Vita MORKŪNIENĖ

Ko reikia, kad žmogaus vardas atmintyje skambėtų prabėgus šimtui metų po jo gimimo? Vien nugyventų metų – maža. Garsiau už metus skamba darbai, ypač jei jie buvo skirti ne vien savo asmeninei gerovei kurti, bet ir bendriems visuomenės reikalams, jei būtent į juos buvo nukreiptos kūrybinės pajėgos ir proto branda.

Feliksas Maksvytis, 1944-ieji.

Šiaulių istorijoje tokių žmonių būta daug. Tarp jų ir Feliksas Maksvytis – knygininkas, kuriam šių metų birželį būtų sukakę 100 metų. Tad kodėl jis minimas ir prisimenamas nedažnai? Priežasčių ne viena, tačiau viena – labai paprasta ir banali. Nuo jo gyvenimo mus skiria pernelyg trumpas laikotarpis, kad į jį žiūrėtume jau kaip į istoriją. Likimas F. Maksvyčiui skyrė ne tik sudėtingą, kupiną darbų ir dramatizmo gyvenimą, bet ir ilgą amžių. Jis mirė 2008 m. sausio 13 d., sulaukęs 98 metų.

Septyni knygai pašvęsti dešimtmečiai

"Aš gi spausdintam žodžiui pašvenčiau 70 metų, leisdamas maldaknyges, grožinės literatūros knygas, pogrindinę spaudą (pogrindy ypač darbavausi 1940-1946 metais), ją platindamas įvairiais būdais", – taip 1998 metais išleistoje prisiminimų knygoje "Maldaknygių, knygų ir žurnalų laužas" rašo F. Maksvytis, trumpai ir tiksliai įvardydamas ir įvertindamas savo gyvenimą.

F. Maksvytį pažinoję, su juo dirbę ir bendravę žmonės vadina jį įvairiai – kraštotyrininku, muziejininku, kultūrininku, Lietuvos knygų leidimo patriarchu arba tiesiog žmogumi, gimusiu ir gyvenusiu po knygos ženklu.

O jo gyvenimas didelis – kone visas dvidešimtas amžius ir dar geras sprindis naujojo – dvidešimt pirmojo. Ir šiame, ir aname jis nesijautė be vietos, vienišas, nereikalingas, neturįs kuo užpildyti savo gyvenimo dienų. Šviesaus proto, energijos ir konstruktyvaus veiklumo jam galima buvo pavydėti iki paskutinių gyvenimo dienų.

Po visą Lietuvą išbarstytą F. Maksvyčio gyvenimą vis dėlto įrėmina keli vietovardžiai. Jo šaknys – Zanavykijoje, Barzdų kaime, kur ne tik jo tėvų, bet ir kitų sodiečių trobose prieglobstį rasdavo iš Prūsijos gabenamos lietuviškos knygos, slėpėsi ir glaudėsi knygnešiai. Kaune – jo vaisingo darbo pradžia ir pabaiga. Į Kauną iš gimtųjų Barzdų atvyko mokytis sulaukęs pilnametystės. Prekybos bendrovėje "Malda", įsikūrusioje prie arkikatedros bazilikos, įgijo knygų leidybos, prekybos ir platinimo įgūdžių ir suprato, kad būtent ši veikla yra tikrasis jo gyvenimo kelias. Į Kauną po sudėtingų gyvenimo vingių su šeima sugrįžo 1958-aisiais ir tęsė savo veiklą kaip antikvarinio knygyno vedėjas, daug metų dirbo "Vagos" leidykloje išleidėju, dalyvavo įvairioje visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje. Tačiau, jo paties žodžiais, brandžiausias ir intensyviausias šešiolikos gyvenimo ir veiklos metų periodas prabėgo Šiauliuose.

"Žiedo" klestėjimo dešimtmetis

Žvalgytuvės Šiauliuose prasidėjo 1932 metais, kai F. Maksvytis lankėsi mieste ieškodamas patalpų ir inventoriaus būsimajam savo knygynui. Prisiminimuose užsimena, kad Kauno knygininkams tuomet atrodė, jog Šiauliuose dominuoja laisvamanio Liudviko Jakavičiaus knygynas ir yra laisva niša leisti ir platinti religinę literatūrą. F. Maksvytis ryžosi šią nišą užpildyti nepabūgęs, kad vos 23 tūkstančius gyventojų mieste jau veikia 8–9 knygynai, kurių dalis nuolat balansuoja ties bankrotu. Vėlesnė patirtis parodė, kad pasirinkimas buvo teisingas.

