Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Savanoriškas darbas – gana nepopuliari tradicija Lietuvoje. "Dirbu savanoriu", - tokią frazę ištaręs žmogus neretai susilaukia aplinkinių nuostabos ar net pašaipos. Vis dėlto atsiranda žmonių, kurie ryžtasi įsitraukti į savanorišką veiklą, paaukodami savo asmenininus poreikius dėl kitų gerovės. Vaikų ir jaunimo klube "Tarp savų" savanoriaujantis Žydrūnas Buzdziliauskas sako, jog požiūris į savanorystę ilgainiui turėtų pasikeisti.

"Visada sakau, kad norint pasiekti savo svajonę ir pačiam reikia įdėti daug pastangų, antraip, graži svajonė ir liks tik svajone", - sako Žydrūnas Buzdziliauskas. Žyrūno BUZDZILIAUSKO asmeninio archyvo nuotr.

Patirtis padeda pažinti kitus

"Vaikai žino, kad aš iš vaiknamio, - atvirauja vaikinas. Tai nėra blogai, anaiptol, norint padėti gatvės vaikams, reikia pačiam turėti jų gyvenimo patirties, kuri yra glaudžių tarpusavio santykių pagrindas, tačiau net ir tuomet rasti bendrą kalbą nėra paprasta. Gyvenimas vaiknamyje nėra toks sudėtingas kaip gatvėje, kurioje vyksta nuolatinė išgyvenimo kova, kadangi girtaujantys tėvai ne tik nesirūpina, kad jų vaikai turėtų ko pavalgyti, bet neretai ir smurtauja prieš juos. Ne savo noru priversti nuolat rūpintis maistu, gatvės vaikai įsivelia į vagystes, o kęsdami tėvų smurtą tampa itin uždari. Prireikia daug laiko ir pastangų, kol savyje užsisklendęs vaikas pradeda leistis į kalbas. Vaiknamyje nereikia kovoti dėl duonos kąsnio, čia kovojama tik dėl suaugusiųjų dėmesio." Laimė, Žydrūnui kovoti dėl suaugusiųjų dėmesio nereikėjo, nes nuo pat mažens trokšte troško užaugti geru žmogumi, tad šalia esantiems suaugusiesiems beliko tik pasirūpinti, kad jis užaugtų subrendęs, jautrus, pasitikintis kitais ir savimi. "Tai puikus pavyzdys visiems vaikams, norintiems gyvenime pasiekti savo užsibrėžtą tikslą, - sako vaikų ir jaunimo klubo "Tarp savų", kuriame savanoriauja Žydrūnas, vadovas Ramūnas Snarskis. – Sunkesnės gyvenimo sąlygos nėra priežastis, neleidžianti kibtis į gyvenimą, siekti mokslo, turėti mėgiamą užsiėmimą ir padėti kitiems."

Nuo lizdo prie lizdo

"Va, mano pirmoji mokytoja, tai ji mokykloje man atstojo mamą, - mosteli ranka į klasėn užėjusią mokytoją. – Ar žinote kas dedasi vaiko širdyje, kai jį kas nors iš suaugusiųjų per šventėms ar savaitgalį parsiveda į savus namus? Vaikas būdamas viską susidedi širdin, tačiau kol esi mažas, to nepasakai, nes nesugebi išsakyti savo jausmų ir tik užaugęs gali tai padaryti." Žydrūnas džiaugiasi, jog gyvenimas jam negailėjo suaugusiųjų šilumos, rūpesčio bei paramos. Pirmoji Žydrūno mokytoja Rūta Černiauskienė iki šiol širdyje nešiojasi jai mielą prisiminimą, kaip nešinas vaiknamyje gautu bananu jis paskubomis pribėgo prie jos stalo. Bananas, žinoma, buvo skirtas mokytojai. "Nemėgau ir nemėgstu aš tų bananų, - juokiasi mokytoja, - tačiau kaip nepasivaišinsi, jei dovanojama iš visos širdies. Džiaugiuosi, kad jis koks buvo, toks ir liko – labai geros širdies žmogus." Žydrūnas mena, kad nuo pat mažumės augant vaikų namuose pabuvota ne vienuose gerų žmonių namuose, suvalgytas ne vienas gardus kąsnis nuo svetimo, tačiau vaišingo stalo, išgirstas ne vienas šiltas, nors ir svetimomis lūpomis ištartas žodis. "Jei nori gėrį pamatyti, turi pats stengtis būti geras, - įsitikinęs vaikinas. - Deja, ne visų vaikų širdyse sudygsta svetimųjų gerumo pasėtos sėklos.

