Ričardas JAKUTIS

Galima tik pasidžiaugti, kad pastaruoju metu į savo parodas miestelėnus pakvietė garsiausi Šiaulių miesto dailininkai. Pakvietė ir nustebino dar kartą įrodydami, kad nebūtina ieškoti tik svetimų pranašų, o daug gero meno turime ir savo mieste. 2009-ieji baigėsi didele Sigito Prancuičio ir Petro Rakštiko paroda miesto Dailės galerijoje, Naujieji Šiaulių dailės padangėje prasidėjo irgi įspūdingai – savo kūrybą "Laiptų galerijoje" pristatė Viktoras Ostašenkovas.

Viktoras Ostašenkovas sako norėjęs, kad parodoje "Laiptų galerijoje" kabėtų tik nauji jo darbai, todėl kūręs dieną ir naktį. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Kuo išsiskiria V. Ostašenkovo paveikslai? Atsakysiu - gražia didžiule viltimi. Visa tai kūrėjas atskleidžia žaisdamas spalvomis. Dailininko drobėse susipina kontrastingos spalvos ir visi jo kūriniai tarsi dega įvairiaspalvėmis varsomis. Kartą rašydamas apie Viktoro kūrybą esu pastebėjęs, kad spalva tapyboje jam yra svarbiausia priemonė. Dailininko paveikslai tarsi reikalauja pavasario ar vasaros ir, atrodo, jiems ruduo bei žiema - ne metas, bet geriau pagalvojus – gal tai ir gerai, kad jie pagyvina rudenį, žiemą ar net keičia metų laikus. Žiūri, ir spalva užburia, įsuka, nebenori paleisti. Esi ir kasdienybėje, ir už jos. Jauti, kad dailininkas gyvena pojūčiais, o ne simbolių ir ženklų prasmėmis. Gerąja prasme.

Pagrindiniai V. Ostašenkovo kūrybos motyvai visad buvo – objektai (dažniausiai pastatai), gėlės ir paukščiai. Pastarosios parodos paveiksluose jau daug kur pamatysi ir žmogų. Tiesa, ir anksčiau žvelgdamas į jo paveikslus žmogų jausdavai, tik jis būdavo kažkur šalia, gal netgi drauge su žiūrovu tyrinėdavo tai, ką mato, o štai dabar į jį visu ūgiu įžengė. "Laiptų galerijoje" dailininkas pateikia naujausius savo kūrinius, bet visad jo paveiksluose vyravusi šventiškumo, paslaptingumo ir ekscentriškumo tema niekur nedingusi. Pagalvoji, jog ir gerai – Viktoro Ostašenkovo kūrinius pagal tai ir atskirsi. Dauguma Viktoro kartos tapytojų gamtoje ir žmonėse ėmė ieškoti bjaurasties, tai tapo madinga "estetika". Čia V. Ostašenkovo ir jo kolegų kūrybiniai keliai išsiskyrė. Dailininko meną drąsiai pavadinčiau "paryžietišku". Šviesios spalvingos pripildytos drobės artimos garsiajai "Ècole de Paris" mokyklai, kurios tradiciją Lietuvoje įkūnijo Antanas Gudaitis, Algirdas Petrulis, Jonas Čeponis, Rimantas Bičiūnas.

Kas dar būdinga V. Ostašenkovo kūrybai? Irgi esu rašęs, bet norisi pasikartoti, nes tai, mano galva, svarbu ir išskirtina - gesto išraiškingumas. O tai, kaip ir spalvų pojūtis, tapyboje jau yra daug. Ne veltui dailininkas turi savo gerbėjų ir pasekėjų. Kalbėdamasis su Viktoru jauti, kad jo gyvenimo tikslas – kūryba. Gal toks menininko užsidegimas ir leidžia būti produktyviam, rengti parodas.

