Oksana LAURUTYTĖ

Kalbantis su buvusia Šiaulių universiteto dėstytoja, edukologijos mokslų daktare, docente, pedagoge, garbės kraštotyrininke Elena Adomavičiene kyla jausmas, tarsi laikytum žemuogių smilgą ir po vieną uogą atsargiai dėtum į burną. Bet ne iš karto – pirma pasigrožėtum uogos spalva, įkvėptum aromato, akimirksniu nuskraidinančio į vaikystę, kai viskas buvo pasakiška, niekas nebuvo svarbu ir kartu labai svarbu. Žemuogių – karčių, rūgščių ir dieviškai saldžių - skonis leidžia pajusti, kiek skausmo, baisumų, džiaugsmo, išminties, nevilties ir palaimos šiai moteriai suteikė gyvenimas. Vis dėlto žemuogių smilga – tai visuma pojūčių, užburiančių optimizmu ir jaukumu.

Elena Adomavičienė anksti pražilo, į Šiaulius atvyko jau balta balta. "Miriau iš juoko, kai išgirdau mane vadinat moterimi žilai dažytais plaukais", - juokiasi nepaprastai šviesi moteris. Elenos ADOMAVIČIENĖS asmeninio archyvo nuotr.

Kraštotyrininkų, poetų, knygų gerbėjų šeima

Išgirdusi, kad norima rašyti straipsnį, Elena prašo nerašyti apie ją labai gražiai ir nevardyti visų jos pasiekimų. "Čia juk ne vaistinė", - prajuokina balta kaip obelis, labai šviesi moteris.

78-erių Eleną likimas apdovanojo daugybe talentų – jai puikiai sekasi tapyti, ji rašo eiles.

Esu aš kaimo vaikas.

Reikia man trobos

Su dideliu stalu

Ir duonos kepalo ant jo.

(...)

Reikia smilgos

Žemuogėms suverti,

Gegutės kukavimo

Ankstyvą rytą

Prie namų.

Man visko reikia.

Gal dėl to

Taip liūdna ir nyku.

Eilėraštis iš Elenos poezijos knygelės "Patirties skrynia" tarsi atskleidžia dabartinę jos būseną. "Gerai, kad mieste daug liepų – pastoviu atsirėmusi ir toliau einu", - sako lazdelės nebeatsisakanti Elena.

Didžiulis širdies skausmas slegia jai širdį. Prieš kelerius metus moteriai padėti į Šiaulius atvykęs sūnus Kazys patyrė galvos traumą. Traumos būta rimtos – Kazys guli slaugos ligoninėje visiškai paralyžiuotas. Motina kasdien neša jam smulkintuvu trintą maistą, po lašelį girdo sūnų vandeniu, prausia, skuta barzdą, kalbina jį. "Tai baisiau nei mirtis. Jis viską supranta, bet nieko pasakyti negali", - apsiašaroja Elena, bet išsyk susitvardo – stebėtina jos tvirtybė.

Elena su šviesios atminties vyru Kaziu, buvusiu St. Šalkauskio mokyklos mokytoju, užaugino du vaikus - Kaziuką ir Gintarą, kurie taip pat tapo mokytojais. Vienas sūnus, vos gimęs, po paros mirė.

Likimas susiklostė taip, kad dabar Elena gyvena viena. Vyras mirė prieš vienuolika metų, sutuoktiniai buvo atšventę sidabrines vestuves. Kazys organizavo šeimos kultūrinį gyvenimą. "Būdavo nuperka bilietus ir pasako, kur eisime. Po jo mirties visiškai pasimečiau, nebežinojau, nei kur eiti, nei kokie renginiai vyksta", - sako Elena, tačiau priduria dabar ir nebeturinti jėgų aktyviai gyventi - ištisas dienas ji praleidžia prie sūnaus lovos.

Begalinės artimųjų meilės lopšys

Žmonėms dejuojant dėl mažėjančių algų ar smaugiančios krizės vertėtų prisiminti, kaip sunkius laikus išgyveno jų tėvai ar seneliai, ir pamąstyti, kodėl jie optimizmo neprarado.

Elena, kilusi iš Klaipėdos krašto, Kapstatų kaimo, buvo jauniausias vaikas šeimoje. "Man atrodo, kad to, ko labiausiai žmogui reikia, gavau šeimoje", - sako ji. Elenos tėvai buvo ūkininkai ir norėjo jai palikti ūkį. Planus pakeitė okupacija ir Elenos milžiniškas noras mokytis.