"Pasyvus aplinkinių požiūris

Žydrūnas savanoriauja jau dešimt metų. Savanoriškas darbas – tai galimybė nuveikti ką nors prasmingo ir netgi pamatyti kažką naujo. "Žmonės dažnai manęs klausia, ar už savanorišką darbą mokami pinigai, ir labai nustemba sužinoję, kad savanoriauju už dyką, o kiti, skeptiškai patvirtinę, kad patys niekada taip nesielgtų, dar ir kvailiu pavadina, - šypteli savanoris. Gal ir kvaila ta mano širdis, tačiau man patinka prasmingai, svarbiausia - nesavanaudiškai praleisti laiką." Nors visuomenėje nyksta vertybių sistema, tačiau nepaisydamas įvairių požiūrių savanoriauti Žydrūnas tvirtai pasiryžęs tol, kol gyvas. Jei kada nors nuspręs sukurti šeimą, savanorystė nebus kliūtis. "Ši veikla nesitęsia visą parą, - tikina savanoris. Be to, visada galima rasti geriausią variantą. Žmonėms trūksta žinių apie šią veiklą arba jie tiesiog nesupranta, kokia jos prasmė, tačiau tai jokiu būdu nėra žaidimas ar betikslis laiko leidimas."

Į savanorystę atvedė fotografija

"Fotografuoti išmokau Kuršėnų vaikų globos namuose. Ten buvo daug įvairių būrelių, tad net ir niekuo nesidomintis vaikas galėjo surasti sau tinkamą veiklą. Man nepatiko nieko neveikimas, todėl lankiau ūkininkų, dramos, kraštotyros, miškininkų, jaunųjų fotografų būrelius. Ėjau visur, kur tik suspėdavau, žinoma, dėl per didelio užklasinio užimtumo nukentėdavo mokslai, tačiau tai man padėjo atrasti save. Fotografijos kelyje teko sutikti klubo "Tarp savų" vadovą Ramūną Snarskį. Mūsų pažintis man buvo puiki proga ne geriau arčiau pažinti savanorystę, bet ir tapti savanoriu."

Meilė fotografijai neišblėso iki šiol – vaikinas dalyvauja visuose nemokamuose renginiuose, o įamžintas akimirkas tvarkingai surikiuoja albumuose, kuriuose puikuojasi pirmosios "Saulės žiedo" akimirkos, bulvaro rekonstrukcijos darbai ir daugelis kitų, mūsų miestui reikšmingų įvykių. O kur dar akį veriantys gamtos peizažai bei šventinės akimirkos tų vaikų, kuriems jis, pažinęs savanorystę, ištiesė savo gerumo ranką. "Visko atmintyje neužfiksuosi taip, kaip fotografijoje, - sako savanoris. - Man smagu stebėti, kaip auga "Saulės žiedas" ar gražėja bulvaras. Galbūt nesu šiuolaikiškas meno gerbėjas, nes manęs nežavi fotografijos, kuriose užfiksuotos prie durų rymančios šlepetės ar numestas puodukas. Pats nuostabiausias grožis slypi gamtoje, jos beribėje ramybėje ir vaiko širdyje."

Praleisti laiką kitaip

Anot Žydrūno, pasaulyje blogio išties nemažai, tačiau reikia stengtis nuo jo atsiriboti. Tai nėra sudėtinga, ypač jei pats visa savo esybe sieki gyventi padoriai. "Vaikams stengiuosi skiepyti vien tik gėrį, - prisipažįsta savanoris. – Toks tas mano savanorystės principas – kuo daugiau duoti kitam. Manęs niekada nedomino jaunimo laisvalaiko praleidomo būdas "parūkom, pageriam". Man norėjosi laiką praleisti kitaip. Aš siekte siekiau kitokio gyvenimo ir įsitikinau, kad labai stengiantis galima pasiekti užsibrėžtą tiklsą. Augdamas supratau, jog gyvenime negali vien tik imti, turi ką nors ir duoti. Savanorystė - tai tarsi tam tikras įsipareigojimas sau, kuris suteikia daug gerų emocijų ir leidžia pajusti, kad gali kažkam padėti. Džiaugsmas duoti visada yra didesnis už džiaugsmą gauti. Vaikams reikia paramos, nors ir menkos, todėl kiekvienas vienaip ar kitaip galime prie to prisidėti. Padėdami kitiems, mes padedame ir patys sau."