"Laiptų galerijoje" eksponuojamuose kūriniuose linksmai nuteikia dailininko ironija ("Mes", "Apmąstymai po parodos atidarymo", "Nefertitės pypkė epochų sandūroje", "Lietuvoje Napoleonui šalta", "Kagoro gėrimo diena"), spalvingi gimtinės peizažai ir istorija ("Ruduo Kuršių nerijoje", "Sodyba Damelių kaime", "Sapiegų rūmų griuvėsiai Ružanuose", "Grafo Čapskio rūmų griuvėsiai"), be abejo, aliuzija į Paryžių ar kitus pasaulio kampelius ("Ala "Fole Berže baras" Lygumuose", "Auksinis Marlon Brando gyvenimas", "Las Vegas, Fremont street", "Sidabrinė šviesa Arabijoje", "Auksinė šviesa Bagdade")...

Viktoras šiek tiek pavydi Vilniui, nes ten visai kitoks gyvenimas - veržlus, intensyvesnis bendravimas, kita vertus, nebūtina visą laiką suktis Vilniuje, Paryžiuje arba Niujorke. Dirbti ir kurti, anot menininko, galima bet kur. Nors dailininkas ir apgailestauja, kad Šiauliai neturi senamiesčio, kuris per karus buvo sugriautas. Tapyti pastatus V. Ostašenkovas labai mėgsta, tad senamiestis jam būtų tikra atgaiva. Tiesa, menininkas vis tiek sugebėjo nutapyti paveikslų ciklą "Dingę Šiauliai" - kaip Drėmos knyga "Dingęs Vilnius". Naudojosi senomis nuotraukomis, žiūrėjo, kaip atrodė miestas prieš pasaulinius praėjusio šimtmečio karus.

Besidomintys menu Vakarų pasaulyje yra įsitikinę, kad lietuvių, latvių ir estų dailininkai turi būti labai panašūs. Ir nustemba pamatę, kad taip nėra. O štai Viktoras Ostašenkovas, mano galva, yra vienas iš tų nedaugelio Lietuvos dailininkų, kurie savo kūryba artimiausi latviams ir estams. Gal todėl Viktorą su parodomis dažnai ir traukia kaimyninė Latvija.

Žvelgiant į V. Ostašenkovo paveikslus, galima pamanyti, kad dailininką reikėtų priskirti tai kūrėjų grupei, kurie gyvena triukšmingą, bohemišką gyvenimą – čia liejasi raudonas vynas, šviečia saulė, žydi gėlės. Gal taip ir būna, bet dažniausiai dailininkas mėgsta ramumą, nes tik tada, pats pripažįsta, gimsta brandūs kūriniai.

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Šiaulių miesto garbės pilietis, S. Šalkauskio ir J. Basanavičiaus premijų laureatas, menotyrininkas, dailininkas, ŠU profesorius, habilituotas mokslų daktaras Vytenis Rimkus švenčia garbingą 80 metų jubiliejų. Įvairius likimo vingius, kelias santvarkas išgyvenęs jubiliatas aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime, dirba su studentais, vairuoja automobilį ir nestokoja humoro jausmo. Sausio 19-ąją, tikrąją savo gimimo dieną, jis kviečia į jubiliejinį kūrybos vakarą Ch. Frenkelio viloje. Jubiliatas skaitys pranešimą "Šiaulių kultūros tradicija" ir kvies diskutuoti.

Menotyrininkas Vytenis Rimkus iki šiol aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime ir daro įtaką ne tik Šiaulių, bet šalies dvasiniam gyvenimui. Autorės nuotr.

Vytenį Rimkų susitinkame Dailės galerijoje ŠU Menų fakulteto studentų diplominių darbų gynimo dieną. Jis pats vadovauja keliems studentams. Paklaustas, kaip nepritrūksta energijos, profesorius atsako, kad nors darbo krūvis yra sumažėjęs, nuo jaunimo atitrūkti nepavyksta. "Mūsų sąlygomis dėstytojai iš universiteto neišeina - juos išneša", - šmaikštauja jis.

