Vasaros sostinę puošė aristokratijos karūna, vilose šiltais vakarais niekad nepristigdavo ilgų pokalbių ir kvapnios arbatos, jūros ošimui pritardavo svajinga pučiamųjų muzika. Sovietmečiu pliaže gaudė tranzistoriai ir beveik visi - lenkų stoties "Vasara su radiju" banga, kuri kas pusvalandį pagrodavo populiarų užsienio šlagerį. Jaunimas prisimena šachmatinę, o snobai - naktinį barą "Birutė" su legendiniu Antanu Šabaniausku. Kooperatyvų laikais Palangos pliaže atsirado pirmieji prekiautojai didžkukuliais, čeburekais ir šaltu alumi. Sukaltoje lentoje ant tilto tris kartus per dieną tarnautojai kreida parašydavo, kokia oro, vandens temperatūra, koks bangavimas.
Dabar Palanga mėgina vaidinti vakarietišką kurortą, bet geriau to nedaryti - vis tiek sava dvasia Palanga yra nomenklatūrinis kurortas. Būnant joje neapleidžia jausmas, kad vėl atsidūrei sovietmetyje. O dar mažėja pliažas, griūva kopos. Gaila, bet erdvės skleistis buvusiam romantizmui greit visai nebeliks. Kur megsis meilės romanai tada? Su nostalgija prisimeni Eduardo Kaniavos atliekamą dainą: "Palanga, Palanga. Kur tu šiandien, šviesiaplauke?"
Gal ir gerai, kad švedai 1701 metais sugriovė Palangos uostą: turėtume dabar dvi Klaipėdas. Įdomus faktas - 1824 metais grafas Mykolas Tiškevičius nusipirko Palangos miestelį iš rusų generolo Ksavero Neselovskio už 177 171 sidabro rublį. Nuo tada kurortas ir išpopuliarėjo.
Skaičiau, kad Palangos miestelyje 1932 m. buvo 30 gatvių, 430 ūkio kiemų, 463 gyvenamieji namai, vidurinė ir pradinė mokyklos, elektros stotis, aštuonios gintaro dirbtuvės, 2500 nuolatinių gyventojų. Prieškario istoriniai šaltiniai byloja, kad anuomet išsiruošti į kurortą reikėjo nemenkų finansinių išteklių, bet tam tikro socialinio sluoksnio atstovams išleisti žmoną į Palangą buvo garbės reikalas. Paprastai ponia į pajūrį mėnesiui ar dviem išsiruošdavo viena, vyras ją lankydavo tik savaitgaliais, todėl vasaros mėnesiais Palanga garsėjo kaip vienišų ponių ir panelių miestas, teikiantis neaprėpiamas galimybes romantiškiems nuotykiams. Štai keli skelbimai "Palangos pliažo" laikraštyje: "Palangos kopų deive raudonai mėlynu maudymosi kostiumu, kuri pereitą sekmadienį ties maudyklėmis man žavėtinai nusišypsojai, atsiliepk. Trokštu su tavim susipažinti, nes Palangos gamtos grožį pajusiu tik greta Tavęs", "To nepažįstamo pono, kuris man išeinant iš Palangos pašto įstaigos garsiai pasakė kitam ponui mano adresu: "ideališkas moters veidas", prašau per "Palangos pliažą" man pranešti, ar tai buvo komplimentas, ar iš širdies pasakyta? Man tas labai svarbu. Verutė", "Ponas, kuris pereitą sekmadienį vaikščiodamas Palangoj prie Kurhauzo man nusišypsojai ir pasakei "Miss Lietuva" - prašau atsakyti antrame "Palangos pliažo" numeryje, ar tas pasakymas turi bent kokio realaus pagrindo, o jei neturi, tai kodėl? "Miss Lietuva".
Paslaugus kurorto laikraštis (žodis - 20 centų) buvo pasirengęs spausdinti visus skelbimus. Jau tuomet skelbimai paneigė mitą apie lietuvaitėms įgimtą drovumą: "Ieškau draugo kartu sezoną praleisti Palangoj. Į vyrus žiūriu kaip į jausmų turiniui suteikiančius širdies formą. Praleista vasara daugiau gali duoti, kaip 9 ne vasaros mėnesiai".
