Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Neseniai iš tarptautinio projekto "Geriausios pasaulio scenos - vaikams" Sankt Peterburge (Rusija) grįžo Šiaulių 1-osios muziko mokyklos moksleivė Augustė Emilija Janonytė. Daugelio tarptautinių ir respublikinių konkursų, Karalienės Mortos premijos laureatė pakerėjo ir virkdė publiką.

Daugelio tarptautinių konkursų laureatė, Karalienės Mortos premijos savininkė Augustė Emilija Janonytė garsina ne tik Šiaulius, bet ir Lietuvą. Autorės nuotr.

Projekte dalyvavo tarptautinių konkursų laureatai iš Ukrainos, Rusijos ir Lietuvos. Mūsų šaliai, be A. E. Janonytės, atstovavo choras "Liepaitės".

Projekto organizatorė Sankt Peterburgo choro studijos "Rondo" vadovė Natalija Muravjova aštuonmetę šiaulietę pastebėjo prieš keletą metų ir 2008 m. spalį atsiuntė kvietimą dalyvauti šiame projekte.

"Šiauliai šiemet tampa Lietuvos smuiko sostine. Augustės dalyvavimas konkurse - tai įžanga į tarptautinį jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų S. Sondeckio konkursą, vyksiantį birželį", - sako Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktorius Vygintas Ališauskas.

Pagrindinis koncertas vyko Sankt Peterburgo M. Glinkos valstybinės akademinės kapelos salėje. A. Janonytė grojo solo su Sankt Peterburgo specialiosios muzikos mokyklos-licėjaus prie valstybinės N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos simfoniniu orkestru, kuriam vadovauja ir diriguoja Arkadijus Šteinluchtas. Šiaulietė atliko F. Mendelsono koncertą smuikui ir orkestrui e-moll. Baigiamajame koncerte Augustė atliko F. Kreislerio kūrinį "Preliudas ir Allegro". Jai akompanavo jaunoji pianistė iš Rusijos Jekaterina Muravjova. Be koncertų, buvo rengiami meistriškumo kursai, vyko konferencija. Projekto dalyviai buvo apgyvendinti ir maitinami organizatorių lėšomis.

Jaunosios smuikininkės mama Birutė Janonienė pasakojo, kad publika po pasirodymo ilgai nepaleido Augustės, prašė autografų ir liepė nesikeisti pavardės, kad gerbėjai galėtų pažinti būsimą smuikininkę. Mergaitė sulaukė švelnių epitetų - grojo dieviškai, angeliškai. Salėje žmonės net verkė.

Muzikos mokyklos direktorius apgailestauja, kad mieste nėra talentingų vaikų rėmimo strategijos. Augustė griežia smuiku nusilaupiusiais dažais, o naujam reikėtų dviejų tūkstančių eurų.

A. Janonytės mokytoja Nijolė Prascevičienė mokydama taiko metodiką, kad pastangas reikia dėti nuo mažų dienų ir žengti palaipsniui į priekį. Vaikas turi siekti tikslo, tačiau grojimas jam turi teikti malonumą. Augustė griežti smuiku pradėjo būdama 4,5 metų. Vienuolikmetė yra dalyvavusi per 130 konkursų.

Birželio 6-11 dienomis Šiauliuose vyksiančiame tarptautiniame jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų S. Sondeckio konkurse laukiama per 60 atlikėjų iš Austrijos, Turkijos, Kroatijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos ir Lietuvos.

Arūnas VASILIAUSKAS

Šiaulių dailės mokykloje eksponuojama tradicinė dešimtoji mokyklos mokytojų kūrybos darbų paroda. Tai kasmetė ataskaita mokyklos svečiams ir moksleiviams. Parodoje dalyvauja devyniolika autorių, kurie eksponuoja per trisdešimt savo kūrybos darbų. Šių metų parodos tema "Atminimas" įpareigojo autorius į savo kūrybą pažvelgti siauriau, kryptingai pataikauti šiai užduočiai. Parodos darbams būdingas dekoratyvumas, minties apibendrinimas, juose išsakytas filosofinis autorių požiūris.

Irenos Šliuželienės trijų dalių kompozicija "Trys princesės".

