rūmai įgijo XIX amžiaus pabaigoje. Beržėnų dvarą pirmiausia valdė sena dvarininkų giminė - Šemetos. Jie Šaukėnuose ir Beržėnuose viešpatavo iki 1610 metų. Stanislovas Šemeta šias valdas perdavė Petrui Pacui. Istoriniai šaltiniai mini, jog Beržėnai buvo nykių pastatų kompleksas.

1763 metas dvarą perėmė Antanas Gorskis. Galiausiai Hipolito ir Barboros Šemetaitės Gorskių duktė Stanislava ištekėjo už Adolfo Čapskio ir Beržėnų dvarą gavo kaip kraitį.

Čapskis buvo gerokai praturtinęs dvarą - pastatė rūmus, įkūrė angliško stiliaus parką, privežė daugybę meno kūrinių, tačiau gerokai prasiskolino. 1903 metais dvarui paskelbtas bankrotas ir jis pradėjo merdėti.

Kalbama, kad dvare vaidenasi. Vietiniai žmonės pasakoja, kad Beržėnų dvaro šeimininkas Stanislovas Gorskis turėjęs raštą, kuriame buvo surašytos raganų pavardės, kurios buvo nuteistos sudeginti ant Biržės kalno. Greičiausiai čia tos raganos ir vaidenasi.

Pinigai baigėsi - entuziazmas išblėso

Sovietmečiu dvaro pastatai priklausė Šiaulių autobusų parkui. Daugiau nei prieš aštuonerius metus dvaro rūmai už 300 tūkst. litų parduoti naujam savininkui, kuris iš pradžių entuziastingai griebėsi rekonstravimo darbų.

Netrukus lėšos išseko. Pavyko uždengti tik dalį stogo ir užkamšyti langus, nuo chuliganų užkalti duris. Nuo to laiko pastatas nebuvo daugiau tvarkomas. Apie čia vykusius darbus primena ant bokšto likę pastoliai.

Kitus dvaro pastatus įsigijo kiti savininkai. Dvarą su kiauru stogu pradėjo ardyti krituliai ir jaunimo kompanijos.

Akivaizdu, kad pamiklosauga ir kultūros vertybių saugotojai - "bedančiai". Prieš kultūros vertybių naikinimą jie gali kovoti tik raštais.

Beržėnų dvaro rūmų sodybos šeimininkui buvo nusiųstas raštas, kuriame nurodyta užsandarinti langus, įstatyti duris, užkonservuoti pastatą. Dar vėliau, neįvykdžius visų nurodytų darbų, savininkui paskirta bauda.

Pinigai – vienintelė problema

Prieš porą metų Kelmės savivaldybė bandė savininkui pagrasinti turto konfiskavimo procedūra, tačiau šalyje tai būtų precedento neturintis atvejis.

Lietuvos paveldosauginikai jau skaičiuoja per 500 apleistų statinių, kurie yra pripažinti kultūros vertybėmis. Kai kuriuos jau siekiama atimti iš savininkų už nepriežiūrą. Toks likimas gresia "darbiečių" lyderio Viktoro Uspaskicho valdomam Kėdainių rajone esančiam Kalnaberžės dvarui. Šį dvarą kadaise valdė garsus Rusijos reformatorius Piotras Stolypinas. Ketinama kreiptis į teismą ir dėl Belvederio dvaro Jurbarko rajone nusavinimo.

Kalbos kalbomis, tačiau dar nė vienas privačiose rankose esantis valstybės saugomas paminklas nebuvo atimtas. Dauguma konfliktų būdavo išsprendžiama paprasčiau. Savininkas rasdavo pirkėją ir turtą parduodavo. Visi rūpesčiai užguldavo naujų šeimininkų pečius, kurių finansinės bėdos neslėgė.

N. Orda. Akvarelė "Beržėnų dvaras". 1875 m. Autoriaus nuotr.

Romas Olišauskas, Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio vadovas, patikslina, kad Beržėnų dvaras – ne tik rūmų pastatas. Yra žemė, dar keletas pastatų, rūmai. Kitus pastatus valdo keli savininkai.

Vadovas sako, kad su savininkais kalbėta ir geruoju, ir piktuoju. Buvo skiriamos nuobaudos, raginama bent jau užkonservuoti pastatą, kad šis toliau negriūtų. Tačiau savininkas teisinasi, kad to padaryti nepajėgia finansiškai.

Valstybė - ne geresnis šeimininkas

R. Olišauskas nesivelia į diskusijas, kaip būtų galima paimti iš privataus asmens jo turtą, net jei šis yra kultūros vertybė. Privačią nuosavybę taip pat saugo įstatymai. Be to, nebūtų daug naudos, jei dvaras būtų perduotas Valstybės turto fondo žinion.

Perdavimo procedūra užtruktų bent porą metų. Visą šį laiką dvaras gyvuotų be šeimininko. Tikėtina, kad jis būtų dar labiau nuniokotas, o rekonstrukcijai valstybė taip pat neturi pinigų.

R. Olišauskas priminė, kad kartais pinigai nėra svarbiausias dalykas. Joniškio rajone yra Jakiškių dvaras, kurio savininkė neturi lėšų pastato renovacijai, tačiau dega didžiuliu entuziazmu. Dvare vyksta meniniai projektai, o remonto darbai juda pagal išgales. Svarbu - stogas nekiauras.

"Mes esame ramūs dėl Jakiškių dvaro - jis turi neabejingą šeimininką", - sako R. Olišauskas ir primena, kad savininkai turi galimybę susigrąžinti pinigus, investuotus renovuojant valtybės saugomų pastatų stogus, langus sienas ar kitus restauravimo darbus.

Monika SKISTENYTĖ

Šiaulių balandininkų klubo pirmininkas Rimantas Beneta balandžius augina nuo mažumės. "Balandžiai pasirenka žmogų, o ne žmogus juos", - sako vyras ir kviečia į Didždvario gimnazijoje vyksiančią parodą, kurioje bus galima pamatyti įvairių balandžių veislių.

Lietuvoje balandžiai lesinami lenkiškais grūdais. Autorės nuotr.

Daug kainuojantis entuziazmas

"Kai augau, balandžiai buvo auginami beveik kas trečiame name, - pasakoja R. Beneta. - Dabar retas tuo užsiima. Reikia būti didžiuliu entuziastu - brangiai kainuoja ir balandžiai, ir juos išlaikyti."

Balandžiai - gana opūs paukščiai, kuriems labai svarbu švara ir sveiki grūdai. Pats baisiausias pašaras, anot Rimanto, yra lietuviški grūdai. "Jei palesinti lietuviškais grūdais balandžiai išgyvena, vadinasi, jie labai ištvermingi, - sako Šiaulių balandininkas. - Jie greitai atsirenka, ką lesti. Jei grūdai geri, balandžiai visus sules, o jei juose daug chemijos, tai tik pagriebs ir numes grūdą."

Balandininkams lesalą tenka ieškoti Lenkijoje, kur balandžių auginimas labai populiarus. Firmos, gaminančios lesalą šiems paukščiams, klesti. "Žinoma, galima grūdus auginti pačiam, tačiau nedideliame sklype užaugintiems javams reikalingas nuosavas kombainas, o tai labai brangu", - sako Rimantas.

Protėviai - laukiniai balandžiai

Balandžiai, kurie matomi skveruose, aikštėse, vadinamieji uolų karveliai, yra laukiniai. Iš jų išvestos visos iki šiol žinomos balandžių veislės. Norint išvesti naują veislę, gyvenimo nepakanka. Veislė laikoma pripažinta tik tada, kai trečioje kartoje gimsta tokie pat palikuonys kaip ir pirmieji.

"Kuo balandis brangesnis ir kuo trumpesnis jo snapas, tuo jis lepesnis. Jis sunkiau veisiasi ir mažiau deda kiaušinių, todėl jo kaina didesnė", - pasakoja balandininkas.

Turi nemažai priešų

Entuziastas pasakoja, kad dieną didžiausi balandžių priešai yra vanagai, o naktį – kiaunės.

Įlindusi į balandinę kiaunė išpjauna visus paukščius. Ji geria kraują, o pasisotinusi kitiems tiesiog įkanda. Balandžiai mirtinai nukraujuoja, nes įkandimo vietoje kraujas nekreša. Tokių nemalonumų yra tekę patirti beveik kiekvienam balandininkui.

"Rusų laikais kiaunės buvo gaudomos dėl kalio, šiais laikais kailis nebevertinams", - sako balandininkas. Kita didžiulė bėda – vanagai, užpuolantys skraidančius balandžius. R. Beneta piktinasi, kad draudžiama naikinti vanagus, kurie daro labai daug žalos.

Pašto balandžiai – ir žvalgybininkai

Antrajame pasauliniame kare buvo naudojama ne tik sunkioji artilerija, bet ir pašto karveliai. Jie "kariavo" ir Lietuvos armijoje, buvo laikomi dalinyje netoli Šiaulių.

Pašto karveliai, turintys trumpus snapus, yra specialiai išvesta veislė, turinti kitokių savybių negu kitų balandžių. Skirtingos veislės balandžiai skrenda skirtingame aukštyje. Pašto karveliai skrenda šūvio nepasiekiamame aukštyje.

Karveliai, paleisti toli nuo namų, parskrenda į tą vietą, kurioje gimė, užaugo ir gyvena. Rimantas buvo sugalvojęs atrakciją vaikams: vaikai rašė laiškus ir tvirtino karveliams prie kojų, tada jie paleisti parskrido namo, o kitą rytą balandininkas jau vežė laiškus vaikams.

Įdomiausios veislės - parodoje

Sausio 22-23 dienomis Šiaulių Didždvario gimnazijoje vyks balandžių paroda. Pagrindinė parodos diena – šeštadienis. Į parodą suvažiuos balandininkai iš Lietuvos ir Latvijos. Bus atvežta įvairių balandžių veislių, kurios džiugins savo įdomumu ir grožiu.

Jokia balandžių paroda neapseina be turgaus. Kaina - nuo 10 Lt iki tiek, kiek galės sumokėti pirkėjas. Patys brangiausi pasaulyje – pašto karveliai, įveikiantys didelius atstumus.

Pagrindinis parodos tikslas – parodyti balandžius jaunimui, ypač vaikams. Šioje parodoje bus galima gauti atsakymus į rūpimus klausimus, gauti patarimų.

Lietuvoje tokios parodos, į kurią suvažiuotų balandininkai iš visos Lietuvos, dar nėra buvę. Tai nekomercinis renginys, kuris kviečia žmones pamatyti nepaprasto grožio balandžius.

Saulius BARASA

Šaltis seniai surakino žemę, o sniego danga siekia pusę metro ar daugiau. Pašalus ir iškritus nemažai sniego, žvėrims giriose jis virsta problema, neretai - žiauria realybe. O neseniai į Lietuvą plūstelėję permainingi šiltesni orai pridarė daugiau žalos nei padėjo.

Kuršėnų Stasio Anglickio mokyklos jaunųjų miško bičiulių būrelio "Giliukai" nariai su tėveliais šeria žvėrelius. Šiaulių urėdijos archyvo nuotr.

Besikeičiant oro temperatūrai ant gausiai žemę nugulusio sniego paviršiaus susiformavo stora sunkiai pralaužiama, vietomis kelių sluoksnių ledo pluta, sunkiai įveikiama stirnoms ir netgi šernams.

Žmonėms pusnys kelia nepatogumų, o kai kuriems gyvūnams tokia žiema gali būti paskutinė. Ledo pluta ne tik neleidžia pasiekti maisto ar guolį. Ant žemės esančio maisto paieškos tampa sunkiai praeinamu barjeru visiems žvėrims. Baiminamasi, kad iki pavasario neišgyvens daug miško žvėrių. Susidariusi ledo pluta sunkina maisto paiešką. Ir judėti sunku.

Kreipimasis būti džentelmenais išgirstas

Dar prieš Naujuosius metus miškų urėdijos kreipėsi į gyventojus, kviesdamos visus gamtos puoselėtojus, gyventojus, gyvenančius arčiau miškų ir gerai pažįstančius kiekvieną miško takelį, ateiti pagalbon žvėreliams. Kiekvienas išgelbėtas žvėrelis - tai miško gyvybė ir džiaugsmas. Juk tai taip nesunku!

Atskirai kreiptasi ir į medžiotojus. Siūlyta labai gerai pagalvoti, kad gal garbinga būtų susilaikyti nuo medžioklių, kai gyvūnams sunku pajudėti, kai stirnos ir kiti kanopiniai žvėreliai kruvinomis kojomis vos išklampoja per apledijusį sniegą.

"Neabejojame, kad mūsų regiono medžiotojai - ne tik miško šeimininkai ir puoselėtojai, bet ir girių džentelmenai!" - teigia Šiaulių miškų urėdijos urėdas Stasys Pališkis, kuriam už ištikimybę profesijai suteikta Lietuvos pramoninkų konfederacijos nominacija "Profesijos riteris".

Atsižvelgdami į kreipimąsi bei solidarizuodamiesi, miškininkai ir medžiotojai sutarė atsisakyti medžioklės su varovais.

Vienintelis gyvūnų išsigelbėjimas - šėryklos

Girininkai skelbia – miškuose baltasis badas, žvėrys sunkiai susiranda maisto. Vienintelis gyvūnų išsigelbėjimas - šėryklos, kuriose urėdijos ir medžiotojai maitina tūkstančius gyvūnų. Pagalbos prašoma ir gyventojų.

"Miškininkai jau gruodį įrengė keliasdešimt šėryklų stirnoms, šernams, elniams ir kitiems žvėreliams. – teigia Šiaulių urėdijos medžioklės plotų prižiūrėtojas Gytis Pyragas. - Ir šernai, ir stirnos šeriamos papildomai, nes negali atsikasti. Elniams didelės problemos nėra, jie daugiau šakelėmis minta ir dar turi ko paėsti".

Į šėryklas vos ne kasdien vežama bulvių, grūdų, įrengtos druskos su mineralais ir vitaminais laižyklos. Anot medžiotojų, be žmonių pagalbos gyvūnai neišsiverstų.

G. Pyragas sako, kad jų sukauptos atsargos sparčiai senka, tad prašo ir gyventojų pagalbos. Jei kas nors turi atliekamo maisto – morkų, bulvių ar grūdų - prašoma kreiptis į girininkijas. Girininkai parodys, kur tai galima padaryti, kad žvėrys rastų ir būtų tinkamai pamaitinti. Kaimo gyventojų prašoma pririšti palaidus šunis, kurie neretai nuveja nusilpusius žvėris.

Į pagalbą skuba jaunieji miško bičiuliai

Įpusėjus kalendorinei žiemai, žemė ne tik pasipuošė baltu puriu nuometu. Šaltis nutiesė ledo tiltus. Dažnai pučia šiaurys.

"Daug paukščių ir žvėrelių gyvena šalia mūsų, - primena Šiaulių miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistė Loreta Mejerienė. - Kartais jų net nepastebime. Žiema išbando ir užgrūdina visa, kas gyva. Pavasario sulauks tik stipriausi ir tie, kuriems mes ištiesime pagalbos ranką."

Girininkai skelbia - miškuose baltasis badas, žvėrys sunkiai susiranda ėsti. Vienintelis gyvūnų išsigelbėjimas - šėryklos, kuriose urėdijos ir medžiotojai maitina tūkstančius gyvūnų. Autoriaus nuotr.

Atėjo metas ne tik mėgautis gamtos teikiamais malonumais, bet ir už juos atsilyginti. Pagalbos ranką ne pirmus metus tiesia Šiaulių miškų urėdijos jaunieji miško bičiuliai. "Patys aktyviausi mūsų ir žvėrelių pagalbininkai - Kuršėnų Stasio Anglickio pagrindinės mokyklos mokytojos Daivos Samuilienės vadovaujami jaunieji miško bičiuliai, susibūrę į būrelį "Giliukai", - džiaugiasi pagalba L. Mejerienė.

Mokykloje vykdoma akcija, kurios metu mokiniai atneša pašaro žvėrims ir lesalo paukščiams: įvairių daržovių, kruopų, padžiūvusios duonos. Visa tai, padedami Šiaulių miškų urėdijos miškininkų, jie nugabena į mišką ir palieka šėrimo vietose. Kartu jaunieji miškininkai tyrinėja žvėrelių pėdas, pabūna gamtoje.

Daugelis miško kelių sunkiai išvažiuojami, todėl miškų urėdijos organizavo miško vidaus kelių ir kvartalinių linijų valymą, sudarydami galimybę medžioklės plotų naudotojams, jauniesiems miško bičiuliams ir kitiems gamtos puoselėtojams nugabenti jų sukauptus pašarus į žvėrių šėryklas.

Išgyvena stipriausi

"Jei ne žmonių pagalba, šaltą žiemą miško gyvūnams būtų visai striuka. Kaip jiems bepadėtume, tempdami į laukus ir miškus maisto atsargų, dalis sparnuočių ir miškų gyventojų vis tiek žus. Vienus sudoros plėšrūnai, kitus pakirs ligos. Tokia negailestinga natūrali gamtos atranka - išgyvena tik stipriausieji", - teigia Kuršėnų urėdijos urėdo pavaduotojas Stasys Skiparis. - Jau ir šiemet rasta nuo bado nugaišusi stirna ir šernas. Tai buvo silpni jaunikliai. Natūrali gamtos atranka juos pirmiausia ir grybštelėjo. Tačiau jei tokia žiema užtruks, aukų gali būti daugiau."

Esant giliai sniego dangai, suledėjus sniego paviršiui, žvėrys sunkiau juda ir ištisą parą stengiasi laikytis greta susirasto maisto. Todėl svarbu saugoti žvėrių ramybę, kurios ypač reikia šernų jaunikliams. Išbaidžius žvėris, šie degina organizmo energijos atsargas, tad žiemai užsitęsus gali ir nebeišgyventi.

Tokios žiemos sąlygos itin nepalankios kurapkoms, stirnoms, šernų, elnių jaunikliams.

Laukinės gyvūnijos globos klausimus miškų urėdijos sprendžia bendradarbiaudamos su rajonų savivaldybėmis, aplinkos apsaugos agentūromis, medžiotojų visuomeninėmis organizacijomis, mokyklomis.

Laukiniams gyvūnams sunkiu metu suaktyvėja ir brakonieriai, todėl bendromis pastangomis siekiama išgyvendinti šį reiškinį.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Varniuose esantis Žemaičių vyskupystės muziejus - vienas naujausių Lietuvoje, tačiau kai kurie čia saugomi eksponatai - seniausi. Žemaičių vyskupystės muziejus neapsiriboja vien sakraliniais dalykais - visapusiškai pristato šį turtingos kultūros kraštą.

Varniai iš muziejaus bokšto.		Sėdintis angelas. Galybės angelų lazdos būna papuoštos lelijos simboliais.

Gyvas muziejus

Vos pravėrus muziejaus duris pasitinka stiklo dirbinių stendai. Tai daugiausia vaikų meniniai darbai, kuriuos jie kuria čia kone kasdien.

Stiklo meno užsiėmimai muziejuje pradėti rengti po projekto, kai visose Varnių apylinkėse buvo renkamas stiklas.

Gamta apvalyta, o ką su stiklu daryti? Už projektui skirtus pinigus įsigyta speciali kaitinimo krosnis. Dėlioja vaikai spalvotus stikliukus ir pašauna į krosnį. Po kiek laiko stiklas aptirpsta, sulimpa ir tampa skaidriu meno kūriniu.

Žengiame toliau. Jurgita Gustytė-Ivinskienė, Žemaičių vyskupystės muziejaus archyvo ir bibliotekos vyriausioji muziejininkė, palydi per visas muziejaus ekspozicijas. Kryžiai, saulutės, liaudies meistrų angelai, seniausios knygos. Viskas kruopščiai sudėliota ir pateikta lankytojams.

J. Ivinskienė primena, kad lietuvių liaudies menas įdomiai persipynęs su profesionaliu krikščionišku menu. Pavyzdžiui, mėnesio eksponatu buvo išrinktas sėdintis angelas su iškelta ietimi. Čia eksponuojama visa angelų kolekcija - nuo profesionalių darbų iki liaudies meistrų šedevrų.

Vienoje patalpų laikomi vertingiausi eksponatai. Muziejininkė šypsodamasi pastebi, kad bažnyčiai vertingiausi atrodo liturginiai atributai, o jai - knygos. Dar kiti aukština didikų Gorskių porceliano komplektą, kurį prieš penkerius metus rado didiko palikuonys.

Kylame aukštyn, kur randame apnuogintas senojo pastato sienas. Svarstoma, kaip restauruoti šią pastato dalį. Norėtųsi išsaugoti originalų raudonų plytų sienų ir arkų grožį.

Bokšto papėdėje esančioje patalpoje gruodį vaikai su vienuole Regina Teresiūte mokėsi kepti kalėdaičius. Čia vyksta koncertai, kitokie meniniai projektai.

Palipus į bokštą, pro langelius atsiveria į atvirukus panašūs Varnių vaizdai. Pro kurį langelį gražiausias vaizdas? Gal į bažnyčios pusę? J. Ivinskienė sako kad jai daug gražiau žiūrėti į tą pusę, kur matyti Medvėgalio kalnas.

J. Ivinskienė teigia, kad lietuvių liaudies menas persipynęs su profesionaliu krikščionišku menu.		Vaikų pagamintas stiklinis paveikslas.

Mokslo ir kultūros židinys

Žemaičių vyskupystės muziejus prieš 12 metų įkurtas vėlyvojo baroko pastate. Anksčiau čia buvo Varnių Žemaičių kunigų seminarijos rūmai. Per sovietmetį jie buvo smarkiai nuniokoti.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, istorikai "prisiminė", kad Žemaičių kunigų seminarija atliko svarbų vaidmenį šio krašto kultūroje. J. Ivinskienė teigia, kad XVI amžiuje Varniai tapo vienu svarbiausių lituanistinės kultūros centrų ne tik Žemaitijoje, bet ir LDK.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad jau XIV a. pabaigoje Vilniuje ir Varniuose buvo įsteigtos pirmosios europinio tipo mokyklos prie katedrų. Vilniuje telkėsi daugiau daugiakalbė, daugiatautė kultūra, o Žemaičių vyskupijoje telkėsi Lietuvos intelektualai. Nenuostabu, kad Varnių vyskupija ir buvo ta vieta, kurioje lietuvių kalba gebėjo pasipriešinti polonizacijai, rusinimui ir vokietinimui.

Žemaičių vyskupystės muziejuje gausu vertingų eksponatų.		Biržuvėnų dvaro lobis - Gorskių giminės porcelianas. Autoriaus nuotr.

Varnių kunigų seminarija savo veiklą pradėjo 1623 metais. Iš Kražių į Varnius buvo pasiųsti du jėzuitų kunigai Andrius Kumlevičius ir Matas Flascius. Jie ėmė vadovauti seminarijai.

Seminarija nepateisino lūkesčių, todėl buvo uždaryta. Vėl atkurta tik 1739 metais. Tuomet vyskupas Juozapas Karpis skyrė 6000 auksinių Varnių seminarijai įkurti. Prasidėjo seminarijos statybos, kurias užbaigė vyskupas Antanas Dominykas Tiškevičius.

XIX a. carinės Rusijos administracijai uždarius Vilniaus universitetą, Varnių kunigų seminarija bei Medicinos fakultetas Vilniuje liko vienintelės aukštosios mokyklos Lietuvoje ir trumpai tapo svarbiausiu lietuvių kultūros židiniu.

Žemaičių vyskupystės muziejuje sausio mėnesio eksponatas tiksliai pataikė į šių dienų aktualijas. Lankytojai kviečiami apžiūrėti 1881 metais išleistos lenkiškos knygos "Pijanstvo zguba ludzi na cielie i duszy". Tai retas egzempliorius. Knyga parašyta kunigo Karolio Obolevičiaus.

