Oksana LAURUTYTĖ

Praėjusį penktadienį Šiauliuose vykusio IV Lietuvos aukštųjų mokyklų teatrų festivalio svečių - Vilniaus kolegijos studentų - sukurtas spektaklis "Kalnas" pakerėjo publiką. Iš scenos besiliejantys pamažu garsėjantys jaunųjų aktorių delnų pliaukšėjimų, kojų trepsėjimo ir dainų garsai žiūrovams padovanojo milžinišką energijos pliūpsnį. Publika plojo atsistojusi, o studentų vadovas, spektaklio režisierius, aktorius Valentinas Masalskis šypsojosi. "Ilgai galvojau, koks turi būti šiuolaikinis teatras. Jis turi belstis į žmogų, turi sukelti jausmą, pateikti aiškią švarią mintį ir išspinduliuoti labai daug energijos", - savaitraščiui "Šiauliai plius" sakė jis. Tiesa, ne tik V. Masalskio vadovaujami studentai, bet ir jis pats pokalbio metu tarsi įtraukė į mažą spektaklį - įtaigų, užburiantį, tikrą ir įtikinantį nuoširdumu.

Valentinas Masalskis savo studentų pasirodymą stebi nė nekrustelėdamas. Jis studentus moko matyti ne save, o jausti partnerį ir publiką.

Aktorius žada parengti per trejus metus

Su V. Masalskiu kalbamės išsyk po repeticijos - po penkiolikos minučių jo mokomi Vilniaus kolegijos pramoginio scenos meno pirmojo kurso studentai parodys ritmo, minties, dainos ir judesio spektaklį "Kalnas". Laukdama pokalbio, stebiu repeticiją - apie dvidešimt jaunuolių į sceną neša kėdes, sėdasi ant jų, imituoja klaviatūros tarškenimą, stojasi, nueina, ateina, veiksmas vis greitėja, garsėja ir sutartinai tariamas: "Ček, ček, ček..."

Vėliau kėdės lieka nuošaly, studentai rikiuojasi arba susiburia į ratą ir gieda. Į sceną plūsta giesmės, lietuviškos tautinės dainos. "Ką čia darot?" - užrėkia V. Masalskis ir liepia pakartoti. Pašoka nuo kėdės, aiškina, mosikuoja rankomis. "Mažiukai, vo, gerai, vo, maladec, vo - vsio", - šūkčioja jis ir apkabina mokinius, apdovanodamas juos plačia šypsena.

Su tokia pat šypsena, lyg globėjiška, lyg padrąsinančią prieina ir pasiūlo arbatos. Atsineša metalinį termosą, įsipila šlakelį ir klausia, kaip sekasi. Išgirdęs, kad jo studentai dirba kaip vienas, susikaupę, tiksliai žinantys, ką daro ir sugeba pakerėti, V. Masalskis sako su jais dirbantis metus. Tada patikina, kad per trejus metus galės iš jaunuolių padaryti tikrus aktorius.

"Šiais laikais, kai žodyje yra tikroji infliacija, kai sakai meilė, ir vienam tai - vertybė, o kitam - sargis, teatras turi sukelti jausmą. Teatras turi gerbti žiūrovą, jo laiką ir per trumpą laiką paskleisti energijos užtaisą", - sako jis.

Pašnekovas įsitikinęs, kad pirmaisiais metais būsimieji aktoriai turi išmokti dirbti grupėje, jausti žiūrovą ir vienas kitą. "Teatras - kolektyvinis menas. Nedarome jokių etiudų. Mokyti po vieną - klaida. Ugdant po vieną, vieni gali pasijusti genijais, o kitiems kompleksų gali "privaryti". Mane mokė matyti save, o ne žiūrovą, partnerį", - sako V. Masalskis ir tęsia, kad šiuolaikinė švietimo sistema yra ydinga. Ji naudinga ne mokiniui, o pedagogui, kuriam nereikia jausti atsakomybės. "Tinginių pedagogika dabar. Kiek galiu, tiek būnu su savo mokiniais", - sako jis.

Visada buvo laisvas

V. Masalskis pakyla nuo kėdės, persėda kitur. Atidžiai žvelgia į akis, gurkšteli arbatos. Pašoka, persimeta keliais žodžiais su scenos darbininkais. Tada sako, kad jo režisuojamas spektaklis "Kalnas" - pagal Konfucijų. Kitąmet į Šiaulius jis atveš spektaklį "Laikraštis". Be abejonės, šio spektaklio festivalio "Po saule" dalyviai ir žiūrovai lauks nekantriai. Nes pamatę "Kalną" šaukė "Bravo" ir pagarbą reiškė atsistodami.

V. Masalskio vadovaujamos Vilniaus kolegijos pramoginio scenos meno pirmojo kurso studentų gretose - dainininkas Jeronimas Milius. Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

"Šiuolaikiniam teatrui reikia archetipinės formos, kiekvienas judesėlis turi ką nors reikšti", - sako V. Masalskis. Patirties taip sakyti aktorius ir režisierius turi išties daug. Balandžio 11-ąją atšventęs 55-erių metų jubiliejų aktorius yra laisvas menininkas. "Visada buvau laisvas", - nusišypso jis.