Vitalijos Kurtinaitienės "Laiko ženklai".  Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Vieni brandžiausių parodos darbų - dailininko Sigito Prancuičio aliejinės tapybos paveikslai "Dingę pasauliai" ir "J. Švažo portretas". Meistriškai atlikti darbai skirti prisiminimams, savo mokytojui Jonui Švažui pagerbti. Šiai tematikai priskirtinas to paties autoriaus eksponuojamas "Objektas G. Beresnevičiui atminti".

Parodoje gausiausiai dalyvauja dailininkai tapytojai. Didelio formato paveiksle "Ikarus" Dalvis Udrys su žiūrovu filosofuoja apie praeitį ir dabartį, apie klasikinę filosofiją ir lietuvių liaudies mitologiją. Parodoje spalvinga ir nuosekli dailininkė Viktorija Visockytė, eksponuojanti du tapybos darbus: "Gera gyventi" ir "Mano žalias pavasaris".

Ekspozicijoje matome portretus - tai Vladimiro Ošurkovo "Nijolė" ir Irenos Šliuželienės "Autoportretas". Malonu, kad realistinis portretas vėl suranda savo vietą šiauliečių dailininkų kūryboje. Jūratės Žuklienės kompozicija "Giesmė" – duoklė vaikystės prisiminimams, pasakojimas apie tai, kas kartais gyvenime monotoniška ir nereikšminga, laikui bėgant, tampa praeities prasme.

Įdomi dailininkų grafikų ekspozicijos dalis. Tobula technika atlikti, lietuvių liaudies motyvais paremti Gitanos Kaltanienės grafikos darbai "Nakties šnabždesys". Tai aktyvios, kūrybingos, nuosekliai dirbančios ir nuolat savo braižo ieškančios autorės tobulumo darbo rezultatas.

Nūdienos aplinkoje savo kūrybai temos ieško Vilius Šliuželis. Humoru dvelkia jo grafikos lakštas "Kalniuko vagis", paslaptingu subtilumu - "Lepšių šulnys".

Parodos kompoziciją paįvairina žinomų mūsų miesto skulptorių Birutės ir Kazio Kasperavičių skulptūros. Stebėtino meistriškumo K. Kasperavičiaus medžio kompozicija "Kamienai" žiūrovui aiškiai pasako, kad tik nuosekliai ir daug dirbdamas gali pasiekti įdomių kūrybos rezultatų. Įdomus ir B. Kasperavičienės darbas "Modelis".

Didelio formato pastelėmis dailininkė Violeta Kiznienė žiūrovams pasakoja apie savo ir giminių praeities išgyvenimus, prisiminimus. Aktyvi parodų dalyvė tekstilininkė Nijolė Ošurkovienė demonstruoja dviejų dalių ciklą "Kas gera – prisiminkime..." Tai lyrika ir švelnumu dvelkiantys prisiminimų epizodai.

Parodoje išskirtinę vietą užima keramikų darbai. Vaikystės pasakų motyvais paremta Irenos Šliuželienės trijų dalių kompozicija "Trys princesės". Tiksliausiai parodos užduotis atlikta Vitalijos Kurtinaitienės keramikos darbuose "Laiko ženklai" ir "Tulpių laukas". Pastarasis aiškiai prašosi būti pritaikytas interjere. Tai spalvinga ir nuotaikinga kompozicija, kalbanti apie laiko pasmę.

Konceptualius kūrybos darbus parodoje demonstruoja Edita Sudžiūtė ir Rinaldas Damskis. Paprastai, įvairiais techniniais ieškojimais pagrįsdamas savo darbus, Alvydas Šalkauskas šį kartą pateikia dvi ramias, kaimo tematika paremtas fotografijas "Senojo kaimo garsai". Etnografine praeitimi mėgaujasi dailininkių Eglės Bičkienės, Audronės Grosienės kūryba.

Ši tradicinė dailės mokyklos mokytojų kūrybos paroda parodo, kad mokytojai yra ne tik nuoširdūs pedagogai, bet ir kūrybingi menininkai, savo žinias ir gebėjimus perteikiantys mokiniams.

Vita MORKŪNIENĖ

Šiaulių "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje iki birželio vidurio eksponuojama paroda "Pranas Domšaitis (1880–1965). Tapyba" iš Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje rinkinių. Dviejose muziejaus salėse išdėstyta kolekcija pristato ankstyvąjį ir vėlyvąjį jo kūrybos periodus, kuriuos skiria didžiulės metų atkarpos, o vienija ryškios lietuviškumo apraiškos.