Oksana LAURUTYTĖ

Prieš kelerius metus paslaptingai iš Lietuvos dingęs talentingas fotografas Tomas Černiševas taip pat paslaptingai žada sugrįžti į Lietuvą. Šiaulietis su lietuviško kraujo turinčia argentiniete žmona Viktorija prieš kelerius metus pasirinko avantiūristinį gyvenimo būdą - amžinas keliones, tad šias Kalėdas sutiko Peru, valgydami mango vaisius ant Ramiojo vandenyno kranto. "Kodėl grįšiu į Lietuvą? Turbūt todėl, kad pasiilgau rutinos. Negi nejuokinga? Supratau, kad nepakankamai buvau įvertinęs tai, ką turėjau", - sako nuotykių ieškotojas.

Tomas Černiševas su žmona Viktorija.

Išvyko pažadėjęs negrįžti

Šiauliuose gimęs ir brandos atestatą gavęs Tomas Černiševas kelerius metus dirbo spaudos fotografu. Surengęs ne vieną parodą talentingas fotografas buvo apdovanotas Lietuvos spaudos fotografų konkurso "Auksiniu kadru", jį vertino modeliai ir kolegos, tačiau vieną gražią dieną Tomas dingo iš Lietuvos.

"Kaip atsiradau Peru? Argentinoje? Bolivijoje? Lotynų Amerikoje? Banalu būtų, jei sakyčiau, kad norėjau pakeisti aplinką. Nebuvau tas tipinis emigrantas, kuris išvyko nepritekliaus vejamas valgyti svetimo krašto duonos. Idėja buvo kita. Nedrįsčiau teigti, jog ta idėja buvo unikali ar kuo nors ypač išsiskirianti. Priežastis, kurios paskatino išvykti iš Lietuvos, nebuvo ir pinigai. Norėjosi pasinerti į avantiūrą gerąja prasme", - sako Tomas

Tomas į Ameriką išvyko ne vienas. Jo žmona Viktorija - argentinietė, tačiau jos mama ir seneliai - lietuviai, į Argentiną emigravę XX amžiaus pradžioje. Dar prieš vedybas jaunuoliai galvojo, kad kol yra jauni ir paskolų pasaitėlio neturi užsinėrę ant kaklo, gali sau leisti keliauti, pažinti naujus kraštus, susipažinti su kitomis kultūromis, tradicijomis, paragauti neregėto maisto, išvysti iki šiol nematytus peizažus.

Pora nusprendė vykti į Lotynų Amerikos šalį Argentiną - Viktorijos tėvynę. "Pamenu, atsisveikinome su mano artimaisiais, draugais ir pažįstamais "su visam". Mes buvome tvirtai nusprendę negrįžti į Lietuvą", - sako Tomas.

Kodėl vyras priėmė sprendimą "sudeginti" tiltus atgal? "Nesu artojas iš prigimties. Tik tegul nepyksta artojai - nieko blogo apie juos net mintyse neturiu. Nesu nacionalistas ar patetiškai propaguojantis lietuviškumą pilietis. Gyvendamas svečiuose kraštuose įsitikinau, kad mūsų valstybė su savo, švelniai tariant, "įdomiais įstatymais" dažnai abejingai žiuri į savo piliečius", - sako fotografas.

Tomas pateikia paprastą pavyzdį - norėdamas pratęsti vairuotojo pažymėjimo galiojimą, privalai būti deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje. "Tačiau jei, neduok Dieve, atsitiktų taip, kad priešai užpultų Lietuvą, man, atsargos kareiviui, reikėtų atvykti ginti savo tėvynės. Norėčiau paklausti įstatymų leidėjų, ar nereikėtų iš pradžių deklaruoti savo gyvenamosios vietos, prieš atvykstant ginti savo šalies? Kuriozinė situacija - nedeklaravęs gyvenamosios vietos "teisių" pakeisti negali, o galvą guldyti už tėvynę privalai", - sako vyras.

Spėjama, jog inkai turėjo slaptą kalbą, kuria kalbėdavo tik aukšto luomo žmonės - valdytojai. Ši kalba buvo būtent Tivanaku miesto gyventojų kalba. "Aš taip pat dabar ja kalbu ir esu "aukštojo luomo" žmogus", - šmaikštauja fotografijos autorius Tomas Černiševas.

Į Mėnulį - sutikti Naujųjų metų

Tomas, prieš išvykdamas iš Lietuvos, gyveno gana laimingai. Fotografavo, dirbo įdomius darbus, patirties sėmėsi padedamas gerų žmonių. Buvo, nekukliai tariant, patenkintas savimi. Nepatiko tik tai, kad vieną dieną nepastebėtai prasidėjo rutina.

"Manau, kad kiekvienas normalus kasdien dirbantis tą patį darbą žmogus mane supras. Būdamas dvidešimt aštuonerių ir vis dar degdamas jaunatvišku maksimalizmu, ėmiau protestuoti ir pasakiau sau, jog rutina - ne man. Juk gyvenimas yra gražus, įvairus, nenuobodus ir priklauso nuo tavęs paties. Ai, kaip gražiai pasakiau", - juokiasi Tomas.

Taigi išvykimas iš Lietuvos jam reiškė bandymą pakeisti savo gyvenimą, atsikratyti rutinos, atrasti paskatų kurti ir geriau pažinti save pati.

Dabar Tomas tikrai žino, kad į Lietuvą grįš.

"Girdėjau, kad Kubilius jau krizę "nužudė", vadinasi, nebėra ko bijoti", - pokštauja vyras ir sako grįšiantis todėl, kad pasiilgo rutinos. "Supratau, kad nepakankamai buvau įvertinęs to, ką turėjau. Nors nieko nepraradau išvažiuodamas, priešingai - atradau labai daug ką. Nieko neprarasiu ir grįždamas", - sako jis.

O jei rimtai - Tomas nutarė pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, kuris greitai nebegalios. Tai padaryti jis gali tik deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje.

"Girdėjau, jog Šiauliuose atsirado įmonė, kuri pardavinėja keliones į Mėnulį ir sklypus jame. Beje, už visai padorią kainą. Taigi planuoju nusipirkti kelionę į Mėnulį ir įsigyti ten sklypą. Kad Naujuosius metus ten sutikčiau", - sako vyras.

Indėnai Kalėdų nešvenčia

Kelerius metus Tomas keliauja iš šalies į šalį, tačiau, būdamas tikras šiaulietis, dar moka pasakyti: "ac, liūc, begemoc". Mano tėvas - grynas guculas, gimęs ir augęs Karpatų kalnuose netoli Vengrijos, Rumunijos ir Slovakijos sienų. Esu susiradęs savo gimines", - sako pašnekovas.

Kalėdas vyras su žmona šventė Peru. Paplūdimyje prie Ramiojo vandenyno. Nieko ypatingo nerengė - suvalgė du mango vaisius ir 22 valandą jau miegojo.

Ne kitaip Kalėdas vyras švęsdavo ir Šiauliuose. "Prisimenu - su savo artimaisiais, mama, močiute, broliu. Būdavo padengiamas stalas su gardžiais valgiais, eglutė. Eilinių žmonių šventės. Nebūdavo nieko ypatingo, bet nieko ypatingo ir nereikėdavo. Pakakdavo artimųjų šilumos ir šventinės nuotaikos", - sako pašnekovas.

Kaip žmonės Kalėdas švenčia Argentinoje? Tomas sako, kad religiniai ritualai ir šeimų susirinkimas prie bendro stalo nelabai skiriasi. Didžiausias skirtumas - niekada nepamatysi sniego, per Kalėdas būna 25-35 laipsniai karščio.

O kaip Kalėdas švenčia indėnai? Juk Tomas jų sutinka, aplankė Tivanaku miesto (inkai manė, jog būtent iš šio miesto kilo jų dievai) griuvėsius, esančius netoli Titikakos ežero.

"Indėnai Kalėdų nešvenčia. Grynakraujai indėnai nėra katalikai, o tie, kurie priėmė šį tikėjimą, švenčia neįdomiai, nykiai. Supliaukši kelios pigios petardos ir išgeriama daug neskanaus vietinio alaus", - sako jis.

Naujas dvarų gyvenimas

Saulius BARASA

"Istorija prasideda nuo fakto", - pagalvojo žemaičių karališkasis revizorius Janis Gradovskis, brūkštelėjęs savo mėgiama žąsies plunksna paskutiniuosius štrichus pilkai gelsvo popieriaus didžiulėje rankraštinėje knygoje. Tai - Kuršėnų miestelio ir aplinkinių kaimų inventorizacija, kuri ateityje bus reikalinga naujajam dvaro valdytojui, Žemaičių žemės teisėjui Jurgiui Gruževskiui. Ėjo 1563-ieji.

Medinis dvaras.

Puikaus peizažinio parko šešėlyje slypintys mediniai dvaro rūmai vertingi ne tik savo architektūra ar ją puošiančiais medžio ornamentais. Įdomi ir dvaro istorija.

Beveik prieš penkis šimtmečius naujai išmatuoti sklypai, suformuotos gatvės, turgaus aikštė, išplėsti miestelio daržai ir dirbamos žemės rėžiai – įvykdyta valakų reforma. Ji pakeitė viduramžių gyvenvietės vaizdą, kurio akcentu buvo bažnyčia su turgaus aikšte, jurizdika, karčema, kalve, mokykla, špitole, ūkio pastatais ir gyvenamaisiais namais. Suformuota miesto tipo gyvenvietė, kurios dabartiniu centru tapo turgaus aikštė. Pasikeitė valdovo ir miestelėnų bei valstiečių santykiai, kurie nuo dabar grindžiami činšu - pinigine renta. Tai leido dvarui toliau plėstis.

Dovana už nuopelnus karuose su rusais ir švedais Livonijoje

Kuršėnų dvaras kūrėsi įdomiu kraštovaizdžiu apdovanotoje aplinkoje. Vietovės reljefas kalvotas, slėniai, kalvelės ir toliai, mėlynuojantys miškų masyvai. Dvaro takai tai kyla, tai leidžiasi žemyn, vinguriuodami tarp šlaitų, medinių statinių, paskendusių žalumoje. Pats dvaro ansamblis leidžiasi link Ventos, kuri savo vingiuotu kaspinu skiria miestelį į keletą dalių.

1564 metais Žygimantas Augustas leno teise atidavė šią valdą Polocko pilininkui, Smolensko kaštelionui ir Dysnos seniūnui Jurgiui Mykolui Despot-Zenovičiui. Netrukus šio dvaro žemėse, esančiose antroje Ventos upės pusėje, ėmė augti gyvenvietė, o 1569 metais buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia.

Išmirus Despot–Zenovičių giminei, 1621 metais dvaras atiteko LDK iždininkui S. Pacui, o po dešimtmečio - Jurgiui Gruževskiui su žmona. Pažymėdamas didelius jo nuopelnus karuose su rusais ir švedais Livonijoje, karalius Zigmantas Vaza 1631 metų gegužės 15-ąją pasirašė raštą, kuriuo pripažino Gruževskių giminei amžiną leno teisę į Kuršėnų dvarą.

Gruževskiai buvo kilę iš Mozūrų krašto, beveik visi išpažino evangelikų reformatų tikėjimą ir ne kartą bandė prievarta patraukti į savo pusę vietinius katalikus.

Kuršėnus Gruževskiai valdė apie tris šimtus metų.

Sūnų klestėjimo laikotarpis

XVIII a. pabaigoje Kuršėnus paveldėjo Steponas Gruževskis. Tuomet gyvavo tradicija, kad jaunas savininkas, paveldėjęs tėvų dvarą, jį iš naujo pastatytų ir sutvarkytų.

1811 metų pavasarį į Kuršėnus atvyko meistras iš Rytprūsių – dailidė Joanas Rikė su visa gizelių - pameistrių brigada. Jie pastatė naujus rūmus, suremontavo apgriuvusį bravorą, karčemą, perstatė sodininko namelį, koplyčią, suremontavo kitus pastatus.

Dvaras dar labiau suklestėjo valdant jo jaunesniajam sūnui Edvardui, kuriam dvaras atiteko 1846 metais. Buvo sutvarkytas puikus peizažinis parkas, šalia Ventos iškastas tvenkinys, suformuota 70 metrų apskrita pieva, apsodinta medžių eile. Ūkis ėmėsi auginti grynakraujus galvijus, pastatyta vėliau visoje Žemaitijoje išgarsėjusi sūrių gamykla.

Tai buvo vienintelis Lietuvoje leninis dvaras, kurio nuosavybės forma ir valdų dydis nuo 1564 m. iki 1922 m. žemės reformos išliko beveik nepakitę. Ir dabar tai įspūdingas pastatas su asimetriškai prie rytinės frontinės jo dalies prišlietu dailių formų priebučiu, kurį dengia keturių medinių kolonėlių prilaikomas trikampis stogelis, jo pakraščiai išpjaustyti medžio ornamentais.

Autentiški dvaro puošybos elementai.		Sargo namelis netoli tilto.

Nacionalizavimas

I pasaulinio karo metais dvare įsikūrę vokiečiai nuniokojo parką, rūmus, išvežė vertingiausius daiktus, o 1915 metais kilęs gaisras sunaikino kumetynus, tvartus, daržines. Tada dvaras priklausė Jurgiui Gruževskiui.

Po žemės reformos dvarui liko tik 218,7 ha žemės, tačiau pažangaus ūkininkavimo dėka dvaras klestėjo. 1940 metais dvaras buvo nacionalizuotas, J. Gruževskį pasodino į kalėjimą. Prasidėjus karui, jis vėl atsirado Kuršėnuose ir bandė atgauti dvarą. Tai nepatiko vokiečiams, kurie kažkur jį išvežė. Dvarininko likimas nežinomas. Jurgio Gruževskio žmona gyveno ir mirė Ketūnų dvare.

Kultūros židinys, dvelkiantis praeitimi

Šiandien Kuršėnų dvaras – vienas pagrindinių Šiaulių rajono kultūros židinių. Čia įsikūręs Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras, šiemet švenčiantis gyvavimo dešimtmetį.

Kuršėnų dvaro medinių rūmų pastate tautodailės ir amatų centras įkurtas 2000 metų gruodį Šiaulių rajono tautodailininkų bendruomenės vadovės Birutės Poškienės ir to meto Kuršėnų miesto seniūnijos seniūno pavaduotojos Ados Grakauskienės iniciatyva. Centro veikla glaudžiai susijusi su Šiaulių rajono tautodailininkų bendruomenės veikla. Kartu su šio centro įkūrimu rajono tautodailininkai buvo paskatinti įsteigti asociaciją Šiaulių rajono tautodailininkų bendruomenė.

Birutė Poškienė, sertifikuota tradicinių lietuviškų juostų audėja, viena įstaigos įkūrimo iniciatorių, sako, kad jubiliejų pasitinka itin džiaugsmingai. Šiemet, pasitelkus Europos Sąjungos struktūrinius fondus, pagaliau bus pradėtas įgyvendinti Amatų centro plėtros projektas.

Etninės kultūros ir tradicinių amatų centro direktorė įsitikinusi, kad veikla galėtų būti dar intensyvesnė, tačiau visas šias iniciatyvas stabdo prasta medinių rūmų pastato techninė būklė, dėl kurios centras negali iki galo atlikti savo misijos.

Parodų ekspozicija. Autoriaus nuotr.

Norvegijos fondo pinigai Kuršėnų nepasiekė

Kuršėnų dvaras šiuo metu yra avarinės būklės.

"Pamatai sėdę, supuvę rąstų sienojai prie pamatų, stogo medinės konstrukcijos sunykusios daugiau nei 50 proc., perdengimo sijos yra avarinės būklės, šiferio stogo danga susidėvėjusi, dalis pastato medienos sunaikinta, dalis pažeista medienos grybo, puvinio bei entomologinių gadintojų, langai ir durys pažeisti puvinio, 50 proc. susidėvėję medinės drožybos elementai, pastato stogas yra skilęs perpus", - vardijo dvaro, baigiančio savo amželį, bėdas B. Poškienė.

Prieš kelerius metus Šiaulių rajono savivaldybės parengtas restauracijos projektas atitiko visus Norvegijos fondo keliamus reikalavimus, tačiau iškilo problema - iš avarinio pastato atsisakė išsikelti Tupikų šeima. Minėtas fondas privačios nuosavybės neremia. Savivaldybė trim dvare gyvenusiom šeimom nupirko butus, tačiau su savininku Artūru Tupiku, turinčiu dvare vieno kambario butą, susitarti nepavyksta. Šiuo metu vyksta teismų maratonas.

Šiaulių rajono vadovai vis dar tikisi su buto savininku susitarti ir dvarą išgelbėti.

ES fondų injekcija – milijonas litų

Bėgantis laikas bei istorijos vingiai nedaug pakeitė meniškai išraižytą medinio dvaro išorę. Iš pradžių rajono taryba nutarė iš privataus asmens įsigyti šalia dvaro esančią ofisiną - tarnų namelį. Jį tikimasi rekonstruoti ir įrengti amatų centrą su dirbtuvėmis, kur būtų pristatomos tradicinės lietuvių technologijos.

Buvusios Kuršėnų dvaro oficinos patalpų renovacijai ir pritaikymui Tradicinių amatų centrui iš ES fondų pagal 2007-2013 m. Lietuvos Kaimo plėtros programos (KPP) priemonę "Kaimo atnaujinimas ir plėtra" veiklą "Tradicinių amatų centrų kūrimas ir (arba) plėtra" numatyta skirti 690 560 Lt. Bendra projekto vertė – beveik milijonas litų. Šią vasarą prasidės pirmieji projektiniai darbai, kurių pabaiga planuojama beveik po pusantrų metų.

Buvusioje dvaro prievaizdo buveinėje turi įsikurti administracinis korpusas: informacijos centras, konferencijų salė ir sertifikuotų tradicinių amatininkų dirbtuvės. Pagrindiniuose dvaro rūmuose būtų eksponuojami meistrų, edukacinių programų dalyvių darbai, kitos parodos.

Naujas dvarų gyvenimas

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Biržuvėnai - sena gyvenvietė, įsikūrusi vaizdingose Virvyčios upės kilpose. Rašytiniuose šaltiniuose Biržuvėnai minimi nuo 1253 metų. Bibliotekininkė Aldona Simonavičiūtė, Biržuvėnų šviesuolė, žino, kad čia esantis nuostabus Gorskių dvaras iki šiol buvo tik naikinamas. Tik dabar prasidėjo naujas jo gyvenimas.

Biržuvėnų dvaro malūnas, kuriame dabar vanduo suka elektros generatoriaus turbinas.

Dvaras kyla iš pelenų

"Koks ten jūsų projektas? Naujas dvarų gyvenimas? Iki šiol Biržuvėnuose tokio gyvenimo nebuvo. Mes visi tik vogėme dvaro likučius, griovėme pastatus. Dabar prasideda naujas dvaro gyvenimas - atstatome medinį Biržuvėnų dvaro dvarininko namą, turintį baroko elementų", - tvirtai rėžia tiesą į akis Biržuvėnų bibliotekininkė ir kraštotyrininkė Aldona Simonavičiūtė.

Dvaras labiausiai nukentėjo ne sovietmečiu, bet per pastaruosius 20 metų. Biržuvėnų dvarą sudaro 22 pastatai. Apie 70 procentų pastatų, atkūrus Nepriklausomybę, vietinė valdžia išdalijo gyventojams už pajus ar kitus vertybinius popierius.

Bibliotekininkė nekaltina žmonių dėl nykstančio dvaro: "Gyventojai nenorėjo tų pastatų. Įgrūdo "po nevalia". Valstybė tik neseniai atsitokėjo, kokio dvaro vos neprarado."

Dvaras patraukė visuomenės dėmesį 2004 metais, kai sudegė pagrindinis medinis dvaro pastatas. Tuomet rasti du lobiai. Vienas - Meiseno porceliano rinkinys, bajorų Gorskių kauptas iš kartos į kartą, ir dvaro archyvas, kuris buvo paslėptas tarplubyje.

Dabar porcelianas eksponuojamas Varnių vyskupystės muziejuje, o dvaro pastatas rekonstruojamas pagal rastus archyvinius duomenis.

Istorijos lobynai

Aldona Simonavičiūtė ir jos sesuo Laimutė jau prieš beveik tris dešimtmečius pradėjo rinkti etnokultūrinę ir istorinę medžiagą apie Biržuvėnus. Po gaisro jos abi po lapą surinko ir išdžiovino rastus dvaro archyvus.

Vėliau dokumentų knygos buvo perduotos "Alkos" muziejui, o albumai, kuriuose yra 391 nuotrauka ir 197 atvirlaiškiai bei atvirukai, padovanoti Žemaičių vyskupystės muziejui. Pastarasis muziejus, atsidėkodamas už darbą, padarė radinių kopijas, kurios dabar eksponuojamos Biržuvėnų muziejuje, įsikūrusiame prie pat vandens malūno.

Dokumentuose buvo ne tik pagrindinio namo brėžiniai, bet ir dvaro planas. Biržuvėnų dvaras - unikalus medinės dvarų architektūros paminklas. Ponų namas – vienas iš dviejų tokio tipo namų. Čia dar yra ir vežiminė, arklidė, oficina. Pastaroji greitai bus rekonstruojama.

Dvaro teritorijoje yra net šešios sakralinės bei mitologinės vietos: koplytstulpis su išdrožta šventojo skulptūrėle, Gorskių šeimos kapinės, vokiečių karių kapinės, medinis skenduolių kryžius, Biržuvėnų piliakalnis, šaltinis Laumės pėda.

Biržuvėnų šviesuolė papasakojo koplytstulpio atsiradimo istoriją. Kartą bajoras Gorskis jodinėdabas žirgu nukrito. Koja įstrigo balnakilpėje, todėl žirgas dar ilgai vilko raitelį. Bajoras išliko gyvas, todėl šią vietą nusprendė paženklinti dideliu koplytstulpiu.

Bibliotekininkė A. Simonavičiūtė sako, kad naujas Biržuvėnų dvaro gyvenimas prasideda tik dabar. Iki tol jis buvo tik naikinamas.

Plati Gorskių giminė

Gorskių giminė Biržuvėnų dvarą valdė nuo 1713 metų. Pirmasis šios giminės atstovas buvo Antanas Gorskis, Žemaičių vėliavininkas. Savo viešpatavimą šie bajorai baigė prasidėjus Antrajam pasauliniui karui.

Paskutinė Gorskių šeima pasklidusi po visas Biržuvėnų apylinkes - nuo Džiuginėnų iki Beržėnų ir Šaukėnų. Biržuvėnų šviesuolė tikina, kad rašydami apie Biržuvėnus būtinai turime paminėti ir kitus dvarus. Tai dvarai - broliai.

Paskutinieji Gorskių giminės atstovai - tėvai Ona ir Tomas. Jų dukros Magdalena, Ona, Teresė, Janina, sūnus Antanas. Ona Gorskienė – paskutinė Biržuvėnų savininkė. Žmonės prisimena, kad ji buvusi labai gera aplinkiniams gyventojams, tačiau senatvėje jai retas net valgyti atnešdavo. Jos dėl senyvo amžiaus bei prastos sveikatos į Sibirą netrėmė. Dauguma kitų giminės atstovų emigravo.

Šiuo metu Prancūzijoje gyvena jauniausia dukra Janina de Nagourski. 2005 metų birželio 21 dieną ji su sūnumis Hubertu ir Micheliu atvyko į Lietuvą kilnių tikslų vedina. Norėjo parodyti sūnums Lietuvą bei pagal brolio brėžinius surasti užkastą šeimos porcelianą.

Lobis išgarsino dvarą

Lobio paieškos vertos gero istorinio nuotykių romano. Iš toli atvyksta garsios bajorų giminės palikuonys su planu, kurį nubraižė jau amžino atilsio atgulęs J. de Nagourski brolis Antanas.

Prie paieškų prisidėjo ir bibliotekininkė A. Simonavičiūtė bei Antanas Ivinskis, Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius.

Ponia Janina bandė prisiminti tikslią skrynios užkasimo vietą, nes matė ją užkasamą. Lobis buvo ieškomas apie šešias valandas, užkastas maždaug metro gylyje po grindimis. Daugybė puošnių porcelianinių indų buvo suvyniota į popierių ir sudėta į medinę dėžę.

A. Simonavičiūtė įsitikinusi, kad Dievas ar likimas palaimino jų kantrų darbą, nes nesudužo nė vienas indas. Iškasti 284 porceliano indai, šeši stalo įrankiai, dvi metalinės šampaninės, du XIX a. pistoletai ir keturi vyno buteliai.

