Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

LNK se­ria­le „Pa­vog­ta lai­mė 2“ be­si­fil­muo­jan­tis Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius Da­lius Jan­čiaus­kas sa­ko, kad ne­re­tai tuo pa­čiu me­tu fil­muo­jan­tis ke­lių se­ri­jų sce­no­se iš­gy­ve­na­ma ne­pap­ras­tai juo­kin­gų si­tua­ci­jų. Kar­tą po nu­fil­muo­tos mei­lės sce­nos lo­vo­je su ko­le­ge paaiš­kė­jo, jog ta sce­na tu­rė­jo bū­ti fil­muo­ja­ma ne su Da­liu­mi, bet su ki­tu par­tne­riu. „Sku­bant vis­ko pa­si­tai­ko“, – juo­kia­si ak­to­rius ir sa­ko, kad da­bar jau no­rė­tų nuo fil­ma­vi­mo­si se­ria­luo­se pail­sė­ti, nes kū­ry­bos šia­me dar­be ma­žai, o at­pa­ži­ni­mas gat­vė­je ak­to­riaus vi­siš­kai ne­džiu­gi­na.

Pas­ta­ruo­sius tre­jus me­tus Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius Da­lius Jan­čiaus­kas fil­muo­ja­si se­ria­luo­se, ta­čiau to sėk­me ne­lai­ko. Kvie­ti­mai fil­muo­tis jau ta­po kas­die­ny­be, o vai­di­nant teat­re pa­ti­ria­ma daug kū­ry­bos džiaugs­mo. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Fil­ma­vi­mo lai­kas de­ri­na­mas prie pa­grin­di­nio dar­bo

Pas­ta­ruo­sius ke­le­rius me­tus 37-erių ak­to­rius Da­lius Jan­čiaus­kas fil­ma­vo­si ke­liuo­se se­ria­luo­se: „Sal­di nuo­dė­mė“, „Jaus­mų mies­tas“, šiuo me­tu – „Pa­vog­to­je lai­mė­je 2“. Jei pir­muo­siuo­se jam te­ko kur­ti ne­di­de­lius vaid­me­nis, tai da­bar ak­to­rius tu­ri rim­tes­nį už­da­vi­nį – jis vai­di­na ra­fi­nuo­tą, in­te­li­gen­tiš­ką nu­si­kals­ta­mo pa­sau­lio au­to­ri­te­tą Ka­ro­lį.

Da­lius sa­ko, kad kai lie­tu­viai ima­si se­ria­lo, ku­ria­me kal­ba­ma apie ma­fi­ją, jam tai ke­lia šyp­se­ną. „Aš ne­ži­nau, ko­kio ly­gio ir ko­kie žmo­nės Lie­tu­vo­je yra ma­fi­jos at­sto­vai ir ar to­kia iš­vis yra. Gal ir yra, bet ma­nau, kad jie taip pat žmo­nės, gal kur nors pra­si­len­kia su mo­ra­le, ne­jau­čia dėl sa­vo ne­do­rų dar­bų są­ži­nės grau­ža­ties. Aki­vaiz­du, kad mū­sų vi­suo­me­nės mo­ra­lė su­šlu­ba­vu­si, bet tam kul­tū­ra ir rei­ka­lin­ga“, – tei­gia Da­lius.

Ak­to­riaus per­so­na­žas se­ria­le – nu­ken­tė­jęs nuo Ger­ma­no, ku­rį vai­di­na ko­le­ga iš Šiau­lių dra­mos teat­ro Ro­lan­das Do­vy­dai­tis. Ka­ro­lis tam­pa Ger­ma­no mir­ti­nu prie­šu, to­dėl ban­do su­žlug­dy­ti jo vers­lą, gy­ve­ni­mą, net atim­ti mo­te­rį. „Ka­ro­lis grie­žia smui­ku, yra aist­rin­gas gol­fo žai­dė­jas ir ker­ši­ja Ger­ma­nui in­te­li­gen­tiš­kai, ne sa­vo ran­ko­mis, pa­si­nau­do­da­mas ki­tais“, – sa­ko Da­lius.

Fil­muo­tis šiuo me­tu per LNK ro­do­ma­me se­ria­le Da­lius bu­vo pa­kvies­tas spa­lį. Prieš ke­le­rius me­tus jis bu­vo pa­tei­kęs sa­vo fo­tog­ra­fi­ją ir dos­jė ak­to­rių at­ran­kai. Fil­mų kū­rė­jai ak­to­rių iš­si­ren­ka be­ra­šy­da­mi sce­na­ri­jų, ži­no­da­mi, koks per­so­na­žas bus.

„Su­lau­kęs kvie­ti­mo fil­muo­tis, vi­sa­da pa­pra­šau at­siųs­ti man ke­lių se­ri­jų sce­na­ri­jų. Jei jis man pa­tin­ka – su­tin­ku. Va­sa­rio pa­bai­go­je fil­ma­vi­mai tu­ri bū­ti baig­ti, ta­da pail­sė­siu“, – sa­ko jis.

Kaip fil­mų kū­rė­jai su­de­ri­na ša­lies teat­rų ak­to­rių dar­bą su lai­ku, kai fil­muo­ja­ma? Pa­sak pa­šne­ko­vo, jam teat­ras yra svar­biau­sia. Jis nu­siun­čia sa­vo dar­bo gra­fi­ką, ka­da nė­ra užim­tas teat­re, ta­da ir or­ga­ni­zuo­ja­mi fil­ma­vi­mai.

„Kar­tais ten­ka vyk­ti fil­muo­tis kas sa­vai­tę, nuo anks­taus ry­to iki vė­laus va­ka­ro fil­muo­ja­mos ke­lios se­ri­jos. Ži­no­ma, kad vai­din­ti 12 va­lan­dų per die­ną nė­ra leng­va. Kas sun­kiau­sia? Pri­si­min­ti, ko­kios nuo­tai­kos ar bū­se­nos bu­vo ta­vo per­so­na­žas, ir ją „at­kur­ti“. Sun­kiau­sia pa­jus­ti per­so­na­žo „vi­ri­mo“ tem­pe­ra­tū­rą“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Sėk­mė pri­klau­so ne tik nuo re­ži­sie­riaus

Da­lius sa­ko žiū­rin­tis į sa­ve ek­ra­ne vie­nin­te­liu tiks­lu – no­ri įver­tin­ti sa­vo dar­bą. Daž­niau­siai bū­na ne­pa­ten­kin­tas, nes ma­no, kad bu­vo ne­pa­kan­ka­mai įti­ki­na­mi dia­lo­gai su par­tne­riais.

„Aš vis dar „kū­ri­me“. Se­ria­luo­se kū­ry­bos ma­žai, svar­bu bū­na iš anks­to per­si­skai­ty­ti teks­tą, nes tu­ri ži­no­ti, ka­da bai­gė­si pa­šne­ko­vo teks­tas, ką ta­da tu­ri sa­ky­ti tu. Bū­na, kad ir re­ži­sie­riai su­si­pai­nio­ja, pra­šau­na pro ša­lį, ką nors pra­lei­džia, ta­da dis­ku­tuo­ja­me, ku­ria­me kar­tu. Su drau­gais pa­ste­bė­jo­me vie­ną da­ly­ką. Se­niau aš ne­bu­vau te­le­ge­niš­kas, o da­bar to­kiu ta­pau. Ek­ra­ne at­ro­dau ge­riau nei gy­ve­ni­me. Keis­ta – ko­le­gės ak­to­rės skun­džia­si, kad per te­le­vi­zi­ją at­ro­do sto­res­nės, nei yra iš tik­ro, o aš at­ro­dau liek­nes­nis. Ne­ži­nau, kur čia pa­slap­tis“, – juo­kia­si jis.

Se­ria­le Da­lius fil­muo­ja­si su Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­re In­ga Nor­ku­te, o fil­mą re­ži­suo­ja bu­vu­si šiau­lie­tė re­ži­sie­rė Ine­sa Kurk­lie­ty­tė su sa­vo vy­ru Ra­mū­nu Abu­ke­vi­čiu­mi. „Net ne nuo re­ži­sie­riaus ar ak­to­riaus fil­mo sėk­mė pri­klau­so. Kar­tais bū­na bai­sūs teks­tai, ten­ka juos ko­re­guo­ti, aiš­kin­ti, kad žmo­nės taip gy­ve­ni­me ne­kal­ba. La­bai svar­bus ir fil­mo mon­ta­žas“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Ne­re­tai fil­muo­da­mie­si ak­to­riai pa­si­jun­ta lyg kon­ve­je­ry­je, klys­ta pa­tys, klys­ta re­ži­sie­riai. „Nu­si­fil­ma­vau mei­lės sce­no­je su ko­le­ge, pa­si­var­tė­me lo­vo­je, ta­da aš jai nu­me­čiau 400 Lt ir išė­jau. Po ke­lių die­nų skam­bi­na re­ži­sie­rius ir sa­ko, kad ne ma­no per­so­na­žas tu­rė­jo to­je sce­no­je fil­muo­tis. Na, bu­vo ma­lo­nu su ko­le­ge pa­si­var­tyt lo­vo­je. Aps-k­ri­tai sma­gu, kai su par­tne­riais su­tam­pa hu­mo­ro jaus­mas, kai ga­li „žvieg­ti“ iš „bi­le ko“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

No­ri į Ho­li­vu­dą

Da­lius sa­ko, kad gal prieš de­šimt­me­tį, kai su­lauk­da­vo kvie­ti­mų fil­muo­tis, jaus­da­vo­si pa­ma­lo­nin­tas. Da­bar jam to­kie pa­siū­ly­mai – kas­die­ny­bė. Jis kvie­čia­mas įgar­sin­ti rek­la­mų, jo­se fil­muo­tis. Ne­se­niai su­lau­kė kvie­ti­mo vyk­ti fil­muo­tis į Gru­zi­ją, ta­čiau at­si­sa­kė – ne­spės.

Baigs fil­muo­tis „Pa­vog­to­je lai­mė­je 2“ ir to­liau liks tik vaid­me­nys teat­re. „Gal ir ge­rai, no­riu pail­sė­ti. Fil­ma­vi­ma­sis se­ria­luo­se – ne kū­ry­bi­nis dar­bas. Ne­la­bai tos ak­to­ri­nės sa­tis­fak­ci­jos gau­nu, nė­ra ten lai­ko ieš­ko­ji­mams“, – sa­ko jis.

Da­lius pri­si­pa­žįs­ta, kad po to, kai fil­ma­vo­si „Bal­to­jo ka­ti­no sve­tai­nė­je“, ta­po praei­vių at­pa­žįs­ta­mas ir tas dė­me­sys bei ba­dy­mas pirš­tais ėmė var­gin­ti. „Kai ei­nu gat­ve, įsi­jun­giu „ufo­nau­tiš­ku­mą“. Ne­si­dai­rau, ne­krei­piu į praei­vius dė­me­sio. Juk aš toks pa­ts žmo­gus kaip jie, dir­bu sa­vo dar­bą ir tiek“, – sa­ko jis.

Fil­ma­vi­ma­sis se­ria­luo­se tu­ri nau­dą – itin ple­čia­si aki­ra­tis. Su­si­pa­žįs­ta­ma su ki­tais mies­tais, veik­los rū­ši­mis. „Ho­li­vu­de gal dar la­biau aki­ra­tis iš­si­plės­tų“, – šyp­te­li jis ir sa­ko, kad vi­sai no­rė­tų nu­vyk­ti į Ho­li­vu­dą, ta­čiau tik to­kį, koks jam pa­tin­ka. Juk ir Ho­li­vu­de su­ku­ria­mi iš­ties ge­ri fil­mai.

„Ne­se­niai žiū­rė­jau juos­tą „Pa­no la­bi­rin­tas“. Štai to­kie fil­mai, ku­riuo­se su­pin­ta ne­rea­li fan­ta­zi­ja ir tik­ro­vė, man la­bai pa­tin­ka“, – sa­ko jis.

Po­vi­las LUN­GĖ

Įp­ras­ta, kad ver­ti­na­me pa­sau­lį nei­šei­da­mi iš na­mų – žiū­rė­da­mi vie­ti­nių te­le­vi­zi­jų ži­nių re­por­ta­žus, skai­ty­da­mi mies­to ar res­pub­li­ki­nę spau­dą, nar­šy­da­mi re­gio­no ar ša­lies tink­la­la­pius. Ar ka­da nors su­si­mąs­tė­te, kaip mes iš ša­lies at­ro­do­me pa­sau­liui, taip pat pa­to­giai įsi­tai­siu­siam ant so­fos ir ste­bin­čiam mus te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne?

	Do­ku­men­ti­nių fil­mų kū­ri­mo ko­man­da – Kons­tan­ti­nas, An­to­nas ir Ma­nue­la – stu­di­juo­ja že­mė­la­pį, kaip iš Šiau­lių nu­vyk­ti į Vil­nių, ap­si­lan­ky­ti Bal­ta­ru­si­jos pa­sie­ny­je, o vė­liau nu­fil­muo­ti Ig­na­li­nos ato­mi­nę elekt­ri­nę. Au­to­riaus nuo­tr.

Trūks­ta in­for­ma­ci­jos

Prieš pat at­šą­lant, vė­lų dar­ga­no­tą me­tų pra­džios va­ka­rą, į Šiau­lius, gink­luo­ta fil­ma­vi­mo ka­me­ra, už­su­ko tri­ju­lė – vo­kie­tė Ma­nue­la Rop­pert ir ru­sai An­to­nas To­por­ni­nas bei Kons­tan­ti­nas Si­ro­ti­ni­nas. Vi­si trys nu­sku­bė­jo į Kry­žių kal­ną, de­ja, fil­muo­ti su­truk­dė ne lie­tus, o tam­sa. „Ka­pi­nės sken­dė­jo vi­siš­ko­je tam­so­je“, – nu­si­vy­lęs pa­prie­kaiš­ta­vo An­to­nas. Iš­kart te­ko pul­ti aiš­kin­ti, kad tai ne ka­pi­nės, o pi­lia­kal­nis, pa­pa­sa­ko­ti apie Kry­žių kal­no at­si­ra­di­mą ir is­to­ri­ją so­viet­me­čiu. Pa­si­ro­do, nors ir ma­no­me, kad šis ob­jek­tas la­biau­siai gar­si­na Šiau­lius ar net Lie­tu­vą pa­sau­ly­je, vis dėl­to in­for­ma­ci­jos apie jį pa­sau­liui pa­tei­kia­ma ma­žai.

„Ne­pa­vy­ko at­vyk­ti anks­čiau, nes už­gai­šo­me Pa­lan­go­je – fil­ma­vo­me gam­tos vaiz­dus, ku­rie pra­vers do­ku­men­ti­nių fil­mų in­tar­pams, – pa­sa­ko­jo An­to­nas. – Pa­jū­ry­je oras bu­vo pui­kus, jo­kio vė­jo, tik nu­ste­bi­no, kad ku­ror­tas bu­vo vi­siš­kai tuš­čias. Kur tie už­sie­nio tu­ris­tai, at­vy­kę į Lie­tu­vą švęs­ti Nau­jų­jų ir tu­rė­ję pa­lik­ti ša­lies vieš­bu­čiams ne­ma­žai pa­ja­mų?“

Ši tarp­tau­ti­nė tri­ju­lė – do­ku­men­ti­nius fil­mus ir re­por­ta­žus ku­rian­ti fil­ma­vi­mo ko­man­da, ku­rios pa­grin­das – lais­vai sam­do­ma Miun­che­no vi­suo­me­ni­nio te­le­vi­zi­jos ka­na­lo žur­na­lis­tė, eko­no­mis­tės iš­si­la­vi­ni­mą įgi­ju­si, lais­vai ru­siš­kai kal­ban­ti Ma­nue­la Rop­pert. Ki­ti du ko­man­dos na­riai – Ru­si­jos pi­lie­čiai – ope­ra­to­rius An­to­nas To­por­ni­nas ir gar­so bei vaiz­do re­ži­sie­rius Kons­tan­ti­nas Si­ro­ti­ni­nas. Tri­ju­lė su­si­pa­ži­no Uk­rai­no­je, kur­da­ma re­por­ta­žą apie šios ša­lies so­cia­li­nes ir eko­no­mi­nes ak­tua­li­jas – tarp Ry­tų ir Va­ka­rų be­si­blaš­kan­čią ša­lį, ne­ga­lin­čią ap­si­spręs­ti dėl sa­vo po­li­ti­kos kryp­ties.

Geog­ra­fi­ja – pla­ti

Fil­ma­vi­mo ko­man­da su­si­bu­ria ke­lis­kart per me­tus ir va­ži­nė­ja po Ry­tų ar Cent­ri­nės Eu­ro­pos ša­lis – lan­ko­si Bal­ti­jos ša­ly­se, Ka­li­ning­ra­do sri­ty­je, už­su­ka į Bul­ga­ri­ją, Al­ba­ni­ją, Len­ki­ją ir ki­tur. „Pla­nuo­ja­me vyk­ti ir į Bal­ta­ru­si­ją, tie­sa, dar ne­tu­riu vi­zos. Prieš tai ap­si­lan­ky­si­me Lie­tu­vos ir Bal­ta­ru­si­jos pa­sie­ny­je. Gir­dė­jau, kad yra kai­me­lių, ku­rių da­lis yra vie­nos ša­lies te­ri­to­ri­jo­je, o ki­ta da­lis – ki­tos, pvz. žmo­nės gy­ve­na Lie­tu­vo­je, o lai­do­ja­mi Bal­ta­ru­si­jo­je, nes ten yra ka­pi­nai­tės, – pla­nus, ką ke­ti­na fil­muo­ti Lie­tu­vo­je, at­sklei­džia Ma­nue­la. – Tie­sa, ne šiuo tiks­lu at­vy­ko­me į Lie­tu­vą, ši idė­ja ki­lo spon­ta­niš­kai.“

Žur­na­lis­tė iš­si­trau­kia di­džiu­lį tri­jų Bal­ti­jos ša­lių že­mė­la­pį ir pa­pra­šo pa­ro­dy­ti ke­lią iš Vil­niaus į už­da­ry­tą Ig­na­li­nos ato­mi­nę elekt­ri­nę. „Prob­le­mų nu­va­žiuo­ti ne­tu­rė­si­me, nes au­to­mo­bi­ly­je yra pa­ly­do­vi­nės na­vi­ga­ci­jos įran­ga“, – pa­si­džiau­gia ji, bet iš­kart pa­si­do­mi ke­liais, nes, anot jos, tik vie­ti­niai gy­ven­to­jai ga­li ži­no­ti, kaip grei­čiau ir sau­giau nu­vyk­ti į tam tik­rą vie­tą.

Ko gi do­ku­men­ti­nių fil­mų kū­rė­jai ieš­ko už­da­ry­to­je ato­mi­nė­je elekt­ri­nė­je? „Gir­dė­jo­me, kad ne vis­kas ten bu­vo skaid­ru už­da­rant, ne vi­sos lė­šos bu­vo tin­ka­mai pa­nau­do­tos, – tę­sia žur­na­lis­tė. – Mums ta pro­ble­ma yra ak­tua­li, nes Vo­kie­ti­jo­je taip pat ke­ti­na­ma už­da­ry­ti daug ato­mi­nių elekt­ri­nių, tad jū­sų ša­lies pa­tir­tis mums pra­vers.“

Fil­ma­vi­mo ko­man­da Lie­tu­vo­je kū­rė ir do­ku­men­ti­nį fil­mą apie Ry­tų Prū­si­jos gy­ven­to­jus, Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu per­bė­gu­sius į Lie­tu­vą ir li­ku­sius čia gy­ven­ti iki šiol. „Fil­ma­vo­me Tau­ra­gė­je. Ten bu­vu­sių rytp­rū­sių gy­ven­to­jų nė­ra daug li­kę, bet jų gy­ve­ni­mas įdo­miai su­si­klos­tęs. Pa­te­kę į Lie­tu­vą jie tu­rė­jo pa­keis­ti sa­vo var­dą ir pa­var­dę, pvz., Uwe Fritz lie­tu­vių šei­mo­je ta­po Bro­niu­mi Dap­ku­mi, o grį­žęs gy­ven­ti į Ka­li­ning­ra­do sri­tį ru­sų bu­vo va­di­na­mas Bo­ri­su... – dar neišb­lė­su­siais fil­ma­vi­mo įspū­džiais da­li­jo­si Ma­nue­la. –  Pa­ro­dy­da­mi tra­giš­kai su­si­klos­čiu­sių žmo­nių li­ki­mus, at­sklei­si­me ir ki­tą pro­ble­mą – šie žmo­nės iš Vo­kie­ti­jos sie­kia įvai­rių kom­pen­sa­ci­jų ir pen­si­jų.“

Gelbs­ti ru­sų kal­ba

Ma­nue­la Rop­pert yra pa­ren­gu­si ne­ma­žai do­ku­men­ti­nių fil­mų apie bu­vu­sios So­vie­tų są­jun­gos ša­lis: „Sun­ki kai­my­nys­tė: iš Ka­li­ning­ra­do į Klai­pė­dą“, „Zui­kis ir ežys – Lie­tu­va ir Es­ti­ja pa­ke­liui į ES“, „Bal­ta­ru­si­ja – ro­ku ir gra­fi­tais prieš dik­ta­tū­rą“, „Ru­sai Lat­vi­jo­je – nuo „di­džio­jo bro­lio“ iki ne­pa­gei­dau­ja­mo kai­my­no“, „Ru­si­ja: alus vie­toj deg­ti­nės“, „Tarp mo­kyk­li­nio suo­lo ir vys­tyk­lų – kai mo­ki­nės tam­pa ma­mo­mis“ ir kt.

Va­ži­nė­da­ma ir fil­muo­da­ma bu­vu­sios So­vie­tų są­jun­gos te­ri­to­ri­jo­je, ki­to­se Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos ša­ly­se, ko­man­da ne­pa­ti­ria di­de­lių bend­ra­vi­mo pro­ble­mų, nes šio­se ša­ly­se daug žmo­nių, ypač vy­res­nio am­žiaus, pui­kiai kal­ba ru­siš­kai. „Ru­sų kal­bą mo­kiau­si stu­di­juo­da­ma Vo­kie­ti­jo­je, o kal­bė­ji­mo įgū­džių įgi­jau dirb­da­ma Ry­tų Eu­ro­po­je“, – pa­sa­ko­ja Ma­nue­la ir pa­siū­lo bend­rau­ti ru­siš­kai, kad vi­sa kom­pa­ni­ja su­pras­tų, apie ką kal­ba­ma.

„Te­mų, ku­rias pa­tei­kiu Vo­kie­ti­jos gy­ven­to­jams – te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vams ir ra­di­jo klau­sy­to­jams, spekt­ras yra pla­tus – nuo eko­no­mi­nių iki so­cia­li­nių pro­ble­mų. Ka­dan­gi pui­kiai kal­bu ru­siš­kai, ga­liu įsi­lie­ti į vie­ti­nių gy­ven­to­jų gy­ve­ni­mą, to­dėl man leng­va do­ku­men­ti­niuo­se fil­muo­se ir re­por­ta­žuo­se pa­pa­sa­ko­ti apie tai, kuo jie gy­ve­na“, – sa­vo veik­lą pri­sta­tė žur­na­lis­tė.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Tre­čia­die­nio va­ka­rą „Fo­rum Ci­ne­mas“ sa­lė­je ap­do­va­no­ti nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ ren­gia­mo moks­lei­vių vi­deo­fil­mų fes­ti­va­lio-kon­kur­so „Ro­dom 2011“ nu­ga­lė­to­jai. Pir­mo­ji vie­ta ir 300 Lt pri­zas ati­te­ko In­gai Že­ni­lo už vi­deo­fil­mą „Vė­ja­vai­kis“, ant­ro­ji vie­ta ir 200 Lt skir­ta Gin­ta­rei Stan­ke­vi­čiū­tei, su­kū­ru­siai vi­deo­fil­mą „Nei uo­de­gos“, tre­čio­ji vie­ta ir 100 li­tų pri­zas įteik­tas Ai­va­rui Skro­de­niui už vi­deo­fil­mą „Con­sump­tion“.

Pri­zų lai­mė­to­jai ir žiū­ro­vai bu­vo pa­kvies­ti į fil­mų per­žiū­rą bei ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ją Šiau­lių pre­ky­bos cent­ro „Ak­ro­po­lis“ ki­no teat­re „Fo­rum Ci­ne­mas“. Si­mo­nos ŽA­LY­TĖS-LIN­KU­VIE­NĖS nuo­tr.

Pri­zai ir no­mi­na­ci­jos – vi­siems da­ly­viams

Moks­lei­vių vi­deo­fil­mų fes­ti­va­lį-kon­kur­są „Ro­dom 2011“ nau­jie­nų po­rta­las „Etap­lius.lt“ ren­gia jau ant­rą kar­tą. Pir­ma­sis fes­ti­va­lis su­lau­kė itin di­de­lio ku­rian­čių moks­lei­vių su­si­do­mė­ji­mo, tad nu­spręs­ta jį reng­ti ir šie­met.

Vi­deo­fil­mų kon­kur­so ko­mi­si­ja pra­dė­jo lauk­ti rug­sė­jo 30 die­ną ir re­gist­ra­vo iki gruo­džio 30 die­nos. Or­ga­ni­za­to­riai jau­nie­siems kū­rė­jams pa­siū­lė ir te­mas, į ku­rias „at­si­spy­rus“ rei­kė­jo kur­ti fil­mus. Pa­siū­ly­tos te­mos bu­vo šios: „Kom­piu­te­ris – jė­ga!“, „Išt­rau­ka iš kas­die­ny­bės“, „Lais­va­lai­kis links­mai“, „Vė­ja­vai­kis (-ė)“, „Aš – prieš smur­tą“, „Yo­mayo die­na“, „Is­to­ri­jos pa­mo­ka“ ir lais­vai pa­si­rink­ta te­ma. Moks­lei­viai elekt­ro­ni­niu ar įpras­tu pa­štu ga­lė­jo pa­teik­ti ne dau­giau pen­kių fil­mų.

Kel­tos są­ly­gos ir fil­mams. Jie tu­rė­jo bū­ti ne il­ges­ni nei pen­kios mi­nu­tės ir iki 100 MB apim­ties. Ži­no­ma, vi­deo­fil­mai pri­va­lė­jo bū­ti tik ori­gi­na­lūs ir jiems kur­ti ne­ga­lė­jo bū­ti pa­nau­do­ti jo­kie au­to­ri­nė­mis tei­sė­mis ap­sau­go­ti vaiz­dai ar įra­šai.

Vi­deo­fil­mus bu­vo ga­li­ma pa­žiū­rė­ti po­rta­le „Etap­lius.lt“. Sve­tai­nės lan­ky­to­jai ga­lė­jo bal­suo­ti už la­biau­siai pa­ti­ku­sį fil­mą. Bal­suo­ti in­ter­ne­tu bu­vo siū­lo­ma to­dėl, kad ne tik kon­kur­so ko­mi­si­ja, bet ir žiū­ro­vai iš­rink­tų la­biau­siai pa­ti­ku­sį fil­mą.

Pas­kel­bus kon­kur­so pa­bai­gą, tris pi­ni­gi­nių pri­zų lai­mė­to­jus iš­rin­ko eks­per­tų ko­mi­si­ja: Ger­da Sta­siu­ko­ny­tė („Šiau­liai plius“ gar­so ir vaiz­do re­ži­sie­rė), Eva Jag­mi­nai­tė-Kaz­laus­kie­nė („Etap­lius.lt“ po­rta­lo re­dak­to­rė, „Ro­dom“ ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė), Au­re­li­ja Pau­laus­kai­tė („Šiau­liai plius“ ope­ra­to­rė-fo­tog­ra­fė), Vik­to­ras Gun­da­je­vas (Šiau­lių ki­no me­no klu­bo pir­mi­nin­kas), Eri­ka Ši­vic­kai­tė (Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės jau­ni­mo rei­ka­lų koor­di­na­to­rė), Go­da Gar­ga­sai­tė (Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė) ir And­rius Gri­ga­lai­tis (Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos vy­riau­siasis spe­cia­lis­tas).

Pi­ni­gi­nius pri­zus nu­ga­lė­to­jams įstei­gė Sei­mo na­rys Va­le­ri­jus Si­mu­lik. Ko­mi­si­jos na­riai ne­pa­mir­šo nė vie­no da­ly­vio – vi­siems įsteig­tos spe­cia­lios no­mi­na­ci­jos, įteik­ti pa­dė­kos raš­tai. Spe­cia­liai­siais pri­zais da­ly­vius ap­do­va­no­jo „Fo­rum Ci­ne­mas“ ir elekt­ro­ni­nių ry­šių bend­ro­vė „S plius“.

Nuo po­mė­gio iki pro­fe­si­jos

Iš vi­so kon­kur­so or­ga­ni­za­to­riams jau­nie­ji kū­rė­jai iš Kau­no, Vil­niaus, Elekt­rė­nų, Va­rė­nos, Jo­niš­kio, Rad­vi­liš­kio, Jo­na­vos ir Šiau­lių pa­tei­kė 30 vi­deo­fil­mų. Pir­mo­ji vie­ta ir 300 Lt pri­zas ati­te­ko kau­nie­tei In­gai Že­ni­lo už vi­deo­fil­mą „Vė­ja­vai­kis“. Šis fil­mas yra apie po­zi­ty­vų ir ne­ga­ty­vų mąs­ty­mą, gy­ve­ni­mo ju­dė­ji­mą ir vė­ja­vai­kiš­ku­mą.

Ne­ga­lė­ju­si at­vyk­ti į ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ją sep­ty­nio­lik­me­tė In­ga te­le­fo­nu „Šiau­liai plius“ sa­kė, kad gau­tas ap­do­va­no­ji­mas – la­bai ne­ti­kė­tas. Mer­gi­na apie kon­kur­są su­ži­no­jo iš drau­go. Jau­nuo­liai ga­na grei­tai, rem­da­mie­si as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi, su­gal­vo­jo sce­na­ri­jų ir su­kū­rė fil­mą. Įdo­mu tai, kad pir­mo­sios vie­tos ver­tas pri­zas bu­vo nu­fil­muo­tas fo­toa­pa­ra­tu.

Kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja mo­ko­si Kau­no J. Nau­ja­lio mu­zi­kos gim­na­zi­jo­je. Mer­gi­na gro­ja for­te­pi­jo­nu, ne­lan­ko jo­kio au­dio­vi­zua­li­nio me­no bū­re­lio. Fil­mų kū­ri­mas jai – pa­pras­čiau­siai po­mė­gis.

Ant­ro­ji vie­ta ir 200 Lt skir­ta taip pat kau­nie­tei – Gin­ta­rei Stan­ke­vi­čiū­tei, su­kū­ru­siai vi­deo­fil­mą „Nei uo­de­gos“. Jau iš pa­va­di­ni­mo aiš­ku, kad fil­mas yra apie lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo for­mą – žve­jy­bą.

De­vy­nio­lik­me­tė Gin­ta­rė mo­ko­si Kau­no „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je ir lan­ko Al­gio Ži­ke­vi­čiaus sau­gaus vai­ko mo­kyk­los vaiz­do stu­di­jos bū­re­lį, ku­riam va­do­vau­ja Jus­tas Kas­pe­rai­tis. Kar­tu su mo­ky­to­ju mer­gi­na ir su­kū­rė fil­mą kon­kur­sui.

Pa­sak Jus­to, vaiz­do stu­di­jos bū­re­lį Gin­ta­rė pra­dė­jo lan­ky­ti prieš pen­ke­rius me­tus. Su­kur­ti fil­mai ėmė pel­ny­ti pri­zų, tad mer­gi­na da­bar jau ėmė svars­ty­ti stu­di­juo­ti re­ži­sū­rą ar pa­si­rink­ti ki­tus su ki­no kū­ri­mu su­si­ju­sius moks­lus. Pa­ti Gin­ta­rė sa­ko nuo šeš­tos kla­sės sva­jo­ju­si tap­ti ve­te­ri­na­re, ta­čiau da­bar, kai gal­vo­je su­ka­si ga­ly­bė sce­na­ri­jų, sva­jo­nę gy­dy­ti gy­vū­nus ima pa­mirš­ti. Grei­čiau­siai mer­gi­na su­ge­bės abu po­trau­kius su­de­rin­ti – kurs fil­mus apie gam­tą ir gy­vū­nus.

Spe­cia­lūs pri­zai – kū­rė­jų gru­pėms

Tre­čia vie­ta ir 100 li­tų pri­zas įteik­tas šiau­lie­čiui Didžd­va­rio gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tui Ai­va­rui Skro­de­niui už vi­deo­fil­mą „Con­sump­tion“. Tai eks­pe­ri­men­ti­nis fil­mas, pa­ro­dan­tis šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus žiau­rų el­ge­sį su gam­ta, su­ma­te­ria­lė­ji­mą.

Ai­va­ras sa­ko ki­nu ir fo­tog­ra­fi­ja su­si­do­mė­jęs dar be­si­mo­ky­da­mas aš­tun­to­je kla­sė­je. „Su­ža­vė­jo ma­ne fo­tog­ra­fi­nė ani­ma­ci­ja, pra­dė­jau fil­muo­ti, fo­tog­ra­fuo­ti, kur­ti, o po me­tų jau su­lau­kiau res­pub­li­ki­nio ap­do­va­no­ji­mo – pa­dė­kos raš­to už kū­ry­biš­ku­mą“, – sa­ko vai­ki­nas.

Fil­mą kon­kur­sui didžd­va­rie­tis su­kū­rė, kai dai­lės mo­ky­to­ja pa­siū­lė te­mą „Ža­lia“. Jam tai aso­ci­ja­vo­si su ža­lin­gais įpro­čiais, ku­rie kenks­min­gi gam­tai ir pa­čiam žmo­gui. „Tik­rai la­bai nu­džiu­gau su­lau­kęs įver­ti­ni­mo kon­kur­se „Ro­dom“. Ko­kius tre­jus me­tus ne­bu­vau ap­do­va­no­ji­mo ga­vęs, tad tik­rai sma­giai pa­si­ju­tau“, – sa­kė jis.

Ai­va­ras nea­be­jo­ja, kad atei­tį sies su fil­mų kū­ri­mu, ta­čiau stu­di­juo­ti Lie­tu­vo­je ne­ke­ti­na – rink­sis stu­di­jas už­sie­ny­je, ku­rios, jo nuo­mo­ne, aukš­tes­nio ly­gio.

Nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ žiū­ro­vai ge­riau­siu kon­kur­so vi­deo­fil­mu bal­suo­da­mi iš­rin­ko Šiau­lių jau­nų­jų tech­ni­kų cent­ro ug­dy­ti­nių fil­mą „Ke­lių ere­liai“. Nu­ga­lė­to­jai bus ap­do­va­no­ti VšĮ „Šiau­liai plius“ pri­zais.

„S plius“ spe­cia­lu­sis pri­zas – ne­mo­ka­mas in­ter­ne­tas pu­sę me­tų – skir­tas vi­deo­fil­mui „Is­to­ri­jos pa­mo­ka“. Jį su­kū­rė Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro au­dio­vi­zua­li­nio bū­re­lio moks­lei­viai.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Se­ria­lo „Nai­sių va­sa­ra“ žvaigž­dė Ag­nė Gru­dy­tė su ko­le­go­mis, tarp ku­rių yra ir iš Šiau­lių ki­lęs ope­ra­to­rius Ro­lan­das Šle­žas bei ak­to­rė Re­na­ta Ku­ti­nai­tė, maž­daug mė­ne­sį gy­vens Gru­zi­jo­je. Kū­ry­bi­nė gru­pė iš­vy­ko į šią ša­lį fil­muo­tis nau­ja­ja­me „Vi­deo­met­ros“ se­ria­le „Vy­no ke­lias“. Pro­diu­se­ris Ro­lan­das Skais­gi­rys fil­muo­tis se­ria­le pa­kvie­tė ir gru­zi­nų gra­žuo­lę So­fi­ją Niz­ha­ra­dzę, ku­ri per­nai gy­nė sa­vo ša­lies gar­bę dai­nų kon­kur­se „Eu­ro­vi­zi­ja“.

	Ope­ra­to­rius Ro­lan­das Šle­žas Gru­zi­jo­je ne­ven­gė ir vy­no rū­sių ap­lan­ky­ti, ir „pa­pa­chos“ pa­si­ma­tuo­ti.

Nau­jas se­ria­las – apie mei­lę

TV3, anon­suo­da­ma šių­me­tes lai­das, jau pu­se lū­pų in­for­ma­vo žiū­ro­vus, kad juos nu­džiu­gins nau­ju se­ria­lu „Vy­no ke­lias“. Sa­vait­raš­čiui „Šiau­liai plius“ pa­vy­ko su­ži­no­ti, kad į Gru­zi­ją pir­mo­sio­mis sau­sio mė­ne­sio die­no­mis kur­ti se­ria­lo iš­vy­ko ak­to­rė Re­na­ta Ku­ti­nai­tė, Ag­nė Gru­dy­tė ir ope­ra­to­rius Ro­lan­das Šle­žas.

Šiau­lie­čių ke­lio­nė į Gru­zi­ją ne­praė­jo be nuo­ty­kių. Sau­sio 3-ią­ją ko­man­da už­stri­go Ki­je­vo oro uos­te, nes kaž­ko­dėl ne­bu­vo priim­ta į lėk­tu­vą. Išsk­ri­do tik jų ba­ga­žas, o ak­to­riai ir ki­ti gru­pės na­riai li­ko oro uos­te iki vė­laus va­ka­ro. Ne­nuo­bo­džia­vo – juk ak­to­riai yra links­mų plau­čių žmo­nės, ran­da kuo sa­ve ir ki­tus pra­links­min­ti, kad lai­kas ne­prailg­tų.

Vie­na­me so­cia­li­nių tink­lų pa­kal­bin­ta A. Gru­dy­tė sa­kė apie se­ria­lą ne­ga­lin­ti kol kas kal­bė­ti – tai pa­slap­tis, ta­čiau vie­nas pro­diu­se­rių R. Skais­gi­rio bro­lis Po­vi­las Skais­gi­rys bu­vo at­vi­res­nis – at­sklei­dė pa­slap­tį, kad se­ria­lo, ku­ris bus iki 60 se­ri­jų, sce­na­ri­jų ku­ria Ed­vi­nas Ka­lė­da. Fil­mo re­ži­sie­riai yra Rai­mun­das Ba­nio­nis ir Al­vy­das Šle­pi­kas, o fil­muo­tis pa­kvies­ti ak­to­riai Liu­bo­mi­ras Lau­ce­vi­čius, Sau­lius Ba­lan­dis, Vi­das Pet­ke­vi­čius, Ry­tis Sa­la­džius, Al­gir­das Gra­daus­kas ir kt.

„Se­ria­las, ži­no­ma, bus apie mei­lę. Pra­dė­jo­me jį fil­muo­ti me­tų pa­bai­go­je, o va­sa­rio ant­ro­je pu­sė­je jis jau bus pra­dė­tas ro­dy­ti TV3 žiū­ro­vams. Se­ria­le vai­dins ir bū­rys Gru­zi­jos ak­to­rių, ku­rie fil­muo­sis ne tik sa­vo ša­ly­je – at­vyks ir į Lie­tu­vą“, – tei­gė P. Skais­gi­rys.

Gru­zi­jo­je Lie­tu­vos ak­to­riai tu­rė­tų pra­leis­ti maž­daug mė­ne­sį. „Su­dė­tin­ga pa­sa­ky­ti, kaip sek­sis, nes sce­na­ri­jus dar ra­šo­mas. Nie­ko dau­giau ne­ga­liu pa­sa­kyti. Ateis lai­kas ir žiū­ro­vai iš­vys“, – tei­gė pa­šne­ko­vas.

Se­ria­lo kū­rė­jas pro­diu­se­ris R. Skais­gi­rys spau­dai bu­vo dos­nes­nis dar praė­ju­sių me­tų va­sa­rą. Pro­diu­se­ris per­nai sve­čia­vo­si Gru­zi­jo­je, o su gra­žuo­le So­fi­ja Niz­ha­ra­dze pa­si­vaikš­ti­nė­jęs po Tbi­li­sio se­na­mies­tį nu­spren­dė kur­ti se­ria­lą.

Ko­dėl pro­diu­se­ris nu­spren­dė dirb­ti bū­tent su gru­zi­nais? R. Skais­gi­rys yra sa­kęs, kad Gru­zi­ja jį pa­ke­rė­jo sa­vo ska­niu mais­tu, vy­no gau­sa. Jo vai­kys­tės ko­ri­fė­jus yra Vach­tan­gas Ki­ka­bi­dzė ir jam la­bai pa­tin­ka gru­zi­nai – „žiau­riai“ links­ma tau­ta, tu­rin­ti ge­rą li­te­ra­tū­rą, is­to­ri­ją, tra­di­ci­jas ir ki­no tra­di­ci­jas.

Pag­rin­di­nė ak­to­rė – Gru­zi­jos gra­žuo­lė

Pag­rin­di­niam vaid­me­niui pa­si­rink­ta So­fi­ja Niz­ha­ra­dzė pro­fe­sio­na­lio­je sce­no­je pa­si­ro­dė bū­da­ma vos tre­jų me­tų. Nuo 7-erių da­ly­va­vo dau­gy­bė­je įvai­rių pro­jek­tų su vai­kų mu­zi­kos stu­di­ja. Vė­liau pa­si­rin­ko vo­ka­lo ir pia­ni­no stu­di­jas Tbi­li­sio kon­ser­va­to­ri­jo­je, 1998-2001 m. ga­vo pre­zi­den­to Eduar­do Še­vart­na­dzės sti­pen­di­ją.

Moks­lus mer­gi­na bai­gė su pa­gy­ri­mu. Vė­liau tę­sė stu­di­jas Mask­vo­je – Ru­si­jos teat­ro me­nų aka­de­mi­jo­je (GI­TIS) ir Gne­si­nų mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je. Ta­len­tin­ga mer­gi­na su­lau­kė pa­siū­ly­mų at­lik­ti pa­grin­di­nes par­ti­jas gar­siuo­se miu­zik­luo­se „Ro­meo ir Džiul­je­ta“, „Pa­ry­žiaus ka­ted­ra“, kur dai­na­vo Es­me­ral­dos par­ti­ją.

2008-ųjų rugp­jū­tį, pra­si­dė­jus Ru­si­jos ir Gru­zi­jos ka­rui,

S. Niz­ha­ra­dzė nu­trau­kė sa­vo mu­zi­kos kar­je­rą Ru­si­jo­je ir grį­žo į tė­vy­nę. 2010 m. ji due­tu dai­na­vo su pa­sau­li­nio gar­so te­no­ru Jo­se Car­re­ra­su. Juo­du at­li­ko iš­trau­ką iš miu­zik­lo „West Si­de Sto­ry“. Iš­kart po šio pa­si­ro­dy­mo mu­zi­kos kri­ti­kai ją pra­mi­nė Ce­li­ne Dion iš Gru­zi­jos.

Per­nai S. Niz­ha­ra­dzė at­sto­va­vo Gru­zi­jai „Eu­ro­vi­zi­jos“ dai­nų kon­kur­se. Sa­vo dai­ną So­fi­ja įra­šė Lon­do­ne. Pa­si­ro­dy­mo cho­reog­ra­fi­ja pa­si­rū­pi­no gar­sus pran­cū­zas Red­ha Ben­tei­four, per sa­vo kar­je­rą dir­bęs su pul­ku ryš­kiau­sių žvaigž­džių: Mi­chae­lu Jack­so­nu, Cher, Va­nes­sa Pa­ra­dis, El­to­nu Joh­nu ir kt.

 Ričardas JAKUTIS

Bai­gęs vi­du­ri­nę ir iš­vyk­da­mas stu­di­juo­ti, tė­vams pa­sa­kiau: „Į šį mies­tą nie­kad ne­grį­šiu.“ Grįž­ti te­ko ir net džiaug­tis, kad mies­tas ma­ne priė­mė. Mei­lę mies­tui ly­gi­nu su lėk­tu­vo nu­si­lei­di­mu. Kai lėk­tu­vo ra­tai pa­lie­čia že­mę, ap­glė­bia pa­lai­ma, ke­lei­viai daž­nai plo­ja. Toks jaus­mas, ma­no gal­va, tu­rė­tų bū­ti ir kai įva­žiuo­da­mas į  mies­tą pa­ma­tai len­te­lę su jo pa­va­di­ni­mu. Gal da­bar tas jaus­mas jau at­si­ran­da, bet anks­čiau ne­bu­vo. Su­vo­kiu, kad pro­ble­ma ma­ny­je. Pri­si­me­nu, kaip kar­tą ma­nęs pa­klau­sė, ar lai­min­ges­nis esu, kai ma­ne my­li, ar kai pa­ts my­liu. Be abe­jo, ge­riau­sia bū­tų, kai mei­lė abi­pu­sė, bet jei taip nė­ra, ne­me­la­vau ir at­sa­kiau – kai ma­ne my­li. Ne­koks aš žmo­gus.

Vaikš­čio­da­mas po Ta­li­no se­na­mies­tį ga­li ne­sun­kiai su­ži­no­ti stra­te­gi­nius Es­ti­jos vals­ty­bės pla­nus. Prie Is­to­ri­jos mu­zie­jaus nu­ties­tas va­di­na­ma­sis „Is­to­ri­jos ta­kas“, kur su­žy­mė­tos svar­biau­sios tau­tos ir vals­ty­bės gy­ve­ni­mo da­tos: le­dyn­me­čio pa­bai­ga, Saa­re­mos sa­lo­je nu­kri­tęs me­teo­ri­tas, ka­rai, su­ki­li­mai, oku­pa­ci­jos... Pas­ku­ti­nė „Is­to­ri­jos ta­ko“ da­ta žy­mi 2418 me­tus. Es­ti­ja tuo­met pla­nuo­ja švęs­ti res­pub­li­kos pen­kių šim­tų me­tų su­kak­tį.Ar Šiau­liai ski­ria­si nuo ki­tų Lie­tu­vos mies­tų? At­sa­ky­čiau – ne. Pri­ta­riu min­čiai, kad mies­tų Lie­tu­vo­je nė­ra. Šiaip, ma­no gal­va, šiau­lie­čiai šiek tiek pa­na­šūs į vil­nie­čius, šiek tiek – į kau­nie­čius. Bran­gios gė­lių puokš­tės, veid­mai­nin­gos kal­bos bū­din­gos vil­nie­čiams. Ypač keis­tas jų no­ras pa­bū­ti fur­še­tuo­se su te­le­vi­zi­jos žvaigž­dė­mis ir ma­ne­ke­nė­mis, nors nuo to, kad pa­sto­vė­jai ša­lia gra­žuo­lių, pa­ts ne­pag­ra­žė­jai. Jei vil­nie­čiai trokš­ta gar­sių pa­žin­čių, kau­nie­čiai – rei­ka­lin­gų. Rei­ka­lin­gus žmo­nes jie su­si­ran­da per bu­vu­sius kla­sės drau­gus, au­to­mo­bi­lių meist­rus ar su­si­pa­žįs­ta tur­gu­je. Pa­si­ro­dęs su kom­pa­ni­ja nak­ti­nia­me ba­re, at­sklei­si žiop­liams ir bar­me­nams sa­vo ry­šius. Jei tau už­ten­ka alaus, šaš­ly­ko, didž­ku­ku­lių, spir­gų, ra­si tai nuo­sa­vo­je vir­tu­vė­je ar so­do skly­pe. Be to, ne gė­da bus, jei iš­gė­ręs ką nors iš­ple­pė­si ar ap­si­juok­si, pa­vyz­džiui, Emi­lį Zo­lą pa­va­di­nęs ta­py­to­ju.Šiau­lie­čiai – at­sar­gūs žmo­nės. Nes­ku­ba, ne­ri­zi­kuo­ja, ap­svars­to, ap­gal­vo­ja, pa­si­ta­ria. Kel­da­mie­si į nau­ją bu­tą jie svars­to, ar pir­miau tą bu­tą ap­lais­ty­ti, ar pa­šven­tin­ti. Tik Šiau­liuo­se gir­dė­jau pa­lin­kė­ji­mą: „Lin­kiu sėk­mės šei­my­ni­nia­me ir... as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me!“

Ar mū­sų mies­te mėgs­ta krū­von rink­tis gi­mi­nai­čiai? Šiau­lie­čiai gi­mi­nai­čiai – tai gru­pė žmo­nių, pe­rio­diš­kai su­si­ren­kan­čių ska­niai pa­val­gy­ti. Tik pa­pras­tai tai vyks­ta, kai kei­čia­si šios gru­pės na­rių skai­čius. O šiaip šiau­lie­čių šei­ma – tai bend­ruo­me­nė, ku­rią jun­gia bend­ras šal­dy­tu­vas ir te­le­vi­zo­rius. Ne­se­niai su­si­ti­ki­me su skai­ty­to­jais bu­vau pa­klaus­tas, ar man neat­ro­do, kad Šiau­liuo­se gy­ve­na su­sve­ti­mė­ję žmo­nės. At­sa­kiau – at­ro­do. Bi­čiu­lis iš­sa­kė sa­vo ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, kai ei­da­mas pas drau­gą ne­ži­no­jęs laip­ti­nės du­rų ko­do ir il­gai spau­di­nė­jęs skai­čiu­kus. Iš laip­ti­nės išė­jęs žmo­gus, bu­vo ga­li­ma su­pras­ti, kad to na­mo gy­ven­to­jas, ėmė klau­si­nė­ti, pas ką jis ei­nąs. „Koks jo rei­ka­las?“ – bur­bė­jo bi­čiu­lis. Bi­čiu­liui pa­prieš­ta­ra­vau, kad to­kiu na­mo gy­ven­to­jo el­ge­siu rei­kia tik džiaug­tis. Kiek da­bar re­gi­me už­ra­šų: „Jus ste­bi vaiz­do ka­me­ros“, „Sau­go ap­sau­gos tar­ny­bos.“ Bet juk pa­pras­čiau­sias ir pi­giau­sias bū­tų:  „Kai­my­nai ste­bi.“ Dau­ge­lis dau­gia­bu­čiuo­se gy­ve­na­me de­šim­tis me­tų, bet ne­tu­ri­me kai­my­nų, su ku­riais ga­lė­tu­me iš­ger­ti ka­vos ar vy­no. O sa­ko, bū­da­vo lai­kai, kai ga­lė­da­vai kai­my­nų pa­pra­šy­ti par­neš­ti iš par­duo­tu­vės pie­no, pa­sko­lin­ti drus­kos, kar­tu švęs­ti įvai­rias šven­tes, ži­no­ti, kad vie­ni ki­tų pa­gal­bos ga­li­te ti­kė­tis net nak­tį.

Šiau­lių pie­ti­nio ra­jo­no at­si­ra­di­mas su­ta­po su ma­no vai­kys­te. Pir­mų­jų ten pa­sta­ty­tų na­mų kvar­ta­lą žmo­nės pra­mi­nė Taš­ken­tu, nes, sa­ko, ten gy­ven­ti bu­vo at­vež­ti taš­ken­tie­čiai po ta­me mies­te įvy­ku­sio že­mės dre­bė­ji­mo. Ma­no nuo­mo­ne, Taš­ken­to pa­va­di­ni­mas pri­gi­jo to­dėl, kad ta­da pie­ti­nis ra­jo­nas nuo mies­to cent­ro at­ro­dė to­li it šis Azi­jos mies­tas. Be­je, ar Dai­nų mik­ro­ra­jo­nas ski­ria­si nuo Žir­mū­nų, Ši­lai­nių, Alks­ny­nės, Tul­pių, Pu­ti­nų ar ki­tų mik­ro­ra­jo­nų? Kie­muo­se to­kie pat skal­bi­nių džio­vi­ni­mo ir ki­li­mų dul­ki­ni­mo sto­vai, vai­kų žai­di­mo aikš­te­lės, da­bar daž­niau­siai ap­leis­tos... Ša­lia gy­ve­na­mų­jų na­mų stan­dar­ti­niai vai­kų dar­že­lių ar mo­kyk­lų pa­sta­tai. Bet anuo­met būs­tas to­kia­me mik­ro­ra­jo­ne bu­vo dau­ge­lio gy­ve­ni­mo sva­jo­nė. Dėl jų už­si­ra­ši­nė­ta į dau­gy­bę me­tų be­si­tę­sian­čias ei­les. Pa­me­nu, kai­my­nai kel­da­mie­si iš mies­to cent­ro į pie­ti­nį ra­jo­ną džiau­gė­si – gy­ven­si­me švie­sia­me di­de­lia­me bu­te... Bu­vo iš­me­ta­mi se­ni bal­dai ir per­ka­mi nau­ji, pa­vyz­džiui, tri­ko­jis sta­le­lis iš pju­ve­nų plokš­tės... 10-ojo de­šimt­me­čio pra­džio­je pa­si­kei­tus so­cia­li­nei ir eko­no­mi­nei pa­dė­čiai, nuo­sa­vus na­mus pa­jė­gian­tys pa­si­sta­ty­ti ar nu­si­pirk­ti žmo­nės į juos ir iš­si­kė­lė, ki­ti tur­tin­ges­nie­ji grį­žo gy­ven­ti į mies­to cent­rą, pa­si­da­rę bu­tuo­se va­di­na­mą­jį eu­ro­re­mon­tą. Mik­ro­ra­jo­nai pra­ra­do so­vie­ti­nės ideo­lo­gi­jos su­for­muo­tą op­ti­mis­ti­nį cha­rak­te­rį. Ne­be­li­ko ten links­mų ir vi­sus vie­ni­jan­čių da­ly­kų, pa­vyz­džiui, šiukš­lių ma­ši­nos at­vy­ki­mo ir vie­nin­go šiukš­lių į tą ma­ši­ną ne­ši­mo. Juk kie­muo­se ne­bū­da­vo kon­tei­ne­rių, o na­muo­se – šiukš­lių šach­tų. Du kar­tus per die­ną, iš­sky­rus sek­ma­die­nį, į kie­mą at­va­žiuo­da­vo gar­siai pyp­sė­da­ma šiukš­lia­ve­žė. Vien­marš­ki­niai, su cha­la­tais, įsi­spy­rę į šle­pe­tes ir su ki­bi­rais ar šiukš­lių krep­šiais ran­ko­se iš laip­ti­nių prie jos trauk­da­vo žmo­nės. Vie­nas su ki­tu pa­si­la­bin­da­vo, šnek­te­lė­da­vo, o kar­tais ir il­gė­liau stab­te­lė­da­vo pa­si­da­ly­ti nau­jie­no­mis, pa­dis­ku­tuo­ti apie įvy­kius na­me, mies­te ar net glo­ba­liau.

Mies­tas kei­čia­si. Žiū­rėk, na­me, kur bu­vo, tar­ki­me, duo­nos par­duo­tu­vė, įsi­ku­ria ba­tų par­duo­tu­vė (pa­sta­rų­jų mū­sų mies­te tiek daug, kad at­ro­do, jog mies­te­lė­nai tu­ri ne dvi, bet dau­giau ko­jų), vė­liau – kir­pyk­la, dar vė­liau – tech­ni­kos sa­lo­nas, po to – dar kas nors... Is­to­ri­ja su­dar­ky­ta. O juk pui­kiau­siai ga­lė­jo bū­ti duo­nos par­duo­tu­vė, kep­ti ban­de­les ir tu­rė­ti nuo­la­ti­nių pir­kė­jų bei švie­žiais ga­mi­niais ir gar­džiais kva­pais vi­lio­ti nau­jus.

Koks bū­tų mies­tas be pės­čių­jų gat­vės? Įsi­vaiz­duo­ki­me, kad to­kios gat­vės nė­ra. Jau ir taip blyš­kūs Šiau­liai bū­tų vi­siš­kai pil­ki. Pės­čių­jų gat­vė – tai tar­si at­ski­ras mies­tas mies­te. Gir­dė­jau šiau­lie­čius sa­kan­čius: „Ei­nam pa­si­vaikš­čio­ti bul­va­ru, gal pa­žįs­ta­mų su­tik­sim.“ Gal tai no­ras iš ne­tu­rė­ji­mo ką veik­ti, bet drau­ge ir gra­žūs tiks­lai pa­bend­rau­ti, pa­bū­ti kie­no nors drau­gi­jo­je. Tik tų vaikš­čio­jan­čių­jų bul­va­ru dau­giau no­rė­tų­si re­gė­ti. Da­bar to­ji pės­čių­jų gat­vė at­gy­ja tik per ko­kias nors šven­tes. Tuo­met čia pre­kei­viai, mu­zi­kan­tai, bū­riai mies­te­lė­nų. O džiu­gu tai bū­tų re­gė­ti kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį, sek­ma­die­nį ar net pa­pras­tą die­ną bai­gian­tis dar­bui. Vi­si da­bar guo­džia­si, kad iš­tuš­tė­jęs bul­va­ras – opiau­sia mies­to pro­ble­ma. Tie­sa, Šiau­liai čia ir­gi ne iš­skir­ti­niai. Tas pat ir Kau­no Lais­vės alė­jo­je ar Klai­pė­dos se­na­mies­ty­je. Vil­niu­je už­kly­dau į Ka­ted­ros aikš­tę. Tuš­čia. Tie­sa, ga­na grei­tai ki­to­je aikš­tės pu­sė­je pa­si­ro­dė dar vie­nas žmo­gus. Bu­vo­me dvie­se to­kio­je di­de­lė­je aikš­tė­je. Sa­ko, pa­ts įdo­miau­sias gy­ve­ni­mas vyks­ta ga­ra­žų bend­ri­jo­se. Ly­gi­nu su Va­ka­rų mies­tais. Jei tik yra to­kios pės­čių­jų gat­vės, vi­sur ten knibž­dė­ti knibž­da žmo­nių. Ja­po­nai va­ka­rop bū­riais pa­trau­kia į to­kias gat­ves pa­si­vaikš­čio­ti prieš mie­gą. Kur tik žiū­ri – gau­sy­bė ma­žų žmo­ge­liu­kų.

