Oksana LAURUTYTĖ

Diena, kai Šiaulių dramos teatro aktorė Nijolė Mirončikaitė-Timinskienė buvo pripažinta žaviausia šiauliete, jai buvo viena sudėtingiausių gyvenime. Išvakarėse ji sužinojo, kad jos vyras ištiktas širdies priepuolio, tad teko vykti į Ariogalą ir pargabenti vyrą į Šiaulių ligoninę. Kovo 7-ąją, kai vyko rinkimus vainikuojanti šventė, Nijolei teko skubėti į ligoninę, tada – į Šiaulių areną, kur vyko konkursas, pasprukti iš jo, vaidinti spektaklyje "Sriubinė", vėl grįžti į konkursą ir... atsiimti pelnytus apdovanojimus. "Tikrai nebuvau gerai nusiteikusi. Jei žaviausiai atrodžiu, tai dėl to, kad gerai vaidinau. Juk aš esu artistė", - šypsosi pašnekovė.

Žaviausia šiauliete tapusi Šiaulių dramos teatro aktorė Nijolė Mirončikaitė mano, kad jos gyvybingumo priežastis – žinoti, kad esi reikalingas. Kankina ir ligos, ir nuovargis, rūpesčiai, tačiau negali sugriūti tol, kol žinai, kad kažkam tu – labai svarbus. Kažkam tu labai reikalingas. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Pavargę nuo susišaudymų televizijoje, teatre žmonės ieško gėrio

Ir išties nuostabu – būriai jaunų moterų ryžtasi gultis po peiliu, kenčia skausmus, tobulina savo kūną iki begalybės, o žaviausia šiauliete išrenkama moteris, kuriai kitąmet sukaks 70. Aktorė Nijolė Mirončikaitė kandidate į metų šiaulietės titulą buvo nominuota už meilę teatrui ir kultūrai, už optimizmą ir jaunosios kartos ugdymą. Ją dalyvauti konkurse pasiūlė Šiaulių televizija. Šioje televizijoje aktorė į du televizijos laidų ciklus sudėjo net aštuonis Šiaulių dramos teatro dešimtmečius ir taip atidavė duoklę nepaprastiems teatro aktoriams. Netekusi kolegos Prano Piauloko, aktorė taip pat surinko visą filmuotą medžiagą ir sukūrė dokumentinį filmą "Scenos džentelmenas".

"Jie matė, kiek ilgai dėliojau medžiagą, kiek ilgai lyg karolius ant siūlo vėriau P. Piauloko gyvenimo ir kūrybos momentus. Sulaukiau ne vieno atgarsio, kad filmas sukurtas taip, tarsi P. Piaulokas jį įgarsino ir nuėjo amžinybėn. Teko surinkti faktus, kažkur nuimti garsą, kažkur - vaizdą, kad filmas būtų įtaigus ir tikras. Tai buvo titaniškas darbas", - sako aktorė. Ji net ašarą nubraukia kalbėdama apie anapilin iškeliavusį kolegą Praną. "Mes susitiksime "ten", - akis į dangų nukreipia Nijolė, tarsi patvirtindama, kad dabar "ten" jai nebus nejauku Pranui pažvelgti į akis...

Šiauliečius Nijolė pakerėjo ne tik, rodos, nematomu darbu. Ji filmavosi seriale "Naisių vasara", kur sukūrė močiutės, naminę varančios moters, vaidmenį. "Žinok, fantastika po to vyksta – nuėjau lankyti vyro ligoninėje. Priėjo prie manęs vienas žmogus ir sako: "O mes žiūrime "Naisių vasarą", ir tęsia, kad buvo Šiaulių arenoj, žiūrėjo krepšinį ir matė Rimantą (Antaną Venckų,- aut. past). Nepriėjo prie jo, nors labai norėjęs, juk Rimantas – savas, už kaimo mokyklą kovojantis mokytojas. Įsivaizduoji – serialo žiūrėtojai aktorius personažų vardais vadina. Kaip nuostabu, kad žiūrovams mūsų reikia. Žmonės tų šaudymų, to vienas ant kito lipimo per televiziją prisižiūrėję dabar trokšta šilto, gero ir gražaus", - emocijas lieja aktorė.

Nijolė kalba, kad sunkmečiu žmonės labiausiai mėgsta žiūrėti melodramas ir komedijas. "Pasijuokia žmonės, paverkia, atradę tapatumų. Tada pasijunta gerau", - sako ji.

Žiūrėdama "Naisių vasarą" aktorė mato momentų, kuriuos kritikuotų. Štai kaimo močiutės išminties perlą: "Pasakyk jai, kad nepagadintų savo kūno, nes kūnas ir gyvenimas duotas vieną kartą", - montuotojai suskaldė, įterpdami vaizdus. "Tie žodžiai tos paprastos moteriškės tokie svarbūs buvo... Skaudu, kai gerą mintį nužudo", - neslepia aktorė.

Kažkas turi vaidinti ir nykštukus

Su Nijole kalbamės apie jos sukurtus vaidmenis, spektalius, kuriuos ji režisavo. Nijolė sako nesanti profesionali režisierė – kelerius metus ji buvo pedagogė, tad geba statydama naują spektaklį pamatyti tai, ką turi padaryti aktoriai, kad įgyvendintų režisieriaus sumanymą. "Aš žinau, kad galiu padėti aktoriams. Sėdžiu ir galvoju, ką aš tokioje situacijoje daryčiau, pati su savimi kalbuosi. Tai man geriausias "trenažas", tuomet aš esu kūrybos procese. Esu komedijos aktorė. Šiauliuose man komedijos spektakliuose vaidmenų mažai duoda..." - apgailestauja Nijolė.