V. Masalskis daug metų vaidino Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, o 1995-aisiais įkūrė "Menų sambūrį". Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jis režisavo V. Šekspyrą, F. Dostojevskį. Šiame teatre atlieka ne vieną vaidmenį, o per beveik 30 kūrybinės veiklos metų sukūrė apie 100 vaidmenų teatre ir kine, nusifilmavo šalies ir užsienio (Prancūzijos, Lenkijos, Rusijos) filmuose.

Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Šiauliuose lankėsi prieš kelerius metus - filmavosi Inesos Kurklietytės filme "Varnų ežeras". Režisierė V. Masalskį valkatos klajūno vaidmeniui atlikti pasikvietė, nes buvo tikra, jog tik jis - žmogus, turintis nepaprastai daug vidinės laisvės, gali nemeluodamas suvaidinti beprotybę.

Nors V. Masalskis vaidino daugelyje filmų - "Ligoninė", "Dievų miškas", "Jonukas ir Grytutė", "Laisvė", "Mėnulio Lietuva", "Vasara baigiasi rudenį", "Turtuolis vargšas", televizijos žiūrovai jį labiausiai prisimena iš "Raudonmedžio rojaus".

Apie "Varnų ežerą" nelinkęs kalbėti V. Masalskis sako, kad jį prisimena kaip "Raudonmedžio rojaus" herojų todėl, kad kiekviena karta daro savo stabą. "Mano karta - jau buvę. Dabar galime tik perduoti savo energiją jaunimui. Bet mes - jau buvę..."

Kai dvasia stipresnė už kūną

Stebint juodai vilkintį energija spinduliuojantį V. Masalskį negali patikėti, kad prieš kelerius metus jis patyrė sunkią traumą - buvo lūžę keli kaklo ir nugaros stuburo slanksteliai. Medikai sakė, kad jis nebejudins rankų ir kojų. V. Masalskis įrodė, kad jo dvasia yra stipresnė už kūną.

Aštuonerius metus aktorius gyvena Vievyje, didžiąją dalį laiko leidžia miške, vaikštinėdamas su šunimis. "Man miškas įdomesnis už miestą", - sako jis ir kalba, kad gyvenimą Vievyje jis pasirinko suprasdamas, kad norint sukurti ką nors miestui ir atiduoti jam viską, ką galvoji, reikia atsitraukti nuo sistemos.

"Miestas vienodas. Penktą ryto jis yra paslaptingas, devintą - oficialus ir daug žadantis. Per pietus jis pakvimpa kvepalais ir jame skamba telefonų skambučiai. Penkioliktą valandą prasideda "bardakas", išlenda bohema. Naktį mieste prasideda ištvirkimas. Miškas visada paslaptingas. Net praplaukęs debesėlis turi paslaptį. Miškas - kaip žmogaus gyvenimas. Kartais aiškus, kartais visiškai nesuvokiamas. Kiekvienam linkėčiau atsitraukti nuo miesto", - sako Valentinas Masalskis.

Eva JAGMINAITĖ

Šiauliečiai - vieni geriausių kultūros laidų kūrėjų Lietuvoje. Septintą kartą konkursą "Pragiedruliai" rengianti Lietuvos radijo ir televizijos komisija kartu su Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu išrinko geriausias praėjusiais 2008-aisiais metais transliuotas televizijos ir radijo kultūros laidas bei laidas vaikams. Konkurso rengėjai šiemet įsteigė penkis pagrindinius ir penkis specialiuosius prizus. Keturis iš dešimties prizų gavo šiauliečių kūrybinės komandos.

Laidos redaktorė N. Visockienė ir montuotoja A. Brašiškienė netikėjo pelnysiančios aukštą "Pragiedrulių" konkurso apdovanojimą.

Du pagrindiniai prizai iš penkių bei 5000 litų premija teko "S plius" televizijai: už siužetą apie Kelmės mažojo teatro režisierę Dalią Stirbytę apdovanoti laidos "Provincija" kūrėjai, o laidos "Garvežių amžius" autoriai - už laidą, kurioje meniškai persipina poezija su industrijos istorija. Specialiuoju prizu ir 2000 litų premija apdovanota "S plius" laida "Senasis Šiaulių kinas". Specialus prizas "Už gyvąją istoriją" teko ir Šiaulių televizijos darbuotojams Daivai Pikturnienei ir Egidijui Juščiui, konkursui atsiuntusiems laidą "Tremties vaikai".

