Ričardas JAKUTIS

Yra iškilių miesto gyventojų, kurie tikrai turi ką įdomaus papasakoti apie savo miestą, jo raidos etapus. Tačiau jie dažniausia būna primiršti. Ir jei patys prisiminimų neužrašo, tai šie nugrimzta istorijon. O iš tokių prisiminimų sužinai, kaip augo ir plėtėsi miestas, smalsuolius mielai nuteikia įvairios pikantiškos, gal kažkur girdėtos, o gal net nežinomos istorijos, kurios garbingesnio amžiaus žmones grąžina į jų jaunystės metus, o jauniesiems atskleidžia praėjusių dešimtmečių miesto pulsą.

Vytautas Jankauskas - jau net trijų knygų autorius. Vytauto JANKAUSKO asmeninio archyvo nuotr.

Viskuo besidominčiam Vytautui Jankauskui malonu gauti Rolando Rastausko (kairėje) knygą su rašytojo autografu. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Daug įdomaus išgirsti klausydamasis ilgamečio Šiaulių miesto prekybos valdybos viršininko Vytauto Jankausko. Pokalbiai su juo visad mieli, gera ir paimti į rankas jo parašytas knygas "Šiaulių miesto prekyba", "Žmogus, pažinojęs penkiasdešimt generolų" ir naujausią autobiografinę "Kolaborantas?", kurią tik praėjusiais metais išleido Šiaulių "Aušros" muziejaus leidykla.

Kodėl toks knygos pavadinimas, nežinia, nes visas gyvenimo jėgas mielam darbui paskyrusio Vytauto Jankausko kolaboravimu tikrai neapkaltinsi. Gal autoriui tik skauda, kad energingieji ano meto žmonės nepagrįstai pamiršti, neįvertinti ir net be pagrindo būna koneveikiami. Kas jis - tas ilgametis sovietmečio miesto prekybos vadas, apie kurį anuo metu sklandė net legendos, nes, žinia, kuruoti tokiu laikmečiu didelio pramoninio miesto prekybą nebuvo lengva.

Nuo pasiuntinio iki vedėjo

Prasidėjo viskas beveik prieš šešiasdešimt metų, 1951-aisiais, kai Vytautas Jankauskas pradėjo dirbti prekybos sistemoje pasiuntiniu. Pasiuntinio pareigos buvo sukviesti į susirinkimą parduotuvių vedėjus, nunešti kokį nors raštą į partijos ar vykdomąjį komitetus ir kitas įstaigas. Jaunuolis keliaudavo duobėtomis gatvėmis pro karo apgriautus namus užkaltais langais. Parduotuvės tuo metu buvo mažytės, jose prekiauta viskuo: duona, miltais, žibalu, druska, drabužiais, įvairiomis smulkmenomis. Prekes veždavo arkliais, automobilių buvo mažai. Cukraus, miltų, druskos, įvairių kruopų tada nefasuodavo - viskas buvo svariama. Net degtinę į barus pristatydavo statinėmis.

Uolus pasiuntinys po šešerių metų tapo Šiaulių geležinkelio stoties restorano konditerijos cecho vedėju. Restoranas aptarnavo Joniškio, Kuršėnų, Pavenčių, Papilės, Akmenės geležinkelių stočių bufetus bei restoraną Mažeikių geležinkelio stotyje.

Naujajam vedėjui iškart užkliuvo kepamos nekokybiškos bandelės. Pasirodo, bandelių receptūra specialiai buvo sudaryta taip, kad konditeriai, brangias žaliavas pakeitę miltais, turėtų naudos. Jaunojo vedėjo principingumas gal daug kam ir nepatiko, bet gerų darbo rezultatų siekimas atkreipė prekybos vadovų dėmesį – Vytautas Jankauskas buvo paskiritas geležinkelio stoties restorano direktoriaus pavaduotoju.

Savo prisiminimuose Vytautas vis tik paatvirauja, pavyzdžiui, prisimena, kad nors ir buvo kovojama už kokybę, vis tiek nuo tortų likdavo konjako, susitaupydavo cukraus, kiaušinių, kurių užtekdavo visiems: ir kontrolieriams, ir administracijai, ir cechų darbuotojams.

