Irena BUDRIENĖ

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje poetas, Sąjūdžio pirmeivis Juozas Sabaliauskas pristatė penktąją savo poezijos knygą "Tebelaukiu džiaugsmo varpų". Rinkinį, į kurį sudėta šūsnis pastarojo laikotarpio poezijos bei žiupsnelis posmų iš ankstesnio aruodo, autorius vadina savotiška kūrybinio darbo ataskaita.

Nuotraukoje iš kairės: knygos pristatymo vakaro vedėja A. V. Koskienė, aktorė S. Povilaitytė, knygos redaktorė ir poeto žmona A. Sabaliauskienė bei poetas J. Sabaliauskas. Autorės nuotr.

Su žmona ir redaktore Aldona Sabaliauskiene į knygos pristatymą atėjęs poetas Juozas Sabaliauskas su gerbėjų auditorija bendravo paprastai ir atvirai, jo pasisakymas virto savotiška išpažintimi apie nelengvą kūrybos kelią.

"Praradau miegą, savitvardą, nervus, bet džiaugiuosi, kad tai, ką aš parašau, lieka žmonių širdyse ir atmintyje, džiaugiuosi, kad daugelis mane pažįsta ir prašo eilėraščių", – sako poetas. Rašyti jis pradėjo dar mokydamasis Juliaus Janonio gimnazijoje. J. Sabaliausko nuomone, ano meto jo eilėraščiai buvę prasti, nes teko rašyti tais laikais, kai buvo viena partija ir viena tiesa. Poetas atsiminė kelis kurioziškus momentus: "Atėjau pas tuometį redaktorių Alfonsą Miltakį, buvo apskrities laikraštis toks labai bloznas, ir atsinešiau eilėraštį, parašytą Stalinui. Padaviau. Jis žiūrėjo, žiūrėjo, tylėjo žiūrėdamas į tą mano eilėraštį. Nei man atsisėst, nei laukan eit. Matyt, ir jam nepatogu pasidarė, kad taip su manimi elgiasi, bet paskui išmušė pro dantis – gal ir galima būtų išspausdinti, bet ką pasakys vykdomasis? Net ir Stalinui rašant reikėjo bijoti. Dar vėliau turėjau kitą redaktorių, kuriam atnešiau eilėraštį:

Einu mišku – girdžiu kukū,

įsiklausau – tikrai kukū!

Kuku kukū viršum šakų,

o aš toliau einu mišku.

Tu ką, sako, buožių kaimą apdainuoji? - Koks čia, redaktoriau, buožių kaimas? Aš kaimą apdainuoju, lietuvišką kaimą. Koks pagaliau čia apdainavimas – gegutė man kukuoja ir aš džiaugiuosi eidamas mišku. - Ė, sako, tu manęs neapgausi, jei būtum tą gegutę patupdęs ant siloso bokšto, o dabar tai velniai žino, kokią tu Lietuvą apdainuoji. Ne, mes negalime to eilėraščio spausdinti", – pasakoja apie anekdotu tapusį savo, tada dar jauno poeto, ir sovietinių redaktorių bendravimą J. Sabaliauskas.

Kūrėjas sako pajutęs atgaivą, kai į literatūrą atėjo Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Paulius Širvys. Jie ėmė laužti tokius sustabarėjusius redaktorius. Kaip tik tada ir pats J. Sabaliauskas parašė pluoštelius neblogų eilėraščių. "Nedaug teparašiau, nes niekuomet sistemingai nerašiau. Pirmiausia reikėjo užsidirbti duonos kąsnį. Reikėjo dirbti pramonės skyriuje, kuris mane labai alino, reikėjo informacijos skyriuje gaudyti visokius stachanoviečius", – prisimena poetas nelengvą darbą sovietiniame laikraštyje. Bet paskui J. Sabaliausko "eilėraščių smagratis įsisuko, įsismagino": išleistas pirmasis pasisekimo sulaukęs rinkinys "Oškit, klevai, mano dainą", vėliau – "Širdyje dar švinta", "Ar pabudėsi, eilėrašti", "Prieš ilgąją kelionę" ir šiųmetis rinkinys "Tebelaukiu džiaugsmo varpų". Nors pastarojo pavadinimas – optimistinis, autorius prisipažįsta: "Liūdni tie mano eilėraščiai." Prisimena, kai komisija rengė ketvirtos knygos rankraštį, stebėjosi, kas čia yra, kodėl tas Sabaliauskas toks liūdnas?" Galiu atsakyti. Būdamas trejų metukų, įsikibęs į medinę supamą lovelę užgiedojau:

Geneli paukšteli,

Ar atskrisi ant mano kapelio?

