Arūnas UOGINTAS

Vilniuje vis dar verda kova dėl Europos sostinės meninių projektų, šiuolaikinio meno pozicijų Lietuvos kultūroje, o šiauliečiai dailininkai rengia jau antrą parodą netradicinėse miesto erdvėse.

Jonas Vaitkevičius "Išdygo", skulptūra, 2009 m Arūno UOGINTO nuotr..

Miestiečiai dar prisimena Vasario 16-osios akcentą Šiaulių filharmonijoje, dabar savo patalpas menininkams patikėjo Šiaulių kultūros centras. Balandžio 2 dieną čia atidaryta miesto dailininkų kūrybos darbų paroda "Atgal į ateitį". 21 dailininkas bando laikyti parodos kuratorių sugalvotų "žaidimo" taisyklių–koncepcijos - eksponuoja kažkada seniau sukurtą meno kūrinį ir dabartinę jo interpretaciją.

Didžiausias intervalas tarp eksponuojamų darbų - Gražinos Vingrienės. Ji pristato savo - dar Arlauskaitės - 1980 metais sukurtą tapybinę kompoziciją "Laivas". Autorė per parodos atidarymą prisiminė, kad paveikslas skendo kažkada bendrabučio rūsyje buvusioje dirbtuvėje. Gal todėl Gražina nauju kūriniu specialiai šiai parodai interpretuoja SOS ženklą...

Profesorius Vaidas Janulis eksponuoja dar studentišką savo šilkografiją "Seni daiktai" (1981 m.) ir 2007 metų grafikos darbu "Rytų šešėliai" žiūrovui rodo, kiek jo kūryba keitėsi. Reda Uogintienė visai kita forma – skulptūra – tęsia 1984 metų tapybos darbo "Kėdės" vieno personažo gyvenimą. Tai beveik pusantro metro dydžio skulptūra "Sveikas" (2008 m.), kuri ypač dera prie kitų jos sukurtų spalvotų interjero skulptūrinių akcentų. Irena Ambrazienė eksponuoja aštuoniasdešimt šeštųjų "Kamienus". Manyčiau, kad maždaug tada autorė savo kūryboje pasirinko piešinio struktūros tyrimus, vėliau pastebėtus ir įvertintus tolimojoje Australijoje... Parodos koncepcijos reikalavimus tęsiu ir aš, šių eilučių autorius, po beveik dvidešimt penkerių metų pertapęs "Bliuzo dainininką". Kornelijus Užuotas savo tapyboje po dvylikos metų pastebi liūdesio paralelę... Malonią staigmeną pateikia skulptoriai Jonas Vaicekauskas, Kazys Bimba su savo įvairių laikotarpių skulptūromis iš akmens ir metalo.

Parodoje eksponuojama skulptūra, grafika, tapyba, piešiniai, instaliacija, koliažas ir kita. Kultūros centras mėnesį tapo viena didele dailės galerijos sale, kurioje įvairių koncertų klausytojai gali leisti sau studijuoti vizualųjį meną - dailininkai kviečia tyrinėti, žaisti, stebėti, nors, deja, parodos žiūrovas neretai būna vartotojiškai nusiteikęs...

Beruošdami su Reda ekspoziciją, nugirdome įdomių praeinančiųjų į kavinę pietauti pokalbių, girdi, "pasiimčiau tą ar aną tapybos darbą, vieną, kitą skulptūrą..." Kažkaip niekas praeidamas nekalbėjo apie darbų įsigijimą ar tiesiog paprastą bendravimą su kūrėjais...

Esame įpratę kviesti turtingus ar valdžios atstovus, beje, taip pat gerai uždirbančius, į visus renginius nemokamai. Tad galbūt visuomenėje ir formuojasi tokios nemokomos kultūros koncepcija, o gal tai vis sovietinės santvarkos reliktas, kai valdžia kažkada iš parodų salių pirkdavo meno kūrinius ir dovanodavo juos kolektyvams, gamykloms...

Primenu, kad ši paroda nebuvo finansuojama Savivaldybės - tai tik šiauliečių dailininkų iniciatyva ir Kultūros centro vadovybės geros valios išraiška. Tačiau apie meno kūrinių pirkimą valdininkams būtų verta pagalvoti – tai būtų puikus menininkų parėmimas, būtų taupomi projektų pinigai, o paveikslai ar skulptūros papildytų muziejus šiuolaikiniais darbais, dailininkų darbai tiktų ir prezentacijai, būtų formuojama tam tikra miesto visuomenės meno kūrinio užsakymo koncepcija. Dabar - menininkai sau, meninio kūrinio būsimieji vartotojai sau... Galerijos, vadinamieji meno salonai, dažnai parduoda akivaizdų kičą. Galima suprasti ir prastam skoniui pataikaujančius dailininkus - reikia kažkaip gyventi...

