Oksana LAURUTYTĖ

"Rioba", - apstulbina tyliai ištardamas milžiniškas anglies juodumo kranklys. Ilganosis meškėnas atsuka nugarą - prašo pakasyti. Šlubčiojantys ar nebepaskrendantys dėl peršautų sparnų raudonsnapiai gandrai šnypščia ir prašo lesalo. Tokia Kuršėnų gamtininkų centro kasdienybė - sužalotais ar niekam nebereikalingais gyvūnais rūpinamasi lyg šeimos nariais. Nekreipiant dėmesio į augintinių nagų, snapų ar dantų žymes ant rankų.

Kai snape nėra sausainio, kranklys Rioba prabyla žmogaus balsu. "Rioba. Rioba geras. Duok. Vajė, vajė", - gali išgirsti tariant juodaplunksnį.

Riobos rūpesčiai niekad nesibaigia

"Rioba. Rioba geras. Duok. Vajė, vajė", - tokius žodžius, jei aplanko gera nuotaika, dažniausiai, kai būna vienas, ištaria Kuršėnų gamtininkų centre gyvenantis stambus didžiasnapis juodaplunksnis kranklys. "Vaikai prie voljero pakalba, o kranklys turi labai gerą atmintį - yra palyginti labai protingas. Tai ir mėgdžioja", - paaiškina centro vadovas Vytautas Uosis.

Stambiausią šalies varninių šeimos paukštį centras augina jau senokai. Dar nemokėdamas skristi kranklys iškrito iš lizdo, geri žmonės jį prigaudė ir dabar juodaplunksnis - lyg šeimos narys. Kai į Gamtininkų centrą ateina darbuotojai, pirmiausia turi jį palesinti - kranklys šią teisę išsireikalavo. Palesinti Riobą patį primąjį gamtininkams ir nesunku - paskui būna juokinga stebėti, kaip tą maistą juodaplunksnis slepia.

Gamtininkų centro darbininkas Vytautas Zubrickas atsineša kelis sausainius. Ištiesia vieną Riobai. Šis sausainį stipriai suspaudžia snapu ir nuplasnoja į kampą. Sausainį pasideda ant žemės ir paslapčia, pakreipęs galvą, stebi, ar jį kas nors mato. Nusprendęs, kad niekas nemato, snapu užkapsto "turtą" ir atskrenda kito. Skrenda į kitą voljero kampą, užkasa sausainį, tada nustraksi prie tos vietos, kur užkasė pirmąjį. Atkasa ir neša kitur - matyt nusprendė, kad vieta nelabai saugi. "Visą dieną jis turi rūpesčių. Vis laksto su maistu iš kampo į kampą", - nusijuokia V. Zubrickas.

"Negalime kranklio paleisti į laisvę. Žmonės pikti - užmuš. Mano praktikoje jau du atvejai tokie buvo. Žmogaus draugiją pažinę krankliai nebebūna labai baugūs, ima vogti visokius blizgančius daiktus. Piktavaliai ima ir tvoja jiems per galvą", - žmonių žiaurumu baisisi gamtininkas.

V. Uosis sako, jog visiška netiesa, kad krankliai gyvena šimtą metų. Jei išgyvena 50 - jau daug. Kranklių Lietuvoje nėra labai daug - miškai kertami, o krankliai, kurie lizdus suka labai aukštai, labai tvirtuose medžiuose, neberanda kur perėti.

Krankliai vaikus ima perėti labai anksti - vasarį, kai dar yra sniego. "Yra tokia pasaka, kad krankliai peri, kol dar skruzdės iš miego nepabudo ir jų vaikų nesuėdė. Nes neva kažkada krankliai su skruzdėmis susiginčijo, katras pakels už save didesnį daiktą. Skruzdės pakėlė, o krankliai - ne, tai nuo tada jie tapo mirtinais priešais", - sako V. Uosis.

Rioba - tikras Gamtininkų centro pasididžiavimas. Yra žmonių, kurie kranklį norėtų auginti namuose, mokyti juos kalbėti, tačiau V. Uosis nepataria to daryti - namuose uždaryto paukščio negali laikyti, nes labai teršia. O prijaukintas ir paleistas į laisvę juodaplunksnis vargiai išgyventų.

Ilganosį meškėną žmonės laiko namuose, jį galima vedžioti už pavadėlio. Vis dėlto, eibių meškėnas gali prikrėsti.		Nendrinė lingė pavasarį bus paleista į laisvę.

