Klaipėdietis žurnalistas, rašytojas Linas Jegelevičius, redaktoriaujantis "Tauragiškių balse", išleido savo antrąją knygą - mistinį trilerį "Juodieji užribio kauliukai". Linas nesibodi darbu provincijoje ir sakosi nemėgstantis grežiotis atgal ir dėl ko nors gailėtis.

Linui Jegelevičiui, išleidusiam savo antrąją knygą, nepatinka gręžiotis atgal ir dėl ko nors gailėtis. Lino JEGELEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

- Prieš trejus metus išleidęs savo pirmąją autobiografiniais faktais grįstą knygą "Nuogas prieš jus" sulaukei įvairių nuomonių – net priešiškumo. Ar "nepersekioja" iki šiol tavęs tavo pirmoji knyga?

- Vis dar išgirstu klausimą: "Jeigu viską pradėtum iš naujo, ar rašytum tokią knygą?"

Laikau save brandžiu žmogumi – tik toks žmogus gali apskritai parašyti knygą, ypač tokią "nuogą" (juokiasi). Nei pirmoje, nei antroje knygoje nesu saldus saldainis. Kai kas gal ir susivemtų skaitydamas pirmąją. Nieko baisaus – neparodyčiau jokios reakcijos, bet jokiu būdu nepaduočiau servetėlės.

Mėgstu kartoti, kad niekada neverta pernelyg daug gręžiotis atgal ir gailėtis dėl ko nors. Mane labiau domina ateitis.

- Iš kur ėmeisi idėjos savo antrajam romanui "Juodieji užribio kauliukai"?

- Realybės ir vaizduotės santykis, ko gero, yra labiau svarbus skaitytojui, ypač mažiau išprususiam. Kažkur skaičiau, kad Amerikos literatūrologai paskaičiavo, jog visoje grožinėje literatūroje vyrauja apie 20 pagrindinių temų ir maždaug dar tiek pat jų variacijų. Vadinasi, kalbame daugiausia apie pusšimtį temų. Bet pamąstykime: pasaulyje gyvena septyni milijardai gyventojų, vadinasi, yra tiek pat gyvenimų. Ir kokių! Absoliučiai unikalių, spalvingų.

Nė vieno rašytojo vaizduotė nėra tokia laki, kad sukurtų visiškai naują "gyvenimišką" situaciją, aplinkybes. Gyvenimas daug spalvingesnės ir raiškesnis negu žmogaus vaizduotė. Pasižiūrėkite: net įžymiausių rašytojų fantastų H. G. Welso, A. Klarko fantastiniai kūriniai buvo įkūnyti, t. y. žmogus pradėjo odisėjas į kosmosą, pasiekė Atlanto vandenyno dugną 11 kilometrų gylyje, išmoko sukurti žmogų iš ląstelės klonuojant. Paradoksalu, kad gyvenimas dažnai yra spartesnis negu kūrybingiausio rašytojo vaizduotė.

Kalbant apie mano mistinį trilerį "Juodieji užribio kauliukai", idėją romanui netikėtai subrandinau kažkuriame rusų žurnalų perskaitęs žinutę apie krepšininką, kurio kitatautė žmona yra susižavėjusi juodąja magija, okultizmu – pomėgiu, kuris ėmė gadinti poros santykius. Man beliko temą išplėtoti.

- Ar skiriasi (ir kuo) knygos ir žurnalistinio rašymo būdas, stilius? Ką tau reiškia rašymas?

- Rašymas man – kaip malonus apsėdimas, kuris veikia kaip veiksmingiausias haliucinogenas. Rašymas yra veiksminga psichoterapija, būdas "išlaisvinti" ne tik savo IQ, bet ir ego ir giliausią sąmonės sluoksnį – superego. Būtent jis – pats nepažiniausias, labiausiai dominantis ir jaudinantis. Tiek savyje, ką jau kalbėti apie kitų.

Nebijau prisipažinti - aš mokausi rašyti. Bet siekiu, kad mano tekstas "kabintų". Tie, kurie jau perskaitė mano "Juoduosius užribio kauliukus", sakė, kad jie "kabina". Man tai pats geriausias komplimentas.