- Koks buvo nueitas kelias, kokie įvykiai formavo Jūsų asmenybę?

- Vaikystėje svajojau būti dailininku, architektu. Įtakos turėjo tėvo albumas "Vokiečių okupacija Lietuvoje piešiniuose ir trumpuose aprašymuose". Bagdoniškio ir Bazilionų pradžios mokyklose mokiausi dar Nepriklausomoje Lietuvoje, vėliau - Šiaulių berniukų gimnazijoje. Vėliau kilo karas. Būdami gimnazistais įsitraukėme į pogrindį, todėl nepavyko išvengti tremties. 1946 m. buvau išvežtas su šeima į Sibirą. Ne visi liko gyvi. Dešimt metų ten praleidome. Sibire irgi ramiai nesėdėjome, purkštavome, todėl bylą iškėlė ir Irkutske vykusiame teisme paskelbė aukščiausią - mirties - bausmę. Nuosprendis vėliau buvo pakeistas į 25 metų laisvės atėmimą lageryje. Mirus Stalinui bausmė buvo sumažinta, tad vėl grįžome į tremtį. 1958 m. grįžus į Lietuvą, teko pradėti kurtis iš naujo. Dirbau šaltkalviu–dažytoju Šiaulių autobusų parke, neakivaizdiniu būdu studijavau Leningrado Iljos Repino dailės institute. Dėsčiau meno istoriją Šiaulių pedagoginiame institute. Vėliau apgyniau dailėtyros daktaro, po to - dailėtyros habilituoto daktaro disertacijas, įgijau profesoriaus laipsnį. Iki šiol vadovauju studentų ir magistrantų diplominiams darbams.

- Kokiomis vertybėmis vadovaujatės gyvenime?

- Gal nuskambės kaip plakate, bet mano gyvenimo tikslas - Lietuva. Nuo vaikystės įsitvirtino ir išliko iki šios dienos. Dauguma neįsivaizdavo, kad Lietuva kada nors taps nepriklausoma. Nors buvo tarybinė santvarka, buvo puoselėjamas lietuviškumas - buvo siekiama išsaugoti lietuvių kalbą mokyklose, įstaigose, kur braute brovėsi rusų kalba. Lietuvių liaudies menas Tarybų Sąjungos mastu prasiveržė į pirmaujančias pozicijas. Tai buvo galimybė ne tik propaguoti to meto šiuolaikinį meną, bet ir iš naujo prikelti senas lietuvių tradicijas. Vėl buvo prisimintas religinės tematikos menas. Juk dievukai, pietos pakelėse buvo griaunami, už juos buvo baudžiama. Lietuviškumo vizija reiškėsi netikėtais bruožais ir forma. Bolševikinio komunizmo žlugimo procesas vyko ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje. Visaip žmonės suvokia Lietuvos Nepriklausomybę. Vieni džiaugiasi, kiti keikia.

- Kurioje stovyklos pusėje esate Jūs?

- Burnojančių visada klausiu - o ką tu davei, ką padarei Lietuvai? Tu nori, kad būtų iš karto geras gyvenimas. Žinoma, klaidų buvo padaryta. Kai kuriais etapais buvo pernelyg susižavėta materialine gerove. Užsimiršo dvasiniai dalykai. Kai kas priklauso ir nuo mūsų pačių.

- Kokios problemos Lietuvoje atrodo skaudžiausios?