Ilganosis meškėnas - lyg šuo

Pro uždarytas voljero duris nosį iškiša keistas padaras. Tai ilganosis meškėnas. Būsimoji veterinarė Deimantė Augustaitytė įeina į voljerą, paduoda meškėnui sausainį. Šis, iškėlęs ilgą rainą uodegą, voljere įtaisytu medžio rąstu ropščiasi slėptis. Deimantė ima meškėną glostyti. Šis supyksta - dreskia nagais. Merginai iš delno pasipila kraujas.

Kuršėnų gamtininkų centro vadovui Vytautui Uosiui rūpesčių netrūksta - centre vis apsigyvena naujų gyvūnų. Šiuo metu tenka rūpintis dar keliais augintiniais - juodųjų strazdų jaunikliais.

Deimantė nekreipia dėmesio. Ji žino, kad keturkojis įdrėskė gindamas maistą. Situacija pasikeičia, kai sausainis pradingsta meškėno pilve - žvėris meiliai artinasi, bando užsiropšti merginai ant nugaros, atsuka nugarą, kad ši ją pakasytų.

"Buvo meškėnas iš narvo ištrūkęs. Visas vazonines gėles, kiek buvo Gamtininkų centre, numetė ir susinešė į vieną vietą - darėsi sau guolį. Atėję radome viską kaip po karo. Kol viską iškuopėme, nugara šlapia buvo", - nusijuokia Vytautas Zubrickas. Kiek rūpesčių! V. Zubrickas numoja ranka ir parodo tigrinio pitono įkandimo žymes ant rankos. Tvarkė terariumą, buvo ne itin atsargus, o pitonas ir kirto. Laimė, jis nenuodingas. Gyvūnai - V. Zubricko pomėgis nuo vaikystės.

Gamtininkai pasakoja, kad į Gamtininkų centrą ilganosis meškėnas pateko prieš dvejus metus - jo auginti nebenorėjo šeimininkai. Augino porelę, patelė nugaišo, šeimininkas susirgo, nebegalėjo patinėlio prižiūrėti, tai atidavė gamtininkams. "Žmonės meškėnus augina dėl grožio. Jie elgiasi kaip šunys, galima meškėną už pavadėlio vedžioti. Gyvūnai netgi neturi nemalonaus kvapo. Vis dėlto meškėno negali mamuose paleisti, reikia voljerą turėti", - sako V. Uosis.

Ilganosis meškėnas yra visaėdis, gana meilus, vaikai - Gamtininkų centro lankytojai - labai jį myli. "Vis dėl to tiems, kurie nori auginti ilganosį meškėną namuose, reikia atminti, kad teks apsišarvuoti auksine kantrybe. Jis tuštinasi, kur papuolė, o kartais elgiasi blogiau nei beždžionė", - sako V. Uosis.

Tik akmeninė širdis nukreipia šautuvą į gandrą

Gamtininkų centro kieme pasigirsta keistas šnypštimas. Atrodytų, šnypščia milžiniška gyvatė, tačiau tai tik gandras. Ne, ne gandras - gandriukas lūžusia, pamėlynavusia ir sutinusia koja. Nėra ko baimintis - koja sutvarstyta, tačiau akivaizdu, kad raudonsnapiui kiekvienas žingsnis - kūną perveriantis skausmas. Jis šlubčioja, šokčioja ir vis prašo lesti.

V. Uosis sako, kad šiemet Gamtininkų centre vienu metu buvo globojami septyni sužaloti gandrai. Du išsivežė geri žmonės, penki liko. "Krenta jaunikliai iš lizdų ir lūžta jų kojos. Tada gandriukai atgabenami mums. Betgi kas išdrįsta šaudyti į gandrus? Gamtininkų centre gydomi keli gandrai, peršautais sparnais", - sako Deimantė.

Prie Deimantės prisiartina keli raudonkojai. Akivaizdu, skraidyti jie niekada negalės. Sparnai atsikišę ir iškreipti. Ar šauti į gandrą gali normalios psichikos žmogus?

Kuršėnų gamtininkų centre gydomi penki sužaloti gandrai. Jolantos ŠIDLAUSKIENĖS nuotr.

"Kartais mūsų gamtininkų centras pavadinamas ferma... Visokių žmonių yra, bet čia gali dirbti tik geri žmonės. Atmestinai čia dirbti negali", - sako V. Zubrickas.