Prisipažįstu - savo teksto nekenčiu, jau parašęs romaną, braukiau jį išsijuosęs. Galima sakyti, rankraštį taip sudarkiau, kad beveik metus praleidau jį perrašydamas – redaguodamas.

Man patinka Džordžo Orvelo žodžiai: "Jeigu tik gali išbraukti žodį – išbrauk."

Rašytojas turi būti stipri asmenybė, nes jam reikia rašant valdyti ne tik savo gyvenimą, bet preciziškai, tobulai valdyti ir savo herojų gyvenimus, likimus.

Ta prasme žurnalistika yra kur kas paprastesnė, ne tokia reikli. Parašyti laikraščiui gerą žinutę yra žurnalistikos mokslo dalis – reikia naudotis atvirkštine piramide, jau pirmajame sakinyje atsakyti į pagrindinius šešis klausimus. To išmokstama kaip ir fizikos ar chemijos dėsnių ar formulių, bet jos naudojimas automatiškai "nepadaro" gero žurnalisto.

- Baigei Vilniaus universitete žurnalistikos studijas. Esi vienas iš nedaugelio profesionalų, dirbančių provincijoje. Kaip joje tau atrodo žurnalistika?

- Labai daug priklauso nuo leidinių redaktorių, kaip jie moka dirbti, minkyti "molį" iš žurnalistikos nekrimtusių rašančiųjų. Vis dėlto man kartais labai liūdna, kad provincijos laikraščių redakcijose žurnalisto darbą dirba dažniausiai tolimi šiai profesijai žmonės – buvę mokytojai, darželio auklėtojos – bet kas, kas gali suskrebinti rašinuką.

Tokių žmonių aš net nedrįstu vadinti žurnalistais – jie tėra informacijos surinkėjai. Tai yra pirminis, pradinis žurnalistikos lygis, mechaninis.

Aš nelabai įsivaizduoju, kad mes eitume operuotis pas gydytoją ar teisinės konsultacijos pas advokatą, neturintį savo veiklos licencijos. Deja, žurnalistikoje yra daug atsitiktinių žmonių.

Gal kada nors bus pareikalauta iš jų, kaip ir advokatūroje, įsigyti jei ne žurnalisto diplomą, tai nors licenciją?

Kita vertus, įdomu dirbti su žmonėmis, kurie, niekada nekrimtę jokių universitetinių žurnalistikos studijų, noriai imasi kūrybinio darbo. Iš patirties sakau, kad tokie žmonės dažniausiai yra lankstūs, imlūs patarimams – iš jų galima "lipdyti" žurnalistus. Kartais – ir visai neblogus.

- Žinau, kad daug metų gyvenai užsienyje, Amerikoje. Grįžęs iš emigracijos dirbi pagal profesiją – anksčiau dirbai redaktoriumi Šilalėje, dabar - Tauragėje. Ar neslegia gyvenimas nedideliame mieste?

- Nedrįstu savęs vadinti tauragiškiu vien dėl to, kad čia dirbu. Kiekvieną savaitgalį leidžiu Klaipėdoje. Mano sielai artimesnė uostamiesčio aura, jūra. Gal kas nors kratosi žodžio "kosmpopolitas", bet jaučiuosi esąs pasaulio pilietis. Man svarbiausia – žmogaus mąstymas.

XXI amžiaus pradžioje visai darbo rinkai būdingas globalizmas. Dabartinės technologijos leidžia gyventi atokiai nuo didmiesčių, didžiausių megapolių ir sėkmingai dirbti neišeinant iš namų. Kalbu ne tik apie prekybą vertybiniais popieriais. Pavyzdžiui, aš dirbu redaktoriumi ne tik Tauragės laikraščio redakcijoje, bet ir Taline bei Niujorke, nes siunčiu savo straipsnius ten leidžiamiems spaudos leidiniams ir interneto portalams.

Atvirai sakant, būtų visai šaunu, jeigu ateityje tapčiau tik "freelance" (angl. neetatiniu) žurnalistu. Asmeninė ir kūrybos laisvė – būtiniausios sąlygos laimei.