Bibliotekininkė pamena didžiulį jaudulį, kai atsivėrė porceliano klodai: "Galvojau, kad širdis iš krūtinės iššoks."

Meiseno porceliano rinkinį Janina de Nagourski perdavė saugoti Žemaičių vyskupystės muziejui. Ji pasakojo, kad komplektas kauptas ne vieną dešimtmetį, teigė, kad pirmuosius gaminius nupirko Žemaitijos kaštelionas Mykolas Nalenč Gorskis.

Lobio indai pagaminti porceliano virtuozo Kendlerio 1723-1763 metais. Papuošti mėlynomis ir raudonomis gėlėmis, paauksuotais apvadais.

Meisseno porcelianas eksponuojamas Varnių vyskupystės muziejuje. Autoriaus nuotr.

Trumpa dvaro istorija:

Biržuvėnai (Birsine) pirmą kartą paminėti 1253 m. balandžio 5 d. vyskupo Heinricho Kuršo žemės pietinių sričių dalybų akte.

XV a. - čia buvo įkurtas stambus karališkasis dvaras, valdomas karaliaus vietininko.

1670 m. - bajoras Vladislavas Vaina ir jo žmona Felicija Belikevičiūtė-Vainienė Biržuvėnus perdavė Tverų seniūnui Mikalojui Gorskiui. Gorskiams Biržuvėnų dvaras priklausė iki XXa. vidurio.

1909–1938 m. čia veikė kartono fabrikas. Iki tol užtvanka suko vandens malūno girnas. Dabar čia gaminama elektra.

1940 m. Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą, dvaras buvo nacionalizuotas. Po karo čia įkurtas tarybinis ūkis.

2005 m. rastas Meiseno porceliano lobis bei Biržuvėnų dvaro archyvai.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

"Jau prasideda", - taria kolegė, su kuria likimas suvedė pačioje Europos širdyje – Strasbūre. Kas prasideda? Kalėdų karštinė! Visas miestas vieningai puošiasi. Senukai nuo ryto iki vakaro suka girliandas aplink savo namus, o kavinės bendrai derina visos gatvės dizainą. Kaip nesidabinsi, jei kasmet reikia apginti Kalėdų sostinės vardą, užsitarnautą per amžius.

Strasbūro katedra graži ir su vienu bokštu.

Europos širdis - Prancūzijoje

Nežinia, ar tai tiesa, tačiau kalbama, kad pirmoji Europoje kalėdinė eglė buvo papuošta Strasbūre apie 1600-uosius. Prancūzijos šiaurėje esančio Elzaso regiono centras nuo to laiko vadinamas Kalėdų sostine. Toks titulas įpareigoja kiekvienas Kalėdas sutikti pavyzdingai.

Dabar Strasbūras - Prancūzijos pasididžiavimas, kuriame rankas kilnoja Europos Parlamento nariai. Kiekvienas ant valstybės supykęs ES pilietis prisimena šio miesto vardą, nes būtent čia yra Europos žmogaus teisių teismas.

Kadaise Elzasas priklausė Vokietijai. Kone pusšimtį metų šios šalys kovojo dėl jo. Nenuostabu, kad šio miesto architektūra kupina vokiškų elementų. Net "La Petite France" rajonas, įtrauktas į "Unesco" paveldo objektų sąrašą, daugelyje vietų žavi prancūziška romantika ir vokiška architektūra. Jame kanalais plaukioja laivai, siauras kreivas gatveles kerta tiltai.

Tiesa, šio žavaus seno rajonėlio pavadinimo kilmė visai neromantiška. Kadaise čia buvo prostitučių kvartalas. Viduramžiais Strasbūras garsėjo seniausios profesijos atstovėmis, kurios daugiausia buriavosi čia. Sifilis tuo metu vadintas prancūziška liga, o prostitutės – prancūziškos profesijos atstovėmis.

Lapkritis kvepia Kalėdom

Strasbūro gyventojai jau prieš savaitę pradėjo puošti savo aplinką. Vyksta savotiškos lenktynės, tačiau be didelio siekio užgožti savo kaimyną, greičiau – prisiderinti prie jo, kad miesto svečiui įspūdis ilgai išliktų.

Kolegė, kuri Strasbūre jau ne naujokė, pasiūlė atkreipti dėmesį į pagyvenusius žmones, kurie tą vakarą kruopščiai tvirtino girliandas prie stogo. "Jie čia dirba jau nuo ryto", - paaiškino ji. Beveik visi, kurie turi nors truputį laisvo laiko, taip elgiasi. Štai kokios svarbios Kalėdos Strasbūro gyventojams.

Nuo Europarlamento riedame tramvajumi iki centro. Išlipame visai netoli nuostabios katedros. Kyla įtarimas, kad ši katedra nebuvo baigta statyti, nors meistrai vargo keturis amžius – trūksta vieno bokšto. Tačiau ir be jo šis statinys laikomas viena gražiausių Europos katedrų.

Strasbūras didžiuojasi moderniu tramvajumi, kuris labai pagerino susisiekimą mieste.		Namai nuo pamatų iki stogų papuošti kalėdiniais atributais.

Šalia tramvajaus gatvelės dar "neišsiduoda" - Kalėdomis vos vos kvepia. Vaizdinguose skersgatviuose rymo dviračiai su krepšeliais, motoroleriai. Priartėjęs prie pat katedros supranti, kad dėl šios šventės Strasbūras yra pametęs galvą. Kiekvienas namas tviska kalėdiniais niekučiais. Namų sienos per kelis aukštus išpuoštos seniais besmegeniais, baltosiomis meškomis, spalvotais burbulais. Gatvėmis rieda keltuvai, kuriais darbininkai kabina kalėdinius šviestuvus praeiviams virš galvos.

Centras stebina vis labiau. Dar prieš sekundę vieno restorano kalėdiniai papuošalai atėmė amą, tačiau už posūkio atsivėrusios apšviestos gatvės vaizdas pribloškia dar labiau. Ten visi sutartinai sienas nuklojo baltai dažytomis šakomis – atsiduri tarsi šerkšnu padabintame koridoriuje.

Virš gatvių kybo šviečiantys burbulai, vainikai, girliandos. Languose – dirbtinis sniegas, šviečiantys elniai, prakartėlės.

Jei prieškalėdiniu laikotarpiu tektų apsilankyti Strasbūre, nepamirškite užsukti į kalėdinį turgų, kuris vyksta miesto centre priešais Operos teatrą. Čia daugiausia parduodami įvairūs kalėdiniai atributai ir eglučių papuošalai, tačiau galima rasti praktiškai visko.

Strasbūro gatvės naktį tviska sidabru, nors sniego čia būna retai. Autoriaus nuotr.		Kalėdiniai burbulai puošia gatves.

Kulinarinis paveldas

Strasbūras – labai prancūziškas miestas savo temperamentu, tačiau čia gyva ir vokiška dvasia. Visa tai taip susipynę, kad neįmanoma rasti kultūrinės takoskyros. Pavyzdžiui, Elzasas garsėja savo vynu - kalvų papėdėje iki pat Kolmaro miesto vingiuoja vyno kelias. Tačiau viena smagiausių vietų Strasbūre yra gana vokiška - alaus baras netoli katedros.

Čia pro langus galima išvysti visus alaus gaminimo agregatus. Barmenai paaiškina, kaip vyksta alaus gamyba. Netgi atneša visų rūšių alaus mėginukus, kad paragautum ir išsirinktum patinkantį. Šiomis dienomis gaminamas šiek tiek šviesesnis už tamsų kalėdinis alus. Jis saldesnis – juk šventės!

Dar vienas keistas Elzaso virtuvės atributas - "tarte flambee" - "liepsnojantis tortas". Tai plonas paplotėlis, apdėtas sūriu, kumpiu, grietine, vištiena, grybais, svogūnais. Nacionalinis pasididžiavimas - "tarte flambee" su raugintais kopūstais.

Šio patiekalo pavadinimas kilo, kai ūkininkų žmonos tikrindavo, ar gerai įkaito krosnis. Jei paplotėlis iškepdavo, vadinasi, krosnis būdavo pakankamai įkaitusi duonai kepti. Kavinėse patiekalas išpopuliarėjo tuomet, kai į rinką pradėjo veržtis itališkos picos.

Arūnas UOGINTAS

Lapkričio 19 dieną Šiaulių dailės galerijoje prasidėjo penkioliktasis šiuolaikinio meno festivalis VIRUS.

Festivalio atidarymo parodos kuratoriumi kviestas Vilniuje žinomas menininkas, menotyrininkas Kęstutis Šapoka Šiauliuose pristatė parodos "Idealios perspektyvos triukai..." likučius, skirtus, kaip rašoma parodos apraše, "hermetiškam ir pasipūtusiam sostinės parodiam gyvenimui" iliustruoti...

Avangardas, užuot bandęs spręsti prieštaravimus, juos kuria pats ir tampa iki šiol neregėto chaoso varikliu - tokios mintys "prasimuša" šiųmečiame VIRUS'e.

Kitą dieną, kaip įprasta, vyko konferencija. Šiemet pasirinkta tema "Visuomenės decentracija ir utopijos marginalizacija: naujas šansas radikaliai vaizduotei". Konferencijoje alytiškis Redas Diržys pranešime trumpu pavadinimu "Menas išlaisvina" išsakė radikalią poziciją dėl šių dienų meno kūrėjų vizualios raiškos, palinkėjo nesusitapatinti su peršamais kultūros modeliais, savotiškais sėkmės garantais.

Menininkas, kūręs įsimintinus performansus, akcijas, vienas lietuviško avangardo lyderių (suprantu, kad pats R. Diržys su tokiu epitetu nesutiktų), "isteblišmento" sabotuotoju (pasak Virginijaus Kinčinaičio), savo pasisakymo pabaigoje įtaigiai kalbėjo apie meno sunaikinimo reikalingumą. Jo verstoje Stewart Home knygutėje "Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letarizmo iki "klasių kovos" rašoma: "Šiandien itin svarbu suvokti, jog mums reikia naujojo "subjektyvumo" ir tokios socialinės struktūros, kad kiekvienas galėtų išsivaduoti iš meno, religijos ir filosofijos kiauto, vos tik suvokęs, kad jo įsitikinimai yra "jo paties" priešas." Būtent R. Diržio kalboje radau teiginius, kuriais remdamasis galėčiau analizuoti Kęstučio Šapokos atvežtą parodą, nes "užuot bandęs "spręsti" prieštaravimus, avangardas juos tik pats kuria ir tampa iki šiol neregėto "chaoso" varikliu." (ten pat - p. 183).

VIRUS muzika. Saulės Laurinaitytės, Gedimino Dapkevičiaus ir Aurimo Povilaičio muzikinio projekto "Kelias Nr. 77" premjera.

Taigi popžvaigždės Algio Ramanausko darbai šioje parodoje, kabantys geriausioje erdvėje, turbūt turėję tapti efektinga metafora, liko tik pigios socarto kopijos, įstrigusios tarp tų laikų, kai šio autoriaus "svastikos" dar sukosi greitai. Jo megztiniai su keiksmažodžiais ir nacionaliniais bei nacionalistiniais simboliais gerokai pavėlavo, kai tangomanijos judėjime prieš kokius dvidešimt metų skrajojo taikli Sauliaus Urbonavičiaus frazė "...lietuviai(s) esame MEZGIME", o ir pats Samas drauge su kitu BIX'u - Mindaugu Špoku – originaliai, dideliu maišelių ir saulėgrąžų kalnu, daugiau nei prieš penkiolika metų tai interpretavo VIRUS festivalio užuomazgose - Šiaulių dailės galerijos projekte ŽUWYS. Menotyrininkas K. Šapoka teisus, nes "hermetiškas ir pasipūtęs sostinės parodiam gyvenimas" ir svetimų tekstų televizijoje skaitymas, tarkim, "išplovė" Algiui smegenis. Jis, nors ir desperatiškai bando reikštis avangardo – socarto - plastikoje, vis tiek yra tik dainuojančių "kelnaičių" revoliucijos veidas populiarioje televizijoje, kartu su aktore šiauliete Inga Norkute komentuojantis mėgėjų ar parduotuvių vaizdo kamerų filmuotų juokingų vaizdelių personažas... Laikas negailestingas.

Sovietinės propagandos reliktų šioje parodoje nemažai, todėl stebina, kodėl jauna menininkų karta neieško kontraversiškų vaizdinių šių laikų realybėje, o naudoja kitų dailininkų ir įvairių meno bienalių patikrintas ir įvertintas klišes, pvz., Aušros Kudulytės skaitmeninės spaudos "Kovos broliai" sovietinių partijos veikėjų medžioklės scenų fotografijų perpieštos kopijos ir Antano Sutkaus fotografija "Poetas Paulius Širvys" pateiktos lyg priešingybė viena kitai - kuratorius šiuos meno objektus eksponuoja šalia. Tačiau ši metafora jau senoka ir, suprantama, galėtų būti gerokai vidurinės kartos žiūrovams. Susidaro įspūdis, kad ši kūrėja, kuratorius ir ne tik jie "slepiasi" Lietuvos, Estijos, Rusijos ir kitiems nonkonformistinio meno kūrėjams už nugaros ir pelningai (normalus finansavimas - geras katalogas, ekspoziciniai plotai šalyje ir pan.) tuo naudojasi.

Priešingai, Martos Vosyliūtės tapybos darbai yra skirti šių laikų Lietuvos, tiksliau, Vilniaus, menininkų ir politikų nesibaigiančių diskusijų apie architektūros ir skulptūros objektų sostinėje statyboms iliustruoti. Tačiau ta tapyba ir lieka iliustracija ir jokie užrašai su keiksmažodžiais jų negelbėja, neįtaigiai atrodo ir šios autorės tapyta fotografo Vytauto Balčyčio nuotraukos "Ščiastje" parodija...

VIRUS konferencijoje alytiškis Redas Diržys teigė, kad kol jau keliasdešimt metų sostinėje vienas kitą naikindami graužia du menininkų sindikatus kuruojantys monstrai – ŠMC ir LDS, Vilniaus meninis gyvenimas sukasi provincialiose, smulkmeniškose intrigose ir nesukuria nieko įsimintino ir svarbaus, nors žiniasklaida ir nedidelę žinutę iš šios aplinkos išpučia lyg didžiulį balioną, kurį po to ilgai sprogdina...

Manau, visiems geriau būtų atsigręžti į meninius procesus kituose Lietuvos miestuose, juos pagaliau pastebėti... Gal verta prisiminti Jono Meko metaforišką veiksmą, kai 1999 metais šis pasaulio menininkas vieną pirmųjų FLUXUS parodų su šiuolaikinio meno garsenybių Louise Bourgeois, Nam June Paik (deja, palyginti neseniai mirusių) ir kitų žinomų kūrėjų piešiniais ir fotografijomis atsiuntė ne į sostinę, o į Rokiškio rajono Obelių miestelio mokyklą Rimvydo Pupelio globai...

Performansai pirmuosiuose VIRUS festivaliuose 1997 m. Tomo ANDRIJAUSKO nuotr.		Benigma Kasperavičiūtė. "Valios triumfas". 2009 m. Arūno UOGINTO nuotr.

Galima teigti, kad jau penkioliktas šiuolaikinių menų festivalis VIRUS Lietuvoje yra vienas menininkų bendravimo pavyzdžių. Čia kasmet pasirodyti atvyksta ir vilniečių. Dialogas tarp dailininkų iš sostinės ir kitų Lietuvos miestų vyksta, tačiau vangiai, be to, visi nori kalbėti tik apie save. Nėra jungiamosios grandies. Tai iš dalies parodos atidarymo metu iliustravo Kęstučio Šapokos sakyta kalba (deja, vėl tik apie Vilniaus menininkų intrigas), nors įgarsinta per mikrofoną virto neišgirstu, tyliu monologu linksmai šurmuliuojančiai gausiai susirinkusių jaunų ir senų žiūrovų miniai. Negi mano minėtas Redas Diržys bus teisus, kad meno irimas, destrukcija jau prasidėjo ir "tiktai tie, kurie išdrįsta pasilikti avangardo mirtyje, kurie liaujasi trikdyti mirties tylą naujosios kritikos triukšmu, tik jie dar turi vilties išgirsti, ką ta mirtis jiems šnabžda" (Stewart Home).

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Tai vieta, kur apsistojo pirmosios skalvių gentys. Kai Lietuvoje valstiečiai ėjo lažą, čia samdomiems darbininkams dvarininkas statė mūrinius būstus. Šereitlaukis, anksčiau vadintas Šereiklaukiu - ne tik dvaras, bet ir vietovė, menanti mūsų protėvius. Dvaro čia likę nedaug, tačiau jo palikimas išsibarstęs ir gyvas visame krašte.

Spirito gamyklos bokštas.

Galingi laikai

Krašte, kurį vadina Mažąja Lietuva, buvo didingas Šereitlaukio dvaras. Kai kurie istorikai dar bando atgaivinti Šereiklaukio vardą, nes pirmosios šių žemių pilies valdovas buvo Šereika. Laikui bėgant pavadinime pasikeitė raidė.

Dabar ten nedaug kas likę, tačiau kadaise čia stovėjo galingiausias dvaras Rytprūsių krašte, vienas iš trijų didžiausių Prūsijoje. Praktiškai visi aplinkiniai dvarai klestėjimo metu priklausė Šereitlaukio dvarui. Gal dvaras jau niekada nebus toks galingas, tačiau jis visada primins mums svarbiausius Lietuvai istorinius momentus.

Buvęs Vilkyškių seniūnas Sigitas Stonys – savo krašto patriotas. Jis domisi Mažosios Lietuvos istorija labiau nei dauguma istorikų. Jam įdomu stebėti, kaip dabartinis pasaulis prisišliejo prie seniausių mūsų istorijos objektų.

Mažosios Lietuvos istorija nebuvo tokia pat kaip Didžiosios Lietuvos. Mokslas ir švietimas į mūsų šalį keliavo būtent pro čia. Dvarvietėje iki Antrojo pasaulinio karo veikė trakėnų veislės žirgų žirgynas, spirito varykla, vandens malūnas. Trakėnai buvo išveisti anapus Nemuno, Šilgaliuose, tačiau daugiausia buvo auginami Šereitlaukyje. Netoliese iki šiol yra šių puikių ristūnų žirgynas.

Dvaro pastatų kompleksas užėmė 4 ha, parkas - 5 ha. Dvaro pastatai ir parkas po karo smarkiai nukentėjo. Kapelkalnyje išliko Šereitlaukio dvarininkų laidojimo vieta.

Iki antrojo pasaulinio karo dar plėtota ūkinė veikla. Sovietmečiu pastatai buvo panaudoti kolūkio poreikiams ir gerokai nustekenti, pavyzdžiui, šalia senojo siloso bokšto išdygo nauji, baltų plytų.

Dvarų naikinimo metas

Anot S. Stonio didžiausias dvaro naikinimas vyko ne sovietmečiu - pastatai po plytą išnešioti per pastaruosius dvidešimt metų. Griovė, vežė ir pardavinėjo. Dabar šio didingo dvaro plytų galima rasti įvairių kavinių ar pižoniškos natūros žmonių būstų interjere.

Mažosios Lietuvos dvarai, kadaise garsėję nepralenkiamu ūkiškumu, dabar praktiškai sunykę ir išparduoti po plytą.

Malūno tvenkinys - vienas iš daugelio dvaro vandens telkinių.		Vienas seniausių dvaro pastatų - svirnas.

Daug sunaikino ir sovietmetis: dvarai užleisti kiaulėmis, krašto šviesuoliai buvo ištremti arba išvaikyti po visą pasaulį. Į šias žemes buvo tyčia atkelti svetimų kraštų gyventojai, kad neliktų nieko švento iš praeities.

Dabar iš dvaro likę tik pamatai. Aplinka sutvarkyta. Parkas – taip pat. 2004 metais buvo įgyvendintas bendruomenės projektas - išvalyti keli parko tvenkiniai, išvežti nudžiuvę medžiai. Dabar dvarvietė atrodo tvarkinga. Netrukus ji bus pasiruošusi priimti turistus. Jiems čia yra ką veikti. Dvarvietė yra Rambyno regioninio parko teritorijoje. Netoliese – garsi Mažosios Lietuvos šventvietė Rambynas ir istorinės Bitėnų kapinaitės, kur palaidotas Vydūnas. Čia galima prisiminti Mažosios Lietuvos istoriją, pasigrožėti gandrais, Nemuno ledonešiu.

Piliakalnių atminimas

Rašytiniuose šaltiniuose Šereitlaukis pirmą kartą paminėtas 1276 metais. Apie šių vietų senovę byloja klevais apaugusi kalva, vadinama Milžinkapiu. Legendoje sakoma, kad čia gyveno turtingas ponas. Po jo mirties buvo nužudyti ir devyni jo tarnai. Visus su pono turtu palaidojo, supylė kapą ir apsodino klevais.

Šereitlaukio dvaro tarnų namai.		Ūkinis dvaro pastatas - siloso bokštas. Sigito STONIO nuotr.

Būtent apie šį piliakalnį kalbėta ir Petro Dusburgiečio kronikoje apie 1276 m. įvykius. Ten rašoma: "Čia gyveno vienas galingas skalvių vyras, vardu Šereika (Sarecka), pilininkas Šereikos pilies, šitaip pavadintos nuo jo vardo ir stovėjusios toje Skalvos dalyje, kuri Lietuvos žemės pasienyje."

Taip pat pasakojama, kaip Šereika sugalvojo apgauti kryžiuočius. Pasiuntė keletą vyrų į Klaipėdą neva krikštytis, O pats pasislėpė pasaloje. Bet jį kažkas išdavė ir Šereika su geriausiais savo vyrais buvo sugautas. Milžinkapis atrastas tik 1988 metais. Jį aptiko archeologas V. Šimėnas.

Tai seniausias ir vienintelis šio krašto paminklas, menantis kovas su kryžiuočiais. Vėliau, kai Šereikos jau niekas neprisiminė, 1344 metais pradėta kurti dvaro sodyba. Čia suformuota Prūsijos kunigaikščio valda – vienas didžiausių domenų kunigaikštystėje.

Dvaras išliko valstybinės reikšmės iki pat 1812-ųjų, kai Liudvikas F. Dresleris už 57 997 talerius 57 grašius 6 pfenigius jį nusipirko. 1925 metais dvaro žemės apėmė 1783 hektarus, ten gyveno ir dirbo 261 žmogus.

Vokiška tvarka

Šereitlaukio ir kitų aplinkinių dvarų sistema gerokai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos dvarų. Manoma, kad skirtumus daugiausia sąlygojo ankstyvas baudžiavos panaikinimas - čia baudžiava panaikinta jau XIX a. pradžioje.

Šereitlaukio krašto dvarininkai buvo išprusę, nes netrūko literatūros apie žemės ūkio gerinimą. Isoriniai šaltiniai teigia, kad čia veikė veterinarijos tarnybos. Uoliai buvo užsiimama veislininkyste ir sėklininkyste. Tokia ūkinė veikla labai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos. Jei kalbėtume tiesmukiškiau, tai Mažojoje Lietuvoje pagarbos susilaukė efektyviai veikiantys ūkiniai vienetai, o ne kilmingų bajorų giminaičių rezidencijos.

Visa dvaro sistema kurta pagal vokišką modelį. Tai nebuvo dvaras, įsikūręs šalia kaimo, o tikra dvaro sodyba, šalia kurios įrengti būstai samdomiems darbininkams. Šalia - ūkiniai pastatai, karčiama, vandens malūnas, plytinė, įvairios dirbtuvės, mokykla.

Daugelyje vietų Šereitlaukio apylinkėse galima rasti akmenimis grįsto kelio. Kokia prabanga?! Nereikėtų pamiršti, kad čia buvę dvarai kadaise puikiai gyvavo. Prie Nemuno kiekviename kaimelyje buvo prieplauka. Ties Šereitlaukiu - perkėla per Nemuną. Čia vedė pagrindiniai prekybos keliai tarp Vokietijos ir Lietuvos.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Prieš tris dešimtmečius Šiaulių apylinkėse nebuvo gyventojo, kuris nežinotų Valerijono Kalino sodybos. Čia vyko respublikiniai tautodailės plenerai. Žmonės važiuodavo į šia sodybą švęsti vestuvių ar kitomis progomis. Dabar šioje sodyboje jau auga ketvirtoji muzikų karta. Nuo Valerijono iki jo proanūkio Domanto.

