Eva JAGMINAITĖ

85-ąjį jubiliejų švenčianti šiaulietė Marija Metrafanovienė artimuosius stebina neišsenkančia energija, neblėstančia šiluma, begaliniu rūpestingumu ir neišsemiamu žinių bagažu. Ji kiekvienam turi ką patarti, kaip paguosti, ko pamokyti. Artimieji pratę dėl svarbių dalykų pasitarti su babyte, tačiau ši net ir apsirgusi aplinkiniams neišsiduoda, o apie smulkias ligas pasipasakoja tik atsitiktinai ar jau pagijusi. Iš pirmo žvilgsnio niekuo iš bendraamžių neišsiskirianti močiutė turi kuo pasigirti, po jos gimusiose kartose visos pirmagimės – mergaitės, o pati prieš kelis mėnesius ant rankų paėmė proprovaikaitę. "Kiek man dar atmatuota, nežinau. Džiaugiuosi gyvenimu, savarankiškai viską namie pasidarau, o jaunesnes kartas kartais tik pabaru dėl netaupumo", - sako jubiliatė.

Keturių kartų pirmagimės – mergaitės

Marija Metrofanovienė - ketvirtas vaikas šeimoje. Po jos visos pirmagimės buvo mergaitės: duktė Lida Kulikauskienė, anūkė Aida Brašiškienė, provaikaitė Ineta Butkevičė ir neseniai pasaulį išvydusi proprovaikaitė Milda Butkevičiūtė. Ilgaamžiškumo paslapties stiprios sveikatos jubiliatė sako nežinanti, ligoninėje buvusi tik triskart: du kartus - gimdydama, o trečiąjį kartą apsilankiusi nustatytą ligą išsigydė pati vaistinėmis žolelėmis. Senolė, jaunystėje žolininkės pamokyta pasigaminti vaistų, liaudies medicinos atstove netapo, tačiau pati gydosi tik natūraliais, pačios pagamintais vaistais.

Tiesa, ponios Marijos mama buvo taip pat ilgaamžė - buvo sulaukusi 96 metų. Iš trylikos vaikų šeimos kilusi senolė sako jau palaidojusi visus keturis brolius, gyvos beliko tik trys seserys. Prieš aštuonerius metus anapilin išėjo ir vyras. Senolė puikiai pamena vestuvių dieną. "Anuomet reikėdavo prieš pusę metų nunešti pareiškimą, tada jį viešai iškabindavo ant stulpo. Jei per pusmetį niekas nepaprieštaraudavo santuokai, tuomet sutuokdavo", - sako 1943-iaisiais ištekėjusi moteris.

Dukters gimimo ir karo lygiagretė

Būdama devyniolikos, ponia Marija pirmagimės susilaukė pačiame karo įkarštyje. "Vos gimus dukrai, Mažeikių ligoninę subombardavo, buvo daug sužalotų ir žuvusių. Kūdikį priėmusį ginekologą netrukus sušaudė. Vėliau mums teko slėptis bunkeryje. Jame praleidome savaitę. Bėgdama į bunkerį prisiminiau, kad palikau košelę vaikui virti sodyboje, vyras bėgo paimti, tuomet sprogo bomba. Jau maniau, kad jis žuvo, bet netrukus pasirodė nešinas košės puodu, - ryškius karo metų įspūdžius pasakoja ponia Marija. - Kartą, kai pradėjo bombarduoti, mažylė liko po agrastų krūmu. Manėme, kad ji žuvo, bet netrukus išgirdome verkiančią. Aplinkui viskas buvo subombarduota."

Senolės vyras buvo kepėjas, todėl nuolat tekdavo duoną dalytis su vokiečiais arba rusais. "Ir patys valgyti teturėjome duonos. Vandenį semdavome iš kanalo su moliu, pilną drumzlių. Tokiu vandeniu praskiesdavau pieną ir vaikui duodavau. Pradėjus bombarduoti, krisdavome ant grindų - kažkodėl atrodė, kad tuomet nesužeis", - sako sūnų ir dukterį užauginusi jubiliatė. Karo pabaigos ji sulaukė Latvijoje, iš kur pėsčiomis į Mažeikius parėjo karui pasibaigus. Vėliau persikėlė gyventi į Šiaulius.