Žinau nemažai žmonių, kurie gyvena mažesniuose miestuose, o važinėja dirbti į Klaipėdą, Kauną ar Vilnių. Daug blogiau, kai žmonės, ieškodami geresnio gyvenimo, visiškai palieka gimtąjį miestą.

Gyvenimas mažame mieste turi privalumų, pavyzdžiui, pasiekti darbą man trunka pėsčiomis penkiolika minučių, o, pavyzdžiui, kai gyvenau Niujorke, į darbą važiuodavau metro daugiau nei valandą.

Kūrybos požiūriu mažas miestelis – idealus kurti. Vien dėl to, kad jame nedaug, pramogų, o gyvenimas sėslus ir gerąja prasme pilkas, kad sukuria psichologinę būseną, kai norom nenorim esi priverstas mąstyti apie būties, metafizinius dalykus.

Beje, jei pažvelgtume į žinomiausių pasaulio rašytojų kūrybos geografiją, tai geriausi kūriniai gimsta ne megapoliuose, didmiesčiuose, o dažniausiai atkampiuose, ramiuose miesteliuose.

Svarbu ir žmonės. Man atrodo, kad patys nuostabiausi žmonės yra ne tie, kurie baigę Harvardo ar nors Vilniaus universitetą, naršo po pasaulį spręsdami globalius klausimus, o tie, kurie, nebaigę net pradinės, gyvendami Dievo užmirštuose miesteliuose ir kaimeliuose, turi įstabią pasaulėjautą - suvokia Izraelio ir arabų konfliktą Artimuosiuose Rytuose ar Amerikos užsienio politiką per savo gyvenimiško supratimo ir patirčių prizmę taip tiksliai ir teisingai, kad bet kuris Harvardo auklėtinis jiems galėtų pavydėti.

Patikėkite, tokių nuostabių žmonių esu nemažai sutikęs Lietuvos provincijoje.

- Ar galima tikėtis daugiau knygų iš tavęs?

- Knygynuose spoksant į krūvas knygų, kartais pagauna beviltiškas silpnumas. Knygų pasirinkimas toks didelis, o besibeldžiančių į išlepinto skaitytojo sąžinę, širdį ir protą – tiek daug. Tikiu, kad turėsiu ir savo skaitytoją, kitaip nerašyčiau.

Kalbino Dita Mickevičiūtė

Ričardas JAKUTIS

Ironija literatūroje - senas ir dažnas reiškinys, o ironijos tema lietuvių dailėje pasireiškė tik praėjusio šimtmečio 8-9 dešimtmečiais. Tokio vėlyvo šios temos įžengimo į lietuvių vaizduojamojo meno sceną priežastys, anot menotyrininkų, itin aiškios ir paprastos - vadinamasis aukštasis dailės menas (apie karikatūras čia nekalbame) ilgai buvo laikomas garbingoje vietoje ant pjedestalo, ir vien mintis, jog jis gali būti nedvasingas, nerimtas ir nesolidus, kėlė šiurpą. Tiesa, ir dabar ironizuojančių dailės atstovų mūsų padangėje nėra daug. Šiauliuose toks būtų skulptorius ir tapytojas Martynas Gaubas.

Martynas prieš porą metų į savo parodą skambiu pavadinimu "Geriausia paroda pasaulyje" pasikvietė Minedą, kuris it išpuikęs menotyrininkas pristatė ją, pavadindamas "parodomąja paroda".

Nepasakysi, kad šis jaunasis menininkas į meną žiūri nerimtai. Tiesiog jo kūriniai turi subtilaus humoro užtaisą. Manau, kad nesuklysiu teigdamas, jog menas Martynui atsiranda žaidžiant. Jam patinka šėlioti, iškrėsti kokią nors netikėtą nesąmonę. Žmonės kitų akyse nori būti gražūs ir protingi. Nori, bet būna kaip visada. Martynas Gaubas tai žino ir tai matyti jo kūriniuose. Tiesa, gyvenime žmonės dar labiau užsiėmę nuosavu solo pasirodymu nei Martyno kūriniuose, kur jie daugiau linkę paskęsti minioje ar savo vienatvėje, o drauge, deja, ir laikinume bei bejėgiškume. Bet ką darysi – toks gyvenimas.