Ši šiauliečių paroda nepanaši į saloninę. Čia daug diskusinių, provokuojančių darbų, net profesorius Vytenis Rimkus atidarymo metu gailėjosi, kad parodai neatnešė savo prieškarinių meninių eksperimentų... Pavyzdžiui, skulptorius Jonas Vaitkevičius eksponuoja vieną įdomiausių, mano manymu, parodos darbų "Išdygo" - mažą atominį sprogimą iš marmuro gėlių vazonėlyje...

Kiekvienas žiūrovas turės laiko patyrinėti ir įvertinti pastarųjų dienų Ričardo Garbačiausko, Valdo Barakausko, Edmundo Birgėlos, Birutės Kuicienės, Vidmanto Zarėkos, Vitos Žabarauskaitės, Žanetos Jasaitytės, Renatos Chvoinikovienės, Viktorijos Visockytės, Linos Mišeikienės, Liucijos Čiūtienės meno kūrinius, nes paroda Kultūros centre veiks dar visą mėnesį - iki gegužės pradžios.

Virginijus KINČINAITIS

Prieš dvejus metus lenkė Anna Kuc pagal "Erasmus" programą studijavo Šiaulių universiteto Menų fakultete. Jau tuomet daugelį nustebino jos aktyvumas, ekspresija, tapybos darbų šviežumas, gyvybingumas ir asmeniškumas. Įdomiausia buvo tai, kad Anos darbai labai skyrėsi nuo mūsų studentų kūrinių.

Aki­vaiz­du, kad An­nai Kunc pa­tin­ka kurti. Ji ta­po ir sku­bė­da­ma, ir liū­dė­da­ma.

Pirmiausia Annos darbai buvo nesuvaržyti akademinių klišių. Buvo akivaizdu, kad jai patinka tai, ką daro. Buvo akivaizdu, kad tapyba Annai yra mėgavimosi, pažinimo, bendravimo ir tikrovės analizavimo būdas. Užsiminėme apie galimybę surengti Annos parodą Šiaulių dailės galerijoje. Tai nebuvo paprasta, ji turėjo grįžti i Liubliną. Prisipažinsiu, man norėjosi surengti personalinę jos parodą jau vien todėl, kad būtų galimybė mūsų studentams susipažinti su savo kolegės kūryba, kuri į žiūrovą kreipiasi tiesiogiai, džiugiai dalijasi savo patirtimi, gina savo gyvenimo būdą, drasiai eksperimentuoja ir tiesiog mėgaujasi pačiu kūrybos procesu.

Annai tiesiog negalioja visi pražūtingi meno studentų kompleksai - dėl savo amžiaus ar techninio meistriškumo stokos. Jai nėra laiko apie tai galvoti, ji tiesiog tapo, skubėdama, aistringai ar liūdėdama. Todėl Annos tapyba tokia įvairi ir emocionali.

Kitas šios parodos svarbus aspektas – "Erasmus" programa. Dažnai šie tarptautiniai studentų ryšiai nutrūksta tik pasibaigus mainų programos laikui. Jau įaugę į vietinį kontekstą įdomūs jauni užsieniečiai turi išvykti ir niekada nebegryžta. Šiuo atveju yra kitaip. Anna Kuc sugryžta su savo spalvinga paroda, kuriuoje apstu ir Šiaulių motyvų. Taip savotiškai pratęsiama "Erasmus" programa, tik jau kitu, platesniu lygmeniu. Svarbiausia tai, kad mes pirmieji turime galimybę pamatyti talentingos menininkės kelio pradžią, juk tai pirmoji personalinė jos kūrybos paroda. Tad kas mus joje intriguoja?

Kad ir "Teatro bufeto" kavinės motyvai. Kaip jie čia atsidūrė? "Teatro bufetas" jau kelerius metus yra tapęs bohemiška miesto ir svečių prieglauda, kūrybinių improvizacijų ir gyvenimiškų eksperimentų laboratorija, dekadentiško nuosmukio ir dvasinių prisikėlimų vieta, skirtybių taikytoju ir jaunatviškų neurozių gydymo klinika. "Teatro bufeto" erdvė vienodai pritvinkusi ir ekstazės, ir nevilties garų, tačiau bet kuriuo atveju tai vienintelė vieta mieste, kurioje iš tiesų gyvenama.