Kas skatino mažąją Elenutę kuo geriau pažinti pasaulį ir save? Tėvų namuose žiemos vakarai neprailgdavo – buvo dainuojama, giedama, sekamos pasakos, minamos mįslės, žaidžiami žaidimai. "Ta gimtųjų namų šiluma, tie muzikalūs vakarai man sukrovė žemaičių liaudies kultūros kraitį", - sako ji.

Elenos tėvelis buvo mokytas vyras – su pagyrimu buvo baigęs keturias carinės Rusijos mokyklos klases. "Negirdėjau jo ištariant nešvankaus žodžio", - sako Elena.

Moteris net užsidengia ašarotas akis, prisiminusi tėvelį. Grįždavęs namo po darbų pavargęs, bet dukrai sakydavęs: "Na, Elel, bėgam lenktynių, katras greičiau!" Elenutė skuodžia kiek išgali, o tėtis tyčia tipena vietoje. Tada džiaugiasi, kad duktė pirma atbėgo.

"O kaip jis mane matematikos uždavinius mokė spręsti! Sakau, kad nesuprantu žodinio uždavinio, o jis prašo sąlygą pasakyt. Skaitau jam, o jis liepia atmintinai pasakyt. Skaitau skaitau ir matau, kad jau pagalbos nebereikia, atsakymą jau žinau. O tėtis šypsosi - juk žinojo, kad svarbiausia - sąlygą įsiskaityti", - prisimena moteris.

Mama buvo tėčio priešingybė. "Kiek ji turėjo energijos! Dirbo ūkyje, o dar parduotuvę turėjo, pyragus naktimis kepdavo. Šimto metų sulaukusi mama mokykloje nebuvo mokiusis nė dienos, tačiau mokėjo skaityti, galėjo laišką parašyti. Svarbiausia – ji buvo tikras liaudies išminties aruodas. Sekdama vaikams pasakas, ji persirengdavo ir vaikus įtraukdavo į pasakos veiksmą", - pasakoja Elena.

Vaikų mokslai ir karo "džiaugsmai"

Atrodo, viskas Elenai klojęsi kaip pasakoje, tačiau gyvenimas pasaka tikrai nebuvo - Antrojo pasaulinio karo baisumus vargiai pamirši. "Vaikystėje patirtos jausminės būsenos išlieka visą gyvenimą", - sako ji.

Moteris pamena 1940-ųjų vaizdus: rusų kareiviai joja žemaičių plentu ir pasuka prie ežero, kur ji su sesute Onyte ganė karves. "Mes apsikabinę verkiame, kareiviui kartojame iš tėčio išmoktą žodį "nipanimajieš". Į širdį giliai įsirežia tas širdies skausmas, kad mus užėmė", - sako Elena.

Atmintin įsirėžę įvykiai buvo 1941-aisiais - girti vokiečių kareiviai, prieš kelias valandas susidoroję su Ablingos gyventojais, besišlaistantys po kaimą. Degino namus, tvartus, atėmė arklius, šaudė žydus. Žmonės nuo vokiečių "ablavos" slėpdavo gyvulius. "Buvome paslėpę krūmuose vieną veislinę kiaulę ir bekoną, ten jiems nešdavome ėsti. Ganydama karves stebėdavau kelią. Jei tik išgirstu ką nors važiuojant, tuoj veju karves į krūmus", - sako moteris.

Už vokiečių valdžiai pristatytus linus duodavo "taškų". Už juos buvo galima nusipirkti druskos, žibalo, kitokių prekių. "Kartą tėtis už tuos "taškus" nupirko ledinukų, padalijo vaikams po kelis. Įsidėjau ledinuką į burną ir išvariau karves. Pasidarė gaila, kad ledinukas taip greitai tirpsta. Išsiimu į delniuką, palaikau, vėl čiulpiu, vėl išimu. Tokie buvo karo vaikų džiaugsmai", - sako Elena.

Vokiečių ir rusų kareivių nualinti

Baisus įvykis nutikęs 1944-ųjų rugpjūtį. Rytų pusėje jau dundėjo, plentu vaikščiojo vokiečių sargyba, kuri gerai matė Elenos tėvų kiemą. Naktį pasidaužė į duris, į vidų įsilaužė karininkai. Trankėsi, daužėsi. Mama Elenai su sesute liepė bėgti. "Šokau pro langą, palindau po rabarbarų lapais ir išbuvau, kol išaušo. Kareiviai neabejotinai buvo atėję moterų prievartaut. Mama pasielgė gudriai – ėmė gerti vandenį ir vaidino, kad vemia. Kareiviai, pamanę, kad ji nesveika, paliko ramybėje", - prisimena Elena.

