Oksana LAURUTYTĖ

Daugkartinis Lietuvos orientavimosi sporto čempionas šiaulietis Svajūnas Ambrazas ištiesia koją ir parodo pamėlusius kojų pirštų nagus. Akivaizdu - nykščių nagai "nueis". "Niekis tie nagai. Nuo kalnų 4-5 kartus leidžiantis iš kilometro aukščio avalynė dažnam sportininkui nagus sužaloja", - kukliai šypsosi 43-ejų vyras. Taip atsainiai į nemalonią traumą žiūrintis vyras patyrė dar daugiau švelniai tariant nepatogių akimirkų. Už poliarinio rato Norvegijos šiaurėje "Explore Sweden Monster 2010" varžybose jis su trimis kolegomis aštriomis uolomis, kalnais, upėmis, ežerais ir pelkėmis įveikė beveik 1000 kilometrų ir finišavo Švedijos mieste Pitea. Nuo Atlanto vandenyno iki Baltijos jūros be motorinių transporto priemonių judėję 3 lietuviai vyrai ir 1 latvė finišą pasiekė per 7 dienas, 7 valandas ir 7 minutes. Per parą multisporto meistrai miegojo vos po dvi valandas.

Svajūnas Ambrazas džiaugiasi, kai gali vienų sporto šakų įgūdžius pritaikyti kitose sporto srityse. "Jei greičiau ateinu, vadinasi, toje srityje esu stipresnis", - sako sportininkas. Svajūno AMBRAZO asmeninio archyvo nuotr.

"Labas rytas" tariama net vidurnaktį

Į ketvirtąjį pastato aukštą susitikti laiptais užkopęs Svajūnas tik juokiasi išgirdęs "rūpestingą" klausimą, ar tik kojų jam nepakirtę, ar oro nepritrūkę. Juoktis jis tikrai gali - yra iškovojęs 2 aukso medalius Lietuvos lengvosios atletikos čempionatuose, yra Lietuvos bėgimo kalnais čempionas, bėgimo 1001 laiptelio į "Europos" prekybos centrą rekordininkas. Čia jis 10 sekundžių aplenkė patį olimpinį vicečempioną Andrejų Zadneprovskį.

Vis dėlto, susitikome pasikalbėti ne apie kopimą laiptais, o apie tai, ką šiaulietis su kolegomis patyrė ištvermės varžybose užpoliarėje nuo liepos 10 iki liepos 17-osios. Lietuvių komanda teisę dalyvauti vienose sudėtingiausių pasaulio ištvermės varžybų įgijo laimėjusi "Vilnius Challenge 2010" ištvermės varžybose, vykusiose sostinėje birželį. Čia lietuvaičiai pasirodė geriausiai tarp 800 dalyvių iš 12 pasaulio šalių.

Lietuvių komandą "Robinzonada Adventure Team" sudarė trys lietuviai - Dainius Mačiulis (kapitonas), Marijus Rindzevičius ir Svajūnas Ambrazas. Visi jie - patyrę sportininkai kalnų dviračių, slidinėjimo, orientavimosi, maratonų bėgimo ir kitose sporto šakose. Ketvirtasis narys – daugkartinė Latvijos kalnų dviračių maratonų nugalėtoja – Mara Leitane. "Pažinojome vienas kitą puikiai, mažiau pažinojome latvę. Moteris pasirodė išties stipri, tikra sportininkė", - sako Svajūnas.

Su lietuviais užpoliarėje startavo dar 13 komandų iš 9 pasaulio šalių. Svajūnas sako, kad komandos pradžioje judėjo kartu, bet vėliau išsibarstė. Visos kelionės metu buvo numatytos devynios tarpinės stotelės, tad daiktų visai savaitei sportininkams nereikėjo pasiimti. Kopiant kalnais sportininkai vandens neėmė - troškulį malšino kalnų upeliuose. Važiuojant dviračiais reikalingų daiktų buvo galima daugiau pasiimti.

Sportininkai nuo vienos iki kitos stotelės važiavo dviračiais, yrėsi plaustais, bėgo kalnais ir pelkėmis, plaukė baidarėmis, kanojomis. "Jei nori, gali rimčiau pailsėti, bet reikia skubėti. Iš viso per savaitę miegojome gal 15 valandų. Įlendi į debesį kalnuose - nieko nematai. Atsibundi, pasakai "labas rytas", nors nežinai, rytas ar vakaras. Juk ten buvo baltosios naktys - visada šviesu, dienos nuo nakties neskiri", - sakė Svajūnas.

