Nijolė VISOCKIENĖ

"Pripratau Šiauliuose", - sako antrus metus mūsų mieste gyvenantis Šv. Petro ir Povilo parapijos kunigas Olegas Štelmanas. Jis gana greitai subūrė stačiatikių bendruomenę, surengė fotografijų parodą, o prieš kelias savaites pirmą kartą per Visų šventųjų šventę organizavo koncertą, kuriame pats grojo gitara ir dainavo. Kunigas Olegas Štelmanas paskutinę birželio dieną švenčia 40 metų sukaktį. Jis prasitarė, kad yra ir daugiau sukakčių: prieš 20 metų grįžo iš armijos, prieš 20 metų atėjo pas Dievą, 20 metų gyvena Lietuvoje, 10 metų yra kunigas.

Stačiatikių kunigas Olegas Štelmanas sutiko papasakoti apie savo gyvenimą ir pomėgius.

"Pravoslavų kunigai dėl santuokos turi apsispręsti prieš įšventinimą. Tu apsisprendi, ar vesti, ar ne. Aš pasirinkau viengungystę", - sako stačiatikių kunigas Olegas Štelmanas. Aurelijos PAULAUSKAITĖS nuotr.

- Kaip jaučiatės Šiauliuose? Į mūsų miestą atvažiavote praėjusių metų vasarį. Ar jau pripratote?

- Čia viskas nauja. Jau pripratau. Miestas - kompaktiškas, žmonės - geri, parapijiečiai malonūs. Mėgstu bendrauti, man patinka Šiauliuose.

- Anksčiau Šiaulių stačiatikių bendruomenės gyvenimas mažai buvo pastebimas. Jūs per trumpą laiką gebėjote sutelkti žmones.

- Buvęs popas jau yra senas, sunkiai sirgo ir dabar serga, todėl neturėjo sveikatos aktyviai bendrauti su žmonėmis. Todėl 2009 metais mane čia paskyrė Lietuvos stačiatikių metropolitas Chrizostomas. Reikėjo, kad Šiaulių stačiatikių bendruomenė susiburtų, aktyviau bendrautų, dalyvautų šv. Mišiose ir renginiuose.

Ačiū Dievui, kad yra kam rengti šventes. Aš pats mėgstu dainuoti, groti gitara, patinka menas. Kuriu eiles, fotografuoju. Kažkada svajojau būti aktoriumi, dainininku, bet vieną dieną sutikau tėvą Nikolajų Gurianovą. Po susitikimo su juo aš nuėjau pas Dievą. Sužinojau, kad yra Dievas, patikėjau. Vaikystėje mus visus vedė į bažnyčią. Po to mokyklos metais aš gyvenau Minske. Minske baigiau mokyklą. Ten buvo labai stipri komunistinė propaganda ir aš šiek tiek atitolau nuo Dievo.

- Kada vėl atsigręžėte į Dievą?

- Prieš 20 metų, kai tapau pilnametis, armijoje ir po jos pradėjau mąstyti, ar yra Dievas. Šis klausimas man buvo labai aktualus. Kuomet tarnavau armijoje, pas mane pasikalbėti ateidavo toks filosofas. Jo aiškinimas, kad mirtis neturi prasmės, man nieko nedavė, nesuteikė jokios gyvenimo vilties. Aš vis prisimindavau žodžius, kuriuos man sakė krikštamotė išeinant į armiją: "Sūneli, tu būsi poste, tu ten bent persižegnok." Prisimenu - budžiu naktį ir persižegnoju. Mąsčiau apie tikėjimą. Ir kuomet atėjo pažįstamas filosofas, aš jam pasakiau, kad man artimesnė pravoslavų filosofija. Žmogus tiki, kad yra Dievas, kad mirtis nėra problema. Tai džiaugsmas, susitikimas su Dievu. Vėliau, remdamasis tikėjimu, aš radau atsakymus į visus savo klausimus.