Parodos atidarymo metu skambėjo Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos akordeonininkų atliekami kūriniai.

Paroda neturi konkretaus pavadinimo. Tačiau ją, kaip ir visus kitus Lietuvoje rengiamus Pr. Domšaičio kūrybos pristatymus, galėtume vadinti vienodai - "Sugrįžimai".

"Mano tapybos esmė yra magiškas realybės atsivėrimas, savybė, paveldėta iš tolimosios baltiškosios Tėvynės", - kadaise sakė Pr. Domšaitis.

Ekskursas į šalį

Galimybė iš arti pamatyti pasaulinio masto dailininko, įžymiausiu lietuvių ekspresionistu vadinamo kūrėjo paveikslus, juose perskaityti sudėtingą gyvenimo ir kūrybos kelią jau savaime yra vertybė, tačiau šiauliečiai galėtų džiaugtis ir kitu, su konkrečiu autorium ir jo kūryba nesusijusiu aspektu. Mieste po svetingu ir prabangiu restauruotos Ch. Frenkelio vilos stogu atsiranda (jau yra, veikia) nauja parodų erdvė. Savita, solidi, tinkama tokiems autoriams ir tokiems kūriniams, kuriems kitos miesto galerijos nebūtų pačios tinkamiausios. Muziejaus salių interjeras, istorinė ir kultūrinė aura švelniai, bet gana įsakmiai diktuoja jau buvusių ir būsimų parodų kryptį. Tokio parodų centro atsiradimas šiek tiek sušvelnina pastarojo meto miesto praradimus - beveik dešimtmetį sėkmingai gyvavusią ir skausmingai užsidariusią (tiksliau - uždarytą) Šiaulių universiteto galeriją, metų pradžioje duris užvėrusią "Retro" galeriją, kuri irgi jau turėjo savo nišą ir savo lankytoją. Tikėtina, kad solidžių - pažintine ir menine prasme reikšmingų - parodų tradicija Ch. Frenkelio rūmuose įsitvirtins.

Kūrybinis palikimas – Lietuvoje

Surengta paroda - tai unikali pažintis su pasaulyje seniai pripažinto ir įvertinto žmogaus kūryba, kuri ilgai buvo nepažinta ir svetima jo tėvynėje, į kurią senatvėje svajojo sugrįžti ir kam nebuvo lemta nutikti. Tik visai neseniai, palankiai susiklosčius daugeliui aplinkybių, Prano Domšaičio kūryba tapo neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi.

Prano Domšaičio tapybos darbuose atsiveria magiška realybė ir ilgesys tolimajai baltiškai realybei. Menininko svajonė bent senatvėje sugrįžti į Lietuvą neišsipildė, tačiau sugrįžo jo kūriniai.

Dabar galime džiaugtis ir didžiuotis, kad didžioji menininko kūrybinio palikimo dalis saugoma Lietuvoje. Lietuvai šią dovaną įteikė Lietuvių fondas Čikagoje. Suprasdamas Pr. Domšaičio kūrybos vertę ir unikalumą, fondas nutarė išsaugoti jo kūrybos palikimą ir 1980-1981 metais iš dailininko našlės nupirko per 800 kūrinių, kuriuos skyrė nepriklausomai Lietuvai neabejodamas, kad toks laikas būtinai ateis. 1989 metų vasarą Lietuvą pasiekė pirmieji 530 kūrinių.

Pirmoji paroda surengta Vilniaus dailės muziejuje, po to darbai perkelti į Klaipėdos paveikslų galeriją, kuriai 2004 metais suteiktas Pr. Domšaičio vardas. Įvertinęs, kaip rūpestingai ir pagarbiai Lietuvoje elgiamasi su Pr. Domšaičio palikimu, 2006 metais fondas perdavė dar 135 paveikslus.

Manoma, kad iš viso dailininkas yra sukūręs per 900 paveikslų. Jų yra Vokietijos ir Pietų Afrikos Respublikos muziejuose, Australijos ir Amerikos žemynuose, galerijose ir privačiose kolekcijose, jie yra paklausūs pasauliniuose meno aukcionuose.

Tokios didelės kolekcijos sugrįžimas reikšmingas visai Lietuvos kultūrai. Meno istorijoje tokių atvejų nėra daug.