„Ką pa­ts pa­da­rei, kad pa­gy­vin­tum bul­va­rą?“ – ga­li ma­nęs pa­klaus­ti. Na, nu­spren­džiau, kad nors į dar­bą man ei­ti ša­lu­ti­nė­mis gat­vė­mis šiek tiek grei­čiau, bet nuei­nu ir grįž­tu bul­va­ru. Aiš­ku, to per ma­ža. Rei­kės dar ką nors su­gal­vo­ti. „Veiks­mo mies­te ma­žai, ak­ty­vių žmo­nių ne­be­li­ko“, – guo­džia­si bi­čiu­lis. „Pats būk ak­ty­vus“, – at­sa­kau jam.

Šeš­tą va­lan­dą mies­tas bun­da, sep­tin­tą – jau pra­bu­dęs, aš­tun­tą – gy­vas. Nors ne. Tai Vil­niu­je. Šiau­liuo­se vis­kas va­lan­da vė­liau: sep­tin­tą mies­tas bun­da, aš­tun­tą – pra­bu­dęs, de­vin­tą – jau gy­vas. Šven­čių ry­tais dings­ta vi­si mies­to gar­sai. Ir kad pa­sau­lis dar kru­ta, su­pran­ti gal ko­kią 10 va­lan­dą. Šiau­liuo­se – 11-tą. Ypač ap­mirš­ta tie mies­tai, iš ku­rių daug emig­ruo­jan­čių į už­sie­nį. Jud­rie­ji iš­dun­da į Va­ka­rus, mies­te dau­gė­ja to, kas sta­tiš­ka ir kon­ser­va­ty­vu.

Sa­ko, Šiau­liai lai­ko­si ant tri­jų ban­gi­nių: uni­ver­si­te­to, ka­ted­ros ir teat­ro. Ne­ma­nau, kad kas nors tai pa­neig­tų. Šiau­lių dra­mos teat­ras mie­las, be di­des­nių juo­dų­jų pe­rio­dų, ku­rie bū­din­gi ki­tiems ša­lies teat­rams. Nei­ki­te į teat­rą, ant ku­rio du­rų ka­bo skel­bi­mas, jog teat­ras ieš­ko ak­to­rių. Ant mū­sų mies­to teat­ro du­rų to­kio skel­bi­mo nie­kad ne­bu­vo ir, rei­kia ti­kė­tis, ne­bus. Šiau­lių žiū­ro­vai rim­ti, bet im­lūs. Nuo­šir­džiai kva­to­ja per ko­me­di­jas, ati­džiai ste­bi rim­tų spek­tak­lių įdo­mes­nes sce­nas. Šiau­lie­čiai vi­sur to­kie. Nus­te­bę. Net ei­nan­tie­ji bul­va­ru, tar­si pir­mą kar­tą juo ženg­tų. Bet tai ypač pa­ste­bi­ma teat­re per per­trau­kas: žiū­ro­vai fo­jė su­ka ra­tus ir ste­bi vie­nas ki­tą, tar­si no­rė­da­mi įsi­ti­kin­ti, ar anie ma­tė tą pa­tį, ką ir jie. Ir dar vie­nas pa­ste­bė­ji­mas. La­bai sun­kios teat­ro du­rys. Stu­mi stu­mi jas. Tai ne ko­kio nors ban­ko, pre­ky­bos cent­ro ar ka­vi­nės du­rys, ku­rios pa­čios at­si­da­ro, vos tik pri­siar­ti­ni.

Ir jei­gu jau apie kul­tū­rą mies­te, tai tuoj Šiau­lius imu ly­gin­ti su Pa­ne­vė­žiu. Šiau­liuo­se, de­ja, tik vie­nas teat­ras, Pa­ne­vė­žy­je – ke­tu­ri (dra­mos, mu­zi­ki­nis, „Me­nas“ ir Ve­ži­mo). Pa­ro­di­niu dai­lės ga­le­ri­jų plo­tu Pa­ne­vė­žys ir­gi Šiau­lius len­kia (skai­čia­vau kom­piu­te­riu ga­le­ri­jų pa­ro­di­nius plo­tus). Tie­sa, jei pri­dė­tu­me Dvi­ra­čių, Ra­di­jo ir Ka­ti­nų mu­zie­jų plo­tą, gal ir Šiau­liai iš­si­verž­tų prie­kin, bet čia aš tik apie dai­lę. Ta­čiau nie­kad ne­pri­tar­siu bur­bė­ji­mui: „Ko­kia ne­lai­mė, kad gi­miau Šiau­liuo­se.“ Pa­ly­gin­ki­te vo­kie­čius, ku­rie sė­di sa­vo mies­te­ly­je ir ne­si­krem­ta, kad jie ne Pa­ry­žiu­je.

To­kiu me­tu no­ri­si pri­si­min­ti ko­kią nors gra­žią is­to­ri­ją. „Ka­ta­li­kų pa­sau­lio“ lei­dyk­la yra iš­lei­du­si ke­le­tą ku­ni­go vie­nuo­lio An­to­nio de Mel­lo ale­go­ri­nių pa­sa­ko­ji­mų kny­ge­lių. Kny­gų au­to­rius sa­vo skai­ty­to­jams yra sa­kęs, kad jo pa­sa­ko­ji­mai – ne apie ki­tus, ne apie ta­vo drau­gus, prie­šus, gi­mi­nes ar kai­my­nus, o tik apie ta­ve, skai­ty­to­jau, ir nie­ką ki­tą. Štai kny­gu­tė­je „Var­lės mal­da“ ran­da­me pa­sa­ko­ji­mą apie du bro­lius. Vie­nas tu­ri žmo­ną ir pen­kis vai­kus, ki­tas – vie­ni­šius. Tai­gi tas pir­ma­sis pa­svars­tė, kad jis tu­ri vai­kų, ku­rie jį pri­glaus se­nat­vė­je, o vie­ni­šam bro­liui ga­li bū­ti sun­kiau, tad jis, ka­dan­gi bro­liai da­li­jo­si der­lių per­pus, pa­si­sten­gė ke­le­tą mai­šų dau­giau su­pil­ti į bro­lio aruo­dą. O vie­ni­šius bro­lis pa­svars­tė, kad kam jam vie­nam tiek grū­dų, ir ke­le­tą mai­šų dau­giau su­py­lė į bro­lio aruo­dą. Jie tai da­rė slap­ta ir il­gai, kol kar­tą su­si­dū­rė su mai­šais ant kup­rų ne­ši­ni vie­nas ki­tam. Ir kai mies­te­ly­je nu­spren­dė sta­ty­ti baž­ny­čią, nie­kas ne­su­ge­bė­jo pa­siū­ly­ti jai ge­res­nės vie­tos, kaip to­ji tarp aruo­dų, kur mai­šu ne­ši­ni su­si­dū­rė bro­liai.

Ro­ber­ta SAU­DAR­GY­TĖ

Ša­ly­je tur­būt jau sun­ku bū­tų ras­ti ga­bes­nį vai­ką ar jau­nuo­lį, ne­da­ly­va­vu­sį vie­na­me ar ki­ta­me ta­len­tų šou ar ne­sva­jo­jan­tį ten pa­tek­ti. To­kie pro­jek­tai - vie­na iš ga­li­my­bių, kur ga­li­ma sa­ve pa­ro­dy­ti, su­bliz­gė­ti nie­kam ne­ži­no­mu ta­len­tu ar­ba vi­siems lai­kams sa­vi­mi nu­si­vil­ti.

Kri­ti­ka ver­čia to­bu­lė­ti

Kel­miš­kis Ma­rius, bai­gęs est­ra­dos me­no stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te, Lie­tu­vos ta­len­tų kon­kur­se at­sklei­dė ma­gi­jos triu­kus. „La­biau ga­lė­tų peik­ti da­ly­vius ko­mi­si­jos na­riai ne­gu gir­ti, nes gir­ti ga­li ir ma­ma na­muo­se. Kas iš to, kad pa­sa­ko tik blo­gus da­ly­kus. Ta­da ir su­si­mąs­tai, ar ne­rei­kė­tų ką nors pa­keis­ti, o gal iš­vis vie­ną ar ki­tą da­ly­ką iš pa­si­ro­dy­mo iš­mes­ti. Man ne­pa­si­se­kė, nes ko­mi­si­jos na­riai ne­pa­sa­ky­da­vo nie­ko įdo­maus, tik pa­gir­da­vo. Tie­sa, šiais me­tais pel­niau vie­ną „ne“, bet neatsk­lei­dė prie­žas­ties“, – pa­sa­ko­jo vai­ki­nas.

Šiuo me­tu Ma­rius dir­ba Gruz­džių kul­tū­ros na­muo­se me­no va­do­vu ir pa­ts ste­bi vai­kų ta­len­tus.

Vie­na vy­riau­sių

„Į „Ta­len­tus“ pa­te­kau neat­si­tik­ti­nai, – pa­sa­ko­ja Kris­ti­na Kup­ry­tė. – Tie­siog drau­gai vis kar­to­jo, kad la­bai gai­la, jog ne­ten­ka iš­girs­ti per te­le­vi­zi­ją, kaip nuo­sta­biai ga­li skam­bė­ti so­li­nės kank­lės ir kad yra daug žmo­nių, ku­rie ne­ži­no, jog kank­lės ga­li skam­bė­ti ne­pras­čiau už ar­fą ar ko­kį nors ki­tą so­li­nį sty­gi­nį inst­ru­men­tą, gal­vo­ja, kad jos tin­ka tik liau­dies dai­noms pri­tar­ti. Iš tų dis­ku­si­jų iš­si­vys­tė min­tis – rei­kia da­ly­vau­ti „Ta­len­tuo­se“, kad kuo dau­giau Lie­tu­vos žmo­nių iš­girs­tų kank­les.“

Tie­sa, mer­gi­na dve­jo­jo, nes šia­me pro­jek­te di­džio­ji da­lis da­ly­vių – moks­lei­viai ir stu­den­tai. „Keis­tai jau­tie­si, kai esi vie­na vy­riau­sių, jau bai­gu­si moks­lus, ta­čiau be ga­lo ma­lo­nu ma­ty­ti tiek gra­žaus, švie­saus jau­ni­mo. Ma­nau, kad to­kie pro­jek­tai vi­sa­da at­ran­da nau­jų ta­len­tų. Na, o man pa­čiai jau pa­vy­ko su­do­min­ti ko­mi­si­ją, to­dėl teks da­ly­vau­ti pus­fi­na­ly­je. Da­bar įdo­mu, ko­kia bus žiū­ro­vų ir klau­sy­to­jų na­muo­se reak­ci­ja, ar jie bal­suos už kank­lių mu­zi­ką“, – svars­to kank­li­nin­kė, ku­rios kon­cer­tai už­sie­ny­je su­trau­kia daug klau­sy­to­jų, atei­nan­čių ne tik pa­si­klau­sy­ti kank­lių mu­zi­kos, bet ir jų pa­čiu­pi­nė­ti.

Kris­ti­nos mu­zi­ki­nė kar­je­ra pra­si­dė­jo Šiau­lių mies­to vai­kų mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, ku­rio­je sa­vo ži­nias da­bar ji per­duo­da vai­kams. „Ga­bu­mai la­biau iš­ryš­kė­ja ruo­šian­tis kon­kur­sams ar kon­cer­tams, ta­da vi­sa­da rei­kia la­biau pa­si­temp­ti, pa­ro­dy­ti, ką ge­bi. Ta­da yra konk­re­tus tiks­las, to­dėl ir da­bar, mo­ky­da­ma vai­kus, vis ska­ti­nu juos da­ly­vau­ti kon­cer­tuo­se, kon­kur­suo­se. Vi­sa­da ma­lo­nu siek­ti tiks­lo“, – pa­sa­ko­ja Kris­ti­na Kup­ry­tė.

Pak­laus­ta apie ta­len­tų pro­jek­tų nau­dą, Kris­ti­na ne­bu­vo la­bai en­tu­zias­tin­ga: „Kai ma­tau vai­kus to­kiuo­se pro­jek­tuo­se, man ne­ra­mu. Juk vie­nas ar ke­li neat­sar­gūs ko­mi­si­jos žo­džiai ga­li tu­rė­ti įta­kos to­les­niam vai­ko gy­ve­ni­mui. Suau­gu­sie­ji ki­taip rea­guo­ja į kri­ti­ką. Tur­būt pa­ts ge­riau­sias pa­si­ro­dy­mas yra ar­ti­mie­siems, drau­gams – tiems, ku­rie atei­na į ta­vo kon­cer­tus nu­si­tei­kę tei­gia­mai ir prii­ma at­vi­ra šir­di­mi.“

Dvy­li­ka­me­tė Kris­ti­nos mo­ki­nė Emi­li­ja Bu­čins­kai­tė daž­niau­siai kon­cer­tuo­ja mo­kyk­los ren­gi­niuo­se. „Gro­ju sa­vo ma­lo­nu­mui, – pa­klaus­ta, ar no­rė­tų da­ly­vau­ti ta­len­tų kon­kur­se, at­sa­kė mer­gai­tė. – Kank­lės man tik­rai neat­si­bos­ta! Ga­lė­čiau tik gro­ti!“ Pa­si­rink­ti kank­les Emi­li­ją pa­stū­mė­jo ma­ma ir šiuo pa­si­rin­ki­mu mer­gai­tė la­bai džiau­gia­si, bet da­ly­vau­ti ta­len­tų šou bent jau kol kas ne­si­ryž­tų.

No­rin­tiems – vis­kas įma­no­ma

Rad­vi­liš­kio kul­tū­ros na­mų kul­tū­ri­nės veik­los va­dy­bi­nin­kė Vi­li­ja Sluc­ku­tė pa­sa­ko­jo, kad no­rin­tiems pa­si­reikš­ti vi­sa­da su­da­ro­mos ga­li­my­bės. Kul­tū­ros na­muo­se gy­vuo­ja ne­ma­žai ko­lek­ty­vų – šo­kių, folk­lo­ro gru­pės ir ki­ti, to­dėl yra ga­li­my­bė pa­si­ro­dy­ti da­ly­vau­jant bend­ruo­me­nės ren­gi­niuo­se ir ki­tur.

Tuo tar­pu žmo­nių nuo­mo­nė apie te­le­vi­zi­nius ta­len­tus, pa­sak V. Sluc­ku­tės, yra la­bai įvai­ri. Kal­ba­ma, kad į te­le­vi­zi­ją ei­na­ma dėl įvai­rių prie­žas­čių. „Ži­no­ma, tai vie­na iš ga­li­my­bių pa­si­ro­dy­ti“, – ma­no V. Sluc­ku­tė.

Ką ma­no pro­fe­sio­na­lai?

„Lie­tu­vos ta­len­tai“ kaip kon­kur­sas, ma­nau, yra tik­rai la­bai ge­ras bū­das pa­si­ro­dy­ti. Ta­len­tai bū­na pa­ste­bė­ti, o tai svar­biau­sia“, – sa­ko dai­ni­nin­kas, „Lie­tu­vos ta­len­tų“ ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos na­rys Ma­ri­jo­nas Mi­ku­ta­vi­čius.

Pa­sak dai­ni­nin­ko, ver­ti­nant ta­len­tus ko­mi­si­jos nuo­mo­nė daž­nai iš­si­ski­ria. Be to, ir pa­tys da­ly­viai kar­tais pyks­ta, ver­kia ir jau­čia­si neį­ver­tin­ti, ma­no, kad jie yra ta­len­tin­ges­ni, ne­gu ko­mi­si­jai at­ro­do, kad ko­mi­si­ja jų ta­len­to neįž­vel­gė.

„Ver­tin­da­mi vai­kus, el­gia­mės la­bai at­sar­giai ir disk­re­tiš­kai. Jei­gu neįž­vel­gia­me ta­len­to, sten­gia­mės net ne­sa­ky­ti žo­džio „ne“, tie­siog pa­kvie­čia­me to­liau ug­dy­ti sa­vo ta­len­tą ir da­ly­vau­ti ki­tais me­tais“, – tei­gė m. Mi­ku­ta­vi­čius.

Kal­bant apie suau­gu­siuo­sius, anot m. Mi­ku­ta­vi­čiaus, tai kiek­vie­nas suau­gęs žmo­gus at­sa­ko už sa­vo poel­gius. Jei­gu li­pa ant sce­nos, va­di­na­si, no­ri, kad jį įver­tin­tų, to­dėl pa­sa­ko­ma tie­sa.

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Taip pa­sa­kė kaž­ku­ris iš di­džių­jų. Tei­sin­gai pa­sa­kė. Tuoj Ka­lė­dos, tuoj Nau­jie­ji. Tu­riu bi­čiu­lį, ku­ris ne­su­tin­ka Nau­jų­jų neišk­lau­sęs Fre­džio Mer­ku­rio „Bo­he­miš­ko­sios rap­so­di­jos“ ar Dža­ko­mo Pu­či­nio „Bo­he­mos“. Sup­ran­tu, jam svar­biau­sia, kad kū­ri­nio pa­va­di­ni­me bū­tų žo­dis „bo­he­ma“. Pa­si­tin­kant Ka­lė­das ir Nau­juo­sius man ir­gi no­ri­si ra­šy­ti apie ją. Ne­ži­nau, ko­dėl žo­džiai „bo­he­ma“ ir „šven­tė“ man gre­ti­na­si.

De­ja, ten­ka liūd­nai pri­tar­ti tvir­ti­nan­tiems, kad bo­he­mos pas mus ne­be­li­kę ir ne­bė­ra į ką ly­giuo­tis. Anuo­me­čiai bo­he­mos at­sto­vai pri­si­me­na, jog ne­tie­sa, kad šir­viaam­žė bo­he­ma te­bu­vo lat­rų ir pa­leis­tu­vių užuo­vė­ja. Pa­sa­ko­ja­ma, kad už­sta­lė­se be­veik ne­pa­si­tai­kė cha­miz­mo, bū­da­vo daug švie­sios iš­min­ties. Pri­si­mi­niau Val­do Ku­ku­lo su­for­mu­luo­tą Grei­mo min­tį: „Jei aš ne­vaikš­čio­čiau į ka­vi­nes, tai kad su­ži­no­čiau tiek in­for­ma­ci­jos, kiek su­ži­nau jo­se bū­da­mas, tu­rė­čiau per­skai­ty­ti de­šim­tis kny­gų.“Apie bo­he­mą ge­ra ra­šy­ti. Taip jau yra, kad ra­šai apie tai, kas mie­la. Gal­būt ge­riau­siai po Dž. Pu­či­nio „Bo­he­mos“ pa­sku­ti­nio pa­sta­ty­mo Lie­tu­vo­je apie bo­he­mą kal­bė­jo kū­ri­nio re­ži­sie­rė Da­lia Ibel­haup­tai­tė: „Bo­he­ma – tai sie­los, pa­si­rin­ki­mo lais­vė. Mes ne­kal­ba­me apie pen­kis pau­py­je ge­rian­čius al­ko­ho­li­kus. Svar­biau­sia – stip­rios kū­ry­bi­nės idė­jos ir ga­li­my­bė jas iš­reikš­ti. Bo­he­mos at­sto­vai griau­na ste­reo­ti­pus ir ke­lia kar­te­les.“

Lie­tu­vo­je bo­he­ma at­si­ra­do kar­tu su pir­mai­siais or­ga­ni­zuo­tais mo­der­nis­tų sam­bū­riais, pa­vyz­džiui, ke­tur­vė­ji­nin­kų. Vi­sas Kau­no li­te­ra­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas 1928-1930 m. tel­kė­si ka­vi­nė­se ir res­to­ra­nuo­se, kur Ka­zys Bin­kis ir ki­ti są­mo­jin­gai ko­men­tuo­da­vo die­nos įvy­kius, žars­ty­da­vo anek­do­tus, dek­la­muo­da­vo mo­der­nią­ją ru­sų ar len­kų poe­zi­ją. Nu­si­gė­ręs me­ni­nin­kas bū­da­vo iš­kil­min­gai ne­ša­mas ant pe­čių Lais­vės alė­ja. Jo­nas Mar­cin­ke­vi­čius ra­šy­da­vo ro­ma­nus pra­švil­pęs gau­tą avan­są, kar­tais net už­sta­tęs ra­šo­mą­ją ma­ši­nė­lę. Ne­se­niai ma­no drau­gas mu­zi­kan­tas už­sta­tė sa­vo sak­so­fo­ną. Užs­ta­tęs ra­šo­mą­ją ma­ši­nė­lę, ga­li ra­šy­ti ran­ka, bet, už­sta­tęs sa­vą­jį mu­zi­kos inst­ru­men­tą, kuo be­pag­ro­si, to­dėl da­bar­ti­nė bo­he­ma jau ne to­kia, nes įvy­kis su sak­so­fo­nu la­biau pa­na­šus į pa­pras­čiau­sią al­ko­ho­liz­mą.

Jur­ga Iva­naus­kai­tė, Ja­ni­na Miš­čiu­kai­tė, Gin­ta­ras Be­res­ne­vi­čius, Vy­tau­tas Po­ciū­nas, Rai­mun­das Sli­žys, Ro­lan­das Ja­na­vi­čius, Vy­tau­tas Ker­na­gis ir kiek daug ki­tų. Išė­ju­sie­ji pir­mą­jį XXI a. de­šimt­me­tį. Vie­nus pa­kir­to klas­tin­ga vė­žio li­ga, ki­tų šir­dis pa­var­go... Išei­na vi­sa kar­ta. Kar­ta tų, ku­rie gi­mė šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je. Neei­li­nė kar­ta, nors de­šimt­me­tis gal ir bu­vo ei­li­nis. Kar­ta, ku­rios, kaž­kas taik­liai pa­ste­bė­jo, nei prieš tai ėję, nei po jų iki ga­lo ne­sup­ra­to ir gal­būt neį­ver­ti­no.

Mąs­ty­da­mas apie šią kar­tą, vis pri­si­me­nu ir ra­šy­to­ją Jur­gį Kun­či­ną, ku­ris yra sa­kęs, kad tai ati­tar­na­vu­si so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je, iš­stu­di­ja­vu­si KPSS is­to­ri­ją ir moks­li­nį ko­mu­niz­mą kar­ta, de­ja, ap­mul­kin­ta, ta­čiau ne­pa­lū­žu­si, nes, vė­liau sa­kė Vy­tau­tas Ker­na­gis, vil­ties ir Die­vo bent tru­pu­tė­lį tu­ri bū­ti.

Ne­ga­li­ma ne­su­tik­ti ir su ki­tu, iš­sa­ky­toms min­tims šiek tiek prieš­ta­rau­jan­čiu tei­gi­niu, kad jie bu­vo ro­man­tiš­ki ir šva­rūs. Drį­so kal­bė­ti apie lais­vę, skai­tė Se­lin­dže­rio „Ru­giuo­se prie be­dug­nės“, Ke­rua­ko „Ke­ly­je“ ir ki­tas kny­gas, žiū­rė­jo „Pa­lai­mink žvė­ris ir vai­kus“, „Smė­lio kar­je­rų ge­ne­ro­lus“ ir ki­tus fil­mus, klau­sė­si ly­ri­nės „The Rol­ling Sto­nes“ dai­nos „Le­di Džein“ ar maiš­tin­gos „The Beat­les“ „Tvis­tas ir šauks­mas“. Jiems ypač ar­ti­mi bu­vo Dos­to­jevs­kis ir Sol­že­ni­cy­nas, nes pir­ma­sis at­sklei­dė di­dį­jį blo­gį, sly­pin­tį žmo­gaus pri­gim­ty­je (sie­lo­je), ant­ra­sis – to­ta­li­ta­ri­nė­je vi­suo­me­nė­je. Jie mo­kė­jo džiaug­tis ma­žais pa­pras­tais da­ly­kais, ku­rių da­bar nie­kas ne­sup­ras­tų, gal ir ne­no­rė­tų su­pras­ti, pa­mąs­ty­ti, nes, gir­di, kam tai. Gy­ve­ni­mas bu­vo lė­tes­nis, kiek­vie­nas įvy­kis – iš­ki­les­nis.

Pri­si­mi­niau dau­giau ne­gu prieš me­tus su­suk­tą Pet­ro Sa­vic­kio ir Liud­vi­kos Po­ciū­nie­nės do­ku­men­ti­nį fil­mą „Me­ni­ny­kai“. Kri­ti­kai nė va­lan­dos ne­trun­kan­čią juos­tą pa­va­di­no gra­žių ir grau­džių so­viet­me­čio is­to­ri­jų trau­ki­niu. Bū­ta lai­ko, kai vie­na bu­vo gal­vo­ja­ma, o ki­ta sa­ko­ma, vie­ni dar­bai ro­dy­ti vie­šai, o ki­tus tie pa­tys au­to­riai iš­kart gul­dy­da­vo į stal­čių. Jei dai­li­nin­kai ta­py­da­vo baž­ny­čią, tai be bokš­to vir­šaus, kad ne­si­ma­ty­tų kry­žiaus, drą­sius mo­der­nius po­tė­pius slėp­da­vo ideo­lo­gi­zuo­tais pa­va­di­ni­mais. So­viet­me­čiu dai­li­nin­kai ne­mė­go ta­ry­bi­nės val­džios, to­dėl ta­pė įti­ki­na­mai. Nuos­ta­būs kad­rai, kai dai­li­nin­kas Au­gus­ti­nas Sa­vic­kas pri­glun­da prie nau­jai nu­ta­py­tos sa­vo dro­bės ir „klau­so­si“ jos gau­de­sio, ar pa­sa­ko­ji­mas apie Ber­ly­ne anuo­met li­gos įka­lin­tą dai­li­nin­ką Al­gi­man­tą Švėgž­dą.

Kal­bant apie šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je gi­mu­siuo­sius, ar­ba Vy­tau­to Ker­na­gio kar­tą, nes po Vy­to mir­ties daug kas ją taip ėmė va­din­ti, ne­ga­li­ma ne­pa­mi­nė­ti mu­zi­kos. Tai be­maž bu­vo svar­biau­sia. Liuk­sem­bur­go ar­ba bent Len­ki­jos ra­di­jas, iš už­sie­nio par­ve­ža­mos ar at­siun­čia­mos plokš­te­lės bu­vo rei­ka­lin­ges­nės už duo­ną. Vi­si Lie­tu­vo­je ži­no­jo­me apie 1969 m. įvy­ku­sį Vuds­to­ko fes­ti­va­lį. Nuo sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio vi­du­rio Lie­tu­vos jau­nuo­liai en­tu­zias­tin­gai puo­lė drož­ti gi­ta­ras ir bur­tis į mu­zi­ki­nes gru­pes. Be­veik vi­sos šio lai­ko­tar­pio gru­pės bu­vo su­si­kū­ru­sios vi­du­ri­nė­se ir aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se. Vil­niu­je – „Vie­nuo­liai“, nes A. Vie­nuo­lio mo­kyk­lo­je; Kęs­tu­čio An­ta­nė­lio gru­pė, vė­liau pa­si­va­di­nu­si „Spal­vos“ pa­gal vie­nos iš sa­vo dai­nų pa­va­di­ni­mą; „Gė­lių vai­kai“ su Sta­siu Dau­gir­du, ku­ris bū­rė jau­ni­mą ir ug­dė nau­ją kar­tą (Al­gis Ra­ma­naus­kas-Grei­tai vie­nas iš jo mo­ki­nių); pa­grin­di­nės Kau­no ro­ko gru­pės bu­vo „Ker­tu­kai“, ku­riuos su­bū­rė stu­di­juo­ti į Kau­ną iš Šiau­lių at­vy­kęs švie­sios at­min­ties Ge­di­mi­nas Jur­gi­las; „Vaiz­bū­nai“, „Dai­niai“ (įtai­giau­siai nu­skam­bė­da­vo jų at­lie­ka­ma dai­na „Bal­tas kry­žius“ iš „Czer­wo­ne Gi­ta­ry“ re­per­tua­ro), „Ra­ga­niai“, „Gin­ta­rė­liai“, „Ait­va­rai“, „Nuo­gi ant slenks­čio“ ir kt. Iš ki­tų Lie­tu­vos mies­tų mi­nė­ti­ni Drus­ki­nin­kai, kur jau net 1965 m. su­si­kū­rė Mi­ko Su­rau­čiaus va­do­vau­ja­ma gru­pė; 1970 m. Šiau­liuo­se gar­sė­jo „Sau­lės vai­kai“, va­do­vau­ja­mi Ka­zi­mie­ro Venc­lo­vos. Ka­dan­gi nau­jo­ji mu­zi­ki­nė ma­da bu­vo są­ly­go­ta gru­pės „The Beat­les“, ji bu­vo pa­va­din­ta bit­lo­ma­ni­jos ter­mi­nu, o mu­zi­ki­nis sti­lius – big­by­to ter­mi­nu. Nuo 1968-ųjų ga­li­ma pa­ste­bė­ti ko­ky­biš­kai nau­ją eta­pą, ku­ria­me mu­zi­kuo­jan­čios gru­pės nuo „The Beat­les“, „The Rol­ling Sto­nes“ ir ki­tų gru­pių dai­nų ko­pi­ja­vi­mo pe­rė­jo prie sa­vų mu­zi­ki­nių idė­jų ge­ne­ra­vi­mo. Ka­dan­gi sa­vos kū­ry­bos dai­nos bu­vo sun­kiai to­le­ruo­ja­mos, dau­gu­ma gru­pių pa­su­ko neut­ra­liu folk sti­lis­ti­kos ke­liu. Aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je ša­lia ofi­cia­lio­sios big­by­to sce­nos ėmė ras­tis al­ter­na­ty­vio­ji. Iki tol bu­vęs dau­giau ma­dos at­ri­bu­tas, gi­ta­rų ju­dė­ji­mas įgi­jo ir maiš­tin­gu­mo at­spal­vį. Jau bu­vo ga­li­ma įžvelg­ti pir­mą­sias tik­ro ro­ko užuo­maz­gas. Iš ran­kų į ran­kas ke­lia­vo nau­jau­si „Led Zep­pe­lin“, „Deep Purp­le“, „Pink Floyd“ ir ki­tų gru­pių al­bu­mai. Val­džia į šią mu­zi­ką žiū­rė­jo nei­gia­mai – ro­kas va­din­tas triukš­min­gu rit­mi­niu gi­ta­rų žvan­ge­siu, ne­tu­rin­čiu nie­ko bend­ra su mu­zi­ka. Ta­čiau val­džiai grei­tai su­pra­tus, kad žai­biš­kai plin­tan­čios mu­zi­ki­nės ma­dos neį­ma­no­ma už­draus­ti, bu­vo sten­gia­ma­si ją bent jau kont­ro­liuo­ti, pvz., im­ta reng­ti sa­vi­veik­li­nių ko­lek­ty­vų ap­žiū­ras.

Vi­si anuo­met sa­kė, kad pas es­tus ir net pas lat­vius vis­ko dau­giau ir vis­kas įdo­miau. Ma­nau, kad taip tik at­ro­dė. Lat­vis pan­to­mi­mos re­ži­sie­rius Mod­ris Te­ni­so­nas iš­si­sklei­dė bū­tent Kau­ne su­bur­da­mas nuo­sta­biai stip­rią pan­to­mi­mos gru­pę. Dar gir­dė­jau is­to­ri­ją, kad Alek­sand­ras Je­go­ro­vas, vie­nas ano me­to hi­pių, taip mė­go ro­ken­ro­lą, kad ne­tu­rė­da­mas pi­ni­gų trans­por­tui sun­kias gar­so ko­lo­nė­les 300 ki­lo­met­rų iš Ry­gos į Kau­ną par­si­ne­šė ant pe­čių. 1971 m. Mod­rio Te­ni­so­no mo­ki­nys, rea­lis­ti­nės pan­to­mi­mos at­sto­vas Kęs­tu­tis Ado­mai­tis or­ga­ni­za­vo kon­cer­ti­nį tu­rą į Es­ti­ją. Vi­ru, Vil­jan­dis, Per­nu, Ta­li­nas. Lie­tu­viš­ką de­san­tą – ro­ko gru­pes „Dai­niai“ ir „Gin­ta­rė­liai“ – priė­mė la­bai šil­tai. Vy­ku­sie­ji pa­sa­ko­jo, kad kon­cer­tuo­se il­gap­lau­kiai Es­ti­jos hi­piai kai­fa­vo nuo lie­tu­vių at­lie­ka­mų ang­liš­kų ro­ko dai­nų.

Be abe­jo, svar­bus hi­pių gy­ve­ni­mo bruo­žas – aist­ra ke­liau­ti. So­vie­tų Są­jun­gos hi­pių sa­vy­bė bu­vo nuo­la­ti­nis no­ras plės­ti sa­vo aki­ra­tį ir už­megz­ti nau­jų pa­žin­čių su pa­na­šų gy­ve­ni­mo bū­dą pro­pa­guo­jan­čiais ki­tų mies­tų ar ša­lių jau­nuo­liais. Daž­niau­siai bu­vo ke­liau­ja­ma „tran­zuo­jant“, re­čiau – trau­ki­niais. Pag­rin­di­niai ke­lio­nių cent­rai – pra­va­žiuo­jant Ry­gą nu­vyk­ti iki Ta­li­no (drą­siau­sie­ji nu­kak­da­vo net į to­li­mus Ru­si­jos mies­tus), o va­sa­ra bu­vo pa­to­giau­sias me­tų lai­kas „tran­zuo­ti“ į Pa­lan­gą ar Kur­šių ne­ri­ją. Hi­piai vi­so­je pla­čio­je So­vie­tų Są­jun­go­je jaus­da­vo­si kaip na­muo­se, nes vi­suo­met at­si­ras­da­vo to­kių, ku­rie sa­vo na­muo­se ap­nak­vin­din­da­vo, pa­val­gy­din­da­vo. „Kiek­vie­no mū­sų bu­tas bū­da­vo vi­sų hi­pių na­mai. Grįž­ti na­mo, o pas ta­ve jau sė­di koks nors sve­čias iš Pi­te­rio ar Sim­fe­ro­po­lio, ge­ria sau ka­vą. Kar­tais to­kių ne­ti­kė­tų sve­čių tuo pa­čiu me­tu at­vyk­da­vo net ke­lio­li­ka“, – pri­si­me­na bu­vę hi­piai. Tie­sa, „tran­za­vi­mas“ nea­ti­ti­ko so­vie­ti­nės ideo­lo­gi­jos, nes bu­vo sie­ja­mas su val­ka­ta­vi­mu.

Kar­ta, apie ku­rią kal­bu, ne­sto­ko­jo op­ti­miz­mo. At­ro­do, da­bar ki­ti lai­kai, džiau­kis ir gy­venk, bet bū­tent op­ti­miz­mo trūks­ta. Ir neaiš­ku, ar dėl to kal­tas per daž­nas lie­tus, ar liau­dies pa­sa­kos, ku­rios, be­je, daž­nai liūd­nai bai­gia­si. Bet lie­taus bū­da­vo ir anuo­met, pa­sa­kų pa­bai­gos ir­gi ne­pa­si­kei­tė. Dep­re­si­jos gal ir ga­li iš­tik­ti, ta­čiau jos tu­rė­tų bū­ti sai­kin­gos. Skai­čiau, kad Lie­tu­va pe­si­miz­mu len­kia ko­ne vi­sas Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lis – vos kas tre­čias tau­tie­tis ti­ki ge­rė­jan­čio gy­ve­ni­mo per­spek­ty­va. Kaip tik­ri lie­tu­viai dar ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad „Eu­ro­ba­ro­met­ro“ at­lik­ti so­cio­lo­gi­niai ty­ri­mai ro­do vi­soms ES ša­lims bend­rą ten­den­ci­ją – ma­žė­ja op­ti­mis­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių. Ga­li­me pa­si­džiaug­ti, bet kas iš to. Ko ge­ro, leng­viau­sia lie­tu­vių op­ti­miz­mo sto­ką pa­tei­sin­ti geog­ra­fi­ne pa­dė­ti­mi ar su­vers­ti kal­tę is­to­ri­jai. Slo­gių praei­ties pri­si­mi­ni­mų gau­su ne tik Lie­tu­vos, bet ir ki­tų po­ko­mu­nis­ti­nių bei Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bių is­to­ri­jo­se, ta­čiau jie ne­truk­do žmo­nėms bū­ti lai­min­giems. Lai­min­go gy­ve­ni­mo pa­slap­čių lie­tu­viai ga­lė­tų paieš­ko­ti ato­kio­je Hi­ma­la­jų ka­ra­lys­tė­je Bu­ta­ne, ku­rio­je, ir­gi skai­čiau, ša­lies val­džia prieš im­da­ma­si ko­kių nors prie­mo­nių vi­sa­da svars­to, kaip priim­tas spren­di­mas pa­veiks bend­rą­jį na­cio­na­li­nį pro­duk­tą ir ko­kią įta­ką jis pa­da­rys „bend­ra­jai na­cio­na­li­nei lai­mei“.

Daug apie bo­he­mą pri­me­na po­pu­lia­rio­ji ne­pa­mirš­ta­mo­ji Ga­li­na Dau­gu­vie­ty­tė. Gar­sio­ji me­ni­nin­kė vie­no­je Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos lai­dų pa­sa­ko­jo, kaip jie anuo­met bur­da­vo­si jos ne­di­de­lia­me bu­te Vil­niu­je ant Tau­ro kal­no. Ma­ža­me kam­ba­rė­ly­je tilp­da­vo daug žmo­nių, vy­ko dis­ku­si­jos apie nau­jus spek­tak­lius, ki­no fil­mus, dai­lės pa­ro­das, poe­tai pa­skai­ty­da­vo nau­jų sa­vo ei­lė­raš­čių, pro­zi­nin­kai – ką tik su­kur­tą no­ve­lę. Įsi­vaiz­duo­ki­te na­mus, ku­riuo­se ga­li­ma pra­leis­ti va­ka­rus klau­san­tis vie­nas ki­to pa­sa­ko­ji­mų, juo­kian­tis, ge­riant ar­ba­tą ir ypa­tin­gą vy­ną. Na­mai ku­pi­ni gra­žių daik­tų, mu­zi­kos ir lai­mės. Na­mai – kaip pa­ti­ki­mas laik­ro­dis. Ir kur pa­kry­po ma­no min­tys, ne­sun­ku nu­jaus­ti – na­mų ži­di­nio, ug­nies ir dū­mų sim­bo­li­kos link. Jei na­muo­se ir nė­ra tik­ro ži­di­nio, vis tiek juos pla­čią­ja pra­sme va­di­na­me ži­di­niu. Iš ži­di­nio dū­mai ky­la dan­gaus link. Tai mal­da dan­gui, krei­pi­ma­sis į jė­gas, val­dan­čias pa­sau­lį. Jei­gu mū­sų mal­da pa­sieks dan­gų, gau­si­me tai, ko iš dan­gaus no­ri­me. Va­di­na­si, na­mų ži­di­nys ne­ša lai­mę. O už­si­ka­bi­nę už lai­mės ti­kė­ki­me, kad ji iš mū­sų dau­giau ne­be­pasp­ruks.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Tris šven­ti­nes die­nas – šeš­ta­die­nį, sek­ma­die­nį ir pir­ma­die­nį – Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­ja „S plius“ žiū­ro­vams siū­lo pro­gra­mą, pa­gar­din­tą ro­man­tiš­ka, kla­si­ki­ne ir pra­mo­gi­ne mu­zi­ka. VšĮ „Šiau­liai plius“ au­to­ri­nių lai­dų re­dak­to­rė Ger­da Sta­siu­ko­ny­tė sa­ko, kad pra­mo­gi­nės lai­dos šv. Ka­lė­dų pro­ga bus trans­liuo­ja­mos pa­čiu pa­to­giau­siu lai­ku.

„Šiau­liai plius“ ar­chy­vo nuo­tr.

Šven­ti­nė pro­gra­ma, ku­rią žiū­ro­vams pa­ren­gė „S plius“ te­le­vi­zi­ja, pa­pil­dy­ta se­na ge­ra mu­zi­ka ir nau­jais ži­no­mų at­li­kė­jų kon­cer­tais. Šeš­ta­die­nį, sek­ma­die­nį ir pir­ma­die­nį te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai, ži­no­ma, įpras­tu me­tu iš­vys sa­vo pa­mėg­tas lai­das „Ko­dėl­čiu­kas“, „Ply­ta prie ply­tos“, „Stop – po­li­ci­ja“, „Si­gi­tos vir­tu­vė“, „Ko­vo­to­jas“, „Žmo­nės kal­ba“, „Fo­to TV“, „Se­na­sis Šiau­lių ki­nas“. Na, o šeš­ta­die­nį 17.05 val. pra­si­dės kla­si­ki­nės mu­zi­kos kon­cer­tas „Karl Jen­kins. Re­quiem. Po­li­fo­ni­ja“.

Po va­lan­dos, 18.05 val., žiū­ro­vus nu­džiu­gins vi­sų kar­tų mė­gia­mos gru­pės „Elect­ric La­dy“ kon­cer­tas, ku­rį 19 val. vai­ni­kuos ly­riš­kos ža­vin­gų­jų vy­rų gru­pės „El Fue­go“ kon­cer­tas.

Šv. Ka­lė­dų ry­tą 10.50 val. žiū­ro­vai kvie­čia­mi pa­si­žiū­rė­ti iš­gir­to­jo teat­ra­liš­ko miu­zik­lo „Ba­tuo­tas ka­ti­nas“. Po jo, sma­giai pa­kva­to­jus žiū­rint hu­mo­ro lai­dą „At­si­junk“, bus ga­li­ma iš­vys­ti Šiau­lių at­li­kė­jų su­kur­tą įspū­din­gą miu­zik­lą „Ka­lė­di­nė me­duo­lių pa­sa­ka“.

Ka­lė­dų pa­va­ka­rę, ly­giai 19 val., žiū­ro­vus su šven­tė­mis pa­svei­kins Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis.

Ant­rą­ją šv. Ka­lė­dų die­ną

11 val. jau­nus ir se­nus nu­džiu­gins įspū­din­gas „Bum­cės po­kštų“ 10-me­čio ju­bi­lie­jaus kon­cer­tas. Vi­dur­die­nį bus ro­do­ma tra­di­ci­nė ka­lė­di­nė Šiau­lių ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų kon­fe­de­ra­ci­jos šven­tė „Ge­ru­mo an­ge­las 2011“.

Ant­ro­sios šv. Ka­lė­dų die­nos va­ka­rą 20.10 val. žiū­ro­vus prie te­le­vi­zo­rių ek­ra­nų pa­si­klau­sy­ti kon­cer­to pa­kvies Dei­vis.

Gra­žių, jau­kių ir pra­smin­gų šven­čių!

Miu­zik­lą „Ba­tuo­tas ka­ti­nas“ „S plius“ te­le­vi­zi­jos

žiū­ro­vai iš­vys gruo­džio

25 d. (sek­ma­die­nį) 10.50 val.

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Nusp­ren­džiau vėl pa­ra­šy­ti apie vie­nat­vę, nes tam­siuo­ju me­tų pe­rio­du ji la­biau­siai iš­ryš­kė­ja. Anks­čiau apie vie­nat­vę vi­suo­me­nė, ku­rio­je tu­rė­jo vy­rau­ti žo­dis „drau­gys­tė“, ne­bu­vo ska­ti­na­ma kal­bė­ti. Da­bar ki­tas laik­me­tis ir „vie­nat­vė“ – vie­nas po­pu­lia­riau­sių žo­džių. Sep­ty­ni mi­li­jar­dai žmo­nių. Ne­jau įma­no­ma bū­ti vie­nam? Pa­si­ro­do, įma­no­ma ir daug žmo­nių pa­sau­ly­je ken­čia nuo vie­nat­vės. Imk ir su­kviesk vi­sus į vie­ną vie­tą, kad ras­tų bend­ra­min­čių.

Teks­tą apie vie­nat­vę pa­ska­ti­no ra­šy­ti ir nau­jas Šiau­lių dra­mos teat­ro spek­tak­lis – Gy­čio Pa­de­gi­mo re­ži­suo­ta T. Vil­jam­so pje­sė „Igua­nos nak­tis“, į ku­rios prem­je­rą mies­te­lė­nai bu­vo pa­kvies­ti gruo­džio pra­džio­je. G. Pa­de­gi­mas ren­ka­si la­bai ge­rą dra­ma­tur­gi­ją – A. Strind­ber­gą, H. Pin­te­rį, T. Vail­de­rį, T. Vil­jam­są. Vi­si šie au­to­riai – žmo­nių sie­lų psi­cho­lo­gai, kal­ban­tys apie su­sve­ti­mė­ji­mą, vie­nat­vę. Ir „Igua­nos nak­ties“ he­ro­jus Še­no­nas, bu­vęs ku­ni­gas, o vė­liau tu­riz­mo kom­pa­ni­jos eks­kur­si­jų va­do­vas (ak, kaip man vis­kas ar­ti­ma) ban­do iš­si­va­duo­ti iš ne­vil­ties ir vie­nat­vės. Pa­si­ro­do, tam rei­kia la­bai daug jė­gų ir net su­pan­čių žmo­nių pa­gal­bos. Nors šiems au­to­riams ar­ti­mo dra­ma­tur­go H. Ib­se­no pje­sės „Tau­tos prie­šas“ he­ro­jaus Stok­ma­no iš­va­da vil­tin­ga: „Stip­riau­sias žmo­gus pa­sau­ly­je – tas, ku­ris yra la­biau­siai vie­ni­šas.“ Gai­la, kad G. Pa­de­gi­mas neap­sis­to­ja ties šiuo skan­di­na­vų dra­ma­tur­gu, nes, esu įsi­ti­ki­nęs, H. Ib­se­no he­ro­jų gy­ve­ni­mus jis tik­rai pui­kiai per­kel­tų į sce­ną. Ir dar no­rė­tų­si, kad po „Igua­nos nak­ties“ re­ži­sie­rius im­tų­si ki­tos T. Vil­jam­so pje­sės – „Sal­džia­bal­sės jau­nys­tės paukš­tės“, ku­ri Lie­tu­vos teat­rų ir­gi apei­na­ma.Ar is­to­ri­ja ga­li pra­si­dė­ti iš nau­jo? To no­ri­si klaus­ti ša­ly­je, kur vie­nas iš tri­jų gy­ven­to­jų yra se­nas ir daž­nai vie­ni­šas. O kas su­pras, ko­kio­je vie­nat­vė­je tu­ri gy­ven­ti su­by­rė­ju­sių šei­mų vai­kai. Žmo­nės jau at­si­su­ka pa­žiū­rė­ti, jei gat­ve praei­na dau­gia­vai­kė šei­ma. Žiū­ri kaip į re­te­ny­bę. Net prie baž­ny­čios du­rų ar ka­pi­nių var­tų nie­kas ne­bek­lau­sia: „Ar ži­no­te, kad ir jū­sų mi­ru­sių­jų kau­lai vie­ną die­ną pri­si­kels?“ Apie po­mir­ti­nį gy­ve­ni­mą ir pri­si­kė­li­mą nie­kas ne­be­dis­ku­tuo­ja, o jei kas nors pra­de­da to­kią kal­bą, ki­ti tik gūž­te­li pe­čiais ir nuei­na. Ypač jau­nie­ji ne­ga­li pa­kęs­ti kal­bų apie Die­vą. Sa­ko, kam apie tai kal­bė­ti, jei tik­ro­ji mi­si­ja yra bū­ti čia ir da­bar. Ką ga­liu pa­sa­ky­ti – jei­gu taip, tai ir šios mi­si­jos nie­kas ne­vyk­do. Da­bar­ti­nė kar­ta va­di­na­ma žo­džiu „Lim­bo“ – lau­kian­čio­ji. Tai­gi jie lau­kia. Lau­kia vis­ko. Lau­kia kol at­si­gaus eko­no­mi­ka, kol at­si­ras įdo­mių dar­bo pa­siū­ly­mų, kol jiems pa­si­seks vie­ną iš jų gau­ti. Kai ku­rie nirš­ta ar­ba tie­siog ne­ri­mau­ja, pa­ni­rę į ap­mąs­ty­mus, kaip pa­jėgs su­si­mo­kė­ti nuo­mą, grą­žin­ti pa­sko­las, tie­siog – kaip iš­gy­ven­ti.Man vis at­ro­do, esu apie tai jau ra­šęs, kad žmo­nėms la­biau­siai tu­rė­tų pa­tik­ti gy­ven­ti pir­ma­ja­me XX a. de­šimt­me­ty­je. Iš­ties me­to prieš šimt­me­tį bū­ta ro­man­tiš­ko. Dar bu­vo va­ži­nė­ja­ma ka­rie­to­mis ir re­tas bu­vo re­gė­jęs au­to­mo­bi­lį, dar ir apie ki­ną ma­žai kas ži­no­jo, o spek­tak­liai bū­da­vo di­džiu­lės šven­tės, ka­lė­si pir­mie­ji mo­der­niz­mo dai­gai. Vy­rams tai bu­vo auk­so am­žius. Šiek tiek sun­kiau bu­vo mo­te­rims. Be skal­bia­mo­sios (jei ne­klys­tu, pir­mo­ji su­gal­vo­ta 1913 m.), be in­dap­lo­vės (jai at­si­ras­ti rei­kė­jo dar ne vie­no de­šimt­me­čio), be įvai­rios ki­tos bui­ti­nės tech­ni­kos, be saus­kel­nių... Vi­sai ne­se­niai už­ti­kau ži­nu­tę, kad ge­riau­si gy­ve­ni­mo me­tai yra šio am­žiaus pir­ma­sis de­šimt­me­tis. Tie­siog sun­ku pa­ti­kė­ti, kad gy­ve­na­me pa­čiais ge­riau­siais lai­kais. De­šimt pa­sku­ti­nių me­tų dau­ge­liui įsi­mi­nė dėl tra­giš­kų įvy­kių (rug­sė­jo 11-osios ir ki­ti te­ro­ris­ti­niai iš­puo­liai, ka­rai pa­sau­ly­je, ura­ga­nai, cu­na­miai, kiau­lių gri­pai ir pa­na­šūs vi­ru­sai) bei eko­no­mi­nės kri­zės. Pa­si­ro­do, blo­gi da­ly­kai la­biau pa­ste­bi­mi ir il­giau at­min­ty­je iš­lie­ka.

T. Vil­jam­sas apie vie­nat­vę kal­ba skaus­min­gai. Man kip­šiu­kas kuž­da ir čia ieš­ko­ti iro­ni­jos.

Ar dau­giau vie­ni­šų mo­te­rų, ar – vy­rų? At­ro­dy­tų, mo­te­rų. Nus­tem­bi, kad sta­tis­ti­ka by­lo­ja ki­taip: vie­ni­šų mo­te­rų yra 9,2 pro­c., vy­rų – 12,7 pro­c. Vie­ni­šos mo­te­rys ir vie­ni­ši vy­rai – skir­tin­gi ir pa­na­šūs. Vie­ni­šių mo­te­rų bu­tuo­se ant so­fos daug pa­gal­vė­lių, ant vi­sų spin­tu­čių ar ki­tų paaukš­ti­ni­mų be­ga­lė po­rce­lia­ni­nių sta­tu­lė­lių, sek­ci­jo­je – kriš­to­lo in­dų. Darb­da­viai vie­ni­šes mėgs­ta, nes ką be­da­ry­da­mos jos yra pe­dan­tiš­kos, kruopš­čiai vis­ką at­lie­kan­čios. Joms tar­ny­ba ir­gi mie­la, nes tai yra vie­nin­te­lis kon­tak­tas su išo­ri­niu pa­sau­liu. Jos nie­ka­da „ne­pra­si­de­da“ su sa­vo vir­ši­nin­ku, nors sa­ko, kad šie no­rė­tų su jo­mis su­si­dė­ti. Gal ir no­rė­tų, bet, kiek ži­nau, vir­ši­nin­kai yra mė­gė­jai įsi­vel­ti į ro­ma­nus ar bent trum­pa­lai­kius san­ty­kius su iš­te­kė­ju­sio­mis mo­te­ri­mis. Aiš­ku, keis­ta. Apsk­ri­tai dėl vie­ni­šų mo­te­rų san­ty­kių su vy­rais, tai tos, ku­rios ne­su­si­ran­da drau­go, aiš­ki­na, kad joms jų ir ne­rei­kia, nes, gir­di, nie­ko iš jų ge­ro. Mo­te­riai pa­pras­ta bū­ti lai­min­gai, nes jos am­žius pri­klau­so nuo mei­lės ir jos po­rei­kio. Kai mo­te­riai yra jau šiek tiek me­tų, ji vi­sa­da lie­ka 39-erių. O svar­biau­sia – ji iš­mo­ko bran­gin­ti tai, ką tu­ri: ji jau pa­si­rin­ko – ar­ba tu­ri šei­mą, ar­ba tai jai neį­do­mu. Vie­ni­ša mo­te­ris ir vie­ni­šas vy­ras su­si­tin­ka su­kur­ti vie­ni­šą vai­ką.

Ar vie­ni­šo­mis de­ra va­din­ti mo­te­ris, ku­rios tu­ri vai­ką? Sun­ku at­sa­ky­ti. Vis dėl­to ir čia gal la­biau tik­tų žo­dis „vie­ni­šos“, nes vai­kai anks­čiau ar vė­liau na­mus pa­lie­ka. Psi­cho­lo­gai tei­gia, kad vie­ni­šos mo­te­rys sa­vo vai­kus sten­gia­si išauk­lė­ti be pa­ša­li­nio au­to­ri­te­to, ta­čiau šie ne­bū­na joms už tai dė­kin­gi. To­kie vai­kai užau­gę el­gia­si kaip jų tė­vai. Su mo­te­ri­mis pa­bū­na ir jas pa­lie­ka.

Jei vie­ni­šos mo­ters bu­te daug daik­tų daik­te­lių ir vis­kas tvar­kin­ga, tai vie­ni­šo vy­ro bu­te vis­kas su­vers­ta. Nors jau yra išim­čių – eu­ro­vien­gun­gių bu­tai: eu­ro­re­mon­tas, sti­lin­gi bal­dai, na­mų ki­nas, dvi trys kny­gos...

Nukelta į 15 p.

Atkelta iš 7 p.

Ne­ve­dę vy­rai – ra­cio­na­lūs. Kri­zių me­tu vei­kia ge­riau­siai ir prii­ma tei­sin­gus spren­di­mus. Vie­ni­ši vy­rai daž­niau­siai yra ne­ge­rian­tys. Bet juk ne­pa­sa­ky­si, kad tarp ne­ge­rian­čių nė­ra ge­rų žmo­nių.

Tarp vie­ni­šų vy­rų daug me­ni­nin­kų. Ne vie­nas anek­do­tas su­kur­tas apie tai, kad jie kar­tais pa­trau­kia ne­vie­ni­šas mo­te­ris, daž­niau­siai vers­li­nin­kų žmo­nas. Jos, nu­si­vy­lu­sios kas­die­ny­be, iš vie­ni­šo me­ni­nin­ko ti­ki­si kaž­ko nau­jo ir neįp­ras­to. Ta­čiau nie­ko to ne­ra­du­sios, su­py­ku­sios kons­ta­tuo­ja, kad me­ni­nin­kas nie­ko ne­ga­li. Tai nė­ra tie­sa... Vie­ni­šas me­ni­nin­kas pir­miau sva­jo­ja apie sie­lų su­si­jun­gi­mą, o tik po to – apie kū­nų.

Kai bu­vau vie­ni­šas, ma­ne ap­lan­ky­da­vę to­kie pat vie­ni­ši drau­gai il­gai neuž­si­bū­da­vo. Neuž­si­bū­da­vau ir aš pas to­kius. Vie­ni­šiai pas vie­ni­šius neuž­si­bū­na. Keis­ta, nes tu­rė­tų bū­ti at­virkš­čiai.

Vie­ni­šių pa­sa­ko­ja­mi anek­do­tai spe­ci­fi­niai, pa­vyz­džiui:

- Ko­kie jūs, ve­du­sie­ji, lai­min­gi žmo­nės! – at­si­du­so vien­gun­gis. – Na­mie jau­ku, ant sta­lo va­ka­rie­nė, mei­li žmo­na, lau­kian­ti, kol su­grį­ši... Žiū­rėk, taip vė­lu, o ta­vo lan­guo­se dar de­ga švie­sa!

- O Vieš­pa­tie, iš tik­rų­jų! – su­mur­mė­jo iš­si­gan­dęs drau­gas. – Ži­nai, gal grįž­ki­me ge­riau vėl į ba­rą.

Vy­rai vie­ni­šiai sa­ko, kad jiems ma­lo­niau­sias toks anek­do­tas. Nors gal ir ne anek­do­tas:

Pas­kam­bi­ni jai nak­tį ir pa­si­sa­kai, kad įsi­my­lė­jai iki au­sų, o ji dus­liu bal­su iš­ta­ria „Mie­gok!“ ir pa­de­da ra­ge­lį. Pas­kui per­skam­bi­na ir ta­ria: „At­ra­kink du­ris.“

Vie­ni­šiai skai­ty­da­mi teks­tą apie vie­nat­vę, ma­nau, ti­ki­si iš au­to­riaus pa­ta­ri­mo, kaip ras­ti ant­rą­ją pu­sę. At­ro­do, rei­kė­tų nu­ro­dy­ti pa­žin­čių sky­re­lius ar klu­bus. Man gi ma­ga su­si­pa­ži­ni­mui siū­ly­ti vi­sai ki­tas vie­tas ir ap­lin­ky­bes, pa­vyz­džiui, įsi­gy­ti šu­nį. Ve­džio­da­mas šu­nį su­si­pa­žin­si su ki­tais šu­nų šei­mi­nin­kais. Be to, jei šuo su­si­pa­žins su ki­tu ke­tur­ko­ju, gal at­kreips vie­nas į ki­tą dė­me­sį ir jų šei­mi­nin­kai. Ki­tas pa­siū­ly­mas – da­ly­vau­ti pro­tes­tuo­se ar įsto­ti į ko­kią nors par­ti­ją. Bend­ri idea­lai grei­tai tam­pa bend­ru „adia­lu“. Dar tam ga­li pa­gel­bė­ti ir da­ly­va­vi­mas sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vuo­se, įvai­riuo­se bū­re­liuo­se ar sa­va­no­rių or­ga­ni­za­ci­jo­se. Ieš­ko­da­mi ant­ros pu­sės bū­ki­te kant­rūs. Gy­ve­ni­mas ne­si­klos­to taip, kaip jū­sų die­not­var­kė, o ieš­ko­ma ant­ro­ji pu­sė ga­li pa­si­ro­dy­ti ir ry­toj, ir po­ryt ar po mė­ne­sio.

