Ri­čar­das JA­KU­TIS

Sau­sio mė­ne­sį ma­žie­ji ek­ra­nai mums do­va­no­jo ne vie­ną įdo­mų ki­no kū­ri­nį. Pra­si­dė­jo mė­nuo re­ži­sie­riaus Han­so Wein­gart­ne­rio 2007 m. su­kur­tu fil­mu taik­liu pa­va­di­ni­mu „Iš­lais­vink sa­ve nuo te­le­vi­zi­jos“. He­ro­jus te­le­vi­zi­jos pro­diu­se­ris Rai­ne­ris iš­ki­lo kur­da­mas pa­čias kvai­liau­sias ir vul­ga­riau­sias te­le­vi­zi­jos lai­das. Aiš­ku, tu­ri jis vis­ką – pra­ban­gius na­mus, gra­žią ma­ši­ną ir dar gra­žes­nę mer­gi­ną. Ti­piš­kas šių die­nų vaiz­de­lis iš TV pro­diu­se­rių gy­ve­ni­mo. Ta­čiau kar­tą Rai­ne­ris nu­spren­džia kur­ti vi­sai ki­to­kias lai­das ir pa­keis­ti te­le­vi­zi­ją.

Rei­kia ži­no­ti, kad pir­mo­ji re­ži­sie­riaus Wein­gart­ne­rio pro­fe­si­ja – neu­ro­lo­gas, to­dėl jis, rei­kia ma­ny­ti, su­kū­rė šį ki­no fil­mą įžvelg­da­mas nei­gia­mą te­le­vi­zi­jos po­vei­kį žiū­ro­vų sme­ge­nims. Tik šiek tiek links­mi­na re­ži­sie­riaus fa­na­tiz­mas, virs­tan­tis nai­vu­mu, nes, re­gis, jis tvir­tai ti­ki, kad vi­sa­ver­tis gy­ve­ni­mas, kny­gų skai­ty­mas ir ver­tin­gų fil­mų žiū­rė­ji­mas ga­li iš­gel­bė­ti eu­ro­pie­čius, juo la­biau ame­ri­kie­čius nuo vis aki­vaiz­des­nio in­te­lek­tua­li­nio deg­ra­da­vi­mo. Bet tas fa­na­tiz­mas ir nai­vu­mas sa­vo­tiš­kai ža­vus ir pa­trauk­lus. Gar­bė jam.
Tie, ku­rie dar ne­bu­vo ma­tę net de­vy­nio­mis „Os­ka­rų“ sta­tu­lė­lė­mis ap­do­va­no­to Ber­nar­do Ber­to­luc­ci „Pas­ku­ti­nio im­pe­ra­to­riaus“, sau­sį šį ki­no še­dev­rą ga­lė­jo iš­vys­ti, tie­sa, ir ma­čiu­sie­siems pra­var­tu bu­vo dar kar­tą pa­ma­ty­ti. Tre­jų me­tų ber­niu­kas Pu Yi ta­po im­pe­ra­to­riu­mi, de­ja, re­vo­liu­ci­jos me­tais res­pub­li­ko­nai jį iš­vi­jo iš Pe­ki­no ir im­pe­ra­to­rių re­zi­den­ci­jos – Užd­raus­to­jo mies­to. Pu Yi kla­jo­jo po Ki­ni­ją su ja­po­nais, ta­po pri­klau­so­mas nuo opi­jaus. Pa­si­bai­gus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, jį pa­ga­vo ru­sai ir per­da­vė nau­jiems Ki­ni­jos val­do­vams ko­mu­nis­tams. Mao pa­siun­tė jį į konc­la­ge­rį „per­siauk­lė­ti“. Išė­jęs į lais­vę Pu Yi ta­po ei­li­niu pi­lie­čiu ir gy­ve­ni­mą bai­gė bū­da­mas Pe­ki­no bo­ta­ni­kos so­do dar­buo­to­ju.
Eg­zo­tiš­ką ki­nų kul­tū­rą B. Ber­to­luc­ci va­ka­rie­čiams ge­bė­jo per­teik­ti jų su­pran­ta­ma kal­ba, to­dėl „Pas­ku­ti­nis im­pe­ra­to­rius“ ta­po vi­sais po­žiū­riais pri­tren­kian­čiu re­gi­niu, il­gai iš­lie­kan­čiu at­min­ty­je. Svar­biau­sia tai, kad Užd­raus­ta­sis mies­tas, tik­ri bu­dis­tų la­mos ir de­šim­tys tūks­tan­čių sta­tis­tų – ne kom­piu­te­rio su­kur­ta iliu­zi­ja.
