Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ
Šiauliečiai turi galimybę aplankyti žaismingą, spalvingą, optimizmu trykštančią Romualdo Inčirausko parodą "Sėjomaina", surengtą Šiaulių "E galerijoje". Nors R. Inčirauskas labiau žinomas kaip metalo plastikos, skulptūrų ir medalių kūrėjas, gerbėjai jį žino kaip paukščių tapytoją. Pats kūrėjas sako abstrakčiuose paveiksluose jau seniai nebematąs paukščio - šis išlikęs tik kaip vardinis ženklas.
 |
| 3170 "Vieną darbą parodoje kūriau ilgiausiai. Nutapytą pastatydavau į balkoną, kitąmet vėl patapydavau. Galiausiai uždažiau baltais dažais ir įrėminau", - sako Romualdas Inčirauskas. Autorės nuotr.
|
- Kodėl paroda pavadinta "Sėjomaina"?
- Nuo vasaros "Sėjomainą" išvydo Telšių, Klaipėdos ir Plungės gyventojai. Šiauliuose jau liko parodos nuotrupos, nes žmonės įsigijo darbų. Kaip ir dirvai reikia keisti kultūras, kad padidėtų našumas, taip ir man po didelio darbo norisi atokvėpio. Trejus metus kūriau Telšių katedros dešimties kvadratinių metrų ploto metalines duris Žemaitijos krikšto istorijos tema, tad norėjosi poilsio rankai. Tapyba turi tarsi meilužės statusą. Metalo darbams, kaip ir šeimai, atiduota daug metų, specialiai mokytasi devynerius metus Telšių taikomosios dailės technikume, Estijos dailės institute, metalą apdirbti mokau studentus, o tapybos darbai gimsta sezonais.
- Paukščio simbolis lydi jus seniai. Kaip jis atėjo į kūrybą ir ką jums reiškia?
- Paukščių seniai nėra. Jie liko kaip autorinis ženklas. Paukščio simbolis užgimė dar studijų laikais iš kursinių užduočių, kai tapydavome mažo formato darbus. Medaliuose vaizduodavau paukštį lizde su trim kiaušiniais. Iš pradžių tapiau romantišką skriejantį erdvėje paukštį, įkvėptą R. Bacho knygos "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra". Bėgant metams, ėmiau tapyti su humoru paukščius, nutūpusius ant žemės. Buvo gimęs ištisas kulinarinis ciklas "Juoda kava", "Žalia arbata", "Desertas" ir kiti. Paukštis neteko sparnų, tapo sėslus, kaip ir pats autorius. Pažvelkite, kokie ironiški paveikslų pavadinimai šioje parodoje: "Latviškų dažų emalė", "Šlapdriba", "Griunvaldas"... Abstraktūs vaizdiniai kyla iš pasąmonės, intuityviai, nors kūrimo principus taikau kaip siurrealizme. Paukštį vaizduoju kuo banaliau, schematiškai, taip, kaip piešia vaikai. Nesuteikiu paukščiui konkrečios rūšies požymių. Čia kaip anekdotas. Pats šauniausias būna trumpiausias. Kai žmogus ilgai pasakoja su smulkmenomis, tai klausytojui pabosta klausyti. Taip ir tapyboje. Stengiesi nevaizduoti to, kas nereikalinga.
- Kartais rėmai tampa kompozicijos elementu - jų dalis atsiranda vidury paveikslo arba lieka tik rėmo nuotrupa. Ar užmanymui išreikšti nebepakanka tapybos priemonių?
- Kūryboje norisi kažko aukštyn kojom, netikėto, įdomaus, todėl atsiranda tik rėmo fragmentas arba už rėmo paveikslą pratęsia vielinė paukščio koja ar jo siluetas. Taip darau, kai kompozicija reikalauja atsvaros. Papasakosiu humoristinį nutikimą. Esu padovanojęs paveikslą. Jį nutapiau Nidoje vykusiame tapybos plenere. Abstrakčiame raudoname fone už paveikslo rėmo kyšojo juodas vielos paukščiukas. Kai viešbučio šeimininkas išvydo pakabintą paveikslą, nustebo: "To dar betrūko, kad sienas tepliotų. Ką tik remontą padarėm. Drobės mat jam neužtenka!" Jis manė, kad nutapiau paukštį ant sienos.
- Ar nepabosta tas pats paukščio motyvas?