1933 metais F. Maskvytis persikėlė gyventi į Šiaulius ir, susitaupęs dešimt tūkstančių litų bei paėmęs kreditą, miesto centre, Tilžės g. 161 (dabar šioje vietoje yra SEB bankas), atidarė "Žiedo" knygyną, kuris prekiavo knygomis, rašomąja medžiaga, devocionalais (religiniais paveikslėliais) ir kitokiomis prekėmis. F. Maksvytis ne tik platino kitų leidėjų produkciją, bet ir pats užsiėmė leidyba. Labiausiai išplėtota buvo maldaknygių leidyba, tačiau be jų leido ir spalvotas nuotykių bei pasakų knygeles vaikams, bendradarbiavo ir rėmė "Varpų" almanacho leidimą. Knygas spausdino "Titnago" spaustuvėje, dalį maldaknygių – Telšių vyskupijos spaustuvėje. Maldaknygių tekstus tvirtino Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, uždėdamas nuorodą "Imprimatur".

"Žiedo" knygyne. Viduryje - F. Maksvytis.

Knygynas dirbo pelningai, F. Maksvytis netruko grąžinti skolas, plėtė savo veiklą, prekybinius ryšius dėl devocionalų perleidimo užmezgė su Italijos firmomis, dėl mišiolų – su garsia "Herderio" leidykla Vokietijoje. F. Maksvyčio užmojai buvo platūs, kai kurie sandoriai išties įspūdingi, pavyzdžiui, maldaknygė vaikams "Angelas sargas" Šiauliuose buvo išleista 35 tūkst. egzempliorių tiražu, Čekoslovakijoje, Šteinbremano leidykloje jis užpirko visą 300 tūkst. egzempliorių gražiai įrištų lietuviškų maldaknygių tiražą.

Atsiminimų knygoje F. Maksvytis rašo: "Per dešimt metų (1933-1943) dirbant labai įvairiomis sąlygomis ir aplinkybėmis, vis dėlto pasisekė išvaryti nemažą vagą spaudos dirvoje." Čia pat pateikia iškalbingą dešimtmečio statistiką: išleista ir Lietuvoje atspausdinta 171 tūkst. egzempliorių maldaknygių, 28 egzempliorių vaikų literatūros, 17 tūkst. egzempliorių žodynų, 179 tūkst. egzempliorių kalendorių, 28,5 tūkst. egzempliorių įvairių kitų knygų. Visas minėtų knygų tiražas buvo išplatintas. Kitų leidyklų leidinių "Žiedas" išplatino apie 800 tūkst. egzempliorių.

Verslininkas ir kultūrininkas

F. Maksvytis Šiauliuose puikiai derino verslą ir visuomeninę, kultūrinę, šviečiamąją veiklą. Jis ne tik bendradarbiavo, bet ir rėmė "Varpų" almanacho leidimą, materialiai parėmė ne vieną jauną autorių, dalyvavo mėgėjų teatro veikloje. Priklausė Lietuvos verslininkų sąjungai, kuri vienijo prekybininkus, pramonininkus, ir siekė, kad lietuviai pirmautų versle ir vadovautųsi šūkiu "Lietuva – lietuviams". Tai buvo aktualu, nes prekyba mieste vertėsi apie 90 proc. kitataučių. Įstojo į Vilniaus vadavimo sąjungą, Šaulių sąjungą, Lietuvos krikščionių demokratų partiją, buvo išrinktas Blaivybės sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininku. Artimi bičiuliški santykiai susiklostė su žinomais kultūros, visuomenės veikėjais: poetu, teatro vadovu Faustu Kirša, rašytoju Alfonsu Šešplaukiu–Tyruoliu, gimnazijos direktoriumi Anatolijumi Kairiu, Mokytojų seminarijos vadovu Baliu Tarvydu ir kt. Po karo, 1944 metais, buvo išrinktas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios atstatymo komiteto sekretoriumi. Dėjo daug pastangų, kad bažnyčia būtų įtraukta į architektūros paminklų apsaugos sąrašą. Kai 1945 metais susikūrė Lietuvos išlaisvinimo komitetas, F. Maksvytis tapo vienu iš šio komiteto Šiaulių skyriaus organizatorių (pirmininko pavaduotoju) ir dirbo šį darbą iki pat 1951 metais prasidėjusios narių deportacijos.