Smagumas - suvokti, kad ir protauji, ir judi

Varžybos prasidėjo Norvegijos šiaurėje, Atlanto vandenyno pakrantėje. Po to varžybų dalyviai persikėlė į Švediją ir finišavo šiaurinėje Baltijos jūros pakrantėje. Svajūno komandai judėti greičiau buvo sutrukdęs prastas oras - besiiriant ežeru kanojomis prasidėjo audra. Sportininkams teko irtis į krantą, susikurti laužą ir palaukti, kol gamta nurims. "Irtis prieš vėją neprotinga, tik jėgas atiduodi, tačiau belaukdami audros pabaigos daug laiko praradome. Sutrukdė ir tai, kad vienam komandos nariui pradėjo kojas skaudėti, tad teko judėti lėčiau. Varžybose privalu vienam kitą saugoti, nes jei vienam komandos nariui kas nors nutinka, varžybas komanda privalo baigti", - sako Svajūnas.

Keltis per ežerus teko ir baidarėmis, ir kanojomis.		Varžybų dalyviai 1000 kilometrų įveikė be motorinių transporto priemonių.

Oro temperatūra dieną retai kada pakildavo aukščiau 10-ties laipsnių, sportininkus merkė lietus, pelkėse puolė uodai. "Neįsivaizduojate, kokia jų gausybė. Vienu delno smūgiu kokį 15 uodų gali užmušti. Žinoma, saugojo geri rūbai, mūvėjome pirštines, tad nesugėlė", - šypteli sportininkas.

Sunkiausi sportininkams buvo alpinizmo etapai. Apie 12 valandų maršruto metu reikia kopti į kalnų viršūnes ir tai daryti privalu greitai. "Pabandyk į Kelmę eiti plentu ir pabandyk - ganyklomis, per burokų laukus, per pelkynus, krūmus. Kur bus sunkiau? Ten pelkė - 10 kilometrų. Eidami per ją vietomis plaukdavome plaustais", - prisimena pašnekovas.

Skandinavijos gamta atšiauri ir drėgna. Ten - arba aštrus uolėtas kalnas, arba pelkė, arba kalnų upė. Yra tikslas – turi įveikti. Svajūnas sako, kad tikriems sportininkams net klausimų apie psichologinį pasirengimą nekyla. Juk žinai, kur eini, žinai, kad teks nemiegoti, kad bus šalta, kad sunku. Kolega gali ilgai nė žodžio nepratarti, bet tu dėl to nesuki galvos - supranti jį, supranti, kodėl pasakomas vienas kitas griežtesnis žodis.

Svajūnui labiausiai patiko nauji pojūčiai, išgyvenimai. "Jautiesi lyg išmestas į salą, kur nėra jokios civilizacijos. Visas smagumas - kai įveiki save, kai supranti, kad gali bet kokiomis sąlygomis normaliai judėti ir dar blaiviai protauti. Kartais pagalvoju, kad taip jautėsi partizanai per karą. Privalai nueiti, susprogdinti traukinį ir dar - likti gyvas", - sako vyras.

Minėtose išlikimo varžybose ne visoms komandoms pavyko pasiekti finišą. Estų, švedų ir prancūzų komandos pasitraukė dėl traumų ir sveikatos sutrikimų – komandų nariams lūžo šonkauliai, trūko Achilo sausgyslės, sutrukdė kūno atšalimas ir širdies sutrikimai. Amerikiečiai, nebeturėdami jėgų, organizatorių numatytą trasą sutrumpino - baigė važiuodami dviračiais. Sportas yra gyvenimo būdas, turi išnaudot kiekvieną akimirką be pašalinių minčių. Gal tik 10 procentų sportininkų "išgyvena" rezultatą. Kodėl iš dviejų darbuotojų vienam sekasi geriau? Jei atsakytum į klausimą - kodėl, tada visų rezultatai būtų vienodi", - sako sportininkas.

Mintys po Klaipėdos skulptūrų projekto "Baltoji alėja" atidarymo

Arūnas UOGINTAS

Kartą dailininkas Ričardas Garbačiauskas prisiminė tapybos parodą Pakruojo seniūnijoje, kurią rengė prieš keletą metų. Labiausiai jį nustebino žmogutis sugipsuota koja, į parodos atidarymą apsnigtu keliu ėjęs apie penkis kilometrus...