- Jeigu ištisus metus tapyčiau, atsibostų. Dabar, kai dirbu kitus darbus, tai mintys kaupiasi ir vienu metu tiesiog išlieji energiją.
- Jūsų darbai trykšta geromis emocijomis, optimizmu, gyvenimo džiaugsmu. Ko gero, pats toks ir esate?
- Žmonės mane atpažįsta paveiksluose. Esu optimistas. Kartais esu kaltinamas lengvabūdiškumu. Nepakenčiu politinių verkšlenimų, kad Lietuvoje blogai. Visiems sakau, kad Lietuvoje žmonės dar taip gerai niekada negyveno. Buvo baudžiava, karai, marai. Žmonės gyveno mintimi, kaip išgyventi, kaip sulaukti pavasario. Jeigu netektume darbo, slėgtų mokesčiai, gal kitaip šnekėtume, bet, palyginti su visais laikais, vaizdas nėra blogas. Argi ne taip, kai prie prekybos centrų nėra kur automobilio pastatyti? Man didelė vertybė - laisvė. Geriau duona su druska, bet laisvėje.
- Ar tokios laisvės troškote? Kaip Jūsų akimis atrodo per dvidešimt metų nueitas valstybės kelias?
- Norėjau laisvės, ją turiu. Negi mane kas nors turi padaryti laimingą, linksminti, maitinti, viskuo aprūpinti? Jeigu mažiau populizmu žaistume, gal ir daugiau būtume pasiekę. Laisve reikia naudotis, o ne žaisti.
- Kokiomis vertybėmis vadovaujatės Jūs?
- Man svarbiausios krikščioniškos vertybės. Krikščionybė, tikėjimas atsako į visus klausimus. Mano medaliuose, skulptūrose tai tampa atrama. Kai kūrėjas žmogų sukuria panašų į save, o žmogui suteikiama dovana kurti, tereikia ja naudotis.
- Menininku gimstama ar tampama?
- Dažnai juokauju, kad nuo vaikystės svajoju būti dailininku. Kita vertus, anoks čia juokas. Žinau ne vieną pragertą talentą, apdovanotą šimtą kartų daugiau negu aš. Kažkiek būna duota, bet daug reiškia ir juodas darbas, noras kurti.
Šiemet šešiasdešimtmetį rugpjūtį švęsiantis autorius sako parodas skaičiuodavęs iki 200-osios, po to "registracija" nutrūko. Nuo 1979 metų autorinių parodų surengta per trisdešimt. Menininkas yra dalyvavęs daugelyje tarptautinių ir respublikinių parodų, simpoziumų, plenerų, konkursų.
Kūrėjo darbų yra įsigiję šalies ir užsienio muziejai, privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Izraelyje, JAV ir kitur.
R. Inčirauskas dalyvauja šalies, Baltijos šalių medalių trienalėse ir tampa laureatu, FIDEM (Tarptautinės medalių federacijos) rengiamose parodose, darbus siunčia į šiuolaikinio meno medalių parodas.
Reikšmingiausiu pasiekimu autorius įvardija 2005 m. Tel Avive rengtame konkurse "H. K. Andersenui – 200", kuriame dalyvavo pasaulio medalių kūrėjų elitas, laimėtą "Grand prix". Tarptautiniame medalių konkurse dvejus metus iš eilės organizatoriai skirdavo tik antrą vietą, o lietuvis pelnė pirmą.
2003-2004 metais Kultūros ministerija R. Inčirauskui skyrė individualią stipendiją reljefinės-skulptūrinės metalo plastikos projektui kurti.
Svajūnas SABALIAUSKAS
Vienas įžymiausių Lietuvos kompozitorių Mikalojus Novikas Šiaulių "Saulės" koncertų salėje šventė jubiliejinį 70-ąjį gimtadienį ir auksinį 50 metų kūrybinės veiklos jubiliejų. Maestro Šiauliuose paskutinį kartą svečiavosi prieš ketvirtį amžiaus. Paklaustas, kodėl taip seniai, atsakė, kad Lietuvai paskelbus nepriklausomybę pasijuto nustumtas į užribį ir užmirštas. Tiesiog NEREIKALINGAS.
Maestro atskleidė savo skaudulius ir davė išskirtinį interviu tik savaitraščiui "Šiauliai plius".
 |
| Kompozitorius Mikalojus Novikas įsitikinęs: tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, yra valstybės kultūros genocidas. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
|
Po ketvirčio amžiaus
- Maestro, atlikėjai tiesiog klykia: "Krizė, krizė, žiūrovai neperka bilietų", o Jūs rengiate jubiliejinių koncertų turą per Lietuvą. Ar tai nėra per didelė rizika?