Jei šių­me­tes Ka­lė­das ir Nau­juo­sius dar su­tik­si­te vie­nas, bet la­bai no­rė­si­te – iki ki­tų Ka­lė­dų drau­gę tu­rė­si­te. 1922 m. Pa­ry­žiaus laik­raš­tis „L’Intransigeant“ su­kū­rė to­kią si­tua­ci­ją: „Ame­ri­kie­čių moks­li­nin­kai skel­bia, kad atei­na pa­sau­lio pa­bai­ga ar­ba di­de­lę da­lį Eu­ro­pos že­my­no iš­tiks ka­tast­ro­fa, to­kia stai­gi, kad mir­ties neiš­vengs šim­tai mi­li­jo­nų žmo­nių. Jei ši pra­na­šys­tė iš­si­pil­dy­tų, kaip jūs įsi­vaiz­duo­ja­te žmo­nių reak­ci­ją nuo tos aki­mir­kos, kai jie tiks­liai su­ži­nos apie neiš­ven­gia­mą ka­tast­ro­fą, iki pa­čios ka­tast­ro­fos? Ir ką pa­ts da­ry­tu­mė­te pa­sku­ti­nę va­lan­dą?“

Vie­ni rin­ko­si baž­ny­čią, ki­ti – mie­ga­mą­jį, kai kas gra­žiai pa­sa­ko­jo, jog kops į kal­nus, kad pa­si­gė­rė­tų Al­pių vaiz­dais bei aug­me­ni­ja... O štai Mar­se­lis Prus­tas at­sa­kė taip: „Aš ma­nau, kad jei mums vi­siems iš­kil­tų pa­vo­jus žū­ti taip, kaip jūs sa­ko­te, gy­ve­ni­mas stai­ga pa­si­ro­dy­tų la­bai nuo­sta­bus. Tik pa­gal­vo­ki­te, kiek už­ma­čių, ke­lio­nių, mei­lės int­ri­gų, stu­di­jų jis – mū­sų gy­ve­ni­mas – nuo mū­sų sle­pia, den­gia mū­sų tin­gu­mu, ku­riuo, bū­da­mi įsi­ti­ki­nę atei­ti­mi, be pa­lio­vos jas go­žia­me. Bet jei šis slap­tu­mas am­žiams pa­si­da­ry­tų ne­beį­ma­no­mas, koks gra­žus vėl tap­tų gy­ve­ni­mas! O! Jei tik šį kar­tą ka­tast­ro­fa ap­lenks, mes bū­ti­nai ap­lan­ky­si­me nau­ją Luv­ro ga­le­ri­ją, pul­si­me pa­ne­lei X po ko­jų, nu­ke­liau­si­me į In­di­ją... Ka­tast­ro­fa praei­na pro ša­lį, bet mes ne­da­ro­me to, ką ke­ti­no­me da­ry­ti, nes vėl pa­si­jun­ta­me ap­gau­ti nor­ma­laus gy­ve­ni­mo, ku­ria­me troš­ki­mus slo­pi­na ap­lai­du­mas.“

Psi­cho­lo­gai pa­sa­ko­ja, kad atė­ję pas juos žmo­nės daž­nai sa­ko no­rį at­si­kra­ty­ti nuo­bo­du­lio, liū­de­sio, vie­nat­vės. Ar tai įma­no­ma? Kaž­kas iš di­džių­jų yra pa­sa­kęs: „Jei ne­ga­li bū­ti su tais, ku­riuos my­li, tai my­lėk tuos, su ku­riais esi.“

Ir baig­siu anek­do­tu. Gal ne­la­bai jis į te­mą. Tie­sa, apie vie­nat­vę anek­do­to ir ne­ži­nau (nė­ra iš ko juok­tis). Apie teat­rą. Nes apie jį šiek tiek šia­me teks­te ir­gi už­si­min­ta.

Ak­to­rius išei­da­mas į sce­ną per­si­žeg­no­ja.

- Ar tai pa­dės? – žmo­nės klau­sia ku­ni­go.

- Pa­dės, jei­gu jis mo­ka vai­din­ti, – at­sa­ko šis.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

„Ge­ra žmo­na. Per 14 mi­nu­čių tiek val­gyt pa­ruo­šė:). Kaž­kam se­ka­si“, „Su­pe­ri­nė lai­da. Pro­fe­sio­na­lai. Gra­ži, ma­lo­ni ve­dė­ja, o koks ope­ra­to­riaus dar­bas – aukš­tas ly­gis, su­re­ži­suo­ta pui­kiai! Ačiū“, – to­kių ko­men­ta­rų su­lau­kia Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jos „S plius“ lai­dos ve­dė­ja Si­gi­ta Gi­lie­nė, ve­dan­ti lai­dą pa­pras­tu pa­va­di­ni­mu „Si­gi­tos vir­tu­vė“. Lai­da nuo ki­tų ku­li­na­ri­nių ša­lies te­le­vi­zi­jos lai­dų ski­ria­si tuo, kad jo­je ga­mi­na­mi tik ve­ge­ta­riš­ki pa­tie­ka­lai. Svei­ku gy­ve­ni­mo bū­du ir dva­si­nė­mis pra­kti­ko­mis be­si­do­min­ti Si­gi­ta žiū­ro­vams siū­lo pa­si­ga­min­ti tik tai, ką pa­ti yra iš­ban­džiu­si.

No­rė­jo pa­dė­ti drau­gėms

Šau­lių re­gio­no „S plius“ ko­lek­ty­vas se­no­kai kal­bė­jo, kad ete­ry­je rei­ka­lin­ga lai­da apie mais­to ga­mi­ni­mą, ta­čiau ne­pa­vyk­da­vo ras­ti lai­dos ve­dė­jo. To­kio, ku­ris pui­kiai iš­ma­ny­tų mais­to ga­mi­ni­mo pa­slap­tis ir ne­bi­jo­tų te­le­vi­zi­jos ka­me­ros.

Ren­gian­tis nau­jam te­le­vi­zi­jos se­zo­nui, rek­la­mos re­ži­sie­rė Si­gi­ta Gi­lie­nė pra­si­ta­rė ga­lin­ti reng­ti lai­dą apie mais­to ga­mi­ni­mą, ta­čiau ka­dan­gi ji yra ve­ge­ta­rė ir mėgs­ta ga­min­ti, ga­li žiū­ro­vus pa­mo­ky­ti, kaip mai­tin­tis svei­kiau ir at­si­sa­ky­ti mė­sos pa­tie­ka­lų.

„Ma­no drau­gės, ku­rios pa­si­rin­ko ve­ge­ta­riz­mą, ma­nęs daž­nai pra­šy­da­vo pa­tie­ka­lų re­cep­tų. Sup­ran­tu jas – iš­ties nė­ra pa­pras­ta pa­keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mo bū­do. At­si­sa­kius mė­sos pa­tie­ka­lų, ten­ka pa­suk­ti gal­vą, ką val­gy­ti, ko­kius pro­duk­tus de­rin­ti. Kai įpran­ti, ne­be­bū­na su­dė­tin­ga“, – šyp­so­si mo­te­ris.

Si­gi­ta pa­ti mė­sos ne­val­go ko­ne dve­jus me­tus – tai maž­daug pen­kio­li­kos me­tų truk­mės dva­si­nių pra­kti­kų, me­di­ta­ci­jos pa­sek­mė. Mė­sa jai ta­po ne­bes­ka­ni. „Ne­si­jau­čiu blo­gai ir ste­biuo­si, kai žmo­nėms už­kliū­va ma­no mi­ty­ba“, – sako moteris. Vi­sa­da at­si­ran­da no­rin­čių paauk­lė­ti, pa­gąs­din­ti, kad or­ga­niz­mas ne­gau­na tiek, kiek rei­kia ge­le­žies ir vi­ta­mi­nų. „O mė­so­je yra vi­si or­ga­niz­mui rei­ka­lin­gi mik­roe­le­men­tai ir vi­ta­mi­nai?“ – ta­da pa­klau­sia Si­gi­ta ir pa­šne­ko­vas pri­trūks­ta ar­gu­men­tų.

Si­gi­ta lai­do­se kal­ba tik­rai tik tai, ką pa­ti yra pa­ty­ru­si ir iš­mo­ku­si. Mo­te­ris tu­ri ajur­ve­di­nės mi­ty­bos mo­ky­to­ją, gy­ve­nan­tį Ry­go­je, nuo­lat pas jį lan­ko­si ir mo­ko­si ne tik mais­to ga­mi­ni­mo pa­slap­čių, bet ir ast­ro­lo­gi­jos, me­di­ci­nos ir kt.

„Žmo­nėms žo­dis „ajur­ve­da“ aso­ci­juo­ja­si su kaž­ko­kia mis­ti­ka, bet ajur­ve­da – rim­tas moks­las. Ho­meo­pa­ti­ja yra ma­ža ajur­ve­dos at­ša­ka, o lan­ky­da­ma­si In­di­jo­je ma­čiau mil­ži­niš­kas ajur­ve­di­nes kli­ni­kas, ku­rio­se net ajur­ve­di­nės ope­ra­ci­jos at­lie­ka­mos. In­di­jo­je no­rin­tys baig­ti ajur­ve­dos moks­lus ga­li sto­ti į vals­ty­bi­nius ajur­ve­dos ins­ti­tu­tus, ku­rie sa­vo dy­džiu pra­len­kia bet ku­rį mū­sų ša­lies uni­ver­si­te­tą“, – sa­ko mo­te­ris.

„Žmo­nės pa­var­go nuo rek­la­mos, džiaugs­min­gų šūks­nių, dirb­ti­nai ku­ria­mų int­ri­gų ir emo­ci­jų. Ma­no ku­ria­ma lai­da po­pu­lia­ru­mo pel­nė bū­tent pa­pras­tu­mu“, – sa­ko „Si­gi­tos vir­tu­vės“ re­ži­sie­rė ir ve­dė­ja Si­gi­ta Gi­lie­nė. Sigi­tos Gilienės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Ne­bi­jo imp­ro­vi­zuo­ti

Lai­do­je „Si­gi­tos vir­tu­vė“ yra la­bai ma­žai rek­la­mos. Si­gi­ta sa­ko itin at­sa­kin­gai žiū­rin­ti į tai, kad rek­la­mos už­sa­ko­vai re­ko­men­duo­tų tik pa­ti­ki­mus ir svei­ka­tai ne­kenks­min­gus pro­duk­tus. „Per sa­vo žmo­giš­ku­mo cen­zą per­lei­džiu vi­są in­for­ma­ci­ją, ku­rią pa­tei­kiu. Esu at­sa­kin­ga už kiek­vie­ną pa­sa­ky­tą žo­dį ir pa­ro­dy­tą pro­duk­tą“, – sa­ko ji.

Si­gi­ta žiū­ro­vams jau pri­sta­tė še­šias lai­das. Kiek­vie­no­je pa­sa­ko­ja ir pa­ro­do, kaip pa­ga­min­ti 2-4 pa­tie­ka­lus. Tie­sa, lai­dą ji ku­ria kar­tu su sa­vo vy­ru ope­ra­to­riu­mi Kęs­tu­čiu Gi­liu. Jis nė­ra ve­ge­ta­ras, ta­čiau šei­mo­je pro­ble­mų dėl skir­tin­gos mi­ty­bos ne­ky­la.

„La­bai mėgs­tu imp­ro­vi­zuo­ti, re­cep­tus ku­riu pa­ti. Kai ga­mi­nu, prie­sko­nius be­riu ne­sver­da­ma, pa­si­kliau­da­ma nuo­jau­ta. In­tui­ty­viai jau­čiu, kur ko rei­kia. Pries­ko­niai yra la­bai įdo­mus da­ly­kas. Jie ir gy­do, ir ga­li pa­kenk­ti svei­ka­tai, tad to­kio pat sko­nio to pa­ties pa­tie­ka­lo ne­pa­ga­mi­nu“, – šyp­so­si lai­dos ve­dė­ja.

Ar Šiau­liuo­se įma­no­ma nu­si­pirk­ti vis­ko, ko rei­kia ve­ge­ta­ri­nei mi­ty­bai? Mo­te­ris mais­to pro­duk­tų pa­siū­los ne­su­reikš­mi­na. Jos įsi­ti­ki­ni­mu, iš­mo­nin­gai de­ri­nat pro­duk­tus, nau­do­jant prie­sko­nius, iš bet ko ga­li­ma pa­ga­min­ti gar­džiau­sią pa­tie­ka­lą, svar­biau­sia ne­bi­jo­ti imp­ro­vi­zuo­ti ir ga­min­ti su mei­le.

Si­gi­ta nė­ra bai­gu­si jo­kių ku­li­na­ri­jos ar kon­di­te­ri­jos kur­sų ir sa­ko, kad jaus­ti, koks prie­sko­nis ar pro­duk­tas prie ko de­ra, jai pa­de­da pa­tir­ties ir as­me­ni­nių sa­vy­bių vi­su­ma. Mo­te­ris in­ter­ne­te tu­ri su­kū­ru­si „blog‘ą“, ku­ria­me da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi ir at­ra­di­mais ga­mi­nant ve­ge­ta­riš­kus pa­tie­ka­lus, re­mian­tis ajur­ve­dos iš­min­ti­mi.

Ką da­ry­ti, kad at­si­sa­ky­tum mė­sos pa­tie­ka­lų? „Ga­min­ti to­kius ve­ge­ta­riš­kus val­gius, ku­rie bū­tų ska­nes­ni už mė­są“, – sa­ko Si­gi­ta ir džiau­gia­si, kad jos ku­ria­mą lai­dą žiū­ri ne tik Šiau­lių re­gio­no, bet ir vi­sos Lie­tu­vos gy­ven­to­jai, nes lai­da ro­do­ma ne tik per „S plius“ – vi­sas lai­das ga­li­ma iš­vys­ti nau­jie­nų po­rta­lo www.etap­lius.lt skil­ty­je „Eta TV“.

„Ne­se­niai pa­ra­šė man žiū­ro­vė iš Kau­no ir pa­si­da­li­jo pa­tie­ka­lo re­cep­tu. Bū­ti­nai jį pa­ga­min­siu ir pa­si­da­ly­siu su žiū­ro­vais“, – sa­ko lai­dos ve­dė­ja.

Po­vi­las LUN­GĖ

Ar ga­li­ma su­de­rin­ti fo­tog­ra­fi­ją ir te­le­vi­zi­ją? Tu­rė­tų bū­ti ne­su­de­tin­ga, nes ir vie­na, ir ki­ta re­mia­si kad­rais. Fil­mas ar šiaip te­le­vi­zi­jos lai­da su­si­de­da iš dau­gy­bės kad­rų – sa­vo­tiš­kų fo­tog­ra­fi­jų, grei­tai ro­do­mų vie­na po ki­tos, kad jo­se už­fik­suo­tas vaiz­das ju­dė­tų. Kaip dar ga­li­ma su­de­rin­ti fo­tog­ra­fi­ją su te­le­vi­zi­ja? Tie­siog įsi­jung­ti Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jos „S plius“ ro­do­mą lai­dą „Fo­to TV“.

Fil­mas ar šiaip te­le­vi­zi­jos lai­da su­si­de­da iš dau­gy­bės kad­rų – sa­vo­tiš­kų fo­tog­ra­fi­jų, grei­tai ro­do­mų vie­na po ki­tos, kad jo­se už­fik­suo­tas vaiz­das ju­dė­tų.

„Tai la­biau ne lai­da, o pro­jek­tas, ku­rį ren­gia Vi­zua­lio­jo me­no kū­rė­jų aso­cia­ci­ja, – tei­gia „Fo­to TV“ su­ma­ny­to­jas Vik­to­ras Gun­da­je­vas. – Esu fil­mus ku­rian­tis žmo­gus, ku­ris kar­tais ir fo­to-g­ra­fuo­ja. Ki­nas ir fo­tog­ra­fi­ja yra ar­ti­mi da­ly­kai.“

Ma­da ar na­tū­ra­liai su­si­klos­tęs pro­ce­sas?

Iš­gir­dus pa­va­di­ni­mą „Fo­to TV“, pir­mo­ji į gal­vą šo­vu­si min­tis – tai lai­da, ku­rio­je gau­su pa­ta­ri­mų fo­tog­ra­fams mė­gė­jams. Šiais lai­kais ta­po sa­vo­tiš­ka ma­da įsi­gi­jus ge­res­nį fo­toa­pa­ra­tą pleš­kin­ti vis­ką ap­lin­kui ma­nant, kad esi di­dis me­ni­nin­kas, da­ran­tis tik­rą me­ną, be to, ne­be­rei­kia varg­ti ryš­ki­nant fo­to­juos­te­les, nes tech­no­lo­gi­joms spar­čiai žen­giant į prie­kį fo­tog­ra­fi­jos re­zul­ta­tas ma­to­mas iš­kart – skait­me­ni­niu for­ma­tu. Be­lie­ka iš­trin­ti ne­pa­vy­ku­sią nuo­trau­ką ar­ba prie jos pa­dir­bė­ti įvai­rio­mis kom­piu­te­rių pro­gra­mo­mis...

„Fo­to TV“ nė­ra lai­da, skir­ta pra­de­dan­tie­siems fo­tog­ra­fams. Jo­je ne­ra­si­te fo­tog­ra­fi­jos pa­mo­kų, nors to­kia min­tis bu­vo ki­lu­si iš pat pra­džių, su­ma­nius lai­dą. Šią min­tį bran­di­na­me ir ga­li bū­ti, kad žiū­ro­vams to­kių pa­mo­kų pa­teik­si­me atei­ty­je, – tei­gia V. Gun­da­je­vas. – Ar fo­tog­ra­fi­ja da­bar yra ma­da, ne­ga­liu teig­ti, bet ši me­no rū­šis spar­čiai po­pu­lia­rė­ja. Da­bar net ne­be­rei­kia bū­ti di­džiu me­ni­nin­ku – ren­gia­mos te­le­fo­nu da­ry­tų ar se­nuo­se fo­toa­pa­ra­tuo­se ras­tų ir iš­ryš­kin­tų juos­te­lių fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dos. Be to, fo­toa­pa­ra­tai nau­do­ja­mi ku­riant rek­la­mas ar fil­mus, vie­nas ku­rių – se­ria­las „Dak­ta­ras Hau­sas“.

Pa­sa­ko­ja­ma apie gar­sius žmo­nes

Žiū­ro­vai jau ga­lė­jo iš­vys­ti še­šias „Fo­to TV“ lai­das. Kiek­vie­na lai­da su­si­de­da iš dvie­jų da­lių: pir­mo­jo­je pa­sa­ko­ja­ma apie ko­kį nors fo­to­me­ni­nin­ką, o ant­ro­jo­je pri­sta­to­mos fo­tog­ra­fi­jos nau­jie­nos, pa­tei­kia­mi trum­pi siu­že­tai, kas vyks­ta mies­to fo­tog­ra­fi­jos gy­ve­ni­me.

Pir­mo­jo­je lai­do­je pa­sa­ko­ta apie Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus įkū­rė­ją An­ta­ną Di­lių, ant­ro­jo­je – apie Vy­gan­dą Apu­tį, ant­rą­jį Lie­tu­vos ki­no stu­di­jos ope­ra­to­rių ir fo­tog­ra­fą. Tre­čia lai­da bu­vo skir­ta fo­tog­ra­fui en­tu­zias­tui Ro­lan­dui Lau­ru­ta­vi­čiui, ren­kan­čiam se­nas fo­tog­ra­fi­jas. Ket­vir­to­je pa­sa­ko­ta apie fo­to­me­ni­nin­ką Ro­lan­dą Pa­ra­fi­na­vi­čių, penk­to­je pri­sta­ty­tos Al­gir­do Mus­nec­kio 1975-1985 me­tais da­ry­tos skaid­rės spau­dai, o pa­sku­ti­nė lai­da bu­vo skir­ta Ole­gui Tru­cha­nui, Aust­ra­li­jo­je gy­ve­nu­siam gam­to­sau­gi­nin­kui, ke­liau­to­jui, fo­togt­ra­fui.

Vi­sas šias ir ki­tas Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jos „S plius“ ren­gia­mas lai­das ga­li­ma pa­žiū­rė­ti nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ rub­ri­ko­je „ETA TV“.

Tal­ki­na bū­rys me­ni­nin­kų

Lai­da „Fo­to TV“ įdo­mi tuo, kad jos kū­rė­jų są­ra­šas nuo­lat kin­ta. Kū­ry­bi­nė gru­pė su­si­de­da iš daug skir­tin­gų me­ni­nin­kų. Jai tal­ki­na Alek­sand­ras Os­ta­šen­ko­vas, Ri­čar­das Dai­li­dė, Ra­mū­nas Snars­kis, Ra­mū­nas Mar­kaus­kas ir daug ki­tų. Fo­to­me­ni­nin­kai A. Os­ta­šen­ko­vas ir R. Dai­li­dė dir­ba kaip kon­sul­tan­tai, jie ak­ty­viai da­ly­va­vo ku­riant pir­mą­ją lai­dą. Tie­sa, A. Os­ta­šen­ko­vas taip pat kar­tais fil­muo­ja, nes be­si­mo­ky­da­mas mo­kyk­lo­je ir ins­ti­tu­te kū­rė ki­no fil­mus.

Lai­dos su­ma­ny­to­jas

V. Gun­da­je­vas yra Lie­tu­vos ki­no mė­gė­jų są­jun­gos Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kas. „Šiau­lių ki­no me­no klu­be lau­kia­mi vi­si fil­mus ku­rian­tys šiau­lie­čiai, nes šiais lai­kais ri­ba tarp mė­gė­jiš­ko ir pro­fe­sio­na­laus ki­no ir vi­deo­me­no bai­gia iš­nyk­ti“, – tei­gia jis.

Per re­gio­no te­le­vi­zi­ją

„S plius“ ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir dau­giau Šiau­lių ki­no me­no klu­bo ren­gia­mų TV lai­dų: „Fil­muo­ja Šiau­liai“, „Se­na­sis Šiau­lių ki­nas“, „101 anek­do­tas“.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Vie­no­je po­pu­lia­riau­sių kas­sa­vai­ti­nių Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos lai­dų – ži­nių vik­to­ri­no­je „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­kai“ – da­ly­vau­ja pa­tys ga­biau­si, ak­ty­viau­si ir vi­suo­me­niš­kiau­si moks­lei­viai. Kas­met „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­ko“ ti­tu­las su­tei­kia­mas aš­tuo­niems pa­tiems gud­riau­siems mo­ki­niams nuo penk­to­kų iki dvy­lik­to­kų. Ži­nių vik­to­ri­no­je ne­re­tai pa­ma­ty­si ir šiau­lie­čių. Lap-k­ri­čio pa­bai­go­je lai­do­je da­ly­va­vu­si Ra­gai­nės pro­gim­na­zi­jos aš­tun­to­kė Lau­ra Kond­ra­ta­vi­čiū­tė ne tik mo­ko­si de­šim­tu­kais – ke­tu­rio­lik­me­tė ke­ti­na tap­ti gy­dy­to­ja, o į dar­bą vyk­ti „Har­ley Da­vid­son“ mo­to­cik­lu.

Lai­do­je „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­kai“ da­ly­va­vu­si Ra­gai­nės pro­gim­na­zi­jos aš­tun­to­kė Lau­ra Kond­ra­ta­vi­čiū­tė mo­ko­si de­šim­tu­kais ir olim­pia­do­se pel­no tik pri­zi­nes vie­tas. Lau­ros KOND­RA­TA­VI­ČIŪ­TĖS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Iš­gir­dus pa­kvie­ti­mą – eu­fo­ri­ja

Nuo 2008-ųjų gy­vuo­jan­čią vie­ną žiū­ri­miau­sių ša­lies lai­dų „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­kai“ žiū­ri ir už jau­nuo­sius ta­len­tus ser­ga skir­tin­go am­žiaus žmo­nės iš vi­sos Lie­tu­vos. Lai­da ne tik lei­džia žiū­ro­vams ir moks­lei­viams pa­si­tik­rin­ti sa­vo ži­nių ba­ga­žą, bet ir at­lie­ka pi­lie­tiš­kai svar­bią mi­si­ją – su­pa­žin­di­na vi­suo­me­nę su įvai­riuo­se ša­lies kam­pe­liuo­se be­si­mo­kan­čiais ga­biais, vi­suo­me­niš­kai ak­ty­viais ir darbš­čiais moks­lei­viais.

Nu­ga­lė­to­jai bū­na pa­ger­bia­mi LR Pre­zi­den­tū­ro­je ir kaip gar­bės sve­čiai kvie­čia­mi į įvai­rius vals­ty­bi­nės reikš­mės ren­gi­nius. Pro­jek­tą glo­bo­ja pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė. 2009-ai­siais vik­to­ri­na bu­vo pri­pa­žin­ta ge­riau­sia „Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos“ lai­da ir ap­do­va­no­ta sim­bo­li­niu „Bi­ti­nu­ku“. Šį ap­do­va­no­ji­mą pel­nė ge­riau­siu te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ju pri­pa­žin­tas Žy­gis Sta­kė­nas, ku­riam drau­ge su Vai­da Ge­ny­te ir pa­ti­kė­tas žai­di­mo vai­ras.

Ra­gai­nės pro­gim­na­zi­jos aš­tun­to­kė Lau­ra Kond­ra­ta­vi­čiū­tė sa­ko vi­sa­da su di­džiau­siu ma­lo­nu­mu žiū­rė­ju­si mi­nė­tą te­le­vi­zi­jos lai­dą. Nie­kam nie­ko ne­sa­kiu­si  mer­gai­tė ru­dens pra­džio­je už­pil­dė da­ly­vio an­ke­tą. Neil­gai tru­kus Lau­ra su­lau­kė lai­dos ren­gė­jų skam­bu­čių ir tu­rė­jo eksp­rom­tu at­sa­ky­ti į te­le­fo­nu pa­teik­tus klau­si­mus. „Po ke­lių die­nų jie man pa­skam­bi­no ir pa­kvie­tė at­vyk­ti. Ma­ne ap­lan­kė eu­fo­ri­ja, ne­ma­niau, kad pa­tek­siu“, – at­vi­rau­ja mer­gai­tė.

An­ke­to­je Lau­ra tu­rė­jo trum­pai pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve, pa­ra­šy­ti, kuo do­mi­si, at­sa­ky­ti į pa­teik­tus klau­si­mus ir pa­ra­šy­ti, koks žmo­gus yra jai au­to­ri­te­tas. „Pa­ra­šiau, kad ma­no au­to­ri­te­tas yra pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus. Da­bar gal­vo­ju ki­taip. Ma­no au­to­ri­te­tas yra ma­no mo­čiu­tė pul­mo­no­lo­gė Mil­da Raz­gai­tie­nė“, – šyp­te­li mer­gai­tė.

Į fi­na­lą ne­pa­te­ko

Te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai lai­dą „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­kai“ iš­vy­do lapk­ri­čio 18-ąją. Lau­ra su pa­lai­ky­mo ko­man­da – ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja Ri­ma Jo­nai­tie­ne, ke­liais kla­sės drau­gais ir penk­to­ku bro­liu Ig­nu – fil­muo­tis vy­ko lapk­ri­čio pra­džio­je.

„Šis kon­kur­sas – pa­ts ne­tei­sin­giau­sias, nes lai­mės tas, ku­rio ho­ros­ko­pas šian­dien sėk­min­gas“, – at­vy­ku­sius į lai­dą vai­kus links­mi­no ir drą­si­no pro­diu­se­ris Lau­ry­nas Šeš­kus. Lai­dos at­sto­vas da­ly­viams iš anks­to pa­ro­dė, kur teks ei­ti fil­ma­vi­mo me­tu, kur šyp­so­tis, ko­kius myg­tu­kus spaus­ti, kaip elg­tis su prie­šais pa­dė­ta sti­li­zuo­ta kny­ga. „Ži­no­ma, kad jau­di­nau­si, bet pa­skui jau­du­lys din­go“, – pri­si­me­na Lau­ra.

Lai­dos da­ly­viams pa­tei­kia­mi klau­si­mai api­ma daug sri­čių: vaiz­duo­ja­mą­jį me­ną, ki­no fil­mus, geog­ra­fi­ją, is­to­ri­ją, li­te­ra­tū­rą, mu­zi­ką, po­li­to­lo­gi­ją, tiks­liuo­sius moks­lus, spor­tą, po­pu­lia­rią­ją kul­tū­rą. Žai­di­mas nė­ra tik sau­sas ži­nių pa­tik­ri­ni­mas, la­bai svar­bios bend­ro­sios moks­lei­vių ži­nios, pi­lie­ti­nis smal­su­mas, do­mė­ji­ma­sis ša­lies ir pa­sau­lio ak­tua­li­jo­mis, ne­tgi po­pu­lia­rią­ja kul­tū­ra. Svar­bu ir grei­tas mąs­ty­mas bei at­min­tis.

Lau­ra sa­ko, kad at­si­me­na tik tuos klau­si­mus, į ku­riuos ne­su­ge­bė­jo at­sa­ky­ti. At­si­ti­ko taip, kad į fi­na­lą ji ne­pa­te­ko. Po pir­mo­jo eta­po bu­vo pir­ma, po ant­ro­jo – ant­ra, o tre­čia­me ži­nių pa­tik­ri­ni­mo eta­pe li­ko ket­vir­ta. „Jei bū­čiau da­ly­va­vu­si per­nai, bū­čiau pa­te­ku­si į fi­na­lą, nes pa­tek­da­vo ke­tu­ri ge­riau­sie­ji. Šie­met į fi­na­lą pa­ten­ka du ga­biau­si moks­lei­viai, tad man ne­pa­si­se­kė“, – sa­ko mer­gai­tė.

Tie­sa, Lau­ra pa­kvies­ta į lai­dą ne be prie­žas­ties. Mer­gai­tė mo­ko­si de­šim­tu­kais, lan­ko ba­sei­ną, ma­te­ma­ti­kų mo­kyk­lė­lę, fi­zi­kų mo­kyk­lė­lę „Fo­to­nas“. Nuo 5 kla­sės ji da­ly­vau­ja Šiau­lių ir res­pub­li­ki­nė­se olim­pia­do­se ir pel­no pri­zi­nes vie­tas. Šie­met Šiau­lių is­to­ri­kų olim­pia­do­je lai­mė­jo pir­mą­ vie­tą. Bio­lo­gi­jos olim­pia­do­je mies­te li­ko ant­ra, bet Šiau­rės re­gio­no olim­pia­do­je ta­po nu­ga­lė­to­ja. „Man la­biau tiks­lie­ji moks­lai pa­tin­ka, nors mie­lai skai­tau įvai­rias kny­gas. Itin ža­viuo­si mo­to­cik­lais, ki­tą­met ke­ti­nu gau­ti mo­to­cik­li­nin­ko pa­žy­mė­ji­mą. Ke­ti­nu tap­ti gy­dy­to­ja ir va­ži­nė­ti „Har­ley Da­vid­son“, – sa­ko ji.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jos „S plius“ žiū­ro­vai jau iš­vy­do de­vy­nias nau­jo­jo te­le­vi­zi­jos se­zo­no lai­das „Žmo­nės kal­ba“. Lai­dos ren­gė­jas ir ve­dė­jas jau­nas žur­na­lis­tas Sta­sys Šlio­ža sa­ko esąs nu­ste­bin­tas, kad iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę apie ša­lies ir gim­to­jo mies­to ak­tua­li­jas daž­niau­siai te­ga­li vy­res­nio am­žiaus šiau­lie­čiai. Aka­de­mi­nis jau­ni­mas – ša­lies atei­tis – ne­re­tai nie­ko ne­ži­no net apie svar­biau­sius įvy­kius, vyks­tan­čius aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je, ku­rio­je mo­ko­si. „Ste­bi­na šiau­lie­čių san­tū­ru­mas ir bai­mė iš­sa­ky­ti nuo­mo­nę. Ki­to­je ša­ly­je žmo­nės bū­riuo­tų­si prie ka­me­ros, o pas mus nuo jos vis dar bė­ga­ma“, – sa­ko lai­dos ren­gė­jas.

Iš­šū­kis gat­vė­je kal­bin­ti žmo­nes

Dau­giau nei me­tus VšĮ „Šiau­liai plius“ žur­na­lis­tu dir­ban­tis ŠU stu­den­tas Sta­sys Šlio­ža ra­šo straips­nius nau­jie­nų po­rta­lui „Etap­lius.lt“ ir sa­vait­raš­čiui „Šiau­liai plius“. Ru­dens pra­džio­je jam pa­siū­ly­ta pa­ra­gau­ti ir te­le­vi­zi­jos žur­na­lis­to duo­nos. Sta­sys sa­ko dve­jo­jęs, ar su­ge­bės sto­ti prie­šais ka­me­rą ir kal­bin­ti žmo­nes, ta­čiau su­ti­ko. Juk šiuo me­tu žur­na­lis­tams ke­lia­mi rei­ka­la­vi­mai bū­ti uni­ver­sa­liais – ne tik do­mė­tis įvy­kiais ir ra­šy­ti straips­nius, bet ir fo­tog­ra­fuo­ti, fil­muo­ti, nau­jie­nas ope­ra­ty­viai pa­teik­ti skai­ty­to­jams ir žiū­ro­vams.

„No­rė­jau iš­ban­dy­ti sa­ve ki­ta­me amp­lua. Ma­nau, kad man la­biau pa­tin­ka bū­ti ne­ma­to­mu – ra­šy­ti straips­nius. Kol kas ma­nęs, šmė­žuo­jan­čio te­le­vi­zi­jos ete­ry­je, žmo­nės gat­vė­je neat­pa­žįs­ta, to­dėl ne­si­jau­čiu blo­gai“, – sa­ko žur­na­lis­tas.

Lai­dą „Žmo­nės kal­ba“ Sta­sys ren­gia kar­tu su ope­ra­to­re Au­re­li­ja Pau­laus­kai­te. Žur­na­lis­tas juo­kia­si pri­si­mi­nęs, kaip prieš pir­mą­jį fil­ma­vi­mą ko­le­gė pa­si­da­li­jo su juo pa­tir­ti­mi – įspė­jo, kad bū­sią ne­leng­va. Juk šiau­lie­čiai nė­ra drą­sūs, bi­jo vaiz­do ka­me­ros, mik­ro­fo­no. „Sup­ra­tau, kad ne aš bi­jau, o pa­šne­ko­vai la­biau bi­jo ma­nęs“, – šyp­te­li Sta­sys.

Pir­mo­ji lai­da bu­vo skir­ta Eu­ro­pos vy­rų krep­ši­nio čem­pio­na­tui. Sa­vi­val­dy­bė jam pa­si­reng­ti ne­sky­rė pa­pil­do­mų lė­šų, ne­pai­sant to, Šiau­liai sve­čius pa­si­ti­ko ge­ro­kai su­si­tvar­kę. Lai­do­je „Žmo­nės kal­ba“ žur­na­lis­tas gy­ven­to­jų pra­šė įver­tin­ti pa­si­ren­gi­mo čem­pio­na­tui dar­bus ir pa­spė­lio­ti, kas mies­to lau­kia po čem­pio­na­to.

„Pa­ren­giau teks­tą, o ko­le­gė iš­syk jį su­kri­ti­ka­vo – te­le­vi­zi­jos lai­dai rei­kia pa­reng­ti itin konk­re­tų pri­sta­ty­mą, daug­žo­džiau­ti čia ne vie­ta. Rei­kia ke­lių kon­cent­ruo­tų sa­ki­nių lai­dos pra­džio­je ir pa­bai­go­je. Šią pa­mo­ką jau iš­mo­kau, bet dar yra ko mo­ky­tis“, – at­vi­rau­ja žur­na­lis­tas.

Sta­sys sa­ko iš­mo­kęs ir to, kad priė­jus su mik­ro­fo­nu gat­vė­je prie po­ten­cia­laus pa­šne­ko­vo ne­ga­li­ma klaus­ti, ar jis tu­ri lai­ko. Paš­ne­ko­vas vi­sa­da lin­kęs at­sa­ky­ti, kad yra la­bai už­siė­męs. „Rei­kia už­duo­ti konk­re­tų klau­si­mą ir pra­šy­ti at­sa­ky­ti, ta­da ga­li ti­kė­tis sėk­mės“, – sa­ko jis.

Lai­da – ir „Etap­lius.lt“ po­rta­le

Pa­si­tai­ko, kad pa­šne­ko­vai pa­tys priei­na prie lai­dos ren­gė­jų ir, iš­gir­dę siū­lo­mą te­mą, mie­lai da­li­ja­si nuo­mo­ne. Sta­sys sa­ko, kad daž­no­kai vy­res­nio am­žiaus žmo­nės ne tik pa­ko­men­tuo­ja si­tua­ci­ją, bet ir pa­si­da­li­ja sa­vo as­me­ni­nė­mis bė­do­mis, pa­si­pa­sa­ko­ja.

„Bū­na, kad iš­girs­ti keiks­mų po­li­ti­kų ad­re­su, kvie­ti­mų su­šau­dy­ti blo­gai sa­vo pa­rei­gas at­lie­kan­čius pa­rei­gū­nus, vers­ti val­džią ar ki­to­kių ne­san­tai­ką kurs­tan­čių ra­gi­ni­mų. To­kių pa­reiš­ki­mų lai­do­je ne­ga­li­me ro­dy­ti – lai­ko­mės žur­na­lis­ti­nės eti­kos“, – sa­ko jis.

Lai­dą nu­fil­muo­ti už­trun­ka be­maž dvi va­lan­das, žur­na­lis­tas pa­kal­bi­na apie 15 praei­vių. Ku­riant lai­dą rei­kia su­ras­ti ir kom­pe­ten­tin­gą as­me­nį, ku­ris ge­rai iš­ma­ny­tų si­tua­ci­ją ir pa­teik­tų ar­gu­men­tuo­tą spe­cia­lis­to nuo­mo­nę. „Paieš­ka uži­ma daug lai­ko. Pa­si­tai­ko, kad su­ras­ti pa­šne­ko­vai at­si­sa­ko kal­bė­ti“, – pa­sa­ko­ja žur­na­lis­tas ir ma­no, kad ko­kio­je nors ki­to­je ša­ly­je prie mik­ro­fo­no su­si­bur­tų žmo­nės, bet lie­tu­viai – san­tū­rūs, ven­gia at­vi­rau­ti.

Jau­ną žur­na­lis­tą itin ste­bi­na bend­raam­žių ne­no­ras da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, do­mė­tis įvy­kiais. Štai bu­vo ren­gia­ma lai­da apie tai, kad prem­je­ro And­riaus Ku­bi­liaus su­da­ry­ta dar­bo gru­pė, ap­svars­čiu­si ga­li­my­bę su­jung­ti vals­ty­bi­nius di­džių­jų mies­tų uni­ver­si­te­tus, siū­lė iš šiuo me­tu Vil­niu­je ir Kau­ne vei­kian­čių 11 aukš­tų­jų mo­kyk­lų pa­lik­ti po vie­ną kiek­vie­na­me mies­te. Lai­do­je „Žmo­nės kal­ba“ aka­de­mi­nis jau­ni­mas pra­šy­tas įver­tin­ti už­mo­jį trum­pin­ti uni­ver­si­te­tų są­ra­šą. „Keis­ta, kad stu­den­tai ne­la­bai ži­no­jo apie prem­je­ro siū­ly­mą, ne­tu­rė­jo nuo­mo­nės. Vy­res­nio am­žiaus žmo­nės daž­niau do­mi­si po­li­ti­ka, se­ka įvy­kius, o jau­ni­mas, de­ja, yra pa­sy­vus“, – ap­gai­les­tau­ja Sta­sys.

Lai­da „Žmo­nės kal­ba“ per „S plius“ te­le­vi­zi­ją ro­do­ma kiek­vie­ną tre­čia­die­nį itin pa­to­giu lai­ku – 19.40 val. Tie, ku­rie ne­spė­jo lai­dos iš­vys­ti per te­le­vi­zi­ją, ją ga­li pa­ma­ty­ti nau­jie­nų po­rta­lo www.etap­lius.lt rub­ri­ko­je „Eta TV".

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Šį se­zo­ną Šiau­lių dra­mos teat­ras pri­sta­to dvi prem­je­ras – „Še­šė­lį“ ir „Igua­nos nak­tį“. Abie­jo­se vaid­me­nis ku­ria du nau­ji jau­ni ak­to­riai – Da­nie­lius Bud­rys ir Vai­do­tas Ka­tu­tis. Jau­nuo­liai sa­ko, kad pra­dė­ti ak­to­riaus kar­je­rą dir­bant su re­ži­sie­riais Na­ta­ša Ogaj ir Gy­čiu Pa­de­gi­mui – neį­kai­no­ja­ma pa­tir­tis ir sėk­mė. Pa­si­rin­kę ak­to­riaus pro­fe­si­ją, Vai­do­tas ir Da­nie­lius sa­ko ne­nu­si­vy­lę – Da­nie­lių te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai įsi­mi­nė vai­di­nan­tį se­ria­le „Nai­sių va­sa­ra“, o Vai­do­tas yra gru­pės „Ki­ta­va“ mu­zi­kan­tas, tad te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai jį iš­vys TV3 pro­jek­te „Cho­rų ka­rai“.

Vaid­me­nys – vos pra­dė­jus dirb­ti teat­re

Da­nie­lius Bud­rys iki šiol fil­muo­ja­si se­ria­le „Nai­sių va­sa­ra“. Da­nie­liaus BUD­RIO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Gau­ses­nė pub­li­ka ne­bū­ti­nai ge­res­nė

Vai­do­tas Ka­tu­tis su gru­pe „Ki­ta­va“ bu­ria dai­nin­gus šiau­lie­čius į cho­rą da­ly­vau­ti TV3 pro­jek­te „Cho­rų ka­rai“. Vai­do­to KA­TU­ČIO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr,

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Nau­ją­jį Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jos „S plius“ se­zo­ną žiū­ro­vai iš­vy­do jau ke­tu­rias pub­li­cis­ti­nes lai­das „Pro­vin­ci­ja“, ku­rias ren­gia te­le­vi­zi­jos ži­nių tar­ny­bos žur­na­lis­tai. Nuo­lat sku­ban­tys į įvy­kius ir apie juos in­for­muo­jan­tys vi­suo­me­nę žur­na­lis­tai ir ope­ra­to­riai vien­bal­siai sa­ko, kad kur­ti pub­li­cis­ti­nes lai­das – sie­los at­gai­va. Be abe­jo, kai dir­bant sie­la džiau­gia­si, re­zul­ta­tas bū­na pui­kus.  „Pro­vin­ci­jai“ ren­gia­mi re­por­ta­žai ko­ne kas­met pelno res­pub­li­ki­nių ap­do­va­no­ji­mų.

Ga­li­my­bė at­si­skleis­ti

Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jos „S plius“ pub­li­cis­ti­nė lai­da „Pro­vin­ci­ja“ gy­vuo­ja jau 11 me­tų. Ži­nių tar­ny­bos va­do­vė Ni­jo­lė Vi­soc­kie­nė džiau­gia­si, kad kū­ry­bi­nio ko­lek­ty­vo – vaiz­do ir gar­so re­ži­sie­rės Ai­dos Bra­šiš­kie­nės, žur­na­lis­čių As­tos Šiukš­te­rie­nės ir As­tos Stan­kū­nie­nės, ope­ra­to­rių Jus­ti­no Vi­soc­ko, Ar­tū­ro Kon­de­raus­ko ir Au­re­li­jos Pau­laus­kai­tės – kū­ry­ba bei nuo­šir­džios pa­stan­gos yra įver­ti­na­mos res­pub­li­kos mas­tu – du kar­tus „Pro­vin­ci­ja“ ap­do­va­no­ta kon­kur­se „Pra­gied­ru­liai“, įver­tin­ta Lie­tu­vos žur­na­lis­tų są­jun­gos, Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos, Eu­ro­pos Są­jun­gos spe­cia­lių žur­na­lis­tų dar­bų ko­mi­si­jų.

Anot ope­ra­to­rius Jus­ti­no Vi­soc­ko, lai­dos „Pro­vin­ci­ja“ dė­ka jis ga­li pa­si­reikš­ti ne tik kaip kū­ry­bin­gas sa­vo pro­fe­si­jos ži­no­vas, bet ir pa­ts itin daug su­ži­no­ti. Fil­muo­jant pub­li­cis­ti­nius re­por­ta­žus pa­si­tai­ko, kad ne­ga­li­ma ro­dy­ti pa­šne­ko­vų vei­dų, tad ten­ka pa­suk­ti gal­vą, ko­kius vaiz­dus nu­fil­muo­ti, kaip per­teik­ti pa­šne­ko­vo jaus­mus ir min­tis. Ten­ka kū­ry­biš­kai pa­rink­ti ir fil­ma­vi­mo vie­tą, kad he­ro­jus jaus­tų­si ge­rai ir po­kal­bis bū­tų šil­tas.

J. Vi­soc­kas sa­ko, kad fil­ma­vi­mo me­tu ir pa­ts bū­na nu­ste­bin­tas. Pri­si­min­da­mas lai­dos apie į Rė­ky­vos eže­ro pel­kes nu­kri­tu­sio pran­cū­zų nai­kin­tu­vo „Mi­ra­ge 2000C“ fil­ma­vi­mą ope­ra­to­rius sa­ko, kad jam ne tiek pa­ti­ko fil­muo­ti įvy­kio liu­di­nin­kus, kiek ste­bė­ti jų vei­dų iš­raiš­kas. Net po po­ros die­nų kal­bė­da­mi apie ne­lai­mę pa­šne­ko­vai at­ro­dė taip, tar­si įvy­kis ką tik įvy­ko – jie ne­ga­lė­jo at­si­kvo­šė­ti.

„Va­žiuo­jant miš­ko ta­ke­liu pa­tys pir­mie­ji su­tik­ti med­kir­čiai, pa­si­ro­do, bu­vo tie žmo­nės, ku­rie ly­dė­jo ka­riš­kius į ne­lai­mės vie­tą. Bū­na, kad in­for­ma­ci­jos šal­ti­niai pa­tys at­si­ran­da, ne­rei­kia nė ieš­ko­ti. Vis dar ste­biuo­si žmo­nių ge­ra­no­riš­ku­mu – nuo­šir­džiai pa­de­da, da­li­ja­si in­for­ma­ci­ja“, – sa­ko ope­ra­to­rius.

Ai­da Bra­šiš­kie­nė kuk­li­na­si sa­ky­da­ma, kad jos in­dė­lis ku­riant lai­dą yra ma­žiau­sias. Re­ži­sie­rė gau­na nu­fil­muo­tą me­džia­gą, ku­rią tu­ri per­žiū­rė­ti ir su­mon­tuo­ti taip, kad pa­sa­ko­ja­mą is­to­ri­ją žiū­ro­vai iš­girs­tų ne tik au­si­mis, bet ir aki­mis. „Pub­li­cis­ti­nė­se lai­do­se di­des­nį dė­me­sį ski­riu me­ni­nei pu­sei. Ren­giant in­for­ma­ci­nius pra­ne­ši­mus, la­biau orien­tuo­ja­ma­si į sau­są aiš­kų in­for­ma­ci­jos pa­tei­ki­mą, o „Pro­vin­ci­ja“ tu­ri už­ka­bin­ti ir sie­lą. At­me­tu vis­ką, kas ne­rei­ka­lin­ga, ir su­mon­tuo­ju lai­dą“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

Ope­ra­to­rė Au­re­li­ja Pau­laus­kai­tė sa­ko, kad jai pa­tin­ka ir dar­bas, kai ten­ka laks­ty­ti iš vie­no įvy­kio į ki­tą, sku­bė­ti, grei­tai orien­tuo­tis, ir dar­bas, kai ke­lias va­lan­das ten­ka fil­muo­ti ži­no­mą žmo­gų. „Daž­niau­siai lai­dai „Pro­vin­ci­ja“ ten­ka skir­ti lai­ką, ku­ris lie­ka po kas­die­nio įtemp­to dar­bo. Kai fil­muo­ja­me lai­dą, na­mo kar­tais ten­ka grįž­ti net prieš vi­dur­nak­tį“, – sa­ko ope­ra­to­rė.

Nau­ja lai­da – kas ant­rą sa­vai­tę

Šį se­zo­ną „S plius“ žiū­ro­vams pri­sta­tė jau ke­tu­rias „Pro­vin­ci­jos“ lai­das. Žiū­ro­vams pa­sa­ko­ta apie apie me­dų – bi­čių auk­są, die­vų mais­tą, jau­nys­tės elik­sy­rą, pri­si­min­ta į Rė­ky­vos eže­ro pel­kes nu­kri­tu­sio pran­cū­zų nai­kin­tu­vo „Mi­ra­ge 2000C“ is­to­ri­ja ir pa­teik­ti dar ne­ma­ty­ti kad­rai, kaip klos­tė­si įvy­kiai ava­ri­jos die­ną, rugp­jū­čio 30-ąją, ką ma­tė liu­di­nin­kai, ką apie įvy­kį da­bar kal­ba ka­riai ir žur­na­lis­tai, ku­rie tą­dien pel­kė­mis sku­bė­jo prie lėk­tu­vo.

„Pro­vin­ci­jos“ žiū­ro­vams pa­pa­sa­ko­ta, ką iš­gy­ve­no Gin­kū­nų gy­ven­to­jai, kai ūžiant tor­na­dui jų na­mai by­rė­jo į ši­pu­lius, pa­gerb­tas Šiau­lių pu­čia­mų­jų or­kest­ras, šven­čian­tis 45-ąjį ju­bi­lie­jų.

„Pro­vin­ci­ja“ skir­ta ne tik įvy­kiams, bet ir įdo­mių žmo­nių po­r-tre­tams per­tek­ti, tad žiū­ro­vams bu­vo pa­pa­sa­ko­ta apie „bal­ta var­na“ ta­pu­sią ro­mų tau­ty­bės šiau­lie­tę dai­ni­nin­kę Kon­sue­lą Ma­čiu­le­vi­čiū­tę. Užuot tra­di­ciš­kai iš­te­kė­ju­si ir be­si­rū­pi­nu­si vai­kais, mer­gi­na mo­ko­si, dir­ba ir dai­nuo­ja.

Pub­li­cis­ti­nė lai­da „S plius“ žiū­ro­vams ro­do­ma kas ant­rą sa­vai­tę. Ko­kią is­to­ri­ją žiū­ro­vai iš­vys ki­tą sa­vai­tę, re­por­ta­žų ren­gė­jai kol kas neatsk­lei­džia.

Po­vi­las LUN­GĖ

Trūks­ta pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, no­ri­te iš­mok­ti ele­men­ta­rių sa­vi­gy­nos veiks­mų, pa­lai­ky­ti ge­rą for­mą? Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­ja „S plius“ siū­lo Jums lai­dą „Ko­vo­to­jas“ apie dvi­ko­ves spor­to ša­kas.

Ze­no­no Bud­rai­čio auk­lė­ti­nis Ei­man­tas Ga­jaus­kas Vo­kie­ti­jo­je ta­po pa­sau­lio čem­pio­nu. Ka­ra­tė klu­bo „Sau­lė“ ar­chy­vo nuo­tr.

Jau­ni­mas ma­žai spor­tuo­ja

Lai­dos au­to­rius Ze­no­nas Bud­rai­tis – vie­nas iš ka­ra­tė pra­di­nin­kų Lie­tu­vo­je. Jam vie­nam pir­mų­jų ša­ly­je su­teik­ta Ry­tų ko­vos me­nų inst­ruk­to­riaus li­cen­ci­ja. 1992 m. su­bū­ręs Šiau­liuo­se pa­se­kė­jų gru­pę, jis pra­dė­jo tre­ni­ruo­ti ko­vi­nę sa­vi­gy­ną, ka­ra­tė šo­to­kan ir Ai­ki Jut­su ko­vos me­nus.

Ko­vi­nę sa­vi­gy­ną pra­dė­jęs tre­ni­ruo­tis dar 1979 m., Z. Bud­rai­tis pri­si­me­na spor­tiš­ką anų lai­kų jau­ni­mą: „Tuo­met vi­si dvi­ko­ves spor­to ša­kas no­rin­tys spor­tuo­ti jau­nuo­liai ne­tilp­da­vo spor­to sa­lė­se. Jei pa­ly­gin­čiau šių die­nų jau­ni­mą su anų, tai da­bar­ti­nis – glež­na kal­nų gė­le­lė. Ma­tyt, kom­piu­te­rių žai­di­mai pa­da­rė sa­vo, jau­ni­mui iš­si­vys­tė pri­klau­so­my­bė jiems. Bū­tent to­dėl, kad ati­trauk­tu­me kuo dau­giau jau­ni­mo nuo kom­piu­te­rių bei te­le­vi­zo­rių ir pri­trauk­tu­me į spor­to sa­les, ir bu­vo su­ma­ny­ta lai­da „Ko­vo­to­jas“. Sie­kia­me su­teik­ti žmo­nėms kuo dau­giau in­for­ma­ci­jos, kad ap­skri­tai spor­tuo­tų.“

Anot lai­dos ve­dė­jo, dvi­ko­vių spor­to ša­kų pri­va­lu­mai yra draus­mė, kū­no koor­di­na­ci­ja ir sa­vi­gy­nos įgū­džiai. Ry­tų ko­vos me­nų es­mė ta, kad žmo­gus tam­pa tvir­tas siek­da­mas sa­vo gy­ve­ni­mo tiks­lų.

Po­pu­lia­riau­sios – sa­vi­gy­nos pa­mo­kos

„Be­sit­re­ni­ruo­jan­tie­ji kas­dien tu­ri steng­tis tap­ti ge­res­ni nei va­kar. Jie tu­ri to­bu­lin­ti tech­ni­nius įgū­džius, gal­vo­se­ną. No­ras nu­ga­lė­ti ma­žiau pa­ty­ru­sį ar silp­nes­nį ne­lei­džia mo­ki­niui to­bu­lė­ti. Per­ga­lė ne­tu­ri bū­ti tiks­las. Ne­re­tai ko­vo­ti pra­mo­kę jau­nuo­liai pa­mirš­ta ka­ra­tė prin­ci­pus, gar­bės ko­dek­są ir kai tik pra­de­da ma­ny­ti esan­tys ge­riau­si, to­les­nė pa­žan­ga iš­kart tam­pa neį­ma­no­ma“, – tei­gia Z. Bud­rai­tis.

Lai­do­je „Ko­vo­to­jas“ ro­do­mi re­por­ta­žai iš čem­pio­na­tų, įdo­mūs su­si­ti­ki­mai su įžy­miau­siais ka­ra­tė, MMA bu­ši­do, dziu­do, bok­so ko­vo­to­jais ir tre­ne­riais. Itin daug dė­me­sio su­lau­kia lai­dos pa­bai­go­je Z. Bud­rai­čio ve­da­mos sa­vi­gy­nos pa­mo­kos – kal­ba­ma apie gy­ny­bos me­ną Ai­ki Jut­su – de­monst­ruo­ja­ma, kaip ap­si­gin­ti. Fil­muo­ja­ma ka­ra­tė spor­to klu­be „Sau­lė“, ku­ria­me mo­ko­ma šių ko­vos me­nų: ka­ra­tė, Ai­ki Jut­su ir bu­ši­do.

„Su­lau­kiu dau­gy­bės pa­dė­kų už sa­vo pa­mo­kas. Pas­kam­bi­na net vi­dur­nak­tį pa­dė­ko­ti, kad jei ne iš­mok­tas sa­vi­gy­nos me­nas, skam­bi­nan­ty­sis jau bū­tų bu­vęs pa­kas­tas ka­pi­nė­se“, – tei­gia lai­dos au­to­rius.

Nau­jau­sia lai­da – apie „kar­do ke­lią“

Lai­da „Ko­vo­to­jas“ ro­do­ma kas ant­rą penk­ta­die­nį 19 val., o jei ne­spė­jo­te jos pa­žiū­rė­ti, ji kar­to­ja­ma ant­ra­die­niais. Bet ka­da lai­dą pa­žiū­rė­ti ga­li­ma nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ rub­ri­ko­je „ETA TV“. Z. Bud­rai­tis džiau­gia­si, kas jo ku­ria­ma lai­da pa­gal žiū­ri­mu­mą yra ant­ra po Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jos „S plius“ ren­gia­mų „Šiau­lių ži­nių“. Jau yra pa­reng­tos trys lai­dos, o nau­jau­sią žiū­ro­vai iš­vys po sa­vai­tės – ki­tą penk­ta­die­nį. Nau­jo­jo­je lai­do­je bus pa­sa­ko­ja­ma apie ken­do – „kar­do ke­lią“ – ko­vas su kar­dais. Lai­dos au­to­riui tal­ki­na pro­fe­sio­na­li ko­man­da: ope­ra­to­rius Jus­ti­nas Vi­soc­kas ir mon­tuo­to­jas Vai­das Ta­mo­liū­nas.

