Oksana LAURUTYTĖ

Sekmadienio vakaras, Šiaulių plaukimo mokykla "Delfinas". Iš automobilių vyrai ir moterys į pastato fojė ima nešti dėžes. Šio keisto krovinio, rodos, galo nematyti. Dėžėse tikrai ne plaušinės ir šampūnas. Jose nardymo įranga – Šiaulių povandeninio nardymo entuziastai mėgėjai ir profesionalai į baseiną retkarčiais atvyksta pasitobulinti įgūdžių ir treniruotis.

Pirmą kartą su naro amunicija į 3,5 metro gylį paniro ir "Šiauliai plius" žurnalistė. Kodėl už vandenį gali būti geriau tik vanduo, ir ką junta žmogus, paneigęs gamtos dėsnius – galintis kvėpuoti vandenyje?

Narai, lyg šarvuoti vėžiai, ruošiasi į dugną.

Vienija vanduo

"Narų įrangai sunešti užtrunkame 45 minutes, tiek pat užtrunkame ir jai susikrauti į automobilius. Toks ilgas pasirengimas neatbaido, nes nardymo malonumas viską atperka", - šypsosi Algirdas Zibolis, Šiaulių narų klubo vadas. Jis pakviečia nardymo instruktorių Andrių Albriką – tegul jis paaiškina, ko bijoti ir ko nebijoti su nardymo įranga panirus į trijų metrų gylį.

Andrius atneša tamprų nardymo kostiumą ir padeda apsivilkti. Suranda specialius naro batus – ant jų pritvirtins plaukmenis.

Su kostiumu jau po minutės tampa karšta – jis pagamintas iš specialaus audinio, kuris puikiai išsaugo kūno šilumą. Po kostiumu vanduo patenka, sušyla nuo kūno ir niekur nebeišbėga, tad narui net vėsesniame vandenyje nebūna šalta.

"Mus visus vienija vanduo", - šypteli Andrius, žvilgsniu parodydamas vyrus ir moteris, kurie, jau apsirengę ir ant pečių užsidėję oro pripildytus balionus, neria į baseino dugną. Pirmą kartą norinčiam nardyti žmogui tenka išklausyti instruktažą.

Andrius sako būsiantis man kaip vairavimo instruktorius. Juk pirmą kartą sėdus už vairo instruktorius "pirmoko" nė akimirkos nepalieka - pataria, seka veiksmus. Po vandeniu kalbėti negali, tad gelbsti rankų ženklai.

"OK" ženklas – smiliaus ir nykščio suspaudimas, žinoma, reiškia, kad viskas gerai. Nykštys, nukreiptas į viršų, reiškia, kad reikia plaukti aukštyn, o į apačią – žemyn. Jeigu kas nors blogai, reikia delnu padaryti judesį, lyg žuvytė blaškytųsi, o smiliumi parodyti, kurioje kūno vietoje kilo problema – ausyse, akyse ar plaučiuose.

Andrius sako, kad kiekvienas pradedantysis naras turi žinoti tris pagrindines taisykles. Pati svarbiausia taisyklė – neužlaikyti kvėpavimo, t. y. nepamiršti kvėpuoti. Panirus giliai ir sulaikius kvėpavimą, plaučius gali suspausti slėgis ir įvykti plaučių trauma. Pasekmė gali būti rimta - nuo to mirštama. Instruktoriaus praktikoje tokių dalykų nėra pasitaikę.

Antroji taisyklė – žinoti ženklus, trečioji – jei neriant gilyn ima spengti ausyse, reikia užspausti nosį ir per ją papūsti. Tie, kuriems toks triukas nepadeda, kad atsikištų ausys ryja seiles.

Algirdas Zibolis negaili patarimų, kaip elgtis panėrus.

Vandenyje irgi galima gyventi

Instruktažas išklausytas, Andrius į vandenį įmeta man skirtą oro liemenę, prie kurios pritvirtintas balionas su oru. Su 10 litrų talpos balionu po vandeniu galima išbūti 1,5-2 valandas. Pasak instruktoriaus, kiek sunaudojama oro, priklauso nuo naro būsenos. Susijaudinęs žmogus kvėpuoja giliau, tad oro sunaudojama daugiau. Jo daugiau sunaudojama ir aktyviai judant. Instruktorius nuramina, kad net sugedus kvėpavimo įrangai oro "padavimas" nenutrūksta – jis plūsta, tik didesniu greičiu.

Užsisegu liemenę su balionu, plaukmenis. Andrius ant juosmens užsega diržą su švininiais svarmenimis. Diržo galą palieka laisvai kabėti, kad prireikus greičiau iškilti į vandens paviršių būtų galima sagtį atpalaiduoti ir diržą palikti dugne.

Andrius pataria prieš užsidedant kaukę porą kartų spjauti ant stiklų ir seilėmis juos ištepti, tada kaukė nerasosianti. Juokiuosi, kad seilės visada praverčia išbandant kokią nors ekstremalią sporto šaką. Iššokus su parašiutu taip pat reikia spjauti: jei seilės kybo ir gražiai leidžiasi greta, tada gali būti ramus, o jei užtykšta ant veido, vadinasi, tau paskutinioji artinasi, mat parašiutas normaliai neišsiskleidė...

