Modestas NAVICKAS

Nuo pirmadienio Šiaurės Lietuvos kolegijos galerija kviečia aplankyti egzotiškų peizažų bei Tadžikijos gyventojų portretų fotografijų parodą. Ši netradicinė meno kūrinių ekspozicinė erdvė tapo savotišku Šiaulių miesto pietinio rajono kultūros centru, nes šioje kolegijoje nuolat rengiamos bei pristatomos ir žinomų, ir tik veiklą pradedančių menininkų parodos.

Labai saugotinas kalnų sausmedis arčia. Per pastaruosius 10 metų vien Kulikalono ir Alaudino rajonuose arčios sumažėjo penkis kartus. Vietiniai gyventojai ir turistai arčios medieną paprasčiausiai sukūrena. Mums, atvykusiems iš miškingos Lietuvos, arčia gali pasirodyti nudžiūvęs medis. Arčią reikia saugoti, nes ji saugo kalnus nuo irimo. Dainoros SAMČENKIENĖS nuotr.

Šį kartą galime akies krašteliu pažvelgti į Tadžikiją, į Fanų kalnų peizažus bei gyventojų portretus, į jų gyvenamąją aplinką. Ten 2009-ųjų vasarą lankėsi keliauti mėgstanti Dainora Samčenkienė, kuri keliaudama fotoaparatu stengėsi užfiksuoti laiko ir vaizdo sintezės momentus. Autorė pasakoja, kad su lietuvių grupele keliavo į Fanų kalnus dėl stebinančio jų grožio bei švaraus kalnų oro ir norėdama patirti didelį fizinį krūvį. Visa tai tarsi padeda išvalyti organizmą, pajusti atsišviežinimą, patirti sielos atgaivą.

– Kiek laiko praleidote Tadžikijoje ir kalnuose?

– Kalnuose vasaros sezonas, kai galima ten keliauti, yra labai trumpas, tad reikėjo gerai suplanuoti laiką. Į kalnus vykau kartu su lietuvių grupele, turėjom savo vadovą Robertą Stupak. Išvykome pernai liepos pabaigoje, o grįžome rugpjūčio pradžioje. Kelionė truko tris savaites, o pačiuose kalnuose praleidome dešimt dienų.

– Kas paliko didžiausią įspūdį?

– Nepaprasto grožio kalnų peizažai, itin ryškių spalvų ežerai – net nemanėme, kad tokių apskritai būna. Bet reikia juos pačiam pamatyti. Didelis fizinis krūvis ir lėtas vaizdų keitimasis, nes judėjome pėsčiomis. Mašina važiuodamas pamatai tik gražių vaizdų kaitą, o žygiuodamas per kalnus tarsi įsilieji į gamtą, tampi nuo jos priklausomas, pasijunti jos dalimi.

– Buvote dešimt dienų atskirti nuo civilizacijos. Ar nenutiko kas nors bloga, netikėta?

– Tiesą sakant, buvome išmokyti saugotis netinkamo maisto ir traumų. Tačiau net nepagalvojome, kad ir kalnų upelyje gali būti kenksmingų bakterijų. Gėrėme žalią upelių vandenį manydami, kad jis švarus kaip šaltinio vanduo, juk kalnuose iš jų prasideda upės. Klaidos kaina – penkiolikos valandų viduriavimo diskomfortas. Dėl to negalavimo teko atsisakyti kopimo į Čimtargos viršukalnę (aukštis 5487 m). Bet tai nebuvo mūsų pagrindinis, žūtbūtinis tikslas. Svarbiausias buvo pats žygis į kalnus, kuriuose nematyti jokių žmogaus civilizacijos pėdsakų, auga laukiniai augalai ir laukiniai rabarbarai, česnakai, svogūnai, laksto kalnų ožiai ir kiti gyvūnai.

– Kaip jautėtės kalnuose, juk ten praleidote daug laiko?

– Kalnai gyvena savo gyvenimą. Ten kitokios oro sąlygos, augmenija ir vaizdai. Sakoma, kad ne visus kalnai įsileidžia. Kopti į Čimtargos viršukalnę sutrukdė ne tik laikina liga, bet ir oro sąlygos: prasidėjusi pūga apsunkino judėjimą taip, kad jis tapo neįmanomas. Apsiniaukęs dangus nieko gero nežadėjo, o mes negalėjome atsilikti nuo grafiko. Tad ir aplenkėme garsiąją viršukalnę. Rytais keldavomės apie 4 valandą, kad kuo anksčiau išeitume ir saugiai pereitume kalnų perėjas, nes saulei pakilus sušildavo viršukalnės, sniegas tirpdavo ir žemyn riedėdavo įvairaus dydžio akmenys.

– Jūsų fotografijose užfiksuoti ne tik Fanų peizažai, bet ir vietinių gyventojų gyvenimo sąlygos. Kas labiausiai įsiminė bendraujant su jais?

– Tadžikija – neturtingas kraštas, didžiausią valstybės ploto dalį užima kalnai ir uolėtos dykumos. Miestuose verda įprastas gyvenimas. Nustebino šlaito papėdėje gyvenančių žmonių paprastumas ir jų laimingumas. Iš pradžių buvau nedraugiškai sutikta, bet kai antrąkart užėjau į gyvenvietę su dviem "Maximos" maišais, pilnais maisto, likusio po žygio, tuomet jau buvau priimta kaip draugė. Moterys parodė savo namus, ūkį, papasakojo apie gyvenimo sąlygas. Bendravome rusiškai, nes pusamžiai tadžikai dar prisimena rusų kalbą. Jie labai malonūs ir šilti, draugiški, bendraujantys žmonės. Pasirodė, kad jie neįtikėtinai laimingi, nors, mūsų akimis, atrodė visiški vargšai, gyvenantys akmeninėse trobelėse be langų, be elektros, be jokių mums įprastų patogumų, skurdžioje žemėje mažai užauginantys derliaus. Nepaisant to, paklausti, kaip gyvena, atsako, jog puikiai, ir šypsosi, rodo morkas, pomidorus didžiuodamiesi, kad patys juos užaugino. Lietuvoje viso to turime daugiau nei pakankamai, bet skundžiamės, dejuojame. Gali būti, kad kalnų gyventojai laimingi dėl to, kad jie gyvena harmoningai su gamta, švariomis gamtinėmis sąlygomis. Gal čia ta jų laimė...

Fotografijos paroda yra pažintinė, pasakojanti apie Tadžikijos kraštovaizdžius bei gyventojus. Prieš gerus metus D. Samčenkienė buvo surengusi panašią parodą apie žygį po Kamčiatką. Paroda gali "uždegti" tuos, kurie mėgsta keliauti, arba pasiūlyti jiems naujos kelionės planą.