Kūrėjai - apie kūrėjus

Į geriausiųjų šalies kultūros laidų sąrašą "S plius" regiono televizijos laida "Provincija" patenka antrąkart. Pernai šios laidos siužetas buvo apdovanotas už kūrėjo portretą, šiemet prizą pelnė už menininko portretą. "Tai buvo laida apie mažąjį Kelmės teatrą. Kalbinau jo režisierę-aktorę - entuziastingą, energingą ir visus optimizmu užkrečiančią Dalią Stirbytę, - pasakoja siužeto redaktorė Nijolė Visockienė. – Ieškojau lengvos temos laidai, kurią parodyti buvo numatyta antrąją Kalėdų dieną. Tačiau filmavimas nebuvo lengvas - turėjome dirbti ankštame persirengimo kambarėlyje, mažiau nei pusės valandos laidai buvo nufilmuota kone pustrečios valandos vaizdo įrašo." Siužetą filmavusi operatorė Aurelija Paulauskaitė sako pati kūrusi aplinką, kurioje buvo kalbinami pašnekovai. "Atnešiau lagaminą, ant jo išskleidžiau gėlių, kitam interviu foną sukūriau iš aktorių kostiumų", - darbo paslaptis šiek tiek atskleidžia operatorė. Vertinimo komisijai ypač patiko interviu, kurio metu pašnekovo ir kalbintojo atspindžiai matyti veidrodyje, tiesa, pačiai operatorei tuomet teko dirbti pritūpus, kad veidrodyje jos nebūtų matyti. "Vilniuje pirmąkart pasijutau vertinama kaip savo srities profesionalė, o ne kaip moteris operatorė, neva dirbanti vyrišką darbą. Būtent tokio požiūrio dažnai savo darbe pasigendu", – džiaugiasi A. Paulauskaitė.

Operatorė A. Paulauskaitė filmuodama didžiausią dėmesį skiria kokybei, kruopštumui ir nuoseklumui. "Džiausiuosi, kad įvertino kaip specialistą, o ne kaip moterį operatorę", - sako mergina.

"Provincijos" laidas trečius metus montuojanti Aida Brašiškienė stengiasi, kad žiūrovai išgyventų siužete perteikiamas emocijas, patys pasijustų įvykių sūkury.

Kūrybinė grupė neslepia, kad tai mieliausias ir pats brangiausias apdovanojimas. "Komisija mūsų kūrybinę grupę gyrė už profesionalumą ir estetiką. Tiesa, nė viena iš trijų kūrėjų nenujautėme, kad siužetas gali pelnyti aukštą apdovanojimą, todėl užuot vykus į Vilnių tądien mieliau norėjau vykti filmuoti Jurginių, - prisimena N. Visockienė. – O štai tos dienos horoskopas, kuriuo įprastai netikiu, tądien sufleravo sėkmę. Juokiausi perskaičiusi "darbdaviui net žandikaulis atvips, kai pagaliau supras, kokiam brangakmeniui moka atlyginimą".

Poezija ir industrija

Dar vieną "Pragiedrulių" statulėlę "Už daugiaprasmį kultūros suvokimą" į Šiaulius parvežė "S plius" televizijoje rodytos laidos "Garvežių amžius" kūrybinė grupė. Tai ne pirmas "Pragiedrulių" apdovanojimas, kurį gauna laidos redaktorė Daiva Grikšienė.

"Pamatėme, kiek įvairių dalykų perpinta vienoje laidoje: poezija, pramonės ir industrijos istorija. Visa tai rodo, kad Lietuva nebuvo vien agrarinė valstybė", – pagyrų negailėjo vertinimo komisijos pirmininkė Vaiva Žukienė. Laidą kūrę Daivą Grikšienė, Dangiras Mačiulis, Rolandas Šležas, Kęstutis Gilys, ieškodami vaizdingų vietovių filmuoti, nepatingėjo užsukti į daugybę traukinių stotelių, nuvyko į Anykščius, Latviją. "Tai užima laiko, tačiau akivaizdus kruopštumas, gražu žiūrėti", – teigė vertinimo komisijos narė rašytoja-žurnalistė Gintarė Adomaitytė.

Iš žurnalistikos - į meną

Konkurso "Pragiedruliai" apdovanojimą Daiva Grikšienė su kūrybine komanda gauna ne pirmąkart.

Specialiuoju prizu "Už pagarbą laikui" apdovanoti "Senojo Šiaulių kino" laidą kūrę autoriai – Viktoras Gundajevas, Ramūnas Snarskis, Rimantas Vencevičius ir Algirdas Musneckis. "Tai pavyzdys, kai laida peržengia žurnalistikos rėmus ir tampa menu. Esu sužavėta - šią laidą rodžiau ir savo artimiesiems", - atvirauja G. Adomaitytė.

Iš viso "Pragiedrulių" konkurse rungėsi 43-ys televizijos ir radijo kultūros laidų autoriai. Vienuolikos narių komisiją sudarė garsūs kritikai, rašytojai, docentai, ypatingą dėmesį kreipę į tai, kad geriausiomis būtų pripažintos nenuobodžios, profesionaliai sukurtos, estetiškai pateiktos ir žiūrovų dėmesį patraukiančios išskirtinės laidos.

Šiaulių regiono televizijos "S plius" kūrėjai kasmet susižeria ne vieną prizą, tad konkurso "Pragiedruliai" rengėjai pasiūlė "S plius" sukurtas laidas, filmus pristatyti platesniam visuomenės ratui "Skalvijos" kino teatre Vilniuje.