Tačiau ar daug kas iš jaunųjų šiauliečių menininkų savo kūryboje "Teatro bufetą" užfiksavo? Neteko girdėti jokio ketureilio ar matyti fotografijų ciklo iš trankaus naktinio šios užeigos gyvenimo. O štai Anna sukūrė net kelis tapybos darbus, skirtus bufetui. Nes jai tai rūpėjo, studijuodama Šiauliuose ji "gyveno" bufete, visus žinojo ir visi pažinojo ją, todėl puikiai įsijautė į šios aplinkos nuotaiką ir ją įamžino. Jai tai nebuvo nuo kūrybos atsieta erdvė. Sakykime, kad Anna kūrybą ir gyvenimą mato kaip vientisą išgyvenimų tėkmę, kurią ji suvaldo ir įformina savo drobėse. Taip ji pasielgė ir su šiukšlių konteinerius "rūšiuojančiais" Šiaulių vargetomis. Ekspozicijoje yra ypač gražus ant kompaktinių plokštelių dėklų nutapytas ciklas, kuriame vaizduojama bomžų kasdienybė. Tai savotiška laipiojimo po konteinerius choreografija. Vėlgi kas iš mūsų miesto tapytojų yra atsigręžęs į konteinerių vargetą, juo susidomėjęs? Manau, tik tiek, kiek tas vargeta trukdo išmesti atliekas.

Žinoma, šioje parodoje apstu ir kitokių motyvų. Kelionių romantika, "autostopo" akimirkos, egzotiškų šalių, artimos Lenkijos peizažai perteikti figūratyvia plačiaformate maniera. Tai nėra paprasta. Erdvėje pasklidę spalvingi įvairių dydžių tarakonai Annos dėka iš bjaurių padarų tampa mielais interjero eksesuarais. Beje, jie ir aktyvūs keliautojai. Anna šias tarakonų iškamšas vežiojasi pati arba įbruka išvykstantiems savo draugams, prašydama su jais nusifotografuoti prie egzotiškų paminklų. Tad parodos žiūrovui yra puiki galimybė pakeliauti malonioje tarakonų draugijoje.

Tokia laisva, ambicinga Annos paroda tarytum klausia – o kur panašios miesto jaunųjų menininkų parodos?

Nukrypkime į šoną ir pasvarstykime, ko labiausiai reikia kūrybiniam miesto jaunimui, kokios yra pagrindinės jų aktyvumą stabdančios problemos.

Aišku viena - kalbant apie nedėkingą jaunųjų menininkų padėtį, visko negalima suversti tik Menų fakulteto atsakomybei. Kokia yra reali erdvė jaunų menininkų saviraiškai mieste? Be sunkiai "prastumtų" kelių Kultūros skyriaus iniciatyvų, nėra jokių rimtesnių politinių pastangų formuoti perspektyvią meno proceso raidą mieste. Manęs visiškai nedomina pravažiuojančio pramogų industrijos traukinio stabtelėjimai. Aš galvoju apie itin nedėkingas kūrybos sąlygas jauniems menininkams. Joks į areną ar kitą sceną užklydęs spalvingas šou šios situacijos nepataisys. Dabar susiklosto tokia situacija, kuomet dar būdami gimnazistais jaunieji talentai priversti išvykti iš miesto. Jie tiesiog "išstumiami", nes čia nėra net elementarios, jų poreikius atitinkančios šiuolaikinės kultūros infrastruktūros – nėra galimybės rimtai studijuoti, kurti, vartoti, keistis savo patirtimi. Nėra labiausiai jaunimo žingeidumą ugdančių alternatyvių kultūros ir meno židinių. Jau daugelį metų Šiaulius aplenkia visi menų studijas svetur baigę perspektyvūs miesto jaunuoliai. Akivaizdus miesto politikų, "šviesuomenės", žiniasklaidos nepakantumas meninėms naujovėms stumia novatoriškų saviraiškos galimybių ieškančius talentingus žmones kuo toliau nuo provincialumu persmelktos miesto atmosferos. Ar ji gali pasikeisti, ar miesto politikai pajėgūs mąstyti šiuolaikinėmis kultūros politikos kategorijomis? Nežinia, bet akivaizdu viena: vis labiau realias ilgalaikio miesto kultūros gyvybingumo problemas nustelbia fonograminiai arenos ir kultūros centrų pseudokultūros blyksniai. O jie kai ką ir apakina.