Muzikuojanti Kalinų dinastija: Gediminas, jo sūnus Domantas ir senelis Henrikas.

Menininkų sodyba

Valerijonas Kalinas buvo tas žmogus, kuris šalia Bazilionų esančiame Mekių kaime pastatė sodybą. Tuomet netoliese jau stovėjo jo tėvo troba. Likimo ironija - Valerijono tėvas buvo kurčnebylis, o jo sūnui, anūkui ir proanūkiui muzika tapo kone svarbiausia gyvenimo dalimi.

Paskutinėmis sausio dienomis bus 20 metų, kai šį pasaulį paliko Valerijonas Kalinas, įžymus tautodailininkas, muzikantas ir šiaip veiklus organizatorius.

Daugiausia apie Valerijoną Kaliną gali papasakoti jo sūnus Henrikas. Valerijonas buvo muzikalus žmogus ir nagingas odininkas, molio dirbinių specialistas, gintaro apdirbėjas. Jis įkūrė pirmąją liaudies meistrų artelę Šiauliuose ir buvo vienas pirmųjų Lietuvos liaudies meistrų sąjungos Šiaulių skyriaus narių. Daug metų vadovavo savo sukurtai tautodailininkų kapelai, kurią dažnai kviesdavo pagroti į svarbiausius šalies liaudiškos muzikos renginius, muges.

Valerijonas pastatė Mekių sodybą, kurioje gyveno su šeima. Ji išliko iki šiol. Dabar čia atvažiuoja pailsėti jo vaikai, anūkai ir proanūkiai. Ne tik pailsėti, bet ir pagroti.

Sodyba - legendinė. Čia vyko ne vienas respublikinis liaudies meistrų pleneras. Rinkosi ir kūrė akmentašiai, medžio drožėjai, liaudies dailininkai. Per daug metų sodyba pasipuošė garsių liaudies menininkų ir net profesionalų darbais. Sodyboje įkurtas unikalus muziejus.

Vaikščiodami aplink sodybą, randame žymaus skulptoriaus Vitalijaus Lukošaičio skulptūrą "Gyvenimas". Kita trijų metrų aukščio skulptūra paremta prie pušies. Anksčiau ji ranka rodydavo į sodybą ir buvo išdidžiai iškilusi virš jaunų pušaičių. Dabar – pasvirusi ir jau remiasi į tvirtus užaugusius medžius. Galima pasigėrėti ir tapybos kūriniais. Čia dar išlikęs menotyrininko Vytenio Rimkaus tapybos darbas "Šiaulių autobusų stotis".

Tarp liaudies meistrų ir menininkų sukiodavosi ir mažasis Gediminas, Henriko sūnus. Kartą, kai vyrai po sunkių darbų nusprendė pailsėti ir išlenkti po taurelę, Gediminas atsistojo ant krėsliuko ir visiems padainavo "talalušką": "Gerkit, vyrai, pakol laikas, nes ateis neramus laikas. Gali vokiečiai atskristi, į stikliuką bomba kristi." Pirmasis, kuris puolė ploti ir spausti vaikui rankos, buvo įžymus dailininkas ir šviesuolis Gerardas Bagdonavičius.

Daugybė molio, medžio ir akmens dirbinių pasėta po visą sodybą. Kiekviena smulkmena turi istoriją, o paimta iš sodybos praranda vertę. Štai dar prieš kelerius metus sodybą dar saugojo geležinis velnias, kurį pavogė. Žmonės matė, kad tas pats velnias atsidūrė privačiame vandens malūne Pasvalio rajone.

Daug meno dirbinių išnešiojo vagišiai. Kur padėjo? Ką uždirbo? Velniai žino.

Vitalijaus Lukošaičio skulptūra "Gyvenimas" - sodyboje vykusių didžiulių liaudies meno plenerų palikimas.		Geležinį velnią, kadaise saugojusį Kalinų sodybą ir švietusį visiems kelią, kažkas nugvelbė prieš keletą metų.

Čia niekas negroja niekuo

Valerijonas puikiai valdė bandoniją. Šiuo instrumentu grojo savo liaudiškoje kapeloje, vėliau ir šeimos ansamblyje. Senelis galėdavo koncertuoti ir vienas - bandonijas grodamas, mušė būgną, skambino žvangučiais, o virš būgno šoko lėlės.

Pirmasis instrumentas, kuriuo grojo sodybos įkūrėjas, buvo akordeonas, o bandoniją parsivežė iš Baltarusijos. Muzika Kalinų sodyboje liejosi per kraštus ir tuo "užkrėtė" vaikus. Abu sūnūs, Henrikas ir Algis, vėliau grojo šeimos kapeloje, prie kurios prisijungė ir anūkai Gediminas bei Asta.

Šioje sodyboje jaunas dienas leido ir artimas Kalinų giminaitis, garsus šių dienų bardas, Gedimino sūnaus Domanto krikštatėvis Domantas Razauskas. Jis net sukūrė Kalinų sodybai dainą. Jos žodžiuose sudėliota praktiškai visa sodybos dvasia, nes pasakoti apie ją sudėtingiau nei padainuoti.

Posmelis iš dainos apie Kalinų sodybą "prikimštas" tiesioginių metaforų. Šią dainą bardas dažniausiai dedikuoja savo krikštasūniui. Čia iš tiesų auga nuodinga žolė – Sosnovskio barštis. Gediminui tenka ją kasmet kruopščiai naikinti. Piktžolę pasėjo Senelis Valerijonas, nes jam buvo gražūs šio augalo lapai, įspūdingi skėčiai. D. Razauskas visiškai teisus dėl to, kad čia tikrai visi nors kuo nors groja. Žinoma, anksčiau ir gėrė – menininkai to sunkiai išvengia. Tačiau dabar galima sakyti, kad gyvenimas Dievo strėlės pašautoje sodyboje blaivesnis nei giedras dangus.

Ten sukasi vandenys ratilais.

Ten žydi nuodinga žolė.

Ten niekas nemoka niekuo negrot.

Ten pataikė Dievo strėlė.

Ir jei tik gali, nusigerk visai,

Nes jeigu negersi – lis.

Pasirink, nes tie, kurie čia nesuklydo,

Daugiau niekada nesuklys.

Senelis Valerijonas, jo sūnus Henrikas bei pastarojo vaikai – Gediminas ir Asta dažnai būdavo kviečiami pagroti įvairiose šventėse ir mugėse.

Keturios muzikų kartos

Gedimino tėvas Henrikas puikiai groja akordeonu, bandonija, įvairiomis armonikomis. Reikia pripažinti – daro tai meistriškai. Akordeono valdymo galėtų pavydėti ir neblogi specialistai. Tačiau Henrikas – savamokslis. Jo muzika gimsta galvoje, persiduoda į pirštus ir pasiekia mūsų ausis. Henrikas grojo daugybėje ansamblių, įvairiose šventėse susitikdavo su kitais garsiais mūsų krašto muzikantais, su kuriais kartu sudarydavo naujus ansamblius, skirtus tik tam vakarui. Muzika – tarsi kalba, bendravimo būdas.

Gediminas Kalinas dabar dainuoja Šiaulių valstybiniame kameriniame chore "Polifonija" ir moko vaikus antrojoje muzikos mokykloje. Maža to – kuria dainų tekstus ir muziką. Daugiausia vaikams. Gediminas prisimena, kad groti su seneliu ir tėčiu buvo smagu. Iš pradžių jam duodavo bet kokį barškalą, būgną, vėliau – metalofoną, mažytę koncertiną. "Idėmiai klausydavausi, ar dera mano koncertina su tikrąja muzika. Jei netikdavo, nuspausdavau dumplių oro sklendę ir vaidindavau grojantį, jei derėdavo – plėšdavau garsiau nei reikia", - prisimena Gediminas.

Kartą bendraamžiai pasityčiojo iš Gedimino, kad šis groja su "seniais". Nuo to laiko liaudiškas muzikavimas buvo tabu, tačiau pastaraisiais metais atgijo noras pagroti ne tik profesionaliais instrumentais, bet ir patampyti armoniką, bandoniją.

Mažasis Domantas, paklaustas atsako, kad geriausia jam groti būgnu. Tai svarbus instrumentas kapeloje. Jis tarsi palaiko muzikos "griaučius". Mažasis Domantas puikiai jaučia ritmą. Jei reikia, tėčiui padeda užvesti dainą "Mudu du braliukai".

Kamilė VITKUTĖ

Atstumas nuo Preilių iki Rygos – 206 km. Šis rajonas – puiki vieta žmonėms, norintiems pabėgti nuo didmiesčio triukšmo. Čia jie atranda ūksmingą senovinį parką, pėstiesiems skirtas gatveles ir jaukaus miestelio romantiką.

Pasakų karalystės pilis.

Labiausiai Preilius išgarsino pasakų karalystė, atvykėlių kartais meiliai pavadinama Michailovgradu pagal šio stebuklo kūrėjos dailininkės Jelenos Michailovos pavardę.

Dailininkė dekoratorė, baigusi Maskvos menų universitetą ir likimo valia atsidūrusi nebe pačiame didžiausiame Latvijos mieste, tiesiogiai panaudoti savo įgytų žinių tiesiog neturėjo kur. Gyventi reikėjo, tad ėmėsi graviruoti paminklus. Ir vienąsyk, kartais taip gyvenime nutinka, jai šovė į galvą idėja išbandyti save kitame – lėlių kūrėjos – vaidmenyje. Postūmis buvo į dailininkės rankas patekusi sulaužyta lėlė marionetė, kurią pažįstami paprašė sutaisyti. "Sutaisiau pagal savo skonį. Užsiėmimas buvo toks mielas, kad šovė į galvą mintis pamėginti sukurti lėlytei draugą. Taip ir prasidėjo. Dabar tai pats didžiausias mano pomėgis. Koks ten pomėgis – tiesiog gyvenimo dalis..." – pasakoja Jelena Michailova.

Čia gimsta ne šiaip lėlės, o charakteringų personažų atvaizdai. Štai lėlės čigonės, priklausančios taborui, o štai karališkojo dvaro princesės – koketiškos, mėgstančios paslaptis ir intrigas. Va nostalgiškų jausmų apimta lėlė, va garbaus amžiaus sulaukusių senukų porelė, o va lėlė piratė, besimėgaujanti kovos trofėjumi. Kompozicijų tiek daug ir visos tokios skirtingos! Lėlių kūrėja sako itin mėgstanti kurti nežemiškus personažus – nimfas, elfus, fėjas, laumes...

Tiesa, kartais jai tenka kurti ir konkrečią lėlę, kai ją specialiai kas nors užsako, tarkim, norėdamas padovanoti mylimam asmeniui savo paties atvaizdą. Tokia lėlė gaminama, žvelgiant į norimo joje atvaizduoti konkretaus asmens bruožus. Dažniausiai tai būna užsakovų atnešta fotografija. "Portretinės lėlės" dovanojamos neeiliniais atvejais: per jubiliejus, vestuves, mokyklos baigimo šventes ir pan. Vienas vyras buvo užsakęs mylimai žmonai Valentino dienos proga. Kainuoja tokia lėlė maždaug porą šimtų eurų.

Jelenos Michailovos lėlės yra iškeliavusios į Vokietiją, Prancūziją, Honkongą, Kiprą... Pernai specialios lėlės buvo pagamintos Ispanijos karalių porai, apsilankiusiai Preiliuose. Apskritai kokių tik garbingų svečių šiame muziejėlyje nėra lankęsi: ir Latvijos prezidentas su žmona, ir Rygos meras, ir Japonijos, Čekijos bei kitų valstybių diplomatai. Kai kurias garsias pasaulio asmenybes dailininkė pati yra įkūnijusi savo lėlėse. Čia rasime lėlę Anglijos karalienę, lėlę princą Čarlzą, lėlę Putiną, lėlę Alą Pugačiovą...

Iš viso dailininkės kolekcijoje dabar per 350 lėlių. Nė vienos atvaizdas nepasikartoja, kolekcininkai gali būti ramūs. Tiesa, ne visos lėlės, esančios kolekcijoje, parduodamos. Jelena Michailova sako niekuomet nesiskirsianti su savo mėgiamiausia lėle, simbolizuojančia... mylimą dailininkės katę.

Jelena Michailova su savo mėgiamiausia.		Ištaiginga karieta muziejaus kieme. Autorės nuotr.

Visus aksesuarus lėlėms – sukneles ir kostiumus, papuošalus, avalynę, rankines – dailininkė gamina pati. Siuvėjas ji samdo kitu tikslu – naujais drabužiais papildyti karališkojo dvaro drabužinę. Joje – keli šimtai įvairių fasonų, formų ir dydžių ištaigingų moteriškų, vyriškų ir vaikiškų kostiumų. Skrybėlaitės, perukai, pirštinės, rankinės, skėčiai, špagos, muzikos instrumentai, lazdos ir kiti priedai muziejaus lankytojams leidžia persikūnyti į pasakų personažus. Rinkitės, kas jums labiau patinka – galite tapti karaliais, princais, kurtizanėmis, čigonais, muškietininkais... Specialiose patalpose persirengę, išeikite į muziejaus kiemą, kurioje įkurta pasakų karalystė – pilys su gražiais bokšteliais, grakščiais tiltukais ir miniatiūriniais vėjo malūnais. Kodėl jums nenusifotografavus šios pilies fone? Arba prie ištaigingos karietos? Bent trumpai pasijusite svarbiu asmeniu, kuriam visi lenkiasi ir kurio visi įsakymai vykdomi... O kokia romantiška nuotaika apgaubia pilį prietemoje, kai languose įsižiebia šviesos...

Į stebuklų karalystę lankytojai plūste plūsta. Pernai čia apsilankė 27 tūkst. turistų. Žmonėms reikia romantikos. Pabuvojimo pasakoje akimirkas jie ilgai atsimena. Apskritai kiekvienas, nors ir neilgai stabtelėjęs šiame nedideliame Latvijos miestelyje, šiltu žodžiu mini jo entuziastus, savo kūrybiškumu garsinančius gimtąjį kraštą.

Arūnas UOGINTAS

Lietuvos reklamos kūrėjai sukūrė ne vieną puskvailį SMS žinučių siuntėjo personažą TV ekrane, savaitinių laikraščių redaktoriai tiesiog bruka vadinamųjų "dainuojančių kelnaičių" – lietuviškų popžvaigždžių - erotinius fotoreportažus. Ar studentui – jaunam protingam žmogui - tai įdomu? Kažin... Koks jaunimo požiūris į save? Kaip jaunuoliai vienas kitą mato ir ką jie nori mums pasakyti?

Keletą atsakymų į šiuos klausimus rasime ką tik Šiaulių universiteto centriniuose rūmuose atidarytoje Dailės katedros dailės (grafikos) studijų programos studentų fotografijos darbų parodoje (projekto kuratorius dailininkas Vilmantas Dambrauskas). Meninės ekspozicijos kūrėjai - aštuoni ketvirto kurso studentai, vienas kitą portretuodami, tarytum teigia – štai mes tokie, kokie esame, be jokio grimo ir pozos, stovime kažkur šių laikų erdvėje ir klausiame jūsų, ko jūs iš mūsų tikitės...

Šešiolika meninių fotografijų – jaunuolių portretai, deklaruojantys lakonišką, bet nesuvaržytą plastinę kalbą, saikingą šviesą ir atvirą žvilgsnį. Kad būtų įdomiau, pateiksiu jų citatas vienas apie kitą iš dar spaustuve kvepiančio parodos katalogo.

Kristina apie Simoną: "Ji ir jos katinas Bananis dažnai nemiega naktimis. Nežinau, ar tai dėl pilnaties, ar dėl kamuojamų klausimų, bet, kaip bebūtų, Simoną visada sutiksi žvalią..."

Simona apie Vilmą: "Ištikima patarėja, optimizmo įkvepiantis žmogus. Mėgiamiausia frazė: "Aš nežinau..."

Živilė apie Dovydą: "22 metų šiaulietis, nors, mano manymu, jis visada buvo ateivis..."

Kristinos Laureckytės portretas. Kamilės ADOMAITYTĖS nuotr.		Dovydo Bakšio portretas. Živilės ANTUKAITĖS nuotr.

Kol ministerijos ir prezidentė Vilniuje sprendžia, kada uždaryti Šiaulių universitetą, Menų fakulteto studentai Šiauliuose rengia vieną parodą po kitos ir net projekto pavadinimu provokuoja inteligentišką žiūrovą diskusijai – mes dar čia, nors "aš save matau tavo akimis..."

Jei prieš metus Kultūros centre Audiovizualinio meno katedros ketvirto kurso studentų fotografijos parodoje "Kubas" buvo improvizuojama fantasmagorine genialaus ispano tapytojo Francisko Gojos koncepcija, tai šios parodos pagrindinis šūkis - minimalizmas. Galbūt šį teiginį geriausiai iliustruotų Živilės Antukaitės "Dovydo portretas". Horizontali nuotrauka. Dešiniajame kampe išnyra vos šviesos spindulio paliestas jaunuolio profilis, ramus žvilgsnis į tolį. Antrame plane blykšta maža interjero dėmė ir nieko daugiau. Žvilgsniu gali kartoti tą pačią lyg sustingusios videoprojekcijos kilpą ir taip iki begalybės...

Dovydas Bakšys ir Kristina Laureckytė keliose savo nuotraukose naudoja vienodą apšvietimą ir portretuojamo žmogaus figūrą paverčia juoda dėme. Šiuo atveju jau pats personažas virsta šešėliu ir reikia gerokai pasistengti, kad įžvelgtum pažįstamo žmogaus bruožus...

Kai siekiama fotografuoti vienas kitą, pasitelkiant minimalią lakonišką raišką, nejučiomis ir pats modelis tampa šios nuotraukos režisieriumi. Tada tik žiūrovas, lyg varžybų arbitras, sprendžia, kas čia kūrėjas – modelis ar fotografas. Taip šioje parodoje atsitiko su Birutės Daktaraitės ir Simonos Bagdonaitės fotografijų diptikais, kuriuose koketiškai pozuoja Vilma Kundrotienė, šelmiška skrybėlaite profesoriui Vaidotui Januliui priminusi meniškai klastingą Paryžių.

Pačios Vilmos dvi nuotraukos labai įtaigios ir skirtingos, vis dėlto mane labiau traukia vienos jaunuolės profilis nespalvotoje fotografijoje - ta balta paprasta, kasdieniška "maikutė" - jokių koketiškų aksesuarų. Tiesiog jaunos gražios merginos portretas be beprasmiškų komentarų ar didaktikos. Vilma Stiopinaitė bando raudonos ir baltos skraistės butaforiją. Jos merginos tarytum virsta neprieinamomis Rytų princesėmis: viena aistringa, kita valdinga – toks fototeatras.

Kamilė Adomaitytė koncentruoja žiūrovo dėmesį į merginų veidus, nuspalvindama juos kažkokia beprasmiškai jaunatviška gaida, o gal ir priešpastato juos tai bukai bejausmei gyvenimo realybei. Ne veltui jos komentaras apie Kristiną skamba taip: "Linkusi kovoti ir nutapyti pasaulį taip, kaip mato ji. Ne kartą nustebino ir vis kitaip atsiskleidžia."

Ši paroda – tai graži jaunuolių ateičiai. Ramybe ir optimizmu trykštantys darbai, manau, ne vienam žiūrovui suteiks gerų emocijų, aiškumo. Pasitikėjimo savimi šiems žmonėms taip pat netrūksta. Apie tai Kamilei parašė Dovydas: "Yra sakoma, kad skorpionai gali išgyventi radiaciją, kurią sukelia atominės bombos sprogimas..." Taigi panika ir įvairių kvaištelėjusių politikų ir kitų pesimistų marazmai šiems kūrėjams nebaisūs...

Eva JAGMINAITĖ

"Kokios eilės!", "Seniai taip bebuvo!", "Kiek žmonių!" - tokios pašnibždomis sakomos frazės vakar vakarą buvo tariamos prie Šiaulių arenos. Rusų estrados koncertų Šiauliuose išsiilgę gerbėjai daugiau nei prieš valandą išsirikiavo eilėse, kad patektų į pirmą kartą Šiauliuose koncertavusios nusipelniusios Rusijos atlikėjos Sofijos Rotaru koncertą. Per 2,5 val. trukusį koncertą žiūrovai liejo džiaugsmo ašaras, prisiminė įdomiausius S. Rotaru biografijos momentus ir, žinoma, atmintinai kartojo 70-ųjų ir naujų žvaigždės atliekamų dainų tekstus. Atsidėkodama publikai estrados dievaitė ne kartą dėkojo už šiltą sutikimą ir beribę meilę.

Sofija Rotaru, vadinama "auksiniu Ukrainos balsu", per savo karjerą yra išleidusi per 40 albumų.

Gėlių jūra

Vos įžengusią į sceną S. Rotaru pasitiko aplodismentų banga. Atlikėja neslėpė jaudulio, publiką ne kartą pavadinusi ištikimiausiais bičiuliais, jos talento puoselėtojais, kuriems per daugiau nei dvi valandas trukusį koncertą dovanojo gerai žinomas dainas rusų, ukrainiečių ir moldavų kalbomis. "Šią dainą skiriu mielosioms moterims, o šią man dainuodavo mano seneliai", - sentimentų neslėpė S. Rotaru.

Vargu ar kada nors šiauliečiai nešė kokiam nors atlikėjui tiek gėlių - ir vyrai, pasipuošę kostiumais, ir moterys su džiaugsmo ašaromis akyse.

Po netekties į sceną grąžino publika

Po trumpos pertraukos, kurios metu šiauliečiams tris dainas atliko S. Rotaru jaunėlė sesuo, žinoma Ukrainos atlikėja Aurika Rotaru, prisiminti S. Rotaru biografijos faktai. Prieš aštuonerius metus išėjusiam anapilin ištikimiausiam jos talento gerbėjui, gyvenimo palydovui vyrui Anatolijui Jevdokiminkai modernaus šokio grupė skyrė šokį. Tiesa, būtent jis išsirinko S. Rotaru sau į nuotakas, pamatęs ją žurnalo viršelyje. Nors draugai tuomet jį kandžiai pašiepė, jis savo didžiąją meilę vedė ir 33 metus laimingai kartu gyveno.

Po netekties sunkiai atsigavusi dainininkė ketino nebekoncertuoti, tačiau plūstantys laiškai, gerbėjų palaikymas padėjo atsigauti po tragedijos ir S. Rotaru vėl grįžo į didžiąją sceną.

Šoko su šiauliečiais

Ne kartą koncerto metu į salę nužengusi atlikėja pareigingai savo darbą dirbančių apsaugininkų prašė jos nelydėti: "Čia visi savi, galite pasitraukti." Atlikdama populiariausias dainas, vieną po kito ji šokiui pakvietė kelis salėje sėdinčius vyrus. Vieną publikos įteiktą puokštę atlikėja priėjusi įteikė neįgaliam vežymelyje sėdinčiam gerbėjui.

Estrados karaliene tituluojama S. Rotaru yra viena geriausiai apmokamų dainininkių pasaulyje. Artūro STAPONKAUS nuotr.

"Noriu, kad šis vakaras Jums visiems taptų nepamirštamas", - po pertraukos pailsėjusi ir persirengusi tarė atlikėja. Paskutinių dainų publika klausėsi atsistojusi. Atsidėkodama gerbėjams S. Rotaru atliko kelias finalines dainas, kurių metu jos akyse buvo matyti džiaugsmo ašaros. Pabaigoje koncerto atlikėja priklaupė ir žemai nusilenkė šiauliečiams ir miesto svečiams: "Ačiū, kad esate su manimi."