„Kad lai­da rei­ka­lin­ga, pa­ro­do, kiek kar­tų ji bu­vo žiū­rė­ta nau­jie­nų po­rta­le „Etap­lius.lt“. Ko­vo­to­jas – tai žmo­gus, ku­ris ko­vo­ja gy­ve­ni­me, o ne bu­ši­do rin­ge, ko­vo­ja siek­da­mas sa­vo gy­ve­ni­mo tiks­lų kaip as­me­ny­bė, – ko­vos me­nų es­mę at­sklei­džia Z. Bud­rai­tis. – Ne­rei­kia vel­tis į muš­ty­nes. Lai­do­se mo­kau, kaip to iš­veng­ti. Ge­riau svei­kas bai­lys, nei drą­suo­lis su pei­liu šo­ne.“

Siū­lo veng­ti kau­tis

Ne­gi ko­vos me­nų ži­no­vas siū­lo ne­si­kau­ti? „Ge­riau bėg­ti. Ge­riau veng­ti bet ko­kios ko­vos, – pa­ta­ria jis. – Ne­rei­kia žiū­rė­ti į akis, pro­vo­kuo­ti. Jei už­ka­bi­no – nu­si­suk ir nueik, kad ne­kil­tų konflik­tas. Aišku, kovo­to­jo gar­bės ko­dek­sas rei­ka­lau­ja ne­pa­lik­ti drau­go ne­lai­mė­je.“

Iš Ze­no­no Bud­rai­čio auk­lė­ti­nių nė vie­nas ne­nuė­jo nu­si­kal­tė­lio ke­liu. „Kur draus­mė ir di­de­li rei­ka­la­vi­mai, to­kių spor­to ša­kų nu­si­kals­ti lin­kę žmo­nės ne­si­ren­ka“, – sa­ko jis.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­ja „S plius“ jau pa­ro­dė dvi lai­das „Ko­dėl­čiu­kas“, skir­tas vai­kams ir jų tė­ve­liams. Dvi ža­vios lai­dos ve­dė­jos Ža­ne­ta ir Liu­ci­ja lai­dai iš­rink­tos va­sa­rą su­reng­to kon­kur­so „Aš lai­dos ve­dė­jas“ me­tu iš gau­saus da­ly­vių bū­rio. Kas tos mie­los mer­gai­tės, jau spė­ju­sios pel­ny­ti žiū­ro­vų sim­pa­ti­jas?

Dvi ža­vios lai­dos ve­dė­jos Ža­ne­ta ir Liu­ci­ja smal­suo­liams pasakoja apie tai, kaip vei­kia įvai­rios įmo­nės, įstai­gos, or­ga­ni­za­ci­jos. „Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

Ren­gia „šo­ko­la­di­nį“ re­por­ta­žą

Dar va­sa­rą „S plius“ pa­skel­bus kon­kur­są „Aš lai­dos ve­dė­jas“, mė­ne­sį 7-12 me­tų vai­kai siun­tė an­ke­tas kon­kur­so or­ga­ni­za­to­riams. Prie an­ke­tos pri­se­gę sa­vo fo­tog­ra­fi­jų, vai­kai pa­tei­kė ir mo­ty­va­ci­nį laiš­ką ar­gu­men­tuo­da­mi, ko­dėl yra pa­tys tin­ka­miau­si te­le­vi­zi­jos lai­dai ves­ti.

Kon­kur­so or­ga­ni­za­to­riai su­lau­kė pluoš­to an­ke­tų, ta­čiau į ant­rą­jį kon­kur­so eta­pą pa­kvie­tė 13 pre­ten­den­tų – ber­niu­kų ir mer­gai­čių, ku­rių dar lau­kė rim­ti iš­ban­dy­mai.

„S plius“ te­le­vi­zi­jos stu­di­jo­je pre­ten­den­tams te­ko fil­muo­tis ir at­lik­ti or­ga­ni­za­to­rių skir­tas už­duo­tis: per­skai­ty­ti teks­tą, at­sa­ky­ti į ko­mi­si­jos pa­teik­tus klau­si­mus, pa­tiems pa­klaus­ti, pri­si­sta­ty­ti.

Vai­kų iš­ra­din­gu­mas ir drą­sa nu­ste­bi­no ko­mi­si­jos na­rius, ta­čiau jie tu­rė­jo iš­rink­ti tik du šau­niau­sius. Il­gai svars­čius bu­vo nu­spręs­ta, kad nau­ją­jį te­le­vi­zi­jos se­zo­ną lai­dą „Ko­dėl­čiu­kas“ ves de­vyn­me­tė rad­vi­liš­kie­tė Ža­ne­ta Mak­rec­kai­tė ir de­vyn­me­tė šiau­lie­tė Liu­ci­ja Balt­ru­šai­ty­tė.

„Ko­dėl­čiu­kas“ – tai pa­žin­ti­nė, in­for­ma­ci­nė lai­da smal­suo­liams apie tai, kaip vei­kia įvai­rios įmo­nės, įstai­gos, or­ga­ni­za­ci­jos. Lai­do­se at­sklei­džia­ma, kaip vie­na ar ki­ta įmo­nė įkur­ta, pa­sa­ko­ja­mos įvai­rios is­to­ri­jos apie tai, ką nau­do­ja­me kas­dien, bet ne­ži­no­me, kaip tai ga­mi­na­ma, kaip vei­kia. Re­por­ta­žai ren­gia­mi ne tik iš įmo­nių, bet ir iš įvai­rių mies­to kul­tū­ros įstai­gų ar or­ga­ni­za­ci­jų.

Ža­vio­sios Liu­ci­ja ir Ža­ne­ta žiū­ro­vams pri­sta­tė jau dvi lai­das – pa­kal­bi­no stu­di­jos „Me­no­ja“ va­do­vę ir pa­pa­sa­ko­jo, kas yra de­ku­pa­žas, kaip ku­ria­mos in­ter­je­rą puo­šian­čios lė­lės. Praė­ju­sią sa­vai­tę mer­gai­tės ap­si­lan­kė sal­dai­nių fab­ri­ke, tad žiū­ro­vų jau lau­kia „šo­ko­la­di­nis“ re­por­ta­žas.

Gy­vū­nų glo­bė­ja ir mu­zi­kan­tė

„Ža­ne­ta po fil­ma­vi­mų tie­siog ne­nus­tygs­ta vie­to­je. Kol grįž­ta­me į Rad­vi­liš­kį, tarš­ka be perstojo, kol iš­pa­sa­ko­ja smul­kiai vis­ką, kur bu­vo, ką ma­tė, su kuo kal­bė­jo, net kaip kas bu­vo ap­si­ren­gęs. Duk­rai ne­pap­ras­tai pa­tin­ka dar­buo­tis te­le­vi­zi­jo­je. Jau fil­ma­vi­mo iš­va­ka­rė­se ji ren­ka­si rū­bus, ruo­šia­si po­kal­biams, į dar­bą žiū­ri rim­tai“, – šyp­so­si mer­gai­tės ma­ma As­ta.

Ma­ma sa­ko, kad da­ly­vau­ti at­ran­ko­je Ža­ne­ta no­rė­jo pa­ti. Pa­ma­tė sa­vait­raš­ty­je „Šiau­liai plius“ an­ke­tą, už­pil­dė ir... pa­mir­šo.

Pak­vies­ta į at­ran­ką mer­gai­tė pa­si­ro­dė itin šau­niai, bet vi­sai ne­su­ko gal­vos, ar bus at­rink­ta. „Pa­me­nu, lei­do­me su šei­ma lai­ką prie eže­ro ir su­lau­kė­me lai­dos re­ži­sie­rės Ger­dos skam­bu­čio. Kiek bu­vo Ža­ne­tai lai­mės, kad ją iš­rin­ko. Sma­giai šią ži­nią at­šven­tė­me“, – sa­ko As­ta.

Jau­no­ji te­le­vi­zi­jos žvaigž­du­tė, pa­sak ma­mos, yra la­bai jaut­ri ir rū­pes­tin­ga as­me­ny­bė. Mer­gai­tė lan­ko mu­zi­kos mo­kyk­lą, gro­ja pia­ni­nu, dai­nuo­ja, pui­kiai mo­ko­si. „Ža­ne­ta yra gy­vū­nų my­lė­to­ja ir glo­bė­ja. Na­mo yra jau še­šis pa­mes­tus gy­vū­nė­lius – šu­niu­kus ir ka­tes – par­ne­šu­si, net kar­tais pyks­ta­mės. Ran­da pa­mes­ti­nu­ką, vi­sus stul­pus skel­bi­mais nu­ka­bi­nė­ja, ieš­ko, gal kam nors rei­kia, ir su­ran­da“, – sa­ko Ža­ne­tos ma­ma.

Kar­tą mer­gai­tė, ra­du­si be­na­mius ka­čiu­kus, nu­spren­dė jiems pa­gel­bė­ti. Su drau­ge tol sė­dė­jo su ka­čiu­kais ir pa­dė­ta ke­pu­re, kol praei­viai paau­ko­jo lė­šų jų ėda­lui – net 42 li­tus. Mer­gai­tės ma­žuo­sius au­gin­ti­nius nu­ne­šė į bend­rak­la­sės tė­vo ga­ra­žą, kur jais rū­pi­no­si.

Anot As­tos, duk­ra la­bai mėgs­ta ekst­re­ma­lius da­ly­kus. Lė­lė­mis vai­kys­tė­je žai­dė ma­žai – la­biau au­to­mo­bi­liai pa­ti­ko. Da­bar Ža­ne­ta trokš­ta jo­di­nė­ti, la­bai my­li žir­gus. „Nes­pė­ja­me vi­sur, to­dėl sva­jo­nės jo­di­nė­ti ji dar neį­gy­ven­di­no“, – sa­ko ma­ma.

Ža­ne­ta la­bai no­riai jau tre­čius me­tus lan­ko mu­zi­kos mo­kyk­lą ir sa­vo atei­tį sie­ja su sce­na. „Man la­bai pa­tin­ka sto­vė­ti prie­šais ka­me­rą, pa­tin­ka kal­bin­ti žmo­nes. Ta­da to­kia reikš­min­ga jau­čiuo­si“, – šyp­so­si mer­gai­tė, o ma­ma sa­ko, kad duk­ra tik­rai ne­suž­vaigž­dė­jo. Sa­ky­da­ma, kad yra reikš­min­ga, tik pa­si­šai­po iš sa­vęs.

Žur­na­lis­te ta­po vos dve­jų

Ki­ta lai­dos „ko­dėl­čiu­kė“ – de­vyn­me­tė „Sau­lės“ pra­di­nės mo­kyk­los ket­vir­to­kė Liu­ci­ja Balt­ru­šai­ty­tė. Mer­gai­tė jau še­še­rius me­tus šo­ka ir dai­nuo­ja stu­di­jo­je „Svirp­lys“. Ji sa­ko, kad sce­na ir ka­me­ra jai la­bai pa­tin­ka. „Kai su­ži­no­jau, kad pe­rė­jau at­ran­ką, šo­ki­nė­jau ir plo­jau iš džiaugs­mo. Mėgs­tu mo­ky­tis at­min­ti­nai ei­lė­raš­čius, man la­bai pa­tin­ka prieš ka­me­rą sa­ky­ti iš­mo­ką lai­dos teks­tą“, – sa­ko mer­gai­tė.

Liu­ci­ją da­ly­vau­ti at­ran­ko­je pa­ska­ti­no ma­ma Vi­da. Pa­sak jos, mer­gai­tė pa­ti už­pil­dė an­ke­tą, pa­ra­šė mo­ty­va­ci­nį laiš­ką ir iš­siun­tė lai­dos ren­gė­jams.

„Duk­ra la­bai ini­cia­ty­vi, vis­ko no­ri, vi­sur le­kia, yra jud­ri ir smal­si. Mo­ky­to­ja sa­ko, kad Liu­ci­ja – ne­stan­dar­ti­nis vai­kas. Pa­me­nu, pir­mo­je kla­sė­je į vi­sus įma­no­mus bū­re­lius bu­vo už­si­ra­šiu­si ir vi­sus juos lan­kė. Te­ko net stab­dy­ti“, – sa­ko Vi­da.

Ma­mos tei­gi­mu, duk­ters žur­na­lis­ti­niai ge­bė­ji­mai at­si­sklei­dė jai dar ne­tu­rint dve­jų me­tų. Mer­gai­tė anks­ti pra­dė­jo kal­bė­ti, bū­da­ma pu­sant­rų me­tų jau čiauš­kė­jo sa­ki­niais. Tė­vai jai nu­pir­ko vai­kiš­ką mag­ne­to­fo­ną su mik­ro­fo­nu, tad mer­gai­tė ei­da­vo prie vi­sų šei­mos na­rių ir im­da­vo in­ter­viu. „Ji bu­vo lyg tik­ra žur­na­lis­tė. Mums bu­vo la­bai sma­gu, tu­ri­me to­kį jos „dar­bą“ net nu­fil­ma­vę“, – juo­kia­si Vi­da.

Pa­sak pa­šne­ko­vės, Liu­ci­ja mėgs­ta žais­ti su ma­ši­no­mis – nie­kas na­muo­se ne­si­do­mi „For­mu­lės-1“ var­žy­bo­mis, o duk­ra jas ste­bi. Pa­si­tai­kius pro­gai mer­gai­tė jo­di­nė­ja, žai­džia fut­bo­lą.

Na­muo­se šei­ma tu­ri te­les­ko­pą, tad mer­gai­tė mie­lai su tė­čiu ste­bi žvaigž­des, fan­ta­zuo­ja. La­bai no­ri iš­mok­ti gro­ti pia­ni­nu, nors mu­zi­kan­te ne­si­ruo­šia bū­ti. Jos sva­jo­nė – bū­ti slap­tą­ja agen­te ar­ba au­to­mo­bi­lių sa­lo­no di­rek­to­re.

„Šei­ma ne­kant­riai lau­kia šven­čių, nes ži­no – Liu­ci­ja jas su­ruoš ypa­tin­gai. At­si­me­nu, per Ka­lė­das vai­di­no­me ka­lė­di­nį spek­tak­lį, o per Ve­ly­kas sma­gios es­ta­fe­tės bu­vo or­ga­ni­zuo­tos. Vi­sos šei­mos ir ar­ti­mų­jų šven­tės pra­bė­ga ne­tra­di­ciš­kai ir įdo­miai. Duk­ra su­gal­vo­ja įvai­rių kon­kur­sų, no­mi­na­ci­jų, pa­ga­mi­na pri­zų. Ne­lei­džia mū­sų Liu­ci­ja sen­ti se­ne­liams, pri­ver­čia dė­des, te­tas ir tė­ve­lius bū­ti ak­ty­vius“, – šyp­so­si ma­ma.

Liu­ci­jos ma­ma sa­ko ne­pap­ras­tai be­si­džiau­gian­ti, kad lai­da „Ko­dėl­čiu­kas“ at­si­ra­do, nes jos ve­dė­joms su­tei­kia­ma pui­ki pro­ga įgy­ti neį­kai­no­ja­mos pa­tir­ties. „Fan­tas­tiš­kes­nio nuo­ty­kio vai­kys­tė­je tur­būt ne­ga­li­ma pa­tir­ti“, – šyp­so­si ma­ma.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Už­de­gan­čiu rit­mu, tran­kiais būg­nų dū­žiais ir ga­lin­ga jau­nat­viš­ka ener­gi­ja nau­ją­jį se­zo­ną pra­dė­ju­si Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­ja „S plius“ ne tik pri­sta­tė žiū­ro­vams nau­jas lai­das, bet ir su­tei­kė ga­li­my­bę tap­ti lai­dų bend­raau­to­riais ir kū­rė­jais. Lai­dos apie būs­to sta­ty­bą „Ply­ta prie ply­tos“ žiū­ro­vams siū­lo­ma pa­teik­ti klau­si­mus, į ku­riuos at­sa­kys spe­cia­lis­tai. Lai­dos „Stop – po­li­ci­ja“ žiū­ro­vai ga­li pa­tys tap­ti žur­na­lis­tais – nu­fo­tog­ra­fuo­ti ar nu­fil­muo­ti ke­lių eis­mo tai­syk­lių pa­žei­dė­jus ir me­džia­gą pa­teik­ti lai­dos kū­rė­jams. Vi­sų ak­ty­vių žiū­ro­vų lau­kia do­va­nos.

Žur­na­lis­tas ir ope­ra­to­rius Ar­tū­ras Kon­de­raus­kas, ren­gian­tis dvi lai­das, pir­mą kar­tą sto­jo prieš ka­me­rą kaip lai­dos ve­dė­jas. Jis ti­ki­si, kad spe­cia­lis­tų pa­ta­ri­mai te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vams bus nau­din­gi. Andriaus TVERIJONO nuotr.

Lai­da būs­to sta­ty­to­jams

Šių­me­tį se­zo­ną šū­kiu „Vi­si vie­nu rit­mu“ pra­dė­ju­si Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­ja „S plius“ te­si sa­vo pa­ža­dus. Dvie­jų te­le­vi­zi­jos lai­dų – „Ply­ta prie ply­tos ir „Stop – po­li­ci­ja“ – kū­rė­jas žur­na­lis­tas ir ope­ra­to­rius Ar­tū­ras Kon­de­raus­kas lai­dų žiū­ro­vus kvie­čia drau­gau­ti.

Žur­na­lis­tas, daug me­tų daž­niau­siai fil­muo­da­vęs re­por­ta­žus apie kri­mi­na­li­nius įvy­kius ir ren­gęs pra­ne­ši­mus, sa­ko se­niai sva­jo­jęs kur­ti lai­dą apie sta­ty­bas. Ar­tū­rui itin pa­tin­ka to­kie fi­zi­nės jė­gos rei­ka­lau­jan­tys vy­riš­ki dar­bai. Be to, vy­ras itin do­mi­si sta­ty­bų nau­jo­vė­mis, ar­chi­tek­tū­ra, ap­žel­di­ni­mu, mie­lai skai­to žur­na­lus apie būs­tą, nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas. „Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jo­se ma­žai lai­dų apie sta­ty­bas, nors, tie­są sa­kant, aš jų ir ne­žiū­riu, nes žiū­rė­da­mas ko­le­gų pa­reng­tas lai­das ne­ju­čia ga­li pra­dė­ti ko­pi­juo­ti idė­jas, o aš no­riu kur­ti ori­gi­na­lią lai­dą“, – sa­ko Ar­tū­ras.

Žur­na­lis­tas ap­si­ren­gė sta­ty­bi­nin­ko kos­tiu­mą ir pir­mą kar­tą sto­jo prie­šais vaiz­do ka­me­rą. Vy­ras jau pa­ren­gė dvi te­le­vi­zi­jos lai­das, o šį penk­ta­die­nį žiū­ro­vai iš­vys tre­čią­ją. Pir­mo­je lai­do­je bu­vo pa­sa­ko­ja­ma apie na­mo „ko­jas“, t. y. pa­ma­tus. Spe­cia­lis­tai su­pa­žin­di­no su Šiau­lių mies­to bend­ruo­ju pla­nu ir at­sklei­dė, į ką de­rė­tų at­kreip­ti dė­me­sį pa­si­ren­kant skly­pą na­mui sta­ty­ti. Bu­vo pa­teik­ta ir nau­din­gų pa­ta­ri­mų apie na­mo ap­lin­kos tvar­ky­mą.

Ant­ro­je lai­do­je bu­vo kal­ba­ma apie plokš­tu­mi­nius pa­ma­tus, kaip pa­si­rink­ti mies­to ra­jo­ną ir skly­pą na­mui sta­ty­ti. Bu­vo pri­sta­ty­tas Šiau­lių ra­jo­no bend­ra­sis pla­nas, o spe­cia­lis­tai pa­pa­sa­ko­jo apie al­pi­na­riu­mus ir kaip juos tin­ka­mai įreng­ti.

Nau­jo­je lai­do­je A. Kon­de­raus­kas žiū­ro­vus pa­kvies su­si­pa­žin­ti su ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rin­ka, būs­to kai­no­mis. Bus pa­ta­ria­ma, į ką at­kreip­ti dė­me­sį įsi­gy­jant ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to. Bus ne­gai­li­ma pa­ta­ri­mų ir tiems žiū­ro­vams, ku­rie jau pa­si­sta­tė na­mą, bet pri­trū­ko idė­jų, kaip su­tvar­ky­ti ap­lin­ką – ko­kius au­ga­lus pa­si­rink­ti, kaip juos pri­žiū­rė­ti.

A. Kon­de­raus­kas džiau­gia­si, kad ku­riant lai­dą ge­ra­no­riš­kai tal­ki­na Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro mo­ky­to­jas me­to­di­nin­kas Lai­mo­nas Brie­dis, Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do ko­lek­ty­vas. „Nau­ja lai­da žiū­ro­vus iš­vys kas ant­rą sa­vai­tę. Kvie­čia­me žiū­ro­vus bū­ti ak­ty­vius, teik­ti lai­dos kū­rė­jams klau­si­mų, idė­jų, apie ką jie no­rė­tų iš­vys­ti re­por­ta­žus“, – siū­lo A. Kon­de­raus­kas.

Žiū­ro­vai, ne­spė­ję lai­dos pa­žiū­rė­ti per „S plius“, ją ga­li iš­vys­ti nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ rub­ri­ko­je „ETA TV“. Por­ta­lo rub­ri­ko­je „Klausk spe­cia­lis­to“ ga­li­ma lai­dos kū­rė­jams pa­teik­ti klau­si­mų ir pa­siū­ly­mų.

Lau­kia­ma už­fik­suo­tų pa­žei­di­mų

Be­si­rū­pin­da­ma gy­ven­to­jų sau­gu­mu, „S plius“ te­le­vi­zi­ja pri­sta­tė nau­ją lai­dą „Stop – po­li­ci­ja“. Laks­tan­čiam su vaiz­do ka­me­ra ir net nak­tį le­kian­čiam fil­muo­ti ne­lai­mių ir ki­to­kių įvy­kių A. Kon­de­raus­kui šios lai­dos kū­ri­mas la­bai ar­ti­mas.

Žur­na­lis­tas jau pa­ren­gė tris lai­das – tre­čią­ją žiū­ro­vai iš­vy­do tre­čia­die­nį. Lai­do­se, tal­ki­nant po­li­ci­jos at­sto­vams, kal­bė­ta apie sau­gų eis­mą, ava­rin­gas si­tua­ci­jas, au­to­mo­bi­lių ge­di­mus, ku­rie ga­li tap­ti ava­ri­jų prie­žas­ti­mi.

Bu­vo ap­žvelg­ti skau­džiau­si pa­sta­ro­jo lai­ko eis­mo įvy­kiai, kal­bė­ta apie at­švai­tų svar­bą ir jų da­li­ji­mo ak­ci­jas, vai­ruo­to­jų pa­ren­gi­mą ir rei­ka­la­vi­mus bū­si­miems vai­ruo­to­jams.

Lai­do­je kal­bi­na­mi ne tik pa­rei­gū­nai – au­to­mo­bi­lių ga­min­to­jai ir par­da­vė­jai pa­sa­ko­ja apie nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas, sau­gu­mo sis­te­mas ir jų pri­va­lu­mus, pa­ta­ria­ma, kaip mo­ky­ti vai­kus sau­giai pe­rei­ti gat­vę.

Žur­na­lis­tui tal­ki­na „Re­git­ros“, Šiau­lių tech­ni­nės ap­žiū­ros cent­ro dar­buo­to­jai, Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­rei­gū­nai, VĮ „Šiau­lių re­gio­no ke­liai“ spe­cia­lis­tai.

Te­le­vi­zi­jos lai­do­je ne­tgi bus bau­džia­mi vai­ruo­to­jai ir pės­tie­ji, pa­žei­dę ke­lių eis­mo tai­syk­les. Žiū­ro­vų pra­šo­ma už­fik­suo­ti fo­toa­pa­ra­tu ar vaiz­do ka­me­ra pa­da­ry­tą pa­žei­di­mą ir įra­šą at­siųs­ti lai­dos kū­rė­jams. Fo­tog­ra­fi­jos ir fil­muo­ti siu­že­tai, ku­riuo­se ma­ty­ti pa­žei­dė­jo au­to­mo­bi­lio vals­ty­bi­nis nu­me­ris, už­fik­suo­ta pa­žei­di­mo da­ta ir lai­kas, at­siųs­ti po­rta­lo „Etap­lius.lt“ rub­ri­kai „At­siųsk nau­jie­ną“, da­ly­vaus kon­kur­se. Nu­ga­lė­to­jų lau­kia pri­zai.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Spa­lio 27-ąją, ket­vir­ta­die­nį, „Ak­ro­po­lio“ ki­no teat­re „Fo­rum Ci­ne­mas“ vyks ne­mo­ka­mas ren­gi­nys – trum­pa­met­ra­žių fil­mų fes­ti­va­lis „Maind­fak“. Ant­rą kar­tą Šiau­liuo­se vyk­sian­tis fes­ti­va­lis su­grįž­ta su dar di­des­ne ener­gi­ja bei nau­jų fil­mų ba­ga­žu. Fes­ti­va­ly­je pir­mą kar­tą da­ly­vaus už­sie­nio kū­rė­jai – bus ro­do­mi Olan­di­jos bei Aust­ra­li­jos fil­mai. „Lie­tu­viš­ka pro­gra­mos da­lis bus kaip nie­kad stip­ri ir žiū­ro­vai tu­rės ga­li­my­bę iš­rink­ti la­biau­siai pa­ti­ku­sius fil­mus“, – sa­ko vie­nas fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­rių Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­to nea­ki­vaiz­di­nio sky­riaus stu­den­tas And­rius Ra­ma­naus­kas.

„At­ro­dyk kaip klou­nas, kal­bėk, ką ma­nai“

Trum­pa­met­ra­žių fil­mų fes­ti­va­ly­je „Maind­fak“ tra­di­ciš­kai ro­do­mi Lie­tu­vos aukš­tų­jų mo­kyk­lų stu­den­tų, pa­si­rin­ku­sių su me­no kū­ri­mu su­si­ju­sią spe­cia­ly­bę ar dir­ban­čių rek­la­mos sri­ty­je, fil­mai. Or­ga­ni­za­to­riai ža­da, kad kū­ri­niai nu­ste­bins ko­ky­be, nes juos fes­ti­va­liui pri­sta­tė ne tik pra­de­dan­tys ki­no mė­gė­jai, bet ir įvai­rių pri­zų pel­nę fil­mų kū­rė­jai.

„Maind­fak“ – tai in­ter­ne­to erd­vė­se pa­pli­tęs ter­mi­nas, ki­no žar­go­nas, nu­sa­kan­tis tam tik­ro žan­ro fil­mus, ku­rie lin­kę žiū­ro­vą šo­ki­ruo­ti, nu­ste­bin­ti, ap­gau­ti žiū­rin­čio­jo vaiz­duo­tę, keis­ti išanks­ti­nį nu­si­sta­ty­mą. Fes­ti­va­lį or­ga­ni­zuo­ja Šiau­lių uni­ver­si­te­to au­dio­vi­zua­li­nio me­no nea­ki­vaiz­di­nio sky­riaus stu­den­tai And­rius Ra­ma­naus­kas ir And­rie­jus Apu­tis.

Ką reiš­kia fes­ti­va­lio šū­kis: „At­ro­dyk kaip klou­nas, kal­bėk, ką ma­nai“?

Pa­sak or­ga­ni­za­to­rių, klou­nas pa­si­rink­tas to­dėl, kad iš es­mės vi­si ak­to­riai, re­ži­sie­riai, kū­rė­jai yra klou­nai, ieš­kan­tys įdo­mių iš­raiš­kos prie­mo­nių, kad at­kreip­tų ap­lin­ki­nių dė­me­sį į tai, ką jie no­ri pa­sa­ky­ti. „Nors kar­tais tie klou­nai ir at­ro­do ne­sup­ran­ta­mi, keis­ti ar juo­kin­gi, mes ska­ti­na­me jų bu­vi­mą kaip al­ter­na­ty­vą tai kas­die­nei kal­bai, ku­rią daž­nai gir­di­me per ži­nias, laik­raš­čiuo­se, dar­be. Šiuo šū­kiu rek­la­muo­ja­me ne­tra­di­ci­nį ori­gi­na­lų kal­bė­ji­mo bū­dą, t. y. kal­bė­ji­mą ki­no kal­ba, vaiz­dais, ku­rie sinch­ro­ni­zuo­ti su mu­zi­ka, ani­ma­ci­ja, pa­si­ren­kant sa­vą fil­mo žan­rą. O la­biau­siai rek­la­muo­ja­me sa­vo aist­rą bei spe­cia­ly­bę, ne­svar­bu kaip ji be­si­va­din­tų – au­dio­vi­zua­li­niu me­nu, ki­no re­ži­sū­ra, ope­ra­to­riaus dar­bu – vi­sos jos su­si­ju­sios su fil­mų kū­ri­mu“, – sa­ko A. Ra­ma­naus­kas.

Trum­pa­met­ra­žių fil­mų fes­ti­va­lis „Maind­fak“ – jau­no­sios kar­tos lie­tu­vių re­ži­sie­rių kū­ry­bos sklai­da Lie­tu­vo­je. Fes­ti­va­lis jau vy­ko Klai­pė­do­je ir Kau­ne.

Anot A. Ra­ma­naus­ko, Lie­tu­vo­je yra ne­ma­žai su­kur­tų ge­rų fil­mų, apie ku­riuos nie­kas ne­ži­no. „Jei au­to­rius jo ne­pla­ti­na in­ter­ne­te, jų dau­giau nie­kur ir ne­pa­ma­ty­si. Ke­li fil­mai, ku­riuos pa­ro­dy­si­me, pri­klau­so pro­diu­se­rių kom­pa­ni­joms, tad juos ga­li­ma pa­ma­ty­ti tik fes­ti­va­lių me­tu. Jie re­tai ren­gia­mi, tad šią ni­šą ir ban­do­me už­pil­dy­ti Va­ka­rų Lie­tu­vo­je“, – sa­ko or­ga­ni­za­to­rius.

Fes­ti­va­lio tiks­las – už­krės­ti žmo­nes ki­no vi­ru­su, ska­tin­ti do­mė­ji­mą­si ki­to­kiu ki­nu, o jau­nuo­sius žiū­ro­vus pa­drą­sin­ti pa­tiems da­ly­vau­ti ki­no kū­ri­mo pro­ce­se. Be­veik už kiek­vie­no fes­ti­va­lio fil­mo pa­va­di­ni­mo sly­pi aukš­to­ji mo­kyk­la, ku­rio­je gims­ta nau­ji re­ži­sie­riai ir vi­deo­me­ni­nin­kai.

Ga­li­my­bė pa­sa­ky­ti, ką ma­nai, bei bū­ti drą­siam – tai vie­nos iš pa­grin­di­nių sa­vy­bių, vie­ni­jan­čių šios pro­fe­si­jos at­sto­vus. Ki­nas – tai vie­nas įtai­giau­sių bū­dų pa­sa­ky­ti ir pa­ro­dy­ti sa­vo su­vo­kia­mą pa­sau­lį, to­dėl fes­ti­va­ly­je pa­ma­ty­si­me ašt­rių, pro­vo­kuo­jan­čių ir ne vi­sa­da pa­to­gių fil­mų. Sme­ge­nų aud­ros sean­so me­tu ga­ran­tuo­tos!

Jau­ni­mui idė­jų ne­trūks­ta

Šių­me­tė fes­ti­va­lio pro­gra­ma – 11 fil­mų. Bend­ra pro­gra­mos truk­mė – 2 val. 10 min.

Prog­ra­ma:

1. Arū­nas Ei­mu­lis – „Su­perM nuo­ty­kiai“ (trys da­lys).

2. Ti­tas Sū­džius – „Ma­no var­das ne­svar­bu“.

3. Da­rius Ši­lė­nas – „Pa­ke­lės is­to­ri­ja“.

4. Vy­tau­tas Pau­liu­ke­vi­čius – „Va­ka­rie­nė“.

5. To­mas Bru­čas – „Če­bu­rie­kų par­da­vė­jai“.

6. Den­nie van Dijk – „Pha­zes (Eta­pai)“.

7. Ro­kas El­ter­ma­nas – „Man dep­re­si­ja ir aš siur­biu žo­lę“.

8. Val­das Ka­bu­ta­vi­čius – „Var­to­to­jas“.

9. Ri­čar­das Mar­cin­kus – „Mei­lės jė­ga“.

10. Arū­nas Ei­mu­lis – „Paš­te­to bro­li­ja“.

11. Se­bas­tian Dan­ta – „Fat­her (Tė­vas)“.

Kai ku­rie fes­ti­va­lio „Maind­fak“ fil­mai ga­li šo­ki­ruo­ti, tad į fes­ti­va­lį ga­li ei­ti žiū­ro­vai tik nuo 14 me­tų. „Maind­fak“ ar­chy­vo nuo­tr.

Žiū­ro­vai ga­lės pa­tys iš­rink­ti tris mė­gia­miau­sius fil­mus. Jiems bus iš­da­ly­tos an­ke­tos, ku­rio­se jie ga­lės pa­žy­mė­ti la­biau­siai pa­ti­ku­sius fil­mus. Sim­bo­li­nių ap­do­va­no­ji­mų su­lauks ir fil­mų kū­rė­jai, ir žiū­ro­vai, tei­sin­gai at­sa­kę į or­ga­ni­za­to­rių klau­si­mus.

Fes­ti­va­lių, ku­rie vy­ko rug­sė­jo mė­ne­sį Kau­ne ir Klai­pė­do­je, žiū­ro­vai jau iš­rin­ko sa­vo fa­vo­ri­tus. Jais Kau­ne ta­po Arū­no Ei­mu­lio fil­mas „Paš­to bro­li­ja“, o Klai­pė­do­je – „Pa­ke­lės is­to­ri­ja“. Abu šie fil­mai bus ro­do­mi ir Šiau­liuo­se. „Bus daug fil­mų, da­ly­va­vu­sių ki­tuo­se fes­ti­va­liuo­se, ne­tgi tarp­tau­ti­niuo­se. Fil­mas „Tė­vas“ da­ly­va­vo per 20 fes­ti­va­lių pa­sau­ly­je. Lau­kia juos­tos, ku­ri dar ne­bu­vo ro­dy­ta di­džia­ja­me ek­ra­ne, prem­je­ra – Vy­tau­to Pau­liu­ke­vi­čiaus fil­mas „Va­ka­rie­nė“. Jis pri­klau­so kū­rė­jų ko­man­dai „Ki­no­ma­nai.lt“ ir daug ką šo­ki­ruos“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Kai ku­riuo­se fil­muo­se bus vai­kams ne­pa­do­raus tu­ri­nio, tad į fes­ti­va­lį ga­li ei­ti žiū­ro­vai tik nuo 14 me­tų.

Or­ga­ni­za­to­riai fes­ti­va­lio sim­bo­liu pa­si­rin­ko ani­ma­ci­jos per­so­na­žą te­le­ta­bį. Ko­dėl? „Nes di­des­nio „maind­fa­ko“ už te­le­ta­bius nė­ra ir ne­bus“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vas.

Anot A. Ra­ma­naus­ko, idė­jų jau­niems kū­rė­jams ne­trūks­ta. Fes­ti­va­ly­je bus ro­do­mi tik jau­no­sios kar­tos re­ži­sie­rių, ku­rių am­žius 20-35 me­tai, fil­mai. Nau­jo­sios kar­tos fil­mai gal nė­ra to­kie pa­slėp­tai maiš­tin­gi kaip po­so­vie­ti­niai. Šiais lai­kais vis­kas ro­do­ma at­vi­riau. Dau­ge­lis kū­rė­jų ku­ria tie­siog pra­mo­gai, kad žiū­ro­vui bū­tų įdo­mu. Jau­nie­ji kū­rė­jai ski­ria­si nuo vy­res­nių­jų tuo, kad la­biau tai­ko­si prie va­ka­rie­tiš­kos ki­no kul­tū­ros, ku­ri yra įtai­ges­nė.

Fes­ti­va­ly­je pa­tei­kia­mų fil­mų žan­ras įvai­rus – nuo pa­ro­di­jos iki tri­le­rio, nuo dra­mos iki ko­me­di­jos. Žan­rų įvai­ro­vę pa­pil­dys mis­ti­nis bei ne­by­lu­sis ki­nas, ani­ma­ci­nis ir vi­deo­me­no kū­ri­nys. Pag­rin­di­nis fes­ti­va­lio tiks­las – už­krės­ti žmo­nes fil­mų kū­ri­mu. „Gal žiū­ro­vas, atė­jęs į mū­sų fes­ti­va­lį, pa­ma­tys, kad jam pa­ti­ku­sio fil­mo au­to­rius mo­ko­si Šiau­lių uni­ver­si­te­te ar Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je, ir nu­spręs pa­ts šio­se mo­kyk­lo­se stu­di­juo­ti. Juk ši spe­cia­ly­bė jau­nam am­bi­cin­gam žmo­gui at­ve­ria di­džiu­les sa­vi­raiš­kos ga­li­my­bes. Ki­nas api­ma la­bai daug veik­los sri­čių nuo kū­ry­bos, idė­jos iš­gry­ni­ni­mo, par­t-

ne­rių paieš­kos, dar­bų pa­skirs­ty­mo, veik­los pla­na­vi­mo, pro­diu­sa­vi­mo, rek­la­ma­vi­mo, da­ly­va­vi­mo fes­ti­va­liuo­se ar net jų kū­ri­mo. Ir taip vėl vis­kas iš pra­džių“, – sa­ko A. Ra­ma­naus­kas.

Sta­sys ŠLIO­ŽA

Jei­gu iki šiol nie­ko ne­gir­dė­jo­te apie vi­deo­fil­mų kon­kur­są „Ro­dom“, ver­tė­tų pa­si­tik­rin­ti, ar jū­sų te­le­vi­zo­rius iš­ties vei­kia, ar gau­na­te vi­sus laik­raš­čius ir ar pe­lė ne­nug­rau­žė in­ter­ne­to ka­be­lio. Nors kon­kur­sas, lei­džian­tis žvilg­te­lė­ti į jau­nuo­lio pa­sau­lį, pra­dė­tas reng­ti praė­ju­siais me­tais, ta­čiau tik pra­si­dė­jęs iš re­gio­ni­nio išau­go į res­pub­li­ki­nį, o sa­vo ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ja pri­ly­go pro­fe­sio­na­lių fil­mų fes­ti­va­liui. Or­ga­ni­za­to­riai nea­be­jo­ja, kad šie­met trum­pa­met­ra­žių fil­mų bus su­lauk­ta ge­ro­kai dau­giau, o moks­lei­viai kū­ry­bin­gu­mu nė kiek ne­nu­si­leis per­nai me­tų da­ly­viams.

Jau­nie­siems re­ži­sie­riams – nau­ji iš­šū­kiai

Nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ or­ga­ni­zuo­ja­mas jau­ni­mo kū­ry­bos kon­kur­sas „Ro­dom 2011“ da­ly­vius ir vėl kvie­čia ana­li­zuo­ti sa­vo kas­die­ny­bės pro­ble­mas, ko­vo­ti su jau­nat­viš­kais rū­pes­čiais ir da­ly­tis links­miau­sio­mis va­liū­kiš­ko gy­ve­ni­mo aki­mir­ko­mis. Pa­sak or­ga­ni­za­to­rių, nu­spręs­ta iš­lai­ky­ti praė­ju­sių me­tų kon­cep­ci­ją – fil­mų kū­rė­jai ne­sprau­džia­mi į jo­kius žan­ro rė­mus ir ga­li kur­ti lais­vai pa­si­rink­ta te­ma. Vie­nin­te­lis rei­ka­la­vi­mas – fil­mo truk­mė pri­va­lo bū­ti neil­ges­nė nei 5 min.

Lau­žan­tys gal­vą ir pri­trū­kę idė­jų ga­li rink­tis iš ke­le­to ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos pa­siū­ly­tų te­mų. Iš pir­ma­ja­me „Ro­dom“ kon­kur­se bu­vu­sių te­mų iš­li­ko vie­nin­te­lė „Aš – prieš smur­tą“, ki­tos – vi­siš­kai nau­jos: „Išt­rau­ka iš kas­die­ny­bės“, „Lais­va­lai­kis links­mai“, „Kom­piu­te­ris – jė­ga!“, „Vė­ja­vai­kis (-ė)“. Da­ly­viai fil­mus ga­li kur­ti ir spe­cia­liai rė­mė­jų pa­siū­ly­to­mis te­mo­mis, ki­no cent­ras „Fo­rum Ci­ne­mas“ kvie­čia įam­žin­ti „Yo­mayo“ die­ną.

Šiau­lie­čiams skir­ta­me kon­kur­se ėmė da­ly­vau­ti vi­sa Lie­tu­va

Pir­ma­sis vi­deo­fil­mų kon­kur­sas bu­vo orien­tuo­tas į Šiau­lių re­gio­no jau­ni­mą, ta­čiau ne­tru­kus su kau­pu vir­ši­jo vi­sus or­ga­ni­za­to­rių lū­kes­čius – fil­mu­kus ėmė siųs­ti ato­kiau­sių ša­lies mies­tų mies­te­lių kū­rė­jai. Nau­jie­nų po­r-ta­lo „Etap­lius.lt“ re­dak­to­rė Eva Jag­mi­nai­tė-Kaz­laus­kie­nė pa­sa­ko­ja, kad še­dev­rų su­lauk­ta net iš Anykš­čių ar Va­rė­nos. Taip kon­kur­sas ta­po vi­sos ša­lies jau­ni­mo nū­die­nos džiaugs­mus ir rū­pes­čius ver­ti­nan­čių moks­lei­vių kū­ry­bos erd­ve.

Per­nai jau­nie­siems fil­mų au­to­riams no­sį nu­šluos­tė vil­nie­čiai Do­mi­ny­kas Mor­kū­nas ir Ar­tū­ras Bui­vy­da­vi­čius, pa­mė­gi­nę par­duo­ti Lie­tu­vos sos­ti­nę ir užė­mė pir­mą­ją „Ro­dom 2010“ vie­tą. Šiau­lie­čiams ati­te­ko ant­ro­ji vie­ta, o tre­čia­sis pri­zas taip pat iš­ke­lia­vo į Vil­nių. Tad no­rin­tys at­si­grieb­ti už praė­ju­sių me­tų nuo­skau­das, ypač Šiau­lių ra­jo­no gy­ven­to­jai ra­gi­na­mi nea­ti­duo­ti ver­tin­gų pri­zų did­mies­čių kon­kur­san­tams ir kvie­čia­mi kuo grei­čiau pa­teik­ti dar­bus šių­me­čiam kon­kur­sui. Jo są­ly­gas ga­li­ma ras­ti nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ kon­kur­sų rub­ri­ko­je.

Ge­riau­siems kū­rė­jams – ver­tin­gi pri­zai

Steng­tis šie­met yra dėl ko – ge­riau­siai įver­tin­tiems fil­mų kū­rė­jams ati­teks ai­bė pri­zų. Trys pa­grin­di­niai nu­ga­lė­to­jai bus ap­do­va­no­ti pi­ni­gi­niais pri­zais nuo 100 iki 300 li­tų. Juos iš­rinks kom­pe­ten­tin­ga ko­mi­si­ja: gar­so ir vaiz­do re­ži­sie­rė Ger­da Sta­siu­ko­ny­tė,

„Etap­lius.lt“ re­dak­to­rė Eva Jag­mi­nai­tė-Kaz­laus­kie­nė, ope­ra­to­rė-fo­tog­ra­fė Au­re­li­ja Pau­laus­kai­tė, Šiau­lių ki­no me­no klu­bo pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Gun­da­je­vas, Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės jau­ni­mo rei­ka­lų koor­di­na­to­rė Eri­ka Ši­vic­kai­tė, Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Go­da Gar­ga­sai­tė ir Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos vy­riau­siasis spe­cia­lis­tas And­rius Gri­gai­tis.

Ap­do­va­no­ti bus ir dau­giau­sia po­rta­lo „Etap­lius.lt“ lan­ky­to­jų bal­sų su­rin­kę re­ži­sie­riai. Spe­cia­lius pri­zus la­biau­siai pa­ti­ku­sių fil­mų kū­rė­jams įteiks ban­ko „Sno­ras“ ir ki­no cent­ro „Fo­rum Ci­ne­mas“ at­sto­vai.

Ren­gia­ma iš­kil­min­ga ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ja

Pa­si­bai­gus pir­ma­jam trum­pa­met­ra­žių fil­mų kon­kur­sui, į ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ją ir mil­ži­niš­ka­me ek­ra­ne pa­si­žiū­rė­ti ge­riau­sių moks­lei­vių dar­bų su­si­rin­ko sau­sa­kim­ša ki­no sa­lė. „Fo­rum Ci­ne­mas“ dar­buo­to­jai ne­sle­pia, kad to­kio mas­to ren­gi­nio Šiau­liams pa­vy­dė­jo di­džių­jų mies­tų ki­no cent­rai.

Da­ly­viai sa­vo dar­bus ga­li siųs­ti iki gruo­džio 30-osiois, tad kon­kur­so nu­ga­lė­to­jus pla­nuo­ja­ma ap­do­va­no­ti iš­kart po Nau­jų­jų me­tų. Vi­si da­ly­viai bus pa­kvies­ti į iš­kil­min­gą ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ją, kur paaiš­kės „Ro­dom 2011“ nu­ga­lė­to­jai, bus pri­sta­ty­ti vi­si vi­deo­fil­mai bei lau­kia daug do­va­nų, pri­zų ir siurp­ri­zų.

Va­kar Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je pra­si­dė­jo šeš­tą kar­tą Šiau­liuo­se ren­gia­mas, ki­no mė­gė­jų lau­kia­mas ren­gi­nys – 13-asis tarp­tau­ti­nis ma­žų­jų ki­no for­mų fes­ti­va­lis „Tink­lai 11“.

„Auš­ros“ mu­zie­jus, fes­ti­va­lio „Tink­lai“ par­tne­ris Šiau­liuo­se, tę­sia tra­di­ci­ją – ru­de­nį pa­si­tik­ti kvie­čia jau­kiais fil­mų va­ka­rais, pri­sta­tan­čiais įvai­rių ša­lių ki­no kū­ry­bą. Šiais me­tais fes­ti­va­ly­je – stip­rių ki­no pra­mo­nės ša­lių – Pran­cū­zi­jos ir Vo­kie­ti­jos – pro­gra­mos. Bus pri­sta­ty­ta vie­no svar­biau­sių trum­pa­met­ra­žių fil­mų fes­ti­va­lių pa­sau­ly­je – tarp­tau­ti­nio Ber­ly­no fes­ti­va­lio „In­ter­film“ – fil­mų ko­lek­ci­ja. Kas­met šio fes­ti­va­lio at­ran­ko­je da­ly­vau­ja per 6 tūkst. fil­mų iš dau­giau nei 110 ša­lių. Maž­daug 500 fil­mų pa­ten­ka į fes­ti­va­lį, ku­riuos pa­ma­to be­veik 20 tūkst. žiū­ro­vų, o dėl ge­riau­sio in­ter­ne­to fil­mo ap­do­va­no­ji­mo be­si­var­žan­čius fil­mus ste­bi gau­si vir­tua­li pub­li­ka.

Šiau­lie­čiams bus pa­siū­ly­tas ir tarp­tau­ti­nio Bres­to (Pran­cū­zi­ja) ki­no fes­ti­va­lio ge­riau­sių pa­sta­rų­jų me­tų fil­mų rin­ki­nys.

Šių me­tų fes­ti­va­lio „Tink­lai“ spe­cia­lio­ji pro­gra­ma „Rock the Wall!“ pa­reng­ta Ber­ly­no sie­nos sta­ty­bų pra­džios 50-osioms me­ti­nėms. Prog­ra­mą su­da­ro re­ti šal­to­jo ka­ro lai­ko­tar­pio Ry­tų ir Va­ka­rų Vo­kie­ti­jos fil­mai. Pris­ta­to­mi keis­čiau­si „Šta­zi“ (VDR sau­gu­mo mi­nis­te­ri­ja) fil­mai ir pa­sie­nio ruo­žo gy­ve­ni­mas, „DE­FA“ stu­di­jos su­kur­ti gry­nuo­liai, įvai­rūs įvy­kiai ir is­to­ri­niai mu­zi­ki­niai kli­pai.

Fes­ti­va­ly­je  bus ga­li­ma iš­vys­ti Ai­ri­jos, Es­ti­jos, Lat­vi­jos, Bas­kų kraš­to, Švei­ca­ri­jos, Veng­ri­jos trum­pa­met­ra­žių fil­mų pro­gra­mas. „Tink­lų“ or­ga­ni­za­to­rius Ar­tū­ras Jev­do­ki­mo­vas siū­lo ne­pra­leis­ti Lat­vi­jos ir Es­ti­jos trum­pų­jų fil­mų pro­gra­mų, su­si­pa­žin­ti su iš­skir­ti­niu es­tų hu­mo­ru.

Šiau­lių ki­no mė­gė­jai ga­lės pa­si­le­pin­ti ir trim spe­cia­lio­mis pro­gra­mo­mis, ku­rio­se – fil­mai iš vi­so pa­sau­lio, pel­nę ap­do­va­no­ji­mus pres­ti­ži­niuo­se tarp­tau­ti­niuo­se ki­no fes­ti­va­liuo­se.

Ver­ta su­si­pa­žin­ti ir su įvai­ria­ly­pė­mis, ori­gi­na­lio­mis lie­tu­vių fil­mų pro­gra­mo­mis. Iš de­vy­nio­li­kos pri­sta­to­mų lie­tu­vių fil­mų net de­vy­ni – prem­je­ri­niai. Dvi pro­gra­mos skir­tos įdo­miau­siems do­ku­men­ti­niams jau­nų­jų Lie­tu­vos ki­no kū­rė­jų fil­mams. Prog­ra­mo­je „Vai­dy­ba ir eks­pe­ri­men­tai“ pri­sta­to­mi įvai­rių žan­rų lie­tu­vių fil­mai. Fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­riai džiau­gia­si, kad jau­ni­mas ak­ty­viai už­sii­ma ki­no kū­ry­ba, jis – lie­tu­viš­ko ki­no atei­tis.

Fes­ti­va­ly­je, ku­rį or­ga­ni­zuo­ja VšĮ „Pa­nop­ti­ku­mas“, per še­šias die­nas šiau­lie­čiams siū­lo­ma pa­žiū­rė­ti 16 pro­gra­mų – iš vi­so dau­giau nei 120 trum­pa­met­ra­žių fil­mų. Du ru­dens sa­vait­ga­lius – rug­sė­jo 29 – spa­lio 1 d. ir spa­lio 6-8 d. – vyk­sian­čių fil­mų sean­sų pra­džia ket­vir­ta­die­niais-penk­ta­die­niais – 18 ir 19.30 val., šeš­ta­die­niais – 14.45, 16.30, 18 ir 19.30 val.

Pa­ren­gė Ok­sa­na Lau­ru­ty­tė

Tarp­tau­ti­nio ma­žų­jų ki­no for­mų

fes­ti­va­lio „Tink­lai“ pro­gra­ma

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je (Vil­niaus g. 74, Šiau­liai):
Spa­lio 1 d. (šeš­ta­die­nį)
15 val. Tarp­tau­ti­nio Bres­to fes­ti­va­lio (Pran­cū­zi­ja) ge­riau­sių fil­mų pro­gra­ma.
16.30 val. Lie­tu­vos trum­pų fil­mų pro­gra­ma „Vai­dy­ba ir eks­pe­ri­men­tas“.
18.00 val. Lie­tu­vos trum­pų fil­mų pro­gra­ma „Jau­no­ji do­ku­men­ti­ka“, 1 da­lis.
19.30 val. Tarp­tau­ti­nio Ber­ly­no trum­pų fil­mų fes­ti­va­lio „In­ter­film“ ge­riau­sių fil­mų pro­gra­ma.
Spa­lio 6 d. (ket­vir­ta­die­nį)
18.00 val. Veng­ri­jos fil­mų pro­gra­ma „Tarp­tau­ti­nis Bu-S­ho ki­no fes­ti­va­lis pri­sta­to“.
19.30 val. Es­ti­jos ir Lat­vi­jos trum­pie­ji fil­mai.
Spa­lio 7 d. (penk­ta­die­nį)
18.00 val. Lie­tu­vos trum­pų fil­mų pro­gra­ma „Jau­no­ji do­ku­men­ti­ka“, 2 da­lis.
19.30 val. Švei­ca­ri­jos trum­pie­ji fil­mai, 2 da­lis.
Spa­lio 8 d. (šeš­ta­die­nį)
14.45 val. spe­cia­li pro­gra­ma Ber­ly­no sie­nos iš­ki­li­mo 50-me­čiui „Rock the Wall!“ pa­mi­nė­ti.
16.30 val. Bas­kų kraš­to trum­pie­ji fil­mai.
18.00 val. Ai­ri­jos trum­pie­ji fil­mai.
19.30 val. „Fil­mai iš vi­so pa­sau­lio“, 3 da­lis.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Rug­sė­jo 23-ią­ją 80-me­tį mi­nin­tis Šiau­lių dra­mos teat­ras pa­si­tiks įspū­din­ga prem­je­ra – Jev­ge­ni­jaus Švar­co tri­jų veiks­mų pa­sa­ka „Še­šė­lis“. Spek­tak­ly­je, ku­rį re­ži­sa­vo JAV gy­ve­nan­ti re­ži­sie­rė Na­ta­ša Ogaj Ra­mer, kos­tiu­mus ir sce­no­gra­fi­ją kū­rė dai­li­nin­kė Ol­ga Krav­če­nia ir Alek­sand­ras Va­sil­je­vas, o cho­reog­ra­fi­ją – Bo­ri­sas Moi­se­je­vas, vai­dins ne tik vi­si teat­ro ak­to­riai, bet ir pa­gal­bi­nis per­so­na­las. Mi­nint ju­bi­lie­jų, ki­tą sa­vai­tę bus pri­sta­ty­ta ir kny­ga „Šiau­lių dra­mos teat­ras nuo 1931 me­tų rug­sė­jo 23 die­nos“.

„Še­šė­ly­je“ vai­dins vi­si teat­ro ak­to­riai ir pa­gal­bi­nis per­so­na­las. Pa­sak re­ži­sie­rės Na­ta­šos Ogaj Ra­mer (pir­ma de­ši­nėje), ju­bi­lie­ji­nis spek­tak­lis ski­ria­mas nuo­sta­biems žmo­nėms, ku­rie iš­ti­ki­mai tar­nau­ja sa­vo pro­fe­si­jai, ku­rie bu­vo ir te­bė­ra Šiau­lių dra­mos teat­ro gar­bė ir šlo­vė. Sau­liaus JAN­KAUS­KO nuo­tr.

Puoš­nu­mas, pra­ban­ga ir žmo­gaus dvi­vei­diš­ku­mas

Šiau­lių dra­mos teat­ro ju­bi­lie­jui skir­tos prem­je­ros „Še­šė­lis“ spau­dos kon­fe­ren­ci­ja pri­sta­ty­ta neįp­ras­to­je vie­to­je – Šv. Jur­gio baž­ny­čios ku­po­le. Bi­zan­tiš­ko­jo sti­liaus pa­sta­tas pa­si­rink­tas to­dėl, kad J. Švar­co pa­sa­ka pa­ra­šy­ta Ru­si­jo­je 1938-ai­siais. Ke­tin­ta spau­dos kon­fe­ren­ci­ją reng­ti Šv. Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­ro­je, nes nuo pa­sta­ro­sios bokš­to kren­ta il­giau­sias še­šė­lis, ta­čiau to at­si­sa­ky­ta sau­gu­mo su­me­ti­mais. Ka­ted­ros bokš­tas – ava­ri­nės būk­lės, jį bū­ti­na re­mon­tuo­ti.

Nuo 1931-ųjų Šiau­lių dra­mos teat­re pa­sta­ty­ti 426 spek­tak­liai. „Še­šė­lio“ prem­je­ra, ku­rią žiū­ro­vai iš­vys rug­sė­jo 23-24 die­no­mis, bus šven­tė teat­rui – vai­dins vi­si 30 teat­ro ak­to­rių, pa­gal­bi­niai dar­bi­nin­kai, o spek­tak­lio kū­rė­jai – pa­sau­ly­je pri­pa­žin­tos žvaigž­dės, ne vie­ną de­šim­tį me­tų ku­rian­tys kar­tu ir ver­ti­nan­tys vie­nas ki­to pro­fe­sio­na­lu­mą.

Re­ži­sie­rė Na­ta­ša Ogaj Ra­mer il­gai svars­tė, ko­kį spek­tak­lį pa­sta­ty­ti Šiau­lių dra­mos teat­ro ju­bi­lie­jui. Bu­vo ke­tin­ta sta­ty­ti „Ka­tės na­mus“, ta­čiau ap­si­spręs­ta pa­si­rink­ti J. Švar­co pa­sa­ką, mat N. Ogaj iš Šiau­lių iš­vy­ko pa­sta­čiu­si bū­tent J. Švar­co pje­sę „Pap­ras­tas ste­buk­las“. Grįž­ti prie my­li­mo kū­rė­jo – ne tik nos­tal­giš­ka, bet ir sim­bo­liš­ka.

Spek­tak­lio sce­nog­ra­fė, nu­si­pel­niu­si Ru­si­jos dai­li­nin­kė Ol­ga Krav­če­nia Šiau­lių dra­mos teat­re yra dir­bu­si 1973 me­tais, kai kū­rė spek­tak­lį „Da­ma vai­duok­lė“. Ak­to­rius Au­ri­mas Žvi­nys džiau­gė­si, kad spek­tak­lis itin iš­si­skirs puoš­nu­mu ir pra­ban­ga – sce­nog­ra­fė O. Krav­če­nia, kos­tiu­mų dai­li­nin­kė iš JAV Ma­ri­ja Žal­ni­na bei jiems tal­ki­nęs kos­tiu­mų ir di­zai­no kon­sul­tan­tas A. Va­sil­je­vas įdė­jo daug pa­stan­gų, kad spek­tak­lis su­ža­vė­tų vaiz­dais.