- Kodėl iš Baltarusijos atvykote į Vilniaus vienuolyną?

- Mano senelio brolis gyveno netoli Vilniaus, Michniovo kaime. Vaikystėje dažnai važiuodavome pas dėdę. Michniovo bendruomenė susiformavo dar prieš revoliuciją. Net tarybiniais metais žmonės eidavo į laukus su malda. Ten aš išgirdau apie tėvą Nikolajų Gurianovą. Visiems žinomas senolis mirė prieš 8-erius metus. Pas jį važiuodavo žmonės iš viso pasaulio, kad palaimintų. Paskutinius gyvenimo metus jis gyveno Pskove ir pas jį aš nuvažiavau Naujųjų metų išvakarėse. Klausiau - kokia mano vieta šiame gyvenime? Jis liepė kol kas mokytis muzikos. Palaimino mane. Ir po šio susitikimo su tėvu Nikolajumi aš įstojau į Vilniaus vienuolyną.

- Kaip reagavo Jūsų mama, kai pasakėte, kad išvažiuojate į Vilniaus vienuolyną?

- Mamai buvo nelaukta, neįprasta. Ji tik pasakė liūdnai: "Sūneli, gal neisi?" O aš atsakiau, kad jau esu apsisprendęs ir einu. Daugiau ji nieko nesakė. Paskui ji atvažiavo į Vilniaus vienuolyną. Buvo atvažiavusi ir į Uteną, į pirmąją mano parapiją. Dabar mamos nebėra, nebėra ir tėvo.

Kai mama manęs laukėsi, tėvas norėjo, kad ji pasidarytų abortą. Močiutė buvo labai tikinti ir jokiu būdu neleido. Mama nusiminusi išėjo pasivaikščioti po miestą ir pagalvojo, kad galbūt vaikelis bus gydytojas, jos gyvybę gelbės. Aš mamai sakau, aš esu tavo sielos daktaras, o tai svarbiau nei kūno.

- Kaip sekėsi Vilniaus vienuolyne?

- Kai atėjau į vienuolyną, maždaug per metus daug sužinojau apie tarnystę, šventųjų gyvenimą, pravoslavų tikėjimą. Paskui tapau diakonu, išmokau senovės slavų kalbą. Septynis su puse metų buvau diakonu, o 2000-aisiais tapau kunigu. Ir tuomet, dar gyvendamas vienuolyne, turėjau savo parapiją. Važinėdavau į Rokiškį, Uteną, Zarasus. O po dvejų metų išvykau į Klaipėdą.

- Ar vienuolyne buvo kokių nors ypatingų užsiėmimų?

- Aš išmokau skambinti varpais. Reikia daug dirbti, kad būtų gražus garsas, melodijos. Kai prieš 20 metų atėjau į vienuolyną, ten skambino sena vienuolė Jevdokija. Iš pradžių aš jai padėdavau, o kai ji išvažiavo, aš skambinau vienas. Vėliau ji susirgo.

- Ar Jūsų parapija didelė?

- Šiaulių šv. Petro ir Povilo parapijai priklauso Šiauliai ir Tytuvėnai. Ten nedaug tikinčiųjų – tik du. Per šventes cerkvėje apsilanko iš tų vietų kilę žmonės. Aš į Tytuvėnus nuvažiuoju tik kelis kartus per metus.

- Kiek Šiauliuose į pamaldas ateina žmonių?

- Vidutiniškai apie 60 tikinčiųjų, o per šventes būna pilna cerkvė – maždaug šimtas ar daugiau. Ir sutuoktuvės būna, nors nedažnai.

- Klaipėdoje, kur Jūs anksčiau tarnavote, tikriausiai daugiau tikinčiųjų ir parapijos didesnės nei Šiauliuose?

- Klaipėdoje yra trys cerkvės: dvi savarankiškos, o viena įsikūrusi mokykloje. Ten meninės pakraipos mokykloje direktorius yra kartu ir kunigas, ir dailininkas. Jo žmona taip pat dirba toje mokykloje. Ji nuostabių ikonų autorė.