Įgeidžių nedemonstravo

63 metų viena garsiausių buvusios Sovietų Sąjungos estrados solisčių pasirūpino, kad trijų koncertų Lietuvoje grafikas nebūtų įtemptas, o sudėliotas taip, kad pakaktų laiko apžiūrėti miestus, pasivaikščioti pajūriu. Koncertą organizavusios agentūros "Makroconcert" atstovai sako, kad ypatingų pageidavimų dainininkė nepareiškė, tik paprašė, kad pusryčiams būtų naminės varškės ir kefyro, kaimiškų kiaušinių, šviežių žalumynų ir ką tik mažoje vietinėje kepykloje iškeptų bandelių, o užkulisiuose, persirengimo kambaryje, be mineralinio vandens ir gaiviųjų gėrimų - aukščiausios rūšies konjako "Henessy".

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Daugelis žino Puntuko ir Barstyčių akmenis, tačiau nemažai vardinių, mitologinių ir istorinių akmenų yra čia pat - aplink Šiaulius. Šįkart apžvelgsime keletą mitologinių akmenų, apie kuriuos yra sukurtos legendos, o patys rieduliai saugomi valstybės.

Martyno akmuo netoli Varputėnų.

Vagys grobia akmenis

Apie riedulius Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo ir apsaugos klubo "Aukuras" vadovas Darius Ramančionis kalba atsargiai: "Dar nebuvo, kad po straipsnio nepavogtų nors vieno akmens."

Kas iš ko vagia? Pagal Lietuvos įstatymus kiekvienas akmuo, didesnis nei pusė kubinio metro, negali būti judinamas be specialių leidimų. Tačiau mažai kas paiso tokių nurodymų.

Jei akmuo pamestas pakelėje, tai neva niekam nereikalingas. D. Ramančionis žino, kad dideli akmenys greičiausiai buvo mūsų protėvių šventviečių pagrindiniai atributai. Pavogus tokį akmenį, išniekinama šventvietė.

D. Ramančionis žino keletą atvejų, kai išvogtos ar melioracijos išardytos šventvietės "atkeršijo". Netoli sunaikinto Kryklių alkakalnio buvęs kaimas gana greitai sunyko ir iki šiol merdėja.

Ekstrasensai pasakytų, kad akmenys yra seniausi mūsų žemės liudininkai. Jie, būdami savo vietoje, tarsi išlaiko pasaulio pusiausvyrą.

D. Ramančionis siūlo pranešti Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubui "Aukuras" apie grobstomus akmenis. Pašnekovas skatina nepardavinėti tokių akmenų kolekcininkams.

Mokai - mitologiniai akmenys

Šiaulių regione velniai nutiesė ne vieną kelią pas laumes, pametė daugybę riedulių, kuriais ketino užmėtyti bažnyčias ar kitus svarbius objektus, tačiau spėdavo sugiedoti rytiniai gaidžiai, velniai netekdavo jėgų ir likdavo amžiams prispausti akmenų.

Tokiomis ar panašiomis istorijomis apipinta dauguma didesnių akmenų. D. Ramančionis teigia, kad mūsų apylinkėse daug mitologinių, istorinių ar vardinių akmenų. Juos visus išvardyti prireiktų ne vienos valandos.

Mitologiniai akmenys - tai rieduliai, kartais vadinami mokais. Ant jų mūsų protėviai atlikdavo įvairias apeigas. Eidavo pas akmenį su įvairiais klausimais, tikėdamiesi atsakymų. Nenuostabu, juk jie tokie seni. Dar senelių seneliai matydavo tą patį akmenį toje pačioje vietoje. Panašu, kad žodis "mokas" yra tos pačios šaknies kaip "mokėti", "mokyti".

Akmuo su Dievo pėda netoli Kurtuvėnų.		Perkūno akmuo Vėžalių kaime.

Kartą vienam žinomam Šiaulių akmenkaliui užsakovas atnešė akmenį su daug mažų duobučių. Meistras klausia - iš kur? Atsakymo nesulaukė, tačiau "Aušros" muziejaus specialistai apsidžiaugė - retas dubeniuotasis akmuo dabar yra šiame muziejuje.

Šis akmuo - be istorijos, tačiau yra nemažai akmenų, turinčių savo istoriją ir apipintas legendomis. Netoli Varputėnų esantys Laumės ir Velnio akmenys mena graudžią šių dviejų mitologinių būtybių meilę.

Laumė pažadėjo ištekėti už velnio, jei šis nuties iki jos kelią. Nelabasis taip ir padarė - vis nešė akmenis. Tas kelias tarsi kalba apie akmenų rūžos mitologinę kilmę. Vieną didelį akmenį velnias nunešė iki pat laumės, o paskutiniojo nespėjo nunešti, nes gaidžiai užgiedojo. Akmuo perplyšo kaip velnio širdis.

Milžinai

Netoli tų pačių Varputėnų yra vienas didžiausių mitologinių akmenų Šiaulių apylinkėje - Martyno akmuo. Sakoma, jog ant jo esanti pėda - švento Martyno. Žmonės šią vietovę laiko šventa. Martyno akmuo yra apskaldytas. Žmonės tiki, kad jo šukės gydo.

Akmuo prie akmens. Akmenų rūžos likučiai prie Aukštelkės. Dariaus RAMANČIONIO nuotr.

Šilkalnių geomorfologiniame draustinyje yra unikalus Perkūno akmuo. Neabejojama, kad ten kadaise vykdavo pagoniškos apeigos. Tačiau akmuo nėra atkastas - nežinia, kokį milžiną slepia žemė.

Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje vienas didžiausių riedulių yra Linartų akmuo.

Arvydiškių akmenys pabyrėję netoli Girnikų kalno. D. Ramančionis neabejoja, jog šis kalnas yra šventkalnis. Seni žmonės pasakojo, kad ant kalno būdavo didžiulis akmuo. Kai čia buvo pradėtos organizuoti gegužinės, akmuo buvo nustumtas į pakraštį. Įsisiautėjęs jaunimas stumtelėjo akmenį ir nurideno į papėdę.

Akmenų rūža kartais pavadinama akmeniniu žalčiu. Tai slenkančių ledynų palikimas. Kai buvo tvarkomas kelias Šiauliai-Bubiai, kelininkai rado didžiulį akmenį ir daug mažesnių. Jie buvo tvarkingai sudėti šalikelėje. Tai tarsi paminklas akmeniniam žalčiui, kuris daugelyje vietų jau yra sukapotas.

Naujas dvarų gyvenimas

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Jakiškių dvaro (Joniškio raj.) savininkės Meilės Zaleckienės menininkai dažnai klausia, ar ši dar nesugadino dvaro. Jie norėtų, kad dvaras kuo ilgiau išliktų nerestauruotas. Menišką dvasią jame saugo įvairūs daiktai, išlikę iš dvarininkų Koškolių laikų ir sovietmečio.

Išlikę tik Koškolių dvaro pagrindiniai rūmai.

Menininkų rojus

Sunkiai rastum menininką, kuris nebūtų šiame dvare lankęsis nors viename dailės, skulptūros plenere ar džiazo projekte. Dvaras gyvas ir atmintyje išlieka ilgam.

Apeiti aplink pastatą norisi lėtai. Grožėtisdidingu pastatu, iki kurio veda ne autostrada, o žvyrkelis. Metaforiška, bet iki didingiausių dalykų dažniausiai einame vieškeliais.

Istoriniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo 1578 metų. Senasis jo pastatas buvo molinis. Paskutinis dvaro valdytojas baronas Koškolis pastatė dvaro rūmus.

Čia menininkus žavi ne tik meniška dvaro dvasia, bet ir jo šeimininkė Meilė Zaleckienė. Moteris sako, jog iš jos prasta dailininkė, tačiau menininkus gerbia, žavisi jų darbais ir mielai į dvarą priima įvairiausio meno atstovus.

Dvare daug autentiškų dalykų: krosnys, langinės, laiptai, durys. O viduje - čia vykusių meno projektų atgarsiai. Sienos nukabinėtos paveikslais. Savininkė svajoja turėti tūkstantį paveikslų.

Dvare sovietmečiu buvo karo belaisvių stovykla, Žemės ūkio mechanizavimo mokykla, senelių namai, kolūkio vaikų lopšelis-darželis, valgykla. Vasarą veikdavo stovyklos. Jakiškių dvaro kompleksas įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Nenuostabu, kad dvare nemažai sovietmečio palikimo. Tualetų sienas puošia plakatai su V. I. Lenino atvaizdais. Čia galima iš plakatų pastudijuoti įvairių gyvulių nėštumo trukmę, karvių veisles. Sienos kai kur dar nudažytos mėlynai ir žaliai - tai valgyklos palikimas.

M. Zaleckienė nuo Joniškio iki dvaro apie dešimt kilometrų kartais mina dviračiu. Nedaug, kai artėji prie širdžiai mielų dalykų.

Meilė Zaleckienė sako, jog istoriją menantis dvaro interjeras menininkus įkvepia kūrybai.		Rudeninio parko fragmentas.

Nuveikti darbai

Prieš penkerius metus Jakiškių dvaras atrodė apleistas. Kiauras stogas. Visur galybė šiukšlių ir balandžių užgyvento turto. M. Zaleckienė iki tol dirbo mažame koldūnų fabrikėlyje. Teko apsispręsti – ar visi kartu stato didesnes gamybines patalpas, ar išsiskirsto, kiekvienas nešinas savo dalimi.

Moteris tuomet jautėsi pavargusi nuo tūkstančių koldūnų. Sunkaus alinančio darbo buvo per akis, todėl pasiėmė pinigus. Vėliau pradėjo galvoti, kur juos dėti. Investuoti į naują verslą? Tai būtų vėl nesibaigianti darbų virtinė. Gal į ką nors dvasingesnio?

Tuomet jai parodė Jakiškių dvarą, prie kurio gyvenime neteko būti. Vaikščiodama po apleistas patalpas, klausėsi išmanančių žmonių kalbų, kokios nuostabios krosnys, kiek daug išlikusių autentiškų sienų puošybos detalių.

"Nieko neišmaniau apie autentiškumą, meninę vertę, tačiau pradėjau naktimis sapnuoti tą dvarą. Visko prisiklausiau – ir prieštaravimų, ir pritarimų", - prisimena dvarininkė.

Nusipirko. Pakeitė stogą. Iškuopė susikaupusį šlamštą. Sutvarkė dvaro aplinką. Nušvito dvaras, tačiau išseko sunkiai uždirbti pinigai. Dabar dvaro tvarkymo darbai vyksta gerokai lėčiau. Moteris sako čia paliekanti ne tik savo atlyginimą, bet ir visą laisvą laiką.

Ponai Koškoliai

Apie Jakiškių dvarą bei čia gyvenusius dvarininkus Koškolius surinkta mažai informacijos. M. Zaleckienė teigia, kad daugiau papasakoti gali Vokietijoje gyvenantys dvarininkų palikuonys, tačiau jie vangiai dalijasi informacija. Vis žada atsiųsti, kai turės laiko.

Kol kas dvaro savininkė turi tik keletą senovinių nuotraukų su čia gyvenusių Koškolių atvaizdais, pagrindinių rūmų vaizdu ir klevu, kuris jau tuomet buvo nemažas, o pastaraisiais metais buvo nulaužtas vėtros.

Išliko nemažai dvaro krosnių.  Autoriaus nuotr.

Iš senojo dvaro telikę tik rūsiai, kuriuose iki šiol kaimo gyventojai žiemą laiko daržoves.

Išliko tik 1898 metais statyti rūmai ir ledainė šalia jų. Vokietijos dvarininkas Koškolis pastatė šiuos rūmus kaip vasaros rezidenciją. Senieji gyventojai pamena, kad dvarininkai čia dažniausiai lankydavosi šiltuoju metų laiku - ilsėdavosi, pramogaudavo.

Čia daug laiko praleisdavo dvarininko dukros Rūta ir Mėta Koškolytės. Vyresni žmonės pamena, kad iš miesto grįžusias seseris pasitikdavo pulkas kaimo vaikų. Visi gaudavo saldainių ar kitokių skanėstų.

Viena seserų buvo prisijaukinusi stirnaitę. M. Zaleckienė rodo nuotraukos kopiją, kurioje užfiksuota, kaip ji šeria stirnaitę iš rankos.

Sutapimas, kad M. Zaleckienė taip pat turi dvi dukteris. Viena jų kadaise parsinešė mažą suvargusią katytę, kurią išprausė, pamaitino ir priglaudė visam laikui. Ir vardą ponišką davė - Koškolė.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šiaulietė menininkė Edita Sūdžiūtė šalyje garsėja kaip viena geriausių akvarelisčių ir tapytojų ant šilko. Tačiau ji turi dar vieną pomėgį - fotografiją. Fotoaparatas jai tampa geriausiu draugu, kai ji lankosi kaime, gamtoje. Paskutinis jos fotografinis iššūkis - bobų vasara.

Raganiška bobų vasara

- Ka tau reiškia bobų vasara? Dar truputis šilumos, ar šiek tiek daugiau?

- Man ji reiškia šilumą, nuo kurios linksta kojos - svaiginančią, pakylėjančią, įkvepiančią, sodriai kvepiančią ir, nepaisant šio tiršto derinio, subtilesnę nei vasarą. Neužtęstą akimirkos žavesį. Pažadą, nors ir apgaulingą.

- Ar bobų vasara - raganiškas laikotarpis?

- Bobų vasara nenuspėjama kaip moteris - niekada nežinai, kada tiksliai pasirodys, ir žinai, kad ilgai nepasiliks. Tokia nenuspėjama, kad net kalendoriaus lapelyje nepažymėta.

- Kodėl nuotraukose esi tu? Kodėl nuogi pečiai?

Suviliota.		Viliotinis. Editos SŪDŽIŪTĖS nuotr.

- Kaip gamta - be žmogaus? Aš pati mėgstu eiti laukais, o kad nereikėtų visur tampytis modelio – esu aš. Bet tai nėra savitikslis fotografavimasis. Ne aš čia svarbiausia, o visuma, idėja, kuri išreiškiama per žmogaus ir gamtinių elementų sąveiką. Kodėl nuogi pečiai? Taigi bobų vasarą šilta, be to, mano santykis su gamta yra betarpiškas.

- Kas yra vorai - menininkai ar amatininkai?

- Jie yra žaviausi tekstilininkai ir magai.

Apie vorų papilves

Savo nuotraukas menininkė palydėjo mintimis, kurios aplankė fotografuojant voriukus, voratinklius ir į juos pakliuvusias museles. Štai jos.

"Diena, kai būtina eiti laukais ir smegenų dangalus rodyti Dievui Ra. Kuris padovanos seratonino. Ir nebereikės storėti nuo šokolado. Nes Ruduo neišvengiamai startuos ilgam maratonui guminiais batais, o saldainių krautuvių pardavėjos pažins mus iš žingsnių.

Saulė šildo taip, jog įkaitusios vorų papilvės patirs tūkstantį orgazmų... be pauzių pradės daugintis, ir ...voratinkliais supakuos visus laukus. Tada ateis "bobos" su savo vasara ir mums dar kartą leis... kad ir nukristi ant žolės ir veidų į veidą susiglausti su dangum... nepražiopsokit."

Kino ekranuose pasirodęs filmas "Žiedų valdovas" sudomino publiką to paties pavadinimo Tolkieno romanu, kurio herojai ilgaplaukiai žavūs berniukai hobitai dievina grybus, patiektus bet kokiu pavidalu. Nuo tokio maisto jie yra aktyvūs, judrūs, linksmi, jiems visiškai negresia nutukimas. Tad rekomenduojame nuo vienodo dietinio maisto išvargusioms liesėjančioms damoms dietą, paremtą grybų patiekalais.

Turgaus prekeiviai grybingų vietų neatskleidžia, tačiau neslepia, kad turi jas pasižymėję. Šiemet užderėjus grybų, jie pilnais krepšiais grįžta užtrukę vos keliolika minučių. Vaidoto KAZLAUSKO nuotr.

Kodėl dietologai mėgsta grybus...

Suprantama, dėl itin mažai kalorijų ir riebalų nebuvimo. 100 g pačių paprasčiausių pievagrybių yra 16 kcal, 3 g baltymų, 0,2 g riebalų ir viso labo tik 0,6 g angliavandenių, užtat gana daug B grupės vitaminų, daug fosforo, būtino normaliai smegenų veiklai ir kaulų tvirtumui, nemažai kalio, naudingo širdžiai, ir dar daug kitokių mikroelementų. Visa tai yra ištirpę vandenyje, sudarančiame pagrindinę grybų masę.

Garsiuosiuose baravykuose baltymų šiek tiek daugiau, 100 g šių grybų esama 20 kcal. Mūsų visų pamėgtose voveraitėse baltymų dvigubai mažiau negu kitose grybų rūšyse, o savo kaloringumu jos beveik kaip oras - viso labo 11 kcal 100 gramų.

Grybuose, kaip ir mėsos produktuose, aptinkama purinų, iš kurių organizme sintetinama DNR – genetinės informacijos saugotoja, taip pat formuojamos sudėtinės mūsų imuninės sistemos dalys.

Supermadingi japoniški šitakių grybai pasaulinę šlovę yra pelnę ne dėl ypatingų skoninių savybių. Grybas kaip grybas, bet mokslininkai mano, jog reguliariai valgant šitakius padaugėja leukocitų, naikinančių priešvėžines ir vėžines ląsteles. Tie, kurie negali valgyti grybų, netgi gali įsigyti šitakių tablečių.

...ir kodėl siūlo būti atsargiems

Grybai tradiciškai laikomi sunkiu maistu - yra lėtai organizmo įsisavinami, kadangi juose yra gausu kietos ląstelienos.

Dietos metu vartojamus grybus geriausia pirkti parduotuvėje. Tiems, kurie mano, jog dirbtiniu būdu auginami grybai yra prasti, niekas netrukdo paįvairinti stalo baravykais ar voveraitėmis, konservuotais kelmučiais ar kazlėkais.

Jeigu mėgstate grybauti, prisiminkite – grybai, esant netinkamoms ekologinėms sąlygoms, geba sukaupti savyje tiek visokių toksinų, kad vieni juokai jais apsinuodyti. O kai kurie nuodingi grybai geba tiesiog per porą sezonų pakeisti savo išvaizdą ir tapti panašūs į visiškai nekaltą rudmėsę. Todėl būkite itin atsargūs!

Gardžiuokitės!

Dietos trukmė - savaitė. Bendras skysčių kiekis – du litrai per dieną, kad iš organizmo būtų efektyviai pašalinti visi baltymų skaidymosi produktai. Per dieną leistini keturi valgomieji šaukštai cukraus – 80 kcal.

Rytą keptuvėje su arbatiniu šaukšteliu alyvų aliejaus iškepame 600 gramų smulkiai supjaustytų pievagrybių, galime dar juos pagardinti svogūno galvute – 350 kcal.

Per dieną reikalingus 600 gramų grybų galima išvirti ar ištroškinti, bet be riebalų ir grietinės, taip pat be miltų ir krakmolo.

Dieta apskaičiuota maždaug tūkstančiui kalorijų per dieną. Svoris ima kristi maždaug trečią ketvirtą dieną - apie tris kilogramus.

Praktinės rekomendacijos

Dietos privalumas – nėra alkio jausmo, kadangi grybai virškinami labai lėtai. Jeigu visą dieną praleidžiate darbe, per pusryčius namuose suvalgykite grybų, o per pietus prie lieso mėsiško patiekalo pridėkite žalių daržovių salotų.

"Išėjimas iš dietos" trunka dieną, kurią jūsų racioną turėtų sudaryti angliavandenių kupinas maistas – gerai išvirta avižinė košė, baltieji ryžiai su daržovėmis, dribsniai su karštu pienu, - juk virškinimo sistema turi pailsėti nuo įtempto darbo. Bendras maisto kaloringumas neturėtų viršyti 1400 kcal.

Dietologai sako, kad...

...jei žmogus gali savaitę maitintis vien grybais ir nebijo vėliau pradėti jų nekęsti, ši dieta nepadarys jokios žalos. Absoliučiai netinka laikytis šios dietos žmonėms, sergantiems kepenų, inkstų ir kasos ligomis. Nevertėtų jos laikytis tiems, kurie turi polinkį į gastritą, dvylikapirštės žarnos opas, kolitą, kurie skundžiasi silpnu žarnynu ir disbakterioze.

Pusryčiai – 180 kcal.

• Salotos iš 150 g špinatų, kiaušinio ir 50 g svogūnų, užpiltų dviem valgomaisiais šaukštais neriebaus natūralaus jogurto.

• Arbata arba kava, galima su cukrumi.

Priešpiečiai – 160 kcal.

• Sumuštinis iš dviejų valgomųjų šaukštų keptų grybų, uždėtų ant gabalėlio ruginės duonos be sviesto.

• Stiklinė šviežių apelsinų ar morkų sulčių.

Pietūs – 400 kcal.

• 150 g virtos vištienos filė ir du trečdaliai grybų, pakaitintų keptuvėje su dviem valgomaisiais šaukštais 10 proc. riebumo grietinės, griežinėlis juodos duonos.

• Puodelis arbatos ar kavos, galima su cukrumi.

Pavakariai – 120 kcal.

• Stiklinė lieso pieno su arbatiniu šaukšteliu medaus.

Vakarienė – 170 – 200 kcal.

• 60 g virtų rudųjų ryžių, pašildytų su likusiais grybais.

• Arbata be cukraus.

Parengė Kamilė Vitkutė

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Švėkšna – nuostabus miestelis Šilalės rajone, kurį pasiekia netoliese esančių Kuršių marių vėjas. Čia ne kartą siautė gaisrai, o laikmečiai keitė apylinkių veidą. Tačiau visas Švėkšnos gyvenimas iki šiol sukasi aplink Švėkšnos dvarą - "Genovaitės" vilą, ginkmedį ir tiesų didikų kelią į bažnyčią.

Švęstas baudžiauninkų prakaitas

Lenkta pagrindinė gatvė. Asfaltas paklotas ant akmeninio grindinio. Šalikelėje prie reformatų bažnyčios pasitinka pagyvenęs vyras. Visi čia jį pažįsta. Tai Petras Čeliauskas, mokytojas, knygų apie Švėkšną sudarytojas, krašto muziejaus įkūrėjas.

Švėkšnos bažnyčia baudžiauninkų pastatyta be jokio atlygio.		Viadukas tiesiai į šventorių.

Ekskursiją po Švėkšną P. Čeliauskas pradeda nuo centrinės aikštės. Nereikia jokių užrašų - viskas seno švėkšniškio atmintyje - nuo pat tarpukario.

Centrinė Liepų aikštė anksčiau vadinosi Raudonoji. Pavadinimą pavyko pakeisti dar sovietmečiu. Nebuvo sunku įrodyti, kad Raudonoji aikštė gali būti tik viena. O dabar - Maskvoj ir Švėkšnoj.

Šalia aikštės įdomus apleistas pastatas. "Sinagoga, - paaiškina vedlys. - Žydų čia jau nebėra, maldos namai nyksta."

Neogotikinė bažnyčia, kainavusi 60 tūkst. rublių, statyta paskutinių Švėkšnos dvarą valdžiusių Pliaterių valdymo laikais. Užbaigta 1905-aisiais. Pats dvarininkas prie statybų prisidėjo ketvirtadaliu išlaidų. Likusią sumą surinko vietiniai baudžiauninkai ir mažažemiai. Nuo dešimtinės kiekviena šeima turėjo mokėti po tris rublius, vienišiai - po du rublius. Visus darbus nemokamai atliko baudžiauninkai.

Tiesus kelias altoriaus link

Sukame bažnyčios link. Šventorių puošia fontanas su geležiniais balandžiais. Grindinyje įmūryti nugludinti akmenys su iškaltomis įsimintiniausiomis Švėkšnos datomis. Praeityje - net trys gaisrai, per kuriuos kone visi mediniai Švėkšnos pastatai pakilo dūmais į dangų.

Viduje - puošnus medinis altorius. Vargonai parvežti iš Karaliaučiaus. Vitražai languose sukurti vėliau, nei bažnyčia atvėrė duris. Paskutinis langas mirga ne religine, o patriotine tematika. Galima surasti Vytauto Didžiojo portretą.

Bažnyčios gale ant sienos keletas akmeninių lentų, liudijančių, jog čia ilsisi Švėkšną valdę grafai. Įėjimai, pro kuriuos buvo įnešti mirusių didikų Pliaterių palaikai, užmūryti.