Pag­rin­di­nius vaid­me­nis ku­ria Mo­ni­ka Šal­ty­tė, Sau­lius Ba­rei­kis, Ai­das Ma­tu­tis ir kt.

Spek­tak­ly­je pa­sa­ko­ja­ma apie moks­li­nin­ką, ku­ris sva­jo­ja vi­sus žmo­nes pa­da­ry­ti lai­min­gus. Pa­te­kęs į keis­tų tai­syk­lių ša­lį, jis vie­nin­te­lis at­si­sa­ko me­luo­ti, gud­rau­ti ir ap­si­me­ti­nė­ti. Moks­li­nin­ko ko­va su Še­šė­liu – tai tie­sos poe­zi­jos ko­va prieš me­lo niek­šiš­ku­mą. J. Švar­co pje­sė skel­bia – kaip to­li au­to­riaus va­lia be­nuei­tų še­šė­li­nė pu­sė, ga­lų ga­le vis­kas pri­va­lo su­grįž­ti į sa­vo vie­tas. Moks­li­nin­ko ir Še­šė­lio su­si­dū­ri­mas – tai he­ro­jaus su­si­dū­ri­mas su pa­čiu sa­vi­mi, tam­sio­sio­mis sa­vo sie­los pu­sė­mis, at­spin­din­čio­mis su­dė­tin­gą ir ne­gai­les­tin­gą šiuo­lai­ki­nį pa­sau­lį.

Ak­to­rius S. Ba­rei­kis, spek­tak­ly­je at­lie­kan­tis Še­šė­lio ro­lę, sa­kė, kad žmo­gaus dvi­vei­diš­ku­mo te­ma nė­ra nau­ja, bet J. Švar­cas į ją pa­žiū­rė­jo neįp­ras­tai. „Mes gal­vo­ja­me, kad el­gia­mės pa­gal šir­dį ar­ba pa­gal pro­tą, bet mus vei­kia ast­ra­li­nės na­tū­ros, ku­rias Švar­cas iš­sky­rė į per­so­na­žą – Še­šė­lį“, – tei­gė ak­to­rius.

Kny­ga – gau­siai iliust­ruo­ta

Ket­vir­ta­die­nį Šiau­lius pa­sie­kė ir spe­cia­liai Dra­mos teat­ro ju­bi­lie­jui pa­mi­nė­ti iš­leis­ta kny­ga „Šiau­lių dra­mos teat­ras nuo 1931 me­tų rug­sė­jo 23 die­nos“. Kny­gos su­da­ry­to­jas Šiau­lių dra­mos teat­ro ar­chy­va­ras Sva­jū­nas Sa­ba­liaus­kas sa­ko, kad ma­žai kas ži­no, jog iš tik­ro teat­ro įkū­ri­mo die­na – 1931 me­tų rug-

p­jū­čio 1-oji. Ta­da bu­vo įsteig­tas Vals­ty­bės teat­ro Šiau­lių sky­rius, ta­čiau ka­dan­gi pir­mo­ji prem­je­ra – spek­tak­lis „Prin­ce­sė Tu­ran­dot“ – die­nos švie­są iš­vy­do rug­sė­jo 23-ią­ją, ši die­na ir lai­ko­ma teat­ro gi­mi­mo die­na.

Šiau­lių dra­mos teat­ras per 80 me­tų ke­lis kar­tus kei­tė pa­va­di­ni­mą. Jis bu­vo Šiau­rės Lie­tu­vos teat­ras, Vals­ty­bės teat­ro Klai­pė­dos sky­rius, Šiau­lių mies­to teat­ras, o nuo 1944-ųjų ta­po Šiau­lių dra­mos teat­ru.

Kny­ga, ku­rios dai­li­nin­kas fo­tog­ra­fas Sau­lius Jan­kaus­kas, gau­siai iliust­ruo­ta fo­tog­ra­fi­jo­mis, jo­je pa­tei­kia­mi uni­ka­lūs do­ku­men­tai. Įžan­gi­nį žo­dį pa­ra­šė teat­ro va­do­vas An­ta­nas Venc­kus, teat­ra­lus svei­ki­na pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus, prem­je­ras And­rius Ku­bi­lius, Sei­mo pir­mi­nin­kė Ire­na De­gu­tie­nė, kul­tū­ros mi­nist­ras Arū­nas Ge­lū­nas, mies­to me­ras Jus­ti­nas Sar­taus­kas, Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis ir ki­ti.

Vals­ty­bi­nia­me ar­chy­ve bu­vo ras­ti ir kny­go­je spaus­di­na­mi poe­to Pet­ro Vai­čiū­no, ra­šy­to­jo Vin­co Krė­vės svei­ki­ni­mo teks­tai, uni­ka­lus poe­to Jo­va­ro teat­rui su­kur­tas ei­lė­raš­tis. Fi­la­te­lis­tas Pet­ras Ka­mins­kas teat­rui at­ne­šė dai­li­nin­ko An­ta­no Kriš­to­pai­čio pie­ši­nių, ku­riuo­se pa­vaiz­duo­ta, kaip 1977 me­tais bu­vo sta­to­mas Dra­mos teat­ro pa­sta­tas.

„Kny­go­je yra ir pir­mo­ji spek­tak­lio afi­ša, pir­mo­sios prem­je­ros „Prin­ce­sė Tu­ran­dot“, ku­rio­je vai­di­na Juo­zas Mil­ti­nis, Po­ten­ci­ja Pin­kaus­kai­tė, fo­to-g­ra­fi­jos. Yra nuo­trau­kų, ku­rio­se pa­vaiz­duo­ta, kaip 1944 me­tais at­ro­dė su­de­gęs teat­ro pa­sta­tas, o 1950 m. prie jo sto­vė­jo pa­mink­las Sta­li­nui“, – sa­ko S. Sa­ba­liaus­kas.

Įdo­mu tai, kad Dra­mos teat­ro par­te­ry­je bu­vo 357 vie­tos. Kiek­vie­nos ei­lės vie­tos ne­bu­vo at­ski­rai nu­me­ruo­ja­mos, tad spek­tak­lį ga­lė­jai žiū­rė­ti, pa­vyz­džiui, sė­dė­da­mas 13 ei­lė­je, 223 vie­to­je.

Ži­no­ma, pri­si­mi­ni­mais apie Šiau­lių dra­mos teat­rą kny­go­je da­li­ja­si ne tik ja­me dir­ban­tys ak­to­riai, bet ir gar­sūs re­ži­sie­riai, teat­ro­lo­gai: Au­re­li­ja Ra­gaus­kai­tė, Na­ta­ša Ogaj, Po­vi­las Gai­dys, Gy­tis Pa­de­gi­mas, Lo­re­ta Vas­ko­va, Gra­ži­na Ma­rec­kai­tė ir kt.

Ne vi­sa su­rink­ta ir su­si­ste­min­ta Šiau­lių dra­mos teat­ro in­for­ma­ci­ja til­po į šią kny­gą. Atei­ty­je ke­ti­na­ma iš­leis­ti dar vie­ną, ku­rio­je bus ap­žvelg­tas teat­ro gy­ve­ni­mas 1931-1945 me­tais. Ke­ti­na­ma iš­leis­ti ir pri­si­mi­ni­mų kny­gą apie ne­se­niai ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­sią Rū­tą Sta­li­liū­nai­tę.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Už­de­gan­tis rit­mas, tran­kūs būg­nų dū­žiai ir ga­lin­ga jau­nat­viš­ka ener­gi­ja – toks re­gi­nys „S plius“ re­gio­ni­nės te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vams  pliūp­te­lės iš te­le­vi­zi­jos ek­ra­nų jau la­bai grei­tai – rug­sė­jo 19-ąją. Šią die­ną pri­sta­to­mas nau­ja­sis te­le­vi­zi­jos se­zo­nas, ku­rio šių­me­tis šū­kis – „Vi­si vie­nu rit­mu“.

Ei­ki­me per gy­ve­ni­mą VI­SI VIE­NU RIT­MU!

Apie pa­čius svar­biau­sius da­ly­kus

Įgy­ven­din­ti su­ma­ny­tas idė­jas ir žiū­ro­vams pa­do­va­no­ti gai­va­liš­kos ener­gi­jos pliūps­nį „S plius“ te­le­vi­zi­jai pa­dė­jo ir pa­dės Šiau­lių jau­ni­mo mu­ša­mų­jų inst­ru­men­tų an­samb­lis „Rit­mas ki­taip“, va­do­vau­ja­mas Arū­no Ba­nio. An­samb­lis ir „S plius“ žiū­ro­vams įro­dys, kad gro­da­mi ne­tra­di­ci­niais inst­ru­men­tais ir kar­tu de­monst­ruo­da­mi ne­tra­di­ci­nį po­žiū­rį mes vi­si ga­li­me ei­ti per gy­ve­ni­mą vie­nu rit­mu. An­samb­lis „Rit­mas ki­taip“ nuo­lat imp­ro­vi­zuo­ja, ge­ba muš­ti kas­kart vis ki­to­kį rit­mą, to­dėl yra ne­nus­pė­ja­mas. „Ir mes šį se­zo­ną bū­si­me ne­nus­pė­ja­mi. Ženg­si­me kar­tu su žiū­ro­vais vie­nu rit­mu, ta­čiau nuo­lat imp­ro­vi­zuo­si­me, ste­bin­si­me, pa­žer­si­me ne­ti­kė­tų min­čių ir įdo­mių lai­dų“, – sa­ko Ger­da Sta­siu­ko­ny­tė, „S plius“ autorinių laidų redaktorė.

Ką gi įdo­maus pa­siū­lys

„S plius“ re­gio­ni­nė te­le­vi­zi­ja šį se­zo­ną? Ste­bė­da­mi, kaip vi­so pa­sau­lio žmo­nės rū­pi­na­si svei­ku gy­ve­ni­mo bū­du, svei­ka mi­ty­ba, „S plius“ dar­buo­to­jai su­ma­nė su­kur­ti lai­dą apie ve­ge­ta­riš­ką mi­ty­bą. Ži­nio­mis, kaip rū­pin­tis sa­vi­mi ir sa­vo ar­ti­mai­siais, kaip net mei­lė gy­ve­ni­mui ga­li atei­ti per skran­dį, kaip svei­kai mai­tin­tis, kiek ga­li­ma ma­žiau ken­kiant sau ir ap­lin­kai, lai­do­je „Si­gi­tos vir­tu­vė“ pa­sa­kos lai­dos ren­gė­ja Si­gi­ta Gi­lie­nė. Ji pa­ti daug me­tų do­mi­si svei­ka gy­ven­se­na, lai­ko­si svei­kos mi­ty­bos tra­di­ci­jų, tad pa­reng­ta in­for­ma­ci­ja bus pa­rem­ta as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi.

Tiems, ku­rie dar tik sva­jo­ja apie pa­čią nuo­sta­biau­sią pa­sau­ly­je vir­tu­vę ir jau­kius na­mus, pa­gel­bės lai­da apie sta­ty­bas „Ply­ta prie ply­tos“. Čia bus ne tik pa­sa­ko­ja­ma apie sta­ty­bų nau­jo­ves, tra­di­ci­jas, bet ir kaip tvar­ky­ti ap­lin­ką, pri­žiū­rė­ti au­ga­lus, for­muo­ti kraš­to­vaiz­dį.

Žiū­ro­vams, ne­spė­ju­siems lai­dos pa­žiū­rė­ti nu­ro­dy­tu me­tu, ne­ver­tė­tų nu­si­min­ti. Vi­sas re­gio­ni­nės te­le­vi­zi­jos „S plius“ lai­das bus ga­li­ma pa­žiū­rė­ti nau­jie­nų po­rta­le www.etap­lius.lt.

Vi­siems ir kiek­vie­nam

Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jai „S plius“ vi­sa­da bu­vo svar­bios kiek­vie­no žmo­gaus ir vi­so mies­to pro­ble­mos. Nau­jo­je lai­do­je „Žmo­nės kal­ba“ žur­na­lis­tai klau­si­nės žmo­nių, ką jie gal­vo­ja apie nū­die­nos įvy­kius, reiš­ki­nius. At­sa­ky­mus pa­teiks at­sa­kin­gi val­di­nin­kai, vers­li­nin­kai, vi­suo­me­nės vei­kė­jai ar neei­li­nių is­to­ri­jų he­ro­jai.

Ži­no­ma, bus ir spor­to lai­dų, pa­vyz­džiui, lai­da „Ko­vo­to­jai“. Jo­je bus ap­žvel­gia­mos pa­sau­lio spor­to kovos meno dvi­ko­vų nau­jie­nos, ro­do­mos ge­riau­sios Lie­tu­vos ir pa­sau­lio ko­vo­to­jų dvi­ko­vos. Lai­dą ves vie­nas ka­ra­tė pra­di­nin­kų Lie­tu­vo­je, spor­to klu­bo „Sau­lė“ va­do­vas ir tre­ne­ris, daug­kar­ti­nis ka­ra­tė, dziu­do, sam­bo Lie­tu­vos ir Eu­ro­pos čem­pio­nas bei pri­zi­nin­kas, JKA Lie­tu­vo­je vi­cep­re­zi­den­tas, tarp­tau­ti­nės ka­te­go­ri­jos tei­sė­jas, 5 DAN‘o meist­ras Ze­no­nas Bud­rai­tis.

G. Sta­siu­ko­ny­tė sa­ko, kad šį te­le­vi­zi­jos se­zo­ną „S plius“ ne­pa­mirš ir ma­žų­jų žiū­ro­vų. Ma­žuo­sius vėl pa­tir­ti nuo­ty­kių, šok­ti, dai­nuo­ti, ga­min­ti pa­tie­ka­lus, kur­ti dar­be­lius, vai­din­ti ar šiaip dūk­ti kvies links­mo­ji Bum­cė lai­do­je „Bum­cės po­kštai“.

Pa­si­ro­dys ir nau­ja lai­da vai­kams „Ko­dėl­čiu­kas“. „Vai­kai ne vel­tui dėl sa­vo smal­sių no­sy­čių, žin­gei­džių aky­čių ir ašt­rių au­sy­čių va­di­na­mi ko­dėl­čiu­kais. Tė­vai ne vi­sa­da su­spė­ja at­sa­ky­ti į kar­tais net į kam­pą įva­ran­čius klau­si­mus, iš ko kas pa­ga­min­ta, ką vei­kia vie­nos ar ki­tos pro­fe­si­jos žmo­nės, ko­dėl švie­čia sau­lė ar ro­do te­le­vi­zo­rius, kaip at­si­ra­do šo­ko­la­das ir ko­dėl svei­ka ger­ti žu­vų tau­kus. Štai čia į pa­gal­bą ir at­sku­bės lai­da „Ko­dėl­čiu­kas“.

Lai­dą ves dvi ža­vios ir links­mos mer­gai­tės Ža­ne­ta ir Liu­ci­ja. Jos dar va­sa­ros pra­džio­je bu­vo at­rink­tos iš bū­rio ga­bių vai­kų – pri­pa­žin­tos ge­riau­siai ge­ban­čios ves­ti lai­das vai­kams.

Ei­ki­me vie­nu rit­mu

„Mums rū­pi jū­sų sau­gu­mas gat­vė­se, to­dėl pri­sta­to­me ir nau­ją lai­dą „Stop – po­li­ci­ja“, ku­rio­je po­li­ci­jos at­sto­vai kal­bės apie sau­gų eis­mą, ava­rin­gas si­tua­ci­jas, tuos au­to­mo­bi­lių ge­di­mus, ku­rie ga­li tap­ti ava­ri­jų prie­žas­ti­mi. Nau­jų au­to­mo­bi­lių ga­min­to­jai pa­sa­kos apie nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas, sau­gu­mo sis­te­mas ir jų pri­va­lu­mus. Suau­gu­sie­siems pa­tar­si­me, kaip mo­ky­ti vai­kus sau­giai pe­rei­ti gat­vę, ir ne­tgi bau­si­me tuos, ku­rie pa­žei­di­nė­ja ke­lių eis­mo tai­syk­les“, – sa­ko G. Sta­siu­ko­ny­tė.

Kaip lai­do­je ga­li­ma nu­baus­ti pa­žei­dė­jus? Anot autorinių laidų redaktorės, po­li­ci­jos ir pi­lie­čių už­fik­suo­tų pa­žei­dė­jų fo­tog­ra­fi­jos bus pa­teik­tos ir in­ter­ne­to po­rta­le www.etap­lius.lt., ir bus ro­do­mos lai­do­je.

Nau­ją­jį te­le­vi­zi­jos se­zo­ną bus ro­do­ma ir itin žiū­ro­vų mė­gia­ma lai­da apie kom­piu­te­rių žai­di­mus „Žai­di­mų la­bi­rin­tas“. Jo­je ir to­liau bus ska­ti­na­ma do­mė­tis nau­jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, pa­sa­ko­ja­ma apie kom­piu­te­rių žai­di­mus, jų ten­den­ci­jas, pri­sta­to­ma nau­jau­sių žai­di­mų is­to­ri­ja, lau­kian­tys nuo­ty­kiai ir sun­ku­mai, da­li­ja­mi pa­ta­ri­mai, kaip nu­kau­ti prie­ši­nin­kus ir nu­ke­liau­ti iki fi­ni­šo, ap­žvel­gia­mas žai­di­mo prin­ci­pas ir žai­di­mo stra­te­gi­ja.

Be abe­jo­nės, „S plius“ ži­nių tar­ny­bos žur­na­lis­tai vėl rengs pub­li­cis­ti­nę lai­dą „Pro­vin­ci­ja“. Ši lai­da ro­do­ma jau 11 me­tų ir yra pel­niu­si ne vie­ną res­pub­li­ki­nį ap­do­va­no­ji­mą. Ji vėl pri­vers žiū­ro­vus su­klus­ti ir pa­mąs­ty­ti apie svar­biau­sius gy­ve­ni­me da­ly­kus, ste­bins nau­jo­mis is­to­ri­jo­mis.

Ne­bus nu­skriaus­ti ir ki­no­ma­nai. Lai­da, se­niau va­din­ta „35 mm“, šį se­zo­ną va­din­sis „Ki­no eksp­re­sas“. Jo­je bus pri­sta­to­mi nau­jau­si fil­mai, trum­pai nu­pa­sa­ko­ja­mas siu­že­tas, ro­do­mos fil­ma­vi­mo aikš­te­lių, ki­no re­ži­sie­rių, ak­to­rių gy­ve­ni­mo įdo­my­bės.

O kaip be tie­sio­gi­nių lai­dų? Jų me­tu žiū­ro­vai ir vėl ga­lės pa­teik­ti val­di­nin­kams rū­pi­mus klau­si­mus. Sei­mo na­riai, sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai pa­sa­kos ir su­pa­žin­dins su nau­jai priim­tais įsta­ty­mais, bus kal­ba­ma apie mies­to ir mies­tie­čių pro­ble­mas. „Bū­ki­te ak­ty­vūs pi­lie­čiai – žiū­rė­ki­te tie­sio­gi­nes lai­das „Kar­tu su Ju­mis. Ed­var­das Ža­ka­ris“, „Po­žiū­ris“, „Va­le­ri­jus Si­mu­lik kvie­čia“, – sa­ko G. Sta­siu­ko­ny­tė ir ža­da „S plius“ te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vams dar daug pa­žin­ti­nių, is­to­ri­nių, mu­zi­kos, me­no ir po­kal­bių lai­dų nau­ja­ja­me se­zo­ne.

Ša­rū­nas STA­SIU­LIS

„Ne­bus ką veik­ti“, „Juk ne­ga­li bū­ti sun­ku“, „At­ro­do įma­no­ma“, – taip praei­viai api­bū­di­no „iš­kreip­tos rea­ly­bės“ dvi­ra­tį, ku­rį Šiau­lių die­nų me­tu pri­sta­tė at­si­nau­ji­nęs sa­vait­raš­tis „Šiau­liai plius“. Nuo ru­dens šū­kiu „Tai, kas tik­ra“ šiau­lie­čius pa­si­tin­kan­tis sa­vait­raš­tis šven­tės da­ly­viams lei­do įsi­ti­kin­ti – gy­ven­ti at­virkš­čiai at­spin­dė­to­je rea­ly­bė­je neį­ma­no­ma. Nors va­žia­vi­mas to­kiu dvi­ra­čiu pa­si­ro­dė sma­gi pra­mo­ga, ta­čiau nė vie­nam ban­džiu­sia­jam ne­pa­vy­ko sėk­min­gai nu­va­žiuo­ti ke­lių met­rų at­kar­pos.

Išk­reip­ta rea­ly­bė – ant dvie­jų ra­tų

Vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo at­vaiz­da­vi­mas lai­ko­mas vie­na pa­grin­di­nių ži­niask­lai­dos funk­ci­jų, ta­čiau kar­tais ži­niask­lai­da pa­tei­kia iš­kreip­tą at­spin­dį. Sa­vait­raš­tis „Šiau­liai plius“ nu­ta­rė pa­tiems skai­ty­to­jams leis­ti iš­vys­ti, kaip at­ro­do toks at­spin­dys, to­dėl praė­ju­sį penk­ta­die­nį ir šeš­ta­die­nį, Šiau­lių die­nų me­tu, pri­sta­tė „iš­kreip­tos rea­ly­bės“ dvi­ra­tį.

Iš pa­žiū­ros nie­kuo neiš­sis­ki­rian­ti dvi­ra­tė trans­por­to prie­mo­nė akį trau­kia tik sa­vo ryš­kio­mis spal­vo­mis ir ant vai­ro pri­tvir­tin­tu mu­zi­kos gro­tu­vu, bet sė­dęs ant dvi­ra­čio su­pran­ti, kad keis­te­ny­bės tik pra­si­de­da. Drą­suo­liai, ne­spė­ję iš­klau­sy­ti nu­ro­dy­mų, kaip to­kį dvi­ra­tį vai­ruo­ti, vos at­si­spy­rę nuo že­mės tuoj pat griu­vo ant šo­no. At­sar­ges­ni jau ži­no­jo, kad no­rint va­žiuo­ti kai­rėn, vai­rą teks su­kti de­ši­nėn, ir at­virkš­čiai. Ta­čiau ir tai dar ne vis­kas – pe­da­lus rei­kė­jo min­ti at­gal.

Keistas dviratis domino daugelį, bet ne kiekvienam pavyko jį suvaldyti.

Šim­tas drą­suo­lių

At­virkš­čiai val­do­mas dvi­ra­tis ta­po pra­stai vei­kian­čio ži­niask­lai­dos me­cha­niz­mo sim­bo­liu. Vi­si no­rin­tys ga­lė­jo pa­ban­dy­ti sa­vo ran­ko­mis su­val­dy­ti iš­kreip­tą rea­ly­bę. Per dvi Šiau­lių ju­bi­lie­jui skir­tas die­nas sės­ti ant įmant­raus dvi­ra­čio iš­drį­so per šim­tą praei­vių.

Ban­džiu­sie­ji nea­be­jo­ja, kad gy­ven­ti iš­kreip­to­je rea­ly­bė­je – men­kas ma­lo­nu­mas. Tra­są įveik­ti, ke­lis­kart pa­lie­tus že­mę, pa­vy­ko vos ke­le­tui žmo­nių. „Išk­reip­tos rea­ly­bės“ dvi­ra­tį pa­ža­bo­ju­siems da­ly­viams „Šiau­liai plius“ do­va­no­jo kny­gų. Tie, ku­riems tri­jų met­rų at­kar­pa pa­si­ro­dė neį­vei­kia­ma, ga­lė­jo da­ly­vau­ti lo­te­ri­jo­je ir tei­sin­gai at­sa­kę į klau­si­mą apie Šiau­lius lai­mė­ti kny­gų ar­ba pa­kvie­ti­mų į ka­vi­nę. Iš vi­so „Šiau­liai plius“ drau­gams iš­da­ly­ta per pus­šim­tį pri­zų.

Kol kas nors be­jė­giš­kai mė­gi­no pa­ju­dė­ti iš vie­tos neįp­ras­tu dvi­ra­čiu, šį ap­spis­da­vo sma­giai kva­to­jan­čių žmo­nių mi­nia. „Šiau­liai plius“ pa­la­pi­nė­je vie­ni praei­viai mė­gi­no iš­siaiš­kin­ti dvi­ra­čio pa­slap­tį, ki­ti su sa­vait­raš­čio at­sto­vais dis­ku­ta­vo apie Lie­tu­vos ži­niask­lai­dos atei­tį, o pro ša­lį ėjęs bu­vęs mies­to me­ras Ge­na­di­jus Mik­šys svie­dė rim­tą repliką: „Šiau­liai plius“ ga­lė­tų bū­ti lei­džia­mas kas­dien!“

Apie tai, kas tikra

Rug­sė­jo ant­ro­sios ry­tą gy­ven­to­jai, pa­žvel­gę į sa­vo pa­što dė­žu­tes, nu­ste­bo – ra­do pa­si­kei­tu­sį sa­vait­raš­tį „Šiau­liai plius“. Ru­de­nį di­džiau­sias Šiau­rės Lie­tu­vos re­gio­ni­nis lei­di­nys kei­čia ne tik sa­vo vei­dą, bet ir at­nau­ji­na tu­ri­nį. „Šiau­liai plius“ ir to­liau vengs ži­niask­lai­dos ka­no­nų vi­suo­me­nę skirs­ty­ti į ge­rus ir blo­gus, dar dau­giau straips­nių pa­sieks Šiau­lių, Kur­šė­nų, Kel­mės ir Rad­vi­liš­kio skai­ty­to­jus. Svar­biau­sia – bus rašoma apie tai, kas tik­ra.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Pa­va­sa­rį 10 me­tų ju­bi­lie­jų at­šven­tęs „Bum­cės klu­bas“ ir jo va­do­vė Bum­cė (Li­na Jo­ku­baus­kie­nė) liūd­nai pra­ne­ša – šie­met su klu­bu at­si­svei­ki­na per de­šimt­me­tį spė­ju­sios užaug­ti ir sa­vo ta­len­tą vai­din­ti, dai­nuo­ti, kur­ti ir šok­ti at­sklei­du­sios vy­riau­sios klu­bo na­rės. Bet nu­si­min­ti ne­ver­ta, nes yra ir ge­ro­ji ži­nia. Klu­bas rug­sė­jį priims nau­jus na­rius – vai­kus nuo 4 iki 11 me­tų, ku­rie no­ri to­bu­lė­ti ir sma­giai leis­ti lai­ką. Su „Bum­cės klu­bo“ ta­len­tin­go­mis sen­bu­vė­mis va­do­vė at­si­svei­kins kon­cer­tu prie Talk­šos.

„Bum­cės klu­bo“ dai­no­rė­liai pui­kiai pa­si­ro­dė fes­ti­va­ly­je „Lau­mės juos­ta“. „Bum­cės klu­bo“ ar­chy­vo nuo­tr.

Prie Talk­šos dai­nuos ir pūs mui­lo bur­bu­lus

Vie­nuo­lik­tus me­tus gy­vuo­jan­tis ak­ty­vių vai­kų ir tė­vų klu­bas „Bum­cės klu­bas“ 10-ąjį ju­bi­lie­jų at­šven­tė tran­kiai. Elekt­ro­ni­nių ry­šių pa­slau­gų bend­ro­vei „S plius“ šven­čiant 15 me­tų ju­bi­lie­jų, „Bum­cės klu­bo“ na­riai šven­tės da­ly­viams Šiau­lių are­no­je su­ren­gė įspū­din­gą kon­cer­tą, įsu­ko į žai­di­mų sū­ku­rį, do­va­no­jo pri­zų ir ža­vė­jo siurp­ri­zais.

Bum­cei liūd­no­ka at­si­svei­kin­ti su užau­gin­to­mis ta­len­tin­go­mis dai­ni­nin­kė­mis ir ar­tis­tė­mis, bet dėl praei­ties juk liū­dė­ti ne­ver­ta. Bum­cė liks su jo­mis ge­ros drau­gės, pa­dės vie­na ki­tai ir pa­tars. O da­bar svar­biau­sia da­bar­tis. Ta da­bar­tis to­kia, kad Šiau­lių die­nų me­tu, rug­sė­jo 3 d. 12 val., prie Talk­šos vyks ren­gi­nys „Mui­lo bur­bu­las“. „Bum­cės klu­bo“ sen­bu­vės kar­tu su Lau­ros stu­di­jos na­riais ir ki­tais mies­to ko­lek­ty­vais dai­nuos, šoks, pūs mui­lo bur­bu­lus ir į dan­gų leis ryš­kias­pal­vius ba­lio­nus.

Klu­bo dai­ni­nin­kė Gre­tė kon­cer­te pa­si­ro­dys kar­tu su dai­nuo­jan­čiu „Nai­sių teat­ro“ ak­to­riu­mi Val­du Vai­tiš­kiu, o fi­na­le nu­skam­bės dai­na, skir­ta Šiau­liams. „Mes my­li­me Šiau­lius“, – šyp­so­si Bum­cė.

Su „bum­ciu­kais“ kurs ir pra­mo­gaus

Rug­sė­jo 6 d. nuo 18 iki 19 val. „S plius“ pa­sta­to ket­vir­ta­me aukš­te (Til­žės g. 74) Bum­cė lauks nau­jų na­rių – vai­kų nuo 4 iki 11 me­tų. Ar vai­kai, no­rin­tys iš­mok­ti šok­ti, dai­nuo­ti, žais­ti ir sma­giai leis­ti lai­ką, tu­ri tu­rė­ti ko­kių nors iš­skir­ti­nių ga­bu­mų? „Kiek­vie­nas vai­kas yra as­me­ny­bė. Mes lau­kia­me vi­sų“, – sa­ko Bum­cė.

Ko­kios veik­los ga­li ti­kė­tis nau­jie­ji klu­bo na­riai? Jau rug­sė­jo 19-ąją – „S plius“ re­gio­ni­nės te­le­vi­zi­jos se­zo­no pri­sta­ty­mo die­ną – vai­kai pa­si­ro­dys nau­jo­je lai­do­je „Bum­cės po­kštai“, tad aiš­ku, kad jie ga­li iš­ban­dy­ti sa­ve lai­dos ve­dė­jų amp­lua.

„Bum­cės klu­bą“ lan­kan­tys vai­kai da­ly­vau­ja mies­to šven­tė­se, ku­ria spek­tak­lius, mo­ko­si kur­ti dai­lės dar­be­lius. Bum­cė su pa­gal­bi­nin­kais jau yra pa­sta­čiu­si pen­kis spek­tak­lius, o Ka­lė­doms ke­ti­na pa­sta­ty­ti spek­tak­lį „Pa­sik­ly­dę žo­džiai“.

Kar­tu su L. Jo­ku­baus­kie­ne vai­kus la­vi­na dai­na­vi­mo mo­ky­to­ja Auš­ra Kar­da­šie­nė, dai­lės dar­be­lių mo­ko mo­ky­to­ja Auš­ra Didž­gal­vie­nė, šo­kio – Si­gi­ta Sai­ku­tė-Ja­nuš­kie­nė.

Va­sa­rą „Bum­cės klu­bo“ na­riai sto­vyk­lau­ja ir pra­mo­gau­ja Pa­pė­je (Lat­vi­ja). Šie­met „bum­ciu­kai“ su­ži­bė­jo Pa­lan­go­je ren­gia­ma­me vai­kų mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je „Lau­mės juos­ta“, kur at­li­ko

60-ai­siais po­pu­lia­rią dai­ną „Kiš­kių tro­lei­bu­sas“.

„Ru­de­nį vi­sa­da vyks­ta­me į eks­kur­si­ją. Per­nai lan­kė­mės Vo­kie­ti­jo­je, šie­met ke­ti­na­me ap­lan­ky­ti Lat­vi­jos ki­no mies­te­lį. Vyk­si­me vi­sur, kur pa­no­rės vai­kai ir jų tė­vai. Juk „Bum­cės klu­bas“ – ne tik ak­ty­vių vai­kų, bet ir jų ak­ty­vių tė­vų klu­bas“, – šyp­so­si L. Jo­ku­baus­kie­nė.

Te­le­fo­nas pa­si­tei­rau­ti 8~685 58 801. Dau­giau in­for­ma­ci­jos sve­tai­nė­je www.bum­cesk­lu­bas.lt .

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Ru­de­nį pra­si­dė­sian­čio ju­bi­lie­ji­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro se­zo­no spek­tak­liuo­se teat­ro my­lė­to­jai neiš­vys ta­len­tin­go­sios Jū­ra­tės Bud­riū­nai­tės. Ža­vio­sios ak­to­rės ku­rį lai­ką ne­ma­tys ir se­ria­lo „Mo­te­rys me­luo­ja ge­riau“ ger­bė­jai. 38-erių Jū­ra­tė su 53-ejų vy­ru mu­zi­kan­tu, kom­po­zi­to­riu­mi, mo­ky­to­ju Va­di­mu Kam­ra­ze­riu lau­kia­si kū­di­kio, o bū­si­miems tė­vys­tės džiaugs­mams ren­gia­si Pa­lan­go­je vaikš­ti­nė­da­mi Mei­lės alė­ja ir aki­mis ga­ny­da­mi de­be­sis. „Sep­ty­nio­li­ka se­zo­nų dir­bau teat­re, o da­bar no­riu pa­tir­ti tai, ko ne­pa­ty­riau. Me­tus tik­rai į teat­rą ne­grį­šiu, no­riu iš­gy­ven­ti vi­są mo­ti­nys­tės ska­nu­mą“, – sa­ko Jū­ra­tė.

Jū­ra­tė Bud­riū­nai­tė (cent­re) ir Va­di­mas Kam­ra­ze­ris (pir­mas iš kai­rės) kar­tu su stu­di­jos „Nie­ko to­kio“ vai­kais, jų tė­ve­liais ir ma­my­tė­mis fes­ti­va­liui „Lau­mės juos­ta“ pa­ren­gė pa­si­ro­dy­mą pa­si­da­bi­nę hi­piais. Sau­liaus JAN­KAUS­KO nuo­tr.

Lau­kia­si lyg ro­ju­je

Tre­čią va­sa­rą Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rė Jū­ra­tė Bud­riū­nai­tė su vy­ru Va­di­mu Kam­ra­ze­riu pra­lei­džia Pa­lan­go­je. Anks­tes­niai­siais me­tais Va­di­mas va­ka­rais kon­cer­tuo­da­vo, o Jū­ra­tė fil­muo­da­vo­si se­ria­le „Mo­te­rys me­luo­ja ge­riau“. Ši va­sa­ra su­tuok­ti­niams ki­to­kia. Jei anks­čiau mo­te­ris su­grįž­da­vo į vieš­bu­tį po įtemp­tų fil­ma­vi­mų tik vy­rui į akis pa­žiū­rėt ir rū­bų pa­si­keist, tai da­bar jau­čia nuo­la­ti­nį Va­di­mo dė­me­sį ir rū­pes­tį. Su­ži­no­ju­si, kad lau­kia­si, Jū­ra­tė at­si­sa­kė šį se­zo­ną fil­muo­tis se­ria­le. Nusp­ren­dė pa­si­ner­ti į mo­ti­nys­tę ir at­si­duo­ti lau­ki­mo jaus­mui iki pat pirš­tų ga­liu­kų.

„Ge­gu­žę tu­rė­jau pra­dė­ti fil­muo­tis, bet juk aš ne­ži­no­jau, kaip jau­siuo­si be­si­lauk­da­ma. Bu­vo min­čių pa­kreipt se­ria­lo li­ni­ją taip, tar­si aš kaž­kur iš­va­žiuo­ju, kad vė­liau ga­lė­čiau su­grįž­ti. Bet se­ria­le juk int­ri­gos nie­ka­da ne­si­bai­gia, ma­no per­so­na­žo na­tū­ra­liai ne­bus šį se­zo­ną. Be to, ne­si­jau­čiau stip­ri kaip ark­lys – iki ket­vir­to nėš­tu­mo mė­ne­sio vi­są re­per­tua­rą teat­re at­lai­kiau, tad nu­ta­riau pail­sė­ti“, – sa­ko Jū­ra­tė.

Da­bar ak­to­rė sa­vo sa­vi­jau­tą va­di­na „at­si­pū­tu­sia“. Lie­pos pra­džio­je su vy­ru at­vy­ku­si į Pa­lan­gą, mo­te­ris ne tik pil­vą glos­to. „Ve­žio­ju jį dvi­ra­čiu ir vaikš­tau daug. Keis­ta – la­bai ma­žai ro­man­ti­kų Pa­lan­goj be­li­kę. Mei­lės alė­ja vie­na ki­ta po­re­lė praei­na. Ry­te ir va­ka­re be­vaikš­ti­nė­jan­čių pa­jū­riu taip pat la­bai ma­žai. Mes nu­si­pir­kom to­kius krės­lus, pa­si­sta­tom juos pu­šy­nė­ly­je. Už­ver­ti gal­vą ir žiū­ri, kaip plau­kia de­be­sys. Jū­ros oši­mą te­gir­di. Ši vie­ta – tik­ras ro­jus lauk­tis lė­liu­ko“, – emo­ci­jas lie­ja Jū­ra­tė.

Va­di­mas taip pat ste­bi­si, kad Pa­lan­ga dau­ge­liui – tik kai­ti­ni­mo­si sau­lė­je vie­ta. „Mes tur­būt vie­nin­te­liai ži­no­me, kad Pa­lan­ga – ne tik  J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė. Ko­kį „kai­fą“ pa­ti­riu. Jū­ra­tė mez­ga ko­ji­nai­tes ir pirš­ti­nai­tes kū­di­kiui, o aš ša­lia skai­tau spau­dą, min­ty­se ri­kiuo­ju bū­si­mus mū­sų stu­di­jos „Nie­ko to­kio“ dar­bus. Šie­met kaip nie­ka­da su mu­mis no­ri bend­ra­dar­biau­ti la­bai įdo­mūs žmo­nės ir ko­lek­ty­vai, su­lau­kė­me skam­bu­čio net iš to­li­mo­sios Af­ri­kos“, – sa­ko Va­di­mas.

Vy­ras pri­si­pa­žįs­ta la­bai lau­kian­tis vai­ke­lio. „Kuo to­liau, tuo ge­riau jau­čiuo­si. Jū­ra­tei lauk­tis pa­tin­ka, o man be­lie­ka džiaug­tis ir gė­rė­tis vis gra­žė­jan­čia žmo­na“, – sa­ko jis.

Jū­ra­tės ir Va­di­mo mei­lės vai­sius pa­sau­lį tu­ri iš­vys­ti spa­lio pa­bai­go­je. Jū­ra­tė spė­ja, kad jis bu­vo pra­dė­tas Šv. Va­len­ti­no die­ną. Gy­dy­to­jai lai­min­giems bū­si­miems tė­vams pa­sa­kė, kad grei­čiau­siai gims mer­gai­tė. Jū­ra­tei ki­tos ma­mos, įver­ti­nu­sios pil­vą, sa­kė spė­jan­čios, kad gims ber­niu­kas. „Jei gims mer­gai­tė, grei­čiau­siai ją pa­va­din­si­me So­fi­ja“, – at­vi­rau­ja mo­te­ris.

Mo­ti­nys­tė – džiaugs­mas

Jū­ra­tė pa­sa­ko­ja, kad ap­lin­ki­nių spau­di­mą, jog lai­kas tu­rė­ti vai­kų, ju­to ke­le­rius me­tus. „Žmo­nės įžū­liai pra­dė­jo sa­ky­ti, ma­no tė­vai ste­bė­jo­si. O aš vis kal­bė­jau, kad tu­riu daug dar­bų. Juk sa­vo mu­zi­kos stu­di­jo­je tu­ri­me net 70 vai­kų. Bet at­si­ti­ko kaip at­si­ti­ko. Pra­džio­je ne­ga­lė­jau pa­ti­kėt, ke­lis nėš­tu­mo tes­tus da­riau­si. Di­mai pa­sa­kiau po ge­ro mė­ne­sio“, – sa­ko Jū­ra­tė.

Pa­sa­ky­ti džiaugs­min­gą ži­nią bū­si­mam tė­čiui – vie­na. Kaip Jū­ra­tė, vai­di­nan­ti ko­ne vi­suo­se Šau­lių dra­mos teat­ro spek­tak­liuo­se, ži­nią pra­ne­šė teat­ro va­do­vui?

„A. Venc­kui bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta. Pra­džio­je bu­vo pau­zė, ta­da jis ma­ne pa­svei­ki­no ir lie­pė kuo grei­čiau pa­sa­ky­ti ad­mi­nist­ra­ci­jai, kad re­per­tua­ras šį ru­de­nį bū­tų pa­ko­re­guo­tas“, – sa­ko Jū­ra­tė.

Kai ku­riuos Jū­ra­tės vaid­me­nis ko­le­gės ak­to­rės pa­si­da­li­jo, ta­čiau li­ko to­kių, ku­rie li­ko tik Jū­ra­tei. „Džiau­giuo­si, kad kai ku­rie vaid­me­nys – tik ma­no. Juos dar vai­din­siu, bet atei­nan­tį se­zo­ną teat­re bū­siu tik kaip sve­čias“, – sa­ko ji.

Jū­ra­tė pla­nuo­ja, kad gi­mus vai­ke­liui me­tus į sce­ną ne­grįš. No­ri pa­tir­ti mo­ti­nys­tės ma­lo­nu­mą, kiek ga­li­ma il­giau au­gin­ti vai­ke­lį. „Esu juo­da egois­tė, kai kal­ba­ma apie dar­bą, ta­čiau teat­re aš jau 17 se­zo­nų ati­dir­bau. No­riu pa­tirt tai, ko dar ne­pa­ty­riau – juk tai taip žmo­giš­ka. Nuo­dė­mė bū­tų pra­leis­ti mo­ti­nys­tės me­tus teat­re“, – sa­ko ji.

Mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta kiek bi­jo­ju­si ap­lin­ki­nių reak­ci­jos – juk ma­ma ke­ti­na tap­ti ga­na vė­lai – 38-erių. Vis dėl­to, jo­kių ne­pa­to­gu­mų ne­pa­ju­to – mo­te­rų kon­sul­ta­ci­jo­je su­tin­ka ir be­si­lau­kian­čių še­šio­lik­me­čių, ir ke­tu­rias­de­šimt­me­čių.

Tie­sa, Jū­ra­tė sa­ko jun­tan­ti me­di­kų sim­pa­ti­jas. Juk gra­žio­sios ak­to­rės neį­ma­no­ma neat­pa­žin­ti. „Kaž­kaip grei­čiau ma­ne prii­ma, žo­džiu, tik­ras „kai­fas“ ta ma­no mo­ti­nys­tė“, – juo­kia­si ji.

Stu­di­jos veik­la ne­sus­tos

Pa­lan­go­je Jū­ra­tė su Va­di­mu neat­si­tik­ti­nai. Prieš po­ra sa­vai­čių čia vy­ko fes­ti­va­lis „Lau­mės juos­ta“, ku­ria­me ak­to­rės ir mu­zi­kan­to va­do­vau­ja­ma stu­di­ja „Nie­ko to­kio“ pa­si­ro­dė su dai­na „Ka­ra­liai be ka­rū­nų“. Ši dai­na bu­vo vie­na pir­mų­jų gru­pės „Vai­ras“ šla­ge­rių.

Dai­nos me­lo­di­ją pa­gal Pet­ro Vai­čiū­no ei­lė­raš­tį su­kū­rė Va­di­mas. Jū­ra­tė pa­siū­lė stu­di­jos vai­kams ir tė­vams pa­si­ro­dy­ti sce­no­je pa­si­puo­šus gė­lių vai­kais – hi­piais.

„Į mus ap­lin­ki­niai žiū­rė­jo su­si­ža­vė­ję. Sa­kė no­rin­tys, kad hi­pių lai­kai su­grįž­tų. Man pa­ti­ko jau­nys­tė­je vaikš­čio­ti klio­ši­nė­mis kel­nė­mis, su­grą­ži­no­me  lai­kus“, – kal­ba Va­di­mas.

Stu­di­jos „Nie­ko to­kio“ vai­kai ir tė­vai ren­gė­si pa­si­ro­dy­mui su di­džiau­siu džiaugs­mu. Vy­rai da­bi­no­si il­gų plau­kų pe­ru­kais, mo­te­rys avė­si ba­te­lius su plat­for­ma, į plau­kus se­gė­si gė­les. „At­ro­dė­me nuo­sta­biai“, – džiau­gia­si Jū­ra­tė.

Nors Jū­ra­tė ir Va­di­mas ru­de­nį ir pa­si­ners į tė­vys­tės džiaugs­mus, stu­di­jos „Nie­ko to­kio“ veik­la ne­sus­tos. Jau še­še­rius me­tus ug­do­mi vai­kai bus to­liau la­vi­na­mi, stu­di­ja priims nau­jus na­rius. „Di­de­lis ma­lo­nu­mas ma­ty­ti, kaip atė­ję pas mus dvi­me­čiai da­bar jau aš­tuo­ne­rių, pa­si­kei­tę, užau­gę“, – sa­ko Jū­ra­tė.

Oksana LAURUTYTĖ

Praėjusį antradienį Šiaulių apskrities kinomanai rinkosi į Vienos scenos filmų festivalio filmų peržiūrą. Kino mėgėjai festivalyje-konkurse, kuris vyko sostinėje liepos 22-ąją, galėjo išvysti 15 griežtą atranką perėjusių ir prizais apdovanotų filmų. Absoliučiai geriausiu filmu buvo pripažintas buvusio šiauliečio Simono Gylio režisuotas filmas "Rendezvous". Tai savotiška prancūzų kino aktorės Mari Trentinjan ir muzikanto Bertrano Kantat tragiškos meilės istorijos interpretacija.

Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius Jančiauskas geriausiu aktoriumi pripažintas už Bertrano Kantat vaidmenį Simono Gylio režisuotame filme "Rendezvous". Simono GYLIO asmeninio archyvo nuotr.

Nuo komiškų situacijų iki dramų

Liepos 22 d. interneto portalo "Kinomanai.lt" bendruomenė kino mėgėjus pakvietė į Vienos scenos filmų festivalį-konkursą. Komisijos narys Viktoras Gundajevas sako, kad konkursui dalyviai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Kaišiadorių pateikė 30 vaidybinių filmų, iš kurių buvo atrinkta 15 geriausių.

Nepriklausoma kino kūrėjų sąjunga "Kinomanai.lt" šiais metais itin daug dėmesio skyrė meniniam kuriamų filmų lygiui stiprinti. Buvo organizuojami virtualūs seminarai, kuriuose visi norintys galėjo pagilinti savo žinias kino scenarijaus rašymo, režisūros, vaidybos bei filmavimo srityse. Seminaruose dalyvavo ir su kino kūrėjais diskutavo įvairių sričių specialistai: V. Gaigalas, S. Parulskis, I. Butkutė, E. Vėlyvis, M. Jampolskis.

Pasak V. Gundajevo, antrą kartą surengto festivalio rezultatai džiugina - techninis lygis šiemet itin pagerėjo. Konkursui pateiktiems filmams buvo keliamas reikalavimas, kad siužetas būtų vienos scenos - filmuojama toje pačioje erdvėje tuo pačiu metu. Filmai negalėjo būti filmuoti buitinėmis kameromis, galėjo vaidinti ir profesionalūs aktoriai, ir mėgėjai. Sukurti tokį filmą nėra lengva – reikia didelio režisieriaus sumanumo ir aktorių talento, kad toje pačioje vietoje vykstantis veiksmas prikaustytų žiūrovo dėmesį, todėl atranką perėjo toli gražu ne visi kino kūrėjų darbai.

Pateiktų filmų temos - įvairios: gangsteriai, meilė, gyvenimo prasmė, seksas. Vienuose jų vyrauja komiškos situacijos, kituose nagrinėjamos rimtos gyvenimiškos temos.

Nugalėtojus išrinko speciali kino kritikų, režisierių bei kitų kino specialistų komisija ir žiūrovai. Komisijos nariai buvo ir kino mėgėjai, ir pripažinti režisieriai G. Lukšas, Š. Bartas, J. Lapinskaitė ir kiti.

Apdovanoti kūrėjai, kompozitoriai, aktoriai

Praėjusį antradienį festivalio filmai rodyti Šiauliuose. Vėliau jie keliaus ir į Kauną, Klaipėdą, Panevėžį ir Druskininkus.

"Į filmų peržiūrą susirinkę šiauliečiai geriausiu filmu išrinko festivalyje nugalėtojo laurus nuskynusį Simono Gylio režisuotą filmą "Rendezvous". Pagrindinį vaidmenį jame sukūrė Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius Jančiauskas.

Antrą vietą šiauliečiai skyrė filmui "Išskalbta pasaka" (Vytautas Katkus), kuris konkurse apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą.

Festivalio komisija prizines vietas paskirstė taip: antra vieta skirta filmui "Skaičiai" (Ilja Kurliandčik), trečioji - "Kam žadinai?" (Danas Kučinskas). Už geriausią scenarijų apdovanotas filmas "Jėzus-Marija" (Herbertas Alksnevičius, Vilmantas Jankauskas), geriausia aktore tapo filme "Skaičiai" suvaidinusi Austėja Lukaitė, o geriausiu aktoriumi - Dalius Jančiauskas.

Už geriausią montažą apdovanoti filmo "Jėzus-Marija" kūrėjai, už geriausią muziką - filmas "Išskalbta pasaka" (Arvydas Malčys).

"Fotorent" prizas už HDSLR fotoaparatu nufilmuotą geriausią filmą skirtas operatoriui Vytautui Katkui už "Išskalbtą pasaką".

Konkurse taip pat dalyvavo šiauliečio Airido Janušausko sukurtas filmas "Gėlininkas", kuriame vaidino Adelina Skalandytė, Povilas Šimonis, Virginijus Dargis, muziką kūrė Mažvydas Bartkevičius.

Oksana LAURUTYTĖ

Šeštadienį, vykdama iš Vilniaus į Jūrmalą, Šiaulių stačiatikių apaštalų Petro ir Povilo parapijos bendruomenę pagerbė garsi Rusijos aktorė Elina Abraamovna Bystrickaja. Maskvoje gyvenanti ir Lietuvoje labiausiai žinoma iš filmo "Tykusis Donas", kur sukūrė kazokaitės Aksinijos vaidmenį, aktorė Jūrmaloje dalyvavo festivalyje "Naujoji banga". "Mano jaunystės svajonė buvo suvaidinti kazokaitę Aksiniją. Aš ne tik suvaidinau, bet ir tapau ja", - sako E. Bystrickaja, kuri, net būdama garbaus amžiaus, sportuoja, žaidžia biliardą, Maskvos mažajame teatre kuria pagrindinius vaidmenis ir stengiasi gyventi sveikai.

Mano metai – mano turtas

Į Šiaulių stačiatikių apaštalų Petro ir Povilo parapijos bendruomenės kiemelį įrieda automobilis žaliais numeriais. Iš jo išlipa žila, galvą raudona kepure su snapeliu, o kaklą raudonu šaliu papuošusi moteris. Raukšlelės aplink akis atskleidžia, kad ji daug šypsosi. Tarsi tai patvirtindama E. Bystrickaja šiltu šypsniu apnuogina baltus dailius dantis ir pakviečia į namą pasikalbėti.

Prie stalo sėdime trise: "Aksinija" (E. Bystrickaja), Ksenija Rubcova (E. Bystrickajos reikalų direktorė) ir aš, Oksana. E. Bystrickaja sako žinojusi, kad po to, kai filme "Tykusis Donas" suvaidino gražuolę kazokaitę Aksiniją, įvairių tautybių žmonės savo naujagimes mėgo pavadinti Oksanomis, Ksiušomis, Ksenijomis.

"Neprilygstamoji. Ji - etalonas, kaip moteris turi senti. Viena geriausių Rusijos aktorių", - tokie epitetai spaudoje nė kiek nestebina garsiosios aktorės. Priešingai - moteris puikiai suvokia savo vertę ir neslepia aiškiai matanti, kad dabar, būdama 83-ejų, atrodo pritrenkiamai jauna, yra žavi ir veikli.

"Manau, kad mano amžius – mano turtas. Jeigu gyveni įdomiai, tada nejunti bėgančių metų naštos. Aš daug kuo domiuosi, iki šiol dirbu. O jei kalbėti apie moters senėjimą... Be abejonės, aš juntu, kad senstu, bet daug nemalonių amžiaus reiškinių galima įveikti. Iki šiol sportuoju. Žinoma, dabar nedarau tų sudėtingų mankštos pratimų, kokius dariau jaunystėje, tačiau kiekvieną rytą mankštinuosi, stengiuosi nepersivalgyti, nevalgyti riebaus, aštraus maisto", - sako ji.

E. Bystrickaja gimė Kijeve, medikų šeimoje. Vaikystėje buvo labai judri, draugavo su berniukais, žaidė jų žaidimus, šaudė laidyne ir mušėsi. Kai namuose atsirado biliardo stalas, Elina paprašė tėvo išmokyti ją žaisti. Biliardo lazdos aktorė nepamiršo iki šiol. Mielai žaidžia šį žaidimą, yra Rusijos biliardo federacijos garbės prezidentė.

Vaikystėje Elina itin žavėjosi namų teatru. Su kiemo mergaitėmis statydavo spektaklius, kurių ateidavo žiūrėti aplinkinių namų gyventojai. Vaikai šoko, dainavo, deklamavo eilėraščius, net pastatė spektaklį "Čepajevas", kuriame Elina suvaidino Petią.

Prasidėjus karui, Elina dirbo sanitare - talkino mamai Charkove, Astrachanėje, net Stalingrade. Keturiolikmetė mergaitė išvydo, kas yra gangrena, stabligė, girdėjo sužalotų kareivių klyksmus. Būdavo, kad nuo išvystų vaizdų Elina alpdavo, tačiau ji stengėsi sukandusi dantis, net tapo kraujo donore.

Verčiama giminių, mergina tapo diplomuota akušere-ginekologe, tačiau dirbti gydytoja nenorėjo - širdyje visada buvo teatras.

1953-1956 m. E. Bystrickaja kūrė vaidmenis Vilniuje - Lietuvos Rusų dramos teatre. 1957-aisiais ji gavo pasiūlymą kurti vaidmenį filme "Tykusis Donas".

"Negalėjau šio vaidmens atsisakyti – svajojau apie jį nuo jaunystės. Seniai buvau supratusi, kad kazokaitės skiriasi nuo paprastų valstiečių. Tai laisvos moterys, jų pečiai, žinote, tokie atlošti. O kokia laikysena, net galvos padėtis tokia gracinga! Studijų metais aš bandžiau save tokią įsivaizduoti, bandžiau vaidinti knygoje perskaitytus etiudus. Buvo žmonių, kurie sakė, kad suvaidinti kazokaitę – ne mano nosiai. Bet jie nežinojo mano charakterio. Aš įtikinau save, kad esu kazokaitė. Ir suvaidinau. Dabar aš ir esu kazokaitė - turiu tokį titulą. Esu apdovanota dviem pagarbos kryžiais už tai, kad labai įtikinamai perteikiau "kazačkos" dvasią ir už tai, kad kovojau už tiesą ir taiką", - sako ji.

E. Byst­ric­ka­ja su Šiau­lių sta­čia­ti­kių apaš­ta­lų Pet­ro ir Po­vi­lo pa­ra­pi­jos bend­ruo­me­ne. Ole­go ŠTEL­MA­NO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Tik tiesa ir nieko, išskyrus tiesą

Nuo 1958-ųjų E. Bystrickaja dirba Maskvos mažajame teatre. Nusifilmavo filmuose "Nebaigtas apsakymas", "Savanoriai", o spektakliuose pagrindinius vaidmenis vaidina iki šiol. Šiuo metu ji kuria pagrindinį vaidmenį spektaklyje "Pikų dama".

"Mes, aktoriai, dirbame, kol pajėgiame. Aš dar turiu net iš ko pasimokyti – yra aktorių, kurie dirba ir 97 metų sulaukę. Kartu su manimi mano bendraamžius vaidina 20 metų jaunesni aktoriai ir tai normalu. Mano kolegė neseniai mus paliko. Tai, žinoma, labai apmaudu. Aš labai dėl to išgyvenu, bet mano filosofija tokia – anksčiau ar vėliau visi mirsime", - kalba ji.

E. Bystrickaja sako pažinojusi lietuvius aktorius Moniką Mironaitę, Juozą Budraitį, Donatą Banionį, seka informaciją apie juos. Aktorės gyvenimas ir dabar susijęs su Vilniumi, čia iki šiol gyvena jos jaunesnioji sesuo.

Apmaudu, kad E. Bystrickaja pokalbį paprašo baigti. Prie stalo vakarienės renkasi stačiatikių bendruomenės nariai, aktorė turi parodyti dėmesį ir jiems. "Kiek jau pakalbėjome, tiek", - maloniai šypsosi aktorė, kuriai prašant atsisveikinti nėra nė trupučio susierzinimo, tik nuoširdus rūpestis.

Papasakoti apie E. Bystrickają mielai sutinka jos reikalų direktorė Ksenija Rubcova. Ksenija lydi aktorę kelionės metu - šeštadienį Vilniuje, Rusijos ambasadoje, E. Bystrickaja rengė kūrybos vakarą. Po jo ir išvyko į Jūrmalą dalyvauti muzikos festivalyje "Naujoji banga".

"Igoris Krutoj ją kelerius metus kvietė tapti festivalio garbės viešnia. Šiemet Elina sutiko", - sako Ksenija.

Pasak pašnekovės, E. Bystrickaja ne tik daug vaidina - ji dainuoja, greitai turi pasirodyti viso jos gyvenimo autorinės kūrybos kompaktinė plokštelė.