Kodėl man, trejų metų vaikui, šovė į galvą tos eilutės? Poetas Paulius Širvys yra pastebėjęs, kad ne visos eilės gimsta džiaugsme. Ir liūdnai rašydamas stengiuosi, kad per savo ašarą pamatyčiau kitų žmonių džiaugsmą, kad ta ašara skaitytojui taptų kaip žemei lietaus lašas. Nemėgstu eilėraščių, kuriuos norint suprasti reikia, dovanokit, kelnes per galvą mautis. Aš taip nemoku, aš to maivymosi nesuprantu, nemėgstu tų įmantrybių visokių. Man poetai visą laiką buvo ne šiaip sau žmonės, bet tarsi šventieji. Dažnai pagalvodavau, kodėl jie piešiami be aureolės aplink galvą, juk jie ne šios žemės sutvėrimai", – atvirauja J. Sabaliauskas. Poetas prisipažįsta pribrendęs pagalvoti apie savo gyvenimo saulėlydį, apie neišvengiamą amžinybę. "To mes nė vienas neišvengsime. Ne čia yra esmė. Esmė, kad žmogus neišeitum dykas, tuščiomis rankomis", – baigia savo išpažintį poetas ir perskaito eilėraščio "Kreipimasis į saulę" posmą:

O jei kelionėje daina

Staiga nutrūktų,

Tu mane

Sudegink savo spinduliais,

Tik niekada nukrist neleisk.

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

"Kas ketvirtas mūsų klube - žvaigždė, kas penktas - genijus", - juokais Lietuvos iliuzionistų klubo narius apibūdina jau trečią kadenciją klubo prezidento pareigas einantis Jonas Ziemelis. Per dešimt klubo veiklos metų narių išliko panašiai tiek pat. Jie nenustoja linksminti žmonių, nors patiems atėjo ne pats smagiausias metas.

Steigiamasis Lietuvos iliuzionistų klubo susirinkimas įvyko Šiaulių rajono kultūros namuose 1999 m. balandžio 30 dieną.

Iš cilindro triušių netraukia

"Galiu parodyti matomą ir nematomą monetos kelionę", - pasiūlo magas. Ima monetą iš kairiojo delno, deda į dešinįjį ir grąžina ją atgal. "Štai jums matomas kelionės būdas". Po to monetą laiko sugniaužęs kairiajame delne. "Abrakadabra - moneta skrenda į dešinę ranką, o po to grįžta į kairę", - ištiesdamas delną parodo "sugrįžusią" monetą J. Ziemelis ir pasiekia savo - sulaukia šypsnio.

Pašnekovas surimtėja ir ima pasakoti, kad Europoje pirmasis iliuzionistų klubas susibūrė XIX a., o 1999 m. buvo įkurtas Lietuvoje. Tai pirmasis toks klubas šalyje, nors fokusininkai, kuriuos vadindavo šposininkais, monininkais, buvo minimi ir prieš karą.

"Susirinkome, kad galėtume pasidalyti patirtimi, informacija, rekvizitais. Klube jautiesi ne vienas, lengviau susirasti rėmėjų, - sako J. Ziemelis. - Ne visi čia pasilieka. Juk suaugusieji dažnai elgiasi kaip vaikai - susidomi, užsidega noru veikti, o po to noras praeina."

Klubas šiuo metu vienija apie 30 narių ir kandidatų. Net keturi iliuzionistai iš Šiaulių - tai Jonas Ziemelis, Gintas Gustas, Nina Vingrienė-Kundrotienė ir Aivaras Rusevičius. Klubas įregistruotas Šiauliuose, nes nariai dažniausiai susitinka Saulės mieste.

Ne vienam, ko gero, kyla klausimas, kaip vadinti tuos pokštininkus - iliuzionistais, magais ar fokusininkais. "Man priimtiniau fokusininkas, nes sovietmečiu mus taip ir vadino. Terminas "iliuzionistas" kilo iš Europos, tačiau esmė nesikeičia. Jokios magijos čia nėra, tiesiog rankų miklumas. Fokusas turi prajuokinti, sužavėti žiūrovą. Aš esu interaktyviosios magijos atstovas, įtraukiantis publiką. Man nereikia iš cilindro traukti triušių, kad sužavėčiau žiūrovą. Moku prieiti prie kiekvieno, pademonstruodamas įtikinamą triuką", - paaiškina J. Ziemelis.

Japonai džiaugiasi kaip vaikai

Klubo prezidentas yra apkeliavęs visą Europą. Kaip ir daugelis fokusininkų, moka įvairių užsienio kalbų. Dėkingiausia publika, jo nuomone, yra japonai. Jie nėra išlepinti magijos žvaigždžių, tad naiviai, kaip vaikai, reaguoja į kiekvieną pademonstruotą fokusą. Užtenka ištraukti kelias skareles iš delno, ir nuostabos kupinomis akimis atlikėją apipila ovacijomis. Šiltai ir emocingai fokusininkus priima ir Pietų Europos gyventojai, priešingai nei skandinavai, stebintys pasirodymą kone akmeniniais veidais.

Kelmės dvare magai giljotina kirto agurkus - žiūrovams galvos liko ant pečių.

Daugiausia Lietuvos iliuzionistų klubo narių - vyrai. "Matyt, moterų prigimčiai magija nėra artima. Moterys dažniau padeda fokusininkams, paduoda, atneša triukui reikalingas pagalbines priemones, pačios tampa triuko ašimi - joms "nukertama" galva ar pilvą "perveria" kardai. Klube teturime vieną moterį. Mirus šiauliečiui Genučiui Vingrui, jo veiklą perėmė žmona Nina", - teigia klubo prezidentas.