Raudonų plytų tvorelė, už kurios - gatvė. Tiesa, ta gatvė žemai. Virš jos nutiestas pėsčiųjų viadukas, o bažnyčia apjuosta vienkrypčiu eismo žiedu. Viadukas "nutaikytas" tiesiai į parko žalumoje boluojančius rūmus. Tarsi kas nukelia šimtą metų atgal. Iš baltosios vilos išeina pulkelis garbių ponų. Kerta puošnius prancūziškus gėlynus, žingsniuoja angliško tipo parku. Tarnai praveria vartus, už kurių - tiesus viadukas į bažnyčios šventorių.

Saulės gimnazija

Bažnyčioje įamžintas kunigo Juliaus Maciejausko veidas. Tai žmogus, kuris ne tik daug prisidėjo įkuriant bažnyčią, bet ir šalia esančią "Saulės" gimnaziją.

Po Pirmojo pasaulinio karo (1919 m.) buvusios rusiškos mokyklos patalpose įsteigta privati progimnazija, kuri per 1925 metų gaisrą sudegė.

Tuomet grafas Jurgis Pliateris padovanojo būsimai mokyklai dalį savo prašmatnaus parko. Klebonas J. Maciejauskas ėmė rūpintis lėšomis. Gimnazijos statyba kainavo 20 tūkst. dolerių, 14 tūkst. iš šios sumos paaukojo Amerikos lietuviai.

"Pats baigiau šią gimnaziją, taip pat nemažai Lietuvai nusipelniusių žmonių. Šiauliečiai broliai profesoriai Balčyčiai čia mokėsi", - prisimena P. Čeliauskas.

Šalia gimnazijos stovi mūrinis angelas su jaučiu, ereliu ir liūtu. Šie gyvūnai simbolizuoja darbštumą, laisvę ir narsumą. Pokario metais girti stribai šaudydavo į angelo laikomą vainiką. Paminklas buvo atkurtas atkūrus nepriklausomybę.

Dinastijų kaita ir "Genovaitės" vila

1509 m. gegužės 21 d. bažnyčios įkūrimo akte pirmą kartą paminėtas Švėkšnos dvaras, įsikūręs prie Šalnos upelio ir priklausantis Mikalojui Kęsgailai. Vėliau dvaras perėjo Vitebsko vaivados Jono Zavišos nuosavybėn. Jis norėjo čia įkurti gynybinę pilį, tačiau iškasė tik tvenkinį ir supylė pylimus, taip iki šio palikdamas žymę Švėkšnos veide.

"Genovaitės" vila.		Dvaro sodas kruopščiai prižiūrimas.

Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Oginskis taip pat valdė Švėkšną, tačiau 1766 m. gegužės 22 d. su visais ūkiais pardavė grafui Vilhelmui Jonui Pliateriui. Ši giminė čia šeimininkavo iki pat 1944-ųjų.

Norisi pagirti Pliaterius už skoningus rūmus ir gėlynus, tačiau P. Čeliauskas nusišypsodamas parodo pamatų likučius. Štai čia buvo tikrieji rūmai, suręsti iš maumedžio rąstų. Balti rūmai buvo pastatyti svečiams, mat Švėkšnos šeimininkas Adomas Pliateris užėmė aukštas pareigas caro rūmuose Peterburge. Svečiams reikėjo prabangos. Atvykėliai norėjo ir pamedžioti, pasilinksminti.

Ginkmedis. Tokių Lietuvoje tik du. Autoriaus nuotr.

Vila "Genovefa", arba "Genovaitė". Taip vadinasi ši baltoji vila, kurią puošia parkas, tvenkiniai, romėniškos skulptūros. Gėlyno pakrašty - saulės laikrodis. Originalas - Paryžiaus Luvro muziejuje. Tvenkinio salelėje - medžioklės deivės Dianos skulptūra.

Dvaro rekonstrukciją ir priežiūrą finansavo Felicija Laimė Broel Pliaterienė, gyvenanti Vašingtone.

Dar šiek tiek pasigrožime parku. Švč. Mergelės Marijos skulptūra čia išbuvo visą sovietmetį. Valdžia liepė nugriauti, o klebonas atsakė - patys griaukit. Niekas nedrįso. Taip ir liko.

Išeiname į kreivąją pagrindinę gatvę. Seni ir nauji namai tarsi susilieja į visumą. Prieš atsisveikindamas P. Čeliauskas parodo į paminklą už nugaros - šv. Florijonas. "Pastatytas anksčiau nei paskutinis 1925-ųjų gaisras. Neapsaugojo", - šypteli mokytojas.

P. Čeliauskas tą dieną užbaigė paskutinį knygos "Švėkšna atsiminimuose" knygos puslapį. Tai jau antroji dalis. Šviesuolis sudarinėja ir įžymių Švekšnos žmonių enciklopediją. Sustojo ties raide "J".

Oksana LAURUTYTĖ

"Lizdo sukimo sindromas", - tokią diagnozę pačios sau dažnai diagnozuoja kūdikio besilaukiančios moterys, kai mėgaujantis nėštumu kyla noras puošti namus, kurti, siuvinėti, megzti. Gimus kūdikiui, šiaulietei Inai Pauliukonienei šis "sindromas" niekur nedingo, priešingai - sustiprėjo. Nėriniai, siuviniai, vėlimas, gardžiausių patiekalų ruošimas tiesiog "įsiurbė" moterį ir dabar, vos prabilus apie kūrybą, jai iš malonumo virpuliai per kūną laksto. "Būna, kad springstu nuo minčių, spalvų deriniai naktimis prieš akis plaukia. Kad susapnuotųjų nepamirščiau, pati sau rašau SMS žinutes", - juokiasi Ina sakydama, kad kai džiaugiesi motinyste - atsiveria milžiniška kūrybinė erdvė.

"Gonkuose" - Genutė "cekavijasi"

Pro prieškarinės Šiaulių dramos teatro aktoriaus Sauliaus Eduardo Pauliukonio ir jo žmonos Inos šeimos trobelės langą žvelgia miela senučiukė. Neaukšta, kaip ir dera senutėms, žilstelėjusiais plaukais, nosį pasibalnojusi akiniais. Ina šį pačios sukurtą žmogaus ūgio kūrinį pavadino Genute. Kūrė pernykštei Šiaulių dienų mugei - norėjo, kad senučiukė prie rankdarbių palapinės priviliotų klientus. "Neįsivaizduoji, kokia žmonių reakcija – daugumai atrodė, kad ji gyva. Keisčiausia buvo kelių pagyvenusių moteryčių, kaip du vandens lašai panašių į manąją Genutę, reakcija – tarsi pamačiusios save iš šono, jos akimirką sustingdavo, o atsipeikėjusios barėsi, pyko, viena jų su rankine Genutei užplojo – matyt, šoką gavo save iš šono pamačiusi", - šypsosi Ina.

Ina Pauliukonienė šalia savo Genutės.		Jonukas ir Grytutė - mylimiausios Inos lėlės

Moteris ir nesistebi, kad jos bobutė daugeliui gyva pasirodė - Genutė turi širdį, mūvi kelnaites, segi liemenėlę, rankinuke - validolio tablečių pakuotė...

Genutė jau metus sėdi Pauliukonių namelio "gonkuose" ir "cekavijasi". Ina sako, kad bobulytės jų šeimą aplankantys svečiai neišsigąsta. "Genutė yra gera", - šypteli Ina.

Inos vyras, Saulius Eduardas, kurį Ina švelniai vadina Tatuliu, atneša dar karštą Inos keptą "Beždžionių" pyragą. Pyragas įspūdingas savo netikėtumu. Tai tarsi lengvai viena nuo kitos atsiskiriančių bandelių krūva, tad peilio jam raikyti nereikia.

Šis pyragas - su lašinukais, tačiau bandelių įdaras gali būti ir saldus - su razinomis, cinamonu, aguonomis, džiovintomis vyšniomis, šokoladu. Labiausiai visų mėgiamas – su saldainio "Karvutė" pusele. Ina sako, kad iš mielinės tešlos suklijuotos bandelės kepamos nesulimpa, nes ji kiekvieną jų prieš dėdama į kepimo formą pamirko lydytame svieste.

"Mes mėgstame pavalgyti, todėl esame tokie "nekūdi", - šypteli moteris ir sako labai mėgstanti eksperimentuoti virtuvėje. Saulius taip pat šypteli, sako, kad Ina gaminti maistą iš jo išmoko, ir apsisukęs nužingsniuoja į virtuvę žiemai kompotų konservuoti. Tada Ina nusijuokia ir paaiškina, kad receptų randa mamos receptų knygelėje ar internete. Pagamina patiekalus nufotografuoja ir kartu su receptais savo gardumynais dalijasi socialiniame tinklalapyje. "Man patinka skanus, gražus maistas. Net ruošdama kasdienius patiekalus nededu jų į lėkštę bet kaip – visur turi būti "cinkelis", - sako ji.

Inos sukurti želė tortai primena pasakiškas gėles, anot jos pačios, juos padaryti visai nesudėtinga. "Paimi medicininį švirkštą su spalvota želė ir švirkšti ratais į dubenėlyje sustingusią skaidrią želė. Gal šie tortukai ir kietoki valgyti, tačiau jais papuoštas vaišių stalas atrodo įspūdingai", - sako moteris.

Nori, kad darbai "skambėtų"

Turbūt visada bus žmonių, kurie tvirtins, kad gebėjimas gaminti maistą šeimai ir patiekti jį įdomiai bei gražiai yra moters prigimtis ir nėra ko čia didžiuotis. Bet turbūt niekas nesiginčys, kad siūti lėles, velti šalius, batelius, skrybėles, aksesuarus, tapyti ant šilko, megzti, nerti, mėgautis šibori technika, užsiimti medžio deginimu - ne kiekvienos moters genuose.

Ina atsineša skrynią ir ima glėbiais traukti iš jos savo darbus: šalius, rankines, skudurinukus Jonuką ir Grytutę, lėlytę Vilytę, šlepetes, veltą vaikišką sarafaną, skrybėlaitę...

Moteris svajoja, kad jos pomėgis kada nors taptų pragyvenimo šaltiniu. Prieš pusmetį ji sužinojo, kad į darbą, kuriame dirbo pardavimų vadybininke iki motinystės atostogų, jos nebepriims. "Tai buvo neblogas spyris susivokti, kad, būnant 38-erių, priklausyti nuo rėksnio darbdavio nuotaikų yra per didelė prabanga", - sako ji.

Inai mieliausi - veltinio rūbai ir aksesuarai.

Ina nelaiko savęs profesionale. Dabar jos tikslas - kuo geriau įvaldyti vėlimą – labiausiai pamėgtą iš visų mėgintų rankdarbių rūšių. "Noriu, kad mano darbai "skambėtų". Kol kas tik vienas kitas darbas man pavyksta puikiai. Taip, kai pamačiusi rezultatą suvirpu. Kai tokių darbų bus bent du trečdaliai, sakysiu, kad jau kai ko išmokau", - aiškina moteris.

Moters tikslas - kasdien sukurti po rankdarbį. "Tik dirbant ir atrandant, suvokiant savo klaidas, iš tiesų mokaisi ir tobulėji. Esu užsispyrusi ir be galo smalsi", - sako ji.

Ina dažnai išgirsta klausimą, ar sunku velti. "Visada atsakau klausimu - kai pusvalandį prakiurksai vonioje, tavo pirštai paburksta? O jei taip vandeny laikytum rankas kokias aštuonias valandas? O jei tokiais paburkusiais pirštais trintum šiurkščią vilną? Ir dar pasilenkęs?" - šypteli ji ir sako dabar savo kailiu patyrusi, ką reiškia sukurti autorinį darbą - reikia milžiniškos kantrybės ir nemažai fizinių pastangų.

Nepaisant to, velti Inai smagu, o smagiausia kurti vaikams. Iš vilnos ji nuvelia vaikiškas šlepetes, pirštinaites, kepuraites, sarafanus, liemenes. O kaip originaliai atrodo velti krikšto rūbeliai vaikams! Ne vienai draugų šeimai Ina tokius kūrinius padovanojo. Dovanoti - didžiulė laimė.

Želė tortai papuošia kiekvieną stalą.		Plėšomą pyragą labai mėgsta vaikai. Autorės nuotr.

Stengiasi gyventi linksmai

Gavusi pakvietimą į draugo keturiasdešimtmetį, Ina ir Saulius suko galvą, kuo nustebinti jubiliatą. Sugalvojo - iškepė 40 tortų, kuriuos papuošė viena žvakute. "Kaip Karlsonui", – juokiasi abu.

Dabar Pauliukoniai gyvena idėja lauke pasistatyti lauko krosnį, kurioje bus kepami šakočiai. "Įsivaizduoji, visi aplink lauke draugams šašlykus kepa, o mes – "bankucheną", - juokiasi moteris.

Prieš pusmetį Inos galvoje gimusi idėja išsikepti šakotį nedavė ramybės. "Draugės tetos padovanotą savadarbę šakočių kepimo krosnį suremontavus ir sumaišiusi kibirą tešlos staiga suvokiau, kad karščio per maža – tešla nekepė, o džiuvo... Iškepiau šakotį statybinį feną pasičiupusi. Skanus buvo, su rageliais", - kvatojasi Ina.

Ir tikrai nuostabu - Pauliukonių šeima daro viską, kad gyventų linksmai. Jų namuose daugelis prietaisų turi vardus: automobilis - Teresėlė, distancinio valdymo pultas - "tas, kur gerai daro", televizorius - Plikis, virtuvinis kombainas - Kenas, o bulvių trynimo mašina – Birutėlė. "Jie - "geriečiai", yra tarsi mūsų šeimos nariai", - šypsosi pašnekovė.

Ina savo vyrui 60-mečio proga yra albumą-knygą sukūrusi. "Nors mus susitikus gražiu rytojumi nebetikėjai, pasižiūrėk, kiek daug patyrei, išmokai, suspėjai, kiek savęs atidavei, kiek daug gavai", - Sauliui dedikacijoje parašė žmona. O pati sau tyliai galvoja, kad labai gera gyventi mylint, harmoningai, mėgaujantis kiekviena akimirka ir kiekvienu kąsniu, kurti gyvenimą savo rankomis ir mokytis.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė rugsėjo 1-osios rytą sutiko Šiauliuose. Visi trys aukščiausi šalies vadovai išvyko į mokyklas, o Prezidentė pasirinko mūsų miestą. Vakare šalia Prezidentūros vykusiame šventiniame koncerte taip pat buvo akcentuoti Šiauliai. Jie buvo pavadinti smuikų miestu.

Galvoti pozityviai

Šiauliuose prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su visuomene Prisikėlimo aikštėje. Lankė mokyklas ir dalijo pirmokams mokinio pasus. Rėkyvos mokykloje šalies vadovė net sėdo į mokyklinį suolą. Tiesa, tas suolas stovėjo lauke esančioje "žaliojoje" klasėje. Geru oru Rėkyvos vaikai turi galimybę mokytis po atviru dangumi.

Šiauliuose prezidentė Dalia Grybauskaitė dalijo pirmokams pasus		Šiaulių visuomenininkas Jonas Mileris nepraleido progos atkreipti prezidentės dėmesį. Artūro STAPONKAUS nuotr.

D. Grybauskaitė atskleidė, kad Rėkyvos mokyklą savo vizitui pasirinko dėl socialinių dalykų. Ji sužinojo, kad čia nemokamą maitinimą gauna daugiau nei pusė mokyklos mokinių, mat mokyklą lanko aplinkinių kaimų nepasiturinčių šeimų vaikai.

Šiauliuose prezidentė išklausė priekaištų, kad mokyklų remontai ir renovacija vyksta per mokslo metus - trukdo vaikams mokytis. Šalies vadovė pripažino, jog taip neturėtų būti, tačiau siūlė labiau orientuotis į teigiamus dalykus - juk mes net krizės akivaizdoje gebame remontuoti mokyklas.

Šiauliai - smuikų miestas

Sostinėje prie Prezidentūros visą dieną buvo ruošiamasi vakaro šventiniam koncertui. Tarp atlikėjų buvo ir Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos smuikininkių ansamblis "Fiori musicali", vadovaujamas Nijolės Prascevičienės.

Mažosios Šiaulių smuikininkės jaudinosi prieš koncertą, tačiau scenoje griežė puikiai.		Maestro Virgilijus Noreika yra gimęs Šiauliuose. Autoriaus nuotr.

Renginio vedėjas aktorius Gintaras Mikalauskas Šiaulius pristatė ypatingai. Nuo šiol Šiauliai - ne dviračių, ne saulėnų, o smuikų miestas. Aktorius pripažino, kad Šiauliai šią rugsėjo 1-ąją dominuoja labiau nei bet kuris miestas. Net šventinio koncerto rėmėjas - Šiaulių bankas

Jaunąsias smuikininkes pagerbė pati prezidentė. Ji prieš koncertą pakvietė visas užeiti į jos kabinetą ir čia nusifotografuoti.

Neprilygstamas tenoras Virgilijus Noreika - taip pat šiaulietiškas akcentas šiame koncerte. Maestro gimė Šiauliuose. Rugsėjo 22 dieną jis švęs 75-erių metų jubiliejų.

Ričardas JAKUTIS

Kartais Šiauliuose užtinki netikėtų kampelių. Pavyzdžiui, visi mielai nustemba apsilankę Šiaulių universiteto gamtos muziejuje, kurio ekspozicijoje regi net tokių unikumų, kurių neturi kiti šalies zoologijos muziejai. Čia - didžiulė drugelių, įvairių paukščių, žvėrių ir kitų gamtos eksponatų (iš viso 6500 vienetų) kolekcija. Šiais metais - muziejaus įkūrimo dešimtmetis. Jo įkūrėją ir vadovą Stasį Gliaudį lydi dar vienas jubiliejus – kitais metais penkiasdešimtmetis, kai jis pradėjo dirbti universitete (tuomet - pedagoginiame institute). Tiesa, Stasio Gliaudžio veikla dar didesnė. Jis ir Botanikos sodo įkūrėjas, vienas iš Šiaulių kultūros paveldo klubo "Aukuras" steigėjų ir aktyviausių narių, aktyvus Sąjūdžio veikėjas. Tradicija tapo S. Gliaudžio organizuojamos miško atsodinimo talkos tvarkant Varputėnų parką, Bubių piliakalnį, Girnikų kalną, Aukštaitijos nacionalinį parką, Pageluvyje rengiant ekologinį taką. Jis – ilgametis Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Šiaulių miesto skyriaus tarybos narys ir konsultantas, Kurtuvėnų regioninio parko "Žaliosios mokyklos" dėstytojas, Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto lektorius, miesto garbės pilietis.

Stasys Gliaudys gerai prisimena kiekvieno muziejuje atsiradusio eksponato istoriją. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Pasirodo, aplink Šiaulius esama net 300 drugių rūšių.

Visad viskas prasideda vaikystėje

Stasys džiaugiasi, kad gimęs Kelmės valsčiaus Graužikų dvare, kurio šeimininkai buvo Vladas Putvinskis, visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, knygnešys, žuvininkystės pradininkas Lietuvoje, bei jo sūnus Stasys Putvinskis, agronomas, Lietuvos žemės ūkio ministras. Graužikų dvaras buvo kultūros centras, skleidęs lietuvybę. Čia veikė jaunųjų ūkininkų ratelis, svečiuose lankėsi įžymūs ano meto kultūros veikėjai, pvz., dailininkas A. Žmuidzinavičius ir daugelis kitų. Aplinka sąlygojo jaunuolio brandą ir intelektą. Bet jaunąjį Stasį ypač viliojo gamta. Vaikystėje pamilęs paukščius, gėles ir medžius jaunuolis su jais nebesiskyrė. Dvaro rūsiuose prisigaudydavo varlių, vabalų, juos tyrinėdavo. Tai buvo jo pirmieji universitetai. Visus gyvius jaunasis gamtininkas mylėjo, todėl ir šie prie jo prisirišdavo. Nuo tada į gyvūnus ir medžius jis žiūri kaip į sau lygius. Beržą vadina poetu, baltais marškiniais stovintį miško pakrašty.

1949 m. baigęs Kelmės gimnaziją, Stasys įstojo į Lietuvos veterinarijos akademiją, kurią 1954 m. baigė, įgydamas zootechniko specialybę, tačiau mokslo žinių jam nepakako ir jis toliau neakivaizdžiai studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete, kurį baigė 1960 m.

Kai Šiaulių pedagoginiame institute studentams pradėjo skaityti paskaitas ir rūpintis botanikos bei zoologijos kabinetais, buvo tik du eksponatai – nutriušęs vilkas ir kiras. Stasys ėmė eksponatų ieškoti. Turėjo daug draugų, kurie važinėjo po įvairias šalis ir veždavo į Lietuvą parduoti skirtas prekes. Jie klausdavo, ką parvežti, pavyzdžiui, iš Turkijos, gal kokį kilimą. Muziejaus kūrėjas sakydavo, jog nereikia jam jokių kilimų, geriau bičiuliai tegul parveža koralų. Greitai eksponatų jau buvo tiek, kad į nedidelius kabinetus nebetilpo. Pagelbėjo buvęs Pedagogikos fakulteto dekanas Stasys Tumėnas, "pramušęs" iš universiteto vadovybės didesnes patalpas, kur ir buvo įkurtas gamtos muziejus.

Lepidopterologas

Šiuo žodžiu vadinamas drugelių tyrinėtojas. Stasys Gliaudys vienas pats, kartais su studentais, gamino herbarus, gaudė, rinko vabzdžius, kaupė kitas mokymo ir vaizdines priemones. Drugius pradėjo rinkti kartu su inžinieriumi-konstruktoriumi Petru Motiekaičiu. Ypač atsidėjęs studijavo Kurtuvėnų landšaftinio draustinio, Vinkšnėnų, dalies Gubernijos miškų drugius bei kitus vabzdžius. Nustatė, kad tų drugių šiose vietovės esama daugiau nei 300 rūšių. Remiantis šiais tyrimais, Vinkšnėnų miškas buvo paskelbtas entomologiniu draustiniu (dab. Vijolės entomologinis draustinis). Tyrė Šiaulių miesto bei priemiesčio paukščius, rado jų 160 rūšių. Atliko išsamius Talkšos ir Ginkūnų ežerų, garsėjančių paukščiais, tyrimus, kurie tapo svarbiu šaltiniu stebint tolesnius šių ežerų paukščių įvairovės pokyčius. Tyrinėjo ir augalus, rašė straipsnius, kurių paskelbta per 300.

Stasys Gliaudys nėra atostogavęs nei Druskininkuose, nei Birštone (Palangoje yra buvęs, bet irgi ne kaip poilsiautojas), netgi nežino, kaip kurortuose poilsiauti, nes visos jo atostogos praeina su tinkleliu gaudant drugelius. Neturi namuose jis ir jokių grotuvų. Maloniausias jam paukščių čiulbesys, miško ošimas. O štai muziejuje jis gali apie kiekvieną eksponatą ilgai pasakoti. Štai rodo paukštelį liputį – laipiojimo čempioną. Pasakoja, jog popierių pirmiausia išrado širšės, tik vėliau žmonės. Veltinių išradėjas - mažas paukštelis remeza, iš kurio velti mokėsi žmonės. Pasirodo, pagal musių antruosius sparnus konstruojami lėktuvai, o pagal varlių akis patobulinti radarai, nes varlės mato tik tai, ko joms reikia. Be abejo, gamtos muziejuje galima pamatyti ir mažiausią paukštelį Lietuvoje – nykštuką, kuris sveria 5 gramus, ir mažiausią žvėrelį - kirstuką, sveriantį tiek pat. Neseniai muziejui Stasys Gliaudys dovanojo savo surinktą 600 drugių kolekciją.

Rūpestis gamta

Stasys Gliaudys šią vasarą susirūpinęs anksti pradėjusiais gelsti miesto kaštonais. Karštis ir drėgmė – terpė grybinėms ligoms, kaštoninėms keršakandėms ir kitiems kenkėjams. Gamtininkas nuogąstauja, jog jeigu klimatas ir toliau šiltės, o oro užterštumas didės, ateityje galime netekti ne tik kaštonų, bet ir mūsų šalį puošiančių pušynų bei eglynų, o iš Kaštonų alėjos Šiauliuose ar kitų panašių gatvių gali likti tik pavadinimai.