Nors Martynas Gaubas kuria skulptūros, tapybos, kartais grafikos srityje, bet yra studijavęs dizainą ir tai, atrodo, jam net padeda, nes prie nieko neprisirišdamas jis atranda savitą meninę raišką - ieško grožio negražiuose pavidaluose. Regi storas nuogas moteris, šviesmečiais nuo Apolono idealo nutolusius vyrus. Jo herojai bendrauja su paukščiais, gyvuliais. Štai keturpėsčias žmogus šnekučiuojasi su jam ant nugaros užšokusiu šunimi. O kitas mąstytojas sėdi ir krapšto nosį.

Keisti ir Martyno Gaubo šventieji, pavyzdžiui, vyras su "maike", ant kurios kruopščiai išdrožtos raidės "Triper Boss", o virš galvos švyti aureolė, ištiesęs ranką leidžia į dangų paukštį. Autorius išdrožęs daug angelų, kurių kūnai irgi nėra tobulų formų. Jaunasis menininkas sukūręs ir šiauliečio skulptūrą – riboto intelekto "gezo", tarsi slengu sakančio: "A girdž, gaidy?" Martyno herojai sunkiai kovoja su savo silpnybėmis, pavyzdžiui, ant šaldytuvo užsikoręs žmogus, jauti, nenulips visko neparagavęs. O štai milicininkas, iš sugedusios mašinos vorele vedantis keleivius, yra tarsi Kristus iš senovinio paveikslėlio, per rugių lauką keliaujantis su apaštalais.

Iš Martyno merginų ir moterų, manau, nepamirštama akiniuota mergina storu užpakaliu ir sparnais, skaitanti knygą, arba moteris, nešanti narvą su višta, jau vien dėl įsimenančio pavadinimo "Išbrinkusi kanarėlė gerose rankose". Šmaikščiai menininkas įsivaizduoja ir Aleksandriją, tą tarsi niekuo nepasižyminčią vietovę šalia Šiaulių, kur galėtų vykti linksmas gyvenimas, netgi su pliažu poilsiui.

Šiauliuose vykusiai kičo parodai Martynas sukūrė skulptūrinę gipso kompoziciją "Saldžios kliuškos", skirtą "Yvos" dainininkėms. Prisistatydamas šioje parodoje menininkas kalbėjo, kad jam kičas asocijuojasi su tuo, kas blizga ir žiba, su soliariniu įdegiu, auskarėliais bamboje ir kur tik pakliūva ar pan. Visus neskoningumo požymius galima rasti popgrupės "Yva" narių kūryboje, aprangoje ir elgesyje. Pasiklausiusiam jų dainų menininkui tapo akivaizdu, kad "yvas" galima laikyti vienu ryškiausių tautinio kičo pavyzdžių. Taip Martynas į savo parodą skambiu pavadinimu "Geriausia paroda pasaulyje" pasikvietė Minedą, kuris padainavo "Tegul sudegs viskas, kas dega" ir it išpuikęs menotyrininkas pristatė ją, pavadindamas "parodomąja paroda". 2008 metų miesto dailininkų parodai, vykusiai per "Šiaulių dienas", dailininkas pateikė kelių metrų paveikslą, kuriame - visu ūgiu gulintis žmogeliukas su didžiuliu alaus "bambaliu" po pažastimi, už kurio katedra, šventiniais fejerverkais nutviekstas miestas. Kadangi parodoje buvo renkamas geriausias miesto kūrėjas, gulintysis prašė skirti premiją jam.

Martyno Gaubo "Aleksandrija".