Skait­me­ni­nės te­le­vi­zi­jos tu­rė­to­jai per „TV Po­lo­nia“ ga­lė­jo pa­žiū­rė­ti nuo so­viet­me­čio gar­sų­jį Andr­zej Waj­dos „Žmo­gų iš mar­mu­ro“. Jau­na ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos ins­ti­tu­to stu­den­tė Ag­nieš­ka ku­ria dip­lo­mi­nį fil­mą apie dar­bo spar­tuo­lį mū­ri­nin­ką iš Nau­jo­sios Hu­tos Ma­teu­šą Bir­ku­tą (veiks­mas vyks­ta 1976 m., o jos he­ro­jus dar­bo per­ga­lių sie­kė dar 25-eriais me­tais anks­čiau). Jau­ną­ją re­ži­sie­rę su­kre­čia tie­sa apie gy­ve­ni­mą 50-ai­siais. Ji su­si­tin­ka su žmo­nė­mis, pa­ži­no­ju­siais Bir­ku­tą, do­mi­si, kaip apie jį bu­vo fil­muo­ja­ma do­ku­men­ti­nė ki­no juos­ta „Jie ku­ria mū­sų lai­mę“. Drau­ge su­ži­no apie jos he­ro­jaus konflik­tus su sa­vo są­ži­ne ir ap­lin­ka. Spe­cia­liai ke­liau­ja į Za­ko­pa­nę su­si­tik­ti su ten gy­ve­nan­čia jo žmo­na Ha­na, bend­rau­ja su ga­myk­los, ku­rio­je Bir­ku­tas dir­bo, di­rek­to­riu­mi, jo bend­ra­dar­biais, bu­vu­siu Nau­jo­sios Hu­tos pir­muo­ju par­ti­jos sek­re­to­riu­mi, vė­liau Gdans­ke su­si­ran­da Bir­ku­to sū­nų Mac­ką. Jau­na­jai re­ži­sie­rei per­ša­si iš­va­da – bu­vęs dar­bo spar­tuo­lis, už ne­pak­lus­nu­mą san­tvar­kai din­gęs be ži­nios, grei­čiau­siai bu­vo nu­žu­dy­tas. Pap­ras­tas ir drau­ge la­bai su­kre­čian­tis ki­no fil­mas. Kaip ge­rai, kad vis­kas, ką re­gi­me fil­me, jau yra praei­tis.
Slo­gią ano laik­me­čio nuo­tai­ką pra­tę­sė Ki­ros Mu­ra­to­vos fil­mas „Ry­los me­lo­di­ja“. Ne­tik­ri bro­lis ir se­suo, li­kę be mo­ti­nos, Ka­lė­dų iš­va­ka­rė­se su­ži­no, kad juos ruo­šia­ma­si iš­siųs­ti į skir­tin­gus in­ter­na­tus. Alio­na ir Ni­ki­ta ne­no­ri skir­tis, tad pa­bė­ga į Mask­vą. Vai­kai pa­ten­ka į gat­vę ir ko­vo­ja, kad iš­lik­tų pa­sau­ly­je, ku­ria­me jie nie­kam ne­rū­pi... Fil­mas žiau­rus, kar­tais jo net ne­be­si­no­rė­jo žiū­rė­ti, tik re­ži­sie­rės ir vi­sų šio fil­mo kū­rė­jų pro­fe­sio­na­lu­mas ne­lei­do iš­jung­ti te­le­vi­zo­riaus.
Pen­kias­de­šimt­me­čių kar­tai skir­tas An­to­no Cor­bij­no fil­mas „Kont­ro­lė“ apie bri­tų ro­ko gru­pės „Joy Di­vi­sion“ ly­de­rį Ia­ną Cur­ti­są, ku­ris, ne­pa­kė­lęs šei­mi­nio gy­ve­ni­mo pro­ble­mų, au­gan­čios šlo­vės ir mei­lės ki­tai mo­te­riai, 1980 me­tais nu­si­žu­dė. Ir Cur­tis, ir „Joy Di­vi­sion“ bu­vo bri­tų pra­ras­to­sios kar­tos vė­lia­va. Aki­vaiz­du, kad re­ži­sie­rius A. Cor­bij­nas nuo­šir­džiai ža­vė­jo­si „Joy Di­vi­sion“ kū­ry­ba.