1961-aisias, likvidavus Šiaulių geležinkelio stoties restorano administraciją, Vytautas Jankauskas buvo paskirtas duonos ir pyragų gaminių parduotuvės Vilniaus gatvėje vedėju. Duonos tuo metu trūko. Ją iš kombinato į parduotuvę atveždavo pagal numatytą grafiką. Parduotuvėje laukdavo pirkėjų eilės, neatvėsusi duona būdavo bemat išperkama, jos vis trūko ir žmonės koneveikė pardavėjus, parduotuvės vedėją ir valdžią. Įsiaudrinusiems pirkėjams tekdavo aiškinti, kada vėl pasirodys mašina su duona, kodėl pardavėjai neprižiūri eilės, kodėl ekspeditorius duonos kepalą savo pažįstamui pardavė tiesiai iš mašinos. Duona tuo metu buvo politika, parduotuvėje dažnai lankėsi miesto valdžios atstovai, tad darbuotojai nuolat jautėsi kaip ant adatų. Daugiausia pylos būdavo, jei pagaudavo kokį nors kolūkietį su pilnu duonos maišu - kas ir kodėl tiek daug pardavė?

Kartą į pagalbines parduotuvės patalpas užėjo partijos miesto komiteto pirmasis sekretorius A. Ferensas. Pamatęs nepatogiai dirbančią moterį, kuri pasilipusi ant kopėčių valė šviestuvą, sekretorius liepė jai nulipti, palaikyti kopėčias, pats užlipo ir baigė jį valyti. Taip vadovai rodė esantys šalia liaudies.

Kas nežinojo "Baltijos" restorano?

Duonos parduotuvės vedėju Vytautas Jankauskas ilgai nedirbo - tapo "Baltijos" restorano direktoriumi.

"Baltijos" restoranas ("Jaunystės", "Geluvos", "Šiaulių" viešbučio ir kitų restoranų dar nebuvo) tuomet buvo vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvos restoranų", - prisimena Vytautas Jankauskas.

Visi žinome Vilniaus ir Dvaro gatvių sankryžoje stovintį pastatą, kurį vis dar vadiname "Baltija", nors restorano ten nebėra. Iškilmingi laiptai, puošnūs sietynai, dangiškos spalvos kaprono užuolaidos, patogūs stalai, minkštos kėdės, krištolo taurės, melchioro įrankiai, pastandintos baltos servetėlės, fraku pasipuošęs metrdotelis, juodais kostiumais apsirengę padavėjai (Vilniaus prekybos mokykla atsiuntė dvylikos aukštos kvalifikacijos padavėjų laidą), taip pat juodą kostiumą dėvintis restorano direktorius (tik be baltos servetėlės ant kairės rankos, kurią nešiojo padavėjai).

Galima sakyti, kad restorane buvo net dvi salės – kairėje ir dešinėje, o viduryje buvo pakila muzikantams ir šokių aikštelė. Abiejose salėse tilpo 250 norinčių praleisti vakarą, bet patekti į restoraną vis tiek nebuvo paprasta. Taigi būdavo pakyli laiptais į "Baltijos" restorano salę, dainininkas traukia dainą apie snaudžiantį seną malūną prie kelio ir atitrūksti nuo pilko gyvenimo už langų.

Prisiminimus iš "Baltijos" laikų Vytautas Jankauskas, regis, gali pasakoti be galo. Nors ir apie 1963-iaisiais restorane turėjusį pietauti N. Chruščiovą. Komunistų partijos sekretorius turėjo iš Maskvos kariniu lėktuvu atskristi į Šiaulius, papietauti "Baltijos" restorane ir vykti į Rygoje vykstantį SSRS mokslų akademijos posėdį. Kilo begalė klausimų – kuo vaišinti svečią, kokios temperatūros sriuba jam turi būti patiekta, kur gauti gražią kukurūzo burbuolę, kuri, kepta svieste, bus pateikta su spanguolėmis? Saugumo darbuotojai pareikalavo visų svečią aptarnaujančių darbuotojų sąrašo, sanitarinės-epidemiologinės stoties gydytojai patikrino ir šaldytuvuose užplombavo produktus, iš kurių bus ruošiami pietūs, kariškiai atskirose patalpose įsirengė radijo stotį. Tiek ruošimosi, o N. Chruščiovas, nusileidęs Zoknių oro uoste, sėdo į jau prieš tai atskraidintą šarvuotą automobilį ir išvažiavo tiesiai į Rygą.