Iš klubo narių anapilin yra išėjęs ir talentingas fokusininkas Raimundas Šaulys (1939-2004), pirmiau išmokęs angliškai, o po to lietuviškai ir rusiškai. Į klubą ketinęs įstoti Leonidas Bakanas (1940-1994) turėjo cirko būrelį ir mokėjo groti trimitu. "Leonidas yra Afrikoje demonstravęs triuką "Varguolio sapnas", kai tiesiog iš oro atsiranda pinigų kupiūros, kurios dedamos į kibirėlį. Kitądien turguje jį atpažino tenykščiai gyventojai, vadino jį stebukladariu ir bėgo paskui, prašydami padaryti stebuklą, o iš oro gautus pinigus atiduoti jiems", - pasakoja pašnekovas.

Magijos knygas perspausdindavo mašinėle

Dalis fokusininkų turi patirties tarptautinėje arenoje - kelia kvalifikaciją kursuose, dalyvauja tarptautiniuose konkursuose ir tampa jų laureatais. Tarptautiniuose vandenyse sėkmingai nardo Gintas Gustas, Nikolajus Jegorovas ir Mantas Žmuidinavičius. "Fokusininkų pasirodymą tarptautiniuose kongresuose stebi vien tik fokusininkai, kurie žino visas subtilybes, pastebi klaidas, tad jaudulys būna gerokai didesnis", - paaiškina per 60 kongresų dalyvavęs J. Ziemelis.

Kas trejus metus fokusininkai vyksta į savotišką olimpiadą - FISM kongresą (Tarptautinė magų asociacijų federacija). Savaitę vyksta seminarai, konkursai, dalyviai susipažįsta su naujausiomis magijos tendencijomis, dalijasi patirtimi, įsigyja rekvizitų turguje. Šią vasarą kongresas vyks Pekine.

"Grįžęs ilgai nenori galvoti apie fokusus, nes būni apkrautas informacijos. Sovietmečiu jos trūkdavo, viskas buvo šluote šluojama, vaizdo kasetės su fokusų įrašais buvo vertos aukso, knygos apie magiją buvo verčiamos iš anglų kalbos į rusų, perspausdinamos mašinėle, o paveikslėliai perpiešiami ranka. Pats turiu tokių "samizdat" (rus. "išleisk pats") leidyklos egzempliorių. Garsiųjų "Bicycle" kortų savininkas buvo tikras turčius, nes jų kaladė sovietmečiu kainavo 100 rublių, kuriuos uždirbdavai tik per mėnesį", - prisimena Rusijos magijos mokyklos mokinys, į Maskvą važinėdavęs kas mėnesį penkerius metus.

Pirmasis ir dabartinis klubo prezidentas Jonas Ziemelis rodo antikrizinį triuką, kaip iš niekur atsiranda doleriai. Pinigų kampuose angliškai parašyta "Netikri. Stebuklingi pinigai". Lietuvos iliuzionistų klubo archyvo nuotr.

Dabar fokusams reikalingų rekvizitų galima įsigyti parduotuvėje ar išsirinkti patikusią prekę internetu. Lietuvoje veikia net dvi internetinės magijos parduotuvės.

J. Ziemelis sako, kad įsigyta priemonė ir išmoktas vienas ar kitas fokusas sėkmės neužtikrina. Reikia turėti nuosekliai parengtą programą, vieną triuką turi sklandžiai pakeisti kitas, magas turi mokėti bendrauti su publika ir, be jokios abejonės, neapsienama be talento.

Magiška naktis muziejuje

Klubo veiklos dešimtmečio paminėjimas sutapo su tarptautinio projekto renginiu "Muziejų naktis", kuris vyko Kelmės dvare. Cirko artistai šoko su smaugliais, meškute, fokusininkai skraidino staliukus, stiklo rutulius, butelius keitė taurėmis, išsivaduodavo iš pančių, vyrą aprengdavo moteriškais rūbais, lankstė stalo įrankius. Žiūrovai išvydo J. Ziemelio surengtą parodą "Magai plakatuose". "Mūsų renginį svečiai įvertino puikiai. Sulaukėme sveikinimo net iš Rusijos iliuzionistų asociacijos", - džiaugėsi J. Ziemelis. Dešimtmečio proga užsakyti puodeliai ir ženkleliai su klubo logotipu.

Šventės baigiasi, o kasdienis darbas nebėra toks saldus kaip anksčiau. Ir fokusininkai pajuto sunkėjančią ekonominę padėtį. Firmos, kurių vakarėliai neapsieidavo be iliuzionistų, atsisako pramogų, o vestuvininkai vis dažniau svarsto, ar paslauga nėra per brangi. "Taksi nebevažinėju. Štai mano prezidentiška transporto priemonė", - šmaikštauja klubo prezidentas, rodydamas dviratį.