Vykdau nurodymus ir į burną įsikišu vamzdelį. Noriu nerti, bet instruktorius neleidžia. Narų vadas Algis įsikimba į delną ir liepia panardinti veidą į vandenį – privalau absoliučiai patikėti, kad vandenyje galiu kvėpuoti. Įkišusi veidą į vandenį ropoju kaip vėžlys. Užplūsta toks džiaugsmas! Išnirti tam, kad įkvėptum - nereikia! Vandenyje irgi galima gyventi!

Viskas "OK" - rodo nardymo instruktorius Andrius Albrikas.

Naras "pirmoko" rankos nepaleidžia

O jau tada - plaukiam. Algis delno nepaleidžia. Neriam. Pažvelgiu į jį ir į jo rodomą ženklą atsakau, kad man viskas "OK". Baseinas gilėja, leidžiamės žemyn. Maždaug dviejų metrų gylyje ima spengti ausyse. Užspaudžiu nosį, papučiu – skausmingo spaudimo kaip nebūta.

Pačiame baseino dugne lyg šarvuoti vėžiai knibžda klubo nariai. Vieni fotografuojasi, kiti atlieka užduotis, pavyzdžiui, tupėdami dugne paleidžia raudoną pripučiamą juostą.

Vėliau Algis paaiškina, kad ši raudona juosta reikalinga nardant audringoje jūroje. Narai ja praneša, kurioje vietoje yra. O aš nejaučiu jokios baimės, tik didėjantį džiaugsmą. Jaučiuosi turbūt panašiai, kaip Ameriką atradęs Kolumbas.

Apsukame nedidelį ratą baseino dugnu. Ties kairiąja ausimi vis išgirstu šnypštimą. Po kelių minučių išnirus iš vandens Algis paaiškina, kad man, kaip kokiai Freken Bok, ausyse zvimbė - šį garsą skleidė liemenė. Kad leisčiausi gylyn, jis iš mano liemenės išleisdavo orą, o kad pakilčiau – automatiškai pripūsdavo.

Geriau už vandenį – tik vanduo

Noriu nerti dar. Algis neprieštarauja, tik pasako, kad būna žmonių, kuriuos, vos panėrusius, sukausto baimė. Narais jie niekada netampa. Kiekvienam savo - vieniem dangus, kitiem vanduo...

Vis dėlto man nerti vienai neleidžia ir antrosios kelionės dugnu metu. Vandenyje nebeliko jokių kitų minčių, tik viena - geresnis dalykas už vandenį gali būti tik... vanduo.

Su plačia šypsena išneriu iš vandens. Pakerėta ir užkerėta. Svarstau, kokius pojūčius patirčiau, jei nerčiau į ežero dugną. Juk ten galėčiau pažvelgti mažų mažiausiai lydekai į akis ir pakasyti jai pilvą.

Geriau už vandenį gali būti tik vanduo... Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Svajoti, žinoma, galima, bet svajoti reikia atsargiai - svajonės juk kartais išsipildo. O nardymas yra brangus malonumas. Algis sako, kad visa nardymo atributika, įskaitant kostiumą ir batus, kuria pasirėdžiau aš, kainuoja apie tūkstantį litų. Nemažai kainuoja ir narų kelionės prie vieno ar kito ežero, jūros... Žiemą nardyti skirti kostiumai gerokai brangesni. Gal todėl Šiauliuose narų nėra daug – apie 30.

Šiaulių narų mėgėjų vadas A. Zibolis sako nardantis jau 3,5 metų. Kartą pabandė, ir patiko. Daugelis įvarių profesijų žmonių - nuo įmonių vadovų iki šaltkalvių - pirmą kartą pabando nardyti kelionėse, nardymo klubų rengiamuose pažintiniuose nardymuose ir nebegali nenardyti.

Žinoma, ne visiems leidžiama nardyti. "Neatsikemša ausys, sergama širdies ar krajotakos ligomis, diabetu, astma, todėl nardyti draudžiama. Anketose labai griežtai nurodyta, kokiomis ligomis sergant nardyti negalima", - sako Algis.

Narai mėgėjai nardo ne tik savo malonumui - grupelė šiauliečių vyko pagelbėti ugniagesiams, kai Matelių ežere nuskendo gamtosaugininkai. Savanoriškai valytas Gylio ežeras. Jau atsiranda narų ieškotojų, kurie Baltijos jūroje ieško nuskendusių laivų. Viešoji įstaiga "Narų pagalba" taip pat kviečia mėgėjus narus pagalbon, kai reikia nerti giliau nei 12 metrų.

Kodėl nardymas užburia žmones? "Tai puiki poilsio forma. Bendraminčiai atvyksta su šeimomis, ilsisi ir bendrauja gamtoje", - sako Algis.