Kelyje

Jeigu kas nors kada nors parašytų Pr. Domšaičio biografinį romaną, veikiausiai pavadintų jį "Kelyje". Romanas būtų kupinas ieškojimų, atradimų ir praradimų, kūrybos džiaugsmo ir paniekinto kūrėjo skausmo, jame būtų aistros, vilties ir tikėjimo, būtų aprašytas žmogaus atsparumas, stebimasi kūrybiniu ilgaamžiškumu. Pr. Domšaitis mirė Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje, sulaukęs 85-erių. Jo amžininkai, dabar ir kūrybos tyrinėtojai, su nuostaba teigia, kad paskutinieji penkiolika Pr. Domšaičio gyvenimo metų buvo bene sėkmingiausi, rezultatyviausi ir brandžiausi per visą kūrybinį kelią. Seno žmogaus ženklo juose nė kvapo - tik kūrybos polėkis, savitas žvilgsnis, gili ir aiški mintis, tobulos kompozicijos. Tuo metu buvo sukurtos ypač gilios, prasmingos kompozicijos religiniais motyvais, o biblinė "Bėgimo į Egiptą" tema buvo viso jo gyvenimo ir kūrybos leitmotyvas. Toje biografinėje knygoje, be abejo, būtų išvardyti ir Pr. Domšaičio vaikystės, jaunystės takeliai, varginantys emigranto keliai, tūkstančiai kilometrų, keliaujant po pasaulį, milžiniškas atstumas, fiziškai skyręs jį nuo "tolimosios baltiškosios tėvynės".

Yra išlikę liudijimų, kad paskutinę savo gyvenimo dieną Pr. Domšaitis ištarė žodžius: "Aš visada esu kelyje", - lyg apibendrindamas visą savo gyvenimą. Taip pavadintas ir vienas paskutinių jo kūrinių.

Vingiai

Pr. Domšaičio darbai iš galerijos Klaipėdoje atkeliavo į Ch. Frenkelio vilą. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Pr. Domšaitį suformavo ir išugdė vokiečių ir lietuvių kultūra. Vokiečio ir lietuvės šeimoje Mažojoje Lietuvoje gimęs ir augęs Pr. Domšaitis iki 27-erių metų dirbo tėvų ūkyje, kurį drauge su nedidele užeiga turėjo perimti kaip vyriausias sūnus. Jo meniniai gabumai buvo akivaizdūs nuo mažens - jis piešė, tapė, drožė, tačiau tam galėjo skirti tik laisvalaikį. Susitikimas 1907 metais su įžymiu vokiečių dailininku Maksu Lybermanu buvo lemtingas. Jis įtikino tėvą ir davė rekomendaciją Karaliaučiaus meno akademijai. Vėliau P. Domšaitis tobulinosi Berlyne, Osle bendravo su Edvardu Munku, o 1914-1918 metais lankėsi Nidos menininkų kolonijoje. Pripažinimo Vokietijoje P. Domšaitis sulaukė, 1919 metais surengęs pirmąsias individualias parodas Berlyne ir Breslau (dab. Vroclavas, Lenkija). Gyvenimas ėjo į priekį – ateitis atrodė viltinga.

1933 metais Vokietijoje į valdžią atėję naciai nepripažino modernaus meno (ekspresionizmo, kubizmo, futurizmo), uždraudė dailininkams rengti parodas, jų kūrinius išmetė iš galerijų. Į juoduosius sąrašus patekusiems dailinimkams netgi buvo draudžiama parduoti dailės priemones. Pr. Domšaitis pateko tarp draudžiamųjų - "degeneratų".

1937 metais Miunchene buvo surengta konfiskuotų kūrinių kilnojamoji paroda "Išsigimęs menas". Joje buvo ir Pr. Domšaičio kūrinių. Menininkas skaudžiai išgyveno šį laikotarpį. Ilgam apsigyveno Austrijoje. Čia bendravo su Telesforu Valiumi, Pauliumi Augiu, kitais Lietuvos dailininkais, pabėgusiais iš Lietuvos nuo sovietų. Kartu su lietuviais dalyvavo emigrantų parodose, pirmąkart atstovaudamas lietuvių dailei. Nuo 1949 metų su žmona apsigyveno Pietų Afrikos Respublikoje. Keiptaune prabėgo patys ramiausi ir kūrybingiausi metai.