Martynas Gaubas padeda savo kolegai Danui iš Vilniaus montuoti kontraversišką "Daną Aleksą". Autoriaus nuotr.

Bendravimo tradiciją tęsia plenerai

Didesnių miestų meno kūrėjai, atrodo, priprato nebesirūpinti žiūrovu - renginių ir taip daug, kas ateis, kas neateis - žmonių vis tiek susirinks, galų gale tuo rūpinasi rengėjai – pačios galerijos, parodų kuratoriai ir t. t. Ir tik mažesniame provincijos miestelyje, surengęs meninį projektą, supranti, kad jis labai reikalingas ten gyvenančiam žmogui.

Aštuntajame dešimtmetyje prieš Šv. Kalėdas žinomas Lietuvos grafikas šiaulietis Eduardas Juchnevičius mėgo rengti personalines parodas Riparia (taip tada buvo vadinami šiauliečių dailininkų parodų pristatymai) Dailininkų sąjungos salėje netoli senųjų kapinių. Sovietiniais metais underground‘o renginiai būdavo reti, todėl tokios parodos sutelkdavo daug menininkų ir gerbėjų. Diskusijos ir ginčai tęsdavosi iki ryto, o ir kai kurių dailininkų studijos buvo tame pačiame pastate... Pamenu, kai per menininkų ginčą Eduardas vienam dailininkui pasakė, kad diskusija nevaisinga, nes trūksta oponento kūrinio. Po pertraukėlės diskusijos dalyvio darbas jau stovėjo šalia grafiko ekspozicijos ir karšta diskusija tęsėsi...

Diskusijų, bendravimo tradiciją šiais laikais tęsia įvairūs plenerai, workshop‘ai, ypač vykstantys ne sostinėje. Įdomu, kad kuratoriai dailininkų kūrybinius ieškojimus sugeba pritaikyti miestų ir miestelių viešosiose erdvėse.

Menininkai "atgaivino" Klaipėdos suolus

Keramikas, galerijos "Baroti" vienas vadovų Isroildžonas Baroti, vaikščiodamas po atnaujintą uostamiesčio M. Mažvydo alėją, pastebėjo, kad ten stovintys granitiniai suoleliai atrodo tarsi negyvi. Menininkas pamanė, kad jie tiktų būti postamentais skulptūroms. Taip dešimt suolų buvo papuošti unikaliomis skulptūromis, kurias sukūrė ir pastatė savaitei į galeriją projektui "Balta alėja" suvažiavę menininkai. Plenere, be klaipėdiečių ir vilniečių, dalyvavo du menininkai iš Šiaulių: Reda Uogintienė ir Martynas Gaubas.

Klaipėdietis Dovydas Klimavičius iš įvairiausių padangų, plastmasinių atliekų sukūrė, kaip jis pats pavadino, draugišką tanką.

Vilnietis Danas Aleksa iš putplasčio pagamino skulptūrą, vaizduojančią pasilenkusį benamį, besirausiantį po šiukšlių konteinerį. Šis "bomžas" – inteligentas, apsirėdęs juodu kostiumu. Autorius nusprendė, kad žmogaus skulptūrai pavadinti geriausiai tiks jo paties vardas ir pavardė. Menininkas aprengė jį savo kostiumu, parūpino ir šiukšliadėžę su visokiausiomis gėrybėmis. "Šį vyruką kiti norės išvaryti iš M. Mažvydo alėjos, nes jis ne savo rajone dirba", – juokėsi skulptorius. Ir tikrai, dar atidarymo metu prie konceptualios skulptūros prisėdo bomžas, ėmė nusirenginėti, visaip maivytis. Vėliau menininkai, galerijoje aptardami šio plenero situaciją, juokėsi, kad rytą "Danas Aleksa" bus rastas be batų ir kostiumo...

Meno kūriniui suteikęs žmogaus galvos formą vilnietis Rytas Jakimavičius sukūrė "Laiko portretą". Jis sumontavo skulptūrą iš to, ką visi vartojame, naudojame, ir kas po to lieka. "Bandžiau atrasti santykį su praeitimi – skulptūros akys primins tuos laikus, kai lietuviškus pasus keitė į sovietinius, – aiškino žinomas Lietuvos keramikas. – Viskas – iš plastiko ir metalo, kuriuos galima sumesti ir į vieną konteinerį."