"Susipažinau su Elina Abraamovna prieš dvejus metus ir galiu pasakyti, kad ji labai teisinga, jautri ir kūrybinga. Ją labai myli teatro ir kino žiūrovai ir būna malonu, kai gatvėje ją atpažįsta ir prašo autografų", - sako Ksenija.

E. Bystrickaja augina pekinų veislės šunelį, kurį nuolat vežasi į gastroles. Aktorė ne tik žaidžia biliardą - buvo aistringa irkluotoja, o jos namuose yra daug treniruoklių fizinei formai palaikyti. "Aš ją kartais vadinu balerina Voločkova - aktorė tokia gyvybinga, kad jos amžiaus beveik nejunti", - sako pašnekovė.

Aktorė negaili patarimų ir savo reikalų direktorei, moko, kaip elgtis, apsirengti, svarbiausia - būti dorai ir teisingai žmonėms. "Jos vizitinė kortelė - sakyti tik tiesą ir nieko, išskyrus tiesą. Aš galiu atskleisti visas savo paslaptis, o ji man visada pataria, padeda", - šypsosi pašnekovė.

Šiuo metu aktorė Maskvos Mažajame teatre vaidina spektakliuose "Vargas dėl proto", "Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo" ir kituose. "Maskvoje kultūringi žmonės vis dar lanko spektaklius, valstybiniai ir privatūs teatrai nenukenčia dėl to, kad susirenka mažai žiūrovų, nors bilietas į spektaklį kainuoja apie 20-30 JAV dolerių. Gyvenimas įrodė, kad teatro meno niekuo negalima pakeisti", - sako Ksenija.

Trečiadienį, rugpjūčio 3 dieną, 19.15 val. per Šiaulių regiono televiziją „S plius“ - speciali tiesioginė laida „Centralizuotai tiekiama šiluma ar autonominis šildymas?“ Specialistai atsakys į dažniausiai vartotojų užduodamus klausimus.

Oksana LAURUTYTĖ

Kai Ch. Frenkelio viloje smuikininkas Vilhelmas Čepinskis kūriniu "Ave Marija" baigė koncertą, neįprastai negausios publikos, kurią sudarė daugiausia moterys, skruostais riedėjo ašaros. "Ašaros – nuostabiausias komplimentas atlikėjui", - šypsosi smuikininkas. Pirmą kartą gražiausioje Šiaulių vietoje koncertavęs V. Čepinskis žino – pasirodymas buvo nuostolingas, tačiau dėl to jis visiškai nesijaudina. "Yra koncertų, kuriuose groju be honoraro. Dabar žmonėms reikia dalykų, kurie paliečia sielą. Nuo to tampu ir aš turtingesnis", - sako smuiko virtuozas.

Smuiko virtuozas Vilhelmas Čepinskis įsitikinęs, kad tik kultūra išgelbės Lietuvą ir jos žmones. Vilhelmo ČEPINSKIO asmeninio archyvo nuotr.

Kokias vertybes būtina išsaugoti

Po pusantros valandos koncerto, kai kelis kartus buvo pakviestas bisui, V. Čepinskis sako esąs šiek tiek pavargęs. Pasikalbėti pakvietęs į Ch. Frenkelio vilos balkoną, smuikininkas sako esantis sužavėtas pastatu ir jame esančiais meno kūriniais. Viloje jis dar nė karto nebuvo koncertavęs, tačiau Šiauliuose lankėsi daugybę kartų. Čia gyvena jo giminių, vaikystėje su tėčiu ne kartą autobusu vykdavo iš Kauno į Šiaulius.

- Šįkart atvažiavote pavirkdyti šiauliečių? Pasirodo, klausytojai dabar ateina į koncertus ne papramogauti, pasijuokti, o - paverkti?

- Žmonės yra mane girdėję įvairiuose amplua, dabar daug kas per koncertus daro šou, tačiau aš manau, kad žmogui ir apskritai Lietuvai reikia to, kas geba suvirpinti krūtinę. Reikia tokių dalykų, kurie priverstų susimąstyti, kas jis dabar yra ir kur jis eina. Todėl ir šiam koncertui pasirinkau ne supervirtuoziškus, o jautresnius kūrinius. Lietuvoje juk karaliauja įvairūs realybės šou, kurie daro įtaką daugeliui žmonių, juos formuoja. Kur bepažiūrėsi – lazeriai, ugnis, pigūs juokeliai ir kalbos apie nieką. Man asmeniškai tai nėra priimtina ir manau, kad su tokia kultūra mes toli nenuvažiuosim, juolab kad dabar žmonės masiškai bėga iš Lietuvos. Prieš porą mėnesiu per koncertus Vokietijoje kalbėjausi su vokiečiu. Sakiau, kad jiems bepigu kalbėt apie demokratiją, apie toleranciją, kai jų tiek daug. Intuityviai bandau suvokti, kas mums nutiks, kai smarkiau pradėsime maišytis su kitomis tautomis. Kas iš mūsų beliks? Mes išnyksime. Jau dabar mūsų vos trys milijonai, gal net mažiau. Koncertavau Londone, Paryžiuje. Siaubas, kas ten darosi. Gatvėse nebeišgirsi gimtosios kalbos. Nesu rasistas, bet manau, kad mums reikia išsaugoti tai, ką turime.

- Globalizacijos pasekmė - atsiranda žmonių, kurie sako, kad Žemė - jų namai. Niekas niekur neemigruoja, tiesiog persikeliama toliau nuo tėvų ir tiek.

- Gal tokių žmonių ir yra daugiau negu tų, kurie stengiasi leisti savo vaikus į lietuviškas mokyklas, saugoti tautiškumą, tradicijas. Anksčiau labai pykdavau ant emigrantų, kurie aiškindavo, kad Lietuva jiems nieko nedavė. Klausdavau - o ką jūs patys davėte Lietuvai? Aš ne kartą turėjau galimybę emigruoti, tačiau negaliu - man reikia to lietuviško medžio, Lietuvos dvasios, kolorito. Aš jaučiu tokį poreikį, tačiau vis dažniau pagalvoju, kad, rodos, darau viską, ką galiu, bet atgal ne visuomet gaunu. Dabar Lietuvoje, mano manymu, nėra labai daug žmonių, kurie geba kokybiškai gyventi iš savo tiesioginės veiklos. O kas bus po 50 metų, kas mūsų laukia?

- Jūsų koncerte skambėjo praėjusių amžių muzika, kuria sukūrė vyrai. Tais laikais vyrų koncertų salėse buvo ne ką mažiau nei moterų. Koncerte Šiauliuose – vos keli. Kas jiems nutiko? Ar jiems nereikia sielą virpinančios muzikos?

- Manau, kad nuo tų laikų, kai vyrai "išlipo iš medžio", tapo medžiotojais bei turėjo namo šeimai parnešti bulių, mažai kas pasikeitė. Dabar vyrai yra itin pasimetę. Šioje sunkioje situacijoje jie nusivylę savimi ir nežino, ką daryti. Išvyksta, nes neranda išeities, kaip situaciją pakeisti. O gal jie ko nors bijo, gal bijo pasirodyti jautrūs?

Groja ir be honoraro

- Koncerte kalbėjote, kad krizės – laikinos, o kultūra ir siela – amžini. Siela juk yra belytė. Jei muzika – sielai, vadinasi, nesvarbu, ar jos klauso vyras, ar - moteris.

- Taip ir turėtų būti, bet visais laikais vyrai kūrė muziką moterims, dailininkai, įkvėpimo pagauti, tapė moteris ir dėl moterų kilo karai. Dabar vyrai turbūt nebenori gilintis į subtilius dalykus, grįžta namo, susikrauna kojas ant stalo, geria alų ir žiūri futbolą. Aš nesu ir feminizmo šalininkas. Manau, kad moteris yra tobuliausias Dievo kūrinys ir ji negali lygiai kaip vyras tampyti plytų.

- Jūsų koncertas buvo finansiškai nuostolingas – susirinko per mažai žiūrovų. Ar taip nutinka dažnai?

- Taip negausiai susirinkusiai publikai dar neteko groti, tačiau yra kelių tipų koncertai, kuriuose aš groju be jokio honoraro. Gal tai skamba keistai ir bus tokių, kurie pasakys - kvailys. Teko kalbėti su turtingu Lietuvos verslininku, kuris aukštom frazėm man pradėjo kalbėti, kad jei tavo darbas neduoda pelno, vadinasi, kažką ne taip darai. Tuomet aš paklausiau - kiek laiko Jūs, verslininkas, galėtumėte finansuot savo verslą iš savo kišenės? Jis neturėjo ką atsakyti. O aš sukūriau savo orkestrą "Camerata Klaipėda", kuris dabar vadinasi "Camerata Palatina Vilnensis". Nors orkestras ir turėjo tam tikrą biudžetą iš Klaipėdos miesto savivaldybės, bet visą tą laiką pats finansuodavau orkestrą iš savo kišenės. Apmaudu, kad šiame materialiame pasaulyje nebesuvokiama, kad gali daryt tai, kas tau malonu, ir neprašyti pinigų.

- Lietuvoje jau žmonės eina į teatrus, koncertus sakydami, kad ne vien duona žmogus yra sotus.

- Bet ar Jūs matote, kad televizijoje nebėra gerų kultūros laidų. Nebėra, nes nėra finansavimo. Valstybė turėtų tuo pasirūpinti, finansuoti kultūros laidas. Juk dabartiniai dešimtmečiai auga žiūrėdami banalius šou. Rezultatas – klaikus. Nueini į parduotuvę batų nusipirkt ir negali susikalbėti su pardavėja dėl trankios muzikos arba atėjęs į kavinę negali susikalbėti su pašnekovu. Mano galva, tik kultūra ir tik kultūringas žmogus gali ką nors pakeisti.

- O ką Jūs matote gražaus ir gero Lietuvoje?

- Yra daug gražių reiškinių, yra daug kuriančių dailininkų, kompozitorių, menininkų, tačiau jie kažkodėl mažai žinomi, jais nepakankamai domimasi. Pažiūrėkite, ką rodo žinių laidos: energetika, kriminalai, sportas. O kultūros laidų nėra. Daug šlamšto rodoma ir mažai žmogui vertingų dalykų. Pavartykite užsienio spaudą. Vokietijoje, Amerikoje svarbūs kultūros renginiai aprašomi pirmuose puslapiuose. O pas mus? Ne ekonomika, atominė energetika ir ne politikai išgelbės šalį. Politikai turi nors kartą ateiti į Nacionalinę filharmoniją ir išbūti ten iki koncerto pabaigos, parodydami deramą susižavėjimą muzika, atlikėjais arba bent jau neužmigti. Tokie politikai parodo, kokia yra tauta. Kažkoks protingas žmogus yra pasakęs: "Parodykite man šalies simfoninį orkestrą ir aš galėsiu viską pasakyti apie šalį." Be kultūros mes pražūsime. Ne kinas ar baltarusis, čia atvažiavęs ir "keldamas" ekonomiką, mus išgelbės.

- Žmonės juk ieško įvairių išeičių, kuria savo saleles, paguodos ieško religijose, jogoje, meditacijoje.

- Kiekvienas, kuris gali sąlygoti kokius nors sektorius ar politinius judėjimus, turi prisiimti ir atsakomybę. Tapti atsakingais už menininkams, kūrėjams pakeltus mokesčius. Mūsų valstybėje vyksta tikri anekdotai – parduoda dailininkas savo nutapytą paveikslą ir jam nuo pensijos nuskaičiuojamos gautos pajamos. Žmonės nebežino, kur ieškoti išeities. Vieni iš nevilties ieško paguodos religijoje, jogose, meditacijose, kiti geria, treti narkotikus vartoja. Numiršta po dvejų metų ir būna pamiršti, taip žmogaus problema ir išsisprendžia...

- O koks yra kultūringas žmogus?

- Aš perskaičiau pagrindines knygas, kuriose aiškinama, kaip tapti kultūringu, kaip laikytis etiketo ar ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus. Mano nuomone, šios knygos nedaug suteikia tikrosios kultūros. Pats žmogus turėtų siekti eiti tobulėjimo link ir, aišku, tik besąlygiška tėvų meilė savo vaikams nuo kūdikystės gali pakeisti visuomenę. Po 50 metų pažiūrėsim, kaip bus. Tik reikia to sulaukti.

Kažkoks protingas žmogus yra pasakęs: "Parodykite man šalies simfoninį orkestrą ir aš galėsiu viską pasakyti apie šalį." Be kultūros mes pražūsime. Ne kinas ar baltarusis, čia atvažiavęs ir "keldamas" ekonomiką, mus išgelbės.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Lietuvos istorijoje minima ne viena sostinė. Tris iš jų istorikai aiškiai įvardija: Kernavė, Trakai ir Vilnius. Visi trys istoriniai šalies centrai – svarbiausi miestai, kurie buvo ir yra Lietuvos širdis. Istoriniuose šaltiniuose minimi ir miestai, kurie mūsų sostinėmis vadinami tik legendose. Karalius Mindaugas nuo kryžiuočių pasislėpė Vorutos pilyje. Manoma, kad šios pilies buvimo vieta – Anykščių pašonėje esantis Šeimyniškėlių piliakalnis, vadinamas Varutės kalnu. Tuo tarpu baltarusiai pasakys, kad tikroji Mindaugo sostinė – Naugardukas. Aišku, reikėtų nepamiršti ir buvusios laikinosios Lietuvos sostinės - Kauno. Bet šį sykį - apie tris ryškiausias.

Gedimino pilies bokštas – mūsų valstybingumo simbolis. Autoriaus nuot.

Kernavė – pirmoji sostinė

Kernavė – miestas už 35 km nuo Vilniaus. Iš pažiūros tai tik paprasta gyvenvietė, esanti vaizdingame Neries slėnyje, tačiau čia galima suskaičiuoti iki 36 archeologinių paminklų, kuriuos verta pamatyti.

Kernavės piliakalniai su visu archeologijos ir istorijos rezervatu yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Rezervatas apima Pajautos slėnį, penkis piliakalnius ir dalį viršutinės Neries terasos.

Šie piliakalniai – ne kepurėmis pilti. Juos kadaise sustūmė iš Lietuvos besitraukiantys ledynai. Žmogus tik patobulino gamtos sukurtą ozą ir jame apsigyveno. Manoma, kad gyvenvietės čia buvo jau bronzos amžiaus pabaigoje. Seniausiai, t. y. I tūkst. pr. Kr., apgyvendintas Aukuro kalnas. XIII-XIV a. visi piliakalniai sudarė vieningą gynybinį kompleksą, o paprasti kaimiečiai gyveno Pajautos slėnyje. Dėl Aukuro kalne gausiai augančių rūgštynių šis kalnas dažnai dar vadinamas Baščiakalniu.

Be Aukuro kalno, Kernavėje dar yra Pilies, Mindaugo sosto, Kriveikiškio ir Lizdeikos piliakalniai. Pilies kalne, anot padavimų, yra požeminio kelio durys, vedančios į Trakus ir Vilnių. Kernavėje jos geležinės, Trakuose - sidabrinės, o prie Vilniaus – auksinės. Mindaugo sosto kalva taip pavadinta todėl, kad, pasak legendų, čia karūnuotas karalius Mindaugas. Lizdeikos piliakalnis – gynybinis, saugojęs Aukuro kalvos prieigas. Atokiausiai esantis Kriveikiškio kalnas – žvalgybinės paskirties. Visus kalnus vienu metu galima pamatyti nuo Pajautos slėnio, plytinčio Neries link.

Kernavėje padėti pamatai mūsų valstybingumui. Ryškiausias Kernavės kunigaikštis – Traidenis. Vėliau Kernavė atiteko Gediminui, Algirdui, o Vygandas buvo paskutinis Kernavės valdovas. Dėl čia nuolat gyvenusių valdovų Kernavė ir laikoma pirmąja Lietuvos sostine.

Senieji Trakai

Visi žinome Trakų pilį, kuri laikoma Lietuvos vizitine kortele. Jei į interneto paieškos sistemas įrašytume žodį „Lietuva“, būtinai pamatytume raudoną pilį saloje. Tačiau ne visi žino Senuosius Trakus ir ten, visai šalia garsiųjų salos mūrų, buvusią dar vieną galingą pilį.

Pasak legendos, Senuosius Trakus 1316 m. įkūrė kunigaikštis Gediminas, šį sostą užėmęs po Vytenio mirties. Valdovas Lietuvos sostinę iš Kernavės perkėlė į Senuosius Trakus, kurie vėliau pradėti vadinti tiesiog Trakais.

Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad salos pilis yra gotikinio stiliaus, pastatyta kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto iniciatyva. Trakai laikomi Vytauto gimtine ir jo mirties vieta. XV a. salos, kaip ir Trakų pusiasalio pilys, buvo viena iš LDK valdovų rezidencijų.

Dabar Trakai garsėja ne tik didinga pilimi, bet ir čia dar tebegyvenančiais karaimais. Istoriniai šaltiniai byloja, kad šios tautos atstovų į Vilnių atsivežė Vytautas. Na, o karaimai garsėja savo nacionaliniu patiekalu – kibinais. Paklausite, kur skaniausi kibinai? Ogi prie tilto į pilį. Juos čia nuo seno pardavinėja karaimų kilmės močiutė.

Pasak istorikų, 1323 m. Gediminas jau gyveno Vilniuje, nes tais metais rašė laiškus popiežiui būtent iš čia. Vėliau, Vilniui tapus sostine, Trakai liko Trakų kunigaikštystės ir Žemaitijos seniūnijos sostine.

Geležinio vilko miestas

Apie Vilniaus miesto įkūrimą byloja Geležinio vilko legenda. Medžiodamas Gediminas susapnavo staugiantį geležinį vilką. Kriviai jam išaiškino sapno reikšmę – kunigaikštis čia pastatys miestą, o garsas apie jį pasklis po visą pasaulį. Jogaila 1387 m. Vilniui suteikė Magdeburgo teises.

Dabar Vilnius garsėja savo puikiu senamiesčiu, išlikusiu Gedimino pilies bokštu ir Valdovų rūmais, kurių statybas lydėjo skandalai. Istorikų teigimu, Valdovų rūmų vietoje stovintis pastatas yra tarsi paminklas Lietuvos istorijai. Gaila, kad tikrosios Žemutinės pilies, dabar labiau žinomos Valdovų rūmų pavadinimu, aprašymų neliko.

Gedimino pilies kalnas apsuptas upių. Ši vieta buvo patogi piliai statyti ir nuo priešų apsiginti. Tikinama, kad čia žmonių gyventa dar neolito laikotarpiu. Istoriniai šaltiniai byloja, kad XI-XIII a. dabartinėje Gedimino pilies vietoje jau stovėjo medinė pilis.

Aukštutinė pilis ir jos bokštas paskutinį mūšį atlaikė 1655-1661 m. kare. Tuomet čia įsikūrė Maskvos kariuomenė. Nuo tada pilis buvo visiškai apleista. Pilies gynybinės funkcijos buvo prisimintos XIX a., kai Vilniaus pilių teritorijoje Rusijos caro įsakymu 1831 m. buvo įkurta tvirtovė. Tuomet imta rūpintis ir Aukštutinės pilies griuvėsiais: buvo nugriautos pilies pietinio ir šiaurinio bokštų liekanos, vakarinė ir šiaurinė sienos, konservuoti pilies mūrai, sutvirtintas slenkantis pilies kalnas.

Dabar Gedimino pilies bokšte veikia Lietuvos nacionalinis muziejus. Iki jo galima pakilti akmeniniu taku arba eskalatoriumi. Bokštas nuo 1988 m. spalio 7 d. vėl tapo Lietuvos nacionaliniu simboliu, nes tą dieną jame iškelta trispalvė. 1995 m. čia duris atvėrė istorinė ekspozicija. Nuo bokšto viršuje įrengtos apžvalgos aikštelės atsiveria dabartinės mūsų sostinės panorama.

Al­vy­das JA­NU­ŠE­VI­ČIUS

Pa­ma­tuo­ti žmo­gaus gy­lį, at­pa­žin­ti tik­rą­jį vei­dą, su­kur­ti švie­są ir tam­są, pa­žvelg­ti pla­čiau ir... nu­fo­tog­ra­fuo­ti. Pa­na­šiai mąs­to daug fo­tog­ra­fi­jos me­no at­sto­vų, ta­čiau vi­si ku­ria skir­tin­gus me­no kū­ri­nius. Gra­fi­kos stu­di­jų ba­ka­lau­rė Ka­mi­lė Ado­mai­ty­tė sa­ko, kad ta­py­ba ir pie­ši­mas jai pa­de­da fo­tog­ra­fuo­ti. Jos dar­bus ga­li­ma ly­gin­ti su kruopš­čiai iš­mar­gin­ta dai­li­nin­ko dro­be.

Gra­fi­kos stu­di­jų ba­ka­lau­rė Ka­mi­lė Ado­mai­ty­tė.

Gra­fi­ką Šiau­lių uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vu­sios Ka­mi­lės Ado­mai­ty­tės me­ni­nis ke­lias dar ant­ra­me kur­se pa­su­ko fo­tog­ra­fi­jos link. Kai žmo­gu­je su­si­mai­šo įvai­rių kryp­čių me­nas, gims­ta kaž­kas ori­gi­na­laus. Mer­gi­na tei­gia, kad daž­nai bū­si­miems kad­rams su­kom­po­nuo­ti pa­si­nau­do­ja pieš­tu­ku. Ir ap­skri­tai – dai­lė ir fo­tog­ra­fi­ja vie­nas ki­tam ne truk­do, o tik pa­de­da. Ka­mi­lė nuo ma­žens mė­go įvai­rią veik­lą: skam­bi­no pia­ni­nu, pie­šė, ko­vė­si dziu­do rin­ge. Sup­ra­to, kad me­nas jai vis dėl­to ar­čiau šir­dies, o spor­tas – lais­va­lai­kio už­siė­mi­mas.

- Ka­da su­si­do­mė­jai fo­to-g­ra­fi­ja?

- Fo­tog­ra­fuo­ti pra­dė­jau Vo­kie­ti­jo­je, kai ten stu­di­ja­vau pa­gal stu­di­jų mai­nų pro­gra­mą. Vi­są die­ną vyk­da­vo fo­tog­ra­fi­jos pa­skai­tos, iki pie­tų – teo­ri­ja, po pie­tų – dar­bas la­bo­ra­to­ri­jo­je. Bu­vo ne­leng­va, nes ne­ži­no­jau net ką lie­tu­viš­kai reiš­kia diaf­rag­ma ir iš­lai­ky­mas. Vo­kie­ti­jo­je iš­nau­do­jau tai, ko Lie­tu­vo­je ne­tu­rė­jau.

- Ko­dėl ne­pa­si­li­kai ant dziu­do ta­ta­mio?

- Į dai­lę ma­ne pa­stū­mė­jo dar dar­že­ly­je auk­lė­to­ja, o pir­mo­je kla­sė­je jau di­džia­vau­si pa­ti nu­si­pie­šu­si sau­lės ka­rū­ną, kai ki­tiems jas da­ry­da­vo tė­vai. Ėjau į su­stip­rin­tą dai­lės mo­kyk­lą. Kai pa­nai­ki­no ją, su­pra­tau, kad ne­ga­liu be me­no. Pri­va­čiai lan­kiau­si pas dai­li­nin­kus, dir­bau kar­tu su suau­gu­siai­siais ta­py­bos stu­di­jo­je „Pa­le­tė“. Spor­tas taip ir li­ko už­siė­mi­mas tik dėl sa­vęs.

- Ko­kie žmo­nės ta­vo kū­ry­bi­nia­me gy­ve­ni­me pa­da­rė di­džiau­sią po­vei­kį?

- Pir­ma­sis fo­tog­ra­fas, ku­rio dė­ka at­ra­dau ne­spal­vo­tą fo­to-g­ra­fi­ją ir  su­si­pa­ži­nau su vi­sai ki­to­kia fo­tog­ra­fi­ja, bu­vo Hel­mut New­ton. Vo­kie­ti­jo­je ap­si­lan­kius pa­ro­do­je „Hel­mut New­ton Mu­seum – The art of na­ked wo­men“, ši pa­li­ko neiš­dil­do­mą įspū­dį. Tai di­de­lė ga­le­ri­ja, ku­rio­je 80 pro­c. eks­po­na­tų su­da­ro ne­spal­vo­to­ja fo­tog­ra­fi­ja. Vien mo­ters li­ni­jų gra­fi­ka, drą­sus vaiz­da­vi­mas, fak­tū­rų ir li­ni­jų kal­ba bei pa­čios emo­ci­jos la­bai pa­vei­kė ir už­de­gė di­džiu­lį do­mė­ji­mą­si fo­tog­ra­fi­jos me­nu. Po to „su­si­pa­ži­nau“ su Pe­ter Lind­bergh kū­ry­ba. Ne­ti­kė­tai atė­jo ir Jan Sau­dek fo­tog­ra­fi­ja. Pas­ta­rą­jį priim­ti to­kį, koks yra, rei­kė­jo lai­ko. Ri­chard Ave­don – dar vie­nas ma­no au­to­ri­te­tas.

- Ko­kius skir­tu­mus tarp Vo­kie­ti­jos ir Lie­tu­vos me­no ma­tai?

- Už­sie­ny­je į akis kri­to di­džiu­lis me­ni­nin­kų no­ras eks­pe­ri­men­tuo­ti. Jie drą­siai ro­do sa­vo ne vi­sa­da pa­si­tei­si­nu­sius mė­gi­ni­mus su­ras­ti ori­gi­na­lią tech­ni­ką ar brai­žą. Lie­tu­vos me­ni­nin­kai yra stip­res­ni – pui­kūs ta­py­to­jai, pie­šė­jai, skulp­to­riai, bet tik vie­nas ki­tas ima­si ki­to­kios tech­ni­kos paieš­kų. Ma­nau, kad tai nė­ra nei ge­rai, nei blo­gai. Tik no­rė­tų­si, kad me­ni­nin­kas „ne­si­kuk­lin­tų“, ne­dve­jo­tų, o tie­siog įgy­ven­din­tų sa­vo su­ma­ny­mus.

- Kur se­mie­si įkvė­pi­mo?

- Esu dė­kin­ga sa­vo tė­čiui, ku­ris įdo­miais hu­mo­ris­ti­niais pa­sa­ko­ji­mais iš sa­vo gy­ve­ni­mo su­tei­kė sa­vo­tiš­kos pa­tir­ties. Jo žo­džiai pa­dė­jo su­pras­ti psi­cho­lo­gi­ją, pa­ro­dė, kaip rei­kia val­dy­ti sa­vo gy­ve­ni­mo lai­vą, neužp­lau­kiant ant ri­fų. Taip pat te­ko su­pras­ti, kad kiek­vie­nam skir­tas sa­vas vė­jas, sa­vos aud­ros ir sa­vi sau­lė­te­kiai. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad tė­tis at­vė­rė ke­lią į žmo­nes.

Fo­tog­ra­fi­jų cik­le vaiz­duo­ja­mi es­mi­niai žmo­gaus gy­ve­ni­mo as­pek­tai. Tai su­bti­liai per­teik­tas il­gų ap­mąs­ty­mų, ieš­ko­ji­mo, sa­vęs pa­ži­ni­mo ke­lias. Ka­mi­lės ADO­MAI­TY­TĖS nuo­tr.

- Ką gal­vo­ji apie atei­tį?

- Ne­su iš tų, ku­rie ver­žia­si į ga­le­ri­jų erd­ves ro­dy­da­mi „bet ką“, ne­mėgs­tu tuš­čia­žo­džia­vi­mo, dar­bo dėl kie­ky­bės ir dėl di­des­nio po­rtfo­lio. Vi­sur sie­kiu ko­ky­bės. Tai, ką da­rau, sten­giuo­si at­lik­ti kiek įma­no­ma ge­riau.

Sa­vo fo­tog­ra­fi­jos ke­ly­je ma­tau dvi kryp­tis, ta­čiau abi su­si­ju­sios su žmo­gu­mi. Tai dar­bas su mo­de­liais ir su pa­pras­tais žmo­nė­mis. Ma­dos fo­tog­ra­fi­ja – lanks­tus, me­niš­kas ko­lek­ci­jos per­tei­ki­mas, kur ga­li­ma nuo­lat la­vin­ti sa­vo plas­ti­ką ir įgū­džius. Ant­ro­ji kryp­tis – dar­bas su įvai­raus am­žiaus ir pro­fe­si­jų žmo­nė­mis. Čia dau­giau vie­tos me­niš­ku­mui ir imp­ro­vi­za­ci­jai.

- Jei koks nors dai­li­nin­kas pa­sa­ky­tų, kad fo­tog­ra­fi­ja – ne me­nas, ką jam at­sa­ky­tum?

- Daž­nai žiū­rė­da­ma į fo­tog­ra­fi­ją ma­tau li­ni­jų ir pus­to­nių žais­mą. Kiek­vie­nas, mo­kan­tis ta­py­ti, pieš­ti, įval­dęs gra­fi­kos tech­ni­kas, vaiz­dą su­vo­kia ki­taip. Man fo­tog­ra­fi­ja – tai me­no kū­ri­nys, pa­veiks­las, ku­ris tu­ri vis­ką, kas yra ir ta­py­bos ar pie­ši­nio vaiz­de. Ta pa­ti kom­po­zi­ci­ja, švie­sos ir še­šė­lių žais­mas, spal­vos, fak­tū­ros. Fo­tog­ra­fi­ja nuo ki­tų me­nų ski­ria­si tuo, kad pa­da­rę kad­rą mes ne­ga­li­me už­dė­ti dar vie­no po­tė­pio ir „pa­tai­sy­ti“. Tas pa­da­ry­tas kad­ras ir yra ga­lu­ti­nis, iš­baig­tas kū­ri­nys. Re­tu­ša­vi­mas ne­su­da­ro di­de­lės reikš­mės. Ta­py­to­jo prie­mo­nės – alie­jus, ak­va­re­lė, skulp­to­riaus – me­dis, ak­muo, o fo­tog­ra­fo – fo­toa­pa­ra­tas. Nes­var­bu, kad tai au­to­ma­ti­zuo­tas įran­kis. Tai tik įran­kis. Ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas pri­klau­so nuo to, kas tą įran­kį val­do.

Ričardas JAKUTIS

Aktorė Donata Kielaitė Šiaulių dramos teatro scenoje žengia pirmuosius žingsnius. Tiesa, žengia veržliai - Evos vaidmeniu Bertolt Brecht pjesėje „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“ bei Belos Volker Ludwig spektaklyje vaikams „Bela, Bosas ir Bulis“. Gimusi Vilniuje, 2010 metais baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, šiek tiek padirbėjusi Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, aktorė pasirinko Šiaulius.

Aktorė Donata Kielaitė džiaugiasi pritapusi Šiaulių dramos teatre Artūro STAPONKAUS nuotr.

- Kodėl? Juk visi bėga į sostinę, o ne atvirkščiai. Kokie pirmieji įspūdžiai?

- Tiesiog taip lėmė likimas, kad dirbu Šiaulių dramos teatre. Myliu teatrą ir noriu dirbti, skleistis ir vystytis, o juk aktorius be vaidmenų neauga. Prieš atvykdama į Šiaulius, apie šį miestą žinojau nedaug. Pasirodo, kad čia jauku ir žmonės labai mėgsta teatrą. Kolektyvas šiltas, puiki atmosfera. Tai labai svarbu kūrybiniam procesui. Džiugu, kad Šiaulių dramos teatre statoma daug klasikinės literatūros, režisieriai - ne tik statytojai, bet ir dirbantys su aktoriais, juos lavinantys. Kaip tik dabar repetuojame naują pjesę – J. Švarco „Šešėlį“. Pjesę režisuoja Nataša Ogaj. Puikūs aktoriai, su kuriais man labai malonu dirbti,. Visi draugiškai mane priėmė, tikiuosi, kad ir aš kolektyvo nenuvilsiu.

- Šoktelėkime į pačią pradžią. Kada sąmoningai suvokei, kad nori būti aktore? Aktoriams Lietuvoje juk nėra lengva.

- Potraukį teatro menui jaučiu nuo neatmenamų laikų. Pamenu, kaip vaikystėje su draugais kurdavome spektakliukus. Sąmoningas šios profesijos pasirinkimas susiformavo bebaigiant mokyklą.

Be abejo, aktoriams, kaip ir visiems kultūros atstovams, Lietuvoje nelengva, bet viliuosi, kad kultūra nemirs. Juk yra daug žmonių, puoselėjančių nacionalinę kultūrą, besirūpinančių savųjų šaknų išsaugojimu.

- Aktorystę laikai profesija ar pašaukimu? Kaip vertini pirmuosius savo vaidmenis?

- Aktorystę laikau pašaukimu, nes kitur savęs nematau ir gyvent be jos negaliu. O vertinti save yra labai sunku, nes man visada atrodo, kad galėjau padaryt daugiau, negu padariau.

- Girdėjau teigiant, kad realiame gyvenime žmogus mėgsta vaidinti, o teatre per vaidybą jis siekia gyvenimo. Kaip suprasti tokį paradoksą? Ne vienas aktorius yra pripažinęs, kad teatras jam yra atsivėrimas, išpažintis. Ar ir tau taip?

- Taip, manau, kad gyvenime priklausomai nuo situacijos kiekvienas užsidėjęs tam tikrą kaukę, tarsi atlieka atitinkamą vaidmenį – žmonos, vyro, bedarbio, tėvo ar motinos, vaiko ir t. t. O teatre mes ieškome, kas slypi po tomis kaukėmis, koks yra žmogaus sielos gyvenimas, ką gyvenime atveriame tik patiems artimiausiems. Sunku suprasti šitą paradoksą, bet taip yra ir teatras tampa didinamuoju stiklu į gyvenimo slėpinius. Teatre yra sukaupta, sukristalizuota mintis apie tai, kas gyvenime mums svarbiausia, bet apie ką dažnai nekalbame, o kartais net pamirštame. Manau, kad kūryba be atsivėrimo yra neįmanoma, be žmogaus išgyvenimų, širdies, jausmų. Jei nėra atsivėrimo ir atsidavimo, tai jau nebe kūryba, o vykdymas.

- Kaip įsijauti į vaidmenį ir kaip po spektaklio grįžti į realybę? Kokie bruožai yra svarbiausi aktoriui?

- Sunku apibūdinti, kaip įsijaučiu į vaidmenį. Tiesiog susikaupiu, o po spektaklio paprastai mėgstu kurį laiką dar pasėdėti grimo kambaryje ir nelėkti iškart į gatvę. Jei to nepavyksta padaryti, tai dar vis tiek kurį laiką galvoju apie praėjusį spektaklį.

Manau, kad vienas svarbiausių aktoriaus bruožų yra atviras gilus žvilgsnis į aplinką, gebėjimas ją pajausti. Sakoma - jei girdžiu paukščio giesmę, ji suskamba ir mano širdy. Išskirsčiau ir valią bei sąmoningumą, be kurių kūryba, mano manymu, yra neįmanoma. Kūrėjas pirmiausia yra valinga asmenybė, gebanti valdyti bei pakreipti savo emocijas ir mintis. Tad kūryba - valios impulsas. O viską reikia daryti sąmoningai. Sąmoningai įžvelgti savo trūkumus, lavintis, suvokti, ko ir kaip nori, kur eini.

- Ar teatro pasaulyje turi autoritetų? Kokį vaidmenį norėtum suvaidinti?

- Taip turiu, tačiau sunku būtų juos visus dabar išvardyti. Iš lietuvių būtų - Rolandas Kazlas, Sigitas Jakubauskas, Valentinas Masalskis, Jūratė Onaitytė, Liubomiras Laucevičius, Rasa Samuolytė ir daugelis kitų. Iš užsienio - Meryl Streep.

Norėčiau suvaidinti vaidmenį, kuris pareikalautų iš manęs visų mano gebėjimų, kuriuo galėčiau visiškai atsiskleisti, kad jis būtų man didžiulis gyvenimo iššūkis. Šiuo metu esu patenkinta tuo, kaip viskas klojasi. Nors gal tas svajonių vaidmuo būtų Nastasja Filipovna iš Fiodoro Dostojevskio „Idioto“.

- Yra aktorių, pavyzdžiui, Valentinas Masalskis, Rolandas Kazlas, kurie, sako, kad nė už ką nesutiktų vaidinti reklamoje ar serialuose. Yra aiškinančių, kad tokie dalykai jiems netrukdo ir netgi išplečia požiūrį į vaidybą. Ką tu apie tai manai?

- Šiais laikais vaidinti reklamoje ar serialuose yra taip pat natūralu kaip aktoriui nusigrimuoti prieš spektaklį. Bet koks darbas yra gerbtinas. Bet šiaip čia kiekvieno asmeninis požiūris ir pasirinkimas. Šiuo metu filmuojuosi seriale „Kas nori nužudyti Mią?“

Oksana LAURUTYTĖ

Vasarvydžio šventė - Joninės - praūžia lyg viesulas, kurio metu liejasi alus, valgomi šašlykai ir groja tranki muzika. Būtent taip ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties sandūra tradiciškai švenčiama. Diana Martinaitienė, Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, sako, kad gamtos šventės sukomercinimas neatskleidžia tikros jos dvasios ir yra tiesiog absurdiškas.

Šventės esmė - dalyvavimas joje nuo pradžių, bet panašu, kad šiuolaikinio žmogaus sieloje dabar tokia sumaištis, jog jai užgožti pasitelkiamas alkoholis ir tranki muzika.

Tradicijos sudomina ne visus

Birželio 23-24 dienomis Lietuvoje švenčiamos Joninės, arba senovinė Rasos šventė, - laikas, kai būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta ir mistifikuota, manyta, kad ji stebuklinga.

Diana Martinaitienė sako, kad šalies televizijos prieš ar per Jonines kartais parodo laidų ar filmų, kuriuose atskleidžiamos tikrosios šventės tradicijos ir dvasia. Pavieniai autoriai, etnologė Zita Kelmickaitė ar kiti, pateikia žinių apie seną kaip pasaulis šventę, tačiau informacijos tikrai nepakanka. Be to, informacija per televiziją būna naudinga tik tiems, kurie domisi liaudies tradicijomis. "Jei žmogus neieško, informacija apie lietuvių tradicijas jo nepasieks, nesudomins. Tokie žmonės per šventes geria alų, renkasi masiniuose renginiuose, kur groja tranki muzika. Juos tenkina komercinių švenčių specifika", - sako pašnekovė.

D. Martinaitienė pateikia pavyzdį, kaip Joniškyje buvo aptariami du viename Šiaulių regiono miestų išbandyti šventės variantai: Rasos šventė remiantis papročiais ir Joninės kaip visur - su alumi, šašlyku ir trankia muzika.

"Kai nebuvo alaus, trankios muzikos, žmonės išsiskirstė. Lietuviai šventėse nori, kad juos kas nors linksmintų. O jei sumokėjo pinigus už bilietą, tai dar pasipiktins, kad prastai palinksmino. Kartais atrodo, kad masinėse šventėse net plojikus reikia samdyti, nes net ploti muzikantams tingima. Žmonėms gamtoje reikia trenksmo ir muzikos, o ne lapų šnaresio ir paukščių čiulbėjimo. Nebemokame būti tyloje", - apgailestauja ji ir kalba, kad neretai masines šventes inicijuojantys atsakingi asmenys net neklausia etnologų, kaip tokią šventę surengti. Pasakoma maždaug taip - turi būti didelė šventė su fejerverkais, laužu ir vainikėliais.

"Masinės šventės tampa visos vienodos. Joninės nesiskiria nuo kitų, o etnologams tenka prievartauti save ir pataikauti masėms", - sako pašnekovė.

Tiesą sakant, tradicinių Joninių surengti miestuose net neįmanoma. Jei nėra ežero, upės, kalno, gausių žolynų, papročių laikytis nepavyks. "Vainikų miestuose nepripinsi tiek, kad jais išpuoštum vartus, stebules, kupolę", - sako ji. Be to, tai yra nedidelės bendruomenės, kurioje visi vieni kitus pažįsta, šventė. Mieste juk prisirenka gerokai daugiau žmonių.

Alus per Rasas nesilieja

"Rasų šventės esmė - dalyvavimas joje nuo pat ryto. Reikia skinti žolynus - kupoliauti, rinkti vaistažoles, nes tikima, kad surinktų tą dieną galia labai didelė, pinti vainikus, puošti šventės vietą, sukrauti laužą, nušienauti vietą šventei. Šventės metu reikia dainuoti, atlikti atitinkamus ritualus. Alaus visi šventės dalyviai paragauja tik po gurkšnį. Alkoholis per Rasas neturi lietis", - sako pašnekovė.

Anot D. Martinaitienės, norinčiam alaus prisigerti žmogui juk nebūtina to daryti per šventę, skirtą gamtai pagerbti. Gali gulėt prie televizoriaus ir gerti.

D. Martinaitienė su gausia bendruomene, puoselėjančia protėvių papročius, Rasas švenčia ant gražaus kalno. Į šią šventę susirenka apie 200 žmonių, kurie per daugelį metų jau žino, kas ką turi daryti, ką atsivežti, kaip pasirengti. Alus toje pagoniškoje šventėje nesilieja. Rasos šventėje Jonai ir Janinos neturi jokios reikšmės.

Kaip rasti paparčio žiedą?

Sukomercinus šventes, jų organizatoriai dalyvius ragina surasti paparčio žiedą. Šiuo žiedu neretai tampa paslėptas šampano butelis ar saldainių dėžė.

Iš tikro paparčio žiedo ieškojimo prasmė - kita. Manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu – gali skaityti kitų žmonių mintis, todėl sužino visas jų paslaptis, ima suprasti gyvūnų kalbą.

"Paparčio žiedo einama ieškoti ne dviese, kaip dabar mėgsta porelės. Jo turi eiti žmogus vienas. Reikia traukti gilyn į mišką, kur nebesigirdi nei šunų lojimo, nei gaidžių giedojimo. Einant jokiu būdu negalima atsigręžti, nes piktosios jėgos ieškotoją gąsdina, bando suklaidinti, tačiau joms pasiduoti negalima", - kalba pašnekovė.

Atėjus į papartyną, po paparčiu reikia patiesti kokį nors patiesalą, šermukšnio šakele apsibrėžti ratą, gerai būtų turėti kokį nors šventą daiktą. Jei viską atliksi tinkamai – tikėta, kad tada suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės.

Kalbama, kad paparčio žiedas yra žuvies žvyno dydžio ir spindi kaip deimantas - visomis vaivorykštės spalvomis.

"Tai suaugusiųjų užsiėmimas. Ieškantis paparčio žiedo žmogus turi būti subrendęs fiziškai ir dvasiškai. Eidamas ieškoti paparčio žiedo, žmogus turi norėti susitaikyti su gėrio ir blogio jėgomis, turi atitinkamai nusiteikti, kad patirtų lyg nušvitimą. Jei to nušvitimo nepatiri, paparčio žiedo nerandi, vadinasi, dar nesi pasirengęs jo priimti", - sako D. Martinaitienė.

Žiedo paieška susijusi su žmogaus dvasinėmis vertybėmis, patirtimi, pasaulio pažinimo keliu. Rasti paparčio žiedą, reiškia, įžvelgti pačias giliausias būties prasmes. Su jo šviesa yra tapatinamas žinojimas, pažinimas, apie tokį žmogų sakoma - šviesus žmogus.

Tikima, kad per Rasas labai aktyvios būna kenkiančios jėgos, siautėja raganos. Žmonės girdėjo, kad raganos suskrenda ant Šatrijos kalno linksmintis. Kad galėtų skristi, jos pažastis pasitepa stebuklingu tepalu. Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

Tautinės šventės - vidinės tapatybės ženklas

Etnologės, IV tarptautinio folkloro konkurso-festivalio "Saulės žiedas" direktorės Rūtos Stankuvienės nuomone, žmonių valia rinktis, ar dalyvauti folklorinėse Joninėse, ar per šią šventę pabūti su šeima, giminėmis. Tačiau ją džiugina, kad pamažu Lietuvoje tampa populiarūs vardai Jonas, Janina, Rasa. "Lietuvoje gali būti įvairių šiai dienai skirtų renginių, tačiau Joninės atgimsta ir gali būti švenčiamos kaip giminės susibūrimo diena, nepaisant to, kad giminėje nėra nei Jonų, nei Janinų", - sako ji.

Pasigirsta nuomonių, kad tautos tradicijos grįžta būtent globalizacijos dėka. Nutekėję į kitus kraštus ar svetimose šalyse gyvenantys lietuvaičiai prisimena tradicines šventes, nes nori parodyti, kuo skiriasi nuo kitų, pasididžiuoti savo šventėmis. "Manau, kad globalizacija padėjo atskleisti tai, kas sava ir kas svetima. Pažiūrėkime, kaip keičiasi žmonių santykis su Kryžių kalnu, panašiai kaip ir su Joninėmis. Daugelį metų tyrinėju Kryžių kalno fenomeną ir stebiu tam tikrų paralelių tarp intencijos švęsti tradicines šventes ir lankymosi Kryžių kalne. Rasos buvo švenčiamos slapta, Kryžių kalnas lankytas slapta. Paskui kilo visuotinio Joninių šventimo ir beatodairiško Kryžių kalno lankymo banga, nes prieš tai buvo draudžiama tai daryti. Vėliau užsinorėta būti tokiais kaip visas pasaulis, neišsiskirti, todėl savas sakralus dvasinis paveldas nuo didžiųjų masių lyg ir atitolo. Dabar nubyrėjo pelai nuo grūdų ir laikas parodė, kad Rasos, Joninės - sava, mūsų šventė. Vieni renkasi ramų buvimą gamtoje, akcentuoja ikikrikščioniškąją šventės kilmę, kiti sieja ją su katalikiškomis tradicijomis ir šv. Jonu Krikštytoju. Natūralu, kad kiekviena karta, laikmetis pakoreguoja šventės sampratą. Čia ir yra esmė - paradokso logika, nes savaime tradicija jungia pastovumo ir kaitos aspektus. Vienas be kito negalimi. Kaip ir vanduo - stovintis jis tampa "nebegyvas", - teigia R. Stankuvienė.

Anot etnologės, atrodė, kad Kryžių kalnas pradeda tapti vien turistų traukos objektu, privaloma vieta, kur atvežami svečiai, o Šiaurės Lietuvos krašto žmonės atvyksta vakarop, kai nebe tiek daug autobusų, kai "nebedirba" elgetos. Ir štai su paskutiniąja emigracijos banga Lietuvos gyventojams Kryžių kalnas pradėjo naują "gyvenimo" etapą - čia atvyksta Ispanijoje, Anglijoje ar Airijoje gyvenantys lietuviai. Ta vieta vėl tampa itin sava, šventa, sietina su tuo, ką vadiname Tėvyne. Taip ir Joninių šventė: emigrantams - grįžimas į "namus", jaučiantiems natūralų saulės ritmą - buvimas gamtoje be didelių decibelų, kitiems - vardinių, draugų, giminės šventė.

"Neverskim žmogaus pasirinkti vienintelio "teisingo" šventimo būdo ar varianto. Nėra tokio. Svarbiausia - leiskime žmogui patirti skirtingo šventimo "skonį", geriausia - nuo jaunų dienų. Patys be jokių didelių organizavimų nueikime ir pastovėkime tyliai ant aukšto kalno, pabūkime vieni nors kelias akimirkas tyloje, pabūkime su saviškiais, sudainuokime dainą, kad garsas plauktų toli laukais", - sako R. Stankuvienė.

Neverskime žmogaus pasirinkti vienintelio "teisingo" šventimo būdo ar varianto. Nėra tokio. Svarbiausia - leiskim žmogui patirti skirtingo šventimo "skonį", geriausia - nuo jaunų dienų.

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Kiekvienas randa savo kelią - vieni čia, gimtinėje, kiti aplekia pusę pasaulio ir nusėda svečioje šalyje. Norvegijos muzikas Saulius Trepekūnas emigraciją vadina natūraliu reiškiniu. Kiekvienas yra savo šalies patriotas, tačiau gali pasirinkti, kur gyventi, kur auginti vaikus, kur rasti geriausias sąlygas atrasti savo talentą.

Šiemet Saulius Trepekūnas buvo pripažintas savo miestelio Hommersak (Sandnes savivaldybė, Norvegija) metų žmogumi. Sauliaus TREPEKŪNO asmeninio archyvo nuotr.

Muzika ir Afrikoj muzika

Praėjusį savaitgalį Šiauliuose skambėjo chorinė muzika. Dailės galerijoje ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje giedojo mėgėjų chorų kolektyvai iš Šiaulių, Latvijos ir Norvegijos. Pastarajam dirigavo iš Pasvalio kilęs ir Šiauliuose studijavęs muzikas Saulius Trepekūnas.

- Kiek laiko gyvenate Norvegijoje ir keliems kolektyvams vadovaujate?

- Norvegijoje gyvenu septynerius metus, bet iš Lietuvos išvažiavau dar 1994-aisiais. Iš pradžių apsistojau Danijoje. Vėliau keliavau po Pietų ir Vakarų Afriką. Tokiu klajūno gyvenimu mėgavausi aštuonerius metus. Anglijoje baigiau muzikologijos mokslų magistrantūrą ir dirbau Muzikos katedros vedėju koledže.

Norvegija pakerėjo savo nuostabia gamta. Abu su žmona Rūta nusprendėme, kad norėtume vaikus auginti ten, kur mažiau žmonių ir streso, tad patraukėme į Norvegiją ir ten pasilikome iki šiol. Dabar dirbu kelių kolektyvų dirigentu. Vadovauju dviem suaugusiųjų chorams - mišriam chorui "Vice Versa", vyrų chorui "Sandneskameratene", taip pat pučiamųjų orkestrui "Bryne musikkorps", dviem vaikų orkestrams - "Hommersak skolekorps" ir "Bore skulekorps". Dirbu ir padėjėju trijuose vaikų choreliuose.

- Kuo ypatingas vyrų choras, kuris lankėsi Šiauliuose?

- "Sandneskameratene" susikūrė 1915 metais. Tuomet jame buvo aštuoni choristai. Jau po penkerių metų choras buvo dvigubai didesnis ir pripažintas vienu geriausių Norvegijos vyrų chorų. Jo repertuarą sudaro įvairi muzika – nuo folkloro iki sakralinės, dainuoja 23 nariai. Choro senbuvis Einar Eriksen kolektyve jau beveik 40 metų. Kartais, kai projektas didelis, sujungiu visų chorų pajėgas, bet papratai su kolektyvais dirbu atskirai.

- Daug garsių pasaulio lietuvių įvairiai kalba apie emigraciją. Žinomas lietuvis režisierius Mindaugas Karbauskis, Maskvos akademinio V. Majakovskio teatro meno vadovas, laiko save pasaulio lietuviu ir neskirsto žmonių pagal tautinius matus. Maironis kūrė ilgesio kupinas eiles Lietuvai vien atostogaudamas Šveicarijoje prie Keturių kantonų ežero. Koks jūsų požiūris į emigraciją? Ar jis keitėsi gyvenant užsienio šalyse?

- Kai buvau dar visai mažas, pas mus į Pasvalį atvyko dirbti žemaitis. Tuomet visi nustebę kalbėjo, ko jis taip toli trenkėsi – svetima kalba, svetimas kraštas. Dar anksčiau seneliai pasakojo istoriją, kaip merginą jaunikis išsivežė gyventi į tolimą kaimą. Tas kaimas taip toli, kad net nuo daržinės stogo nematyti. Dabar realybė ta, kad nuvažiuoti automobiliu iš Šiaulių iki Rygos užtrunka tiek pat, kiek nuskristi iki Stavangerio miesto Norvegijoje. Atstumai sumažėjo, o žmonės turi teisę pasirinkti. Manau, kad visas sienas atidarėme tam, kad žmonės pasirinktų, kur dirbti, gyventi ar keliauti. Paskaitau Lietuvos internetinius portalus - žmonės labai pavargo nuo valdininkų, biurokratijos, kyšininkavimo, apgavysčių. Jie vyksta laimės ieškoti svetur, nes mano, kad čia jos rasti gali ir nepavykti. Manau, kad kai kurie padirbs ir grįš į Lietuvą. Galbūt daugelis atsiveš originalių idėjų, kaip pagerinti gyvenimą, kai kurie grįš investuoti uždirbtų pinigų gimtinėje. Akivaizdu, kad užsienio valstybėse irgi ne pyragai, ne viskas sviestu patepta. Ten taip pat tenka daug dirbti, kol tave pripažįsta.

- Savo miestelyje už aktyvią veiklą pelnėte metų žmogaus titulą. Pripažinimas juk nenukrito iš dangaus. Ką reiškia lietuviui metų žmogaus vardas Norvegijoje?

- Globalizacija yra neišvengiamas dalykas, bet tai nereiškia, kad galime pamiršti savo šaknis. Kur bebūtum, kur begyventum, savo gimtinę nešiojies širdyje. Daug tikrų lietuvių gyvena užsienyje. Nemažai ir tokių, kurie, gyvendami Lietuvoje, neverti lietuvio vardo. Ką reiškia, kai žmogus, atėjęs pas daktarą, galvoja, kaip čia nepastebėtam paduoti jam vokelį su pinigais. Ar tokį daktarą galima vadinti lietuviu? Aš jį pavadinčiau "sovietininku". Jei jau operacija kainuoja 1000 litų, tegul žmogus būna informuojamas, o nuo sumokėtos sumos tegul gydytojas moka mokesčius, kaip visi sąžiningi žmonės.

- Papasakokite, kaip Norvegijoje išgyvena mėgėjiški meno kolektyvai.

- Suaugusiųjų mėgėjiškų kolektyvų valstybė nefinansuoja. Visos išlaidos krenta ant kolektyvo narių pečių. Ansamblius valdo patys jo nariai - pirmininkas ir įvairūs komitetai. Muzikinis komitetas rūpinasi tuo, ką groti ir dainuoti. Valdymo komitetas rūpinasi, kad ižde būtų pinigų išlaidoms padengti. Didžiąją dalį pinigų choristai tiesiog užsidirba per talkas. Jos Norvegijoje yra labai svarbios. Visas kolektyvas eina dirbti įvairių darbų: budėti gatvėse per šventes, rinkti šiukšlių. Net prekybos centruose talkos būdu gali būti atliekama metinė prekių apskaita. Taip kolektyvas užsidirba pinigų kelionėms. Tokia talkų sistema buvo sukurta tuomet, kai Norvegija buvo labai neturtinga valstybė. Tvarka prigijo ir veikia iki šiol.

- Ar būtumėte užsiėmęs tuo pačiu, jei gyventumėte Lietuvoje ar kitoje šalyje?

- Kai gyvenau Lietuvoje, taip pat muzikavau. Be muzikos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Ji mane lydėjo nuo ankstyvos jaunystės. Šiauliuose grojau grupėse "Gin-Gas" ir "Žuvys", dainavau chore "Studium". Manau, kad su muzika nebūčiau prasilenkęs jokioje šalyje. Tiesą sakant, menininkas užsienyje nėra kokia nors išskirtinė profesija. Kaip ir visose kitose srityse, reikia daug dirbti, tobulėti, suspėti su laiku, bet kartu išlaikyti nekintamas vertybes. Dora, sąžiningumas, pagarba ir meilė nesikeičia nei nuo laiko, nei nuo vietovės.

Daug tikrų lietuvių gyvena užsienyje. Nemažai ir tokių, kurie, gyvendami Lietuvoje, neverti lietuvio vardo.

Ričardas JAKUTIS

Birželio 15 dieną 70-ąjį gimtadienį švęs lietuvių estrados veteranas šiaulietis Adolfas Jarulis. Šį solistą Vytautas Kernagis kažkada praminė "estrados briedžiu".

Ne­pa­lau­žia­mas so­lis­tas sce­no­je jau pen­kias­de­šimt me­tų.

A. Jarulis mokėsi J. Janonio vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija), abu tėvai buvo muzikalūs, tad ir sūnus dainavo. Iš pradžių Adolfo balsas skambėjo Šiaulių kultūros namų liaudies dainų ir šokių ansamblyje bei chore, o 1960-aisiais, būdamas devyniolikos, jis dainavo su akmens malimo gamyklos "Alebastras" estradiniu kvartetu (vadovas Virginijus Nemaniūnas) ir pirmąkart pakilo į sceną kaip solistas. Taigi praėjusieji metai Adolfui irgi buvo jubiliejiniai – 50-metis scenoje.

Gražuolės kontraboso dėkle

Su A. Jaruliu susieta ne viena linksma istorija. Per jo 45-mečio scenoje koncertą jubiliatą sveikinę dainininkai iš Panevėžio pranešė, kad savo dainą jie skiria jam ir jo žmonai. "Kuriai?" - kažkas drąsiai paklausė. Adolfas puikus vyras – į savo koncertą visas pakvietė.

Linksmiausia būdavo, kai lietuvių estrados kolektyvai gastrolių metu susitikdavo kokiame nors tolimo Rusijos miesto viešbutyje. "Džemseišenas" kambaryje užsitęsdavo iki paryčių. Tuomet viešbučiuose būta griežtos tvarkos ir po dvyliktos valandos nakties administratorė ateidavo muzikantų raminti. Bet Rusija nebūtų Rusija, jei čia įstatymų negalėtum apeiti dešimtine, lietuviškos dešros gabalu ar panašiai. Muzikantai tai puikiai žinojo. Nors pasitaikydavo ir viena kita nesukalbama administratorė. Ypač dėl moterų - neleidžia pas vyrus į kambarį jų ir tiek. Šie įsigudrino gražuoles įsinešti kontraboso dėkle. Norinčiųjų į svečius pas muzikantus buvo nemažai, tad kartą budėtoja net susidomėjo: "Kur jūs su tuo kontrabosu vis pirmyn atgal?" O kita, pamačiusi kontrabosą, griežtu balsu įspėjo, kad groti viešbutyje negalima. Muzikantai prisiekė negroti.

