Oksana LAURUTYTĖ

"Man didžiausias atlygis - džiaugsmo ašaros ir žinojimas, kad štai dar viena šeima surado savus. Juk didžiausias turtas ne pinigai, o žmogaus ryšys su žmogumi, bendravimas, pasidalyta širdies šiluma", - emocingai kalba žinoma šiaulietė Valentina Šimkuvienė. Prieš trejus metus tapusi ORT televizijos laidos "Ždi menia" (rus. "Lauk manęs") savanore, ieškančia visame pasaulyje pasimetusių artimųjų, Valentina jau padėjo susitikti kone šimtui žmonių. Už nuoširdų darbą ir atkaklias pastangas televizijos laidos rengėjai ją netgi praminė mis Marpl (Agatos Kristi romanų herojė, - aut. past.).

Artimųjų ieškantys žmonės tikisi stebuklo. Valentina Šimkuvienė, viena iš Rusijos televizijos laidos "Ždi menia" savanorių, šį stebuklą geba sukurti. Valentinos ŠIMKUVIENĖS asmeninio archyvo nuotr.

Visur yra gerų žmonių

Neseniai savaitraštyje "Šiauliai plius" buvo išspausdintas skelbimas, kad Rusijos TV laida "Ždi menia" gautas prašymas surasti ką nors iš gausios Užkurų šeimos, gyvenančios Šiaulių krašte. Šios šeimos narių ieškojo Viačeslav Užkuras iš Magadano, kurio tėvas Juozas buvo lietuvis, 1933 metais tarnavo kariuomenėje šiaurėje, vedė ir liko gyventi Čiukotkoje. Juozas jau miręs, tačiau jo sūnus pasišovė rasti artimuosius, todėl kreipėsi į laidą "Ždi menia".

Skelbimas išspausdintas penktadienį, o jau pirmadienį Valentina sulaukė džiugaus skambučio iš Kelmės, o po poros valandų paskambino moteris - pati ieškomojo sesuo. Valentinai skambinta todėl, kad ji buvo nurodžiusi savo telefono numerį.

Valentina Šimkuvienė sako nuo pat pradžių žiūrėjusi televizijos laidas "Ždi menia" ir nuolat matydavusi bėgančią eilutę, kad laida ieško įvairiose šalyse gyvenančių savanorių, galinčių talkinti laidos rengėjams. Visą laik buvusi aktyvi visuomenininkė, Šiaulių universiteto Filologijos fakulteto dekanė, Rusų kultūros centro vadovė ėmė ir parašė laidos rengėjams laišką.

"Ir mane priėmė. Mano anketa yra tarp kitų savanorių, o laidos rengėjai mane joje pristato kaip Mis Marpl", - šypsosi Valentina.

Toks garsiosios seklės titulas moteriai suteiktas visai pelnytai - ji jau padėjo rasti artimuosius maždaug 100 žmonių. "Manęs teiravosi, kaip aš ieškosiu, kokias priemones galiu naudoti. Naudojuosi telefonų knyga, pati vairuoju, bendrauju su savo studentais, kurie išsibarstę po visą Lietuvą - visur yra gerų žmonių, kurie man padeda", - sako pašnekovė.

Moteris labai dėkinga Savivaldybės tarnautojoms: Valdonei Kaminskienei, Kristinai Remeikienei ir Tarybos nariui Vaclovui Vingrui, o ypač nori padėkoti šauniajai pagalbininkei Zitai Prokopovič, kuri "šefuoja" pietinį miesto rajoną.

Valentina nusijuokia prisiminusi, kad iš pradžių tikėjosi, jog kasmet bus paprašyta surasti vos 2-3 žmones. "Kaip nustebau, kai redaktorė man atsiuntė 22 puslapių dydžio medžiagą. Kiekviename lape - po kelias ieškomų šiauliečių istorijas", - sako Valentina.

Pokalbiai - konfidencialūs ir atsargūs

Šiaulietiškoji mis Marpl sako pirmajame gautame sąraše aptikusi net šešis savo pažįstamus. Keli jų jau buvo mirę, tad liūdną žinią teko pranešti "Ždi menia" rengėjams. O tada prasidėjo rimtasis seklės Valentinos darbas...

"Maniau, kad kai išeisiu į pensiją, turėsiu daug laiko sau, šeimai ir pomėgiams. Dabar mano para sutrumpėjo", - nusijuokia Valentina ir pasakoja, jog pagal telefonų knygoje rastus ar gerų žmonių pasakytus adresus pas galimai ieškomus žmones vaikšto savaitgaliais. Problema ta, kad daugelis laiptinių dabar rakinamos, tad tenka net po pusvalandį palūkuriuoti lauke, kol kas nors įleis.

"Savanoriams keliami labai griežti reikalavimai. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar ieškomasis apskritai nori, kad jį surastų. Istorijos yra labai asmeniškos, jų negalima papasakoti net ieškomojo artimiausiems žmonėms. Juk gali šeimą išskirti, supykdyti, jei dabartinė žmona, pavyzdžiui, sužinotų, kad vyras turi kur nors Rusijoje nesantuokinį vaiką", - kalba Valentina.

Tiesa, istorijos, kai vaikai ieško savo tėvų - pačios dažniausios. Dažni atvejai, kai tarnavę kariuomenėje jauni kareivukai įsimylėdavo vietines merginas, o grįžę į Lietuvą net nežinodavę, o gal ir žinodavę, kad merginą paliko besilaukiančią. Pasak Valentinos, tėvų nematę vaikai, jau sulaukę savo vaikų, ima apgailestauti, kad sūnus ar dukra nematė senelio, todėl ir ima jo ieškoti.