Garsios, gražios, bet metų negailestingai paliestos aktorės neretai lieka užribyje. Štai spektaklyje "Snieguolė ir septyni nykštukai" ne vienas žiūrovas apstulbsta, kai į sceną išeina nykštukai moterys. "O aš mačiau dar tuos spektaklius, kai nykštukus vaidino korifėjai vyrai. Kokios komedijos tada būdavo. Kaip jie, susigėdę, kad tarp jų mergaitė, marškinėlius tempdavo iki kelių.... Kaip jie žiūrėjo į Snieguolę įsimylėjusiu žvilgsniu... Būtų gražu, kad vyrai ir dabar vaidintų, bet septynių nykštukų vyrų mes nesurinktume. Juokaujame, kad nebent tris dručkius... Yra kaip yra – kažkas juk turi vaidinti ir nykštukus, ir karkvabalius", - kalba Nijolė.

Teatras - terapija

Gurkšnojame arbatą, o Nijolė kalbėdama vis ištiesia ranką ir lyg stengdamasi užtvirtinti savo žodžius atsargiai uždeda šiltą delną man ant rankos, kreipiasi - "vaikeli". Įtaigus nuoširdus bendravimas keri – jautiesi, tarsi tikra motina stengiasi pasakyti tau kažką itin svarbaus. Todėl nesistebiu, kad būrys aktorių, tinkančių jai į dukras ir anūkes, ją vadina pačia geriausia drauge, patarėja. Inga Norkutė yra prasitarusi, kad Nijolei gali skambinti net naktį, Vaida Kavaliauskaitė yra sakiusi, kad filmuojant "Naisių vasarą" Nijolę pamilusi kaip talentingą nuoširdų žmogų.

"Taip yra todėl, kad aš su mokiniais dirbu", - pagyrų lyg kratosi Nijolė. Ji jau ne vieną dešimtmetį mokiniams ir studentams atskleidžia dramos paslaptis. Moko juos kalbėti, nuosekliai dėstyti mintis, draugiškumo ir individualumo, laisvos raiškos, logikos. "Mokiniams tai labai padeda gyvenime. Man smagu dirbti su S. Šalkauskio ir "Romuvos" gimnazistais. Susirenka vaikai iš įvairių klasių, susidraugauja. Eina po pamokos toks branduolys susikabinęs, kalbasi, o man taip gražu", - sako aktorė.

Nijolė itin dėkinga mokykloms, radusioms galimybę sunkmečiu vaikus mokyti dramos. Juk neretai vaikystėje užslopinti vaikai išmokomi atskleisti gebėjimus vėliau. "Kitas dalykas – aš rengiu vaikus būti ir teatro žiūrovais. Aktorystės pasimokęs jaunuolis kitaip žiūri į teatrą, aktorius, spektaklius. Savo antrąją pusę nusives į spektaklį, o paskui vesis ir vaikus", - emocingai kalba pašnekovė.

O kam apskritai žmogui teatras? Yra milijonai žmonių, kurie, rodos, laimingai gyvena neperskaitę nė vienos knygos, nematę spektaklio. "Menas gelbėja pasaulį. Žmogus, jei nesuprato spektaklio, bent pjesę perskaitė. Juk jei atėjo spektaklio pažiūrėti, vis tiek ką nors rado gražaus. Jei nepatiko vaidyba, gal muzika patiko. Jei nepatiko pjesė, gal scenografija patiko. Jei žmogui nepatiko niekas, vadinasi, jis turi ieškoti priežasčių savyje", - šypteli pašnekovė.

Pokalbis su aktoriumi – lyg vaistai

Nijolė sako, kad ją visą gyvenimą į priekį varė žodis "reikia". Negali, bet – reikia. Ar žiūrovams rūpi, kad spektaklis neįvyks, nes Mirončikaitės vaikas viduriuoja ar karščiuoja? Spektaklis turi įvykti, kas benutiktų. Šeštadienį ir sekmadienį darželis nedirba, o spektakliai juk būna. "Susitvarkiau kažkaip. Ar mano vaikai man dėl to nepriekaištauja? Mano sūnus ir dukra labai geri. Atrodo, jų nenuskriaudžiau", - šypteli ji.

Nijolė, be savo aktorinės veiklos, yra visuomenininkė – krūties vėžiu segančių moterų draugijos "Salvija" įkūrimo iniciatorė. Prieš septyniolika metų moteriai buvo diagnozuotas vėžys, tačiau aktorė jį įveikė. "Save pavadinu Černobylio auka. 1986 metų balandžio pabaigoje prie Bijotės ežero deginausi. Nuoga. Po to užčiuopiau guzelį krūtyje. Kolegos nuvarė pas daktarus. Tada - ant operacinio stalo. Švitino. Ligoninėje ant stalelio susidėjau savo vaikų – sūnaus ir dukros – nuotraukas. Žiūrėjau į jas ir žinojau – aš negaliu mirti, nes turiu juos", - ašaroja Nijolė.

Palatoje gulėjusi likimo sesė šaukė Nijolei - nusiimk tas nuotraukas, jos graudina... "Matymas vaikų buvo visa apimantis, galingas, išgyventi skatinantis jausmas", - atvirauja pašnekovė.

Nijolė tiki, kad jos susitikimai su kitomis sergančiosiomis buvo labai prasmingi. Susirinko krūties vėžį besigydančios moterys, viena prieina prie Nijolės ir apsidžiaugia: "Aktore, ir Jūs!" "Pasijutau taip, tarsi gerą darbą būčiau padariusi. Juk žmogui pamatyti, kad aktorius – toks pat kaip jis ir dar serga tuo pačiu... Pasirodo, aktorius – lyg vaistai. Kartais taip mažai žmogui reikia pasijusti laimingu", - sako ji.