Vita MORKŪNIENĖ

Šiaulių fotografijos muziejuje žinomas Vilniaus menininkas Algis Griškevičius "seka" stebuklines pasakas. "Mikališkių stebuklai" - taip vadinasi išskirtinio dėmesio sulaukęs, nuo praėjusių metų sausio sėkmingai keliaujantis po Lietuvą ir pasaulį fotografinis projektas.

Algio Griškevičiaus fotografijos žiūrintįjį veikia kaip optinė iliuzija, traukia mistiškumu, vilioja daugiaprasmiškumu.

Pats autorius, iki šiol žinomas ir vertinamas kaip vienas ryškiausių ir originaliausių Lietuvos tapytojų, elitines pozicijas ketina užimti ir Lietuvos fotografinėje erdvėje. Fotografija jam jau seniai nėra pagalbinė, eskizavimo priemonė tapybai. Fotografija jam - dar vienas kūrybos laukas, kuriame skleidžiasi ambicingi užmojai, fantazijos, skleidžiasi ir iki šiol nematyti bei nenuspėjami kūrybinės asmenybės užkaboriai.

Fotografinį A. Griškevičiaus "užtaisą" bene pirmasis atspėjo Lietuvos fotografijos grandas Antanas Sutkus, po pirmos fotografijų parodos be ceremonijų pasiūlęs tapti jam Fotomenininku sąjungos nariu. Neseniai Algis Griškevičius užėmė antrąją vietą Kanados Caroun (CPC) surengtame tarprautiniame meninės fotografijos konkurse. Sidabro medaliu apdovanotas jo darbas "Medėjanti".

"Mikališkių stebuklai" - dar vienas argumentas už deramą autoriaus vietą fotografijos olimpe. Jei fotografijų parodą Algis Griškevičius būtų surengęs pirmą karta, ji greičiausiai būtų sukėlusi tikrą furorą, dabar - tik džiaugsmą ir nuostabą, kad kūrėjas geba išlikti tikru grynuoliu, vien tik jam būdingu pašaipiu, ironišku, bet šiltu žvilgsniu žvelgiančiu į pasaulį ir tomis įžvalgomis dosniai besidalijančiu su žiūrovais.

A. Griškevičius yra surengęs ne vieną asmeninę fotografijų parodą, dalyvavęs grupinėse parodose, drauge su Juozu Erlicku sukūręs šmaikščiai išmintingą kalendorių "Zodiako ženklai", fotografijų pateikia kasmečiam Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščiui "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien". Vis dėlto "Mikališkių" projektas yra bene pirmasis, skirtas tik fotografijoms ir jų atsiradimo istorijai.

Prisiminę, kad A. Griškevičius taip pat kuria plakatus, skulptūras ir vadinamuosius objektus, prisimintumėm seną tiesą, kad "kam Dievulis davė, tam ir drėbtelėjo". A. Griškevičius, be abejo, yra vienas iš apdovanotųjų. Todėl nebe taip svarbu, ar kūrinys atsiranda pieštukui, teptukui, skaptui ar fotoaparatui padedant. Svarbu ne kuo padaryta, bet kaip. Kaip ir apie ką menininkas mąsto, kokiomis mintimis ir emocijomis dalijasi su žiūrovu.

Šį kartą jis dalijasi tokiais žemiškais ir drauge nerealiais tikrame Mikališkių kaime nutinkančiais stebuklais. Fotografijomis, kurias galima vadinti ir paveikslais, ir vaizdais, A. Griškevičius pasakoja istorijas, kurios galėtų nutikti kiekvienam iš mūsų. Tos istorijos - apie vienatvę, gimtinės trauką, dangaus ir meilės ilgesį. Prieš žiūrovo akis tarsi skleidžiasi Mikališkių "gyvenimo teatro" vaizdai. Neįtikėtini, iš vizijų ir fantazijų atklydę personažai ir iki skausmo konkretūs realybės trupiniai. Kūrėjo žaidimo taisykles priėmęs žiūrovas tarp tų paveikslų gali pasijusti kaip sapne: viskas lyg matyta, atpažįstama, bet iki galo neįspėjama. Paveikslai, kurie žiūrintįjį veikia kaip jaukios optinės iliuzijos, traukia siurrealistine maniera, mistiškumu, vilioja daugiaprasmiškumu ir simbolika. Fotografijose daug žaismės, jos kelia šypsnį, tačiau ironiški vaizdiniai, keisti personažai slepia ir gilesnius pastebėjimus, istorijos ir kultūros refleksijas, skatina pamąstyti apie lietuviško mentaliteto ypatumus. Toks pat atpažįstamas, bet iki galo nenuspėjamas pasakorius, pokštininkas, žaidėjas, filosofas ir fantazuotojas yra ir pats "Mikališkių stebuklų" kūrėjas Algis Griškevičius. Jis teigia, kad pasaulis turtingas ir įdomus tiek, kiek turtingas ir įdomus yra į jį žiūrintysis. Vadinasi, stebuklų kupina ne tik Mikališkių padangė.