Dažnos istorijos, kai tėvams išsituokus buvo padalyti vaikai: su tėčiu liko sūnus, su mama - dukra. Šie užaugę ima ieškoti brolio ar sesers. Pasitaiko, nors retai, kad susenę tėvai ima ieškoti savo kažkada paliktų vaikų. "Ne pagalbos ieškau, o tik pamatyti noriu", - nurodo senatvėje sentimentaliais ir jautriais tapę vyrai.

Apsilankiusiai ieškomųjų namuose ir labai atsargiai pradėjusiai pokalbį Valentinai gana dažnai tenka išgirsti, kad sutuoktiniai vienas nuo kito neturi jokių paslapčių. Atvejai, kai žmonės nesupranta, ko ji čia atėjo, ar paklausia, ar jai už paieškas moka - labai reti. "Atsakau, kad man tai, ką darau - patinka. Man patinka žmonėms šventę sukurti", - šypsosi pašnekovė.

Atneša laimę į namus

Valentina sako dažnai telefonu bendraujanti su savo redaktore, kuriai niekada neatsisako pagelbėti. Nors savanorės teritorija - Šaulių miestas ir rajonas, jos paprašoma pasidomėti ir Radviliškyje, net Švenčionyse galimai gyvenančiais ieškomaisiais.

"Pavardės, vietovardžiai skelbimuose būna iškraipyti, kad neretai sunku suvokti, apie ką kalbama, ieškomas vyras ar moteris. Šifruoju, spėlioju, kokio asmens ieškoti, pasirenku pagal rimtumą. Jei ieškomas asmuo buvo vaikystės draugas, su kuriuo lankytas darželis ar kuri buvo pirmoji meilė, tokį skelbimą atidedu, laiko negaištu", - neslepia moteris.

Karas, trėmimai, bamai, plėšiniai, kariuomenė išblaškė žmones po pasaulį. Po daugelio metų artimieji ieško net savųjų kapų. Vieni kitų ieško žmonės, kurie kažkada dirbo "Nuklono", televizorių gamykloje. Ieško draugų, giminių. "Ateinu pas vienus su žinia, kad Rusijoje gyvenantis draugas ieško. O kokį džiaugsmą pamatau – pasirodo, ir jie jo ieško. Manęs klausia, kuo man atsidėkoti. O mane naujiems žygiams įkvepia jų džiaugsmas", - sako Valentina.

Kartais, paskambinusi telefonu ir pranešusi žinią apie savo misiją, pašnekovė išgirsta kūkčiojimą. "Neįsivaizduojate, kokią laimę į mūsų namus atnešėte", - išgirsta ji.

Žmogui reikia žmogaus

Didelę žaizdą Lietuvoje paliko trėmimai. "Gavau informacijos, kad kažkur toli Rusijoje, seno namo palėpėje rasti laiškai, rašyti iš Lietuvos. Lietuviškai nebekalbantys 3-4 kartos lietuvių palikuoniai nori ką nors sužinoti apie artimuosius", - pasakoja pašnekovė.

Būna, kad išsilavinę žmonės, berašydami genealoginius medžius, atranda, kad kažkuri medžio šaka ar šaknis yra Lietuvoje. Vėl prašo laidos "Ždi menia" kūrėjų pagelbėti, bažnyčios knygose įrašų paieškoti.

Istorijos mokslus Šiaulių universitete studentams dėsčiusi pašnekovė sako, kad kiekvieno jos surasto žmogaus istorija – tai mūsų visų istorija. Ir jai nuostabu, kad interneto dėka galima ne tik atrasti žmones, bet ir patiems kurti istoriją.

Šiauliuose sovietmečiu buvo keturios rusakalbių mokyklos, kurių buvę mokiniai jaučia meilę Šiauliams, gimtojo miesto gatvėms, kiemams. Valentina užsuka į svetainę, kur registruojasi klasės draugai, ir mato, kiek klasės mokiniai sudėjo senų fotografijų – kur mokėsi, kokie buvo, kaip atrodė jų kiemai, gatvės. Dabar draugai ir bendramoksliai dalijasi informacija ir nuotraukomis, kur dabar gyvena, kokie yra, ką veikia. Būna, kad į kitą miestą išvykęs žmogus nori atvažiuoti ir prašosi nakvynės. "Tu tik atvažiuok, nakvynė garantuota", - dažnai tokio atsakymo sulaukia berašantis.

"Žmogui reikia žmogaus. Žmogui reikia pasidalyti savo širdies šiluma", - emocingai kalba Valentina ir išsako svajonę – o gal "S plius" televizija galėtų parengti laidą apie artimųjų ieškančius žmones. Tai būtų puiki dovana visiems, kurie tiki stebuklu...

Šiuo metu Valentina pluša ties labai neaiškia istorija. Radviliškio rajone vyras, Jelgavoje tarnavęs kariuomenėje 1973-1975 metais, ieško sūnaus Ruslano. Sūnaus mamos vardas buvo Gunta Voreblevskaja, o tėvą vadino taip pat Ruslanu. Jei atsirastų kas nors ką nors žinantis apie Guntą ir Ruslaną, tai būtų tikras Kalėdų stebuklas.