Visai kitokį konceptualaus meno kūrinį - ant rėmų pakabintus specialius medicininius maišelius - savo miestui sukūrė klaipėdietis Mindaugas Bumblys su žmona Neringa. "Mus uždegė legenda apie vilkę, savo pienu išmaitinusią Romos įkūrėjus. Mūsų kūrinys - tai gerokai stilizuota metalinė konstrukcija, apkabinėta lašelinėmis su fiziologiniu skysčiu – medžiagomis kraujui gerinti. Miestas mus visus maitina savo syvais, gal net žmonėmis, kuriuos sutinkame", - kalbėjo kūrėjai Klaipėdos korespondentei.

Vilniečio Džiugo Katino "Simpatija" sunkiai išlaikė ją nuolat atakuojančių vaikų antplūdį. Atrodė, kad tėvai, atvedę vaikus į parodos alėjoje atidarymą, niekada nėra buvę teatre ar galerijoje. Turbūt taip ir yra – įsivaizduoju, kaip vaikai puola į sceną ir pirštelius kiša aktoriams į nosį, akis. Ta pramoginė mūsų brangios Lietuvos visuomenė dailininkus, aktorius, muzikantus laiko klounais ir mano, kad jie turi nuolat kęsti patyčias...

Šiauliečiai menininkai Reda Uogintienė ir Martynas Gaubas, lyg susitarę, kūrė undinės interpretacijas. Tai buvo daugiau skulptūros, nei provokacijos ir, kaip supratau, skleidė gėrio pradą: Redos undinė, didžiuodamasi savo milžiniškom lūpom, čiuožė ant slidžių, o Martyno storulė smagiai mojo pelekiuku.

Įdomias dekoratyvines skulptūras sukūrė ir kiti menininkai - Andrius Jankauskas, Vera Savirobovič, Isroildžonas Baroti.

Reda Uogintienė dar taiso savo skulptūrą.

Atsirasti, likti, išnykti - kas spręs?

Tikimasi, kad skulptūros sulauks Jūros šventės. "Oro sąlygas jos atlaikys, bet ar atlaikys piktavališkai nusiteikusių žmonių kėslus – nežinia", – abejojo I. Baroti. Vienaip ar kitaip, tie meno objektai – dar viena meninė diskusija su gyventojais, kurie "spręs", ar tokia ekspozicija yra reikalinga miestui, ar jie gali susidraugauti su tokiais meno kūriniais ir juos kuo ilgiau išsaugoti, nes jie bus viešosiose erdvėse po atviru dangumi.

Svarbi ir valdininkų bei politikų nuomonė, kuri pastaruoju metu, prisiminus Šiaulių dailės galerijos skulptūrų iš metalo laužo projektą "Kontrapunktas", sėkmingai gyvavusį penkerius metus ir vėliau valdininkų sužlugdytą ar taip ujamų meno objektų sostinėje pavyzdžius, optimizmo nežadina. Lietuvoje vis dar juntamas ryškus valdininkų ir politikų puolimas prieš šiuolaikines skulptūras miestų viešosiose erdvėse.

Dažnai žinomų menininkų ir menotyrininkų kruopščiai atrinkti kūriniai didmiestyje tampa neigiamų emocijų metaforomis, tačiau mažesniuose miestuose ir miesteliuose neužkliūva net savamokslių "statybos" ir įvairios "baidyklės" dygsta kaip grybai be jokių konkursų, aptarimų, workshop‘ų, tam nereikia nei aukštojo mokslo diplomų. Pavyzdžiui, meistras, padirbėjęs Anglijoje statybose, ir "pabandęs iš medžio drožinėti smulkius dalykėlius" (A. Brikas, "Šiaulių krašto" priedas "Krašto žinios", 2008 gegužės 19 d.), grįžęs atostogų į gimtinę, turi progą išdrožti ir pastatyti mieste trijų metrų aukščio stovylą - "kuršėniškę" su šio miestelio simboliais. Kūrinys tikrai neprimena garsių liaudies menininkų Vinco Svirskio, Liongino Šepkos, Stanislovo Riaubos ir kitų meistrų darbų, o yra tipiškas "laisvųjų statybų" Lietuvos viešosiose erdvėse reiškinys, kai miestų ir miestelių vadovai džiaugiasi, kad "meistras" dykai miklina ranką, o ir mediena – iš čia pat augusios guobos... Kilus abejonių dėl kūrinio vertės, lengva lyginti tokios "skulptūros" finansavimą ir taip ujamų meno objektų sostinėje pastatymo išlaidas.