- Katalikų kunigams privaloma viengungystė – celibatas, o pravoslavų kunigai gali turėti žmoną. Tačiau Jūs vienišas?

- Dėl santuokos turime apsispręsti prieš įšventinimą. Tu apsisprendi, ar vesti, ar ne. Aš pasirinkau viengungystę. Kai atėjau į Vilniaus vienuolyną, daug skaičiau. Ateityje galvoju tapti vienuoliu. Vienuolyne iš karto pradėjau ruoštis šiam keliui.

- Ar turite brolių, seserų?

- Turiu brolį, kuris gyvena Minske, dirba miesto maršrutinio autobuso vairuotoju. Jis vedęs, augina dvi dukras. Aš kartais nuvažiuoju į Minską, aplankau mamos kapą, pas brolį užsuku.

- Šiauliuose gegužės mėnesį per Visų šventųjų šventę Jūs organizavote koncertą, kuriame dainavote ir pats. Dainavote net savo kūrybos dainą. Kokios dainos Jums labiausiai patinka?

- Man labiausiai patinka jausmingos dainos. Tokios, kurias aš dainuoju. Jeigu nepatinka, aš nedainuoju. Šiaulių filharmonijos salėje atlikau keletą dainų.

- Kaip praleidžiate atostogas?

- Aš daug važinėju po šventas vietas. Kai būdavo atostogos, užsukdavau pas mamą, o po to važiuodavau į Pskovą pas tėvą Nikolajų. Aš apkeliavau Rusiją, Ukrainą, buvau Jeruzalėje, Graikijoje, Italijoje. Apie savo keliones pasakoju interneto tinklalapyje www.okuznechik.narod.ru.

- Ar šitą galvos apdangalą atsivežėte iš Graikijos?

- Taip. Pas mus galvos apdangalai kitokios formos. Nors šios kepurės kitokios, jas galima nešioti. Su šia kepure buvo įdomus atsitikimas. Vežė mane vairuotojas iš Kolainių, kur vyko laidotuvės, ir sustabdė policija. Jie pasižiūrėjo į mane ir paklausė, koks čia arabas sėdi... Matyt, kepurė keista pasirodė.

- Minėjote, jog lankotės Šiaulių tardymo izoliatoriuje?

- Atėjo kalėjimo viršininkas ir paprašė, ar negalėčiau lankyti įkalintųjų ir pasikalbėti su jais. Sutikau. Taip ir vaikštau kartą per mėnesį. Už tai Šiaulių tardymo izoliatorius padeda cerkvei restauruoti langus. Pirmadienį vėl eisiu, su gitara. Kalbėsimės apie pravosalvų folklorą. Yra giesmės, kurias giedame per pamaldas, yra ir poetinės – apie tikėjimą, Dievą. Tokias giesmes gieda piligrimai. Esu ne kartą matęs, kaip susirenka piligrimai ir gieda. Jie vieni su kitais pasikeičia tekstais. Kai aš gyvenau vienuolyne, per šventes atvykdavo piligrimų, aš giedodavau giesmes, jie giedodavo. Taip mes bendraudavom.

- Ar susipažinote su Šiaulių vyskupu?

- Jis buvo atėjęs su savo sekretoriumi. Parodžiau cerkvę, papasakojau apie mūsų parapiją, altorių parodžiau, kalbėjomės. Dalyvavau Kryžių kalne šv. Mišiose.

- Ko palinkėtumėte šiauliečiams?

- Dievas yra meilė, todėl turime mylėti vieni kitus. Jeigu žmonės mylėtų, niekada pasaulyje nebūtų tiek žmogžudysčių, vienos nacijos noro sunaikinti kitą. Žemėje būtų rojus. Dievas kviečia mylėti vieniems kitus, o žmonės negirdi. Tad mylėkite vieni kitus.