Modestas NAVICKAS

Lapkričio 12 dieną Trakų gatvės galerijoje buvo atidaryta plačiajai Šiaulių visuomenei mažiau žinomo menininko iš Vilniaus Vidmanto Gerulaičio tapybos darbų paroda. Nors autorius jau nuo 1971 m. aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje bei užsienyje, savo kūrybą Šiaulių mieste pristatė pirmą kartą.

Prieš savaitę atidarytą Vidmanto Gerulaičio parodą šiauliečiai gali pamatyti Trakų gatvės galerijoje.

Paroda veiks neilgai, todėl ketinantys pasinaudoti galimybe išvysti aukšto lygio šiuolaikinės tapybos darbus, jau dabar tapatinamus su Lietuvos kultūros paveldo sąvoka, turėtų suskubti ir parodą aplankyti iki lapkričio 30 d.

Parodos ekspozicija intriguoja dar ir tuo, kad ji yra atgabenta tiesiai iš Raudonės pilies (Jurbarko raj.), kur dalyvavo projekte "Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose". Net ir nežinantis parodos istorijos atidesnis lankytoj pajus ekspoziciją apjungiančią nostalgišką nuotaiką, pulsuojančią praeitimi. Parodos pavadinimas - "Lyg ir prisiminimai", o parodoje eksponuojami tapytojo darbai - tarsi raginimas sugrįžti, prisiminti, o gal pirmąsyk visa siela stabtelėti pamaryje, kopose, pamatyti atspindžius.

V. Gerulaičio pavardė dažnai gretinama su tenisininko Vyto Gerulaičio ar muzikologo Viktoro Gerulaičio pavarde, tačiau inteligentinei šiauliečių bendruomenei V. Gerulaitis yra gerai žinomas.

Vidmantas Gerulaitis gimė 1954 m. Vilniuje, N. Krupskajos vardo dailės universitete Maskvoje įgijo pedagogo–tapytojo, grafiko specialybės diplomą. Apie dvidešimt metų (nuo 1972 m.) V. Gerulaitis dirbo restauracijos darbus: atidengė freskas Šv. Jonų bažnyčioje, Lietuvos Technikos bibliotekoje, Klaipėdos pašte, Rykantų Švč. Trejybės bažnyčioje. Sieninės tapybos restauracijos apimtimi Šv. Jonų bažnyčia "nusileidžia" tik Pažaislio vienuolyno ansambliui. Klaipėdos pašto pastatas - vėlyvosios gotikos pavyzdys, padovanotas kaizerinės Vokietijos Klaipėdai. Restauruoti jį buvo nuspręsta ruošiantis šimtmečio iškilmėms.

Dailininko-restauratoriaus tapyba primena abstraktų potėpį ar užbaigtą eskizą, tačiau ji šiuolaikiška ir savita. Įsižiūrėjus į V. Gerulaičio "tapinius" natūraliai iškyla asmeniški potyriai, prisiminimai ar kažkur matyti, o gal susapnuoti vaizdiniai. Beveik visi kūriniai susiję su laiku, laikinumu, juose tarpsta nerimas, maitinantis ilgesį, kylantį iš žmogaus praeities.

Estetiškai suderintos kompozicijos, turtinga spalvinė gama, konkretūs pavadinimai, įvardijantys kiekvieno paveikslo siužetą, drąsūs ir kontrastingi potėpiai nukreipia žiūrovą į susitelkimo, susimąstymo būseną. Mintys skatina filosofiškai interpretuoti reginius, įžvelgti užuominose paslėptą nuotaiką bei neakcentuotą simboliką.

"Aš čia gyvenu visą savo gyvenimą, todėl drąsiai sakau – manęs čia nebuvo.

Aš čia gyvenu visą savo gyvenimą, todėl drąsiai sakau – manęs čia nėra.

Aš čia gyvenu visą savo... Ech, kur ta saulė ir mėnulis, kur tos jūros ir žolynai, debesų mūrai ir lygumų rūkas?

Kur baigiasi langas? O kur prasideda upė? Ko netyla šviesa, kai bunda tamsa? O akys ar spindi, kai vargsta širdis? Galiausiai kur tas smėlis, kur byra tarp pirštų? – savęs klausinėju kasdien greit jau tūkstantis metų. Na, tiek jau to...

Mielas praeivi, o kaip gyveni Tu?"

(V. Gerulaičio eilėraštis, skirtas tūkstantmečio žiūrovui)

Ričardas JAKUTIS

Manau, jog visi žinote Balio Sruogos pjesę-dramą "Milžino paunksmė". Tai kūrinys apie Vytautą Didįjį, nors pats Vytautas scenoje nepasirodo. Kalbant apie tapytoją Nomedą Saukienę, tūlas jos kūrybą irgi gali pavadinti "Šarūno Saukos paunksmė". Bet taip dailininkės kūrybą apibūdinantieji suklys.