Savanoris tikina, kad labiausiai gatvės vaikams trūksta supratingo žvilgsnio, paprasto dėmesingumo, išklausančio pasisėdėjimo. Asocialiose šeimose augantys vaikai nesinešioja blogų prisiminimų užantyje. Jie labai vertina gautą gėrio trupinį ir stengiasi kuo ilgiau jį išsaugoti. Sunkumai juos užgrūdina, o gėrio lašas neleidžia prasiveržti patirtam blogiui, be to, kam malonu prisiminti blogus įvykius? "Jie, kaip ir visi vaikai, turi svajonių, man labai smagu, kad jomis pasidalija su manimi, - džiaugiasi savanoris. - Neretai tenka išklausyti ne tik dabarties, bet ir jų ateities planus."

Savanorystė – ne tik malonūs įspūdžiai

Už savanorystę gautas atlygis būna kartais nesuprantamas arba sunkiai priimtinas. Norėtųsi visai jo negauti, tačiau, anot pašnekovo, nebūna savanoriškos veiklos be pasekmių. "Tikra tiesa, kad kartais pavargstama daryti gerus darbus, ypač tuomet, kai vietoj padėkos žodžio sulauki antausio. Deja, savanorystės be žymės nebūna, - atsidūsta Žydrūnas. - Niekada gyvenime nelaikęs pinigų rankoje puikiai prisimenu, koks jausdavausi reikšmingas ir turtingas, delne spausdamas tuos smulkioms išlaidoms skirtus penkis litus, gautus vaiknamyje. Atrodė, jei ne visą pasaulį galėsiu nusipirkti, tai bent tuos didžiuosius jo stebuklus – kramtomos gumos, saldainių, ledų ir dar daugelį kitų niekada neregėtų dalykų, tad nieko keisto, kad daugelis vaikų, sulaukę pilnametystės ir išėję iš vaikų namų, nemoka naudotis pinigais. Deja, lengva ranka gauti pinigai ištirpsta dar nė nespėjus pajusti jų vertės. Aš taip pat alkį patyriau tik tuomet, kai visam laikui uždariau vaiknamio duris. Turėdamas karčios patirties, ką reiškia alkis, ir jo dėka išmokęs galvoti apie rytojų, ne kartą esu paskolinęs pinigų jų neturintiems, tačiau prakutę ir pajutę pinigų skonį vaikai, deja, pamiršta ne tik pinigus grąžinti, bet ir jiems draugiškai ištiestą pagalbos ranką. Savanorystė man leidžia kaskart iš naujo įvertinti tikrąsias vertybes, kurios ne visada turi būti matuojamos vien pinigais."

Oksana LAURUTYTĖ

Trečiadienį Šiauliuose viešėjęs advokatas, žmogaus teisių gynėjas, visuomenės veikėjas, Jungtinio demokratinio judėjimo steigėjas Kęstutis Čilinskas sako jaučiantis pilietinę pareigą vykti pas žmones ir dalytis su jais teisinėmis žiniomis, kaip ginti savo teises, burti pilietinę visuomenę, sąlygoti savivaldybių politikų ir valdininkų sprendimus. Žmonėms tokią informaciją advokatas teikia, nes yra įsitikinęs, jog gyvename oligarchinėje valstybėje, kurios Seimas - kriminalinis. Norint, kad valstybė taptų teisinė, reikalinga jėga, kuri kontroliuotų valdžios institucijas ir "gimdytų" specialistus. Nes neišmanėlius lengva įtraukti į nešvarius sandėrius.

Visuomenei Kęstutis Čilinskas geriausiai žinomas kaip Vytauto Pociūno našlės Liudvikos Pociūnienės advokatas. Jis taip pat buvo "Krekenavos agrofirmos" darbuotojos Dalios Budrevičienės atstovas. "S plius" archyvo nuotr.

- Su kuo susitikote Šiauliuose ir kokias problemas sprendėte?

- Jungtinio demokratinio judėjimo nariai šiauliečiai norėjo pasitarti, kaip plėtoti veiklą, kaip geriau pasinaudoti pilietinių organizacijų teisėmis. Visuomeninės organizacijos turi sąlygoti valdininkus ir skiriant įvairių įstaigų vadovus. Gauname skundų iš visos šalies, kai tarybos ar savivaldybės skiria vadovus, neatsižvelgdamos į kolektyvų nuomonę, joms svarbi tik politinė ištikimybė. Tokiu būdu vadovais tampa pasitikėjimo ir kvalifikacijos neturintys asmenys.

- Šalies problema ta, kad aplinkosaugos klausimus sprendžiant nepaisoma visuomenės nuomonės. Tai jau nustatė tarptautinės organizacijos - Lietuvoje neveikia Orkoso konvencija. Joje numatyta, kad visuomenė turi teisę dalyvauti svarstant teritorijų planavimą, tvirtinant detaliuosius planus, o valdžia turi į tai atsižvelgti. Pasiūlymus jau pateikėme Vyriausybei, bet kol kas į juos nekreipiama dėmesio, nes stambūs monopolininkai diktuoja savo tvarką ir įstatymai priimami skubant, neinformuojant visuomenės. Mes kursime darbo grupę Orkoso konvencijai ginti. Ji bus sudaryta iš teisininkų, specialistų, kitų narių.