- Anksčiau dirbau su Lietuvos radijo ir televizijos orkestru, kuris mokėjo atmintinai mano repertuarą. Dabar važinėju su "Trimitu", tad reikėjo parašyti naujas instrumentuotes. Tai kainavo nervų ir sveikatos. Bet, atrodo, viskas gerai. Tad rizikos nėra.
- Kas sugalvojo surengti koncertinį turą?
- "Trimitas". Gal jam reikėjo daugiau koncertų, todėl pasiūlė man surengti jubiliejinius koncertus. Sutikau iš karto. Šiauliuose rengiu savo 340-ąjį autorinį koncertą. Vedu statistiką, tad puikiai žinau, kad šiandien su savo žiūrovu susitinku 340 kartą (šypsosi – aut. past.).
Paskutinis susitikimas su Lietuvos klausytoju buvo keli mėnesiai prieš 1990 metus. Paskelbus nepriklausomybę, nė vieno neturėjau nei vieno tokio susitikimo.
- Sunku patikėti. Gal galite įvardyti kaltus, kodėl nebuvo susitikimų? Juk klausytojas Jus myli.
- Kaltus sunku būtų įvardyti. Gal nebuvo sąlygų? Kas dabar vyksta estradoje? Visokie nemokšos lenda į sceną. Nėra nei O. Valiukevičiūtės, nei N. Tallat-Kelpšaitės. Dabar visokie radžiai ir į jį panašūs. Ir tokie, kurie neskaito muzikinio rašto, o "rašo" kompiuteriu melodijas ir vadina save kompozitoriais.
- Pakalbėkime apie kompozitorius. Dabar bet kuris, mokąs dirbti kompiuteriu ir "kurti" muziką, save vadina kompozitoriumi. Ar nėra pažeminta kompozitoriaus profesija?
- Tai pasityčiojimas iš kompozitoriaus specialybės. Kol tapau kompozitoriumi, mokiausi daugybę metų. Dabar "plytelėmis" melodiją kompiuteriu surašo: nei minties, nei... Nieko toje dainoje nėra, bet save vadina kompozitoriumi. Ir drįsta vadintis kompozitoriumi garsiai.
Įmanoma, kad tas pats žmogus kuria tekstą, melodiją ir pats dainuoja. Bet reikia turėti pasiutusį talentą. Savo ar kitų dainų niekada nesu dainavęs. Labai gerai girdžiu, kuris "falšyvai" dainuoja, bet pats nevaldau balso, "varau" pro šalį ir nieko negaliu padaryti.
- Sunku patikėti, kad bliaunate kaip briedis girioje. Sunku patikėti, kad neintonuojate.
- Būna, būna. Va, matote priešais save tokį briedį. Tai – nedažnas atvejis. Puikiai girdžiu, kas detonuoja smarkiai, bet savęs "pataisyti" negaliu.
Vykdomas kultūros genocidas
- Maestro, dažnai tenka išgirsti, jog pastaraisiais metais vykdomas Lietuvos kultūros genocidas. Profesionalaus meno genocidas. Ar neatsitiks taip, kad po kelerių metų liks tik tokie kultūros projektai, kurie duoda pelno. O tie, kurie gali reprezentuoti Lietuvą, bus uždaryti, nes neduos pelno?
- Žinoma, kad genocidas. Nebėra estradinės muzikos, nėra kam rašyti dainų. Jei tęsis tai, kas vyksta dabar, neliks "mėsos" – orkestro, kuris skamba gyvai, viską darys kompiuteris. Ir ne tik muzikoje.
Aš pats sulaukiau užsakymo sukurti dainą 1990 metų pradžioje.
- Su laisvės pradžia, kuri žadėjo atgimimą?
- Taip, taip, taip...
- Tai tie devyniasdešimtieji Jus, kaip kompozitorių, palaidojo?
- Faktas. Ir kitų lengvosios muzikos autorių nebeliko. Gal vieną kitą dainą tik A. Raudonikis parašė? Nei A. Jegelevičius, nei T. Makačinas nerašo...
- Maestro, negi sakote, kas su nepriklausomybės pradžia nusileido uždanga lengvosios muzikos kūrėjams?