Tautybės ir pilietybės lietuvis

"Aš, Pranas Domšaitis, tautybės ir pilietybės lietuvis..." - taip prasideda 1947 metais rašytas jo gyvenimo aprašymas. "...Lietuvybę pilietybę gavau tapus Lietuvai nepriklausomu kraštu. Pirmieji mano tapybos darbai buvo pašvęsti tėvynės vaizdams kurti", - kai rašė šiuos žodžius, jam buvo 67-eri.

Lietuvišką pasą Pr. Domšaitis gavo 1923 metais Kaune. Nuo to laiko beveik visus darbus pasirašydavo lietuviškai. Toks buvo vidinis poreikis, su motinos krauju gautas lietuvybės jausmas, kurio neprarado nei blaškomas XX amžiaus karų ir suiručių, nei varginamas klajonių po pasaulį, nei gyvenimo saulėlydį pasitikdamas toli nuo Lietuvos, Keiptaune, kur atgulė amžino poilsio. Visą gyvenimą Pr. Domšaitis nepamiršo gimtinės, kurios vaizdai inspiravo daugelį jo paveikslų. Dailėtyrininkų teigimu, jo kūriniuose susilydė Europos moderniosios dailės patirtis, lietuvių liaudies pasaulėjauta, egzistenciniai apmąstymai, Afrikos menas.

Pr. Domšaičio gyvenimiškoji pozicija, ištikimybė gimtajam kraštui ir tėvų kraujui gražiai ir prasmingai praturtina jo paties gyvenimo paveikslą.

Eva JAGMINAITĖ

Šiaulių kultūros centras "Laiptų galerija" po savaitės, gegužės 8-ąją, švęs septynioliktąjį gimtadienį, čia bus atidarytos dviejų menininkų - Jono Daniliausko ir Rimo Bičiūno - tapybos darbų parodos. Daugelį metų parodas ir renginius jaukioje galerijoje organizuojantys jos darbuotojai sako, kad sunkmetis - palankus metas pseudokultūriniams renginius bei menininkams-apsimetėliams išnaikinti. Šventiškomis nuotaikomis gyvenanti "Laiptų" direktorė Janina Ališauskienė sako pasigendanti vieningumo tarp kultūrinių įstaigų darbuotojų.

Kultūros centro "Laiptų galerija" direktorė J. Ališauskienė sako, kad kultūros įstaigų darbuotojai turėtų daugiau bendrauti. Autorės nuotr.

Trūksta kultūrinės sklaidos

"Tai, ką dabar apie kultūrinius renginius rašo ir rodo žiniasklaida, dažniausiai yra tik trumpa informacija apie kultūrinį įvykį be jokios analizės ir didesnio pristatymo, kuris padėtų šiauliečiui ar miesto svečiui orientuotis kultūrinių renginių pasiūloje ir matyti miesto - ne rajono centro, miestelio ar kaimo - kultūros prioritetus. Arba dar blogiau – "meno kritikų" asmeninių nuoskaudų, pykčio parodymas kolegoms, kultūros darbuotojams, politikams ir visiems aplinkiniams, - nešventiškai pokalbį pradeda J. Ališauskienė. - Sklaidos reikia, tačiau negali menotyrininku dirbantis žmogus profesionaliai parašyti straipsnį, nes jis nėra publicistas ir, atrodo, negali būti neutralus ir kritiškai įvertinti renginius, kuriuos pats organizuoja."

Direktorė įsitikinusi, jog reikėtų, kad apie kultūrinius renginius mieste sužinotų ir į juos ateitų daugiau žmonių, nes parodas lanko daugiausiai tie patys žmonės. "Būna, kad grafiką mėgstantys ateina į exlibrisų parodą, tie kuriems patinka tapyba, eina į tapybos parodas, tačiau dauguma ateinančiųjų - nuolatiniai parodų lankytojai", - sako direktorė.

Sunkmetis - kultūros pakilimo laikas

Atrodytų, kad sunkmečiu žmonės turėtų rečiau lankytis parodose, mat dvasinio peno poreikį užgožia kasdieniai rūpesčiai. Tačiau J. Ališauskienė teigia, kad būtent sunkmečiu žmonės ieško atgaivos sielai parodose. "Ekonominė pasaulį krečianti krizė padės ir mums, parodų kuratoriams, organizatoriams. Sunkmetis išnaikins pseudomenininkus bei netikrą meną. Ne paslaptis, kad dabar mene daug kičo ir apgavysčių, - sako galerijos vadovė. - Juk net ir imperijos griuvo nuo persisotinimo, o kol pasaulį ištiko krizė, visos gyvenimo sritys, tarp jų ir menas, buvo persisotinusios, o žmonės ieško tyrų, švarių, gražių dalykų."