Kūrinių, dažniausiai atsiradusių po įvairių vasaros meninių projektų, miestuose išlikimas yra tik išsilavinusių arba tolerantiškai nusiteikusių gyventojų rankose. Piktavališkų žmonių visada bus, nes griovimas savotiškai įteisintas mūsų žmogaus pasąmonėje (prisiminkime skulptūrų vartymą po politinių pasikeitimų, ir ne vien leninų).

Savamoksliai = tautiški?

Universitete dažnai tenka susidurti su tokiu reiškiniu, kai studentas, ypač pirmajame kurse, būna labai agresyviai nusiteikęs dėl miesto viešųjų erdvių skulptūrų. Pamenu atvejį, kai vienam vaikinui labai nepatiko Gintauto Lukošaičio sukurti "Saulės diskai" prie Šiaulių savivaldybės. Paklausus apie alternatyvą, studentas atšovė, kad seniau ten stovėjęs meninis akcentas buvo gražesnis. Tačiau po karo iš akmeninio grindinio pamūrytas kelių čiurkšlių fontanėlis nunyko dar tada, kai studentas nebuvo gimęs, o fotografijų jis, pasirodo, nematęs... Išsišnekėjus paaiškėjo, kad jaunas žmogus kategoriškai tiki mamos suformuota meno samprata ir jokia meno istorija jam nesvarbi. Vadinasi, vandalas, sumanęs meninį akcentą niokoti, tokiu būdu "gauna leidimą" griauti iš mažai meno srityje išprususių protėvių. Tokiu atveju tautiškumo ar tradicijos paieška ar jų nebuvimu čia labai lengva prisidengti...

Saviraiška, liaudies tradicijų puoselėjimas pastaruoju metu – madingi dalykai. Laisva savamokslių meninė raiška dažnai siejama su tautiškumu ir geriausi liaudies meno pavyzdžiai, siekiant juos išsaugoti būsimoms kartoms, dažnai nuimami nuo kapų ar pakelių pjedestalų (kaip atsitiko su V. Svirskio ar L. Šepkos šedevrais) ir yra "slepiami" muziejuose, o Lietuvos kryždirbių meistriškumą visuomenei dažniausiai pristato kičo mutantai šalia pakelių kavinių, tuo pačiu taip "ugdydami" tokio meno sampratą jaunajai kartai.

Kaip trūkumai tampa privalumais

Vienas geriausių Lietuvos tautinių tradicijų ir profesionalaus meno jungimo pavyzdžių būtų jau šeštus metus vykstantis "Langinių tapymo" pleneras Rokiškyje. Viena įdomiausių ir labiausiai apleistų Rokiškio vietų (tiesa, dabar jau rekonstruojama – aut. past.) yra centrinė Respublikos gatvė. "Rokiškėnai dažnai pavydi aplinkinių rajonų miestams, kurių pagrindinėse gatvėse puikuojasi mūriniai daugiaaukščiai pastatai, nes mūsų centrinė gatvė su tarpukario metais (ar dar seniau) statytais vienaukščiais mediniais namais labai primena kaimo ūlyčią. Tačiau šis miesto "trūkumas" virs didžiuliu privalumu, jei teisingai sudėliosime akcentus, pabrėšime būdingus aukštaitiškos architektūros bruožus, pademonstruosime tautinius ornamentus ir spalvines namų dažymo subtilybes", - įsitikinęs plenero idėjos autorius ir kuratorius Arūnas Augutis.

Per pastaruosius šešerius metus daugelis centrinės gatvės namų pasipuošė unikaliomis langinėmis. Vieno Maltos ordino savanorių vadovas iš Bavarijos, dažnai su draugystės misija atvykstantis į Šiaurės Lietuvą, savo krašto spaudoje ir oficialiuose pasisakymuose Rokiškį jau vadina langinių miestu.

Reikia pažinimo drąsos

Sakyčiau, kad dailininkai sarkazmu ar ironija per meno kūrinį bando užmegzti dialogą su žiūrovu, teigia, kad miestas - tai ne kapinės ar memorialas, kur stovi grėsmingi ir liūdni jau mirusių, nors ir garsių žmonių paminklai.

Mieste viskas nuolat keičiasi, keičiasi ir meninė raiška, tik drąsiau bandykime ją atrasti ir pažinti.

Prisiminiau tą jau anksčiau aprašytą žmogutį sugipsuota koja, kažkada į parodos atidarymą penkis kilometrus per sniegą šlubuojantį... Labai graži metafora – visiems mums, kūrėjams, sostinės ir provincijos, yra apie ką pamąstyti.