Reikš­min­gas sau­sio įvy­kis LTV ir LTV2 – lie­tu­vių re­ži­sie­riaus Ša­rū­no Bar­to fil­mų ret­ros­pek­ty­va. Tai me­ni­nin­kas, ku­ris su­tei­kė im­pul­są nau­jai lie­tu­vių ki­no kū­rė­jų kar­tai. Ret­ros­pek­ty­va pra­dė­ta nau­jau­siu re­ži­sie­riaus fil­mu „Eu­ra­zi­jos abo­ri­ge­nas“. Pag­rin­di­nis fil­mo he­ro­jus Ge­na (jį su­vai­di­no pa­ts re­ži­sie­rius), iš­duo­tas vers­lo par­tne­rio, kla­jo­ja po Eu­ro­pą – Mask­va, Vil­nius, Len­ki­ja, Pa­ry­žius... De­ja, ke­lio­nė­se jis ne­su­ran­da nei sa­vęs, nei nu­si­ra­mi­ni­mo, nei sau­gaus prie­globs­čio. Aiš­ku, Š. Bar­to ir ki­tų jau­no­sios lie­tu­vių kar­tos re­ži­sie­rių fil­mai nė­ra ano me­to so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo kū­ri­niai, kur vis­kas tiks­liai tu­rė­jo bū­ti su­sta­ty­ta į vie­tas – įžan­ga, dės­ty­mas, mo­ra­lus fi­na­las.
Pra­dė­jus nau­jau­siu fil­mu, iš­kart šok­tel­ta prie pir­mo­jo
Š. Bar­to kū­ri­nio – 1990-ai­siais su­kur­tos do­ku­men­ti­nės juos­tos „Praė­ju­sios die­nos at­mi­ni­mui“. 1990-ie­ji so­vie­ti­nei im­pe­ri­jai bu­vo lū­žio me­tai, ta­čiau išo­ri­nių po­li­ti­nių ir so­cia­li­nių per­mai­nų vaiz­di­nių fil­me nė­ra daug. Čia, kaip ir vė­les­niuo­se Š. Bar­to fil­muo­se, pa­grin­di­nis he­ro­jus – lai­kas. Šal­čio sting­do­mas mies­tas, keis­ti žmo­nės ir ne­rei­ka­lin­gu­mo po­jū­tis. Vi­sa tai pa­brė­žia lė­tas fil­mo tem­pas. Tie­sa, to­bu­los mi­zans­ce­nos tar­si pa­nai­ki­na ri­bą tarp do­ku­men­ti­nio ir vai­dy­bi­nio ki­no. Kaž­ku­ris ki­no kri­ti­kas yra taik­liai pa­ste­bė­jęs, kad Š. Bar­to he­ro­jų ke­lio­nės vi­sa­da yra sim­bo­liš­kos, ne­svar­bu, kur jie ke­liau­tų – į Sa­ja­nus ar į Kau­ną.
Reikš­min­gas da­ly­kas ir pir­ma­die­ni­niai do­ku­men­ti­nio ki­no va­ka­rai per LTV. Poe­tas An­ta­nas A. Jo­ny­nas bai­gian­tis 2010-ie­siems tars­te­lė­jo, kad tais me­tais iš­ti­ko dvi di­de­lės ne­tek­tys – me­tų pra­džio­je mus pa­li­ko Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius, o me­tų pa­bai­go­je – Vac­la­vas Ha­ve­las. Bū­tent V. Ha­ve­lą ir pri­mi­nė re­ži­sie­riaus Pa­ve­lo Kou­tec­ky do­ku­men­ti­nis fil­mas „Pi­lie­tis Ha­ve­las“.

1992-ai­siais Če­kos­lo­va­ki­jos pre­zi­den­tu ta­po bu­vęs di­si­den­tas, dra­ma­tur­gas ir eseis­tas V. Ha­ve­las. Pre­zi­den­tas lei­do sa­vo drau­gui Koutecky’ui vaikš­čio­ti iš pa­skos su ki­no ka­me­ra Pre­zi­den­tū­ro­je, ly­dė­ti jį už­sie­nio ke­lio­nė­se. Taip su­kur­tas fil­mas apie žmo­gų, esan­tį tarp­tau­ti­nės po­li­ti­kos ir ži­niask­lai­dos dė­me­sio cent­re, ku­ris sten­gia­si iš­ves­ti sa­vo tau­tą iš ko­mu­niz­mo į de­mok­ra­ti­ją.