Tokiame kontekste nebeatrodo keista, kad dar 1937 metais didžiausias F. Maksvyčio konkurentas, garsus Šiaulių spaudos ir teatro veteranas, knygyno "Lietuva" savininkas Liudvikas Jakavičius-Lietuvanis, nutaręs pasitraukti iš knygų leidybos ir prekybos verslo, būtent jam perleido savo knygyną ir teisę leisti kalendorius, nepaisant to, kad jų politinės pažiūros buvo visiškai skirtingos: F. Maksvytis – krikščionis demokratas, L. Jakavičius – laisvamanis.

Aukso amžiaus pabaiga

Laimingo atsitiktinumo dėka pirmoji sovietų okupacijos banga knygynui įtakos neturėjo, o F. Maksvytis išvengė Sibiro. Karo metais jis tęsė pamėgtą knygiaus darbą.

Veiklos dešimtmetį "Žiedas" paminėjo vokiečių okupuotoje Lietuvoje. Į svetingus, jaukius ir klestinčius F. Maksvyčių namus Vaisių gatvėje, kur net dešimtmetį buvo Šiaulių visuomenės "viršūnėlių" būrimosi vieta, susirinko pusšimtis garbingų svečių: rašytojai Faustas Kirša, Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, Anatolijus Kairys, "Varpų" almanacho leidimo mecenatas daktaras Domas Jasaitis. Iš Kauno atvažiavo solistas Antanas Kučingis, E. Kardelienė ir kiti. Tai buvo paskutinė šventė F. Maksvyčio namuose.

Artėjant antrajai sovietų okupacijai, dalį knygyno turto išvežė į Luokę pas Kazimierą Dunauską. Kitas sukrovė į savo namų kieme pastatytą sandėlį, išdalijo pažįstamiems, slapstė, kur galėjo. Nemažai knygyne likusių knygų naujieji "šeimininkai" čia pat suplėšė ir sutrypė. Apie prekybą maldaknygėmis arba nepriklausomoje Lietuvoje išleistomis knygomis galima buvo tik pasvajoti.

Po karo "Žiedo" knygynas oficialiai nebeatsidarė. F. Maksvytis 1944-1945 metais dirbo Šiaulių viešosios bibliotekos vedėju, vėliau – miškų tresto valdytojo pavaduotoju, 1947 metais – Šiaulių "Aušros" muziejaus sekretoriumi, neetatiniu moksliniu bendradarbiu.

Gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. Tačiau baisiausi išgyvenimai dar buvo prieš akis.

Knygų laužas Salduvėje

1948 metų birželį sovietų valdžia nutarė visiškai sunaikinti "Žiedo" knygyną ir įvykdė vieną barbariškiausių akcijų prieš lietuvių kultūrą - išplėšė "Žiedo" sandėlį, leidinius suvertė į aštuonis sunkvežimius, nuvežė prie Salduvės kalno, kur sukrovė milžinišką laužą. Ugnis rijo maldaknyges, vaikų literatūrą, kalendorius, žodynus – iš viso apie 200 tūkst. egzempliorių. Degė ir labai vertingi, reti L. Jakavičiaus išsaugoti "Aušros", "Varpo", "Tėvynės sargo" komplektai, M. Valančiaus, S. Daukanto knygų rinkiniai, supleškėjo ir L. Jakavičiaus atsiminimų knygos likęs tiražas. Laužą saugojo rusų kareiviai, žmonės verkė matydami, kaip jų akyse nyksta tikras kultūros lobis.

Neteko visko – namų, turto, knygų

Netrukus po baisiojo knygų laužo Salduvės kalne Maksvyčių namuose apsigyveno pats Motiejus Šumauskas su šeima, atvykęs čia kaip kompartijos srities pirmasis sekretorius.

Pats F. Maksvytis į savos namus daugiau niekada nebesugrįžo. Vis dėlto, galima sakyti, likimas buvo jam palankus – pavyko išsisukti nuo Sibiro, kuris turėjo tapti logiška jo veiklos pabaiga. Vengdamas arešto ir tremties, F. Maksvytis su šeima blaškėsi iš vieno Lietuvos kampelio į kitą, keitė darbo pobūdį, juto akylą KGB žvilgsnį, bet sulaukė gerų žmonių įspėjimų apie gresiančius pavojus.

Gyvenimas po Šiaulių

1948 metų birželį, draugų padedamas, iš Šiaulių pabėgo į Mažeikius, kur pradėjo dirbti kraštotyros muziejaus direktoriumi, po poros metų buvo priverstas persikelti į Marijampolės muziejų, dar vėliau – į Šilutę.