Ričardas JAKUTIS

Liepos 15–25 dienomis Paberžėje surengta kūrybinė stovykla ir tapybos pleneras "Paberžės vasara 2010", skirtas Tėvui Stanislovui atminti. Jame dalyvavo 25 profesionalūs tapytojai, skulptoriai, fotografai, kino metraštininkai bei plunksnos meistrai iš Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių.

Prieš penkerius metus mirusio Tėvo Stanislovo parapijoje dešimčiai dienų susipynė tapyba, fotografija, video, poezija, pokalbiai apie gyvenimą ir dvasines vertybes. Renginyje dalyvavo trys šiauliečiai: dailininkai Edmundas Birgėla ir Dalvis Ūdrys bei kino kūrėjas Gediminas Beržinis. Iškart reikia pasidžiaugti, jog šiauliečiai pasirodė itin sėkmingai: iš trijų Kėdainių J. Monkutės-Marks muziejaus įsteigtų prizų du atiteko mūsų miesto atstovams E. Birgėlai ir D. Ūdriui. Dar vieno prizo savininke tapo vilnietė skulptorė Asta Vasiliauskaitė.

Visi atvykusieji į Paberžę buvo jau anksčiau joje lankęsi. Kiekvienas, bendravęs su Tėvu Stanislovu, galėjo semtis kūrybinių jėgų iš garsaus ir nuoširdaus kunigo vienuolio, todėl dabar buvo nutarta atiduoti jam skolą. Tėvas Stanislovas ne kartą sakė: "Kai mane minėsite, kalbėkite ne apie mane, o apie nuveiktus darbus". Tokia dvasia ir vyravo renginyje visas dešimt dienų. Paberžė ypatinga dar ir tuo, kad 1863-aisiais čia prasikalė sukilimo, kurio vienas vadų buvo Paberžės kunigas Antanas Mackevičius, daigai.

Iš trijų Kėdainių J. Monkutės-Marks muziejaus įsteigtų prizų du atiteko mūsų miesto atstovams: Edmundui Birgėlai ir Dalviui Udriui.		Plenere buvo daug linksmų akimirkų. Šiauliečiai Edmundas Birgėla ir Dalvis Ūdrys (antras ir trečias iš kairės), plenero iniciatorius Saulius Kruopis (pirmas iš dešinės). Gedimino BERŽINIO asmeninio archyvo nuotr.

Suorganizuoti šį plenerą mintis kilo vilniečiui dailininkui Sauliui Kruopiui. Tiesa, Sauliaus gimtinė Šiauliai, jo vaikai kalba "nukirsdami" žodžių galūnes kaip tikri šiauliečiai, tad mūsų miesto dvasia plenere vyravo. Saulius pasakojo, kad idėją organizuoti plenerą Paberžėje ypač palaikė dabartinis Paberžės klebonas, taip pat kūrybinės sielos žmogus, poetas Skaidrius Kandratavičius, bei 1863 metų sukilimo muziejaus Paberžėje vadovė Regina Galvanauskienė, kuri tiesiog pareikalavo: "Duok žodį, kad suorganizuosi kūrybinę stovyklą!" Saulius prisipažįsta: "Žodį daviau. Tai va, turime stovyklą ir tapybos plenerą - visą menų simbiozę Paberžėje."

Plenere dalyvavę šiauliečiai pasidžiaugė, kad pleneras nenuvylė ir jie nesigaili jame dalyvavę. "Labai vaisinga kūrybinė stovykla. Ir daug padariau, ir prisirinkau siužetų ateičiai", - šviežiais prisiminimais dalijasi Edmundas Birgėla. Dalvis Ūdrys džiaugiasi, kad daug naujo sužinojęs ir apie tėvą Stanislovą, nes visi kūrybinės stovyklos dalyviai dalijosi apie jį prisiminimais, rodė senas nuotraukas ir net kino filmą. Gediminas Beržinis pastebi, jog į Paberžę susirinko skirtingi, bet talentingi kūrėjai, todėl mokytis buvo galima ir vieniems iš kitų.

Paberžiečiai menininkus šiltai priėmė. Žmonės nešė į senąją kleboniją, kur atvykę menininkai gyveno, bulves, lašinius, rūgpienį, daržoves, medų.

Plenere sukurti darbai liko Paberžėje ir bus eksponuojami 1863 m. sukilimo muziejuje. Be to, žadama, kad pleneras taps tradiciniu.