Apie viešą maitinimą ir prekybą Šiauliuose

Direktoriauti "Baltijos" restorane Vytautui Jankauskui teko tik dvejus metus, nes prekybos valdybos viršininkas jį pakvietė eiti visuomeninio maitinimo skyriaus viršininko pareigas. Nors Vytautas Jankauskas savo darbą vertina kukliai, bet būtent tada, nuo 1964-ųjų, jam vadovaujant visuomeninis maitinimas mieste ėmė sparčiai vystytis. Kasmet atsidarydavo po keletą viešųjų maitinimo įmonių, nemažai – pramonės įmonėse ir mokyklose. Kadangi visuomeninio maitinimo skyriaus galimybės buvo per mažos, 1966-ųjų sausio 1-ąją veiklą pradėjo prekybos valdybos visuomeninio maitinimo kontora, vėliau pavadinta trestu, kurios direktoriumi automatiškai tapo Vytautas Jankauskas.

Tada mieste atsirado ir naktinis baras "Geluva" su koncertinė programa. Lietuva viena pirmųjų Sovietų Sąjungoje išdrįso organizuoti naktines programas viešuosiuose restoranuose. Šiauliai neatsiliko nuo didžiųjų Lietuvos miestų, "Geluva" rodė tikrai puikią naktinę programą (ypač išsiskyrė choreografės Aldonos Ivanauskienės paruošti šokiai). Tiesa, prieš atidarant naktinį barą su varjetė programa Vytautas Jankauskas ir Aldona Ivanauskienė buvo siunčiami semtis patirties į tuometį Leningradą, kur tokios programos jau vyko. Deja, patirties jie ten nepasisėmė. Mieste prie Nevos tokios programos vyko tik specialiuose "Inturist" baruose (tas pats buvo ir Maskvoje), tad paprasta liaudis tų programų nematydavo, bet svarbiausia - ne tai. Programa šiauliečiams pasirodė labai neįdomi – keletas cirko numerių ir tiek. Rūpintis programa Šiauliuose Aldona ir Vytautas nusprendė patys.

1973-iaisiais Vytautas Jankauskas - jau miesto prekybos valdybos viršininko pavaduotojas, o nuo 1977-ųjų gruodžio 1-osios – viršininkas. Ironijos Vytautui netrūksta ir kalbant apie šį darbą. Įsiminė kelionių pas įvairiausius didžiosios SSRS prekybos vadus įspūdžiai ir gebėjimas "pramušti" Lietuvai bei, aišku, Šiauliams reikalingų prekių.

Vytautas Jankauskas - vienas iniciatorių, kad būtų pradėti minėti miesto jubiliejai. Lietuvos vadovams abejonių dėl tokių minėjimų kilo, nes kaip čia dabar Šiauliai senesni už Kauną, Klaipėdą ir net Vilnių? Visdėlto 1986-aisiais šiauliečiai atšventė prieš 750 metų eiliuotojo Livonijos kronikoje paminėto savo miesto jubiliejų. Ruošiantis pirmajai miesto jubiliejaus šventei, nemažai buvo nuveikta ir prekybos srityje – atidaryti dideli prekybos centrai "Aidas", "Dainai", "Baldai".

1990-ųjų gegužės 17-ąją Vytautas Jankauskas paprašė atleidžiamas iš pareigų. Kaip bebūtų, jo gyvenimo kelias ilgas ir gražus, galima sakyti – gyvenimas globojant prekybos dievui Hermiui.

Buvo laikas, kai jis buvo viliojamas dirbti Panevėžyje, tačiau Šiaulių nepaliko. Taip pat netapo Šiaulių vykdomojo komiteto pirmininku, nors šis postas jam irgi siūlytas.