1958 metais Maksvyčių šeima iš Šilutės persikėlė į Kauną. Neradęs laisvos vietos Kauno muziejuose, ėmėsi steigti naują antikvarinį knygyną ir dirbo jo vedėju. Atsirado nemažai bukinistų, kurie pirko senas knygas ir jas komplektavo. Čia anksčiau išleistų knygų ieškoti ateidavo Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų valdytojas kanauninkas J. Stankevičius, iš įkalinimo ir tremties vietų grįžę buvęs "Spaudos fondo" direktorius B. Žygelis, Vasario 16-osios akto signataras buvęs diplomatas P. Klimas, buvęs Lietuvos prezidentas A. Stulginskis, buvęs ministras pirmininkas L. Bistras, buvęs Valstiečių liaudininkų partijos pirmininkas advokatas Z. Toliušis ir kiti. Kanauninko J. Stankevičiaus prašymu Feliksas parinkdavo religinio turinio senų istorinių ir mokslinių knygų Kunigų seminarijai. Pagrindinis F. Maksvyčio tikslas buvo sukaupti kuo daugiau senesnių knygų ir jas išsaugoti nuo sunaikinimo, nes miestų ir mokyklų bibliotekose tokie leidiniai buvo masiškai naikinami – atiduodami į makulatūrą. KGB tai įvertino kaip "tautos nuodijimą", "šlamšto platinimą", į šmeižto kampaniją buvo įtraukta spauda ir F. Maksvyčiui teko ieškotis kito darbo. Dirbo "Vagos" leidyklos Kauno skyriaus išleidėju.

Atgimimo metais dalyvavo mitinguose, Baltijos kelyje, kituose renginiuose. Atgaivino ryšius su išsibarsčiusiais po platųjį pasaulį buvusiais bičiuliais. F. Maksvyčiui tarpininkaujant, įvairios Lietuvos leidyklos išleido 27 JAV gyvenančių buvusių šiauliečių rašytojų – poeto Alfonso Šešplaukio-Tyruolio ir Anatolijaus Kairio - knygas, rengė autorių susitikimus su leidėjais ir skaitytojais.

1998 metais F. Maksvytis išleido savo atsiminimų knygą "Maldaknygių, knygų ir žurnalų laužas", o 2005 m.- ....

Atskleisti nauji faktai

Gyvenimo saulėlydyje Šiaulių "Aušros" muziejaus iniciatyva atgijo senojo knygiaus ryšiai su Šiauliais, užsimezgė kūrybingas bendradarbiavimas. Muziejininkas Almantas Šlivinskas, intensyviai bendravęs su F. Maksvyčiu keletą paskutiniųjų jo gyvenimo metų, teigia, jog daugelyje ankstesnių publikacijų apie F. Maksvyčio gyvenimą ir veiklą nutylima apie jo atvirukų leidybą, jie nepakliūva ir iki šiol skelbtą statistiką.

F. Maksvytis jam papasakojo, kad 1942-1943 metais tuometės miesto spaustuvės "Astra" vadovai pasiūlė jam pratęsti ankstesnio knygininko, vokiečių įkalinto žydo M. Ordmano atvirukų leidybą, nes spaustuvėje buvo likusios prieškarinės "Grafikos" spaustuvės dailininkų sukurtų atvirukų litografinės klišės. Kadangi karo metu vokiškų markių labai nevertino, jis užsakė išleisti apie 20 rūšių įvairių proginių atvirukų su papildytais sveikinimo tekstais – kiekvieną po 5 tūkst. egzempliorių. Deja, per karo suirutę pavyko išplatinti tik apie 40 proc. užsakyto tiražo. Po keletą šių atvirukų pavyzdžių yra ir Šiaulių "Aušros" muziejuje, šiek tiek yra išlikusių ir filokartistų kolekcijose, bet kadangi ant jų nebuvo nurodyti jokie leidimo duomenys, muziejininkams tai buvo ilgai neįminta mįslė.

F. Maksvytis Šiaulių "Aušros" muziejui padovanojo nemažai fotografijų, knygų, sukauptą didžiulę pastarųjų dešimtmečių susirašinėjimo atvirukų kolekciją, muziejuje saugomi į magnetofono juostelę įrašyti jo atsiminimai.

Visai neseniai, 2009-ųjų vasarą, F. Maksvyčio žmona Valerija, žinodama apie glaudų vyro ir "Aušros" muziejaus bendradarbiavimą ir norėdama, kad jos ir vyro palikimo dalis išliktų F. Maksvyčio jaunystės mieste, padovanojo Šiaulių "Aušros" muziejui ir miesto savivaldybės viešajai bibliotekai sukauptą biblioteką, susirašinėjimo atvirukus ir ženkliukus, pasidalijo prisiminimais.