Frontui nutolus, trobos langai buvo išbirę, nukirstas beržas, gyvulių ir paukščių nėra. Mama rado du pusgyvius paršiukus, parsinešė į trobą. Troboje jau buvo rusų kareiviai, kurie paliko vieną kambarį ir kibirą, kuriuo šeimyna ir vandenį nešė, ir valgyt jame virė.

Pagaliau sulaukta džiaugsmingos žinios - karas baigėsi. Žmonėms dar teko iškęsti rusų okupaciją, trėmimus Sibiran. "Rusų kareiviai reikalavo "samagono", lašinių, mėsos. Kartą mama išvirė bulvių, prie kurių padavė rūgusio pieno. Kad pasiuto karininkėlis, buožėmis išvadino, vis rėkė, kad toks didelis namas... O tėtis jiems pasiūlė eiti ir graužti tą namą nuo kampo. Vos nenušovė tėčio", - sako Elena.

Žinių troškulys

"Būdama mokyklos direktorė mokinių tėvams sakydavau, kad jie nevarytų vaikų prie knygų. Varykit prie darbo, tada dvilinki eis prie knygų", - šypsosi Elena. Ji baigė Rietavo gimnaziją, Klaipėdos mokytojų seminariją, Vilniaus pedagoginį institutą, dirbo mokyklų direktore. Net dvidešimt metų ji praleido Plungėje – dirbo Plungės 1-osios mokyklos direktore.

1981 metais apgynė disertaciją "Paskatinimai ir bausmės auklėjant mokyklinio amžiaus vaikus šeimoje". Šiaulių universitete lietuvių kalbos mokymo metodiką Elena dėstė iki 2002-ųjų, kol išėjo į pensiją. Garbi pedagogė įsitikinusi, kad vaikų auklėjimas diržu – prasta tradicija. "Dažnai vaikus barame, smerkiame, per mažai sakome jiems gražių žodžių. Jei daugiau neigiame, negu teigiame – gero nelauk. Dažnai kaltiname vaikus, kad jie vengia mūsų, tik ar ne mes patys atstumiame juos? Nežinau, kada ir kas pirmasis sugalvojo, kad prie šventinio stalo neturi sėdėti vaikai. Baisus tas žmogus buvo", - sako pedagogė.

Apdovanojimų ji turi tiek, kad "nemoka apsakyti", namuose visa siena nukabinta tautinėmis juostomis, kuriomis ji buvo apjuosta. Jai spausta ranka, dovanoti medaliai, diplomai už pedagoginį darbą ir visuomeninę veiklą, kraštotyrą.

"Žinote, koks apdovanojimas man pats mieliausias?" - klausia Elena ir ištiesia drobe aptrauktą antrojo laipsnio diplomą. 1970-aisiais respublikinei parodai ji pristatė ranka rašytą darbą "Gimtasis kaimas", kuriame surašė gimtųjų Kapstatų istoriją, gyventojus, surinko dainas, mįsles, patarles. Tai buvo svarbus įvykis šalyje – kraštotyrininkai buvo paraginti rinkti kaimų istorijas ir leisti leidinius. "Nosis įkirtę visi žiūrėjo", - šypsosi pašnekovė.

Kraštotyra – ryšys buvusiųjų su esančiaisiais

Kraštotyra Elena susidomėjo dar būdama studentė. "Tik išsižiok, o ji jau bėga užsirašyti", - juokdavosi nepaprastai žodinga Elenos mama. "Elena visas mūsų šiukšles išsineša", - juokavo ir gimtojo kaimo gyventojai, kai moteris ateidavo pas juos senovinių dokumentų, fotografijų, pasakojimų.

Garbės kraštotyrininkei 1996-aisiais Šiauliuose įteiktas Mikelio prizas. Elena vedasi į kambarį ir rodo, kaip tas prizas atrodo – skulptoriaus Kazio Kasperavičiaus išdrožta šventojo Roko su šuneliu skulptūrėlė.

Mikeliukų mokyklą Juliaus Janonio gimnazijoje Elena įkūrė pasišovusi kažką daryti, kad nemirtų kraštotyra. 1995-aisiais per kraštotyrininkų suvažiavimą kažkas pasakė: "Pažiūrėkite į salę – vien baltos galvos sėdi. Kas bus? Mirs kraštotyra?" Elenai šie žodžiai giliai įsmigo į širdį.

"Būčiau dar vadovavusi Mikelių mokyklai, bet mirus vyrui ėmiau sirgti", - atvirauja pašnekovė sakydama, kad kraštotyra mirtinai būtina: "Ji yra ryšys buvusiųjų su esančiaisiais."