Stasys Gliaudys - ir pranašautojas. Štai šiais metais jis buvo išpranašavęs didelį pomidorų, paprikų ir moliūgų derlių. Neklydo. O ko kito Šiauliuose paklausti kaip kovoti su aruodine kandimi, kuri įsimeta ir į kruopas, ir į duoną, jei ne Stasio Gliaudžio? Gamtininkas duoną vasaros karštyje pataria geriau laikyti šaldytuve, kruopas, miltus, džiovintus vaisius - stikliniuose induose, kurių kandys ir kiti vabzdžiai tikrai neįveiks. Jei jų jau atsirado, pataria kruopščiai išvalyti duoninę, apžiūrėti visas namie esančias džiovintų vaisių, grybų, miltų, kruopų, konditerijos bei duonos gaminių pakuotes ir įsitikinti, ar jose nėra vikšrų. Jei yra - produktus reikia sunaikinti, sušerti gyvuliams, patalpas išpurkšti kandis naikinančiais aerozoliais.

Per karščius suaktyvėja širšės ir vapsvos. Anot Stasio Glaudžio, išeitis - nereikia trikdyti naujiems spiečiams reikalingos rimties ir ramybės.

Apie laisvalaikį gamtininko net neklausiu. Visas Stasio Glaudžio gyvenimas – darbo ir laisvalaikio valandos - prabėga gamtoje ar gamtos muziejuje. Jis džiaugiasi, jei kas nors į muziejų dovanų atneša kokį nors eksponatą. Džiaugiasi ir kiekvienu lankytoju. Gal ir gerai, kai darbas ir laisvalaikis susilieja į vieną. Be gamtos, Stasys domisi politika. Galima jausti, kad jam ne prie širdies visos greitosiomis susikūrusios partijos. Gamtininko pažiūros - konservatyvios. Toks jis ir gyvenime – griežtas ir konservatyvus. Bet ir labai geras, nes ar gali būti kitoks gamtą pamėgęs žmogus.

Šiaulių universiteto gamtos muziejuje apsupa kitas pasaulis.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Kavoliškyje (Rokiškio raj.) esantis dvaras brangus ne tik vietos gyventojams, bet ir Lenkijos prezidentui Bronislavui Komarovskiui. Čia palaidotas jo senelis, gimė tėvas. "Čia yra pusė mano lenkiškos širdies", - sakė Lenkijos vadovas, viešėdamas Lietuvoje.

Kavoliškyje, Melioratorių g. išlikę du dvaro konditerijos fabriko "Delicje" statiniai. Saldainiai tokiu pavadinimu iki šiol gaminami Lenkijoje. Autoriaus nuotr.

Prezidento šaknys - Lietuvoje

Kavoliškio kaimo bendruomenės pirmininkė Danutė Kirstukienė pripažįsta, kad pastaraisiais mėnesiais ši gyvenvietė dėmesio sulaukia nemažai.

Daugelį domina dabartinio Lenkijos prezidento Bronislavo Komarovskio gimtinė. Būtent čia, Kavoliškyje, palaidotas jo prosenelis Zygmunt Leopold Komorowski (1865-1920). Vienas iš dviejų jo sūnų buvo Juliusz Komorowski (1893-1982) - Bronislavo Komorovskio senelis.

Prezidento prosenelio atminimui skirtas aukštas pilkapis šalia kelio. Žmonės prižiūri senojo grafo kapą. Čia net koplytstulpis jam stovi, o gatvė pavadinta Komaro vardu.

Vietiniai gyventojai kalba, kad paskutinį koplytstulpį užsakė dabartinis Lenkijos prezidentas pas meistrą Petrą Šinkūną. Atidengė 1994–aisiais.

"Dirbau pas Komarą"

Kavoliškietis Petras Ragėnas - vienas iš nedaugelio žmonių, kuriam dar teko dirbti Komarovskių dvare. Paklaustas, ką veikė pas Komarovskius, P. Ragėnas pasitikslino: "Ar pas Komarą? Penkiolikos metų berniokas būdamas eidavau į dvarą prie ūkio dirbti."

88-erių senolis mena, kad vienas Komaras turėjo daugiau miško, kitas - gyvulių. Teko padirbėti visur.

Saldainių fabrikas viliojo vaikus. Teko ne kartą paragauti čia gamintų saldainių ir P. Ragėnui. Ar skanūs buvo? "Saldu ir tiek. Dar kriaušes fabrike džiovindavo", - dalijasi maloniais prisiminimais senolis. Akivaizdu, kad tas laikmetis jam teikė daug džiaugsmo.

Tarnaudamas dvare jis sutiko ir savo antrąją pusę, su kuria iki šiol savo mažytį ūkį prižiūri. Vaikaičiams priaugino svogūnų. Džiovina juos saulėje ir netrukus suriš į kasas.

Ar Komaras buvo geras šeimininkas? P. Ragėnas, prieš atsakydamas stipriaus suspaudžia lazdą: "Prižiūrėjo apie 300 hektarų žemės. Vyrai dirbo, o degtinės išgerdavo tik darbus baigę. Aš tuomet negėriau nė lašo. Šešiolikos metų vaikams tai nebuvo priimtina."

Ar gerai užmokėdavo dvarininkas? "Pakankamai, dabar jau nepamenu, kiek tų litų duodavo", - porina senolis.

Petras Ragėnas prisimena Komarovskius, kuriems teko nemažai tarnauti.

Saldainių kvapas

Bendruomenės pirmininkė D. Kirstukienė rodo ranka į dvaro likučius. Iš senojo Kavoliškio dvaro išliko tik trys ūkiniai pastatai. Du priklausė saldainių fabrikui. Dar yra akmenų mūro tvartas.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad Kavoliškio dvaras priklausė Lievenams, Borchvams, Pliateriams, Liudinghausenams-Volfams. Vėliau Kavoliškį valdė Komorovskiai. Dvaro rūmai statyti apie 1700 metus. Vėliau jie rekonstruoti klasicizmo stiliumi. Dvare buvo konditerijos fabrikas, ūkinių palivarko pastatų. Veikė įvairių rūšių ūkiai, tačiau saldainiai garsino Kavoliškį labiausiai. "Karvutės" skonis gimė būtent čia.

D. Kirstukienė apgailestauja, kad dalis dvaro buvo nugriauta. Senąjį dvaro pastatą primena tik karpytų liepų alėja. Dalis saldainių fabriko - privatizuota. "Ačiū Dievui, liko dalis akmeninio fabriko pastato. Bendruomenė kuria planus ir projektus, kaip jį atgaivinti", - pasakoja pirmininkė.

ES lėšos gaivina Kavoliškį

D. Kirstukienė sako, jog Kavoliškio bendruomenė - viena pirmųjų, susikūrusių rajone. Dabar įgyvendinamas ir ES fondų finansuojamas infrastruktūros plėtros projektas pakeis Kavoliškio veidą iš pagrindų, o Komarovskių dvaras atgis, pradės tarnauti visuomenei: "Įrengsime stacionarią sceną. Nebereikės sukti galvos, kur žmonėms susirinkti."

Ištuštėjusio lopšelio-darželio patalpas ketinama pritaikyti renginiams - dvi statinio dalis sujungus stogus, bus įrengta stacionari scena. Joje galėtų vykti įvairūs renginiai.

Senasis Kavoliškio parkas ir tvenkinio prieigos - žmonių mėgiamos vietos, tačiau poilsiui nepritaikytos. Projekto lėšomis planuojama apželdinti tvenkinio teritoriją, pastatyti tiltelį, pakrantės pavėsinę, suoliukus.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 324)

Sulaukęs pasiūlymo išleisti papildomą knygos "Nuo mamutų iki cepelinų" leidimą, šiaulietis knygos autorius Vilius Puronas nusprendė knygą papildyti apie "specifinę gastronominės kultūros aklavietę, likusią vien miglotuose atsiminimuose", t. y. apie įvairius gėralus - "džindžę", "šamarlaką", "anodiją", "acetoną", "dustą" - ir juos vartojusius asmenis. "Šis skyrelis - apie gėrimus-iškrypėlius, jų negarbingą praeitį, šalia kurių blanksta dabarties snarglėti alkoholikai. Skaitykime ir šypsokimės su ironija, kad mes geresni, ne tokie. Kad mes kitokie. Pavyzdingesni", - sako V. Puronas.

Batų tepalas

Kodėl kareivinėse valdiško batų tepalo nuolatos trūkdavo? Praporščikas (viršila), kiekvieną kartą iš "kaptiorkos" atnešdavęs vis naują puslitrį gutalino, rusišku matu keikdavo tarybinius karius, t. y. savo pavaldinius, linkėjo jiems nusprogti. Ūkininkaujantis kariškis žinojo, kad batų tepalas buvo "išgeriamas" labai paprastai: buvo paimamos duonos riekės, parsineštos iš valgyklos po vakarienės, ant jų užtepamas batų tepalas. Toks "sviestainis" kurį laiką buvo padedamas ant radiatoriaus. Sušilęs ir ištežęs tepalas įsigerdavo į duonos minkštimą, o juodulys likdavo paviršiuje. Belikdavo aštriu peiliu nupjauti tepalo juodą paviršių, o duonos riekę, sumirkusią spirituotu skysčiu, drėgną suvalgyti. Štai ir visas "kaifas".

Dantų pasta

Tikdavo kai kurios dantų pastos rūšys, savo sudėtyje turėjusios alkoholio. Kaip ji buvo geriama, žinių neturiu.

Torpedų skystis

Vaikinai, tarnavę TSRS kariniame laivyne, gražiai mena torpedų skystį. Tai bene vien iš alkoholio sudarytas skystimas, kliunksėjęs kiekvienos naujos torpedos viduriuose, šalia sprogmenų, navigacinių prietaisų ir kitos tepaluotos bjaurasties. Torpedų skysčio prasmė – užtikrinti, kad vandenyje iššauta torpeda lėktų tik nustatyto gilumo trajektorija, štai kodėl jai balansuoti buvo reikalingas spiritas. Beveik grynas! Savaime suprantama, kad tarybinis karys, aptarnaujantis tokį sudėtingą mirtį nešantį kūrinį, negalėjo būti kvailas. Savaime suprantama, kad jis susiprotėjo, kad atsukus kranelį galima to skysčio prisipilti kiek tik skrandis leidžia, o jo vieton prileisti paprasto vandens. Kai šaudymų metu tos torpedos lėkdavo Dievui į langus, karininkai keikdavosi, vieni kitus asilais vadindavo, o kuklūs jūrininkai tylėdavo, apsimetę "šlangomis". Papūskite jiems į uodegą.

Antifrizas

Tai taip pat geriamas skystis, kurį rekomenduoju visiems, kurie ieško ko nors neįprasto. Menu anuos stagnacinius L. Brežnevo laikus, kai antifrizas buvo geriamas kaip naujovė, bet gėrė tik tie žmonės, kurie žinojo jo skonines savybes. Pasakojama, kad kažkoks pokštininkas pripylė antifrizo į vyno butelį, o paprasti girtuoklėliai paragavo. Ir ką pasakysite – visi apsinuodijo, bet liko gyvi. To linkiu visiems. Maloniai prašau tų, kurie nenusprogo nuo tokio patiekalo, viešai pasigirti spaudoje.

Tušas

Šis gėrimas buvo naudojamas intelektualiosios visuomenės kūryboje ir tarnyboje, braižyboje ir kaligrafijoje. Malonu, kad buvo vertinamos jo skoninės savybės bei alkoholio aromatas. Menu kariuomenės laikus, šaunų seržantą Vavilovą nuo Volgogrado, kuris skaniai išgėrė manuosius du juodo tušo buteliukus ir pareiškė, kad tai tas pats, kas likerį gerti, ir juoda gerkle draugiškai rekomendavo išgerti man trečiąjį. Prisiminęs savo studentiškus metus mintyse nusikeikiau. Mat esu abstinentas – niekada nesuprasti tam avigalviui.

Gėrimų buteliai paežerėse ir patvoriuose iškalbingai tyli... "Šiauliai plius" archyvo nuotr.

Odekolonas "Trojnoj"

Tai – odekolono klasika. Populiariausias tarp odekolonų – ir gana pigus, ir spirito pakankamai. Tuometėje mūsų plačiojoje Tėvynėje nuo gintarinės Baltijos iki tolimojo Vladivistoko jis buvo tikras liumpeno "tautinis gėrimas". Drąsiai tvirtinu, o bendraamžiai pritars, kad nebuvo nė vienos gyvenvietės neaprėpiamoje Tarybų Sąjungoje, kur jis nebūtų mėlynanosių mėgiamas. Net buteliukas buvo demokratiškos formos, liaudiškas, be išsidirbinėjimų.

Buvo geriami ir kiti odekolonai. Mano bendraamžiai mena, kaip vienus Naujuosius metus kariuomenėje teko sutikti su odekolono "Krasnaja Moskva" buteliuku ir saldainiu užkandos. Tarybinėje armijoje buvo neatsisakoma "Šipro". Apibendrindamas tvirtinu, kad tiek pastarieji odekolonai, tiek spirituoti kvepalai negalėjo konkuruoti su "Trojnoj". Jie buvo ir brangesni, ir kartesni (štai kodėl su saldainiu). O "Trojnoj" – pigus ir spirito pakankamai.

Apie penktojo dešimtmečio pabaigą restoranų išvietėse ar prie rūbinių atsirado odekolono automatai. Patogus dalykas. Įmetei 15 kapeikų ir tave apipurškia kvapni srovė. Žinoma, tą naudingą išradimą netrukus ėmė naudoti ir mėlynanosiai. Įmetus monetą tereikėdavo išsižioti, ir kvapnioji srovė atgaivindavo alkoholikui gerklės gleivinę. Odekolonas buvo purškiamas ir kirpyklose. Niekam nebuvo nuostabu, kad kirpėjo krėsle atsisėdęs "chronis" mandagiai, bet atkakliai kaulydavo geraširdę kirpėją, kad jam priklausančią odekolono porciją investuotų į gerklę, ne ant plaukų.

Anais laikais visose kirpyklose stovėdavo puslitrio talpos indelis su denatūruotu spiritu metalinėms šukoms, žirklėms, kitiems kirpėjo padargams dezinfekuoti. Tų indų turinys buvo nepasiekiama "džindžininkų" svajonė. Jie iš vakaro susižinodavo, kada bus keičiamas skystis, ir darbo pabaigoje prispausdavo mėlynas mosis prie durų stiklo. Geraširdės kirpėjos išnešdavo indelį denatūrato, kurio laukdavo išsižioję girtuoklių nasrai. Susikliukindavo su visais plaukais ir negyvais tarakonais.

Losjonas

Šiandien sunku pasakyti, kurį XX amžiaus dešimtmetį vienu metu paplito šis buitinės chemijos preparatas, tikęs indams plauti, nes dauguma jo vartotojų ir mėgėjų jau seniai yra atsisveikinę su šiuo pasauliu dėl vienų ar kitų priežasčių. Neabejoju, kad rimti moksliniai tyrinėjimai nustatys, kada ir kodėl XX a. aštuntąjį-devintąjį dešimtmečiais šis patiekalas nors neišstūmė, bet gražiai paįvairino skystąjį "džindžininkų" ir "rašalistų" meniu. Jis buvo gerokai pigesnis už pilstuką, pasižymėjo geru aromatu nors tąsydavo vemti. Iš ano laikmečio žinovų pastabų žinoma, kad ne kiekvienas losjonas buvo geriamas. Kai kurie buvo pavojingi sveikatai arba neskanūs. Pasak specialistų, geriamų losjonų karalius buvo "Agurkinis", pasižymėjęs agurkų kvapu ir prieinama kaina.

"Rašalas"

Tai – pigus spirituotas vynas, literatūroje sutinkamas ir "vaisiuko" pavadinimu. Jis buvo pilstomas į neišvaizdžius tamsius butelius ir dažniausia vadinosi "Vaisių vynu". Prie šiek tiek kilmingesnių buvo priskiriami "Vermutas" ir "Kagoras" tokiuose pat buteliuose. Puslitrinis butelis kainavo rublį ar rublį dvidešimt. Ištuštintų butelių būdavo gausu pakrūmėse, juos surinkus ir pridavus stiklinės taros supirktuvėse, nesunkiai buvo galima nusipirkti naują. Kasdienybės žargonas "rašalu" buvo pakrikštijęs ir pigų spirituotą vyną buteliuose, ir pilstomą "pilstuką", pardavinėjamą gastronomuose.

Šis pigus ir demokratiškas gėrimas telkė tarybinį žmogų į naują socialinę grupę, sakyčiau, internacionalinę, nes bet kurioje tarybinės tėvynės tarpuvartėje ar prie gastronomo buvo galima išvysti neaiškaus silueto, apšepusio snukio Napoleono povyzą: pakelta apykakle, panarinta nosimi, panirusia atlape ranka. Nepanirdavę tik du pirštai, kurie reiškė: du yra, reikalingas trečias. Tai buvo tipiška "rašalisto" semiotinė forma, kurią iššifravus buvo galima dar patikslinti: nebūtinai vien "rašalui" buvo kviečiamas trečiasis, gal trūko pinigų ir sugėrovo degtinės puslitriui.

Pilstukas

Dabar tai visiškai užmirštas socialinis procesas, anuomet buvęs legalus ir suprantamas. Stambesnėse maisto produktų parduotuvėse, gastronomuose ar specializuotose gėrimų parduotuvėse ant prekystalių stovėdavo kai kada vienas, kai kada keli konusiniai, žemyn siaurėjantys stiklo indai, maždaug 3 litrų talpos, užsibaigiantys kraniukais. Priklausomai nuo prekybininkų malonės, į tuos konusinius indus iš trilitrinių stiklainių buvo pripilama įvairių skystų gėrybių: pomidorų ar obuolių sulčių, kai kada - aliejaus. Dažniausia – pilstuko, to paties "rašalo", pigiausio vyno, kurio pardavėja prileisdavo į stiklinaitę. Buvo įprasta čia pat jį skaniai išgerti, pauostyti rankovę ir, išėjus laukan, tarpuvartėje nusišlapinti. Pilstukų buvo įvairių rūšių ir atmainų. Pirmaisiais pokario metais taip buvo pilstoma degtinė, vėliau, jau minėjau, pigus vynas.

Išradingas padaras buvo tarybinis žmogus. Jis gėrė ir batų tepalą, ir torpedų skystį, ir klijus, ir fliusą, neskaitant braižybinio tušo ir denatūrato. Štai kodėl reikia skubėti aprašyti sukauptą patirtį, nes į nebūtį iškeliavo beveik visi tų šlykštalų vartotojai. Kaip be jų dvasinio skurdo mes jausimės dvasios turtuoliais?

Blaivybė-impotentė

M. Valančiaus pradėtą kovą už blaivystę tęsė TSKP pirmasis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Apie 1985 metus visoje Sovietijoje buvo uždrausta gerti alkoholį priėmimų metu, buvo kertami vynuogynai, sumažėjo spirituotų gėrimų parduotuvėse, "rašalistai" verkdami ieškojo pakaitalų, kad papuoštų šį mano rašinį, todėl skelbiu istorinę tiesą – tai buvo paskutinis spirito lašas, perpildęs tarybinės liaudies kantrybės taurę. Totalitarinė valstybė subyrėjo. Nors Borisas Jelcinas 1991 metais atšaukė valstybės monopoliją spirituotiems gėrimams, buvo vėlu.

Tik girtas lietuvis tvirtina, kad rusai – girtuoklių nacija

Mes – ne čiukčiai. Ne jakutai, nencai, chantai ir ne Amerikos indėnai, t. y. ne tos tautelės, kurios nuo XIX a. vidurio pradėjo masiškai nykti nuo pasaulio demografinio žemėlapio, susidūrusios su spirituotais gėralais, nes jų kūnai neturėjo per amžius įgytos biologinės savisaugos. Mums tai negresia. Mes kitokie, geresni. Į sveikatą!

"Bambaliai"

Pereikime miesto patvorius, dykynes nutirpus sniegui. Atgimstančiame peizaže neberasime losjono ar medicininio skruzdžių spirito buteliukų. Nekreipkime dėmesio į tuščias švirkštų išnaras – tai ne mūsų tema. Nesunku daryti išvadas, kad dabartinė "džindžininkų" masė geria tai, kas perkama atvirai, neieško pakaitalų, kaip sovietmečio "pijokai-rašalistai". Vyrauja spalvotos plastmasės vyno "bambaliai", t. y. tie, kurie vadinasi "Artojų", "Baltijos", "Klaipėdos", "Žvejų", "Perkūno", "Mėgėjų", "Šaltupys".

Rudi alaus "bambaliai" patvoriuose taip pat iškalbingai tyli. Mėgiamiausias tarpuvarčių gėrimas – spirituotas alus. Dažniausia 9–9,5 laipsnių stiprumo, "Žaibo", "Vilko" ar panašiai. "Bambalio tūris – nuo 2 iki 5 litrų, kaina – nuo 5 iki 10 litų. Sutikime – tikrai nebrangu už tokią kainą pavirsti paršu.

Šio tūkstantmečio pačioje pradžioje (arba ano pačioje pabaigoje) buvo populiarus nuo Rusijos pusės vežamas kažkoks skaidrus skystalas, kurio už prieinamą kainą būdavo galima nusipirkti garažynuose ar pas "babusias". Žinovai tvirtindavo, kad tai būdavo "padielka", kažkokio spirito skiedalas. Buteliai turėdavo degtinės etiketes ir banderoles, kokybiškai atspausdintas Šiaulių spaustuvėje. Žinovai vyriškai šypsodavosi, nes jo prisigėręs ilgai raugėdavai mazutu. Boboms to nesuprasti.

Parengė Oksana Laurutytė

Sulaukęs pasiūlymo išleisti papildomą knygos "Nuo mamutų iki cepelinų" leidimą, šiaulietis knygos autorius Vilius Puronas nusprendė knygą papildyti "baisiai mokslišku darbu apie specifinę gastronominės kultūros aklavietę, likusią vien miglotuose atsiminimuose", - t. y. apie įvairius gėralus: "džindžę", "šamarlaką", "anodiją", "dustą" ir juos vartojusius asmenis, kurie, anot autoriaus, "seniai nusprogo ir, velnių makaluojami, vartosi pragaro katiluose, palikę tuščias vietas rojuje mums – doriesiems".

"Kai kurie žmonės yra džinai. Ypač - atidarius butelį", - pokštauja Vilius Puronas.

"Džindžė" ("džindžas")

Šiuo paniekinamu, pasak V. Purono, vardu vadinta pigi, nekokybiška savo darbo degtinė. Jos vartotojas – "džindžininkas". Šiauliuose prie N. Chruščiovo "džindžė" vadinosi "čiombė", nors "džindžė" liko Kalniuke, o "čiombė" – Šimšėje.

Bene šimtmečio senumo "džindžės" pavadinimas ilgam prilipo. Visus mėlynanosius, girtuoklius, pijokus, bomžus ir kitokius vien juridiškai mums lygius piliečius vadindavome "džindžininkais", nesvarbu, ar jie savo gamybos, ar valstybinę degtinę pliūrindavo, "rašalą" ar pilstuką kaukolinį gerdavo, politūrą ar "dustą".

"Šamarlakas"

Pokario Lietuvos kaimuose "šamarliaku" vadindavo įvairaus pobūdžio neaiškios kilmės bjauraus skonio skystį, dažniausiai paslapčiomis išvarvintą tvarte ar pakrūmėje. Atrodo, kad šis gėralo atsiradimas buvo tiesiogiai susijęs su nacių okupacija, su karo nepritekliais. Vidurio Lietuvoje, aukštaičiuose, jam priskirdavo ir savidirbį alų, skubos tvarka gaminamą iš visokio marmalo, Vakarų Lietuvoje, žemaičiuose, garsėjo "šiūpelinė", varoma iš bet ko, kas pasitaikė – burokų, grūdų, bulvių, cukrinių runkelių ar... išviečių...