Šiauliuose Nomedą Saukienę pasitiko lietus, tačiau jos nuotaika buvo puiki

Nomeda Saukienė - susiformavusi menininkė, turinti savo braižą, pamėgtą spalvų gamą, jos kūriniai provokuoja dialogui ir, žvelgiant į jos nutapytus žolynuose gulinčius žvėrelius, glostančiam rankos judesiui. Tokią dailininkės brandą regime ir pirmą kartą Šiaulių "Laiptų galerijoje" vykstančioje jos tapybos parodoje. Didžiulę parodą drąsiai galime pavadinti retrospektyvine. Dailininkė pateikia penkiolikos pastarųjų savo kūrybos metų darbus. O tie metai – patys ryškiausi menininkės kelyje. Šviesiose dailininkės drobėse išsiskiria trys dalykai – augalai, kailiai ir žmonės.

Augalus dailininkė tapo jau seniai. Pradėjo nuo alijošių, po to atsirado melsvos žibutės, sodriai mėlynos rugiagėlės, violetiniai varpeliai, baltos hortenzijos, raudonos pelargonijos, geltonos saulėgrąžos, gražuoliai narcizai ir sausi sudžiūvę šabakštynai ("Rugiagėlės", "Nasturtos", "Geltonos gėlės", ciklas "Iš pievų"...). Spalvomis dailininkė tarsi žaidžia. Net žalias alijošius ima keisti spalvą, pavyzdžiui, pradeda raudonuoti. Tarp tų spalvotų augalų dailininkė įterpia žvėrelius, tiksliau, net ne žvėrelius, bet jų kailius, nes jie ryškiausiai, su didžiule meile, jėga ir švelnumu ištapyti. Pačiuose žvėreliuose (dažniausiai dailininkė tapo lapes), atrodo, nebelikę gyvybės, bet tik žvilga jų kailiai ("Iškylaujančios", "Žaidžianti", "Guolis" I–II, "Įsipatoginusi", "Pakeitusi įvaizdį", "Karališkoji", "Apsimetėlė"...).

Kokie žmonės Nomedos Saukienės paveiksluose? Ogi - vaikai. Liūdni, išsigandę, kurių veidai tarsi praneša artėjančią grėsmę. Ką darysi, toks jau tas šiuolaikinis pasaulis. Ryškiausia čia 2001 m. tapyta drobė "Mykolas". Berniukas, nešinas geltonų gėlių glėbiu, kurio rūbai sulieja jį su aplinka, suartinant vaikystės ir gamtos temą. Vaiko, žvėrelio ir augalų draugystė ypač ryški paveiksle "Žaidimas su lape" – tai tarp augalų miegantis berniukas ir šalia tupinti lapė. Panašus ir paveikslas "Žibučių kalnas" – gėlių kalno papėdėje atsitūpusi mergaitė liečia vazonėlyje pasodintą dygų kaktusą. Paveiksluose regėdamas augalus, kailiukus ir jaunus veidus nesunkiai atspėsi, kad juos tapė moteris. Moteriškai švelnus ir dėl to žavus liūdesys liejasi visose N. Saukienės drobėse.

N. Saukienės paveiksluose žmogus ir gamta glaudžiai susiję. Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Ar panašūs Nomeda Saukienė ir Šarūnas Sauka? Atsakyčiau, jog ne, nors sąlyčio taškų esama. Į Šiaulius Nomedą Saukienę atvežęs kolekcininkas ir meno mecenatas Edmundas Armoška atidarydamas parodą pasakojo, jog Nomeda ir Šarūnas vienas be kito ilgai tverti negali. Kai jis ir Šarūnas užsibuvo Danijoje, o dailininkui net buvo pasiūlyta likti Kopenhagoje, kur jam buvo žadamos itin geros darbo sąlygos, menininkas visų siūlymų atsisakė ir veržte veržėsi namo.

Atidarant Nomedos Saukienės parodą "Laiptų galerijoje" buvo juokaujama, jog ši galerija tampa antraisiais dailininkų Saukų namais, nes prieš dvejus metus čia vyko Šarūno Saukos paroda, šią vasarą buvo rodoma didžiulė jo drobė, sukurta Lietuvos tūkstantmečiui, dabar čia lankosi Nomeda, o netrukus gal joje viešės ir jų sūnus, dailės akademijoje besigilinantis į skulptūros paslaptis.

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Sugrįžimo į Lietuvą proga lapkričio 26 dieną 18 valandą Šiaulių dramos teatre vyks vieno perspektyviausių Lietuvos tenorų Gedimino Varnos-Tiškevičiaus rečitalis. Aštuonerius metus užsienyje studijavęs ir koncertavęs operos solistas, žinodamas, kaip sunku skintis kelią į sėkmę, po savo sparnu glaudžia jaunus talentus.

Gediminas Varna-Tiškevičius su garsiausiu XX a. Dž. Verdžio muzikos interpretatoriumi Karlu Bergonsi po meistriškumo kursų "Akademia Verdiana" VARNOS asmeninio archyvo nuotr..