Drąsiai galiu teigti, jog šiandien daug praranda tie, kurie į Palangą važiuoja savais automobiliais. Palangoje turi spręsti, kur tą automobilį pastatyti. O kur tas smagumas kelionėje sutikti žmones, autobuse greta sėdint išgirsti jų gyvenimo istorijas. Štai drauge važiavusi panelė papasakojo šokanti viename pajūrio naktiniame klube, kur įėjimas kainuoja šimtinę, o lankytojų nestinga. Sakė net gavusi pasiūlymą pasimylėti už penkis tūkstančius litų, bet atsisakė. "Vis tiek tuos pinigus išleisčiau, o turėčiau peržengti ribą". Nesakysiu, patikėjau ja, ar ne. Bet čia jau mano sugedimo laipsnis. Tiesa, dar neaišku, kuo patikėti – ar kad nesimylėjo, ar kad tiek siūlė.
Pažįstama šeima pasakojo, kad prieš penkerius metus Lietuvoje svečiavosi pastorius su žmona ir vaikais iš Anglijos. Lietuviai jiems padėjo išsinuomoti medinį namelį prie pat jūros. Buvo be galo laimingi ir vis kartojo: saugokit tokius namukus, neleiskit jų vietoj išaugti modernioms baidyklėms, jūs dar turtingi, jūs dar turite kažką, o pas mus jau viskas sunaikinta. Šie žmonės mus perspėjo apie viską griaunantį ir žudantį miesčioniškumą.
Tituluotą vasaros sostinę galima arba mylėti, arba labai smarkiai jos nekęsti. Kitų jausmų čia nepridėsi. Turiu pasakyti, kad šiuo metu manyje siaučia jie abu. Palanga prarado tobulą jaukaus nepretenzingo kurorto įvaizdį. Šiandien tikrai gaila tų senų simpatiškų medinukų bei smetoninių dviaukščių aptrupėjusiu tinku, tarp kurių įsispraudė modernūs, eklektiškos architektūros pastatai. Unikalus lėtapėdis tautinis kurortas liks tik prisiminimuose. Egzotišką kampelį gal ir būtų išlaikęs pirmasis Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas, jei iš 1933 metų būtų persikėlęs į mūsų neramias dienas. Buvo inteligentas.
Pagrindinė Palangos gatvė pavadinta Vytauto vardu, nes didysis kunigaikštis būtent Palangoje gimęs. Tiesa,kalbant apie Palangą, reikia kalbėti ne apie Vytauto, bet apie J. Basanavičiaus gatvę. Anksčiau ši gatvė buvo vadinama Tiškevičiaus gatve ar bulvaru. 1923 m. vasarą Palangą aplankė Dr. Jonas Basanavičius. Pagerbdami tautos patriarchą, palangiškiai Tiškevičiaus bulvarą pavadino J. Basanavičiaus vardu. Šiandien tiesiog sunku įsivaizduoti Palangą be šios gatvės. Nė vienas poilsiautojas jos neaplenkia, nes paprasčiausiai jos neišvengsi - ji veda prie tilto į jūrą. Kažkada hipių "basankės" vardu pakrikštyta gatvė, o neseniai atnaujinta ir pompastiškai atidaryta, tampa naujosios Lietuvos simboliu. Ji yra tarsi mūsų dabartinio gyvenimo vitrina. Joje telpa visi: ir Seimo nariai, ir pramogų ar sporto "žvaigždės", ir už sunkiai sukrapštytus litus atvykę poilsiautojai. Tautiečiai čia rodo viską, ką gali ir ką turi: storą piniginę, ilgas kojas, geriausius rūbus, didelį pilvą, savo "antrąją pusę" ir, be abejo, tuštybę. Nors kartais nebesupranti, ar dar Lietuvoje esi. Rusiška muzika, ukrainietiška ar armėniška virtuvė, kažkoks indėnas su plunksnomis. O šalia - pigaus gintaro vienkartiniai karoliai, daugybė kinietiškų žaisliukų ir niekučių, banalių ant sienos kabinamų paveiksliukų, įvairiausi užkandžiai (cukraus vata, ledai, virti kukurūzai, keptos bulvės, kukurūzų spragėsiai, rūkyta žuvis, kebabai). Jei daktaras Jonas Basanavičius užsuktų į savo vardo gatvę, numirtų iš gėdos.
Kavines, restoranus, barus Palangoje drįsčiau vadinti vienu vardu - "kabakai", nes jie panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai. Analogiški (negrabaus maketavimo, pigios spaudos, dažnai su klaidom) meniu, neoriginalus interjeras, alus po 7 ar 8 litus už puslitrio bokalą ir klasikiniai patiekalai: banalūs šaltibarščiai, sunkiai virškinami cepelinai, "firminis" kepsnys, tautiniu patiekalu tapusi pica ir kava juoda/balta/espresso/cappuccino/airiška bei silpna, nors ir vadinama "plikyta", arbata.
