Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Personalinę tapybos darbų parodą Šiaulių "E galerijoje" surengusi dailininkė Birutė Kuicienė gali ilgai kalbėti apie kiekvieną savo darbą, ne vienas jų pertapytas, turintis savą istoriją ir kodinį pavadinimą. Aliejumi tapyti paveikslai suskirstyti į ciklus. Seniausieji - iškeliavę pas žmones, o naujausias "Kalėdinė žvaigždė" - dar kvepia dažais.

"Viską reikia daryti su meile", - sako tapytoja Birutė Kuicienė. Autorės nuotr.

Parodoje paveikslai suskirstyti į ciklus "Rojus", "Gyvenimas", "Kristaus atėjimas", "Turtas", "Tikėjimas", o pavieniai persmelkti religine tematika. "Tai išplaukė iš pasąmonės. Galbūt dėl to, kad Kalėdos", - svarsto dailininkė, darbus sunešusi ne iš studijos, o iš namų.

Menininkei svarbus ne realistinis daiktų, aplinkos vaizdavimas, bet ieškojimas, išgyvenimai, užplūstantys jausmai. Realius dalykus ji derina su nebūtais ir nesivadovauja jokia logika. Ant katino pabyra obuoliai, o nukryžiuotasis apiberiamas žiedais. Jos nuomone, žmogus, kad išlaisvėtų, turi pats interpretuoti paveikslą, o ne laukti, kad autorius paaiškintų, ką norėjo pavaizduoti.

Birutė Kuicienė sako prie darbų neprisirišanti, lengvai juos paleidžianti, nes ant tuščios drobės vėl liejasi nauji kūrybiniai sumanymai, užgimsta kiti ciklai.

Prie kai kurių darbų ji grįžta, pavyzdžiui, "Rojų" menininkė prieš dešimt metų įsivaizdavo kaip mirusiųjų kopas Nidoje, o dabar tai abstarktus spalvingas vaizdinys. Peno temoms ji ieškanti aplinkoje, kartais stimulu kurti tampa tiesiog puodelis kavos.

Kai autorei kyla klausimų, kaip pavaizduoti emociją, ji pasitelkia kodus ir, pavyzdžiui, džiaugsmą įkūnija pilnavidurė ramunė. Kiekvienas žmogus kodus skaito savaip.

Tapo B. Kuicienė nuo 1993-iųjų. Vieną svarbiausių tarptautinių parodų ji yra surengusi Austrijoje, Vienos meno galerijoje. Šiauliuose "E galerijoje" surengta paroda lankytojus džiugins iki gruodžio 31-osios.

Modestas NAVICKAS

Šiaulių filharmonijos mažojoje salėje atidaryta UNESCO klubo premijos nominantės Lauros Guokės grafikos darbų paroda.

L. Guokės darbuose atpažįstami kūno dalių elementai.

L. Guokė tebesimoko Šiaulių universiteto magistrantūroje, bet jau pranoko studijų ribas ir savo kūriniais bei meistriškumu galėtų nušluostyti nosį ne tik studentams, bet ir ne vienam dėstytojui.

Grafikės šilkografijos darbai nėra lengvai atkoduojami. Parodoje eksponuojamos kelios kolekcijos, kurioms vientisumo suteikia konceptualumas ir savotiška savimeilė, kai naudojami šrifto elementai - nuorodos į autorės inicialus.

Parodos atidarymo metu skambėjo Gintauto Gascevičiaus atliekami muzikiniai kūriniai, kuriuos menotyrininkas Remigijus Venckus įvardijo kaip savotišką muzikos dekonstrukciją, susiliejančią su autorės Lauros kūriniuose vaizduojamų kūnų dekonstravimo linija. Anot R. Venckaus, dekonstrukcijos nereikia painioti su destrukcija, mat pastarosios reikšmė - sunaikinimas. Dekonstrukcija – tai išardymas, išmontavimas.

Pasak menotyrininko, Laura apžiūri struktūrą, visą objektą, kaip jis susietas, po to objektą lukštena tarsi svogūną, kol darbuose lieka atpažįstami kūno dalių elementai, kurie sistemiškai išdalijami, kad vienas kito negalėtų pasiekti ir nebūtų jokių draudimų ir paslapčių. Taip kūrinių vizualinėje formoje paneigiamos vyraujančios normos, taip tas kūnas tampa nauju vaizdu. Į begalinę interpretaciją gali įsitraukti kiekvienas žiūrovas. Vaizdiniai galėtų netgi baiminti, tačiau autorė puikiai suvaldo agresiją, estetiškai ją perteikdama.

Tokioms ekspozicijoms ne itin pritaikyta erdvė vis tik neužgožė menininkės gebėjimo valdyti grafikos technikų, kurias sėkmingai jungia su grafiniu dizainu, piešiniu ir tapybos elementais.