"Argi blogai, kad jauni menininkai išvyksta iš Šiaulių?! Jei mūsų absolventai adaptuojasi, randa savo raiškai nišą Vilniuje ar užsienyje, reikia tik džiaugtis ir didžiuotis mūsų jaunaisiais, jų mokytojais ar dėstytojais, - polemizuoja J. Ališauskienė. - O pozicija, jog ne vien ŠU Menų fakultetas kaltas, kad jauni menininkai išvyksta, atrodo lyg akmenų mėtymas į savo daržą. Būtent mes patys ir privalome duoti erdvės jaunųjų menininkų raiškai. Ir ne tik jaunųjų.

Trūksta diskusijos

J. Ališauskienė teigia, kad kultūros centrų vadovams bei juos kuruojančiai institucijai trūksta vienybės. "Įspūdis, jog kažkam palanku mus skaldyti ir valdyti. Sunkmečiu turėtume kaip tik galvoti apie bendrus projektus, renginius, nors jie būtų įdomesni, kokybiškesni, kad ir mažesnėmis sąnaudomis padaryti, - įsitikinusi J. Ališkauskienė. - Seniau Kultūros ir sporto skyrius visų kultūrinių įstaigų vadovus vienąkart per savaitę sukviesdavo, turėdavome pareikšti nuomonę apie visus miesto kultūrinius renginius, kuriuose privalėjome lankytis. Taip sulaukdavome pagyrimų, kritikos, kuri tapdavo varikliu kurti geriau."

Direktorei skaudu, kad dabar panašių susibūrimų nebėra, o kultūros centrų vadovai neskatinami bendrauti ir bendradarbiauti. "Į mūsų renginius retai ateina Kultūros skyriaus darbuotojų, o juk jei jie skiria lėšų renginiui, argi nebūtina apsilankyti, kad sužinotų, kaip tas lėšas mes panaudojome? Galbūt vertėtų paanalizuoti, pasikalbėti, ką pakeisti, ką padaryti geriau", - sako "Laiptų" direktorė.

Gimtadienio proga - 393 paroda

17-ojo gimtadienio proga bus atidaryta 393-ioji "Laiptų" galerijos paroda. Savo darbus pristatys Rimas Bičiūnas ir Jonas Daniliauskas. "Jie laiko patikrinti, juos žino Lietuvos bei užsienio meno žinovai, jų darbų yra įsigiję užsienio muziejai", - apie menininkus kalba galerijos šeimininkė. J. Daniliausko paroda galerijoje bus atidaryta trečiąkart, o R. Bičiūno darbai šiauliečių teismui stos pirmąkart. Galerijos senbuvio ir naujoko paroda - aliuzija į tai, kad galerijoje laukiami ne tik nuolatiniai jos svečiai, bet ir nauji lankytojai.

Nuo pernai metų gimtadienio galerijoje atidaryta apie pusšimtį parodų. Jau tradiciniu tapęs "Kultūrinis žiemkelis" bei dainuojamosios poezijos vakarai "Laiptuose" sulaukia didžiulio šiauliečių susidomėjimo. Mažiausiai triskart per metus galerijos darbuotojams tenka paplušėti, mat rengiamos išvažiuojamosios parodos, kurių metu fonduose saugomi menininkų darbai pristatomi atokiau kituose miestuose, užsienyje.

J. Ališauskienė sako, kad per daugelį metų išmokusi iš anksto numatyti, kokio susidomėjimo gali sulaukti paroda. Į N. Bumblienės fotografijų parodą atėjo nedaug šiauliečių, mat jauna klaipėdietė tik pradeda kūrybinį kelią, nėra labai žinoma. Nebuvo daug lankytojų jubiliejinėje 20-ojoje ekslibrisų parodoje, mat, anot "Laiptų" direktorės, grafika domina ne visus. O štai į dainuojamosios poezijos vakarus, "Literatūrinio žiemkelio", meninio projekto "Laikuotė" renginius visi norintieji vos tilpo salėje.