Vi­sai ki­toks re­ži­sie­riaus And­re­jaus Nek­ra­so­vo do­ku­men­ti­nis fil­mas „Vi­so ge­ro, drau­gai par­ti­niai!“ A. Nek­ra­so­vas – vie­nas ak­ty­viau­sių Vla­di­mi­ro Pu­ti­no re­ži­mo prie­ši­nin­kų, prieš ke­le­rius me­tus Vil­niu­je pri­sta­tęs do­ku­men­ti­nį fil­mą apie Lit­vi­nen­kos nu­žu­dy­mą, su­kū­ręs juos­tą apie Ru­si­jos ir Gru­zi­jos ka­ri­nį konflik­tą. „Vi­so ge­ro, drau­gai par­ti­niai!“ – apie pa­sku­ti­nius So­vie­tų Są­jun­gos gy­va­vi­mo de­šimt­me­čius.
Gir­dė­jau mo­ters, „ser­gan­čios“ ki­nu ir sa­ve va­di­nan­čios si­no­fi­le (pir­mą kar­tą iš jos šį žo­dį ir iš­gir­dau), pa­siū­ly­mą pa­žais­ti štai to­kį ki­no žai­di­mą. Nak­tį vie­nu ar ki­tu ka­na­lu ji už­tin­kan­ti pui­kių ki­no fil­mų, ta­čiau ne­tu­rė­da­ma pro­gra­mos ban­do at­spė­ti, koks fil­mas ro­do­mas. Pa­ban­džiau, kaip ji siū­lė, juo­lab kad to­kių fil­mų ka­na­lų pro­gra­mų, kaip „Sil­ver Bal­tic“, „So­ny En­ter­tain­ment“, „MGM“, ne­la­bai kur ir su­ra­si. Ka­dan­gi daž­nai pa­tai­kau į pra­si­dė­ju­sius fil­mus, tai man pa­dė­jo su­pras­ti žai­di­mo tai­syk­les. Iš pra­džių ban­dau nu­sta­ty­ti, ką ma­tau, t. y. iš ak­to­rių, siu­že­to, re­ži­sie­riaus sti­liaus ir pan. ban­dau įvar­dy­ti fil­mą. Nuos­ta­bus at­min­ties la­vi­ni­mas, nors kar­tais ten­ka (tek­tų daž­niau, bet tin­gi­si) iš­si­trauk­ti iš kny­gų len­ty­nos ke­lis žo­dy­nus, en­cik­lo­pe­di­jas, vie­na aki­mi dirs­te­lė­ti į „Goog­le“, kad pri­si­min­čiau ak­to­rių biog­ra­fi­jas, ko­kiuo­se fil­muo­se jie yra vai­di­nę, spręs­ti, ar tarp jų nė­ra tuo me­tu ro­do­mo. Jei pa­vyks­ta, iš­gy­ve­ni ne­pa­kar­to­ja­mą at­ra­di­mo džiaugs­mą. Ga­li­ma net ne nuo ak­to­rių pra­dė­ti, o už­da­vi­nį pa­sun­kin­ti – įsi­klau­sy­ti į teks­tą, gal pa­vyks at­pa­žin­ti li­te­ra­tū­ros kū­ri­nį, pa­gal ku­rį su­kur­tas fil­mas, pa­gal ro­do­mus pa­sta­tus, au­to­mo­bi­lius, bui­ties daik­tus, ap­ran­gą ir t. t. spręs­ti apie laik­me­tį, pri­si­min­ti, koks ap­švie­ti­mas bu­vo bū­din­gas vie­no ar ki­to de­šimt­me­čio ki­nui, nors tai, aiš­ku, jau ypač sun­kus už­da­vi­nys. Pri­si­pa­žin­siu, kad pa­siū­ly­tas žai­di­mas pa­ti­ko – ką nors su­ži­nai, pri­si­me­ni, la­vi­nie­si, re­tai bū­na, kad lik­tum nie­ko ne­pe­šęs.
Kas bū­tų, jei vi­si fil­mai per TV bū­tų tik ge­ri? Ka­da dirb­ti, ka­da mie­go­ti? To­dėl vie­no ge­ro fil­mo per die­ną pa­kan­ka. Ieš­ko­da­mas ran­di. Bi­čiu­lis bi­čiu­liui pa­sa­ko­jo:
- Va­kar per kul­tū­ros ka­na­lą ro­dė ero­ti­nį fil­mą.
- Na, ir kaip? – pa­klau­sė bi­čiu­lis.
- Ki­tas rei­ka­las.