Nuolatinis gyvenimas ant ratų, ypač alkanuose kraštuose, išmokė neįtikėtinų dalykų. Ansamblio narių gimtadieniai buvo minimi po koncertų viešbučių kambariuose. Restoranų buvo vengiama – ir brangu, ir skrandžiui pavojinga. Tačiau suneštinės vaišės būdavo tokios, kad seilė varvėdavo. Netgi su karštomis dešrelėmis! O jos šildomos taip: į didelį puodą su vandeniu kartu nuleidžiami kokie penki spiraliniai kaitintuvai ir... maisto gaminimo procesas prasideda.

Pėdsakai šiandien

Kartais, kai rytą įsijungiame LTV "Labą rytą", galime išvysti Trakų pilyje ar Galvės ežero pakrantėmis vaikščiojančius dainuojančius Nijolę Ščiukaitę, Adolfą Jarulį, Jurgį Žukauską... Tai ištraukos iš beveik prieš 40 metų susukto muzikinio televizijos filmo "Estradinės melodijos", sukurto gana primityvios aparatūros laikmečiu su ARZ garsiakalbiais, naudojamais ir geležinkelio stotyse traukinių tvarkaraščiui pranešti, skambiai pavadintais "Radio ustanovka dlia kolchoznych radio uzlov", ir prie stiebo pritvirtintais mikrofonais.

Adolfai, su gimtadieniu! Žinok, tik mums atrodo, kad laikas praeina. Jis stovi vietoje. Mes einame.

Nepalaužiamas solistas scenoje jau penkiasdešimt metų.

Algirdo MUSNECKIO nuotr.

Nuo "Nemuno žiburių" iki senjorų bigbende

1963 m. Šiaulių statybos tresto estradinio ansamblio vadovas Teisutis Saldauskas, kuris būrė Lietuvos valstybinėje filharmonijoje profesionalų kolektyvą "Nemuno žiburiai", pasikvietė visus keturis solistus: Ziną Jurgutytę, Nijolę Ščiukaitę, Juozą Garberį ir Adolfą Jarulį. Stipraus balso solistas galėjo rinktis sudėtingus kūrinius, pavyzdžiui, "Ten, kur vėjas eina miegoti" iš Karelo Goto repertuaro. 1964-aisiais pirmajame respublikiniame estrados artistų konkurse solistas buvo apdovanotas trečiojo laipsnio diplomu. Pirmoji vieta buvo skirta žonglieriui Vidui Dereškevičiui, antroji – solistei Zinai Jurgutytei. Be abejo, Adolfą dera vadinti šio konkurso laureatu, nes tik vėliau prizus imta skirstyti kaip ir visame pasaulyje – solistei, solistui, originalaus žanro atlikėjui, instrumentalistui ir t. t. Sovietmečiu buvo kitaip – pirmoji vieta skirta cirko atlikėjui, nes cirkas tuomet buvo svarbiausias iš visų menų, po to - solistei (pagarba moteriai) ir tik tada - solistui.

1976 m. Lietuvos estrados atlikėjai po koncerto Maskvoje susitiko su estrados tėvu Leonidu Utiosovu.

Po metų maestro Juozas Tiškus pakvietė Adolfą Jarulį į Lietuvos estradinį orkestrą, o šiam iširus jis toliau dainavo "Estradinėse melodijose". Darbą su maestro dainininkas pripažįsta ryškiausiu savo kūrybinės biografijos faktu. Be abejo, nes "dainuoti pas Tiškų" tuomet buvo pats didžiausias pasiekimas. Tuo metu populiariausios A. Jarulio atliekamos dainos buvo E. Balsio ir V. Bložės "Gulbių šauksmas", T. Makačino ir V. Bložės "Prie apleisto namo", kurių įrašus vis dar rodo LTV.

1971 m. solistas paliko "Estradines melodijas" – persikėlė gyventi į Klaipėdą ir pradėjo dainuoti pavyzdiniame estradiniame ansamblyje "Žėrutis" (vadovas Teodoras Kareckas), taip pat Klaipėdos liaudies operos teatre. 1973 m. jis tapo populiaraus konkurso "Vilniaus bokštai" laureatu, finaliniame ture atlikęs B. Gorbulskio dainą "Žemės žiedai" (ž. J. Strielkūno) ir M. Noviko "Sugrįšiu" (ž. A. Saulyno). 1975-1976 m. dainavo valstybiniame pučiamųjų orkestre "Trimitas". 1984-aisiais pelnė diplomą estradinės dainos festivalyje "Jūros perlas" Liepojoje.

Klaipėdoje išgyvenęs 22-ejus metus, Adolfas Jarulis grįžo į gimtuosius Šiaulius ir ėmė dainuoti senjorų bigbende. 2003-iaisiais, jubiliejiniais A. Šabaniausko šimtmečio metais, A. Jarulis tapo Antano Šabaniausko premijos laureatu.

"Estrados briedis" vis dar gali vienas pristatyti dviejų dalių koncertą, o kai užtraukia senąją "Dilailą" ar kitas Tomo Džonso repertuaro dainas, stebiesi solisto balso jėga. A.Jarulio populiarumą atgaivino TV konkursas "Švieski man vėl". Fortūna ėmė šypsotis, be to, ir jis pats stengiasi įrodyti, kad yra nepalaužiamas, nors tarp konkurse "Švieski man vėl" besivaržančių vyrų buvo vyriausias. Nepaisant to, nuo pat pirmųjų konkurso turų jis įsitvirtino pirmaujančiųjų gretose. Į finalinį konkurso etapą pateko būdamas trečias (finale varžosi dešimt dainininkų). Čia likimą lėmė ne komisija, o TV žiūrovai. Su komisija Adolfui paprasčiau, nes jo balsas yra puikus ir profesionalūs vertintojai blogos vietos neskirs, o su žiūrovais juk kitaip... Be to, pats dainininkas manė esąs primirštas. Rezultatai nustebino – A. Jarulis žiūrovų buvo išrinktas geriausiu. Tiesa, nustebino ir žiūrovai, gana profesionaliai surikiavę pasirodžiusiuosius.

Oksana LAURUTYTĖ

Šiandien paaiškėjo Šaulių regiono televizijos "S plius" konkurso "Aš laidos vedėjas" rezultatai. Laidą "Kodėlčiukas" naująjį televizijos sezoną, kuris prasidės rudenį, ves du vaikai, kurių pavardžių kol kas laidos rengėjai neatskleidžia. Paslaptis išaiškės rugsėjį.

Mėnesį 7-12 metų vaikai siuntė anketas Šiaulių regiono televizijos "Aš laidos vedėjas" konkurso organizatoriams. Prie anketos prisegę savo fotografijas vaikai pateikė ir motyvacinį laišką argumentuodami, kodėl yra patys tinkamiausi televizijos laidai vesti. Tėveliai skatino ir palaikė savo atžalas konkurso metu.

Atrankos metu vaikai išradingai improvizavo, dainavo...		..šoko ir skaitė eiles. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Konkurso organizatoriai sulaukė nemažai anketų, tačiau į antrąjį konkurso etapą pakvietė 13 pretendentų - berniukų ir mergaičių, kurių dar laukė rimti išbandymai. Antradienį ir ketvirtadienį "S plius" televizijos studijoje pretendentams teko filmuotis ir atlikti organizatorių skirtas užduotis: raiškiai perskaityti tekstą, atsakyti į komisijos pateiktus klausimus ir patiems paklausti, prisistatyti. Prisistatymą vaikai turėjo paruošti namuose. Dalyviai išradingai atliko užduotis - dainavo, skaitė eiles, improvizavo. Vaikų išradingumas ir drąsa nustebino komisijos narius.

Dvi dienas trukusios atrankos metu paaiškėjo, kad laidą "Kodėlčiukas" ves du vaikai. Kas jie - tegul lieka paslaptis. Kitų vaikų pasirodymai bus patalpinti naujienų portale "Etaplius.lt", kurio lankytojai balsuodami išrinks tris labiausiai patinkančius pasirodymus. Jei kelių dalyvių įvertinimas bus vienodas, nugalės tas, už kurį bus balsavę daugiau portalo lankytojų.

Nugalėtojai bus apdovanoti portalo "Etaplius.lt" ir televizijos "S plius" įsteigtais prizais.

Laida "Kodėlčiukas" sudomins ir vaikus, ir suaugusiuosius. Tai bus pažintinė, informacinė, reklaminė laida smalsuoliams apie tai, kaip veikia įvairios įmonės, įstaigos, organizacijos. Laidose bus atskleidžiama, kaip viena ir kita įmonė įkurta, pasakojamos įvairios istorijos apie tai, ką naudojame kasdien, bet nežinome, kaip tai gaminama, kaip veikia.

Reportažai bus rengiami ne tik iš įmonių, bet ir iš įvairių miesto kultūros įstaigų ar organizacijų.

Svajūnas SABALIAUSKAS

Po 37 metų pertraukos prestižinio Rusijos nacionalinės kinematografo akademijos premijos "Nikė" laureatė Olga Kravčenia vėl Šiaulių dramos teatre. Įžymioji scenografė kuria spektaklio "Šešėlis" dekoracijas. Menininkė, pelniusi garbingiausius Rusijos kino meno apdovanojimus, sutiko dirbti Šiauliuose, nes, pasak kūrėjos, norėjusi dirbti su režisiere, savo drauge Nataša Ogaj, kuri Šiaulių scenoje stato Eugenijaus Švarco pasaką "Šešėlis". Teatre scenografė dirbo daugiau nei tris savaites, dabar ji jau vėl Maskvoje. Į Šiaulius O. Kravčenia sugrįš birželio mėnesio pradžioje ir vėl puls į darbus. Prieš grįžtant į Maskvą su scenografe kalbėjomės ne tik apie būsimą spektaklį, bet ir apie Šiaulius, kino pramonę ir teatrą.

"Teatre iš karto viskas matyti - kai bloga dekoracija ar nėra vaizdo. Jei rinkčiausi specialybę iš naujo, tikrai būčiau teatro dailininke", -sako Olga Kravčenia.

- 1973 m. kovo 24-ąją Šiaulių dramos teatre įvyko Pedro Kalderono pjesės "Dama vaiduoklė" premjera, kurią režisavo Nataša Ogaj. Jūs buvote šio spektaklio dailininkė. Kaip tuomet, gyvendama Maskvoje, suradote Šiaulių teatrą?

- 1969 metais dar mokiausi Maskvoje kinematografijos institute, o Nataša tuomet studijavo režisūrą. Turėjome nuostabiausius vadovus, ji - Mariją Osipovną Knebel, aš - Jurijų Ivanovičių Pimenovą. Kai būsimai režisierei prireikė dailininko, I. Pimenovas pasiūlė mane. Taip susipažinau su Nataša. Ji Riazanėje statė "Damą vaiduoklę". Po kelerių metų Šiauliuose nusprendė vėl statyti šį spektaklį ir pasikvietė mane. Sukūrėme tiems laikams nebūdingą scenografiją. Ji buvo permatoma, išpuošta "auksu", važinėjo po sceną. Visa tai spektakliui teikė lengvumo pojūtį.

Šiaulių dviračių gamykla tuomet "išgelbėjo" spektaklį. Įsivaizduokite dvi merginas, kurioms po 27 metus, atvažiavusias į gamyklą. Jas apspito gausybė darbininkų. Atvežėme nelabai profesionalius brėžinius, bet darbininkai pagal juos pagamino nuostabią dekoraciją.

Šįkart, važiuodama į Šiaulius, galvojau, kad dekoraciją taip pat gamins dviračių gamykla, bet pamačiau, kad teatras turi savo meistrus ir dirbtuves, tad tikiuosi, kad viskas bus dar geriau...

- O kaip tuomet kūrėte "Damą vaiduoklę"?

- Kaip ir dabar. Atvažiuodavau, išvažiuodavau. Dirbome apie tris mėnesius. Tuomet buvo tiesioginis traukinys "Šiauliai-Maskva". Dabar tokios prabangos nebėra.

- Tai po "Damos vaiduoklės" Šiaulių neaplankėte?

- Ne, bet dalyvavau filmuojant kiną Vilniuje. Tai tęsėsi iki 1990 metų... Iš to meto Šiaulių atminty liko tik neryškūs prisiminimai. Kartais atrodo, kad aš čia niekada nesu buvusi (juokiasi – aut. past.). Atrodo, kad Šiauliai man - naujas, dar neatrastas miestas...

Gyvenome pas Natašos mamą ir močiutę. Šiaulių miesto beveik nematėme, nes daug dirbome, o laisvalaikiu lankėme Natašos draugus. Atsimenu, kaip jos draugė mums išvirė cepelinų... Nuo to laiko labai juos mėgstu.

Dabar galiu pasakyti, kad Šiauliai - labai ramūs ir gražūs. Šiame mieste gyvenantys žmonės turėtų būti fiziškai stiprūs ir sveiki, nes kvėpuoja neužterštu oru, kurio nėra didmiesčiuose. Rusijoje labai daug žmonių ir nėra švaru, tad čia labai gera būti. Norėčiau pagirti ir Šiaulių kavines, kurias aplankėme. Jaučiuose Šiauliuose kaip tikrame Vakarų Europos mieste. Svarbiausia - čia labai tylu.

- Po Šiaulių teatre nebedirbote.

- Ne. Kai Nataša išvyko į užsienį, nebeturėjau kur teatre dirbti. O Maskvoje į teatrą ne taip lengva patekti, juolab kad mano profesija - kino dailininkė. Į kiną iš teatro ar iš teatro į kiną žmonės ateina tik per pažintis. Teatro ir kino specifika yra kitokia, todėl grįždama į Šiaulių teatrą turėjau daug ką apgalvoti. Daug daugiau laiko skyriau apmąstymams ir darbams, nei būčiau skyrusi kino filmui. Vaikščiojau po Maskvos teatrus, žiūrėjau, kas naujo, įdomaus, nematyto, novatoriško. Norėjosi, kad Natašos spektaklis būtų įdomus ir įspūdingas.

- Sakote, kad kine ir teatre dailininko darbas skiriasi. Kokie pagrindiniai skirtumai?

- Aš visuomet pavydėdavau teatro dailininkams. Jų darbas scenoje yra viso spektaklio metu. Kine dailininkas gali sukurti labai įdomią dekoraciją, bet ji bus nufilmuota tik keliais fragmentais, o žiūrovas tos dekoracijos gali net nepastebėti. Kine – daug kūrėjų. Filmas žiūrimas operatoriaus akimis, o teatre beveik viską valdo režisierius ir dailininkas. Filmas pelno apdovanojimus, jeigu visi komponentai – scenografija, režisieriaus, operatoriaus, kompozitoriaus ir kitų specialistų darbas dera. Spektaklis gali būti apdovanotas, tarkim, už režisūrą. Žinoma, spektaklis bus įdomus žiūrovui, jei dekoracijos, režisieriaus ir aktorių darbas dera. Bet būna, kad žiūrovas ateina pasižiūrėti tik į kostiumus.

- Tai kuo išsiskirs "Šešėlis"?

- Šiuolaikiniame spektaklyje reikia surasti pagrindinę ašį – spektaklio raktą. "Šešėlyje" sakoma, kad kiekvienas žmogus turi dvi puses - gerąją ir blogąją. Jos abi kovoja ir nežinia kada kuri nugalės.

Pjesėje veikėjai kalbasi dviejuose balkonuose, tad norėjosi juos pavaizduoti. Todėl man reikėjo kelio į šlovę, kelio į viršų, nuo kurio vėliau į apačią eitųsi galva. Iš pradžių Nataša paprašė, kad dekoracija suktųsi ant scenos rato. Norėjosi, kad tai būtų pakyla, o ne laiptai. Kai atvežiau dekoraciją, teatro specialistai pasakė, kad ratas kartais gali nesisukti. Reikėjo ką nors daryti. Ir labai greitai. Bet tokiais momentais įsijungia pasąmonės galia. Visą dieną galvojau. Tą dieną švenčiau savo gimtadienį, nuėjome į kavinę, mačiau, kad Nataša jaudinasi. Pasakiau - nesijaudink, rytą viskas bus gerai. Ir rytą atsibudau su nauja vizija - supratau, kad naujas variantas bus dar geresnis. Taip scenoje atsirado du balkonai, kurie vėliau tampa tiltu, rūmais.

- Lietuvoje daug kas virkauja, kad nėra pinigų kino filmams kurti. Rusijoje ši meno šaka geriau finansuojama, bent jau taip atrodo iš šalies.

- Rusijoje lietuviškas kinas visuomet buvo itin vertinamas. Tai intelektualūs kūriniai. Nereikia pamiršti, kad visiems tuomet filmuojamiems filmams pinigų skirdavo "Goskino". Bet 1990 metais viskas baigėsi, man teko palikti kiną. Tuomet visi "kinošnikai" užsiėmė ne savo darbais. Aš kūriau lėles, kurios parodijavo politikus. Vėliau atėjau į televiziją, kūriau dekoracijas pokalbių šou. Ir tik po kelerių metų sugrįžau į kiną.

Žinoma, per tą laiką nemažai kas pasikeitė. Kino direktoriai, gaudavę pinigų iš "Goskino", tapo prodiuseriais. Jie visur ieško finansuotojų. Dažnai filmai būna abejotinos meninės kokybės. Kodėl? Todėl, kad vadovauja žmonės, kurie turi pinigų. "Goskino" atrinkdavo ir finansuodavo geriausius pasiūlymus, o dabar gali filmuoti bet kas bet kaip. Nebeliko cenzūros. Dabar sakoma, kad kuriama pagal žiūrovo skonį. Bet tą skonį formuoja kūrėjai, tad atsiranda daug filmų ir serialų apie banditus. Vienoje serijoje nužudoma tiek daug žmonių, kad jaunuoliui gali pasirodyti, jog taip geriausia išspręsti visas iškilusias problemas. Kai Amerikoje žiūriu televiziją, iškyla kita problema – viskas tik apie namus, šeimą, pseudogerumą, valgio gaminimą, išgyvenimą dėl smulkmenyčių. Nuobodu žiūrėti.

Anksčiau iš šimto filmų penki būdavo genialūs, dešimt – puikių, o dabar iš gausybės filmų sunku ką nors išskirti arba tiesiog nėra kur parodyti. Mes peršame produkciją, kurią žiūrovas priverstas žiūrėti.

- Esate daugiau nei 40 filmų dailininkė. Koks Jums mieliausias? Gal "Vairuotojas Verai", už kurį gavote premiją "Nikė"?

- Kai kuriuose filmuose malonu dirbti, o kai kuriuose - ne. "Vairuotojas Verai" buvo itin gerai įvertintas įvairiose kategorijose. Kai mes jį kūrėme, netikėjome tokia sėkme. Filme atkūriau 1960-ųjų atmosferą. Filmavome Sevastopolyje, Ukrainoje. Anksčiau ten buvo labai išvystyta kino pramonė, bet Ukrainai tapus nepriklausoma valstybe bazė sunyko.

Rekvizitą iš Maskvos gabenti buvo sudėtinga, tad viską rinkau Sevastopolyje - paprasčiausiai vaikščiojau po namus ir ieškojau senų daiktų. Nepatikėsite, kaip skurdžiai gyvena žmonės Sevastopolyje ir apskritai Kryme, todėl daugelis jų ir "užstrigę" tuose 1960-uosiuose. Todėl nebuvo sunku "įrengti" generolo namą. Suradome ir pionierių stovyklą, nudažytą klaikia mėlyna spalva su kareiviškomis lovomis, o kažkada tai buvo įspūdinga vila. Viską skutome, dažėme, atvežėme baldus, prisodinome gėlių. Mieste priklijavome to laikmečio plakatų, "paleidome" senuosius autobusus, automobilius. Taip atkūrėme to laikmečio dvasią, už kurią ir paskirta "Nikė".

Oksana LAURUTYTĖ

Birželio 2-ąją Šiaulių dramos teatre bus pristatyta net trejus metus rengta knyga "Scenos riteris. Atsiminimai apie Praną Piauloką" bei kompaktinė plokštelė su jo skaitoma Lietuvos ir pasaulio klasikų poezija. Garbaus aktoriaus, Šiaulių miesto garbės piliečio atmintis bus įamžinta ir knygos pristatymo dieną pradėtame kurti dokumentiniame filme, kurį režisuos įžymi režisierė Agnė Marcinkevičiūtė.

Knyga - lyg skolos grąžinimas

"Galvodamas apie Prano Piauloko išėjimą manau, kad jis neišėjo. Jo aura liko – ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje. Elgesy jį pažinojusių ir ne tik... Tai kilnumas, reiklumas sau, švaros ir taurumo ilgesys mene. Patriotizmas. Šių idealisto savybių labai reikia pragmatiškoje mūsų nūdienoje, tad už Viltį ačiū Pranui. Išėjusiam ir neišėjusiam. Išlikusiam širdyse, elgesy ir šioje atsiminimų knygoje", - tokie Vytauto V. Landsbergio žodžiai - knygos, pagerbiančios scenos riterį, moto.

Knygos viršelį papuoš P. Piauloko, sėdinčio ant žirgo, fotografija. Ji buvo padaryta 1974-aisiais, kuomet aktorius vaidino Liudviką Zavišą režisieriaus A. Puipos statomame filme "Atpildo diena".

Knygos sudarytojas Šiaulių dramos teatro archyvaras Svajūnas Sabaliauskas sako, kad rinkdamas medžiagą apie Anapilin iškeliavusį kolegą išgirdo įvairių epitetų. "Vienišas", "gilus", "rimtas", "nepasiekiamas", "uždaras", "Dievo pateptasis" - tik keli apibūdinimai, kuriuos savo prisiminimuose išsakė gausus būrys P. Piauloko kolegų, draugų, bendramokslių. Knygoje prisiminimais apie P. Piauloką dalijasi per 40 žinomų žmonių: Grumšlytė-Brazdžionis, Aurelija Ragauskaitė, Nataša Ogaj, Tomas Venclova, Gražina Mareckaitė, Gediminas Girdvainis, Rimas Tuminas, Jonas Vaitkus, Larisa Kalpokaitė, Doloresa Kazragytė ir daugelis kitų.

Pats S. Sabaliauskas aktorių prisimena su didžiule pagarba: "Prisimenu, pirmą kartą pamačiau P. Piauloką "Retro" kavinėje Šiauliuose. Aktorius gėrė kavą, rūkė ir kalbėjosi su kolegomis. Nuo jo sklido neapsakoma gėrio banga. Dar gyvas, jis jau buvo legenda. (...) P. Piaulokas išmokė mane įsiklausyti į teatro tylą."

Pristatymo dieną - paroda ir būrys bičiulių

Knygos apie P. Piauloką leidimą parėmė Šiaulių miesto savivaldybė, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Knyga leidžiama Vytauto V. Landsbergio šeimos leidykloje "Dominicus Lituanus", ji bus išleista 1000 egzempliorių tiražu. Rugsėjį knyga bus pristatyta Vilniaus valstybiniame mažajame teatre ir Klaipėdos muzikiniame teatre.

Joje panaudotos Juozo Bindoko, Aleksandro Ostašenkovo, Giedriaus Baranausko, Kazimiero Vitkaus, Antano Dilio, Romualdo Rakausko, Audriaus Zavadskio, Vlado Mikalausko, Sauliaus Jankausko nuotraukos. Kai kurių fotografijų autorių nustatyti nepavyko, dalį jų davė P. Piauloko kolegos ir kt. Bibliografiją sudarė istorikė Roma Baristaitė.

S. Sabaliauskas rinkti prisiminimų apie P. Piauloką vyko į daugelį šalies miestų, net į Didžiąją Britaniją. Birmingeme aplankyta aktoriaus antros eilės pusseserė Rita Butkutė, rašytoja Mari Poisson.

Knygos sudarytojai itin dėkingi teatro garso režisieriui Virginijui Jasiūnui, kurio dėka buvo išsaugoti P. Piauloko, skaitančio poeziją, įrašai. Jei likdavo laisvos juostos, V. Jasiūnas į "galiukus" įrašinėjo aktoriaus, skaitančio poeziją parkuose, skveruose, šventėse, balsą.

Į knygos pristatymą žadėjo atvažiuoti gausus P. Piauloko kolegų, režisierių, kurso draugų būrys. Tarp jų - ir "keistuolis" Aidas Giniotis, kuris, apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, jo atsisakė - perdavė Pranui, tuomet dėl ligos jau gulinčiam ligoninėje.

Šį Auksinį scenos kryžių bei kitus P. Piauloko apdovanojimus, pjeses su paraštėse aktoriaus užrašytomis pastabomis ir kitus asmeninius daiktus bus galima apžiūrėti teatro fojė surengtoje parodoje.

Filmą kurs dvi režisierės

Tą pačią dieną, kai visuomenei bus pristatyta knyga, Agnė Marcinkevičiūtė, talkinant kitai režisierei - Ramunei Rakauskaitei, pradės kurti dokumentinį filmą apie maestro.

A. Marcinkevičiūtė yra sukūrusi dokumentinį filmą apie Jurgą Ivanauskaitę, Justiną Marcinkevičių ir daugelį kitų. R. Rakauskaitė išgarsėjo filmais "Sūrininkas", "Mimoza".

"Mano pagrindinis uždavinys knygos pristatymo dieną atvykti su kamera, mikrofonu ir pasistengti maksimaliai perteikti teatro atmosferą, pakalbinti žmones, kuriuos vėliau gali būti sunku susitikti. Su P. Piauloku esu bendravusi mažai, bet man aišku - šis žmogus buvo asmenybė, svarbus Šiauliams ir teatrui. Kertinis teatro akmuo. Kol kas neaiškūs finansavimo šaltinai, bet labai norime filmą sukurti", - sakė A. Marcinkevičiūtė.

Knyga "Scenos riteris. Atsiminimai apie Praną Piauloką" bus išleista tūkstančio egzempliorių tiražu.

Oksana LAURUTYTĖ

LNK projekte "Žvaigždžių duetai" dainuojančios serialo "Naisių vasara" garso takelį sukūrusios ilgaplaukių roko atlikėjų grupės "Thundertale" lyderis Laurynas Baškys sako, kad visuomenė neretai ilgaplaukius, odiniais rūbais vilkinčius žmones laiko atšiauriais ir agresyviais. Iš tikrųjų visais laikais pačias gražiausias lyriškas roko balades sukūrė būtent roko grupės. "Pasitelkę muziką stengiamės pasakyti tai, kas mums svarbu, dėl ko skauda", - sako iš Kuršėnų kilęs Laurynas, šiandien su grupe koncertuosiantis studentiško festivalio "Po saule" baigiamajame koncerte.

Laurynas Baškys Kuršėnų muzikos mokykloje ir miesto orkestre grojo trimitu. Sunkiosios muzikos scenoje grupės "Thundertale" lyderis - nuo 1997-ųjų.

Muzika serialui - apie vertybių išsaugojimą

Kaune gyvenantį ir inžinieriumi-vadybininku vienoje muzikos prekių parduotuvių dirbantį Lauryną telefonu pagauti lengva, tačiau pakalbinti - sunku. Pokalbiui 29-erių vyras laiko rado tik apie 22 valandą.

"Veiklos tikrai turiu nemažai. Kasdien repetuojame, planuojame darbus, koncertus, grupės veiklą, juolab kad mano asmeninis gyvenimas - ne tik muzika", - sako jis ir išsyk pareiškia, jog apie asmeninį gyvenimą nekalbės. Nepasakos apie savo tėvus, antrąją pusę. Asmeninis gyvenimas - žurnalistams tabu.

Nors atlikėjas užsuka į gimtuosius Kuršėnus, tačiau Šiauliuose koncertuoja nedažnai. "Prieš porą metų čia esame pristatę savo albumą "Milžinai", o paskutinį kartą lankėmės gal prieš pusmetį. Vyko serialo "Naisių vasara" turas per Lietuvą. Koncertų salėje "Saulė" pristatymo metu atlikome akustinę savo dainų programą - metalo žanro muziką atlikome be elektrinių gitarų", - prisimena Laurynas.

Kaip kauniečių grupė susidraugavo su serialo "Naisių vasara" kūrėjais? Laurynas sako, kad tai - ilga istorija. Jis seniai bendrauja su scenarijaus autoriumi ir mecenatu Ramūnu Karbauskiu. "Sutapo mūsų požiūris į tai, kaip viešoje erdvėje negatyviai pristatomas Lietuvos kaimas, kaip sparčiai globalėjančiame pasaulyje save suvokia lietuviai, kokioje situacijoje šiuo metu yra mūsų tautinė savimonė bei kaip reikia grąžinti kaimą Lietuvai. Nusprendėme dirbti kartu. Visa grupės "Thundertale" muzika - apie tautos pamatinių dalykų, vertybių išsaugojimą, tad garso takelio sukūrimas šiam serialui mums buvo labai natūralus dalykas", - sako muzikantas.

Kūrybai reikėjo subręsti

Laurynas pats yra kaimo vaikas. Kuršėnuose gyvena jo tėvai, seneliai, brolis Rokas, kuris taip pat muzikuoja - groja roką. "Kuršėnai - mano gimtasis miestas. Ten lankiau darželį, mokyklą, muzikos mokyklą - grojau trimitu vaikų muzikos mokyklos bei miesto orkestre. Kuršėnuose pradėjau muzikuoti su gotikinio roko grupe "Lex". Mano gražiausi prisiminimai susiję su šia vieta - Ventos pakrantėmis, jaukia miesto atmosfera, šiltais žmonėmis. Daug gražių prisiminimų išsaugojau", - sako vyras, bet toliau nenori detalizuoti savo prisiminimų.

Anot pašnekovo, jo pasaulėžiūrą suformavo šeima, tad tik tėvams jis gali būti dėkingas už "bagažą". "Žengiau į gyvenimą turėdamas tvirtą požiūrį, susiformavusią pasaulėžiūrą, žinodamas, kas yra teisinga, o kas - ne. Visa aplinka man suteikė sąlygas kurti, tobulėti, nors tikras kūrybiškumas atsiskleidė jau vėliau. Tam turėjau subręsti", - sako pašnekovas.

Laurynas savo veiklą sunkiosios muzikos scenoje pradėjo 1997 metais. Studijų metais daugiausia koncertavo su akustiniais projektais, grodamas autorines dainas.

Su grupe "Vors" buvo išleistas demo albumas (nemaža jo dalis taip pat buvo įrašyta Kuršėnuose, ūkiniame pastate įrengtoje laikinoje studijoje), intensyviai koncertuota įvairiuose alternatyvios muzikos renginiuose Lietuvoje. Laurynas kurį laiką koncertavo ir su gerai žinoma grupe "Siela".

Prieš septynerius metus jis pradėjo veiklą su sunkiojo metalo komanda "Thundertale" ("Perkūno sakmė"). Atlieka vokalo (pagrindinio ir pritariamojo) bei gitaros (solo ir ritmo) partijas, užsiima grupės vadyba. Šiuo metu "Thundertale" yra kone daugiausia koncertuojanti sunkiosios muzikos grupė Lietuvoje, išsiskirianti savo produktyvumu. Nuo "Thundertale" gyvavimo pradžios išleisti trys studijų albumai ir dvi DVD plokštelės.

Dainomis liudija protėvių garbę

Laurynas sako, kad muzikiniai gebėjimai jo šeimoje - ne naujiena. Jo senelis mėgdavo dainuoti, muzikuoja pusbrolis, pusseserė. "Juk visų lietuvių sieloje - noras dainuoti. Muzikos pojūtį ir pomėgį dainuoti gavau būtent iš senelio", - sako vyras.

Kodėl Laurynas vis dėlto pasirinko roko muziką? "Man atrodo, kad rokas - tai ta muzika, kuria gali išreikšti sudėtingiausius vidinius polėkius, bet kad roką atliktum profesionaliai, reikia itin daug dirbti. Mums patinka iššūkiai. Žinoma, rokas - karingas muzikos žanras, tačiau juk mes, lietuviai, esame karinga tauta", - sako jis.

Roko grupė "Thundertale" yra ko gero daugiausiai koncertuojanti sunkiosios muzikos grupė šalyje. Lauryno BAŠKIO asmeninio archyvo nuotr.

Grupė "Thundertale" itin išgarsėjo išleidusi albumus "Milžinai" ir "Perkūno kariai" ("Warriors of Thunder"). Albumuose apdainuojama senovės Lietuvos karių dvasia, herojiškumas, stiprybės ir garbės idėjos. Laurynas sako, kad grupės nariai, kurdami tautos praeitį šlovinančius tekstus, daug bendravo su istorinių romanų rašytoju Jonu Užurka, todėl albume "Perkūno kariai" kiekvieną dainą lydi proza parašytas tekstas - tiksli informacija apie vykusių mūšių datas, eigą ir istorinę reikšmę.

"Domiuosi tautos istorija tiek, kiek, manau, turėtų domėtis kiekvienas lietuvis. Vis dėlto reikėjo įgyti daugiau žinių, kuriant dainas. Štai nors ir plačiai nuskambėjusi nevienareikšmiškai vertinta pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tema. Negalėčiau teigti, kad Lietuva pasaulyje išgarsėjo Brunono nužudymu, kaip tai kartais mėgstama traktuoti. Lietuviai išgarsėjo gindami savo tikėjimą ir laisvę. Ne paslaptis, kokiais tikslais ir kuo prisidengę į mūsų žemę, mūsų šventas girias tuomet atėjo svetimšaliai. Anuomet protėviams užteko drąsos pasipriešinti. Praėjo daug amžių, o mūsų "šventoms girioms" - tradicijoms, šeimos vertybėms, kultūriniam tautos palikimui, savo kilmės suvokimui - vėl iškilo pavojus", - sako muzikantas.

Anot Lauryno, tam, kuris nekovoja už idealus, vėliau belieka skėsčioti rankomis. "Kodėl lietuvių tauta nyksta? Kodėl emigruojama? Kodėl lietuviui gėda svetur pasakyti, kad jis yra lietuvis?" - klausia jis ir sako iš Lietuvos emigruoti neketinantis. "Čia mano tauta, mano žemė. Ką pasakytų protėviai, jei paliktume kraštą, dėl kurio buvo pralieta tiek kraujo. Protėvių garbę liudija jų palikuonių darbai. Reikia gyventi taip, kad protėviams nebūtų gėda dėl mūsų", - užsidegęs kalba jis.

O kaip Laurynas vertina grupės dalyvavimą LNK projekte "Žvaigždžių duetai"? "Mes atstovaujame roko muzikantams, tad nusprendėme įsivelti į šią avantiūrą. Manome, kad geri muzikantai turi gebėti atlikti bet kokio žanro muziką, o mes galime tai įrodyti", - sakė jis.

Oksana LAURUTYTĖ

"Mes - skraidome. Visada taip sakom, kai aviamodelis danguje. Nesvarbu, kad tu pats - ant žemės. Juk tavo širdis ir akys - danguje", - kalba kuršėniškis Vytautas Steponavičius, aistringas aviamodeliuotojas. Prieš penkerius metus Vytautas aviamodelių pagalba ėmė filmuoti - prie radijo bangomis valdomo lėktuvėlio pritvirtina vaizdo kamerą ir įamžina tai, ką pamatytų, jei pats būtų danguje.

Aviamodeliuotoją Vytautą Steponavičių kolegos laiko tikru profesionalu. Vytautas yra sukūręs puslapį internete, kur pasakoja, kaip patiems pasigaminti įvairius aviamodelius.

Žiūrėdamas įrašus, skrenda pats

Kai kuršėniškis Vytautas Steponavičius buvo dar mažas berniukas ir žiūrėdavo į danguje skriejančius lėktuvus, bandydavo juos sugriebti delniukais ir pykdavo, kad nesiseka. Kai paūgėjo ir pradėjo lankyti mokyklą, pats ėmė gaminti lėktuvus - tokius, kurie valdomi radijo bangomis. "Labai norėjau skraidyti. Gydytojai neleido, sakė, kad širdyje ūžesiai. Netapau lakūnu", - prisimena vyras.

Vis dėlto, Vytautas rado būdą, kaip bent savo širdį ir akis paskraidinti. Įvaldęs radijo bangomis valdomų aviamodelių meną, Vytautas visą gyvenimą moko vaikus, kuriems rūpi dangus, gaminti lėktuvėlius ir juos skraidinti. Maža to, jau penkerius metus prie savo gamintų aviamodelių jis pritvirtina vaizdo kamerą, fotoaparatą ir filmuoja tai, ką "mato" lėktuvėlis. Žiūrėdamas įrašus pasijunta taip, tarsi žemę iš viršaus stebėtų pats.

Visai neseniai Šiaulių kino meno klubas Šiaulių regioninės televizijos "S plius" laidoje "Filmuoja Šiauliai" parodė, ką pavyksta nufilmuoti aistringam aviamodeliuotojui. Vytautas sako, kad fotografijomis ir vaizdais jis mielai dalijasi su visais. Juk kokia nauda, jei įrašai ir vaizdai gulės vien jo archyve.

Vytautas teigia visada norėjęs pamatyti tai, ką "mato" jo lėktuvėliai. Fotoaparatą prie lėktuvo galėjo pritvirtinti tik patobulėjus radijo įrangai. Juk nuostolinga tvirtinti brangų prietaisą prie lėktuvėlio, kurio radijo įranga genda kone kas savaitę. Ne paslaptis, kad kuomet lėktuvėlis nukrenta, aparatūra sudūžta ar visai pradingsta.

"Visada smalsu, ką lėktuvas "parveš" - ką nufilmuos. Juk modeliuką radijo bangomis gali nuskraidinti 10 kilometrų. Kartais, kai matai danguje vos taškelį, net suabejoji, skrenda jis pirmyn, ar atgal. Tada tenka pasitikėti rankomis. Krypteli ir supranti, kur link jis skrenda", - sako pašnekovas.

Anot, Vytauto, šiuolaikiniai lėktuvėliai - su navigacija. Jie visada grįžta namo. "Sukasi virš pakilimo vietos ir laukia, kol jį nutupdysi", - šypsosi pašnekovas.

Atsakymai - ant nugaros

O ką įdomaus galima nufilmuot radijo bangomis skraidančiu lėktuvu? Vytautas kiekvieną kartą nufilmuoja vis kitokius debesis, horizontą, žemę. Štai sykį pamatė trasą kasantį traktorių, nuvirtusį į griovį. Pakilo, nufilmavo ir grįžo.

Vytauto kolega Ramūnas Armonas dar labiau ištobulino aviamodelių naudojimą aplinkai filmuoti. Jis gamina kvadrakopterius – sraigtasparnius, kurie, valdomi radijo bangomis, geba kyboti ore. "Vienas žmogus kvadrakopterį pilotuoja, kitas – valdo prie jo pritvirtintą fotoaparatą ir fotografuoja. "Kolegos tokiu būdu yra nufotografavę Pavasario mugę Akademijoje ", - sako pašnekovas.

Aviamodeliavimu ir lėktuvų valdymu radijo bangomis domisi labai daug žmonių. Babtuose gyvenantis Vytauto draugas ūkininkas laisvalaikiu mėgsta skraidinti lėktuvėlius po miškus. Nors ir rizikuoja, pastariesiems užkliuvus už medžių, žiemą į nepravažiuojamas vietas vykti jų ieškoti rogėmis ar net visai neberasti.

Vytautas visai neseniai sužinojo, kad aviamodeliavimu "susirgo" ir buvęs jo mokinys, dabar žinomas iliuzionistas Arvydas Stonys. "Kai dirbau Kuršėnuose, jis lankė mano būrelį, bet jam labiau fokusai rūpėjo. Neseniai per vieną aviacijos šventę jis priėjo, susipažinome iš naujo", - pasakoja Vytautas.

Kai Vytautas su sūnumi Giedriumi išeina į laukus skraidint lėktuvėlių, dažnai prieina žmonės, klausinėja, kas, kaip, kodėl. Ant žemės stovintis "pilotas" negali akių nuo lėktuvo nuleist. Nukreips žvilgsnį akimirkai – pames "taikinį".

"Mes vilkime specialius marškinėlius. Interneto forume išsiaiškinome, kokius klausimus dažniausiai užduoda praeiviai, tad atsakymus užrašėme ant nugaros: kiek toli, kiek aukštai lėktuvėlis skrenda, kiek "kuro" sunaudoja ir panašiai. Ši patirtis "pasiskolinta" iš užsienio aviamodeliuotojų, ne lietuvių sugalvota. Ne paslaptis, kad – pasiteisina", - šypsosi pašnekovas.

Kai lėktuvas danguje, aviamodeliuotojo geriau nekalbinti, o skaityti, kas parašyta jam ant nugaros. Vytauto STEPONAVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Nukritus telieka "puta"

Vytautas dabar dirba Šiaulių jaunųjų technikų centre – moko vaikus naudotis įvairiais įrankiais, braižyti brėžinius, gilina jų žinias fizikos, matematikos, meteorologijos, radiotechnikos, aerodinamikos srityse.

Aviamodeliavimo būrelį lanko apie 30 vaikų. Dalis jų išbūna, neilgai, tačiau tie, kuriems rūpi "skristi", po trejų metų tampa tikrais profesionalais. Jie dalyvauja varžybose ir ne kartą yra tapę Lietuvos moksleivių techninio sporto šakų spartakiados radijo bangomis valdomų aviamodelių varžybų nugalėtojais.

"Vaikai tampa mano draugais. Dažnai tėvai nebesupranta, apie ką vaikai klausinėja – jie juk atsiduria visai kitame pasaulyje", - sako Vytautas ir pripažįsta, kad jam šiek tiek apmaudu, jog šalies mokyklose nebeliko aviamodeliuotojų būrelių.

"Laimingi tie vaikai, kurie ateina į būrelius, jiems patariama, mokoma. Mokytis ieškant informacijos internete sunku, bet įmanoma. Daugeliui būtent internete prasideda kelias į dangų", - sako pašnekovas.

Vytautas savo pomėgį pavertė ir verslu. Gamina radijo bangomis valdomus lėktuvėlius ir sako, kad su sūnumi nespėja užpildyti visos šalies rinkos. Visiems norintiems lėktuvus pajėgtų pagaminti tik tada, jei įmonėje dirbtų koks 10 patyrusių aviamodeliuotojų.

Aviamodeliuotojas kasmet Kuršėnuose rengia "Putos šventę". Kodėl putos? Todėl, kad lėktuvėliai gaminami iš putų poliestirolio. Jei nukrinta ir sudūžta, iš jų telieka puta...

Oksana LAURUTYTĖ

Gegužės 1 d. 13 val. Šiaulių Dramos teatre įvyks tradiciniu tampantis linksmos ir jaunatviškos muzikos studijos "Nieko tokio" pavasariškas naujos programos pristatymas. Joje dalyvaus studijos vadovai - aktorė Jūratė Budriūnaitė ir kompozitorius Vadimas Kamrazeris bei svečiai - Artūras Orlauskas (Zakarauskas) ir Klarkas. Programos pavadinimas "Vėjas" pasako, kad žiūrovai tikrai neliūdės. Koncerto dalyviai žada ne tik gerą nuotaiką, bet ir nemažai siurprizų.

Vaikų studijos "Nieko tokio" ugdytiniai ir vadovas Vadimas Kamrazeris Motinos dienos proga žada įspūdingą koncertą. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Kasmet vis drąsiau prabylanti muzikos studija "Nieko tokio" vėl paruošė naują reginį. Šiemet vietoje nenustygstantys studijos vadovai prigalvojo ir išmokė savo ugdytinius linksmų ir įdomių dalykėlių. Koncerte, skirtame Motinos dienai, žiūrovai matys ir girdės, ko per metus išmoko studiją lankantys vaikai, pagal amžių suskirstyti į grupes: "Tai bent", "Tik niekam nesakyk", "7 snieguolės ir nykštukas", "Pipirai" ir "Mažyliai".

Kiekvienos grupės trumpi, bet įtaigūs muzikiniai pasakojimai ir sudaro programą. Koncerto metu skambės ne tik studijos vadovų V. Kamrazerio ir J. Budriūnaitės sukurta muzika. "Bus atlikti žinomų Lietuvos ir pasaulio atlikėjų ir kompozitorių - K. Smorygino, St. Wonder, grupės "Fools Garden" žinomi kūriniai. Jie nė vieno klausytojo nepaliks abejingais", - sako studijos vadovai Jūratė ir Vadimas.

Šiųmetės programos pristatymo metu scenoje dainuos ne tik svečiai, bet ir studijos rėmėjai. Tiksliau - rėmėjos. Jau ne pirmus metus besitęsiantis studijos "Nieko tokio" ir moterų klubo "Šiaulietė" bendravimas šiemet įgaus dar vieną formą. V. Kamrazeris kartu su Šiaulių filharmonijos direktore Nijole Saimininkiene "Šiaulietėms" sukūrė dainą - himną. "Miesto visuomenė įsitikins, kad ne tik himnas gražus, bet ir jį atliekančios klubo narės moka gražiai dainuoti. Koncerte įvyks šios dainos pristatymas ir pirmas viešas atlikimas, kurį "Šiaulietė" atliks kartu su studijos "Nieko tokio" ugdytiniais", - sako Vadimas.

Žinoma, įspūdingą pasirodymą parengė ir Artūras Orlauskas bei Klarkas. Jie pristatys savo naujos programos dalį, o kadangi humoristai taip pat nenustygsta vietoje, sugalvojo koncerte ne tik "pašposauti", bet ir kartu su studija "Nieko tokio" atlikti ne vieną muzikinį kūrinį. "Jie tikrai moka dainuoti. Klausytojai turėtų prisiminti Lietuvos duetų transliacijas, taip pat prieš gerą dešimtmetį Lietuvą sudrebinusias programas "Bentski šou" ir "Europos Bamba", - sako studijos vadovai.

Žodžiu, Motinos dienos proga visai šeimai tikrai bus kur nueiti. Studija "Nieko tokio" ir visi koncerto dalyviai šiauliečius kviečia į Šiaulių dramos teatrą bei žada nepamirštamą ir įspūdingą šventę.

"Nieko tokio" palieka vis daugiau pėdsakų muzikos veikloje. Šiemet, pirmą kartą rengiant Šiaulių apskrities muzikantų apdovanojimus (ŠAMA), studija jau buvo patekusi į nominantų sąrašą.

"Nieko tokio" jau dvejus metus iš eilės sėkmingai pristato šou programas Palangos festivalyje "Laumės juosta". Pasirodymų metu su studiją lankančiais vaikais scenoje šėlsta ir jų tėveliai. Šią patirtį perėmė ir kiti šalies vaikų kolektyvai.

Konkursą "Aš laidos vedėjas" organizuoja naujienų portalas "Etaplius.lt" ir bendrovė "S plius". Informacija apie konkursą skelbiama interneto svetainėje www.etaplius.lt bei teikiama telefonu 8~700 121 62.

Konkurse turi teisę dalyvauti vaikai nuo 7 iki 11 metų. Reikia užpildyti konkurso anketą, pateikiamą portale "Etaplius.lt" ir pateikti ją konkurso organizatoriams iki 2011 m. gegužės 6 d. Anketa turi būti registruotu paštu atsiųsta arba asmeniškai atnešta konkurso organizatoriams adresu: Konkursui "Aš laidos vedėjas", Etaplius.lt redakcijai, Tilžės g. 74, Šiauliai.

Anketoje turi būti parašytas motyvacinis laiškas, kodėl ją pateikęs dalyvis labiausiai tinka vesti laidą.

Prie Anketos turi būti prisegta kokybiška dalyvio nuotrauka, kurioje būtų aiškiai matomi veido bruožai. Dalyvio nuotrauką taip pat galima atsiųsti el. paštu konkursas@splius.lt, redakcija@splius.lt. Siunčiant dalyvio nuotrauką elektroniniu paštu yra būtina nurodyti: dalyvio vardą, pavardę, amžių, tėvų arba teisėtų atstovų vardus, pavardes, telefono numerį ir elektroninį paštą.

2011 m. gegužės 10 d. dalyviai bus pakviesti į antrą konkurso etapą, kuriame dalyviai prisistatys. Antrą konkurso etapą laimės trys, portalo "Etaplius.lt" lankytojų nuomone, geriausiai pasirodę dalyviai. Antro konkurso etapo nugalėtojai gaus "S plius" ir "Etaplius.lt" įsteigtus prizus. Laimėtojai bus pakviesti į trečią konkurso etapą.

Komisija savo konkurso nugalėtoją išrinks balsų dauguma, įvertinusi dalyvių pasirodymus antrame etape bei už jį balsavusių "Etaplius.lt" portalo lankytojų skaičių.

Konkurso nugalėtojas pasirašys su organizatoriais sutartį dėl laidos vedimo. Antro etapo metu dalyvių prisistatymai bei organizatorių užduočių atlikimas bus filmuojami.

"Šiauliai plius" informacija

Oksana LAURUTYTĖ

"Garsus dokumentininkas S. Loznica sakė, kad talentas režisieriui – ne esminis dalykas. Svarbiausia - kūrybinė aistra ir kantrybė. Jei užteks aistros, ateis ir žinojimas, ką daryti, kuo domėtis, ką skaityti", - sakė "Auksinės gervės" nominantė režisierė Giedrė Beinoriūtė. Praėjusį penktadienį ji svečiavosi Šiaulių Didždvario gimnazijoje vykusiame tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje.

Režisierės Giedrės Beinoriūtės nedomina holivudinis filmas. Jai kinas įdomesnis kaip menas. "Autorinis kinas būna geras bet kurioje šalyje. Juk du skirtingi dalykai – skaitai bestselerį, ar rimtą literatūrą",- sako ji. Autorės nuotr.

Dažna kūryba – apie vaikus

Režisierės Giedrės Beinoriūtės kūryba ne kartą įvertinta tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Paskutinis įvertinimas "Auksinė gervė" jai skirta už kartu su studija "Monoklis" sukurtą filmą "Balkonas". Režisierė sako, kad apdovanojimai jai nėra labai svarbūs. Kai išgirsta ar perskaito padėką arba pagyrimą, būna laimingesnė.

"Negaliu pasakyti, kuris mano pačios filmas man labiausiai patinka. Turbūt pirmasis - "Mano vienišos draugės". Tai buvo mano kursinis darbas. Tada mano mokytojas Vytautas Čibiras priėjo ir su užuojauta pasakė, kad gavusi dešimtuką nuleisti kartelės nebegalėsiu. Kažko pasiekus, pasikeičia atskaitos taškas. Tai, ką šiandien laikai pasiekimu, rytoj bus norma ir reikės kažko daugiau, geriau", - sako ji.

G. Beinoriūtės bagažas – septyni filmai: "Mama, tėtė, brolis, sesė", "Troleibusų miestas", "Egzistencija", "Vulkanovka. Po didžiojo kino", "Gyveno senelis ir bobutė" ir "Balkonas". Dabar režisierė kuria dokumentinę juostą "Septyni pokalbiai rimtomis temomis". Jau metus ji lankosi įvairiose šalies miesteliuose, miestuose ir ieško filmui tinkamų vaikų. Sveikų ir su specialiaisiais poreikiais, prasikaltusių ir gerų. Tokių, kurie dalytųsi savo mintimis, kalbėtų apie savo patirtį ar netgi duotų patarimų, ką daryti, kai tau atrodo, kad niekas tavęs nemyli.

Giedrė sako, kad jos kalbinami vaikai – 8-15 metų, o filmas dienos šviesą išvys po metų. Kurti šią juostą režisierę paakino Vandos Juknaitės knyga "Tariamas iš tamsos". Rašytoja, knygoje aprašiusi pokalbius su sudėtingo likimo vaikais, Giedrei daug talkina ir filmo kūrybos procese.

Kodėl režisierei tokia artima vaiko pasaulio suvokimo tema? Giedrė dirbo "Vaikų linijoje" savanore konsultante ir konsultavimo internetu programos koordinatore. "Iki vaikų priėjau nesąmoningai. Labai juos myliu, daug iš jų išmokau", - sako ji.

Giedrė dirbo ir asistente garsiajame Arūno Matelio filme "Prieš parskrendant į žemę". Tai buvo puiki pamoka, kaip reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo diena. "Nuėjus į onkologinę ligoninę, pirmą dieną mane ištiko šokas. Negalėjau vakare užmigti, galvojau apie sergančius vaikus. O vėliau aplankė jausmas, kad būtent šie vaikai ir jų tėvai parodo, kaip reikia gyventi. Jie geriau žino, kaip rasti džiaugsmą, viltį, nusiraminimą, net kai sergi", - sakė režisierė.

Svarbus ir vaizdas, ir garsas

Gimnazistams Giedrė atviravo, kad yra intravertė, būdama vaiku bijojo žmonių. Gal todėl ji ir tapo režisiere, kad kitokia kalba papasakotų žmonėms, kaip mato pasaulį, kaip jį jaučia.

Kiekvienas režisierius turi savo metodiką, kaip atrinkti aktorius filmui. Kuriant filmą "Balkonas", itin atsakingai ir kruopščiai buvo renkami vaikai. "Norėjome būti tikri, kad jie girdi ir supranta, kad vaidins natūraliai. Juk kiekvienas galime pasakyti, ar aktorius vaidina natūraliai, ar ne. Žiauriai smagu, kai vaikas suvaidina geriau, nei tikėjaisi. Tada iš džiaugsmo iki lubų šokinėji", - šypsojosi pašnekovė.

Režisierė pasakojo neturinti autoritetų. Ji nenori kurti filmo taip, kaip kažkas jau kuria. "Aš užaugau su teatro autoritetais, mačiau pirmuosius O. Koršunovo spektaklius. Kai pamačiau Larso von Triero filmą "Prieš bangas", aplankė jausmas, kad supratau, kaip reikia statyti filmą. Daug vėliau Šarūno Barto juostose atradau ypatingą dėmesį garso takeliui, kuris man dabar yra labai svarbus. Įgarsinimu galima sukurti skirtingas emocijas. Žiūrėdamas žiūrovas filmą, kuriame mato kiemą ir girdi paukščių čiulbesį, jaučiasi vienaip, o jei girdi girgždančias supynes – visai kitaip. Gal užplūs nostalgija, gal kiti jausmai", - šypsojosi Giedrė.

Kurdama filmą apie savo senelius "Gyveno senelis ir bobutė", režisierė atrinktoms fotografijoms ilgai ieškojo garsų: vėjo, medžių šiurenimo, gervių klykimo. "Garsas, kaip ir vaizdas, kine labai svarbu. Jei nebūčiau kino režisierė, būčiau garso režisierė", - sakė ji.

Tačiau kas yra režisūra - profesija, ar gyvenimo būdas, Giedrė vis dar nežino. "Kurdama filmus suvokiau, kad antrą universitetą baigiau. Režisūra – profesija, tačiau ir daug asmeninio gyvenimo su ja susiję. Ribos išplaukia, būna, kad milžinišku greičiu pralekia savaitės dienos", - sakė ji.

Žinoma, pašnekovė neslėpė, kad kuriant filmus būna sunkių momentų. Kyla minčių, kad reikia viską mesti. "Bet aš taip per kiekvieną filmą sakau. Griaunančių minčių atsisakau, kai prisimenu pirminę idėją, kodėl pradėjau kurti. Tada motyvacija grįžta", - sakė režisierė.

Oksana LAURUTYTĖ

Balandžio 29 d., penktadienį, 18 val. "Tilžės" prekybos centre, kino teatre "Atlantis cinemas", vyks nemokamas renginys - trumpametražių filmų festivalis "Maindfak". Festivalio metu bus rodomi Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų, pasirinkusių su meno kūrimu susijusią specialybę ar dirbančių reklamos srityje, filmai. Organizatoriai žada, kad kūriniai nustebins kokybe. Tarp dalyvių - ir "Sidabrinės gervės" nominantai.

Pagrindinis prizas - spyris

"Maindfak" – tai interneto erdvėse labai paplitęs terminas, kino žargonas, nusakantis tam tikro žanro filmus, kurie linkę žiūrovą šokiruoti, nustebinti bei apgauti žiūrinčiojo vaizduotę, keisti išankstinį nusistatymą. Festivalį organizuoja Šiaulių universiteto audiovizualinio meno neakivaizdinio skyriaus studentai Andrius Ramanauskas ir Andriejus Aputis.

Pasak A. Ramanausko, festivalio programoje - 17 filmų, tad filmų peržiūra truks 2 val. 10 minučių. Žiūrovai išvys Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų ir mėgėjų darbus. Programoje yra ir "Sidabrinės gervės" laureatų bei nominantų, pavyzdžiui, Jūratės Samulionytės filmas "Nerutina", kuris 2008 metais buvo pripažintas geriausiu Lietuvos trumpametražiu filmu, pastebėtas ir užsienio festivaliuose bei pirmą vietą pelnęs įvertinus žiūrovų balsus Klaipėdoje. Ievos Veiverytės stilingas tamsios nuotaikos trileris-drama "Kryžiažodis" buvo nominuotas tai pačiai nominacijai. Programoje išvysime ir porą filmų, dalyvavusių šiais metais "Kino pavasaryje". Tai Narvydo Naujalio "Pauksštelis" ir Ričardo Marcinkaus "Pravalas". Taip pat išvysime klaipėdiečių simpatijas pelniusį Arūno Eimulio filmą "Nuotraukos" bei antrą vietą pagal žiūrovų balsus pelniusio Audriaus Kaminsko filmą "Klasiokai".

Į festivalį atėję žiūrovai galės patys išrinkti tris mėgiamiausius filmus. Jiems bus išdalytos anketos, kuriose jie pažymės, kurie filmai labiausiai patiko. "Pagrindinis prizas - spyris filmo autoriui į užpakalį, kad kurtų dar vieną filmą", - juokiasi organizatorius ir sako, kad simboliniai apdovanojimai, žinoma, bus. Prizų - festivalio marškinėlių - sulauks ir keli žiūrovai, teisingai atsakę į organizatorių klausimus.