Vaikystės prisiminimai – taupymas ir sunkus darbas

Aplinkiniams patarimų negailinti močiutė sako kartais jaunąsias kartas pabaranti tik dėl netaupumo. "Vaikystėje teturėjome vieną puodą ir po medinį šaukštą kiekvienam šeimos nariui. Išvirus sriubą visi iš vieno katilo savo šaukštais draugiškai valgydavome. Pieštuką tekdavo padalyti į kelias dalis, kad galėtų kiekvienas mokyklon einantis šeimos vaikas kuo rašyti, saugodavome menkiausius pieštuko trupinėlius. Žiemą eidavome į mokyklą pamainomis, nes batų visiems neužtekdavo, todėl keisdavomės. Keista man, kad dabar žmonės nieko nesaugo, išmeta, užuot susiuvę, sulopę, - stebisi ponia Marija. - Mūsų niekas nelepino, grįžę iš mokyklos malkas nešdavome, grindis ir langus plaudavome, bulves skusdavome. Anksčiau vidurnakčio miegoti nenuidavome, nes reikėjo dirbti."

Trylika šeimoje augusių vaikų į mokyklą eidavo vos tris mėnesius, nes vos atšilus orams skubėdavo pas ponus tarnauti, pinigų šeimai uždirbti. "Už nuravėtas lysves gaudavome po litą du, tiek pakakdavo kojinėms ar skarelei įsigyti. Suplyšusias sulopydavome. Kol mažesnė buvau, tekdavo pas ponus vaikus prižiūrėti. Kartais vogčiomis alkana suvalgydavau ponų vaikams skirtą košę, tačiau bijodavau išsitarti, nors vaikas ir verkdavo", - dešimtmečius saugotas paslaptis atskleidžia ponia Marija. Iš gimtojo kaimo su draugėmis vaikystėje ji nubėgdavusi į gretimą kaimą, kur gyveno S. Smetonienės sesuo. Toji turėjusi galybę skrybėlaičių, tačiau pasimatuoti jas leisdavo tik Marijai, mat skrybėlaitės puikiai derėdavo prie jos vešlių, šviesių, garbanotų plaukų.

Artimieji pasakoja, kad nuo mažens vaikus prižiūrėjusi močiutė turi stebuklingos energijos, jos sūpuojami nurimsta net ir labai verkiantys vaikai. Jie sako, kad sunkius darbus vaikystėje dirbusi senolė geba ir dabar daržą pedantiškai nuravėti. "Tvarka būna lyg kapą sutvarkius - nė vienos žolelės, visos lysvės lygios, skrupulinga tvarka, - sako anūkė A. Brašiškienė. – Vaikystėje pamenu močiutės keptus tortus. Tuo metu tai buvo retenybė – originaliai dekoruoti ir nepaprastai skanūs."

Artimieji negaili gerų žodžių

"Ji kartais pagaili ko nors sau, tačiau visada padės artimiesiems. Labiausiai jai esu dėkinga, kad net ir sunkiai uždirbdama taupė ir ne tik nupirko man akordeoną, bet ir pasamdė muzikos mokytoją. Labai norėjau groti. Iš jos iki šiol sulaukiame daug pagalbos. Ji niekada neatsisakys padėti, prižiūrėti vaikų, patarti. Ji moka ir sunkius vyriškus darbus dirbti. Neseniai klijavau tapetus. Niekaip nepavyko suklijuoti jų teisingai. Tik mamos patarimai padėjo", - pasakoja duktė Lida.

Anūkė Aida pasakoja, kad senolė visuomet buvusi kruopšti, rūpestinga ir niekada blogo žodžio kitam nepasakiusi, niekuomet neįžeidusi kito.

Pirmąją proproanūkę neseniai poniai Marijai padovanojusi provaikaitė Ineta sako, jog ryškiausias jos vaikystės atsiminimas – cukraus gabaliukai pas promočiutę, jai buvę puikiausiu skanėstu. "Pas ją visuomet jų būdavo, vos atėjusi iškart bėgdavau į virtuvę jų skanauti. Mano žaislais tapdavo galybė promočiutės surinktų statulėlių, tokių dabar retas beturi. O vasarą eidavome prie geležinkelio rinkti uogų", - sako kelių mėnesių dukrytę sūpuojanti I. Butkevičė. Ji neslepia, kad savo mažylę ramia širdimi gali palikti globoti rūpestingai promočiutei, juk ši, tiek vaikų kartų užauginusi, geriau nei kas kitas gali pasirūpinti giminės mažiausiaisiais.