Virginijus KINČINAITIS

Šis metas dėkingas geros fotografijos mėgėjams. Šiaulių fotografijos muziejuje galima susipažinti su išsamia žinomo tapytojo, dabar jau ir garsaus fotomenininko, vilniečio Algio Griškevičiaus fotografijų paroda "Mikališkių stebuklai", o Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje savo naują fotoalbumą pristatė ir fotografijų parodą surengė vienas garsiausių Lietuvos fotografų Romualdas Rakauskas. Tad pradėkime nuo Algio Griškevičiaus. Pasakysiu iš karto - nereikia būti jokiu meno žinovu ar fotografijos specialistu, norint suprasti šio menininko kūrybą. Kiekvienas, užklydęs į Algio Griškevičiaus parodą, neabejotinai patirs ir jaudulį, ir susižavėjimą. Tiesiog to siekia pats autorius. Jis mus stebina, vilioja, žadina vaizduotę, pribloškia, o tada jau tyliai pasišaipo.

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis apie fotografo Algio Griškevičiaus (nuotraukoje - kairėje) kūrybą sako: "Jis pasaulį perkuria savo rankomis. Tačiau šis rankomis perkurtas ir nufotografuotas pasaulis mums tikrai neatrodo mažiau fantastiškas negu kosminės skaitmeninių vaizdų vizijos." Artūro STAPONKAUS nuotr.

Romualdo Rakausko fotografijos priklauso jau kitų vaizdų pasauliui. Fotografija iš ciklo "Švelnumas".

Kokiu būdu? Tiesiog kurdamas pasakiškus fotopaveikslus, kuriuose viskas įmanoma – daili moteris virsta bauginančiu mediniu peiliu, pieva pasikloja išaustu kilimu, nedrąsios mokinukės rankose skraido didžiuliai akmenys, liesas piemuo danguje gano riebias žuvis, geidulingais moteriai nugaroje sudygsta aštrūs spygliai, o iš molingos žemės išlenda mitinis Golemas.

Visa tai sukurta be jokių dabar madingų specialių fotografijos efektų. Autorius tiesiog kruopščiai ir ilgai ruošia kiekvieną kompoziciją, gamina jai daiktus, siurrealistiškai juos komponuoja ir netikėtai tarpusavyje suderina, bet taip, kad kartais svaigsta galva. Taip sukuriamas žemės traukai nebepaklūstantis pasaulis. Jis turi kitą logiką ir kitus, nežemiškus tikslus. Štai čia ir išryškėja didžiausias Algio Griškevičiaus nuopelnas. Gudraudamas, žongliruodamas ir manipuliuodamas jis bent akimirką priverčia mus patikėti kito, tik žaismingos vaizduotės ir gilių sapnų ritmu gyvenančio pasaulio realumu.

Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje demonstruojamos Romualdo Rakausko fotografijos jau priklauso visai kitų vaizdų pasauliui. Daugelis mūsų augome, brendome, estetiškai lavinomės gėrėdamiesi šio fotografo kūryba, jo "Švelnumo", "Užuovėjos", "Pavasario mergaičių" ar "Žydėjimo" ciklais. Štai čia ir paaiškėja fundamentalus fotografinio vaizdo vaidmuo dabartiniame pasaulyje. Fotografija pajėgi sukurti valstybių, epochų, tautos, bendruomenės ar tiesiog "albuminį" mūsų giminės tapatumą. Ji sąveikauja kuriant ideologijas ir vertybes, ji verčia mus protestuoti, užjausti, ji gali būti bendrumo šaltiniu, bet ji gali sukurti ir priešų įvaizdį. Labai dažnai fotografija pasitelkiama įtvirtinant ideologinę prievartą, manipuliuojant žmogaus silpnybėmis, pavergiant jį politiniais ar komerciniais tikslais.

Šiuo atveju menininko pareiga yra išvaduoti fotografinį vaizdą iš šių rėmų, paversti jį vaizduotės laisvės langu, žmogiškumo triumfu, tiesos liudininku. Retai kam tai pavyksta, tačiau Romualdas Rakauskas šį vaidmenį atliko garbingai. Niūriu sovietmečiu jis teigė anapus politikos glūdintį žmogiškų ryšių švelnumą, gamtą ir kūnus persmelkiantį jaunystės erosą, natūralumo, paprastumo vertę. Tai nėra avangardisto pozicija, jos autorius ir nesiekė. Jis nebuvo atviras sovietinės sistemos griovėjas. Tiesiog savo aplinkoje surinko jam mieliausias natūraliame darbų, kasdienybės, ritualų pasaulyje išbarstytas žmogiškumo apraiškas ir iš jų daugelį metų lipdė savajį žmogaus paveikslą – šiltą, graudų, ilgesingą, šviesų, sentimentalų. Būtent tokiais bent laikinai tampame ir mes patys, kuomet perverčiame naujausią šio menininko fotoalbumą – taip pat šviesų, tobulą savo dizainu ir gausų didžiulės Romualdo Rakausko fotografijų kolekcijos.

Jau kitokios, jaunatviškos, eksperimentinės fotografijos bus gausu šiandien, penktadienį, 17 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaromose medijų meno festivalio "Enter 7" parodose. Skaitmeninė, kinetinė, konceptuali, dokumentinė, vizionieriška, skulptūrinė fotografija dominuos šioje tarptautinėje šiuolaikinio meno laboratorijoje. Akivaizdu kad, fotografinis vaizdas patyrė daugelį transformacijų, tačiau mums tokia pat svarbi ir prieš šimtą metų sukurta tradicinė fotografija, ir dabartinė jos galimybių plėtra. Ir vienu, ir kitu atveju tai unikalus būdas išplėsti pasaulio ribas, atpažinti jį ir ilgesingai džiaugtis sustabdyto laiko iliuzija.