Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, imta kalbėti apie kolonializmo nemoralumą ir nutarta pasaulį dekolonizuoti. Procesas iš esmės prasidėjo prieš 50 metų, tad netrukus minėsime net kelių dešimčių valstybių nepriklausomybės penkiasdešimtmečius, pradžioje Afrikoje, vėliau – Karibuose ir t. t. 1962 metais Jungtinės tautos net sukūrė specialų komitetą (diplomatų žinomą 24 šalių komitetą) dekolonizacijos procesui spartinti.
Laimingos šiandien dekolonizuotos šalys, ar ne, palikime vėlesnei diskusijai. Šiandien truputis vasariškos egzotikos. Dekolonizacijos procesas formaliai dar nesibaigė – politikai suskaičiuoja beveik 20 teritorijų, kuriose galioja kolonijų (ar kažko panašaus) statusas. Kolonijose gyvena beveik pusantro milijono žmonių, panašiai kaip Estijoje.
Taigi, kas tie kolonizatoriai ir jų kolonijų likučiai?
Prancūzai – išradingi žmonės. Kai kurios jų buvusios kolonijos virto užjūrio departamentais ir teisėtomis Prancūzijos Respublikos bei Europos Sąjungos dalimis. Nesistebėkite, kad Europos Sąjunga yra ir Pietų Amerikoje (Prancūzų Gviana), ir Indijos vandenyne (Reunionas). Ten cirkuliuoja eurai ir galioja Prancūzijos pašto kodas. Tačiau Naujoji Kaledonija, esanti Ramiajame vandenyne, tebeturi sudėtingai apibrėžiamą užjūrio teritorijos (de facto – kolonijos - statusą). Tai apie trečdalio Lietuvos dydžio (su gretimomis salomis) ir apie ketvirtį milijono gyventojų turintis žemės gabalas, kur yra apie ketvirtadalis pasaulio nikelio išteklių ir puiki vieta turizmui.
Prancūzai pažadėjo Naujajai Kaledonijai galimybę apsispręsti. Referendumas turi įvykti kažkada tarp 2014 ir 2019 metų. Pažymėtina, kad vietos gyventojai – polineziečiai kanakai – jau nebesudaro gyventojų daugumos (apie 45 proc.), tad rezultatas sunkiai nuspėjamas.
Britų laikysena paprasta – kolonijos gali likti, jei žmonės to nori, jei to reikalauja šalies interesai (tiesa, sparčiai besikeičiantys). Šiandien didžiausia britų kolonija – Falklandų salos. Apie penktadaliui Lietuvos prilygstančiame archipelage gyvena vos per 3000 žmonių. Didelis kaimas, tačiau britams svarbus ir strategijos, ir valstybės garbės požiūriu. 1982 metais Argentina pabandė britų Falklandus prisijungti prie "istorinės tėvynės" Argentinos, tačiau Jungtinė Karalystė savo koloniją bematant išvadavo nuo išvaduotojų.
Įdomi britų kolonija, esanti Europoje – Gibraltaras. Apie ją daug prirašyta ir prikalbėta. Tai jau 30 tūkst. gyventojų, nors pats Gibraltaro iškyšulys yra poros Lietuvos rajonų dydžio. Gibraltaras viena tankiausiai apgyvendintų teritorijų pasaulyje. Ilgai tai buvo vieta, iš kurios kontroliuotas Gibraltaro sąsiauris – Viduržemio jūros vartai į Alantą. Britams jie buvo labai svarbūs (kelias iš Sueco kanalo vedė pro Kiprą, Maltą ir Gibraltarą, o tai gyvybiškai svarbi linija). Šiandien gal tai ir nebėra strateginis taškas, tačiau jis reikšmingas kaip tradicija ir garbė. Keli referendumai parodė, kad geriau būti britų karūnos valdomiems, nei tapti vienai dienai nepriklausomais ir po to, jau Ispanijos Karalystės dalimi.
Speciali pastraipa – mažytėms kolonijoms, kurių pavadinimai daugeliui nieko nereiškia, bet "sumaniems" biznieriams tai labai reikalingos kolonijos – vadinamieji ofšorai. Plotai – minimalūs, bet pajamos artimos maksimaliai įmanomoms. Girdėjote tokius vardus kaip "Turcs", "Coicos", "Mergelės" (kažkodėl mūsų kalbininkai sako – "Mergelių", nežinodami, kad "Mergelė" buvo viena) salos. Tai vietos, kuriose registruota dešimtys tūkstančių firmų ir bankų. Geros vietos, jų gyventojai net nežino, kokius turtus jie įteisina, tačiau visos šios kolonijos (galima sąrašą pratęsti) yra pigaus biznio objektas. Pavyzdžiui, Britų Mergelės salose yra apie 20 tūkstančių gyventojų ir apie 800 tūkstančių registruotų įmonių. Norima likti kolonija, o ne savarankiška valstybe....
Na, o desertui – Naujoji Zelandija, valdanti tris mikroskopines Tokelau salas. Ji siūlė joms savivaldą, tačiau referendumo metu 2007 metais pritrūko 16 balsų, kad teritorija taptų savivaldi (beje, priminsiu, kad rinkėjų būta mažiau nei 700, o bendras salų plotas vos 10 kvadratinių kilometrų).
Dar šaukštelis deguto visai šiai istorijai. Yra pasaulyje šalis be jokio statuso, nors formaliai reiktų ir ją laikyti kolonija. Tai – Vakarų Sachara, Ispanijos kolonija, kuri, ispanams pasitraukus, taip ir netapo pripažinta valstybe ar kitos valstybės dalimi. Dėl jos bandė kariauti Mauritanija, Marokas ir vietinis POLISARIO judėjimas. Šiandien du trečdaliai Vakarų Sacharos yra administruojami Maroko (tačiau tai nepripažįstama teisėta), likusį trečdalį valdo POLISARIO, kuris taip pat nėra pripažįstamas teisėtu šeimininku. Vadinasi, formaliai tai tebėra Ispanijos kolonija, nors ispanai ją gal jau ir pamiršo.