Pažįstama mergina skundėsi čia bandančių kabinti vaikinų bukumu. "Kur trauki, mergike? Tai iš kur būsi? Tai kokie vakaro planeliai? Gal susibėgam? O gal bent numeriuką duosi?"
Vakarietiško kvapo kiek įneša breiko šokėjai. Be to, netikėtai kavinukėje šalia knygyno galėjau pasiklausyti puikios muzikos. Atsirado gal tuzinas klausytojų. Net pasirodė, kad Palangoje gali būti ir nebrangių vietų. Neilgai. Prie įėjimo į kavinukę buvo parašyta: arbata nuo 1,5 lt. Kainavo ji 3-4 lt, nes ana už 1,5 lt - iš pakelio, o ne plikyta, kurią pasirinkau. Arbatpinigiai Palangoje jau fiksuojami valgiaraštyje - 5%. Vakariečiams, aišku, nebrangu, nes pas juos arbatpinigiai - 10-15%.
Šiaip jau neišvaizdžiame pirmajame Palangos kino teatre dabar įsikūręs klubas-baras "Ramybė", kuriame visai miela buvo išgirsti ir pamatyti kompozitoriaus Astoro Piazzollos tango operetę "Marija iš Buenos Airių". 30-50 lt kainuojantys bilietai nebaugino, tad solistai Ona Kolobovaitė bei Eugenijus Chrebtovas sutraukė beveik pilną 170 vietų salę.
Kai kam patiks ryškiai mėlynai nudažytas Antano Mončio muziejus. Priešais pastatą - medinis falo formos atminimo paminklas žemaičiui A. Mončiui, padirbtas jo draugo prancūzo. Gaila, kad muziejuje nėra geriausių menininko darbų. Matyt, eksponuojama tai, kas turima ir net nežinai, ar žymusis lietuvis, gyvendamas Paryžiuje, ne viską tėvynei perdavė, ar kiti darbai po kitas parodas keliauja.
Draugai grįžo iš Akapulkos. Jūs laimingi, sakau jiems, pailsėjote ir, aišku, esate pilni įspūdžių. O jie: nieko gero, Akapulka tik daug kartų padidinta Palanga.
Kaip norėtųsi, kad Palanga taptų širdžiai mielas kampelis poilsiui, kur nuostabiai gaivus oras, laukinė ir drauge sutvarkyta gamta, džiovinamos žuvys tabaluoja žemyn galva nedidukų namukų kiemuose ir net languose, publika ne per snobiška ir ne pernelyg primityvi ar priekabiaujanti. Norėtųsi, kad Palanga būtų vidurys, toks tarpas tarp miesto ir kaimo, jūros bei pušų šlamesio ir kopų tylumos. Ar tada kas paprieštarautų, kad tai nėra vienas gražiausių Lietuvos kampelių?
Kažkada esu rašęs apie Seišelius ir juos pavadinau kitu pasauliu. Įsivaizduočiau tokią ir Palangą. Seišeliai kitokie, nei visą parą šurmuliuojantys Turkijos, Kanarų ar Egipto kurortai. Čia nėra triukšmingų barų, klubų ir viešbučių, čia ramu, tobula ir skoninga. Aplink - nepaliesta gamta ir puikūs, su niekuo pasaulyje nesupainiojamomis pasaulio kūrėjo granitinių uolų skulptūromis papuošti šių nuostabių salų krantai.
Palanga - tai pušys, daug jų, pušų pušelių, ir antys Rąžės vandeny. Įsivaizduočiau ir kiek kitokius Palangos gyventojus. Būtų miela, jei jie taptų kalbesni – pasiūlytų, kokioje kavinėje pietauti, prognozuotų orus: visada jie tik geri!
Norėtųsi, kad kiekvienas rytas Palangoje būtų mielas. Ilgas saldus miegas. Ilgas voliojimasis šiltoje lovoje. Karšta arbata, sėdint prie lango ir žiūrint į prasidėjusią giedrą dieną arba, ką darysi, į lietų. Kaip gera rytais neskubėti. Kai gali mėgautis nauja diena. Kai darai tai, ką esi numatęs, bet spėji pasimėgauti vaizdais ir pastebėti smulkmenas. Tas paslaptingas rūkas paverčiantis miestelį paslaptinga vietove. Ir supranti, kad tik dabar atsibudai, nors jau seniai galvojai, kad nemiegi. Tyla, ramybė... Net baruose miela - tyli muzika, niekas nepapriekaištauja dėl decibelų. Pajunti, kad tikrai atostogauji. Sakysite, kad tai neįmanomas potyris? Gal ir taip, bet juk pasvajoti galima.