- Ne tik lengvosios muzikos kūrėjams. Kultūrinės programos nėra. Genocidas. Viskas pjaunama iš šaknų. Nei finansavimo, nei jokių sąlygų...
Gyvena praeities santaupomis
- Pone M. Novikai, Jūs buvote vienintelis Lietuvos kompozitorius, kurio dainas taip mėgo Sovietų Sąjungos atlikėjai ir kolektyvai. Gaudavote nemažus honorarus. Ir su 1990 metų Nepriklausomybės Aktu viskas baigėsi?
- Man iš tų laikų autoriniai honorarai "eina". Gal 500 litų per mėnesį. Minimumas... Sovietiniais metais už autorinius gaudavau daugiau nei 3000 rublių per mėnesį. Jaučiausi kaip žmogus. Galėjau daug ką leisti. Dabar reikia "susispausti", ir nieko čia nepadarysi.
- Bet 1990 metais dar nebuvote pensininkas, Jums buvo tik 50 metų. Tai kaip gyvenate?
- Taip ir gyvenu. Senų santaupų likučiais ir honorarais. Negavau nė vieno honoraro nuo devyniasdešimtųjų.
- Tai ko verta valstybė, kuri nesirūpina savo kūrėjais?
- Man džiaugsmo tikrai nedaug... Suprantu, kad yra laisvė. Tai – gerai. Bet sakau: "Laisvas negali būti alkanas žmogus."
- Tai koks bus kultūros žmogus dar po 20 metų metų?
- Neįsivaizduoju, kuo čia viskas pasibaigs...
"Žalios stoteles" fenomenas
- Pakalbėkim apie linksmesnius dalykus. Savo koncertinį turą pavadinote "Žalioj stotelėje". Kodėl būtent ši daina tapo Jūsų vizitine kortele?
- Manau, kad poetas A. Saulynas talentingai surado dainos temą. Dabar daugelis dainų – apie viską ir apie nieką. Dabar dainose ir pavasaris, ir meilė, bet konkrečios temos nėra. O "Žalioj stotelėje" – aiški tema. Atsimenu, buvo lapkričio šešta diena, lapkričio septintosios išvakarės. Pagėrėm gerai, aš pagėriau gerai kavos, tad ilgai užmigti negalėjau. Draugai nakvojo pas mane, nes pasakiau, kad rytą eisime į demonstraciją. Jie užmigo. O aš, negalėdamas užmigti, sugalvojau melodiją. Supratau, kad iki ryto užmiršiu. Pajutau, kad melodija "užkabins" klausytoją. Atsikėliau, susiradau žmonos lūpų dažą ir ant laikraščio užrašiau melodiją. Ieškoti rašiklio nėjau į kambarį, kuriame miegojo suaugę žmonės, nes jie ne tik miegoti galėjo (juokiasi – aut. past.).
Lapkričio 20 dieną ta daina nuskambėjo pirmą kartą Kapsuke. Kapsukiečiai sakė, kad ta daina apie juos. Po dienos koncertas vyko Druskininkuose, druskininkiečiai sakė, kad tai – apie Druskininkus, radviliškiečiai - kad apie Radviliškį, šiauliečiai – apie Šiaulius.
- Švenčiate du jubiliejus: 70 metų gyvenimo jubiliejų ir 50 metų kūrybos jubiliejų. Atmeskime tuos du dešimtmečius, kurie buvo nelabai smagūs. Kokie jie buvo?
- Pastarieji metai buvo ne "nelabai smagūs", bet labai nesmagūs. Kiti metai buvo labai prasmingi ir vaisingi. Parašiau apie 500 kūrinių. Turiu apie 20 kūrinių, kurie yra tik popieriuje. Ar jie nuskambės? Parašydavau nuo 30 iki 50 dainų per metus, kurios skamba, įrašytos radijuje ir yra gyvos.
- Nesu Rusijos politikos gerbėjas, bet kai pamatau televizijos laidas, suvokiu, kad jie gerbia savo talentus. Ir Lietuvos atlikėjus, pavyzdžiui, aktorių Donatą Banionį. Tad kas nutiko su mūsų valstybe, kad vaikosi blizgučių?
- Cha (susimąsto – aut. past.). Sunku atsakyti. Pakito mentalitetas? Net nežinau. Tikrai, jautiesi nereikalingas. Anksčiau atvažiuoji: sutinka, apkabina, pabučiuoja, gėlę įteikia... Dabar: esi - nėra tavęs, niekam nerūpi...