Tiesa, pasakodamas Vytautas didžiausią dėmesį skiria darbui ir mažai - šeimai. Bet paklausęs sužinai apie jo gražią santarvę su pirmąja žmona Onute, kuri dėl ligos iš gyvenimo anksti išėjo, apie džiaugsmą užaugintais dviem tvirtais ir darbščiais sūnumis, taip pat apie santarvę su antrąja žmona Genute.

Tad keistas klausimas: "Kolaborantas?" Jei apie Vytautą Jankauską, atsakymas dar kartą vienareikšmis – tikrai ne.

Modestas NAVICKAS

Šiaulių bendruomenei pristatyta filosofo, dėstytojo, docento Jurgio Dieliauto knyga "Kultūros kontekstai: filosofija, menas, ugdymas". Knygos išleidimą parėmė ne universitetas, kuriame daug metų dirba autorius, bet Šiaurės Lietuvos kolegija. Pasak menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio, taip skatinama sveika ir intelektuali švietimo įstaigų konkurencija.

Jurgis Dieliautas intriguoja sakydamas, kad kita jo knyga bus skirta fotografijai ir fotografams, kuriems nebuvo skirta deramo dėmesio. E. Samčenkaitės nuotr.

Per knygos pristatymą J. Dieliautą kolegos vadino aštraus charakterio neeiline asmenybe, žavėjosi jo įžvalga ir produktyvia ilgamete veikla. Kolegos dalijosi prisiminimais ir sveikino pagaliau išleidus knygą, kurios, pasirodo, jau senokai laukta. Apie ją - pokalbis su J. Dieliautu.

– Intriguojantis pavadinimas, tačiau koks knygos turinys?

– Knygos pavadinimas yra tarsi nuoroda į jos turinį. Joje yra trys sritys. Visų pirma - teoriniai apmąstymai. Filosofinis žvilgsnis į kultūros erdves – fotografiją, literatūrą, kultūrines akcijas, kūniškajį patyrimą. Bandymas atverti patį meną arba meno kalbą išversti į filosofijos kalbą – kiek ir kaip fotografija vizualine kalba į mus kreipiasi, provokuoja, klausia, trikdo, erzina savo vizualinėmis dviprasmybėmis.

Dar viena knygos dalis - apie saviugdos procesą, kuris yra antipedagogiškas klasikinės pedagogikos prasme ir antididaktiškas klasikinės didaktikos prasme.

Yra tekę aštuonerius metus vesti poetinio mąstymo seminarus, teko dirbti su patyriminiais dalykais, tylos grupėmis, kitais eksperimentiniais dalykais, vesti interpretacinius seminarus. Iš tos patirties - dalis tekstų knygoje.

– Jūsų knyga - ilgo brandinimo rezultatas. Ar neužsitęsė procesas, ar kaip tik pačiu laiku?

– Kai kurie tekstai yra net dešimties metų senumo, bet jie nepaseno, nes knyga turi šviečiamąją funkciją, skirta studentams, visuomenei. Konferencijų medžiaga, išėjusi mažu tiražu, yra nusėdusi fonduose, archyvuose ir yra neprieinama. Dabar ją galima bus rasti knygoje. Be to, yra tam tikrų žmonių poreikis. Buvo paskata iš kolegų, bičiulių, studentų. Šie tekstai išlaikė laiko išbandymą, o tai svarbu filosofijai.

– Jūsų knyga gali pasirodyti tarsi ataskaitinis darbas, į kurį viskas sudėta.

– Ne visai taip. Trečdalis mano paskelbtų tekstų čia nepateko, laukia kitų leidinių. Tiesa, ketinu parengti dar vieną knygą apie fotografiją. Kol kas ant mano stalo guli juodraščiai, kuriuos reikia sutvarkyti. Bandysiu pristatyti man įdomius fotografus, kurie, mano manymu, yra svarbūs, įdomūs ir kuriems nebuvo skirta deramo dėmesio.

– Kokiam skaitytojui skirta Jūsų knyga?

– Adresatas yra mano bendraminčiai, bičiuliai, kolegos Lietuvoje ar dar kur nors. Tiems, kurie domisi kūrybiniu mąstymu, kūniškumu, kultūrinių situacijų dviprasmy

bėm. Be abejo, filosofijos ir menų fakultetų studentams, ypač - vizualinius menus ir kūrybos psichologiją studijuojantiesiems.