Iš kur atkeliauja Martyno Gaubo personažai

Martyno Gaubo kūryba – tai patirto ir įsivaizduoto, stebėto ir jausto mišinys. Stebina kūrėjo laisvumas, drąsus nevaržomas gestas. Geriau pažvelgęs į jo kūrybą suvoki, kad improvizacijos čia kyla iš emocinio įsijautimo. Atrodo, kad autorius į savo kūrinius mėgsta žiūrėti iš šalies. Kartais šaltai ir racionaliai įvertindamas kompozicijas, kartais vadovaudamasis tik jausmu. Aišku, viską atperka jo požiūris į savo kūrybą - akivaizdžiai ironizuojantis, turintis žaidimo, pokštavimo elementų. Svarbi menininko kūrybos savybė – laisva visa ko regėto interpretacija. Jauti, jog jam patinka kurti paradoksalias prasmes, pabrėžti netikėtumus. Daug dėmesio skiriama smulkioms kompozicijos detalėms, kurios, dažniausiai disonuodamos su kompozicijos monumentalumu bei statiškumu, pripildo paveikslo erdvę paradoksalių prasmių. Stebiesi autoriaus ypatingu gebėjimu keistis, paneigti savo atradimus. Tai atitinka pagrindinę dadaizmo ir šiuolaikinio postmodernistinio mąstymo tendenciją. Sakoma, jog dadaistų juokas artimas šaltam lošėjų juokui, o rimtumo ir beprotybės priepuoliai būdingi postmodernistinėms išdaigoms.

Dar studijų metais - 2002-aisiais - respublikinėje medžio drožėjų parodoje Martynas Gaubas buvo apdovanotas už originalumą. Jis juokauja, save apibūdinandamas kaip menininką, ranka siekiantį pasaulinio pripažinimo. Nors iš tiesų didžiosios Europos parodų salės jam jau nėra naujiena. Surengtos parodos Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje.

Spalį Panevėžio dailės galerijoje veikė jo tapybos, skulptūros ir meninių objektų paroda "STAND ART", lapkričio viduryje paroda persikėlė į Klaipėdos Baročio galeriją. Gruodžio 8 d. drauge su šiauliečiais fotomenininku Rolandu Parafinavičiumi, dailininkais Voldemaru Barakausku ir iš Šiaulių kilusiu, bet dabar Vilniuje gyvenančiu Martynu Vilimavičiumi Martynas atidarė parodą Lietuvos ambasadoje Varšuvoje, kitų metų pradžioje laukia personalinė paroda Rygoje, kol galiausiai kovą jo darbai grįš į gimtuosius "Laiptus".

Jaunasis menininkas - pranašas ir namuose. Išrankiuosius Lietuvos sostinės meno gerbėjus jo kūriniai irgi privertė diskutuoti, žavėtis, o kitus - piktintis, bet abejingų nepaliko, mat Vilniuje M. Gaubas yra surengęs jau ne vieną savo parodą. Jis yra sukūręs per 500 skulptūrų, kurių dydis - nuo 5 centimetrų iki 12 metrų.

"Laiptų galerijos" direktorės pavaduotojas Martynas Gaubas (kairėje) galerijoje po Stasio Eidrigevičiaus parodos atidarymo (už Martyno stovi Stasys Eidrigevičius, "Laiptų galerijos" direktorė Janina Ališauskienė ir šių eilučių autorius). Martyno GAUBO asmeninio archyvo nuotr.

Martynas - jau ir mokytojas. "Šiauliai plius" rašė apie jo darbą su atlikusiais ir atliekančiais bausmę ar dar jo laukiančiais tardymo izoliatoriuje asmenimis. Martynas moko šiuos gyvenimo vingiuose pasiklydusius žmones pažinti dailę ir skatina jų bandymus kurti.

Ironiškų kūrinių autorius gyvenime atrodo rimtas, nes juk jis - Šiaulių "Laiptų galerijos" direktorės pavaduotojas, nors, žiūrėk, kartais nesusilaiko ir pašmaikštauja. Pavyzdžiui, parodose prisistato tekstu su rašybos klaidomis: "29-erių metų, neturintis žalingų ypročių, neteistas, mokantis gražei bendrauti ir gražei nupiešti ir šeip viską gražei padaryti susipažintu. Ir dar mėgstu klausiti muzikos ir geru CD..."

Meno žinovai greitai pasako - Vilniaus, Telšių mokykla. O šiauliečiai, anot Martyno, - nenuspėjami ir tuo įdomūs. Ar kas nors nuginčys, jog tai netinka ir pačiam Martynui Gaubui?