"Šiūpelinė" – kodėl toks pavadinimas? Pasirodo, pavadinime glūdi dalis cheminės ir technologinės išminties. Buvo patirta, kad karo metais mielės daug kainuoja, o be jų sunkiai broga rūgsta. Pasemdavo š... su šiūpeliu ir naudodavo kaip katalizatorių rūgimui paspartinti. "Ar taip buvo iš tiesų – nebandžiau, nes tuomet pyplys buvau, bet kas bandė – ir po to gyveno", - sako V. Puronas.

"Šamarlakas" – šis nekilnus gėrimas dažnai buvo minimas pokariu. Beje, panevėžietiškoje transkripcijoje jis skambėjo kiečiau – "šamarlakas". Pokariu taip ir sakydavo – "laka visokį šamarlaką". Šiai bjaurasčiai buvo priskiriama ir politūra.

"Samagonas"

"Samagonas" - naminė, naminukė, krūminė, ruginukė ir pan. – nelegali savos gamybos degtinė. O kokia daugybė jos atmainų! Skanių, skirtų dovanoms, kyšiams, dukters vestuvėms, ir kokčių, skirtų pijokams. Įtariu, kad ir minėta "džindžė" ar "šamarlakas" – tai samagono giminių vardai.

Vokiečiams samagonas nepatiko labiau, nei kitiems. "Samagono" varymas buvo griežtai uždraustas, įvestos maisto kortelės, gėrimų parduotuvės užsidarė. Net tuomet, kai viskas buvo skirta frontui, kai nebebuvo kuo kirminą numarinti, žmonės nemiegojo. Ta proga lietuviška spauda rašė prasmingas mintis ir teisingus samprotavimus: "Nuo pirmojo karo rudens prasidėjo masinis degtinės varymas visuose Lietuvos užkampiuose ir tuo pasikartojo ta pati istorija, kuri buvo ano pasaulinio karo metu, kai naminės degtinės gamintojai ir spekuliantai, norėdami daugiau uždirbti, varė degtinę. Jai "pastiprinti" dėjo muilo akmenį ir tuo būdu daug žmonių sunkiose kančiose nusiuntė į aną pasaulį. Net karo metais jiems svarbu pralobti savo tautos sąskaiton bet kuria kaina, tad degtindariai yra tikri savo tautos nuodytojai. Šiuo metu daugybė eilė žmonių mirė ar apako nuo namuose pagamintos degtinės nuodų."

Civilinė vokiečių valdžia 1942 metų pabaigoje išleido drakonišką įstatymą – degtindarius šaudys, o jei degtindaris – ūkininkas, tai iš jo šeimos dar ir ūkį atims. Draudė, baudė, bet samagoną varėme, nepaisydami pavojų. Ir prie Hitlerio, ir prie Stalino.

Buvę tremtiniai mini tokio Sirvydo pasakojimus: "Ak, kaip man dabar gera Sibire! Juk jei nebūčiau išvežtas, būčiau prasigėręs iki mirties. Dieną skrebus girdau, naktį – miškinius. Taip ir neišsiblaivėdavau. O juk būdavo, kad viename kambaryje stribai geria, o kitame kambaryje su paruoštais automatais prie stalo sėdi miškiniai. Tyli, bijo sukrebždėti. Labai baisu būdavo. Dabar barakuose gyventi vienas malonumas – nebereikia gerti..."

Degtindaris – liaudies priešas

Dori tarybiniai žmonės pranešė milicijai – Vinkšnėnų miške rūksta įtartinas dūmelis, ar tik ne degtindaris? Nuvažiuoja milicininkai, savo tarnybinį moskvičių pastato krūmuose atokiau, o patys atsargiai prisiartina prie to įtartino dūmelio. Iš tiesų - rūksta degtinės varymo prietaisas, velnio lašai kapsi į statinę, o šeimininko nėra. "Jei nėra, tai bus, – susižvalgė tvarkos saugotojai. – "Pasislėpkime ir palaukime paukštelio." Laukia. Aparatas kapsi, statinė pilnėja, laikas bėga. Už geros valandos laukymėje pasirodo atsargus senukas, nešinas dviem tuščiais kibirais. Milicininkai jį capt! Nuvežė į skyrių, įkliuvo degtindaris su visais įkalčiais. "Tai ką, seni, liaudį nuodiji? Geriau pats viską aprašyk, kaip buvo. Še popieriaus, kotelį. Rašyk." Guvus senukas pamirkė plunksną į valdišką violetinį rašalą ir ėmė negrabiai keverzoti: "Aš given pamiškė. Regiu – dūmai kyl. Misliju – gaisrs. Pajėmiau du viedru gesint. Ateinu, o ten du milicininkai samagoną vara..."

Politūra

Politūra – baigiantis nunykti žodis, o "politūrščikas" – dar labiau. Anais laikais spiritinė politūra atliko medžio lako funkciją, buvo gausiai naudojama spalvai ir blizgesiui baldų, kirvakočių, net sienlaikraščiams. Tas skystis buvo geltonos gintarinės spalvos, skaniai kvepėjo spygliuočių mišku ir, žinoma, spiritu.

Nuolatiniams politūros gėrėjams pamėlynuodavo nosys, todėl "politūrščikus" nesunkiai būdavo galima atpažinti minioje. Tiesa, teko sutikti amžininkų, kurie vis dar abejoja dėl spalvos. Jų manymu – tai mastymo štampas ar dailininkų išmislas. Mat kai kuriems nosys nepamėlynuodavo, o paraudonuodavo. To gėrimo mėgėjus liaudis pravardžiuodavo "politūrščikais", net draugiškuose teismuose svarstydavo.

Anodija

Anodija buvo žinoma ne visoje Lietuvoje, tik Panemunėje, taip pat Vidurio Lietuvoje, turėjusioje gerus ryšius su Prūsija. Tiek prie caro, tiek Smetonos laikais anodija buvo įprastas dalykas, kurį pristatydavo kontrabandininkai. Patogus dalykas – skystis svaigindavo kaip spiritas, o išsiblaivius nebūdavo jokių pasekmių, nei galvos skaudėdavo, nei ant posūkio užnešdavo. Pažymėtina, kad didesnė Lietuvos dalis nežinojo anodijos ir jos teikiamų malonumų.

Populiarioje kalboje anodija – tai greitai garuojantis spiritas. Liaudyje dažnai buvo sakoma, kad tai – "čigonų gėrimas". Mat anksčiau, kad turguje parduodamas arklys būtų "strainas", jam į ausį įvarvindavo anodijos. Ristūnas nenustygdavo vietoje, trypdavo, prunkšdavo. Jei nepatyręs pirkėjas jį nusipirkdavo, tai po kurio laiko, kai anodija išgaruodavo, gyvulys tapdavo normaliu pagyvenusiu pensininku, artimu patarlei: "Teoriškai - arklys, praktiškai – nesikelia."

"Dustas"

Pokaris buvo turtingas naminio alaus atmainomis. Gyvenimas išmokė tą pliuralą gaminti iš bet ko, svarbu, kad būtų girtuoklių. Šalia Panevėžio buvęs cukraus fabrikas gausiai teikė cukrinių runkelių, kuriuos darbštesni žmonės tiesiog maišiukais parsinešdavo "iš geležinkelio". Kas iš pokario panevėžiečių negirdėjo apie "dustą" – panevėžietiško alaus rūšį? Per porą valandų jis ir išrūgdavo, ir dar porą pijokėlių iš koto išversdavo. Kad būtų "macnesnis", į jį džiovintų rupūžių arba dusto (DDT miltelių vabzdžiams nuodyti) dėdavo, todėl tas gėralas ir vadindavosi "dustu". Toks bloznas balkšvas skystimėlis, tarsi runkelių nuoviras pienu užbalintas. Kiekvienas miesto rajonas turėjo savo dustininkus, kurių nekentė valdžia ir girtuoklių žmonos.

Dustininkė

Šermukšnių gatvės dustininkė buvo Daugelienė. Turėjo ji trobelę ant kalno, į kurią rinkdavosi apylinkių girtuokliai. Jei šalia stovėdavo vienas ar keli gruzóvikai (sunkvežimiai), reiškia, yra šviežio "dusto", o šoferiai viduje laka. Mano dėdė Juozas (pravardžiuojamas Ciorka) irgi buvo šoferis, todėl kartu su tokiu pat draugu Ladzia buvo dažnas tos landynės lankytojas. Grįždavo namo svyruodamas, garsiai dainuodamas, kepurė ant pakaušio. Mama (mano senelė) ašaringai olbydavo, kai kada su kočėlu per kuprą užtvodavo. Išsiblaivęs Juozas papasakodavo, kokie malonumai pas tą Daugelienę būdavo.

Žmonės linksmai pasakodavo, kaip Daugelienė apgavo apylinkės inspektorių. Ji rėčkoje ruošė dustą, kai pamatė į kiemą įeinantį milicininką. Daug negalvodama ji nusiplėšė andarokus, kliunkt ir sėdi rėčkoje. Įėjęs inspektorius išvertė akis: maudosi boba, plikus papus dangsto ir žviegia kaip skerdžiama. Vargšas milicininkas tik panosėje sumurmėjo ir išbrazdėjo laukan. Žinoma, suputo, išlakė pijokai tą dustą, kuriame Daugelienė savo griešną kūną mazgojo. Negi išpilsi? Dar skaniau!

"Górgelis"

Liko miglotas atsiminimas apie kitą alaus sričiai priskiriamą svaigalą-marmalą. Pigų ir gražiai verčiantį iš koto. Gamyba genialiai paprasta – ant ištuštinto "dusto" liekanų, tirščių ir rupūžių, buvo užpilama vandens ir degtinės pagal skonį, sumaišoma, perkošiama...

Etilo ir metilo spiritas

Medicininis spiritas. Be pavojaus buvo geriamas tik medicininis spiritas, kai kada vadinamas "geriamuoju spiritu", gaminamu iš bulvių. Jis turėjo bene 76° stiprumo ir degdavo mėlyna permatoma liepsnele. Dabartine samprata – ekologiškas ir nepavojingas.

Techninis spiritas. Kita spirito atmaina – denatūratas. Tam, kad gėrikai nesumaišytų, pramonė jį dažydavo, dažniausia – žydru atspalviu. Jis taip pat degė, bet vadinosi "denatūratu", "medžio spiritu", "metilo spiritu". Buvo šnekama, kad tas metilas ir darė tą skystį nuodingą ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Nuo jo buvo galima pakratyti kojas, todėl jį gerdavo tik tvirtos dvasios žmonės.

Kraugerys Frenkelis

Smetonos laikais Šiaulių Ch. Frenkelio fabrike daug neteisybės patyrė paprasti darbo žmonės, proletariatas. Grupė tokių žmonių sandėlyje tarp odų ir chemikalų užuodė statinaitę spirito. Be žodžių supratę vienas kitą, ją pridengė senu maišu, o pietų pertraukos metu, kai meistras nusisuko, gražiai atkimšo volę, prisileido po puodelį, kitą ir išgėrė vienas į kito sveikatą. O, bjaurybė! Pasirodo, ten buvo metilo spiritas. Netrukus visi šeši nusprogo. Patikslinu, nusprogo vienas, o penki apako. Žmonos ir vaikučiai verkia, vaje, koks graudus vaizdas! Baisi neteisybė – šeimos maitintojas kapitalisto fabrike sveikatą prarado, visam gyvenimui neregiu tapo, o išnaudotojas Ch. Frenkelis dar šaiposi. Našlėms sumokėjęs už visą darbo dieną, apsimetė geručiu, kad, girdi, iš algų neišskaičiavo išgertų nuodų kainos. Manau, kad tai buvo lašas, perpildęs liaudies kantrybės taurę. Kaip po to neišeiti į gatves gegužės pirmąją – tarptautinę proletarinio solidarumo šventę, kaip po raudonomis vėliavomis nepakovoti už šviesesnį rytojų?

Skruzdžių spiritas

Paskutinį sovietmečio penkmetį jis tapo labai madingas ir patogus. Tai būdavo maži buteliukai su spirituotu skysčiu nuo reumato. Jų būdavo galima nusipirkti vaistinėse, tuščių nemažai būdavo primėtyta tarpuvartėse, užkaboriuose. Spėjama, kad prie jo paplitimo prisidėjo garsusis M. Gorbačiovo antialkoholinis įstatymas, vienu metu suvėlęs harmoningą pilstukų ir "rašalų" sistemą – kur dėsis bėdžiai?

(Bus daugiau)

Parengė Oksana Laurutytė

Svajūnas SABALIAUSKAS

Šiaulių "Aušros" muziejaus archeologas Ernestas Vasiliauskas su studentais, atliekančiais praktiką, kasinėjo Žagarės Žvelgaičio piliakalnį. Nors buvo kasinėjama tik itin nedidelė teritorija, rasta nemažai istoriškai vertingų radinių. Taip pat galima teigti, jog legendomis apipintas piliakalnis netenka kai kurių savo mitų. Vienas jų, jog ant šio piliakalnio stovėjo lietuvių kunigaikščio pilis. Radiniai byloja, jog ant šio piliakalnio stovėjo ne lietuvių, o vokiečių pilis.

Archeologo Ernesto Vasiliausko vadovaujami studentai grąžina piliakalniui piliakalnio vardą ir paneigia legendas, jog čia stovėjo lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio pilis.

- Kodėl buvo pasirinkta kasinėti šioje vietoje? Kokie buvo paruošiamieji darbai?

- Vieta pasirinkta atsitiktinai. Norėjosi, kad studentai susipažintų su tikrąja archeologija. Pirmą kartą piliakalnis kastas 1956 metais. Kasinėjo tuometis Šiaulių "Aušros" muziejaus vadovas, pagal kilmę žagarietis, Julius Naudužas, bet neparašė ataskaitos. 1999 metais buvo kastas trijų kvadratinių metrų bandomasis šurfas.

Kadangi ataskaitos nebuvo, šis piliakalnis "kabėjo" ore. "Lietuvos piliakalnių atlaso" pirmajame tome, išleistame 2005 metais, netgi abejojama šio piliakalnio piliakalniškumu. Rašoma, kad tai galėjo būti tik įtvirtinta gyvenvietė, todėl buvo nuspręsta vieną kartą išsiaiškinti, ar tai tikrai yra piliakalnis ir atrasti Juliaus Naudužo perkasą.

Vytautas Vaitkus, buvęs Joniškio rajono "Tarybinio balso" fotokorespondentas, tą vietą maždaug nurodė. Perkasus dalį šiauriniame krašte tikriausiai aptikome J. Naudužo perkasą.

- Kodėl buvo abejojama dėl piliakalnio?

- Jis neturi baltiškam piliakalniui būdingų bruožų, kaip, tarkim, Raktuvės ar Bubių piliakalnis. Atrodo, kaip per daug lengvai "paimamas" objektas. Manyta, kad tai – įtvirtinta dvarvietė, o dabartinis kalno vaizdas suformuotas tik XVI–XVII amžiuje.

- Išsiaiškinote? Tai piliakalnis, ar įtvirtinta dvarvietė?

- Kad tai piliakalnis – patvirtinta, nes čia aptikta XIII amžiaus antrosios pusės radinių. O vėliau čia buvo senosios Žagarės dvarvietė. Radome penkis arbaletus, ledo pasagėles. Arbaletai - kryžiuočių, arba Livonijos ordino palikimas. Ledo pasagėles jie įkaldavo žirgui į kanopas, kad žiemą per upes būtų lengviau keliauti. Tokių ledo pasagėlių labai daug randama Livonijos pilyse.

Vieną tokią pasagėlę 2007 metais suradome Kalnelio piliakalnyje, arba Sidabrės pilies vietoje.

Žvelgaičio piliakalnyje dar suradome kalavijo buoželę. Suradome ir buities fragmentų, tai – peiliukai ir moteriški papuošalai: segės, ornamentuotas kryželis, žvangučiai nuo kaklo vėrinio. Tai – tipiškas XIII amžiaus pabaigos moteriškų papuošalų komplektas.

Mes tyrinėjome tik labai nedidelį plotą – 50 kvadratinių metrų, negalima sakyti, kad radome įtvirtinimus. Atidengta metro pločio akmenų eilė bylotų, jog tai – gynybinės vidinės sienos dalis. Tai patvirtinti reikėtų daugiau perkasų. Šie akmenys turėtų būti XIII amžiaus, nes XVII amžiuje tokių konstrukcijų nebenaudojo.

Kad buvo piliakalnis, yra ir išorinių bruožų: statūs 45 laipsnių šlaitai, gynybiniai griovia, kurių vienas labai gerai matomas nuo miestelio pusės. Apie piliakalnį liudija ir pylimo likučiai, nors jie netipiški baltiškiems pylimams, yra labai žemi, vos vienas metras.

- Kokių naujų faktų sužinojote apie senąją dvarvietę?

- Radome krosnį, bet tikriausiai ją tyrinėjo J. Naudužas, nes nurinkti kokliai, jų priversta vienoje vietoje. Radome grindis, taip pat XVI amžiaus žiedą, spynelę, peiliuką, langų vyrius, akmens masės bokalo liekanas, stiklinių indų, kaltines vinis, langų stiklų. Dalis jų – vitražiniai, XVII–XVIII amžiaus monetų.

Archeologinių kasinėjimų metu surasti XIII amžiaus arbaletai, ornamentuotas kryželis, moteriški papuošalai. Jurgitos RUŠKYTĖS nuotr.

- Legenda byloja, kad ant šio piliakalnio Lietuvos kunigaikštis Žvelgaitis buvo pasistatęs pilį. Tai tiesa, ar tik graži legenda?

- Žmonės lankė kasinėjimo vietą. Vieni sakė, kad pilis buvo ten, kur dabar auga ąžuolas. Lietuvių kunigaikštis Žvelgaitis minimas Henriko Latvio kronikoje 1205 ir 1208 metais. Kontekstas toks: su žiemgalių kunigaikščiu Viestartu, kurio rezidencija Tervetėje, Žvelgaitį siejo nedraugiški santykiai. Viestartas kreipėsi į kalavijuočių ordiną, kad jis padėtų kovoti su Žvelgaičiu. Apie 1208 metus Žvelgaičio kariuomenė buvo sumušta. Jiems nukirto galvas ir parsivežė į Žiemgalą. Rašoma, kad lietuviai tas galvas išsipirkinėjo, o penkiasdešimt moterų, kaip rašoma kronikose, sužinojusios, kad jų vyrai neteko galvų, nusižudė. Kur tai įvyko, nėra žinoma, nes Henriko Latvio kronikoje minimos dvi vietos – Tervetė ir Mežotne. Iš Šiaurės Lietuvos nei Upytė, nei Šiauliai neminimi. Tad Žvelgaitis vėl "pakimba" ore.

XIX amžiaus antrojoje pusėje prasidėjo romantinės krypties istoriniai tyrimai, kurie buvo gana žemo lygio. Vienas to meto šviesuolių Simonas Daukantas parašė, kad Žvelgaitis buvo Mintaujos ir Žiemgalos valdovas. Šią mintį XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje išplėtojo kraštotyrininkas Petras Mažylis. Jis rašė, kad Žvelgaitis buvo Žiemgalos, Žagarės ir Mintaujos vadovas.

Žeimelio kraštotyrininkas Juozas Šliavas tai "įtvirtina" 1967-69 leidinyje "Kraštotyra" ir rajoniniame leidinyje. Taip Žvelgaičio pilis žmonių sąmonėje "pasistatė" Žagarėje.

- Jei ne Žvelgaičio, tai kieno pilis stovėjo ant piliakalnio?

- Reikia pasižiūrėti į Žagarės istoriją. Raktuvė, be žodžio Žagarė, minima eiliuotoje kronikoje 1272 ir 1289 metais. Paminėjimas susijęs su kovomis. 1272 metais Raktuvė užkariaujama ir tais metais žiemgaliai apsikrikštija. 1289 metais, matydami, jog nebegali apsiginti, savo pilį sudegina ir pasitraukia į Lietuvą.

Žagarė paminėta ne su karyba susijusiuose dokumentuose. 1254 metų Žiemgalos dalybos dokumente, Žiemgala dalijama į tris lygias dalis. Viena atitenka ordinui, antra - Rygos arkivyskupui ir Rygos kapitulai. Žagarė atitenka Rygos arkivyskupui kartu su Sirene.

1271 metų rugpjūčio 27 dienos sutartyje tarp Ordino magistro Valterio iš Nordekos ir Rygos arkivyskupo rašoma: jei Ordinas pastatys pilį Žagarėje arba Sirenej, jam atiteks ta žemė.

Tikriausiai pilis ir buvo pastatyta Žagarėje, tai bylotų radiniai, rasti piliakalnyje. Galima spėti, kad pilis buvo naudota ir antrąjį kartą užkariaujant Žiemgalą 1272 metais. Ir ji galėjo egzistuoti iki didžiojo Žiemgalių sukilimo 1279 metais.

Taip patvirtina ne tik radiniai, kurie yra ne baltiškos kilmės, bet ir piliakalnio forma: keturkampis, tiksliau, trapecija, su grioviais ir terasomis. Baltai mėgsta ovalo formą, o pylimas - gale, su grioviu.

Vokiečių medinės pilys buvo statomos kaip laikini pastatai. Čia taip pat turėjo stovėti medinė pilis. Ordino politika buvo tokia - norint įsisavinti naujas žemes, reikėjo pristatyti pilių.

Kada pilis sunyko, sunku pasakyti. Pernai tyrinėjome pylimo papėdės gyvenvietę. Radiokarbono būdu nustatėme, kad židinys su girnapuse ir puodu - 1410-1455 metų. Tai mus vėl perkelia į laikus po Žalgirio mūšio, kai 1426 metais vyko sienų koregavimas tarp Livonijos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. Nuo Joniškio iki Akmenės 40 kilometrų tikslinta siena, ir Žagarė atiteko Livonijos ordinui.

Tik XV amžiaus pabaigoje, XVI amžiaus pradžioje siena "pastumta" į Šiaurę.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

"Blusų" turgumi vadinamas toks kultūrinis reiškinys, kai pardavinėjami sendaikčiai arba jau nebereikalingi, tačiau dar naudotini daiktai. Šiaulių Kaštonų alėjoje įvyko pirmasis toks "blusų" turgus, kuriame prekeivių susirinko dar negausiai, tačiau siūlomų prekių asortimentas traukė praeivių dėmesį.

Pirmasis bandymas

Olandijoje "blusturgiai" tokie populiarūs, kad primena miestelių šventes. Žmonės išeina į gatves atsikratyti nereikalingų daiktų ir dar daugiau jų parsinešti į namus. Visur groja muzika. Žmonės linksmai bendrauja.

Pirmojo Šiauliuose blusų turgaus organizatorės Kristina Šapytė ir Guoda Svirskytė - nieko bendro su verslu neturintys žmonės. Jos baigusios filologijos studijas, tačiau jau nemažai matė pasaulio.

"Daug kur Europoje yra panašūs turgūs. Žmonės atneša parduoti arba iškeisti jiems nebereikalingus daiktus. Tuo pačiu surengia sau šventę. Jei metus daikto nenaudojai, tai jis tau nebereikalingas", - sako Kristina.

"Šiauliuose to dar nebuvo, kituose miestuose jau senokai žmonės gali parduoti arba iškeisti nebereikalingus daiktus. Juk čia galima labai pigiai įsigyti tai, apie ką, galbūt, svajojai", - tvirtina Guoda.

Šiaulietis kolekcininkas Leonas atnešė parduoti kareiviškų ženkliukų.		Lukrecija ir Gerda nusprendė atsikratyti nebenaudojamų žaislų. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Margas pasirinkimas

Šiaulietis kolekcininkas Leonas atnešė parduoti kareiviškų ženkliukų. Tarp jo prekių buvo pistoleto "Makarov" dėklų ir net Insbruko olimpinių žaidynių simbolikos. "Jei daiktas senas ir įdomus, aš jį nupirksiu, nesvarbu, kad ženkliukais daugiausia užsiimu", - sako Leonas.

Šis kolekcininkas turi kelias dešimtis laikrodžių, tačiau jų niekada neparduos. O ir vaikams be