- Atrodo, kad kol kas esate bejėgiai. Su pensininkais piketavote prie Seimo, bet realios naudos juk nebuvo - pensijos sumažintos. Ar žmonės nenusivylę?

- Pas mus ateina mokslininkai, profesoriai, mokslų daktarai, taigi mes buriame rimtas įvairių sričių ekspertų lygio komisijas. Nemanau, kad oligarchinė mūsų valstybė greitai pasikeis esant tokiai sistemai greitai niekas nesikeičia. Pakeisti oligarchinę valstybę į teisinę, kaip parašyta Konstitucijoje, labai sunku, nepaisant to, kad Konstitucija priklauso tautai, o valdžia privalo tarnauti žmonėms. Dabar yra priešingai.

- Seimą esate pavadinęs kriminaliniu.

- Seime yra teistų žmonių, yra įtariamųjų. Ir jie gana svarbūs Seime. Toks Seimas visiškai pažeidžiamas. Nusikaltę žmonės niekada negali kovoti už teisybę. Susitepę žmonės nori, kad ir kiti būtų susitepę, ir juos siekia įtraukti į savo nešvarią veiklą. Neišmanėlius labai lengva įtraukti į visokius nešvarius sandėrius.

Kitas dalykas, kodėl Seimas kriminalinis - akivaizdžiai perkami ir parduodami įstatymai. Metus buvau Seime ir ilgiau nesutikau būti tokioje aplinkoje. Aiškiai matyti, kas vyksta, kai įstatymo reikia stambioms monopolijoms. Vienas gali šūkauti kol užkimsi, bet niekas nesiklauso. Supratau, kad kol visuomenė nesusiburs ir nepradės matyti, kas darosi, mes, keli šūkaujantys, nieko nepadarysime.

Lietuvoje yra sąžiningų ir kompetentingų žmonių, kurie nenori lįsti į tą purvą. Bet taip negalima. Mes turime parodyti, kad galima domėtis valstybės reikalais, nesipurvinant, o dirbant Lietuvai. Ir tie žodžiai visiškai netušti. Lietuva yra visų mūsų turtas, kurio galime netekti pagal dabar veikiančius sandorius.

- Dėl šiukšlių rinkliavos kai kuriuose miestuose kreipėtės į teismą. Manote, kad dabar galiojanti rinkliava yra neteisėta?

- Rinkliavą įvedė savivaldybių tarybos, nusprendusios, kad galima gaut pinigų nieko nedirbant. Nesvarbu, kad šiukšlių nėra, privalai mokėti. Moki už tai, kad gyveni ir kad dirbi. Bankrutuojančios ar pristabdžiusios veiklą bendrovės turi didžiulius plotus ir privalo mokėti didžiules sumas, nesvarbu, kad nevykdo veiklos ir šiukšlių neturi. Teismų procesai užtrunka keletą metų, todėl greitesnis kelias - tvarkos pakeitimas vietose. Žmonės turi susiburti ir daryti įtaką savivaldybėms, kad būtų pakeista tvarka ir reikėtų mokėti už atliekų kiekį, o ne už plotą.

- Esate siūlęs apskritai nebalsuoti rinkimuose.

- Dabar rinkimų sistema tokia, kad visuomeninės organizacijos ir piliečiai negali dalyvauti rinkimuose lygiomis teisėmis. Tai prieštarauja Konstitucijai. Bendruomenė ar judėjimas, jei nori eiti į rinkimus, turi mokėti užstatus, o partijos iš biudžeto gauna milijonus. Ar tai lygūs rinkimai? Partijos, jei jaustųsi stiprios, eitų į lygią kovą.

- Žurnalistų bendruomenę papiktino žinia, jog Šiaulių apygardos teismo pirmininkas išdavė VSD leidimus klausytis žurnalistų pokalbių.

- Mūsų piliečių kontrolė - be ribų. Šie pažeidimai yra dideli, todėl mes informuosime apie tai atitinkamas Europos organizacijas. Žurnalistai turi turėti ypatingą apsaugą, nes jie turi būti nepriklausomi, nepažeidžiami, o tai, kad jie sekami, įrodo, jog atsidūrėme policinėje, blogąja prasme, valstybėje.

Visas pokalbis su Kęstučiu Čilinsku - šeštadienį portale www.etaplius.lt .