Eva JAGMINAITĖ

Kai daugiau nei dviejų milijonų žmonių rankų grandinė nusitiesė per Lietuvą, Latviją ir Estiją man tebuvo aštuoneri, todėl natūralu, kad būdama tokio amžiaus nesuvokiau Baltijos kelio reikšmingumo. Supratimas apie unikalų reiškinį atsirado kur kas vėliau. Tiesa, minint 20-ąsias Baltijos kelio metines, man ramybės neduoda mintis, kad jeigu dabar reikėtų susikibti už rankų ir sujungti Vilnių, Rygą ir Taliną, ar gebėtume darkart parodyti neprarastą Baltijos šalių vienybę, savo tautos patriotiškumą ir tvirtybę?

2009-ieji - Baltijos kelio 20-mečio metai

Žinia apie vieningai rankomis susikibusius ir taip sujungusius tris Baltijos šalių sostines žmones prieš 20 metų, 1989 metų rugpjūčio 23-iąją, apskriejo visą pasaulį. Baltijos keliu Latvija, Estija ir Lietuva paminėjo 50-ąsias Ribentropo-Molotovo pakto, sunaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines.

Lygiai septintą valandą vakaro pasigirdo radijo signalas ir šimtų tūkstančių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, palei laisvės paminklą Rygoje iki Hermano bokšto Taline. Spėjama, kad iš daugiau nei dviejų milijonų Baltijos kelyje stovėjusių žmonių milijonas buvo lietuvių. Keliuose susidarė spūstys, todėl dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiausios gyvos žmonių grandinės atšakas. Tragiškus Molotovo-Ribentropo pakto įvykius priminė visame kelyje degančios žvakės, juodi kaspinai.

Baltijos kelias yra įrodymas, kad trijų valstybių nepriklausomybės atkūrimo siekė ne tik tautiniai judėjimai – Sąjūdis, liaudies frontai, bet ir paprasti šių trijų tautų žmonės. Jiems vadovavę judėjimai pasirinko ne prievartinį, o teisinį parlamentinį išsivadavimo kelią. Renginio organizuotumas ir rimtis SSRS vadovybei ir pasauliui parodė šių kraštų visuomenės brandą ir susitelkimą.

Prisiminimai ir išgyvenimai - ryškūs

Baltijos kelyje stovėję ir jį organizavusieji iki šiol teigia, kad kalbėti apie tuomet patirtus jausmus nėra lengva. Keliasdešimties žmonių prisiminimai sugulė į jau bibliografine retenybe tapusią knygą "Baltijos kelias", išleistą 2000-aisiais (sudarytojas Vytautas Visockas - aut. past.). Joje vienas Baltijos kelio koordinatorių Arūnas Grumanas prisimena, kad niekas neabejojo, jog susirinks reikiamas žmonių skaičius, tačiau baimintasi, kaip visi akcijos dalyviai atvyks. Kelias buvo suskirstytas į daugiau nei pusšimtį ruožų. "Nebuvo galimybės pasinaudoti traukiniais ar maršrutiniais autobusais. Asmeninius automobilį tuomet nedaug kas turėjo, o visos kitos transporto priemonės buvo valdiškos, tad galėjo būti naudojamos tik tuometei valdžiai geranoriškai sutikus. Sutarėme, kad turėsime kaspinų galimiems grandinės tarpams, žvakučių, - atsimena A. Grumanas. - Tai, kas įvyko rugpjūčio 23-iąją, suglumino, net pačios drąsiausios prognozės nuėjo šuniui ant uodegos. Pakilo visi, kas gali. Keliai kimšosi, gyva grandinė šakojosi, komunistai stovėjo rankomis susikibę su kunigais. Lietuviai pasijuto Lietuvos piliečiais."

Ričardo DAILIDĖS nuotr.

Plūdo iš visų kampelių

Praėjus 20 metų galima lengviau atsikvėpti, tačiau tuomet nerimo sukėlė vos po kelių dienų nuo Baltijos šalių vienybės parodymo iš tolimosios Maskvos pasigirdę grasinimai: "Nueita per toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai gali būti katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo."

Lietuvos piliečiai šiems grasinimams nepabūgo ir prisimindami 1989 metų rugpjūčio 23-iąją braukia ašarą. Šiaulietė I. Šimkūnienė prisimena (citata iš albumo "Baltijos kelias"): "Išvažiavome Panevėžio kryptimi. Su mumis buvo močiutė, nugyvenusi ilgą amžių, patyrusi karą, tremtį, netekusi artimųjų. Ji visą laiką kartojo: "Jėzau, kokia laimė, kad nenumiriau ir sulaukiau",.

"To įvykio aš laukiau su visa šeima. Jo laukė visi dori Lietuvos žmonės. Mes abu esame pensininkai, bet labai troškome patekti į "gyvąjį kelią". Aš pasilikau namuose su vienerių metukų anūke. Visą dieną klausiausi radijo ir labai laukiau 19 valandos. O kai sulaukiau, iš džiaugsmo apsiverkiau. Paėmiau už rankučių anūkę ir šokau, dainavau sykiu su visos Baltijos žmonėmis", - tai dar vienos Baltijos kelio dalyvės, marijampolietės A. Daugelienės, kurios psisiminimai pateko į albumą, išgyvenimai.

"Į Baltijos kelią eita ištisus dešimtmečius. Ir nors atrodė, kad jį pasiekti, apglėbti rankomis ir širdimi nerealu, vienądien tai tapo įmanoma. Nežinau, ar jautėme kada stipriau, kad taip mylime savo žemę, ar buvome kada tokie vieningi, stiprūs ir dideli ta meile", - tokius atsiminimus apie rugpjūčio 23-iąją prieš 20 metų albume "Baltijos kelias" surašė šiaulietė J. Ligmanavičiūtė.