Tikslas - ir populiarinti specialybę

Studentai festivalį "Maindfak" jau du kartus rengė Klaipėdoje. Anot A. Ramanausko, lankytojų į kiekvieną festivalį sulaukta beveik šimtas. "Mes traukiame filmus iš stalčių ir rodome plačiajai visuomenei. Lietuvoje yra nemažai sukurtų gerų filmų, apie kuriuos niekas nežino. Jei autorius jo neplatina internete, jų daugiau niekur ir nepamatysi. Dar keli filmai, kuriuos parodysime, priklauso prodiuserių kompanijoms, tad juos galima pamatyti tik festivalių metu. O festivaliai retai rengiami, tad šią nišą ir bandome užpildyti Vakarų Lietuvoje", - sako organizatorius.

Kita vertus, ir kūrėjų nėra tiek daug, kad festivalius būtų galima rengti dažnai. "Todėl tas spyris kūrėjams tikrai padėtų, kad būtų sukurta daugiau filmų. Juk jie Lietuvoje kuriami "iš idėjos", - sako A. Ramanauskas.

Organizatoriai festivalio simboliu pasirinko animacijos personažą - teletabį. Kodėl? "Nes didesnio "maindfako" už teletabius nėra ir nebus", - juokiasi pašnekovas.

O ką reiškia festivalio šūkis "Atrodyk kaip klounas, kalbėk ką manai"? "Klounas todėl, kad iš esmės visi aktoriai, režisieriai, kūrėjai yra klounai. Jie ieško įdomesnių išraiškos priemonių, kad atkreiptų aplinkinių dėmesį į tai, ką nori pasakyti. Kartais klounai atrodo nesuprantami, keisti ar juokingi, bet mes skatiname jų buvimą kaip alternatyvą kasdienei kalbai, kurią dažnai girdime per žinias, laikraščiuose, darbe. Šiuo šūkiu mes reklamuojame netradicinį originalų kalbėjimo būdą, tai yra kalbėjimą kino kalba, kalbėjimą vaizdais, kurie sinchronizuoti su muzika, animacija. O labiausiai reklamuojame kino kūrimo aistrą bei specialybę. Nesvarbu, kaip ji besivadintų - audiovizualiniu menu, kino režisūra, operatoriaus darbu, visos šios sritys susijusios su filmų kūrimu", - sako A. Ramanauskas.

Anot pašnekovo, idėjų jauniems kūrėjams netrūksta. Festivalyje bus rodomi tik jaunosios kartos režisierių, kurių amžius - 20-35 metai, filmai. Naujosios kartos filmai gal nėra tokie paslėptai maištingi kaip posovietiniai režisierių filmai. Šiais laikais viskas atviriau rodoma. Daugelis kūrėjų kuria tiesiog pramogai, kad žiūrovui būtų įdomu. Jaunieji kūrėjai skiriasi nuo vyresniųjų tuo, kad labiau taikosi prie vakarietiškos kino kultūros, kuri yra įtaigesnė.

Festivalyje pateikiamų filmų žanrai įvairūs: dokumentika, pseudodokumentika, animacija, veiksmo filmai, siaubo, romantiniai, dramos, komedijos. "Pagrindinis festivalio tikslas - užkrėsti žmones filmo kūrimu. Gal žiūrovas, atėjęs į mūsų festivalį, pamatys, kad jam patikusio filmo autorius mokosi Šiaulių universitete ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir nuspręs pats šiose mokyklose studijuoti. O ši specialybė - smagi", - sako A. Ramanauskas.

Oksana LAURUTYTĖ

Per šv. Velykas, balandžio 24-ąją, Šiaulių regiono televizija "S plius" rodys žurnalistės Daivos Grikšienės sukurtą dokumentinį filmą "Vienos šeimos likimas - trijų tautų istorija". Pusantros valandos trukmės filmas laikomas vienu reikšmingiausių šalies dokumentikos darbų, kuriame persipina Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos istorija, perteikiama per gamtininko Tado Ivanausko šeimos gyvenimą. Tadas ir du jo broliai Jiežis ir Vaclovas tapo skirtingų valstybių piliečiais, tačiau jų švietėjiška veikla turėjo didelės įtakos trijų šalių tautiniam identitetui.

Kūrybinė grupė po interviu su dr. Jury Turonak jo namuose Varšuvoje (Lenkija). J. Turonak yra knygos apie Vaclovą Ivanauską autorius.

Trys broliai - trys tautybės

Lietuvoje daugelis yra bent jau girdėję profesoriaus Tado Ivanausko (1882-1970) pavardę. Šio garsiausio visų laikų Lietuvos gamtininko rūpesčiu Kaune įkurtas Zoologijos muziejus, po mirties pavadintas jo vardu. T. Ivanauskas su bendraminčiais įkūrė Žuvinto rezervatą, o Kaune – zoologijos ir botanikos sodus.

Jeigu daugelis T. Ivanauską prisimena kaip gamtininką, yra nors kartą vartę jo apie gamtą parašytas knygas, tai retas žino šio žmogaus visuomeninius nuopelnus. Tik keli faktai: T. Ivanauskas buvo vienas tų, kurie aktyviai tarpukariu kūrė ir stiprino nepriklausomą Lietuvą, dalyvavo ir buvo vienas pagrindinių Kauno universiteto, Šaulių sąjungos kūrėjų.

Dokumentinio filmo "Vienos šeimos likimas - trijų tautų istorija" kūrėja Daiva Grikšienė sako, kad mintis kurti filmą apie T. Ivanausko šeimą kilo prieš dvejus metus. Kone penkiolika dokumentinių istorinių filmų sukūrusi ir daug apdovanojimų už juos gavusi žurnalistė prieš metus su Dangiru Mačiuliu – humanitarinių mokslų daktaru, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoju - ir operatoriumi Tomu Andrijausku ėmėsi idėją įgyvendinti. D. Grikšienė suprato, kiek daug laiko, lėšų ir energijos teks skirti, norint įgyvendinti sumanymą. Juk teksią aplankyti net tris šalis, nes lenkakalbių dvarininkų Ivanauskų šeimoje užaugę broliai skirtingai apsisprendė dėl savo tautinės tapatybės: Tadas tapo lietuviu, Vaclovas – baltarusiu, o Ježis – lenku.

Kuriantis Rytų Europos valstybėms, broliai pateko į istoriją kaip švietėjai, nacionalinio judėjimo aktyvistai. Sovietmečiu rašant Tado Ivanausko biografiją, politiniais sumetimais buvo nutylėti jo nuopelnai nepriklausomai Lietuvai. Lygiai taip pat buvo nutylėta ir apie Vaclovą Ivanauską (1880-1943) bei Ježį Ivanauską (1876-1965).

Broliai užaugo buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse esančiame Lebiodkos dvare (dabartinė Baltarusija), lenkakalbių dvarininkų Ivanauskų penkių vaikų šeimoje. Šeimos galva buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idealistas, šia dvasia išauklėjo ir savo vaikus. Brolių apsisprendimai dėl savo tautybės buvo sąmoningi žingsniai – visi jie aktyviai įsijungė į skirtingų tautų nacionalinius judėjimus, tapdami nepriklausomų valstybių statytojais: Tadas kūrė nepriklausomą Lietuvą, Vaclovas – Baltarusiją, o Ježis – Lenkiją.

"Pažvelgę į trijų brolių likimus, lyg veidrodžiuose matome atsispindinčią trijų kaimynystėje gyvenančių tautų – lietuvių, lenkų, baltarusių – istoriją, kurios liudininkai ir aktyvūs kūrėjai buvo broliai Ivanauskai", - sako D. Grikšienė.

Filmavimo momentai Gardine (Baltarusija). Dangiro MAČIULIO nuotr.

Rūpinosi gamta ir tauta

Dokumentiniam filmui kurti Daiva Grikšienė parengė projektą ir gavo finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo, Lietuvos radijo televizijos ir spaudos rėmimo fondo, Lietuvos ambasados Baltarusijoje. Filmą įgarsino Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė, garso režisierius - Virginijus Jasiūnas.

Filmą teko subtitruoti, versti į baltarusių kalbą, tad dienos šviesą jis išvydo tik šių metų pradžioje. "Ketinome kurti ne vieną filmą, o jų ciklą, tačiau nusprendėme, kad jis turi būti vientisas. Šią istoriją reikia pajusti širdimi, nes joje persipynė daugybė kiekvienam žmogui reikšmingų dalykų", - sako pašnekovė.

Medžiagą filmui kūrybinė grupė rinko kone metus. Aplankė Lenkiją, Baltarusiją ir joje esantį Lebiodkos kaimą, apvažiavo daug Lietuvos vietovių. Befilmuodami jie ne tik grįžo į praeitį, bet ir pamatė dabartį. Todėl Daiva sako, kad filme pasakojama ne tik vienos šeimos istorija.

"Esame tikri, kad žvilgsnis į trijų brolių Ivanauskų likimus suteikia puikią progą dėmesingiau pažvelgti, kaip buvusioje LDK erdvėje gludinosi tautinės tapatybės, formavosi nacionalinės valstybės. Taip vienos šeimos istorija virto viso Rytų Europos regiono istorija", - sako žurnalistė.

Kūrybinė grupė rado puikių pašnekovų istorikų, atskleidusių Ivanauskų šeimos gyvenimo dramą ir džiaugsmus. Žiūrovai sužinos, kaip Tado Ivanausko tėvas mokė vaikus puoselėti gamtą, kaip rūpinosi jų išsilavinimu, ateitimi. Bus atskleista ir asmeninio Tado Ivanausko gyvenimo skraistė - pasakojama apie nesėkmingą pirmąją santuoką, sūnų, antrąją santuoką ir gyvenimą Lietuvoje, švietėjišką veiklą.

"Tikime, kad žvilgsnis į laikmetį, kai įtemptomis sąlygomis teko kovoti už savo tautos apsisprendimo teisę, kai buvo dedami valstybių pamatai, gali padėti įsisąmoninti savo tautinės tapatybės vertę. Tai ypač aktualu dabar, kai patiriame globalizacijos iššūkius. Pasakojimas apie vienoje šeimoje subrendusias skirtingas asmenybes gali padėti ir geriau pažinti kaimynystėje gyvenančias tautas. Be abejo, T. Ivanausko akimis bandysime pažvelgti ir į gamtos pasaulį. Rūpesčiai savo tautos ir supančios gamtos likimu Ivanauskų šeimoje buvo persipynę", - sako pašnekovė.

7-ajame savaitraščio "Šiauliai plius" puslapyje skelbiama, kad elektroninių ryšių paslaugų bendrovės "S plius" gimtadienio šventėje koncertuos popdievaitė Madonna.

Pranešame, kad ši informacija - balandžio 1-osios pokštas.

"Šiauliai plius" informacija

Laura AUKSAITYTĖ

Balandžio 9-ąją Šiaulių arenoje vyksiančio "S plius" 15-ojo gimtadienio staigmena - popkaralienės Madonnos pasirodymas. Trumpam į Šiaulius Madonna užsuks vykdama pakeliui į Rygą, kur numatytas jos koncertas su kompozitoriumi Raimundu Paulsu ir dainininke Laima Vaikule.

Dešimtys vadybininkų, prodiuserių, agentų, režisierių padėjo Madonnai pavirsti ryškia, įsimenančia asmenybe, Amerikos sekso simboliu.

Popkaralienė atskris į Zoknių oro uostą. Atvykusi į arenoje vyksiančią "S plius" gimtadienio šventę, ji pristatys vieną numerį ir išsyk išskris į Rygą. Madonna sutiko koncertuoti "S plius" gimtadienio koncerte, nes jai itin patinka charizmatiškasis Marius Jampolskis. Susitikusi su juo Madonna ketina aptarti bendradarbiavimo su M. Jampolskiu klausimus.

Popkaralienės Madonnos tikrasis vardas Louise Ciccone Ritchie. Ji gimė 1958 metų rugpjūčio 16 d. Mičigane, JAV. Madonna buvo ištekėjusi už britų režisieriaus Gajaus Ričio, turi tris vaikus, jos turtas vertinamas 600 mln. dolerių.

Pagal Gineso rekordų knygą, pardavusi 250 mln. muzikinių diskų Madonna yra sėkmingiausia šių laikų dainininkė. Tikriausiai tik Elvis Preslis ir Maiklas Džeksonas pasižymėjo tokia skandalinga reputacija, kokią iš pat pradžių įgijo Madona. Tik pasirodžiusi estradoje, ji atkreipė į save dėmesį ekstravagantiškomis manieromis, scenos triukais, šokiruojančiu elgesiu ir gyvenimo stiliumi. Kartu ji įgijo daug gerbėjų ir tiek pat priešų. Matyt, tai turėjo įtakos ir tam, kad Madonna pagal hitų skaičių aplenkė net legendinius "The Beatles".

Manoma, kad už savo pirmąją sėkmę ji turi būti dėkinga prodiuseriui Neilui Rodžersui. 1985 m. jis išleido diską su Madonnos dainomis, iš kurių aštuonios pateko į hitų paradų viršūnes. N. Rodžerso dėka kiekviena jos daina pasižymėjo ištobulintu akompanavimu, įsimintina melodija. Dainininkės įvaizdį formavo geriausi Amerikos profesionalai.

Oksana LAURUTYTĖ

Didžiausia elektroninių ryšių paslaugų bendrovė Šiaurės Lietuvoje "S plius" švenčia 15 metų gimtadienį. Šia proga balandžio 9 d. 17 val. Šiaulių arenoje vyks net keturias valandas truksiantis šventinis koncertas. Švęsti kartu su "S plius" kviečia žinomos šalies žvaigždės "69 danguje", Irūna ir Marius Jampolskis, Paulius, Deivis ir Bumcė su draugais.

"69 danguje" su vaikais dainuos "Meilės simfoniją"

Pirmojoje koncerto dalyje į Šaulių areną švęsti "S plius" gimtadienio susirinkusiems žiūrovams skiriamas koncertas, kuriame skambės gražiausios per 10 metų sukurtos "Bumcės klubo" dainos, bus organizuojami šokiai ir žaidimai su televizijos laidos vaikams "Bumcės pokštai" vedėja Bumce bei "Bumcės klubo" vaikais ir jų draugais: Laura Remeikiene, Šiaulių kultūros centro choreografiniu kolektyvu "Aušrelė", Šiaulių moksleivių namų šokio studija "Incognito". "Bumcės klubo" vaikai dainuos drauge su Deiviu, grupe "69 danguje" ir savo tėveliais. Žinoma, žiūrovus stebins viso koncerto metu organizuojamų žaidimų prizai, siurprizai ir įspūdingas balionų lietus.

Antrojoje dalyje žiūrovų laukia ne tik fejerverkai, dovanos ir žaidimai. Koncertuosianti grupė "69 danguje", Irūna ir Marius Jampolskis, Paulius, Deivis, kuriam akompanuos grupė, parengė įspūdingas maždaug 40 minučių muzikines programas.

"Šiauliuose mes būname dažnai, praėjusią savaitę rengėme net du koncertus. Galiu atvira širdimi sakyti, kad Šiaulių publika labai šauni", - sako muzikos grupės "69 danguje" atlikėja Nijolė Pareigytė.

N. Pareigytė atskleidžia paslaptį - "S plius" gimtadienio proga grupės merginos ne tik atliks populiariausias savo dainas, mėgiamas vaikų ir suaugusiųjų, bet ir su vaikais atliks dainą "Meilės simfonija". "Padovanosime gerą nuotaiką, pasistengsime, kad "S plius" gimtadienio koncerte visiems būtų linksma ir gera", - teigė atlikėja.

Deivis "S plius" gimtadienio koncerte pristatys kompaktinę plokštelę "Lietuva" ir dainuos su "Bumcės klubo" vaikais.		"69 danguje" atliks gražiausias grupės dainas.

Marius Jampolskis, Irūna ir Paulius "S plius" gimtadienio koncertui parengė įspūdingą teatralizuotą pasirodymą. Atlikėjai dainuos dainas, itin pamėgtas televizijos laidoje "Žvaigždžių duetai".

Atlikėjų koncertais besirūpinanti Laima Lapkauskaitė teigė, kad Irūna ir M. Jampolskis - charizmatiškos asmenybės. Jiems dainuojant į salę plūsta neįtikėtina energija, tad atlikėjai nuolat kviečiami bisui. "Koncertas "S plius" gimtadienio proga bus toks, kokį norisi vėl išvysti ir išgirsti. Atlikėjai mielai suteiks tokią galimybę", - teigė L. Lapkauskaitė.

Deivis "gyvai" pristatys naujausią albumą

Malonią staigmeną žiūrovams rengia atlikėjas Deivis. Jis ne tik koncertuos su vaikais, dainuos žinomas dainas, bet ir šiauliečiams "gyvai" pristatys savo naujausią albumą "Lietuva". Albumas dienos šviesą išvydo praėjusių metu pabaigoje ir kol kas dar nebuvo pristatytas "gyvai". Dainos šiam albumui brandintos net dvejus metus.

Albume – trylika dainų, nes 13 - Deivio laimingas skaičius, be to, Deivis yra gimęs 13-ąją. Dauguma dainų - siužetinės, jas netgi galima pavadinti mažais spektakliukais. "Manau, kad albumas atskleidžia mane tiksliai tokį, koks iš tiesų esu. Dainos sukurtos visiškai nepataikaujant klausytojui. Leidau sau įrašyti tai, ką norėjau", – teigė dainininkas.

"Džiaugiuosi, kad "S plius" šventėje gavau galimybę pristatyti savo naujo albumo dainas "gyvai". Dainuoti "gyvai" - džiaugsmas ne tik žiūrovui, bet ir man. Labai laukiu šio koncerto, kuriam intensyviai ruošiamės ir repetuojame su muzikantais. Tikiuosi, kad mūsų pasirodymas bus tikra šventė šiauliečiams, kuriuos labai kviečiu į "S plius" gimtadienį", – sakė Deivis.

Oksana LAURUTYTĖ

Šiaulietę reklamos įmonės vadovę Dangę Judikavičiūtę televizija traukė nuo vaikystės. Pradėjusi dalyvauti ir filmuotis įvairiuose televizijos šou vos šešiolikos, 22-ejų mergina neseniai laidoje "Tu gali. Savaitės dvikova" pelnė daugiau žiūrovų simpatijų nei jos varžovas Andrius Šedžius. "Svajoju apie savo televizijos laidą, tačiau namie televizoriaus neturiu. Aš mieliau skaitau knygas, kurios man teikia kur kas daugiau naudos", - sako Dangė.

Nuo šešiolikos metų Dangė Judikavičiūtė filmuojasi televizijos šou. Mergina svajoja apie savo televizijos laidą. Dangės JUDIKAVIČIŪTĖS asmeninio archyvo nuotr.

Nugalėjusi politiką pateko į antrą turą

Praėjusį penktadienį LNK laidoje "Tu gali. Savaitės dvikova", žiūrovai išvydo būrį šiauliečių. Be laidos vedėjos aktorės Ingos Norkutės, laidoje filmavosi politikas Andrius Šedžius su sužadėtine Monika Kvietkute bei kita šiauliečių pora - Dangė Judikavičiūtė su Andriumi Petkumi.

Abiems šou herojams - A. Šedžiui ir Dangei - buvo suteikta galimybė parodyti, kaip jie pažįsta savo antrąsias puses. Užrištomis akimis A. Šedžius vien iš laidos vedėjų - Ingos Norkutės bei Natalijos Zvonkės - ir draugės palytėjimo turėjo pasakyti, kurios kojos yra jo mylimosios.

Sėkmingai įveikęs šią užduotį, vyras suklupo jam prisipažįstant mylint ir glostant galvą. Politikas garsiąja Šiaulių aktorę I. Norkutę palaikydavo savo sužadėtine.

Dangei atpažinti savo širdies draugą užrištomis akimis sekėsi geriau, tačiau ji A. Šedžiui nusileido kiaušinių mėtymo, ekvilibristikos ir dainavimo rungtyse. "Žiūrovai mane labiau palaikė nei A. Šedžių, tad surinkome vienodai balsų. Laidos finale politikas pasakė, kad vertina publikos nuomonę, tad į antrą laidos turą patekau aš. Nei kada jis bus, nei koks, aš nežinau", - sako Dangė.

Šiaulietė penktadienį rodomos laidos per televiziją nematė - namuose neturi televizoriaus. Tyčia jo atsisakė, nes nemano, kad šiuolaikinės laidos ją praturtintų. Dangė ir nebuvo patenkinta tuo, kaip atrodė laidoje. Likus kelioms minutėms iki laidos ji buvo nugrimuota, tačiau jos šukuosena niekas nepasirūpino. "Negražiai atrodžiau ir, žinoma, nesmagiai dėl to jaučiausi", - sako mergina, tačiau dėl to nenusimena.

Filmavosi keliose laidose

Kaip eiliniai žiūrovai patenka į įvairius televizijos šou? Dangė sako, kad ji yra tik kartą pildžiusi anketą filmuotis. Vėliau prodiuseriai jau pažįstamiems dalyviams skambina ir kviečia atvykti.

Pirmą kartą mergina filmavosi vos šešiolikos. Pamačiusi kvietimą dalyvauti televizijos šou "Pagal mamą", pasitarė su mama, užpildė anketą ir jau kitą dieną sulaukė skambučio atvykti filmuotis.

Kone dešimt kartų ji filmavosi ir laidoje "Neištikimybės testas". Merginai buvo tekęs "provokatorės" vaidmuo. Laidos koncepcija ta, kad žiūrovams rodomos įsimylėjėlių poros. Vaikinus dažniausiai atsitiktinai sutiktos merginos bando sugundyti, o šios situacijos filmuojamos.

Ar Dangei pavyko sugundyti svetimos merginos vaikiną? "Visos laidos situacijos - surežisuotos. Įsimylėjėlės poros dažnai būna visai nepažįstami žmonės", - sako mergina.

Dangė filmavosi ir laidoje "Kitas", dirbo Šiauliuose esančiose radijo stotyse. "Televizija mane visada traukė. Manau, būtų įdomu kurti savo laidą, išbandyti save kitokiame amplua", - šypsosi ji.

Nuo produktų reklamos iki įmonės savininkės

Laidoje "Tu gali. Savaitės dvikova" Dangei teko atsakyti į klausimą, ar ji kada nors turėjo nemalonumų su policija. "Atsakiau, kad turėjau. Būdama keturiolikos, vairuodama draugo tėvų mašiną, įlėkiau į griovį. Juk daugelis paauglių iškrečia įvairių šunybių", - neslepia ji.

Dangė sako buvusi labai pašėlusi. Šešiolikos išvyko į sostinę, puikiai baigė gimnaziją ir, kol mokėsi, dirbo. "Vidurinę baigiau eksternu, kadangi reikėjo dirbti, o mokytis tekdavo laisvu nuo darbo metu. Nuo žemiausios grandies pradėjau dirbti reklamos agentūroje. Prekybos centruose produktus reklamuodavau. Esu iškalbi ir labai greitai mokausi, mane įmonės vadovai įvertino, tad nuo produktų reklamavimo pakilau iki projektų vadovės. Ne viskas buvo taip lengva, kaip gali pasirodyti. Labai daug dirbau, daug mokiausi", - sako ji.

Prieš trejus metus sulaukusi pasiūlymo pateikti naują prekės ženklą Šiaulių rinkai, Dangė per dvi dienas susikrovė daiktus ir grįžo į gimtąjį miestą. Pasibaigus projektui mergina, būdama 19-os, įkūrė savo reklamos agentūrą. "Savo laiką bei darbą planuoju pati ir labai džiaugiuosi, kad kažkada įdėtas darbas bei pastangos atsipirko su kaupu", - šypsosi ji.

Ričardas JAKUTIS

Taip viename interviu kalbėjo populiari solistė, renginių organizatorė, diplomuota teisininkė Agnė Armoškaitė. Kalbėtis su Agne įdomu, juo labiau šis pokalbis gali sudominti šiauliečius, nes Šiauliuose galime rasti dainininkės šaknų – jos tėtis garsus kolekcininkas ir menų mecenatas Edmundas Armoška kilęs iš mūsų miesto. Šiuo metu Agnę Armoškaitę ypač išpopuliarino televizijos projektas "Žvaigždžių duetai".

Su sūnumi Gabrieliumi paskutinės kelionės JAV metu, kur gyvena vyresnioji Agnės sesuo. Agnės ARMOŠKAITĖS asmeninio archyvo nuotr.

- Tu moteris, kuri turi viską: turi mėgiamą darbą, kasdien lankaisi sporto klube, vairuoji naujutėlaitį šampano spalvos "Lexus" automobilį, tave puošia stilistas Kęstutis Rimdžius. Visko net neišvardysi. Kaip toks gyvenimas?

- Aš nevertinu patogaus gyvenimo kaip visko pagrindo. Esu gimusi po laiminga žvaigžde - nuo vaikystės augau šeimoje, kurioje nieko netrūko, bet tuo pat metu buvau gana griežtai auklėjama, tėvai mane mokė suvokti tikrąsias vertybes. Pastaruoju metu daug visko išgyvenau, todėl didžiausia vertybė man yra žmogiškumas, žmonių tarpusavio santykiai, šeima ir artimieji, jų sveikata, bėdos ir džiaugsmai.

- Ne vienas ankstesnis tavo interviu liudija, kad be muzikos neįsivaizduotum savo gyvenimo. Kaip viskas prasidėjo? Kada pirmą kartą žengei scenon? Renginių organizavimas ir dainavimas, manau, vienas kitą papildo?

- Dainuoju nuo vaikystės. Būdama 17 metų jau dainavau grupėje "Uogos", koncertuodavome drauge su Andriumi Mamontovu, Sel'u ir kt. Nesu profesionalė, tiesiog muzika man kaip širdies plakimas – būtina. Ir nelabai svarbu kokiu pavidalu – ar kai dainuoju, ar renginiuose, ar namuose klausantis įrašų. Matyt, muzika atėjo kartu su mamos pienu – ji operos solistė, kurios balsą iki šiol pamena teatre.

- Kokios muzikos pati klausaisi? Kokia paskutinė įstrigusi perskaityta knyga, matytas kino filmas, spektaklis, paroda?

- Man patinka įvairi muzika. Jei klaustumėt apie mėgiamą balsą, atsakyčiau, kad džiazo atlikėjos Elos Fitzherald. Kalbant apie knygas – dabar apnikęs keistas įprotis skaityti po kelias iš karto. Jei reikėtų išskirti vieną, galbūt paminėčiau Charles Bukowski eilėraščių rinkinį. Vos prieš keletą dienų buvau naujausiam filme su J. Berdemu "Biutiful". Jau pavadinime užkoduota daug – tai angliškas žodis "Beautiful" su klaida – suprask, ne taip jau viskas ir gražu. Filmą rekomenduočiau tik stiprių nervų žiūrovams. Teatre esu O. Koršunovo gerbėja – paskutiniais metais pasižiūrėjau beveik visus jo darbus – keliu kepurę. Na, o paroda... Labai didelį įspūdį paliko olmekų skulptūros. Šioje parodoje lankiausi neseniai būdama Amerikoje. Pirmapradžiai dalykai gali būti labai didingi ir paslaptingi.

- Kokio žingsnio gyvenime labiausiai gailiesi, o kuo didžiuojiesi, esi patenkinta ir gali tarti: "Čia viską padariau"?

- Ko gero, esu labai laiminga, nes nieko nesigailiu. O padaryti dar reikia daug.

- Neįsižeisk, bet sako, kad dėl skyrybų su Deividu Šemberu esi tu pati kalta. Girdi, reikėjo visur paskui jį keliauti, gyventi tame mieste, kuriame gyvena jis. Kiek moteris turi ir gali aukotis šeimai? Ar esi feministė, t. y. moterį įsivaizduoji tik savarankišką?

- Tikrai nesu feministė, tačiau mano savarankiškumas šioje nelengvoje situacijoje labai padėjo. To palinkėčiau kiekvienai moteriai – tik stipri ir savarankiška moteris gali apsaugoti savo vaikus. Šiuo klausimu viskas.

- Kaip auga sūnus Gabrielius? Kas jis tavo gyvenime? Ar randi laiko pabūti su juo?

- Esu pagrindinis žmogus, auginantis Gabrielių. Su sūnumi turime ypatingą ryšį, kuris vis plečiasi. Tai nuostabus, subtilus ir labai galantiškas vaikinas.

- Pabaigoje pakalbėkime šiek tiek apie maistą. Žinau, kad turi savo mėgiamų restoranų? Esi sakiusi, kad gyventi trim ryžiais per dieną visiškai nebūtina, svarbiausia nepersivalgyti ir sveikai maitintis. Gal ruošiesi išleisti savo maisto ruošimo knygą, kaip dabar elgiasi ne viena įžymybė?

- Keliuosi šeštą valandą ir iškart pusryčiauju. Po to ruošiu mokyklon sūnų. Neseniai pradėjau gaminti – man puikiai sekasi ir labai patinka stebinti namiškius bei draugus naujais virtuvės eksperimentais. Sakoma, jei mama gamino gerai, gamins gerai ir dukra. Mano mama jau tarybiniais laikais buvo nuostabi ir subtili šeimininkė – tikiu, kad tai persidavė ir man, net nuostabu, kiek artimieji gali tave sąlygoti, bet tai supranti tik atėjus brandai, kai sugebi pati save perskaityti..

Nuo šiol kanalas "Sony Entertainment" - jau su lietuviškais subtitrais!

"S plius" informacija

Oksana LAURUTYTĖ

Iš Šiaulių kilęs televizijos laidų prodiuseris Edvardas Žičkus neseniai išgyveno sukrėtimą. Poilsiaujantį Brazilijoje jį užpuolė ir peiliu grasino užpuolikas. 29-erių metų vyras dabar šypsodamasis prisimena laimingai pasibaigusį užpuolimą ir sako, kad tik žurnalistikai gali būti dėkingas už tai, kad dabar jis apkeliavo kone pusę pasaulio. Juk kažkada į sostinę dirbti žurnalistu jis atvyko turėdamas vos 80 litų - troleibuso bilietams ir makaronams.

Edvardas Žičkus: "Jei turi galvą ant pečių – galimybių visuomet atsiras. Tiesiog nereikia bijoti." Edvardo ŽIČKAUS asmeninio archyvo nuotr.

"Pirmiausia esu žurnalistas"

- Neseniai grįžai iš atostogų Brazilijoje, kurias "pralinksmino" užpuolimas. Ar dirbant žurnalistu yra kilę kokių nors nemalonių incidentu?

- Kalbant apie išties gražias ir lauktas atostogas, visai nesinori tų prisiminimų gadinti blogomis emocijomis. Tai nebuvo mano pirmoji kelionė į Centrinę Ameriką, todėl žinojau, kokie pavojai ten gali tykoti atvykėlių. Laimė, viskas baigėsi mano naudai. Tas incidentas su užpuoliku, be paliktų kelių mėlynių ir įdrėskimų, daugiau jokių blogų dalykų nepaliko, todėl iš Brazilijos valstijos Natalo, kur ką tik viešėjau, grįžau kupinas spalvingų ir visam gyvenimui atmintyje išliksiančių vaizdų. Kalbėdamas apie atostogas, visuomet stengiuosi pasirinkti tas šalis, kurios nėra "nuvalkiotos". Man kur kas maloniau atrasti Amazonės džiungles ar seniausią planetoje Rytų medicinos muziejų Kinijoje, nei dar vieną viešbutį Turkijoje. Jų pakankamai prisižiūriu keliaudamas darbo reikalais. Liga keliauti užsikrėčiau dar paauglystėje, kai kartu su istorijos mokytoja ir bendraklasiais apkeliavome tada tokius tolimus atrodžiusius kraštus - tuometę Čekoslovakiją, Vengriją, Vokietiją. Dabar mano apkeliautų šalių sąskaitoje – beveik pusė pasaulio, pradedant Amerika, Afrika, visa Europa ir baigiant atokiuoju Sibiru. Visada sakau, kad kelionės – tai gyvenimo bagažas, kuris mus daro beprotiškai turtingus, kuris paverčia mus pasaulio piliečiais, kuris padeda į gyvenimą pažvelgti per kur kas platesnę prizmę.

- Šiuo metu esi prodiuseris. Kokia veikla užsiimi, kokiose televizijose dirbi?

- Vadovauju paties įkurtai prodiuserių kompanijai "TV Production Team", kuri užsiima TV laidų ir filmų gamyba, renginių organizavimu, viešaisiais ryšiais. Draugai dažnai mėgsta pašiepti – matuojuosi verslininko rūbą. Kalbant rimtai, esu prodiuseris, kuriantis gyvenimo būdo laidą "Gyvenimas yra gražus", rodomą per TV3. Prodiusuoju tradicinį labdaros telemaratoną neįgaliems vaikams "Ištiesk gerumui ranką" per LRT, rengiu daug specialiųjų projektų, tarkim, Naujųjų naktį TV3 žiūrovai išvydo mano kurtą dokumentinį filmą apie Juozą Statkevičių. Visada pabrėžiu, kad pirmiausia esu žurnalistas. Kai manęs klausia, kuo man šis darbas įdomus, visada atsakau, kad negalėčiau dirbti jokio kito. Gal net nesugebėčiau. Darbe kasdien susiduriu su gausybe skirtingų žmonių, įvairių situacijų. Čia daug adrenalino (kartais jo gerokai net per daug), bet tuo žurnalisto darbas ir yra žavus.

Dėkingas šiauliečiams kolegoms

- Ar džiaugiesi, kad gyveni ir dirbi sostinėje?

- Visada žinojau, kad teks palikti Šiaulius, todėl kai išvykau į Vilnių studijuoti žurnalistikos, iškart ėmiausi ieškotis ir darbo. Šiaulių televizijoje įgijus patirties nebuvo sunku įsiprašyti į regioninį Vilniaus kanalą. Šiek tiek darbavausi ir Lietuvos televizijoje, kol galiausiai septynerius metus atsidūriau LNK laidoje "Nuo...iki". Šiauliuose gyvena mano tėvai, močiutė, pusbroliai, krikšto dukra ir keletas draugų, todėl vos tik radęs laisvą dieną skubu jų aplankyti. Žinoma, norėčiau, kad tai būtų dažniau, bet...

- "S plius" televizijos vaizdo ir garso režisierė Aida Brašiškienė buvo tavo mokytoja Moksleivių namuose. Kokių dar žinių, padėjusių profesijai, gavai Šiauliuose?

- Jei ne mokytoja Aida Brašiškienė, žurnalistės Jūratė Sobutienė ir Daiva Grikšienė, vargu ar mano kelias į didžiąsias televizijas būtų toks, koks buvo. Visada būsiu dėkingas šiems žmonėms už tai, kad manimi, tuo metu dar tik šešiolikmečiu entuziastu, patikėjo.

- Dirbdamas žurnalistu laidoje "Nuo...iki" kalbinai pasaulio garsenybes. Koks susitikimas paliko didžiausią įspūdį, koks - nemaloniausią?

- Per savo karjerą kalbinau tiek žvaigždžių, kad sunku visas ir prisiminti. Tarp jų ir rusų legendos - Filipas Kirkorovas, Valerijus Leontjevas, Sofija Rotaru, Borisas Moisejevas, Laima Vaikulė, "Tatu", ir užsienio žvaigždės – Marcia Cross iš "Nusivylusių namų šeimininkių", "Formulės-1" lenktynininkas Deividas Kulhartas, princesės Dianos asmeninis astrologas Russellas de Meral Grantas, supermodelis Elle Mcpherson ir daug daug kitų. Kiekvienas toks susitikimas ir pokalbis duoda ką nors pačiam kaip asmenybei. Tiesa, kartais nutinka ir itin nemalonių įvykių, pavyzdžiui, su Filipu Kirkorovu esu susidūręs dukart ir abu kartus jis elgėsi beprotiškai arogantiškai ir nepagarbiai. Reikia pasakyti, kad pasaulinės žvaigždės dažnai yra kur kas paprastesnės už lietuviškas žvaigždutes, ypač neseniai sužibusias, bet greit užgęstančias.

Kam pradėti, jei nesieki geriausio rezultato?

- Ar jaudiniesi prieš susitikdamas ir kaip ruošiesi pokalbiams?

- Visada ruošiuosi, kitaip negerbčiau savęs kaip profesionalo, kuris visuomet siekia geriausio rezultato. Negerbčiau ir savo pašnekovo, pateikdamas nuvalkiotus klausimus, kuriuos jis girdi keliskart per dieną. Įsigilinęs į pašnekovų biografijas, perskaitęs galybes jų duotų interviu, stengiuosi atrasti kitokį pokalbio kampą, kitokį priėjimą, ir tai beveik visuomet pasiteisina. Menkas jauduliukas visada yra gerai - juk visi esame žmonės, todėl ir emocijos yra žmogiškas dalykas. Aš ir dabar ilgai ruošiuosi interviu. Skrisdamas į kokį nors susitikimą su "dideliu" žmogumi ilgai modeliuoju įvairias situacijas, svarstau, kaip pradėti pokalbį, kaip sumažinti atstumą tarp jo ir manęs. Anksčiau tas pasiruošimas, aišku, būdavo visai kitoks - prisirašydavau daug klausimų, pastabų. Dabar tiesiog galvoje susidedu temas, kuriomis turime pakalbėti. Kalbėdamasis visuomet reaguoju į situaciją ir stengiuosi valdyti ją taip, kad gaučiau kuo atviresnius ir nuoširdesnius atsakymus.

- Ką galėtum pasakyti ir patarti jauniems žurnalistams, kurie svajoja apie televiziją ir žurnalisto karjerą?

- Pirmiausia reikia suprasti, kad žurnalistika – toli gražu ne tik profesija. Norint būti profesionalu, žurnalistika turi tapti gyvenimo būdu. Aš niekada nežinau, kada turėsiu laisvą savaitgalį, kada su artimais žmonėmis galėsiu praleisti vakarą, o su draugais nueiti į barą išlenkti bokalo alaus. Didžioji žurnalistika - tai gyvenimas ekspromtu. Šiandien tu čia, ryt – už tūkstančio kilometrų. Man visada skauda širdį, kai vietoj švenčių su šeima ar gimtadienio su draugais turiu sėsti į lėktuvą ir lėkti to "ekskliuzyvo". Svajojantiems apie žurnalisto duoną galiu pasakyti, kad vien tik svajoti tikrai nepakaks. Reikės labai daug dirbti, tiesiog beprotiškai daug. Tad prieš keliant koją į šią sritį derėtų tvirtai nuspręsti, ar tikrai to nori. Antraip liksi vidutinybe, kuriai trūksta ryžto žengti pirmyn. O jei nedaryti gerai, tai kam išvis pradėti?

Oksana LAURUTYTĖ

"Eglė "prikala" klausytoją prie kėdės. Dabar jai belieka sparnus užsiauginti", - šie epitetai skirti naujam Šiaulių talentui - akordeonininkei Eglei Bartkevičiūtei. Televizijos žiūrovai talentingąją keturiolikmetę, gebančią puikiai groti dar ir fortepijonu, armonika bei dainuoti ir kurti dainas, išvys kovo pabaigoje Lietuvos televizijos laidoje "Talentų ringas".

Akordeono mokytoja Marytė Markevičienė džiaugiasi galėdama mokyti groti Eglę Bartkevičiūtę. Autorės nuotr.

Gabesnė už gabiausius

Šiaulių konservatorijos mokinė akordeonininkė Eglė Bartkevičiūtė pernai dalyvavo LNK laidoje "2 minutės šlovės", šiemet talentingoji atlikėja dalyvauja LTV laidoje "Talentų ringe". Televizijos žiūrovams dažnai atrodo, kad į įvairius televizijos šou gali vykti kiekvienas kokį nors talentą turintis ar net jo neturintis žmogus. "Eglė turi viską, ko reikia - ji yra pakeliui į muzikos vandenyną", - sako mergaitės mokytoja, Šiaulių konservatorijos dėstytoja Marytė Markevičienė.

Akordeono mokytoja tai sako atsakingai ir pagrįstai, nes jos auklėtiniai - Martynas Levickis ir Tadas Motiečius. Jaunuoliai, skinantys laurus įvairiuose akordeonininkų konkursuose ir garsinantys Šiaulius bei Lietuvą.

Vis dėlto apie keturiolikmetę auklėtinę Eglę konservatorijos akordeono mokytoja M. Markevičienė ir fortepijono mokytoja Raimonda Sližienė kalba negailėdamos pagyrų ir susižavėjimo. "Jei ji būtų ne akordeono specializacijos, aš jos nepaleisčiau. Ji ir grodama fortepijonu pasiektų aukštumas, bet akordeonas jai labiau patinka. Eglės mums su mokytoja Maryte užtenka abiem. Džiaugiuosi, kad klasėje turiu tokį vaiką", - sako R. Sližienė.

Pasak mokytojų, kitiems Eglės bendraamžiams F. Šopeno kūrinių skirti groti dar negalima, o Eglei – jau galima. "Su Egle gali viską. Su Egle kalnus gali nuversti. Ji mūsų visų šviesuliukas", - šypsosi mokytojos.

Žino, ko nori iš gyvenimo

Kovo 27-ąją LTV laidoje "Talentų ringas" Eglė parodys, kokią reikšmę žmogui turi menas. Jos grojamame klasikiniame kūrinyje bus perteikta nuotaikų kaita - ramybė, džiaugsmas, skausmas, tragedija ir kt. "Jai įdomūs visi muzikos stiliai ir žanrai. Mergaitės vidinis pasaulis turtingas ir išskirtinis, ji turi tik jai būdingą požiūrį į gyvenimą. Ji talentinga ir darbšti, žino, ko nori iš gyvenimo", - sako R. Sližienė.

Mokytojos teigimu, Eglė geba ne tik pati itin kruopščiai dirbti. Mokytis puikiai groti ji įkvepia ir kitus konservatorijos vaikus. "Vaikai pasako, kad jai pakanka tik fortepijono klavišus paliesti, ir jau puikiai groja. Eglė aiškina, kad reikia dirbti, tik tada pavyks", - šypsosi R. Sližienė.

Viską, ką naujo mergaitė sužinojo, išsyk realizuoja. Po pamokos sėdi, repetuoja, groja, kol pavyksta. "Ji motyvuota, organizuota, darbšti ne pagal savo amžių", - sako M. Markevičienė.

Groja akordeonu, armonika ir fortepijonu

Į kabinetą įeina Eglė. Pasiima rašiklį ir kaire ranka ima rašyti. "Kairiarankiai juk būna talentingesni", - šypsosi M. Markevičienė, o Eglė sako jau vaikų darželyje "atradusi" muziką.

Darželyje besiklausydama "Svirpliukų" kasetės ji mintinai išmoko visas dainas ir labai užsinorėjo būti dainininke. Pradėjo lankyti muzikos mokyklą ir groti pianinu, nes šis instrumentas jai labai gražus pasirodęs. "Kartą pamačiau, kaip mano draugė groja akordeonu, ir juo susižavėjau. Nuo pirmos dienos man juo nepaprastai įdomu groti", - sako mergaitė.

Tiesa, Eglė moka groti ir armonika - šiuo liaudies instrumentu ji groja Aukštabalio pradinės mokyklos ansamblyje "Čiutulis". "Akordeonas ir armonika panašūs tik tuo, kad turi dumples, o akordeono galimybės tokios pat kaip fortepijono", - sako ji.

Eglė kelis metus mokėsi Šiaulių 2-ojoje muzikos mokykloje. Jos mokytoja buvo Janina Mažonaitė, kuri taip pat buvo M. Markevičienės mokinė. Su gabiais mokiniais mokytojams labai gera dirbti. J. Mažonaitė dar galėjo Eglę mokyti ir ja didžiuotis, tačiau pasielgė taip, kaip geriausia mergaitei - atidavė ją konservatorijai.

Mergaitei reikia moteriško akordeono

Praėjusį savaitgalį M. Markevičienė su savo mokiniais Egle ir Tadu lankėsi Talino muzikos akademijoje, kur vyko seminaras Estijos akordeono mokytojams, o šiauliečiai pristatė Lietuvos akordeono meną.

Kovo viduryje planuojama vykti į Latvijoje vyksiantį tarptautinį festivalį-konkursą. Eglė ten gros su kelmiškiu akordeonininku Gyčiu Kaušiumi. Jie vieninteliai atstovaus Lietuvai konkurse. Mokytojos dar ketina auklėtinę nuvežti į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, kur vyks fortepijono konkursas ir į šalies akordeonistų konkursą Vilniuje. Didžiausia problema – finansavimas.

"Mes labai dėkingos Šiaulių "Rotary" moterų klubui, padėjusiam Eglei nuvykti į konkursą Italijoje. Tačiau situacija tokia, kad muzikantei sudėtinga į bet kokią kelionę vykti. Kelionės traukiniais ir autobusais moksleiviams juk nekompensuojamos. Vien nuvykti į "Talentų ringą" mergaitei reikia išleisti apie 100 litų", - sako mokytoja.

Kita problema - intrumentas. Eglė neturi nuosavo instrumento - tokio, kuriuo galėtu ugdyti savo meistriškumą. Dabar ji groja konservatorijos instrumentui, bet jis netinkamas koncertams.

Nedidelio ūgio mergaitė nesiskundžia - pati nešioja sunkų akordeoną, neprašo pagalbos. "Būtume labai dėkingi, jei geri žmonės padėtų įsigyti jai koncertinį akordeoną", - sako mokytojos.

Oksana LAURUTYTĖ

Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka vasarį vaikus ir suaugusiuosius pakvietė dalyvauti specialiose "Gustavo enciklopedijos" laidose, kurios transliuojamos išskirtinai bibliotekų lankytojams. Lietuvos televizijos laidų kūrėjas žurnalistas Audrius Rakauskas (Gustavas) vaikams rengia viktorinas "Protų kovos", kuriose kalbama apie saugų elgesį internete, Lietuvos istoriją, kalbos grožį.

Gustavas ne tik pateikė klausimus, bet ir papasakojo vaikams apie save.

Viktorinoje - vaikai su suaugusiuoju

Minint Tarptautinę saugesnio interneto dieną kone 700 šalies viešųjų bibliotekų vyksta "Protų kovos", kuriose dalyvauja apie 7 tūkst. gyventojų - vaikai ir paaugliai, tėvai, seneliai, mokytojai. "Protų kovos" rengiamos pagal šalyje įgyvendinamą projektą "Bibliotekos pažangai".

Antradienį, vasario 15-ąją, populiarusis TV personažas Gustavas vaikus pakvietė dalyvauti viktorinoje, kurios klausimai buvo apie Lietuvos Nepriklausomybę.

Norintys dalyvauti žaidime vaikai rinkosi įvairiose šalies bibliotekose. "Šiauliai plius" apsilankė Šiaulių miesto savivaldybės viešojoje bibliotekos "Aido" filiale, kur dalyvauti viktorinoje panoro keturios komandos.

Taisyklės numato, kad komandą gali sudaryti nuo dviejų iki aštuonių žmonių. Gali žaisti 10-15 metų vaikai, komandoje turi būti ir suaugęs žmogus.

Keturios komandos įsitaiso prie kompiuterių, bibliotekininkės paaiškina taisykles. Dideliame ekrane, pasitelkus vaizdo projektorių, pasirodo Gustavas su projekto "Bibliotekos pažangai" koordinatore Inga. Gustavas, kaip jam ir būdinga, dainuoja, sveikina visus dalyvius ir sako, kad jo rengiama viktorina padės prašalinti tamsumus.

Papasakojama, kad žaidimas bus iš keturių turų, kiekviename - po penkis klausimus. Savo atsakymus kiekviena komanda turi pateikti specialioje formoje kompiuteryje. Pateikus visus klausimus ir komandoms į juos atsakius, bus paskelbiami teisingi atsakymai ir komandų rezultatai. "Protų kovos" vyksta keliais turais, kol išrenkamos daugiausia teisingų atsakymų pateikusios komandos.

Gustavas informuoja, kad pirmą vietą laimėjusi komanda gaus knygą "Gustavo receptai" su autoriaus autografu. Kitos 19 komandų bus apdovanotos saldumynais, laidos atributika.

Vaikystė prabėgo Pakruojyje

Gustavas pakelia senoviško telefono ragelį ir skambina sekretorei: "Na, kaip reikaliukai, nosytę pudruoji? Oi, užimta kokia, bet būk maloni, atnešk man pirmojo turo klausimus."

Po akimirkos ant stalo atsiranda užkimštas butelis, kuriame - pergamentas. Jame - klausimai, kuriuos Gustavas skaito. Kiekvienam skiria minutę laiko atsakyti.

Prie kompiuterių susėdusios komandos turi pasirinkti teisingą variantą. Klausimai tikrai nelengvi, pavyzdžiui, kas pastatė 1252-aisiais medinę Klaipėdos pilį arba kam priklausė Galvės ežere nuskandinta skrynia su lobiu.

Kol vaikai galvoja, Gustavas, kalbinamas Ingos, pasakoja, kad yra baigęs žurnalistiką. Bestudijuodamas pasirinko televizijos ir radijo specializaciją. "Buvau išsigandęs, kad neteisingai specialybę pasirinkau, bet dabar neabejoju. Žurnalistui praverčia aktoriniai gebėjimai, patirtis, žinios, gebėjimas greitai reaguoti į situaciją", - pasakoja jis.

"Būtinai žaisime", - atsako vaikai, kai bibliotekininkės pasiteirauja, ar jie ateis į kitus žaidimus. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Pirmas turas baigiasi, o Gustavo sekretorė, kurią laidos vedėjas "užklupo" besilakuojančią nagus, atneša voką. "Kaip man patinka gauti ranka rašytus laiškus. Pajunti net kvapą, gali pamatyt žmogaus sielą", - sako jis ir skelbia turą apie Vasario 16-ąją.

Komandos turi žinoti, kuris iš išvardytų žmonių nepasirašė Nepriklausomybės Akto, nuo kokios šalies nepriklausomybė iškovota, kas prieš karą buvo paskutinis šalies prezidentas.

Kol vaikai galvoja, Gustavas vėl pasakoja, kad jo mama kilusi nuo Joniškio, tėtis - nuo Ukmergės, o jis vaikystę vasaromis leido Pakruojyje pas gimines. "Prie Latvijos sienos yra Gailiūnėliai ir Gailiūnai, ten gyvena mano močiutė, kurią vadinom "baba". Kiek daug apleistų sodybų ten išnaršiau, miegojau ant šieno, o rytais mane žadino gaidys", - pasakoja laidos vedėjas.

Žaidėjų laukia dar viena "Protų kova"

Trečiojo turo klausimai tema "Faktai ir skaičiai apie Lietuvą", ketvirtojo - apie tai, kaip atsargiai naršyti internete.

Inga praneša, kad žaidime su Gustavu dalyvauja net 1779 komandos. "Praėjusią savaitę žaidėjams sutrukdė Lietuvoje siautusi audra. Bibliotekose buvo dingęs internetas", - sako mergina.

Paskelbiami rezultatai. Paaiškėja, kad geriausiai į klausimus Šiauliuose atsakė bibliotekos "Aido" filialo komanda "Supermergaitės". Jos užėmė 27-ąją vietą. "Šaltinėlio" filiale žaidusi komanda "Gražvydas" liko 30, komanda "Runescape", žaidusi "Aido" filiale - 48.

Pirmoji Gustavo vedama virtuali laida buvo surengta vasario 1 dieną. Ji buvo skirta vaikams apie atsargų elgesį internete informuoti. Vasario 8-ąją vyko viktorina, kurioje vaikai turėjo atsakyti į klausimus apie saugų internetą.

Trečiadienį viktorina buvo skirta Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo įvykiams ir žmonėms, o vasario 22-ąją įvyks paskutinis žaidimas apie gimtąją kalbą.

Oksana LAURUTYTĖ

Rudenį Lietuvos televizija pradėjo transliuoti laidą Lietuvos universitetų žinių lyga "Ateities lyderiai". Intelektualioje kovoje tarp Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų dalyvauja ir Šiaulių universiteto aštuonetas. Anksčiau vienas kito nepažinoję vaikinai ir merginos laidos dėka sako suvokę, kokia didelė jėga yra komanda. Besirengiantys naujoms kovoms jaunuoliai tapo geriausiais draugais, o ŠU dėstytojai specialiai jiems rengia unikalias paskaitas.

Televizijos žaidime "Ateities lyderiai" Šiaulių universiteto komandos prezidentui Mantvydui Vaičiui (centre) tenka nuspręsti, kurie penki studentai sės prie žaidimo stalo.

Komandą atrinko dėstytojų komisija

Laidą "Lietuvos lyderiai" LTV transliuoja ketvirtadieniais 21.15 val. Žaidime dalyvauja dvylikos Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų komandos. Erudicija bei sumanumu jie varžosi dėl išminties simbolio – krištolinės piramidės. Laidą veda profesorius humanitarinių mokslų daktaras Alfredas Bumblauskas.

Komandos burtų keliu suskirstytos į du pogrupius. Kiekvienoje laidoje susitinka du universitetai, dvikovos laimėtoja tampa komanda, surinkusi daugiau taškų.

Šiaulių universiteto komanda jau dalyvavo trijose laidose, dar rungsis su dviem šalies universitetų komandomis. Nors šiauliečiai konkurentų dar nenugalėjo, žaidimo dėka sako atradę daug nuostabių dalykų.

Šiaulių universiteto Karjeros centro direktorė Lina Bivainienė sako, kad pasiūlymą dalyvauti laidoje universitetas gavo rugsėjį. Išsyk buvo paskelbta, kad ieškomi studentai, galintys dalyvauti laidoje, kurioje vertinamos žinios, erudicija. Atrankoje dalyvaujantys studentai anketose turėjo išvardyti sritis, kurioje yra stiprūs, nurodyti privalumus.

Atrankose panoro dalyvauti apie 70 studentų, kuriuos kelias dienas "egzaminavo" komisija. Buvo atrinkti devyni studentai, galų gale liko aštuoni. Televizijos žaidime dalyvauja penki - komandos kapitono valia spręsti, kurie žaidėjai bus komandoje kiekvieno turo metu.

Komisija nusprendė, kad Šiaulių universiteto komandos kapitonas bus Mantvydas Vaičius. Iš Akmenės kilęs jaunuolis yra fizikas, Gamtos mokslų fakulteto magistrantas. Jo kolegos - Laura Lučinskaitė, Aurelija Marcinkutė, Andrius Jonušas, Aurimas Šimkus, Giedrius Vaitkevičius, Asta Norbutaitė ir Martynas Petreikis. Komandos nariai - įvairių sričių atstovai - būsimieji humanitarai, dailininkai, antropologai, informatikai, pedagogai, ekonomistai.

Dėstytojai neliko abejingi

Pirmoje laidoje Šiaulių universiteto studentai rungėsi su Karo akademijos komanda, antrojoje - su Lietuvos žemės ūkio universitetu, trečiojoje - su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu. Nors konkurentai pasirodė esantys stipresni, šiauliečiai nenusimena. L. Bivainienei itin nepatiko dalykas, kad nors skelbiama, jog žaidimas - studentų, kitų aukštųjų mokyklų komandų nariai - doktorantai. "Aš pati studijuoju doktorantūroje, rodos, galėčiau žaisti, tačiau mes subūrėme studentišką komandą", - sako ji.

Šiauliečius stebina tai, kad kone kaskart atvykus į laidą būna pakeistos taisyklės, neretai jie nori ginčytis ir dėl pateiktų klausimų atsakymų. "Buvo klausimas apie Lietuvos pajūrį. Reikėjo įrodyti, kad jis ilgesnis, o atsakymas buvo suformuluotas taip, kad buvo vertinamas upės Jūra pakrančių ilgis. Juk paupio Lietuvos pajūriu niekada nepavadinsi", - sako L. Bivainienė.

Šiaulių universiteto Karjeros centro direktorė Lina Bivainienė (antra iš kairės) su kolegomis atrinko devynis gudriausius studentus, norinčius dalyvauti žaidime. Artūro STAPONKAUS nuotr.

Karjeros centro vadovės nuomone, žaidime neturėtų būti pateikiami klausimai, kur reikia įvardyti konkrečias datas ar kartografinių žinių. Geriausi tie klausimai, kurių atsakymą gali išprotauti.

Universitetų žinių lygos klausimus rengia ekspertai, savo sričių specialistai. Universitetų komandos ir pačios rengia po klausimą savo konkurentams. Studentų atsakymus laidoje vertina ir lemiamą balsą, ar užskaityti studentų atsakymus, turi senatas – komisija, sudaryta iš įvairių sričių profesionalų.

ŠU dėstytojai, pamatę savo studentus laidoje, ėmė už juos sirgti. Įvertinę, kokių žinių trūksta, specialiai televizijos žaidimo dalyviams parengia unikalias paskaitas. Mindaugas Stakvilevičius skaitė paskaitą apie Saulės sukimąsi, Bronius Maskuliūnas - paskaitą "Europa kaip Babelio bokštas", žiniomis dalijasi ir Henrikas Volodka.

Studentai sako, kad sėdint prie televizoriaus ekrano minutė tęsiasi ilgiau, nei žaidžiant studijoje. Sunkiausia žaidime - komandos kapitonui. M. Vaičius turi per minutę įvertinti kolegų versijas, paskirti atsakinėtoją ir dar paspausti mygtuką, kad atsakymas jau žinomas.

Atrado komandinio darbo privalumus

Į komandą suburti ŠU studentai seniau vienas kito nepažinojo. Aurelija sako, kad televizijos žaidimo dėka jie tapo geriausiais draugais. Kartu leidžia laisvalaikį, net Naujuosius metus šventė drauge.

Andrius sako atradęs komandinio žaidimo privalumus. Individualistas, sprendimus gyvenime mėgstantis priimti savo galva studentas sako supratęs, kad bendraujant tikslą pasiekti lengviau. Kiekvieno komandos nario mintis ar ištartas žodis gali pastūmėti teisingo atsakymo l