Eliksyras klasikos gerbėjams

Tenoras Gediminas Varna-Tiškevičius rečitaliui pasirinko Šiaulių dramos teatrą, nes malonią atmosferą sukuria nedidelė salė, kurioje yra ir muzikinė duobė, mat teatras A. Smetonos laikais buvęs muzikinis. Čia buvo parodytos kelios operetės.

Klasikinės muzikos gerbėjai Šiaulių dramos teatre išgirs bel canto ir klasikinės muzikos kūrinių, rusų romansų ir neapolietiškų dainų. Dramatiškajam tenorui pianinu akompanuos Daiva Šulcaitė.

Gruodžio 29-ąją G. Varna-Tiškevičius pasirodys koncertų salėje "Saulė" su pučiamųjų orkestru.

Nors koncertinė patirtis nemenka, jaudulį operos solistas jaučia iki šiol. Ypač Lietuvoje, nes, anot jo, dainuoti tenka saviems.

Kelias valandas prieš pasirodymą Gediminas sako, kaip ir visi dainininkai, išgeriąs du kiaušinio baltymus. Jeigu gripas ar kokia nors bacila kimba, vyras renkasi naminius vaistus. "Pusę šaukštelio malto imbiero, šaukštelį cinamono, tris gvazdikėlius reikia užplikyti karštu vandeniu, įspausti pusės citrinos sulčių ir įdėti medaus", - norintiems nesirgti pataria pašnekovas.

Patirtis užsienyje

G. Varna-Tiškevičius dirigavimo mokėsi Šiaulių konservatorijoje. Nuo 2002 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas profesorių Virgilijų Noreiką.

Gediminas pusantrų metų studijavo Berlyno menų universitete pas Haroldą Štamą. Vėliau Gediminą metams pakvietė į Hamburgą. Solistas mokėsi pas garsią pianistę Ramintą Lampsatis. Stažavosi Milano "La Scaloje", Busetto "Akademia Verdiana" pas garsiausią XX a. Dž. Verdžio muzikos interpretatorių maestro Carlo Bergonsi. Studijuoti vienoje prestižinių Londono "Guildhall" muzikos ir teatro mokyklų lietuvį pakvietė vokalo meistrė Laura Sarti.

Jaunam tenorui - sudėtinga rolė

Lietuvos tenorui buvo pasiūlyta pasirinkti sceninį vardą, nes, anot jo, su sunkiai ištariamu Tiškevičiumi toli nenueisi. Gediminas pasirinko sutrumpintą mamos mergautinę pavardę Varnauskaitė. Giminystės ryšių su grafais Tiškevičiais Gediminas sako turįs - prosenelio brolis buvo grafas, tačiau šio fakto jis nesureikšmina.

Tenoras yra koncertavęs Londono "Barbican" teatre, Niujorko Linkolno meno centre, Edinburgo festivalių teatre, Sevilijos teatre "Lope de Vega", "Skotiš" operoje Glasge. Jam teko dirbti su garsiausia modernaus šokio "Maikl Klark" kompanija iš Londono.

Londone solisto karjerą 27-erių Gediminas pradėjo atlikdamas Kavaradosio vaidmenį Dž. Pučinio operoje "Toska". Tai svarbiausia rolė jo karjeroje. Iki tol šis sunkus vaidmuo tekdavo vyresniems tenorams. Lietuvio dainavimo technika specialistų prilyginama bel canto stiliui. Jo repertuare - Dž. Pučinio, Dž. Verdžio, I. Stravinskio muzika.

Šiemet gegužę atlikęs Manriko vaidmenį Dž. Verdžio operoje "Trubadūras", jis grįžo į Lietuvą.

Padeda jauniems talentams

Į gimtinę jauną vyrą atvedė meilė. Spalį jis sumainė žiedus su išrinktąja. Dabar žmona yra didžiausia vyro gerbėja ir kritikė, neleidžianti užmigti ant laurų.

Namo norėjosi grįžti ir apėmus nostalgiškiems jausmams Lietuvai. "Kai važiavau iš Lietuvos, net atsisukti į tą pusę nenorėjau, bet praėjus kuriam laikui patriotiškumas išaugo", - sako tenoras.

Dabar 32-ejų metų vyras Šiaulių konservatorijoje jaunuolius moko operinio dainavimo.

Savo kailiu patyręs, kaip sunku savo jėgomis skintis kelią į sėkmę, Gediminas Varna-Tiškevičius įsteigė viešąją įstaigą "Baltos varnos". "Mano tikslas - pristatyti jaunus Lietuvos ir užsienio atlikėjus, kuriems reikia sukurti sceninį vardą, kurie turėtų galimybę koncertuoti. Kuo dažniau jie scenoje pasirodys, tuo geriau. Dabar jau pažįstu daug jaunų perspektyvių atlikėjų. Jeigu likimas susiklostytų palankiai ir pavyktų pastatyti operą ar operetę, galima būtų ir nepatyrusius solistus pakviesti, kurie galėtų atlikti antraeilius vaidmenis", - kalba G. Varna-Tiškevičius.