- Įtariai žiūriu į emigracijos bangas. Anksčiau buvo prievartinė emigracija. Dabar negali sakyti, kad ji savanoriška. Ji sąlygota sunkios ekonominės padėties. Man labai svarbi emigranto pozicija: ar jis išvyksta keikdamasis ir kerštaudamas kažkam, ar ieškodamas išeities tam tikrą laikotarpį. Nieko bloga negali sakyti apie menininkus, kurie užsienyje randa savo vietą, bet neužmiršta ir Lietuvos. Tie, kurie atsisako tėvynės, užsienyje prapuola. Su didelėmis pretenzijomis išvykęs į užsienį dažniausiai būna juodadarbiu darbininku. Deja, emigracija - ne vien Lietuvos, bet viso pasaulio problema. Didžiosios valstybės per visą istoriją gyvena mažųjų tautų sąskaita, pasisavina jų kūrybinį potencialą. Pažiūrėkim, kiek lietuviai davė Rusijai, Lenkijai, o kiek šios šalys davė Lietuvai? Įžymūs lenkų rašytojai yra lietuvių kilmės, o rusai savinasi mūsų didžiuosius kunigaikščius. Novgorodo paminklas, skirtas Rusijos tūkstantmečiui, tebestovi iki šiol. Rusai traktuoja, kad jų imperiją kūrė penki didieji Lietuvos kunigaikščiai: Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir Vytautas. Panašių dalykų galima vardyti be galo. Sukilimo vadas Tadas Kosciuška - vilnietis. Jis - antras asmuo po Dž. Vašingtono kuriant Amerikos nepriklausomybę. Amerikoje stovi T. Kosciuškos paminklas, leidžiamos monetos su jo atvaizdu.

- Kodėl lietuviai neįvertina ir nesididžiuoja garsiais žmonėmis?

- Esame įpratę duoti. Galbūt tai istorijos lemtis. Tiems, kurie lieka Lietuvoje, tenka dviguba užduotis - stengtis, kurti, ugdyti jaunąją kartą. Mažosios tautos taip parodo savo gyvybingumą. Kartais didelės imperijos greičiau žlunga nei mažos valstybės.

- Kas Jus džiugina Šiauliuose, o kas - liūdina?

- Nė vienas miestas Lietuvoje nebuvo sugriautas iki pamatų dukart. Nevertėtų užmiršti, kad Šiaulių pėsčiųjų bulvaras - pirmasis Tarybų Sąjungoje, trečiasis - Europoje. Tik po kelerių metų Arbato alėja atsirado Maskvoje, po dešimties metų Laisvės alėja - Kaune. Mes tai užmirštame. Žinau, kas pirmasis pasiūlė bulvaro idėją, bet dar reikia patikrinti kai kuriuos faktus, todėl nenoriu sakyti. Tai vienas iš mano ateities uždavinių. Džiugina Šiaulių arena, "Saulės" kino teatras, kuris įgyja naują egzistavimo būdą. Juk vitražas "Saulės mūšis" - reikšmingiausias stiklo kūrinys Lietuvoje. Turime didžiausią prekybos centrų tinklą Lietuvoje. Ar tai teigiamas, ar neigiamas reiškinys, vertinti nesiimu. Bet koks griovimas yra neigiamas dalykas. Net neteisėto statinio nugriovimas turi neigiamą atspalvį. Manau, užtektų apsiriboti baudomis, atiduoti pastatą visuomenės interesams, bet ne nugriauti.

Stokojame įžymių rašytojų, bet dailininkų, kuriančių įvairiose srityse, turime daug. Mieste vyksta aktyvus kultūrinis, sporto gyvenimas. Visur net nespėjame. Tereikia apsidairyti. Kas tik nėra buvęs Rygoje, o kas yra aplankęs Rygos meno muziejų? Žmonės važiuoja į Paryžių, eina į Luvrą, bet čia pat pašonėje turi savo Luvrą.

- Turite sukaupęs daug patirties. Ko palinkėtumėte jaunajai kartai?

- Kad neprarastų žmoniškumo, tėvynės vizijos, kad suvoktų, kad mes ją turime. Labai svarbūs ir tarpusavio santykiai, kartų bendravimas. Šiandien tu jaunas, rytoj - senas, todėl linkėčiau tolerancijos. Reikia diskutuoti, pasidalyti nuomonėmis įvairiais klausimais. Tegul susipina tradicijos ir naujovės.